LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

KOMITETO IŠVADA

DĖL PRELIMINARAUS ĮVERTINIMO AR LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO

112 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTAS NR. XIVP-843

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2021-09-22 Nr. 102-P-25

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, komiteto nariai: Aušrinę Armonaitę pavaduojanti Morgana Danielė, Irena Haase, Gabrielių Landsbergį pavaduojantis Andrius Navickas, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Seimo Pirmininkė, Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, SADM Darbo teisės skyriaus vedėja Vita Baliukevičienė, SADM Darbo teisės skyriaus patarėja Rūta Juršaitė, LRS Teisės departamento vyresnioji patarėja Jadvyga Andriuškevičiūtė, LRS Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus patarėja Jurgita Raškauskaitė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-09-16	1 (112)	(4)		Šioje Teisės departamento išvadoje pateiktos pastabos dėl galimo kai kurių įstatymo projekte teikiamų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. 1. Įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 112 straipsnio 4 dalį ir ją papildyti norma, pagal kurią valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose darbuotojams, kurie grįžta į darbą nepasibaigus atostogoms vaikui prižiūrėti, nustatoma sutrumpinta 32 valandų per savaitę darbo norma, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo norma būtų taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu iki vaikui sukanka treji metai. Įstatymo projekte siūlomas teisinis svarstytinas ir tobulintinas. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą, teisę į sutrumpintą 32 valandų per savaitę darbo laiko normą, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį, turėtų tik valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose dirbantys darbuotojai. Teisės į sutrumpintą 32 valandų per savaitę darbo laiko normą, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį, neturėtų kitų (ne valstybės ir savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, taip pat valstybės tarnautojai, pareigūnai, teisėjai, prokurorai, DK 134 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, kurie pagal galiojantį teisinį reguliavimą turi teisę į atostogas vaikui prižiūrėti, todėl svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintų teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principų ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad nustačius siūlomą teisinį reguliavimą galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai.	Nepritarti	Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas“. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja teisės į sutrumpintą 32 valandų per savaitę darbo normą, darytina išvada, jog valstybės tarnautojams bus taikytina nauja socialinė garantija numatyta įstatymo projekte. Pažymėtina, kad panašiai santykį su kitais darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančiais įstatymais reguliuoja ir Vidaus tarnybos statutas (7 straipsnio 3 dalis), Prokuratūros įstatymas (24 straipsnio 1 dalis) ir kt. Pažymėtina, kad įstatymo projekto rengėjų tikslas, išdėstytas projekto aiškinamajame rašte – didinti viso viešojo sektoriaus patrauklumą. Jeigu kiltų abejonių dėl to, ar siūloma formuluotė apima visus asmenis, dirbančius ar tarnaujančius viešajame sektoriuje – jį gali būti pakoreguoti projekto tobulinimo eigoje. Konstitucinis Teismas (2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai) yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų savaime nėra laikytinas diskriminaciniu. Vertinant Darbo kodekso 112 straipsnio pakeitimo projekto atitikimą šiems principams, turėtų būti, visų pirma, įvertinta tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas nepablogina privataus sektoriaus darbuotojų darbo sąlygų, nesumažina jiems teikiamų socialinių garantijų apimties. Siūlomas teisinis reguliavimas tik suteikia viešojo sektoriaus alternatyvą: atsisakyti vienos socialinės garantijos (vaiko priežiūros atostogų ir su jais susijusių išmokų) ir tam tikram laikotarpiui (iki vaikui sukaks 3 metai) gauti sutrumpintą darbo laiko normą. Viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojai skiriasi tarpusavyje iš esmės (neatsitiktinai viešojo sektoriaus darbuotojams ir šiuo metu taikomos papildomos socialinės ir ekonominės garantijos, kurių nėra privačiame sektoriuje (papildomos atostogų rūšys, einamų pareigų ir darbo užmokesčio išsaugojimo garantijos ir pan.): - atliekamomis funkcijomis. Privataus sektoriaus pagrindinis tikslas – tenkinti privačius interesus, siekti pelno, viešojo sektoriaus pagrindinis tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Neatsiejama ir pagrindinė viešojo sektoriaus dalis – valstybės tarnyba, kuriai priskirtas ypatingas konstitucinis statusas. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime) iš Konstitucijos išplaukia eilė specifinių reikalavimų valstybės tarnybai, kurie nėra taikomi privataus sektoriaus darbuotojams: valstybės tarnyba, kaip profesinės veiklos sistema, turi būti nešališka, neutrali politinio proceso dalyvių atžvilgiu, valstybės tarnybos sistema turi būti organizuota ir veikti taip, kad būtų užtikrinamas viešojo intereso garantavimo tęstinumas pasikeitus politinei valdžiai. Įgyvendinti šias funkcijas valstybės tarnautojams padeda valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojai dirbantys pagal darbo sutartis. - taikomais reikalavimais. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo, lojalumo valstybei reikalavimai suponuoja ir atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą: „Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, ji turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Tai suponuoja gana aukštus (didesnius, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikacinius ir profesinius reikalavimus valstybės tarnautojams, ypač pareigūnams (pirmiausia tiems, kurie sprendimus priima vienasmeniškai)“ (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).Tam tikra apimtimi šie specifiniai reikalavimai taikomi ir kitiems valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojams, kurie padeda valstybės tarnautojams. - finansavimu. Privataus sektoriaus darbuotojai finansuojami (gauna atlyginimus ir socialines bei ekonomines garantijas) iš privačių darbdavio uždirbtų lėšų. Teisinis reguliavimas privalo jiems garantuoti tam tikrą socialinių ir ekonominių garantijų minimumą (tam skirti teisės aktai reguliuojantys pvz., minimalų darbo užmokestį, minimalias kasmetines atostogas ir kitus klausimus), bet papildomos garantijos suteikiamos darbdavio nuožiūra, atsižvelgiant į jo finansines galimybes. Kitaip būtų pažeistas Konstitucijos 46 straipsnis (Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva). Viešojo sektoriaus darbuotojų socialines ir ekonominės garantijos finansuojamos iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų (išskyrus valstybines įmones). Jų sudarymo, naudojimo tvarkos iš esmės skiriasi nuo privataus darbdavio piniginių fondų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas preziumuojama leis sutaupyti valstybės biudžeto lėšų (viešojo sektoriaus darbuotojui grįžus anksčiau iš vaiko priežiūros atostogų bus sustabdytas vaiko priežiūros išmokų mokėjimas, o sutrumpintą darbo laiko norma arba negeneruos jokių kaštų (pasaulinė (Islandija, Švedija, Japonija) praktika rodo, jog darbo laikos normos sutrumpinimas nesumažino, o padidino darbuotojų darbo efektyvumą), arba šie kaštai bus nežymus ir juos galima bus kompensuoti sutaupytomis lėšomis). Tuo tarpu privačiame sektoriuje darbo laiko normos sutrumpinimas tam tikrais atvejais generuotų papildomus kaštus privačiam subjektui. Be to, pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų – suteikiant alternatyvią darbo ir šeimos interesų derinimo priemonę paskatinti tėvus anksčiau grįžti iš vaiko priežiūros atostogų ir tokiu būdu mažinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų, kuris valstybės tarnyboje siekia 10 proc. (valstybės tarnyboje jis yra ypač skausmingas dėl problemos mąsto – virš 70 proc. valstybės tarnautojų sudaro moterys), bet ir didinti viešojo sektoriaus darbdavių patrauklumą darbuotojams. Pažymėtina, kad šis patrauklumas ir pritraukimas geriausių specialistų bei jų migracijos į privatų sektorių sustabdymas yra ypatingai svarbus turint mintyje tuos tikslus, kurie pagal Konstituciją keliami viešajam sektoriui. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Profesionalūs valstybės tarnautojai, pareigūnai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Šias funkcijas įgyvendinti jiems padeda valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, jog „Iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą kyla ir piliečių konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą sąsaja su kitomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisėmis, glaudžiai susijusiomis su kiekvieno žmogaus konstitucine teise į darbą: teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šios teisės valstybės tarnautojui turi būti garantuojamos ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio jų įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų. Tas pats pasakytina apie kitas Konstitucijoje įtvirtintas socialines ir ekonomines teises. (...) Valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas. Todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų.“ Taigi valstybės tarnautojams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams turi būti garantuotos ne mažesnės socialinės ir ekonominės teisės bei garantijos, negu kitiems darbuotojams. Bet tai nereiškia, kad jiems negali būti suteiktos didesnės apimties teisės ir garantijos siekiant valstybės tarnybą ar plačiąja prasme – viešąjį sektorių, padaryti patrauklesniu, užtikrinti jo stabilumą ir tinkamą funkcijų įgyvendinimą.

