PASIŪLYMAI

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO ĮSTATYMO Nr. VIII-238 PAKEITIMO

                                                      ĮSTATYMO Nr. XIVP-2343(2)

 

2023-12-28

Vilnius

 

Eil. Nr.

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

str.

str. d.

p.

1.

Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą naujos redakcijos Įstatymo pavadinimą

Argumentai:

 

Sąvoką „genocidas“ pavadinime būtina palikti, nes niekas nepaneigs, kad Sovietų Rusija, o vėliau SSRS siekė okupuoti, o vėliau – tam pavykus – vykdyti genocidą prieš Lietuvos gyventojus (žudymai ir kankinimai, priverstiniai trėmimai į Sibirą, egzekucijos ir nužudytųjų demonstracijos viešose vietose, brutalios priemonės kovose prieš Lietuvos partizanus ir vėliau). Be to, nacių vykdytas Lietuvos gyventojų (daugiausiai žydų) žudymas-holokaustas (1941-1944) yra genocidas.

2019 m. kovą Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre (Prancūzija) paskelbė sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą. Teismas pripažino, kad Lietuvos teismai teisėtai nuteisė pareiškėją prisidėjus vykdant genocidą prieš Lietuvos partizanus – A. Ramanauską „Vanagą“ ir jo sutuoktinę B. Mažeikaitę „Vandą“. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjo S. Drėlingo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas detaliai pagrindė, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis”. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais.

Pagal Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1948 12 09 priimtą Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (kaip tarptautinė sutartis įsigaliojo 1951, iki 2004 ratifikavo 135 valstybės; Lietuva prisijungė 1992), genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti visą (ar dalį) tautą, etninę, rasinę ar religinę grupę – jų narių žudymas, sunkus kūno ar psichikos žalojimas, gyvenimo sąlygų kūrimas siekiant sunaikinti šias grupes (ar jų dalį), priemonių, kuriomis siekiama mažinti jų vaikų gimstamumą, taikymas arba prievartinis jų vaikų priskyrimas kitai grupei.

 

„Genocido“ sąvokos atsisakymas pavadinime niekaip nedera ir su nacių vykdytu žydų žudymu – holokaustu. Be to, dabartinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro reforma neturėtų siaurinti istorinių tyrimų spektro, apsiribojant 1939-1991 m. Lietuvos valstybės totalitarinių režimų okupacijos ir rezistencijos laikotarpiu.

Siūloma keisti Projekto pavadinimą atsižvelgiant į tai, kad Lietuva ar jos teritorijos dalis per savo nepriklausomybės laikotarpį XX amžiuje buvo okupuota ne tik totalitarinių, bet ir autoritarinių režimų. Būtent 1918-1923 metų Lietuvos nepriklausomybės kovos, vėliau įvykusi 1920-1939 metų Vilniaus krašto okupacija ir aneksija privalo išlikti Centro tyrimų objektu. Šios kovos yra Lietuvos valstybės istorijos, tautinio pasididžiavimo, rezistencijos ir tapatybės politikos dalis.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą naujos redakcijos Įstatymo pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų Okupacijų, gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymas“

 

2.

Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą naujos redakcijos Įstatymo PREAMBULĘ

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekte siūlomą preambulę ir ją išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS

TOTALITARINIŲ REŽIMŲ OKUPACIJŲ, GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMŲ CENTRO

ĮSTATYMAS

 

Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis tarptautinės bendrijos visuotinai pripažintomis nuostatomis ir smerkdamas nusikaltimus taikai, agresiją, genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui;

konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kovų ir pasipriešinimo istorija apima laikotarpį nuo 1918 m. vasario 16 d. ir tęsiasi iki 1990 kovo 11 d.;

pažymėdamas, kad 1920 – 1939 m. Vilniaus kraštas buvo Lenkijos okupuotas ir aneksuotas;

konstatuodamas, kad 1939–1945 m. Lietuvos Respublika (įskaitant Klaipėdos kraštą) ir jos teritorijos dalys buvo okupuotos ir aneksuotos nacionalsocialistinės Vokietijos;

