LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PRANEŠĖJŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. XIII-804 7 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

Įstatymo PROJEKTO NR. XIVP-4088

2024-10-09 Nr. 102-P-36

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Irena Haase, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Aušrinę Armonaitę pavaduojanti Morgana Danielė, Gabrielių Landsbergį pavaduojanti Jurgita Sejonienė, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Vilius Semeška, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Žana Jerochovienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, padėjėjos: Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Teisingumo ministerijos atstovai: kancleris Augustas Ručinskas, Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus patarėja Samanta Staneikaitė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2024-09-04	1			Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo nuostatomis asmuo apie pažeidimus gali pranešti kompetentingai institucijai ir raštu, siūlytina projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje formuluotę „ištrinami“ pakeisti formuluote „sunaikinami“.	Pritarti

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2024-09-04

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo nuostatomis asmuo apie pažeidimus gali pranešti kompetentingai institucijai ir raštu, siūlytina projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje formuluotę „ištrinami“ pakeisti formuluote „sunaikinami“.

Pritarti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Generalinė Prokuratūra 2024-09-30	N			Generalinėje prokuratūroje gautas raštas, kuriuo prašoma pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl Pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 7 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-4088 ir Seimo nario Simono Gentvilo pasiūlymų dėl šio projekto. Pastabų dėl minėto įstatymo projekto neturime. Pažymėtina, kad pasiūlymai, kuriuos pateikė Seimo narys S. Gentvilas, jau buvo teikti svarstant Pranešėjų apsaugos įstatymo pakeitimus (Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2021 m. gruodžio 1 d. pagrindinio komiteto papildoma išvada (1) Nr. 102-P-34 dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-659(2)). Pasiūlymams pritarta nebuvo. Generalinės prokuratūros pozicija ir argumentai dėl Seimo nario S. Gentvilo pateiktų pasiūlymų išlieka nepasikeitę. 1. Dėl pasiūlymo papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 11 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip: „3) nustatoma, kad pranešėjo pateikta informacija, dėl kurios pateikimo jam buvo suteiktas pranešėjo statusas, nepasitvirtino.“ Praktika rodo, kad asmeniui pasiryžti pateikti informaciją apie pažeidimą yra labai sunku. Informaciją dažnai teikia žemiausių grandžių darbuotojai ir jie nebūna tikri, ar pažeidimas iš tikrųjų padarytas. Įtvirtinus siūlomą normą, asmenims būtų dar sunkiau apsispręsti dėl pranešimo pateikimo. Visgi pranešėjų apsaugos tikslas – apsaugoti asmenis nuo represijų, kurios galėtų juos atgrasyti nuo informacijos atskleidimo. 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos (toliau – Direktyva) nurodyta, kad represijų baimė gali rimtai atgrasyti potencialius pranešėjus nuo pranešimo. Jei garantijos pranešėjui būtų apribotos dėl informacijos, kuri nepasitvirtino, tai lemtų papildomą psichologinį spaudimą ir baimę, nes pranešėjai turėtų bijoti ne tik represijų, bet ir sąžiningos klaidos pasekmių. Pagal Direktyvą, pranešėjai turi būti apsaugoti, jeigu jie pranešė apie pažeidimus sąžiningai, net jei vėliau paaiškėja, kad informacija nebuvo teisinga. Direktyvoje nurodyta: „kad galėtų naudotis apsauga pagal šią direktyvą, pranešimų teikėjai turėtų turėti pagrįstą pagrindą manyti, kad, atsižvelgiant pranešimo pateikimo metu buvusias aplinkybes ir jiems prieinamą informaciją, faktai, apie kuriuos jie pranešė, yra teisingi. Tas reikalavimas yra esminė apsaugos nuo apgaulingų ir lengvabūdiškų arba piktnaudžiaujamo pobūdžio pranešimų priemonė, nes juo užtikrinama, kad apsauga nebūtų teikiama tiems, kurie pranešimo pateikimo metu tyčia ir sąmoningai pateikė neteisingą ar klaidinamą informaciją. Kartu reikalavimu užtikrinama, kad pranešimo teikėjas neprarastų apsaugos tais atvejais, kai netikslią informaciją apie pažeidimus pateikė nuoširdžiai klysdamas. Panašiai pranešimų teikėjai turėtų turėti teisę į apsaugą pagal šią direktyvą, jeigu turi pagrįstų priežasčių manyti, kad pranešta informacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Neturėtų būti atsižvelgiama į pranešimų teikėjų motyvus pranešti sprendžiant, ar suteikti jiems apsaugą“ (Direktyvos preambulės 32 punktas). Taigi šis punktas įtvirtina nuostatą, kad pranešėjai turėtų būti apsaugoti, jeigu jie pagrįstai manė, kad pranešama informacija yra teisinga pranešimo metu, nepriklausomai nuo to, ar tai vėliau buvo patvirtinta. Tai rodo, kad pagrindinė pranešėjų apsaugos sąlyga yra ne informacijos tikslumas, bet nuoširdus įsitikinimas, jog ji yra teisinga. Dėl to iš pranešėjų negalima atimti apsaugos, jeigu jie praneša sąžiningai, net jei vėliau paaiškėja, kad jų informacija buvo klaidinga. Apribojus garantijas dėl netikslios informacijos, būtų pažeistas šis principas, skatinantis pranešėjus veikti sąžiningai ir teikti informaciją be baimės dėl galimų represijų. Siūlomas pakeitimas prieštarauja ir kitoms Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatoms (pvz., 2 straipsnio 3 daliai, kuri nustato, kad „Įstaiga – viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kita organizacija, užsienio juridinio asmens ar organizacijos padalinys, kuriuose pažeidimas galbūt rengiamas, daromas ar padarytas“, ir 2 straipsnio 7 daliai, kuri nustato, kad „Pažeidimas – įstaigoje galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas <...>“). Toks reglamentavimas suponuoja, kad asmuo gali pranešti pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą ir gauti šiame įstatyme numatytą apsaugą ir nebūdamas visiškai įsitikinęs, kad daromas pažeidimas. Be to, siūlomas reglamentavimas prieštarauja ir nustatytoms konfidencialumo garantijoms, nes Pranešėjų apsaugos įstatymas nenumato konfidencialumo atskleidimo, jeigu nepasitvirtina gauta informacija. 2. Dėl pasiūlymo papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnį 12 dalimi ir ją išdėstyti taip: „12. Kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir nustačiusi, kad pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtino, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas apie priimtą sprendimą informuoja įstaigą, dėl kurios galimo pažeidimo pranešėjas teikė informaciją.