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-09-16

(112)

(4)

Šioje Teisės departamento išvadoje pateiktos pastabos dėl galimo kai kurių įstatymo projekte teikiamų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai.

1. Įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 112 straipsnio 4 dalį ir ją papildyti norma, pagal kurią valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose darbuotojams, kurie grįžta į darbą nepasibaigus atostogoms vaikui prižiūrėti, nustatoma sutrumpinta 32 valandų per savaitę darbo norma, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo norma būtų taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu iki vaikui sukanka treji metai.

Įstatymo projekte siūlomas teisinis svarstytinas ir tobulintinas. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą, teisę į sutrumpintą 32 valandų per savaitę darbo laiko normą, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį, turėtų tik valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose dirbantys darbuotojai. Teisės į sutrumpintą 32 valandų per savaitę darbo laiko normą, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį, neturėtų kitų (ne valstybės ir savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, taip pat valstybės tarnautojai, pareigūnai, teisėjai, prokurorai, DK 134 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, kurie pagal galiojantį teisinį reguliavimą turi teisę į atostogas vaikui prižiūrėti, todėl svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintų teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principų ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad nustačius siūlomą teisinį reguliavimą galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai.

Nepritarti

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas“. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja teisės į sutrumpintą 32 valandų per savaitę darbo normą, darytina išvada, jog valstybės tarnautojams bus taikytina nauja socialinė garantija numatyta įstatymo projekte. Pažymėtina, kad panašiai santykį su kitais darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančiais įstatymais reguliuoja ir Vidaus tarnybos statutas (7 straipsnio 3 dalis), Prokuratūros įstatymas (24 straipsnio 1 dalis) ir kt. Pažymėtina, kad įstatymo projekto rengėjų tikslas, išdėstytas projekto aiškinamajame rašte – didinti viso viešojo sektoriaus patrauklumą. Jeigu kiltų abejonių dėl to, ar siūloma formuluotė apima visus asmenis, dirbančius ar tarnaujančius viešajame sektoriuje – jį gali būti pakoreguoti projekto tobulinimo eigoje.

Konstitucinis Teismas (2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai) yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų savaime nėra laikytinas diskriminaciniu.

Vertinant Darbo kodekso 112 straipsnio pakeitimo projekto atitikimą šiems principams, turėtų būti, visų pirma, įvertinta tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas nepablogina privataus sektoriaus darbuotojų darbo sąlygų, nesumažina jiems teikiamų socialinių garantijų apimties. Siūlomas teisinis reguliavimas tik suteikia viešojo sektoriaus alternatyvą: atsisakyti vienos socialinės garantijos (vaiko priežiūros atostogų ir su jais susijusių išmokų) ir tam tikram laikotarpiui (iki vaikui sukaks 3 metai) gauti sutrumpintą darbo laiko normą.

Viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojai skiriasi tarpusavyje iš esmės (neatsitiktinai viešojo sektoriaus darbuotojams ir šiuo metu taikomos papildomos socialinės ir ekonominės garantijos, kurių nėra privačiame sektoriuje (papildomos atostogų rūšys, einamų pareigų ir darbo užmokesčio išsaugojimo garantijos ir pan.):

- atliekamomis funkcijomis. Privataus sektoriaus pagrindinis tikslas – tenkinti privačius interesus, siekti pelno, viešojo sektoriaus pagrindinis tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Neatsiejama ir pagrindinė viešojo sektoriaus dalis – valstybės tarnyba, kuriai priskirtas ypatingas konstitucinis statusas. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime) iš Konstitucijos išplaukia eilė specifinių reikalavimų valstybės tarnybai, kurie nėra taikomi privataus sektoriaus darbuotojams: valstybės tarnyba, kaip profesinės veiklos sistema, turi būti nešališka, neutrali politinio proceso dalyvių atžvilgiu, valstybės tarnybos sistema turi būti organizuota ir veikti taip, kad būtų užtikrinamas viešojo intereso garantavimo tęstinumas pasikeitus politinei valdžiai. Įgyvendinti šias funkcijas valstybės tarnautojams padeda valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojai dirbantys pagal darbo sutartis.