primindamas, kad Lietuvos Respublika 1940–1941 m., 1944–1990 m. buvo okupuota ir aneksuota SSRS ir tai, kad okupacinė kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta 1993 m. rugpjūčio 31 d.;

konstatuodamas, kad Lietuvos gyventojų holokaustas, fizinis ir kultūrinis genocidas, tremtys ir kiti nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, politinės ir kitos represijos buvo vykdomos totalitarinių ir autoritarinių režimų okupacijų laikotarpiu;

pabrėždamas, kad totalitarinių ir autoritarinių režimų okupacijų laikotarpiu Lietuvoje įvairiomis formomis vyko ginkluotas ir neginkluotas antinacinis ir antisovietinis pasipriešinimas (rezistencija), organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas, disidentiniai ir visuomeniniai judėjimai, kuriais buvo siekiama atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir kova už žmogaus teises ir laisves, taip pat tai, kad 1990–1993 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki tol, kol nebuvo išvesta okupacinė kariuomenė, įvairiomis formomis vyko organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas ir kova už žmogaus teises ir laisves;

pripažindamas, kad totalitarinių ir autoritarinių režimų okupacijų laikotarpiu Lietuvoje vyko kolaboravimas ir kitoks įvairaus lygio bendradarbiavimas su okupaciniais režimais ir kad reikalinga išsami šio bendradarbiavimo ir poveikio Lietuvos visuomenei istorinė analizė;

pabrėždamas, kad daug Lietuvos gyventojų žuvo kovodami už laisvę arba tapo holokausto, genocido, tremčių ar kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų aukomis ir jie turi būti deramai pagerbti, o jų atminimas tinkamai įamžintas ir užtikrintas istorinės atminties perimamumas, praeities pavyzdžiais paremtas pilietiškumo ir visuomenės atsparumo ugdymas;

siekdamas sudaryti sąlygas tirti totalitarinių ir autoritarinių režimų okupacijų laikotarpiu įvykdytus nusikaltimus, Lietuvos gyventojų pasipriešinimo (rezistencijos) okupaciniams režimams, kolaboravimo ir kitokio įvairaus lygio bendradarbiavimo su okupaciniais režimais procesus ir juos ištirti, įvertinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos gyventojų holokausto ir genocido organizatorius ir vykdytojus bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus;

siekdamas išsaugoti, įamžinti Lietuvos gyventojų tremčių, kalinimo, holokausto, genocido, žudynių ir pasipriešinimo (rezistencijos) laikotarpį reprezentuojančias vietas, skirtas supažindinti su 1918 – 1944–1953 m. partizaninio karo, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) ir Lietuvos gyventojų tremčių ir kalinimo istorija, ir užtikrinti aktyvią ir veiksmingą istorinės atminties sklaidą ir tinkamą visuomenės, ypač jaunimo, supažindinimą su vertinga istorine medžiaga;

pripažindamas, kad mokslinių tyrimų laisvė yra visuotinė teisė ir bendrasis gėris ir tai, kad būtina tirti, kaupti, sisteminti, saugoti ir atverti visuomenei su totalitarinių režimų okupacijomis susijusius dokumentus, šaltinius, liudijimus, prisiminimus ir sakytinę istoriją;

pabrėždamas, kad Lietuvos gyventojų genocido ir persekiojimo atvejai turi būti tiriami renkant ir analizuojant visą Lietuvoje ir už jos ribų esančią archyvinę ir istorinę medžiagą bei dokumentus, liudytojų, dalyvių ir aukų parodymus bei prisiminimus ir tai, kad moksliniai, taikomieji tyrimai ir istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomi jokia dingstimi,

priima šį įstatymą.

 

3.

1

 

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų Okupacijų, gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro teisinį statusą, jo veiklos tikslą ir uždavinius, valdymą ir finansavimą.

 

4.

3 straipsnio pavadinimą

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 3 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„3 straipsnis. Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų Okupacijų, gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro teisinis statusas“

 

5.

3

1

 

Argumentai

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro reforma neturėtų siaurinti istorinių tyrimų spektro, apsiribojant 1939-1991 m. Lietuvos valstybės totalitarinių režimų okupacijos ir rezistencijos laikotarpiu. Siūlomas projektas neturėtų nutylėti XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos iki 1940 m., Lietuvos gyventojų fizinio ir kultūrinio genocido, Lietuvos herojų pasipriešinimo kelioms okupacijoms vienu metu.