“ Direktyva nenumato pranešimo įstaigai, kurios darbuotojas pateikė pranešimą apie galimą pažeidimą, procedūros. Kompetentinga institucija neinformuoja ir neturi pareigos informuoti įstaigą apie pranešėjo pateiktą informaciją, nes tai sukeltų pavojų tokiam asmeniui dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo. Siekiant užtikrinti asmens, susijusio su pažeidimu, apsaugą, toks pasiūlymas laikytinas ne tik pertekliniu, bet ir neužtikrinančiu asmenų apsaugos pagal Direktyvą. Dabartinis pranešėjo statuso suteikimo reglamentavimas neriboja Direktyvos nuostatų ir užtikrina, kad visi asmenys, pateikę informaciją apie pažeidimą, nepiktnaudžiautų pranešėjams pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą teikiamomis garantijomis (garantuojama teisinė pagalba, atleidimas nuo atsakomybės ir pan.). Pagal Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo[1] 28 punktą, Generalinės prokuratūros padalinio prokuroras, nustatęs, kad pranešime pateikta informacija apie pranešėjui daromą neigiamą poveikį dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo pasitvirtino, kreipiasi į įstaigą, nurodydamas pranešėjams taikomas garantijas ir išaiškindamas, kad atsižvelgiant į procedūras, nustatytas darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi būti pašalinti neigiami padariniai, kilę dėl pranešimo pateikimo. Taigi kiekvienu atveju nustatomas įstaigos veiksmų pagrįstumas ir įstaiga informuojama apie pranešėjams taikomas garantijas. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, sprendimą dėl tokių atvejų, kai informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas, jų šeimos nariai, giminaičiai, kolegos, dirbantys įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, patiria neigiamo poveikio priemones, priima teismas. Būtent teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar įstaigos veiksmai gali būti pripažįstami neigiamo poveikio priemonėmis. Dėl to įžvelgti piktnaudžiavimo pranešėjams suteikiama apsauga pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pranešėjas, pateikęs informaciją apie pažeidimą, nėra automatiškai atleidžiamas nuo atsakomybės už savo padarytus pažeidimus. Pranešėjo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39² straipsnis, t. y. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pripažintas pranešėju pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad pranešėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės tik esant visoms Baudžiamojo kodekso 39² straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, nėra pagrindo teigti, kad jis nepagrįstai naudosis pranešėjo statusu ir sieks išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Tokia pati procedūra taikoma ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 21¹ straipsnį sprendžiant dėl pranešėjo atleidimo nuo administracinės atsakomybės. Įtvirtinus siūlomą normą, tais atvejais, kai atlikus tyrimą pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtina, per 2 darbo dienas apie priimtą sprendimą informuoti įstaigą, dėl kurios galimo pažeidimo pranešėjas teikė informaciją, nebus galima pasiekti Pranešėjų apsaugos įstatymo tikslų – maksimaliai užtikrinti asmenų, pranešančių apie pažeidimus, apsaugą. Nors Seimo narys nurodė, kad jam žinomi atvejai, kai pranešėjas piktnaudžiauja suteiktu statusu, tačiau nėra aišku, kokie atvejai turimi omenyje, nes visa informacija apie pranešėjus ir jų veiksmus yra konfidenciali. Pažymėtina, kad asmens, kuriam suteiktas pranešėjo statusas, atžvilgiu darbdavys gali atlikti visus teisėtus veiksmus (pvz., atlikti tyrimus), jei tai daroma teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., jei pranešėjas netinkamai atlieka savo darbo funkcijas, nesilaiko darbo drausmės ar kt.). 3. Dėl pasiūlymo pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą nurodydama pranešėjams taikomas garantijas. Kompetentinga institucija ~~gali~~ nurod~~yti~~o įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai., jei kompetentingos institucijos išankstiniu įvertinimu pranešėjui neigiamas poveikis daromas dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo.“ Pagal Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo 28 punktą, Generalinės prokuratūros padalinio prokuroras, nustatęs, kad pranešime pateikta informacija apie pranešėjui daromą neigiamą poveikį dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo pasitvirtino, kreipiasi į įstaigą, nurodydamas pranešėjams taikomas garantijas ir išaiškindamas, kad atsižvelgiant į procedūras, nustatytas darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi būti pašalinti neigiami padariniai, kilę dėl pranešimo pateikimo. Atsižvelgiant į tai manytina, kad pasiūlymas nustatyti įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai, laikytinas nepagrįstu, nes, pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, sprendimą dėl tokių atvejų, kai informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas, jų šeimos nariai, giminaičiai, kolegos, dirbantys įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, patiria neigiamo poveikio priemones, priima teismas. Taigi būtent teismas (ne kompetentinga institucija) kiekvienu atveju sprendžia, ar įstaigos veiksmai gali būti pripažinti neigiamo poveikio priemonėmis. 4. Dėl pasiūlymo pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas ir šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys dėl patiriamų neigiamo poveikio padarinių gali kreiptis į teismą. Asmuo, kurį su įstaiga sieja tarnybos santykiai, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turi teisę ginčyti dėl jo priimtą ir neigiamų padarinių keliantį administracinį sprendimą arba kitokį veiksmą ar neveikimą. Ginčo teisme atveju kompetentinga institucija pateikia teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju.“ Įtvirtinus siūlomą normą, bus sukeltas pavojus asmeniui, susijusiam su pažeidimu, dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvoje nėra numatyta tokia išimtis pranešti įstaigai, dėl kurios darbuotojo pateiktos informacijos atliekamas tyrimas. Direktyvos 16 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad „nukrypstant nuo 1 dalies pranešimo teikėjo tapatybė ir visa kita 1 dalyje nurodyta informacija gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga pareiga, nustatyta pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę, nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams <...>“. Remiantis šia nuostata manytina, kad „ <...> asmens duomenys, leidžiantys nustatyti jų tapatybę, gali būti pateikti tik tam asmeniui arba institucijai, kurie nagrinėja informaciją apie pažeidimą“. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą[2], faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalys). Dėl to informacija apie pranešėją gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga pareiga nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 9 dalis taip pat nustato, jog teismas privalo imtis priemonių, kad asmens, kurio konfidencialumas turi būti užtikrintas, tapatybė nebūtų atskleista proceso dalyviams ar kitiems asmenims. Esant būtinybei užtikrinti pranešėjo konfidencialumą, teismas pats savo nuožiūra sprendžia, ar kompetentinga institucija turi pateikti teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju. Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus Seimo nario S. Gentvilo pasiūlymams nepritariame.	Pritarti