- taikomais reikalavimais. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo, lojalumo valstybei reikalavimai suponuoja ir atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą: „Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, ji turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. Tai suponuoja gana aukštus (didesnius, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikacinius ir profesinius reikalavimus valstybės tarnautojams, ypač pareigūnams (pirmiausia tiems, kurie sprendimus priima vienasmeniškai)“ (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).Tam tikra apimtimi šie specifiniai reikalavimai taikomi ir kitiems valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojams, kurie padeda valstybės tarnautojams.

- finansavimu. Privataus sektoriaus darbuotojai finansuojami (gauna atlyginimus ir socialines bei ekonomines garantijas) iš privačių darbdavio uždirbtų lėšų. Teisinis reguliavimas privalo jiems garantuoti tam tikrą socialinių ir ekonominių garantijų minimumą (tam skirti teisės aktai reguliuojantys pvz., minimalų darbo užmokestį, minimalias kasmetines atostogas ir kitus klausimus), bet papildomos garantijos suteikiamos darbdavio nuožiūra, atsižvelgiant į jo finansines galimybes. Kitaip būtų pažeistas Konstitucijos 46 straipsnis (Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva). Viešojo sektoriaus darbuotojų socialines ir ekonominės garantijos finansuojamos iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų (išskyrus valstybines įmones). Jų sudarymo, naudojimo tvarkos iš esmės skiriasi nuo privataus darbdavio piniginių fondų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas preziumuojama leis sutaupyti valstybės biudžeto lėšų (viešojo sektoriaus darbuotojui grįžus anksčiau iš vaiko priežiūros atostogų bus sustabdytas vaiko priežiūros išmokų mokėjimas, o sutrumpintą darbo laiko norma arba negeneruos jokių kaštų (pasaulinė (Islandija, Švedija, Japonija) praktika rodo, jog darbo laikos normos sutrumpinimas nesumažino, o padidino darbuotojų darbo efektyvumą), arba šie kaštai bus nežymus ir juos galima bus kompensuoti sutaupytomis lėšomis). Tuo tarpu privačiame sektoriuje darbo laiko normos sutrumpinimas tam tikrais atvejais generuotų papildomus kaštus privačiam subjektui.

Be to, pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų – suteikiant alternatyvią darbo ir šeimos interesų derinimo priemonę paskatinti tėvus anksčiau grįžti iš vaiko priežiūros atostogų ir tokiu būdu mažinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų, kuris valstybės tarnyboje siekia 10 proc. (valstybės tarnyboje jis yra ypač skausmingas dėl problemos mąsto – virš 70 proc. valstybės tarnautojų sudaro moterys), bet ir didinti viešojo sektoriaus darbdavių patrauklumą darbuotojams. Pažymėtina, kad šis patrauklumas ir pritraukimas geriausių specialistų bei jų migracijos į privatų sektorių sustabdymas yra ypatingai svarbus turint mintyje tuos tikslus, kurie pagal Konstituciją keliami viešajam sektoriui.

Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Profesionalūs valstybės tarnautojai, pareigūnai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Šias funkcijas įgyvendinti jiems padeda valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, jog „Iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą kyla ir piliečių konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą sąsaja su kitomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisėmis, glaudžiai susijusiomis su kiekvieno žmogaus konstitucine teise į darbą: teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šios teisės valstybės tarnautojui turi būti garantuojamos ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio jų įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų. Tas pats pasakytina apie kitas Konstitucijoje įtvirtintas socialines ir ekonomines teises. (...) Valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas. Todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų.“

Taigi valstybės tarnautojams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams turi būti garantuotos ne mažesnės socialinės ir ekonominės teisės bei garantijos, negu kitiems darbuotojams. Bet tai nereiškia, kad jiems negali būti suteiktos didesnės apimties teisės ir garantijos siekiant valstybės tarnybą ar plačiąja prasme – viešąjį sektorių, padaryti patrauklesniu, užtikrinti jo stabilumą ir tinkamą funkcijų įgyvendinimą.

3. Komiteto sprendimas: vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2021-09-16 išvadas, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad projekte siūlomas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principams ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

4. Balsavimo rezultatai: balsuota, ar projektas prieštarauja LR Konstitucijai: už –1, prieš –5, susilaikė –nėra.

5. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė.

6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta

Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras

Komiteto biuro patarėja Loreta Zdanavičienė