Nuo 1919 m. tos pačios valstybės ir kartais net to paties asmens (J. Stalino ir kitų) vadovaujami okupantai Lietuvoje įvykdė nusikaltimus, todėl ši Lietuvos istorija turi būti tiriama ir prieš 1940 metus, ir po jų.

1918-1923 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir rezistencijos laikotarpis, kurio metu siekta ištrūkti iš okupacinių pančių, ginklu kovoti dėl nepriklausomos Lietuvos. Šis Lietuvos istorijos laikotarpis negali būti užmirštas ir jo tyrimai bei rezultatai būtini ne tik siekiant atskleisti nepriklausomybės kovų detales, bet ir stiprinant tautinę tapatybę, pasididžiavimą Tautos darbais.

1919-1930 m. Lietuvos valstybė už nuopelnus ginant Tėvynę ir pasipriešinimą okupantams apdovanojo karius, partizanus, neginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Negalime ignoruoti svarbių XX a. pradžios įvykių Lietuvos istorijoje, kuriuos būtina tirti ir išryškinti. Pavyzdžiui, Lenkijos nacionalinės atminties institutas tiria nusikaltimus, padarytus lenkų tautai nuo 1917 m. iki 1990 m.

1920-1939 m. Lietuvos valstybė prarado Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos. Šis Vilniaus krašto ir Vilniaus – ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės – okupacinis laikotarpis privalo būti tyrimų objektu.

Lenkijos okupacijos metu buvo vykdoma priverstinė polonizacija. uždaromos kultūrinės ir švietimo įstaigos, naudojamos kitos brutalios-okupacinės priemonės. Iš pradžių lietuviai už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, draudžiamą spaudą, tariamą perversmų organizavimą, o vėliau – už antirinkiminę agitaciją ir atsisakymą balsuoti buvo gaudomi, baudžiami baudomis ir įkalinimu, prievarta vedami į rinkimus. Vėliau (1921 m. sausį) – priverstinai  tremiami į nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Represinės priemonės atitiko militarinio režimo pobūdį, kuris dar sugriežtėjo 1921 m. sausį įvedus nepaprastąją padėtį. Okupaciją, su J. Pilsudskio pritarimu, įvykdęs L. Želigovskis valdė dekretais, kol galiausiai 1921 m. lapkritį paskelbė 1922 m. sausį įvyksiant „demokratinius rinkimus“. Jų demokratiškumą geriausiai apibūdina specialus dekretas, numatęs metus kalėjimo už agitaciją nedalyvauti rinkimuose.

Viešais pareiškimais, publicistika, visuotiniu „Vilniaus Seimo“ rinkimų boikotu ir kitais būdais Vilniaus krašto lietuviai skelbė savo nepritarimą įvykdytos okupacijos padarinių įteisinimui. Tos pačios pozicijos laikėsi ir visos kitos krašto tautinės mažumos, beveik vieningai nedalyvavusios rinkimuose į „Vilniaus Seimą“.

Visgi 1922 m. išrinktas „Vilniaus Seimas“ jau po dviejų mėnesių pasiprašė, kad „Vidurio Lietuva“ būtų prijungta prie Lenkijos. Lenkija, pati būdama šios inkorporacijos autore, sutiko, ir Vilnius su visa Pietryčių Lietuva tapo Lenkijos provincija.

Taigi būtina toliau tirti ir domėtis 1920 – 1939 m. Vilniaus krašto okupaciniu laikotarpiu, kuris privalo būti Lietuvos Respublikos okupacijų, gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų objektu.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 3 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų Okupacijų, gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – Centras) – biudžetinė įstaiga, vykdanti totalitarinių režimų okupacijų veikimo, nusikaltimų Lietuvos teritorijoje ir prieš Lietuvos gyventojus įvertinimą, pasitelkiant mokslinius ir taikomuosius tyrimus, jų sklaidą, memorializaciją (įamžinimą). yra valstybės biudžetinė įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1918-1923 m. Lietuvos nepriklausomybės kovas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte Lenkijos okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, Lietuvos komunistų partijos, komunizmo ir nacizmo nusikaltimus, 1990–1991 m. SSRS ir vėliau Rusijos Federacijos vykdytą agresiją ir jos padarinius, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą. Centras koordinuoja kitų institucijų atliekamus šiame įstatyme apibrėžtos srities tyrimo darbus.“

 

6.