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Generalinė Prokuratūra

2024-09-30

Generalinėje prokuratūroje gautas raštas, kuriuo prašoma pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl Pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 7 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-4088 ir Seimo nario Simono Gentvilo pasiūlymų dėl šio projekto.

Pastabų dėl minėto įstatymo projekto neturime. Pažymėtina, kad pasiūlymai, kuriuos pateikė Seimo narys S. Gentvilas, jau buvo teikti svarstant Pranešėjų apsaugos įstatymo pakeitimus (Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2021 m. gruodžio 1 d. pagrindinio komiteto papildoma išvada (1) Nr. 102-P-34 dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-659(2)). Pasiūlymams pritarta nebuvo.

Generalinės prokuratūros pozicija ir argumentai dėl Seimo nario S. Gentvilo pateiktų pasiūlymų išlieka nepasikeitę.

1. Dėl pasiūlymo papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 11 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip:

„3) nustatoma, kad pranešėjo pateikta informacija, dėl kurios pateikimo jam buvo suteiktas pranešėjo statusas, nepasitvirtino.“

Praktika rodo, kad asmeniui pasiryžti pateikti informaciją apie pažeidimą yra labai sunku. Informaciją dažnai teikia žemiausių grandžių darbuotojai ir jie nebūna tikri, ar pažeidimas iš tikrųjų padarytas. Įtvirtinus siūlomą normą, asmenims būtų dar sunkiau apsispręsti dėl pranešimo pateikimo. Visgi pranešėjų apsaugos tikslas – apsaugoti asmenis nuo represijų, kurios galėtų juos atgrasyti nuo informacijos atskleidimo.

