SEIMO NARIŲ ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO NR. I-1367 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-866

2021-12-09 

Vilnius

Pasirašiusieji Seimo nariai, išnagrinėję Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. 1-1367 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-866, inicijuojančiam naujos Klaipėdos universiteto ligoninės steigimą, jam nepritaria dėl šių motyvų: šis sprendimas pažeistų esminį medicinos studijų organizavimo (mokslo, studijų ir praktikos vienovės) principą.

Universiteto ligoninės steigimas, nevykdant medicinos krypties magistro studijų ir nesant nė vienos iš sveikatos mokslų srities krypčių (medicinos, farmacijos, slaugos, visuomenės sveikatos, odontologijos) doktorantūros studijų, be to, medicinos ir sveikatos mokslų srities mokslinės veiklos potencialui esant tik minimaliam, devalvuoja pačią universiteto ligoninės veiklos idėją, kaip ji yra suvokiama ir pripažįstama tarptautiniu mastu. Šiuo metu Klaipėdos universiteto mokslinis potencialas medicinos ir sveikatos mokslų srityje yra nedidelis. Pagal Lietuvos universitetų, mokslinių tyrimo institutų ir universiteto ligoninių 2020 m. mokslo produkcijos formaliojo vertinimo rezultatus, Klaipėdos universiteto mokslo sklaidos produkcija šiose srityse tesudaro 3,2 proc. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir 3,5 proc. Vilniaus universiteto mokslo produkcijos.

Šio projekto svarstyme neįvardinama tikroji projekto priežastis – siekis sujungti kelias skirtingo pavaldumo Klaipėdos miesto stacionarines gydymo įstaigas, kuriant stiprų kompetencijų centrą. Siekiant įvykdyti reikalingą gydymo įstaigų pertvarką Klaipėdoje, tai galima padaryti ir nekeičiant įstatymų, o kuriant finansinę ar kitą motyvaciją ten veikiančioms ligoninėms.

Šiuo metu esančių reikalavimų atsisakymas gali turėti neigiamos įtakos medicinos specialistų rengimo ir medicinos krypties mokslinių tyrimų kokybei, devalvuoti universiteto ligoninės statuso turinį, demotyvuoti esamų universiteto ligoninių personalą, sukelti pagrįstas abejones dėl valstybės lėšų racionalaus naudojimo. Projekto iniciatoriai  ignoruoja rezidentūros studijų esminę reikšmę praktinio medicinos specialistų rengimo sistemoje. Siūlomas teisinis reguliavimas neabejotinai turės itin neigiamų ir stambaus mąsto pasekmių medicinos studijų kokybei bei prestižui. Atsižvelgiant į vis didėjantį medicinos specialistų trūkumą, tikėtina siūlomu reguliavimu bus sukuriama palanki terpė medicinos specialistų trūkumo didėjimui ateityje, įtakosianti visą šalies sveikatos sistemą.

Atskirosios nuomonės teikėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad Švietimo ir mokslo komiteto nariai taip pat išreiškė atskirąją nuomonę, nepritardami įstatymo projektui, savo pastabas ir nepritarimą išsakė ir šiuo metu gydytojus rengiantys universitetai bei Lietuvos mokslų akademija.  

Pateiktame projekte galima įžvelgti ir tam tikrą teisinį neapibrėžtumą, nes projekto 2 straipsnio 2 dalies nuostatose nėra numatyta kokius įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus turėtų priimti savivaldybė (savivaldybės), nes savivaldybės nedalyvauja nei universiteto ligoninių steigime, nei jų valdyme, nei finansavime.

Taip pat atkreipiame dėmesį į projekto 2 str. 3 d. nurodomą universiteto ligoninių sistemą, numatant kad tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gali veikti universiteto ligoninės ir jų gali būti ne daugiau nei viena mieste. Atkreipiame dėmesį, kad tiek Kaune, tiek Vilniuje universitetai yra ne vienos ligoninės dalininkai, o Vilniuje šiuo metu yra ne viena universiteto ligoninė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. nuostatos apima ir lex retro non agit principą, išskleistą daugelyje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų. Šis principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems santykių subjektams (lex benignior retro agit).

Lietuvos Respublikos Konstitucija valstybinės aukštosioms mokyklos garantuoja institucinę autonomiją ir savivaldos teisę, todėl manytume, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokios universiteto veiklos krypties – dalyvauti universiteto ligoninės steigime ir veikloje, nes valstybė negali tiesiogiai dalyvauti organizuojant aukštosios mokyklos veiklą. Taigi, universiteto ligoninių steigimas negali būti organizuojamas nustatant kokius nors imperatyvius nurodymus valstybiniams universitetams. Atsižvelgiant į tai, siūlome tikslinti minėtą formuluotę (galbūt tikslinga nustatyti tik maksimalų universiteto ligoninių skaičių atitinkamuose miestuose, taip skatinant daugiaprofilines paslaugas teikiančių įstaigų sistemą).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, mes kaip atskirosios nuomonės teikėjai, manome, kad Projektu siūlomas reguliavimas neigiamai įtakos medicinos specialistų rengimo kokybę, devalvuos universiteto ligoninės statuso turinį, sukels pagrįstas abejones dėl valstybės lėšų racionalaus naudojimo, deformuos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės standartus bei tikėtinai pažeis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d.  ir 40, todėl nepritariame įstatymo projektui bei komiteto išvadai ir siūlome atmesti įstatymo  ir projektą bei ieškoti kitų būdų tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai ir sveikatos įstaigų tinklo reorganizavimui Klaipėdos mieste.

Aurelijus Veryga

Rimantė Šalaševičiūtė

Remigijus Žemaitaitis