3

3

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 3 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

3. Centras yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „Lietuvos Respublikos Totalitarinių režimų Okupacijų, gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“.

 

7.

4

1

 

 

Argumentai:

 

Lietuvos okupacijų laikotarpis ir Lietuvos rezistencija XX amžiuje apima ilgesnį laikotarpį nei tik totalitarinių režimų okupacijas ir pasipriešinimą. Atsižvelgiant į tai, siūlome nesiaurinti Centro tyrimų veiklos apimties ir šios veiklos tikslo.

 

Pasiūlymas:

 

„4 straipsnis. Centro veiklos tikslas

1. Centro veiklos tikslas – totalitarinių ir autokratinių režimų okupuotoje Lietuvoje Lietuvos okupacijų laikotarpiu ir Lietuvos pasipriešinimo (ginkluotos ir neginkluotos rezistencijos) pažinimas ir įvertinimas taikant mokslinius ir taikomuosius tyrimus.“

8.

5

1

1

 

Argumentai:

 

Lietuvos okupacijos, Lietuvos rezistencijos ir išsivadavimas XX amžiuje apima ilgesnį laikotarpį nei tik totalitarinių ir autokratinių režimų okupacijas ir Lietuvos pasipriešinimą. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti Centro veiklos uždavinius.

 

Lietuvos Respublikos kovoje už savo Laisvę ir Nepriklausomybę, 1918-1923 metais būta daug sunkių momentų, kovos, rezistencijos. Atsikuriančiai Lietuvos valstybei teko kovoti su Sovietų Rusijos vadovaujamais bolševikais, Bermonto Avalovo kolčiakininkais – bermontininkais, Želigovskio “maištininkų” daliniais, įvairiais perversmininkais ir plėšikaujančiais susibūrimais. Didelę reikšmę Lietuvos gynyboje suvaidino ir partizanai, šauliai, pogrindžio organizacijos okupuotose teritorijose, todėl centro darbas neabejotinai turi apimti ir šį laikotarpį. Lietuvos rezistentai aiškiai suvokė savo kovos tęstinumą. Taip pat paminėtinos ir kruvinos kovos demarkacinėje zonoje, palikusios daug randų ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

“5 straipsnis. Centro veiklos uždaviniai

1. Centro uždaviniai: Lietuvos istorijos tyrimai ir istorinio teisingumo atkūrimas okupacinių režimų ir Lietuvos rezistencijos laikotarpiais.

1) vykdyti mokslinius tyrimus ir sklaidą:

a) 1918-1923 m. vykusių Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpiu;

b) 1920-1939 m. Vilniaus krašto okupacijos ir aneksijos, okupacinio režimo vykdytos politikos bei pasipriešinimo jai laikotarpiu;

a) c) 1918 – 1990 m. totalitarinių ir autoritarinių režimų okupacijų laikotarpiu (1939–1990 m.), kuriame vykdytųi karo, fizinio ir kultūrinio genocido ir kitųi nusikaltimųai žmoniškumui, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) šioms okupacijoms Lietuvoje;

d) 1944 – 1953 m. Lietuvos partizaninio (ginkluoto ir neginkluoto) pasipriešinimo (rezistencijos) laikotarpiu;

b) e) totalitarinių ir autoritarinių režimų, nacių ir Lietuvos komunistų partijos veikimo prieš Lietuvos visuomenę, Lietuvos gyventojų persekiojimą sovietų ir nacių okupacijos metais ir Lietuvos visuomenės priešinimosi totalitarinių režimų veikimui Lietuvoje ir užsienyje Lietuvos ribų laikotarpiais;

c) f) Lietuvos išsivadavimo iš totalitarinių ir autoritarinių režimų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990–1991 m. SSRS ir vėliau Rusijos Federacijos vykdytos agresijos ir jos padarinių laikotarpiais;“

 

9.