2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos (toliau – Direktyva) nurodyta, kad represijų baimė gali rimtai atgrasyti potencialius pranešėjus nuo pranešimo. Jei garantijos pranešėjui būtų apribotos dėl informacijos, kuri nepasitvirtino, tai lemtų papildomą psichologinį spaudimą ir baimę, nes pranešėjai turėtų bijoti ne tik represijų, bet ir sąžiningos klaidos pasekmių. Pagal Direktyvą, pranešėjai turi būti apsaugoti, jeigu jie pranešė apie pažeidimus sąžiningai, net jei vėliau paaiškėja, kad informacija nebuvo teisinga. Direktyvoje nurodyta: „kad galėtų naudotis apsauga pagal šią direktyvą, pranešimų teikėjai turėtų turėti pagrįstą pagrindą manyti, kad, atsižvelgiant pranešimo pateikimo metu buvusias aplinkybes ir jiems prieinamą informaciją, faktai, apie kuriuos jie pranešė, yra teisingi. Tas reikalavimas yra esminė apsaugos nuo apgaulingų ir lengvabūdiškų arba piktnaudžiaujamo pobūdžio pranešimų priemonė, nes juo užtikrinama, kad apsauga nebūtų teikiama tiems, kurie pranešimo pateikimo metu tyčia ir sąmoningai pateikė neteisingą ar klaidinamą informaciją. Kartu reikalavimu užtikrinama, kad pranešimo teikėjas neprarastų apsaugos tais atvejais, kai netikslią informaciją apie pažeidimus pateikė nuoširdžiai klysdamas. Panašiai pranešimų teikėjai turėtų turėti teisę į apsaugą pagal šią direktyvą, jeigu turi pagrįstų priežasčių manyti, kad pranešta informacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Neturėtų būti atsižvelgiama į pranešimų teikėjų motyvus pranešti sprendžiant, ar suteikti jiems apsaugą“ (Direktyvos preambulės 32 punktas). Taigi šis punktas įtvirtina nuostatą, kad pranešėjai turėtų būti apsaugoti, jeigu jie pagrįstai manė, kad pranešama informacija yra teisinga pranešimo metu, nepriklausomai nuo to, ar tai vėliau buvo patvirtinta. Tai rodo, kad pagrindinė pranešėjų apsaugos sąlyga yra ne informacijos tikslumas, bet nuoširdus įsitikinimas, jog ji yra teisinga. Dėl to iš pranešėjų negalima atimti apsaugos, jeigu jie praneša sąžiningai, net jei vėliau paaiškėja, kad jų informacija buvo klaidinga. Apribojus garantijas dėl netikslios informacijos, būtų pažeistas šis principas, skatinantis pranešėjus veikti sąžiningai ir teikti informaciją be baimės dėl galimų represijų.

Siūlomas pakeitimas prieštarauja ir kitoms Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatoms (pvz., 2 straipsnio 3 daliai, kuri nustato, kad „Įstaiga – viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kita organizacija, užsienio juridinio asmens ar organizacijos padalinys, kuriuose pažeidimas galbūt rengiamas, daromas ar padarytas“, ir 2 straipsnio 7 daliai, kuri nustato, kad „Pažeidimas – įstaigoje galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas <...>“). Toks reglamentavimas suponuoja, kad asmuo gali pranešti pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą ir gauti šiame įstatyme numatytą apsaugą ir nebūdamas visiškai įsitikinęs, kad daromas pažeidimas. Be to, siūlomas reglamentavimas prieštarauja ir nustatytoms konfidencialumo garantijoms, nes Pranešėjų apsaugos įstatymas nenumato konfidencialumo atskleidimo, jeigu nepasitvirtina gauta informacija.

2. Dėl pasiūlymo papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnį 12 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„12. Kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir nustačiusi, kad pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtino, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas apie priimtą sprendimą informuoja įstaigą, dėl kurios galimo pažeidimo pranešėjas teikė informaciją.“

Direktyva nenumato pranešimo įstaigai, kurios darbuotojas pateikė pranešimą apie galimą pažeidimą, procedūros. Kompetentinga institucija neinformuoja ir neturi pareigos informuoti įstaigą apie pranešėjo pateiktą informaciją, nes tai sukeltų pavojų tokiam asmeniui dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo. Siekiant užtikrinti asmens, susijusio su pažeidimu, apsaugą, toks pasiūlymas laikytinas ne tik pertekliniu, bet ir neužtikrinančiu asmenų apsaugos pagal Direktyvą.

Dabartinis pranešėjo statuso suteikimo reglamentavimas neriboja Direktyvos nuostatų ir užtikrina, kad visi asmenys, pateikę informaciją apie pažeidimą, nepiktnaudžiautų pranešėjams pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą teikiamomis garantijomis (garantuojama teisinė pagalba, atleidimas nuo atsakomybės ir pan.). Pagal Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo[1] 28 punktą, Generalinės prokuratūros padalinio prokuroras, nustatęs, kad pranešime pateikta informacija apie pranešėjui daromą neigiamą poveikį dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo pasitvirtino, kreipiasi į įstaigą, nurodydamas pranešėjams taikomas garantijas ir išaiškindamas, kad atsižvelgiant į procedūras, nustatytas darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi būti pašalinti neigiami padariniai, kilę dėl pranešimo pateikimo. Taigi kiekvienu atveju nustatomas įstaigos veiksmų pagrįstumas ir įstaiga informuojama apie pranešėjams taikomas garantijas.

Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, sprendimą dėl tokių atvejų, kai informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas, jų šeimos nariai, giminaičiai, kolegos, dirbantys įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, patiria neigiamo poveikio priemones, priima teismas. Būtent teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar įstaigos veiksmai gali būti pripažįstami neigiamo poveikio priemonėmis. Dėl to įžvelgti piktnaudžiavimo pranešėjams suteikiama apsauga pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pranešėjas, pateikęs informaciją apie pažeidimą, nėra automatiškai atleidžiamas nuo atsakomybės už savo padarytus pažeidimus. Pranešėjo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39² straipsnis, t. y. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pripažintas pranešėju pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad pranešėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės tik esant visoms Baudžiamojo kodekso 39² straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, nėra pagrindo teigti, kad jis nepagrįstai naudosis pranešėjo statusu ir sieks išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Tokia pati procedūra taikoma ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 21¹ straipsnį sprendžiant dėl pranešėjo atleidimo nuo administracinės atsakomybės.

Įtvirtinus siūlomą normą, tais atvejais, kai atlikus tyrimą pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtina, per 2 darbo dienas apie priimtą sprendimą informuoti įstaigą, dėl kurios galimo pažeidimo pranešėjas teikė informaciją, nebus galima pasiekti Pranešėjų apsaugos įstatymo tikslų – maksimaliai užtikrinti asmenų, pranešančių apie pažeidimus, apsaugą.

Nors Seimo narys nurodė, kad jam žinomi atvejai, kai pranešėjas piktnaudžiauja suteiktu statusu, tačiau nėra aišku, kokie atvejai turimi omenyje, nes visa informacija apie pranešėjus ir jų veiksmus yra konfidenciali. Pažymėtina, kad asmens, kuriam suteiktas pranešėjo statusas, atžvilgiu darbdavys gali atlikti visus teisėtus veiksmus (pvz., atlikti tyrimus), jei tai daroma teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., jei pranešėjas netinkamai atlieka savo darbo funkcijas, nesilaiko darbo drausmės ar kt.).

3. Dėl pasiūlymo pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą nurodydama pranešėjams taikomas garantijas. Kompetentinga institucija ~~gali~~ nurod~~yti~~o įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai., jei kompetentingos institucijos išankstiniu įvertinimu pranešėjui neigiamas poveikis daromas dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo.“

Pagal Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo 28 punktą, Generalinės prokuratūros padalinio prokuroras, nustatęs, kad pranešime pateikta informacija apie pranešėjui daromą neigiamą poveikį dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo pasitvirtino, kreipiasi į įstaigą, nurodydamas pranešėjams taikomas garantijas ir išaiškindamas, kad atsižvelgiant į procedūras, nustatytas darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, turi būti pašalinti neigiami padariniai, kilę dėl pranešimo pateikimo. Atsižvelgiant į tai manytina, kad pasiūlymas nustatyti įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai, laikytinas nepagrįstu, nes, pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, sprendimą dėl tokių atvejų, kai informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas, jų šeimos nariai, giminaičiai, kolegos, dirbantys įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, patiria neigiamo poveikio priemones, priima teismas. Taigi būtent teismas (ne kompetentinga institucija) kiekvienu atveju sprendžia, ar įstaigos veiksmai gali būti pripažinti neigiamo poveikio priemonėmis.

4. Dėl pasiūlymo pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas ir šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys dėl patiriamų neigiamo poveikio padarinių gali kreiptis į teismą. Asmuo, kurį su įstaiga sieja tarnybos santykiai, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turi teisę ginčyti dėl jo priimtą ir neigiamų padarinių keliantį administracinį sprendimą arba kitokį veiksmą ar neveikimą. Ginčo teisme atveju kompetentinga institucija pateikia teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju.“

Įtvirtinus siūlomą normą, bus sukeltas pavojus asmeniui, susijusiam su pažeidimu, dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvoje nėra numatyta tokia išimtis pranešti įstaigai, dėl kurios darbuotojo pateiktos informacijos atliekamas tyrimas. Direktyvos 16 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad „nukrypstant nuo 1 dalies pranešimo teikėjo tapatybė ir visa kita 1 dalyje nurodyta informacija gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga pareiga, nustatyta pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę, nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams <...>“. Remiantis šia nuostata manytina, kad „ <...> asmens duomenys, leidžiantys nustatyti jų tapatybę, gali būti pateikti tik tam asmeniui arba institucijai, kurie nagrinėja informaciją apie pažeidimą“.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą[2], faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalys). Dėl to informacija apie pranešėją gali būti atskleista tik tuo atveju, kai tai yra būtina ir proporcinga pareiga nacionalinėms institucijoms vykdant tyrimus arba vykstant teismo procesams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 9 dalis taip pat nustato, jog teismas privalo imtis priemonių, kad asmens, kurio konfidencialumas turi būti užtikrintas, tapatybė nebūtų atskleista proceso dalyviams ar kitiems asmenims. Esant būtinybei užtikrinti pranešėjo konfidencialumą, teismas pats savo nuožiūra sprendžia, ar kompetentinga institucija turi pateikti teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju.

Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus Seimo nario S. Gentvilo pasiūlymams nepritariame.