6

2

 

Argumentai:

 

Pagal šio įstatymo projekto 6 str. 3 dalį, Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas. Šiais pasiūlymais siekiama, kad Centro generalinis direktorius, kaip įstaigos vadovas ir tiesiogiai Seimui atskaitingas valstybės pareigūnas, prisiimtų atsakomybę vadovauti Centro veiklai, o Centro Taryba atitinkamai būtų kolegialus Centro valdymo patariamasis organas.

Siūlome išbraukti Projekto 6 str. 2 dalį kaip perteklinę ir neapibrėžtumą dėl Centro valdymo keliančią formuluotę.

 

Pasiūlymas:

 

Išbraukti Įstatymo pakeitimo projekto 6 straipsnio 2 dalį:

„6 straipsnis. Centro valdymas ir struktūra

2. Centro valdymo organai yra generalinis direktorius ir Totalitarinių režimų tyrimų centro taryba (toliau – Taryba).“

10.

6

3

 

Argumentai

 

Siūloma neatsisakyti ankstesnio teisinio reglamentavimo ir nepritarti Centro valdymo decentralizacijos siekiui. Reikalingas valstybinis-sisteminis požiūris į Lietuvos istoriją ir istorijos politiką, todėl Seimas negali šalintis atsakomybės, kas eis Centro generalinio direktoriaus pareigas ir bus atsakingas už Centro planus ir veiklos kryptis. Tarybos organizacinis pobūdis, veiklos ribos ir sudarymo tvarka lemia, kad Taryba de facto tampa Centrui vadovaujančia struktūra, perimančia Seimo atsakomybes.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

3. Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas. Kandidatus Centro generalinio direktoriaus pareigoms atrenka ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui teikia Taryba, savo išvadoje motyvuotai pagrįsdama teikiamų kandidatų tinkamumą Centro generalinio direktoriaus pareigoms. Centro generalinį direktorių 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo į Centro generalinio direktoriaus pareigas skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.

 

 

11.

6

8

 

Argumentai:

 

Perteklinis Centro Tarybos vaidmuo, skiriant laikiną Centro direktorių, kuris nereikalingas, jei yra nustatyta, kad yra reikalingas Seimo valdybos pritarimas.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo projekto 6 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

„8. Centro generalinis direktorius, kurio kadencija pasibaigusi, šias pareigas laikinai eina tol, kol paskiriamas naujas Centro generalinis direktorius. Kai Centro generalinio direktoriaus įgaliojimai nutrūksta ir jis negali laikinai eiti šių pareigų, iki paskiriamas naujas Centro generalinis direktorius, šias pareigas laikinai eina Tarybos paskirtas, esant Seimo valdybos pritarimui, Centro valstybės tarnautojas ar darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį.“

12.

6

13

1

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo projekto 6 straipsnio 13 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„13. Prie Centro veikia:

1) Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija. Ši komisija yra kolegiali patariamoji juridinio asmens teisių neturinti institucija, teikianti Centrui išvadas dėl karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 193918–1990 m. okupacijų ir 1990–1991 m. SSRS vykdytos agresijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teisinio statuso pripažinimo. Komisijos sudėtį ir jos nuostatus Centro generalinio direktoriaus teikimu tvirtina Centro generalinis direktorius Taryba. Komisiją sudaro du Centro atstovai (komisijos pirmininkas ir jo pavaduotojas, turintys aukštąjį universitetinį istorijos arba teisės studijų krypties išsilavinimą arba ne mažesnę kaip 3 metų darbo viešajame sektoriuje patirtį), po vieną atstovą iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos. Komisijos nariams taikomi tokie patys kaip ir valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Komisiją techniškai aptarnauja Centras. Komisijos veikla finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, skiriamų Centrui.“

 

13.