Pritarti

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo narys Simonas Gentvilas 2024-09-10	N				Argumentai: Pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) 6 straipsnio 11 dalies nuostatas, kompetentingai institucijai įtvirtinama galimybė priimti sprendimą dėl pranešėjo statuso panaikinimo tik šiais dviem atvejais: · yra pranešėjo prašymas panaikinti pranešėjo statusą (6 str. 11 d. 1 p.); · paaiškėjus, kad pranešėjas pranešime tyčia pateikė melagingą informaciją apie pažeidimą (6 str. 11 d. 2 p.). Atsižvelgiant į numatomą reglamentavimą, darytina išvada, kad pranešėjo statusas yra suteikiamas „visam gyvenimui“ ir pranešėjo statuso panaikinimas nenumatytas net ir tais atvejais, kai asmuo piktnaudžiauja ar neproporcingai naudojasi jam suteiktu pranešėjo statusu. Siūloma nustatyti papildomą pagrindą sprendimui dėl pranešėjo statuso panaikinimo priimti. Pasiūlymas: Papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 11 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip: „3) nustatoma, kad pranešėjo pateikta informacija, dėl kurios pateikimo jam buvo suteiktas pranešėjo statusas, nepasitvirtino.“	Nepritarti	Įstatymo projektas Nr. XIVP-4088 parengtas siekiant pašalinti Europos Komisijos identifikuotus trūkumus dėl 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, t. y. nurodyta, kad reikia patikslinti nacionalines nuostatas, kurios perkelia Direktyvos (ES) 2019/1937 4 straipsnio 4 dalies c) punktą (dėl draudimo daryti neigiamą poveikį juridiniams asmenims užtikrinimo) ir 17 straipsnį (dėl su informacijos apie pažeidimus tvarkymu nesusijusių duomenų rinkimo). Pažymėtina, kad Seimo nario pasiūlymas neatitinka Įstatymo projekto Nr. XIVP-4088 tikslų ir Įstatymo projektu nėra keičiamos galiojančio įstatymo 6 straipsnio Kompetentingai institucijai pateiktų pranešimų nagrinėjimas ir 11 straipsnio Teisinės gynybos priemonės nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas pasiūlymas komitete svarstytas 2021 m. gruodžio 1 d., kuriam nepritarta svarstant Pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-659(2). 2024 m. rugsėjo 30 d. Komitete gautas Generalinės prokuratūros raštas Nr. G-2024-7863, kuriame pakartotinai nepritariama šiems Seimo nario pasiūlymams, žr. išvadų lentelę Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai išdėstytus argumentus.
2.	Seimo narys Simonas Gentvilas 2024-09-10	N				Argumentai: Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, prieš informaciją apie pažeidimą pateikusį asmenį ar pranešėją dėl tokios informacijos pateikimo nuo šios informacijos pateikimo dienos draudžiama imtis, grasinti imtis ir bandyti imtis neigiamo poveikio priemonių: laikinai nušalinti jį nuo pareigų, atleisti iš darbo ar tarnybos, sustabdyti paaukštinimą, perkelti į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, nepakeisti terminuotos darbo sutarties į neterminuotą darbo sutartį, kai darbuotojas turi teisėtų lūkesčių, kad jam bus pasiūlytas nuolatinis darbas, nepratęsti terminuotos darbo sutarties arba tokią sutartį nutraukti anksčiau laiko, bauginti, imtis prievartos, priekabiauti, atskirti, diskriminuoti, grasinti susidoroti, apriboti karjeros galimybes, sustabdyti mokymus, sumažinti darbo užmokestį, pakeisti darbo laiką arba nepagrįstai pavesti vykdyti papildomas užduotis ar perduoti jas vykdyti kitiems asmenims, kelti abejones dėl kompetencijos, neigiamai vertinti veiklos rezultatus arba teikti neigiamą atsiliepimą apie darbuotoją, perduoti neigiamą informaciją apie jį tretiesiems asmenims, dėl kurios ateityje asmuo gali nerasti darbo tame sektoriuje ar pramonės šakoje, panaikinti teisę dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija, skirti ar taikyti bet kokias drausmines priemones ar kitas sankcijas, įskaitant finansines sankcijas, daryti žalą, įskaitant žalą asmens reputacijai, ypač socialiniuose tinkluose, arba finansinius nuostolius, įskaitant verslo praradimą ir pajamų praradimą, nutraukti prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartį ankščiau laiko, panaikinti licencijos ar leidimo galiojimą, siųsti pas psichiatrus ar kitos srities gydytojus arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones. Pažymėtina, kad kompetentinga institucija neinformuoja ir neturi pareigos informuoti įstaigos apie pranešėjo pateiktą informaciją, todėl įstaiga nežino ir neturi galimybės sužinoti dėl kokios informacijos pateikimo asmuo kreipėsi į kompetentingą instituciją. Praktikoje gali pasitaikyti, o ir pasitaiko atvejai, kai pranešėjo statusas tampa piktnaudžiavimo ar neproporcingo naudojimosi priemone: asmuo, siekdamas išvengti atsakomybės už savo padarytus pažeidimus, kreipiasi į kompetentingą instituciją dėl, pvz., neva „įstaigoje vykdomo mobingo“ ir jam yra suteikiamas pranešėjo statusas. Manytina, kad informaciją apie patiriamą mobingą, siekiančiam išvengti atsakomybės už savo paties padarytus pažeidimus ir nepagrįstai naudotis pranešėjo statusu, asmeniui pateikti pakankamai saugu, kadangi tokia informacija vertintina kaip subjektyvus vidinis išgyvenimas, dėl kurios pateikimo, tikėtina, jog nebus nustatyta, kad melaginga informacija apie pažeidimą pateikta tyčia (Įstatymo projekto 6 str. 11 d. 2 p.). Taip pat manytina, kad tokiu atveju vadovaujantis Įstatymo projekto 3 straipsnio 4 dalimi, informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui dėl informacijos pateikimo neatsirastų ir jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto. Užsitikrinęs pranešėjo statusą, asmuo įgyja teisę manipuliuoti ir neproporcingai naudotis jam suteiktu statusu. Asmuo dėl kiekvieno jo atžvilgiu atliekamo teisėto tyrimo turi teisę kreiptis į kompetentingą instituciją, kad tyrimai vykdomi dėl jam suteikto pranešėjo statuso. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 10 straipsnio 4 dalį, ginčo atveju, būtent darbdavys turi įrodyti, kad informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo neigiamų padarinių patyrė ne dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo (nepaisant to, kad darbdavys gali nežinoti kokia informacija apie galimą pažeidimą buvo pateikta). Atkreiptinas dėmesys, kad net ir tais atvejais, jei pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtintų, įstaiga apie tai nebūtų informuojama, o asmeniui suteiktas pranešėjo statusas ir toliau liktų galioti. Pažymėtina, kad neteikiant informacijos apie įstaigos atžvilgiu atliekamą tyrimą, nėra užtikrinama įstaigos teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisingą bylos nagrinėjimą bei teisė susipažinti su bylos medžiaga. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 6 straipsnio 6 dalies nuostatas, kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir priėmusi su tuo susijusius sprendimus arba gavusi informaciją apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus iš kitos pranešimą nagrinėjusios institucijos, apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, praneša informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui. Įstaigai tokia informacija neteikiama, todėl įstaiga, neturėdama informacijos nei apie „menamą“ pažeidimą, nei apie tai, dėl kokios informacijos pateikimo asmeniui buvo suteiktas pranešėjo statusas, tampa „silpnesniąja puse“ ir neturi galimybės (arba jos yra labai apsunkinamos) tinkamai įgyvendinti savo pareigų, pvz., atlikdama tyrimus ir taikydama tarnybines ar drausmines nuobaudas dėl paties pranešėjo padarytų pažeidimų. Pažymėtina, kad pranešėjo statusas negali būti naudojamas siekiant išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Pranešėjų teisės turi būti ginamos, tačiau tuo pačiu negali būti pažeidžiamos ir kitos imperatyviosios nuostatos, užtikrinančios teisingą tyrimų atlikimą. Apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemonės, kai neproporcingai stipriai apribojami ir apsunkinami įstaigos veiksmai ginant kitus visuomenės ar įstaigos teises ir teisėtus interesus, paneigia pamatinius protingumo ir proporcingumo principus. Siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai atlikus tyrimą pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtina, įstaiga būtų informuojama apie priimtą sprendimą per 2 darbo dienas. Pasiūlymas: Papildyti Įstatymo projekto 6 straipsnį 12 dalimi ir ją išdėstyti taip: „12. Kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir nustačiusi, kad pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtino, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas apie priimtą sprendimą informuoja įstaigą, dėl kurios galimo pažeidimo pranešėjas teikė informaciją.“	Nepritarti	Įstatymo projektas Nr. XIVP-4088 parengtas siekiant pašalinti Europos Komisijos identifikuotus trūkumus dėl 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1937, t. y. nurodyta, kad reikia patikslinti nacionalines nuostatas, kurios perkelia Direktyvos (ES) 2019/1937 4 straipsnio 4 dalies c) punktą (dėl draudimo daryti neigiamą poveikį juridiniams asmenims užtikrinimo) ir 17 straipsnį (dėl su informacijos apie pažeidimus tvarkymu nesusijusių duomenų rinkimo). Pažymėtina, kad Seimo nario pasiūlymas neatitinka Įstatymo projekto Nr. XIVP-4088 tikslų ir Įstatymo projektu nėra keičiamos galiojančio įstatymo 6 straipsnio Kompetentingai institucijai pateiktų pranešimų nagrinėjimas ir 11 straipsnio Teisinės gynybos priemonės nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas pasiūlymas komitete svarstytas 2021 m. gruodžio 1 d., kuriam nepritarta svarstant Pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-659(2). 2024 m. rugsėjo 30 d. Komitete gautas Generalinės prokuratūros raštas Nr. G-2024-7863, kuriame pakartotinai nepritariama šiems Seimo nario pasiūlymams, žr. išvadų lentelę Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai išdėstytus argumentus.
3.	Seimo narys Simonas Gentvilas 2024-09-10	N				Argumentai: Žr. argumentus, pateiktus dėl antrojo pasiūlymo. Siūloma nustatyti, kad kompetentingos institucijos išankstiniu vertinimu nustačius, kad pranešėjui neigiamas poveikis daromas dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo, kompetentinga institucija turi ne teisę, o pareigą nurodyti įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Kompetentinga institucija, nustačiusi, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, kreipiasi į įstaigą nurodydama pranešėjams taikomas garantijas. Kompetentinga institucija ~~gali~~ nurod~~yti~~o įstaigos vadovui terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio padariniai., jei kompetentingos institucijos išankstiniu įvertinimu pranešėjui neigiamas poveikis daromas dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo.“	Nepritarti	Įstatymo projektas Nr. XIVP-4088 parengtas siekiant pašalinti Europos Komisijos identifikuotus trūkumus dėl 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1937, t. y. nurodyta, kad reikia patikslinti nacionalines nuostatas, kurios perkelia Direktyvos (ES) 2019/1937 4 straipsnio 4 dalies c) punktą (dėl draudimo daryti neigiamą poveikį juridiniams asmenims užtikrinimo) ir 17 straipsnį (dėl su informacijos apie pažeidimus tvarkymu nesusijusių duomenų rinkimo). Pažymėtina, kad Seimo nario pasiūlymas neatitinka Įstatymo projekto Nr. XIVP-4088 tikslų ir Įstatymo projektu nėra keičiamos galiojančio įstatymo 6 straipsnio Kompetentingai institucijai pateiktų pranešimų nagrinėjimas ir 11 straipsnio Teisinės gynybos priemonės nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas pasiūlymas komitete svarstytas 2021 m. gruodžio 1 d., kuriam nepritarta svarstant Pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-659(2). 2024 m. rugsėjo 30 d. Komitete gautas Generalinės prokuratūros raštas Nr. G-2024-7863, kuriame pakartotinai nepritariama šiems Seimo nario pasiūlymams, žr. išvadų lentelę Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai išdėstytus argumentus.
4.	Seimo narys Simonas Gentvilas 2024-09-10	N				Argumentai: Pažymėtina, kad neteikiant informacijos apie įstaigos atžvilgiu atliekamą tyrimą, nėra užtikrinama įstaigos teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisingą bylos nagrinėjimą bei teisė susipažinti su savo byla. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto 6 straipsnio 6 dalies nuostatas, kompetentinga institucija, baigusi pateiktos informacijos apie pažeidimą tyrimą ir priėmusi su tuo susijusius sprendimus arba gavusi informaciją apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus iš kitos pranešimą nagrinėjusios institucijos, apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, praneša informaciją apie pažeidimą pateikusiam asmeniui. Įstaigai tokia informacija neteikiama, todėl įstaiga, neturėdama informacijos nei apie „menamą“ pažeidimą, nei apie tai, dėl kokios informacijos pateikimo asmeniui buvo suteiktas pranešėjo statusas, tampa „silpnesniąja puse“ ir neturi galimybės (arba jos yra labai apsunkinamos) tinkamai įgyvendinti savo pareigų, pvz., atlikdama tyrimus ir taikydama tarnybines ar drausmines nuobaudas dėl paties pranešėjo padarytų pažeidimų. Siūloma nustatyti pareigą kompetentingai institucijai pateikti teismui sprendimą pripažinti informaciją apie pažeidimą pateikusį asmenį pranešėju, siekiant, kad teismas nagrinėdamas bylą galėtų įvertinti, ar ginčijamas neigiamas poveikis susijęs su informacija apie pažeidimą, dėl kurios asmeniui suteiktas pranešėjo statusas. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo, pranešėjas ir šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys dėl patiriamų neigiamo poveikio padarinių gali kreiptis į teismą. Asmuo, kurį su įstaiga sieja tarnybos santykiai, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turi teisę ginčyti dėl jo priimtą ir neigiamų padarinių keliantį administracinį sprendimą arba kitokį veiksmą ar neveikimą. Ginčo teisme atveju kompetentinga institucija pateikia teismui sprendimą dėl informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens pripažinimo pranešėju.“	Nepritarti	Įstatymo projektas Nr. XIVP-4088 parengtas siekiant pašalinti Europos Komisijos identifikuotus trūkumus dėl 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1937, t. y. nurodyta, kad reikia patikslinti nacionalines nuostatas, kurios perkelia Direktyvos (ES) 2019/1937 4 straipsnio 4 dalies c) punktą (dėl draudimo daryti neigiamą poveikį juridiniams asmenims užtikrinimo) ir 17 straipsnį (dėl su informacijos apie pažeidimus tvarkymu nesusijusių duomenų rinkimo). Pažymėtina, kad Seimo nario pasiūlymas neatitinka Įstatymo projekto Nr. XIV-4088 tikslų ir Įstatymo projektu nėra keičiamos galiojančio įstatymo 6 straipsnio Kompetentingai institucijai pateiktų pranešimų nagrinėjimas ir 11 straipsnio Teisinės gynybos priemonės nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas pasiūlymas komitete svarstytas 2021 m. gruodžio 1 d., kuriam nepritarta svarstant Pranešėjų apsaugos įstatymo Nr. XIII-804 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-659(2). 2024 m. rugsėjo 30 d. Komitete gautas Generalinės prokuratūros raštas Nr. G-2024-7863, kuriame pakartotinai nepritariama šiems Seimo nario pasiūlymams, žr. išvadų lentelę Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai išdėstytus argumentus.

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai: negauta.

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIVP-4088(2) ir komiteto išvadoms.

8. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – nėra, susilaikė – nėra.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Irena Haase, Agnė Širinskienė, Julius Sabatauskas.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

Komiteto pirmininkė (Parašas) Irena Haase

Komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė

[1] Patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. I-207 „Dėl Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo patvirtinimo“.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 53, 2020.