6

13

2

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 6 straipsnio 13 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

„6 straipsnis. Centro valdymas ir struktūra

13. Prie Centro veikia:

2) Fondas „Atmintis“ (toliau – Fondas). Fondas yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, veikiantis prie Centro kaip viešoji įstaiga, kurios steigėja yra Vyriausybė. Fondas veikia pagal savo įstatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Fondo veikla finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, pelno, gauto iš leidybos, labdaros ir paramos lėšų ir kitų teisėtai gautų lėšų. Fondo tikslas yra finansuoti XX a. Lietuvos nepriklausomybės kovų, totalitarinių (komunistinių ir nacistinių) bei kitų okupacinių režimų vykdytos nusikalstamos veiklos, genocido Lietuvos Respublikosje okupacijų laikotarpio tyrimus ir jų leidybą, Lietuvos ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) šioms okupacijoms, SSRS okupacinio režimo ir Lietuvos komunistų partijos nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išsivadavimo procesų Lietuvoje tyrimus, memorializaciją (įamžinimą). Finansuojamos veiklos atrenkamos viešo konkurso būdu. Fondo vienasmenis valdymo organas yra direktorius. Direktorių 5 metų kadencijai atrenka, skiria ir jį atšaukia, darbo sutarties sąlygas nustato Fondo savininkas., atsižvelgdamas į Totalitarinių režimų tyrimų centro tarybos pateiktas kandidatūras ir siūlymus. Į Fondo direktoriaus pareigas priimamas asmuo turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus asmeniui, priimamam į valstybės tarnautojo pareigas, turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį savo veiklos srityje. Centras teikia Fondui visą reikiamą informaciją, techninę ir organizacinę pagalbą.“

14.

7

1

 

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 7 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„7 straipsnis. Taryba, jos sudarymo tvarka, įgaliojimų pasibaigimo pagrindai

1. Taryba yra kolegialus Centro valdymo patariamasis organas.

 

15.

7

3

 

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 7 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

 

„7 straipsnis. Taryba, jos sudarymo tvarka, įgaliojimų pasibaigimo pagrindai

3. Tarybos nariu gali būti skiriamas tik nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį humanitarinių arba socialinių mokslų studijų krypties magistro kvalifikacinio laipsnio išsilavinimą arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją, ne mažesnį kaip 5 metų darbo stažą savo profesinės veiklos srityje ir (ar) vadovavimo patirties savo profesinės veiklos srityje. Tarybos nariui taikomi tokie patys kaip ir valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti kriterijai, kuriais remiantis asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos. Asmuo taip pat nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis yra neprisipažino Lietuvos Respublikai slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS slaptosiomis tarnybomis.“

 

16.

8

1

1

Argumentai:

 

Nors Seimas tvirtinta Centro Tarybos sudėtį, Seimui už Centro veiklą tiesiogiai atskaitingas yra Centro vadovas, generalinis direktorius. Centro generaliniam direktoriui, kaip įstaigos vadovui, patikėta atsakomybė vadovauti Centro veiklai. Be to, Centro Tarybos atsakomybės yra ekspertinio-patariamojo pobūdžio, bet ne Centro priežiūros ir jo veiklos organizavimo ir planavimo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinga ir efektyvu Centro generalinio direktoriaus atsakomybės sritis perleisti Centro Tarybai, todėl siūlome šias pataisas.

 

Pasiūlymas:

 

Pakeisti Įstatymo pakeitimo projekto 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

„1. Taryba:

1)      Rengia Centro mokslinių tyrimų krypčių sąrašą ir teikia Centro generaliniam direktoriui, kuris jį tvirtina Centro generalinio direktoriaus siūlymu tvirtina Centro mokslinių tyrimų krypčių sąrašą;

2) Centro generalinio direktoriaus teikimu tvirtina rengia rekomendacijas Centro ilgalaikiusams strateginiusams veiklos planusams ir teikia pasiūlymus metinįiam veiklos planąui;

3) teikia siūlymus Centro generaliniam direktoriui ir Seimui dėl Centro veiklos ir valdymo, dėl mokslinių ir taikomųjų tyrimų krypčių įgyvendinimo;

4) svarsto pateikia nuomonę dėl Centro generalinio direktoriaus teikiamąos Seimui Centro veiklos metinęės ataskaitąos. Nepritarus Centro veiklos metinei ataskaitai, teikia Seimui Centro generaliniam direktoriui siūlymus dėl Centro valdymo ir veiklos gerinimo;

5) teikia siūlymus Centro generalinioam direktoriausui dėl teikimu tvirtina Centro padalinių vadovų konkursų reikalavimų aprašąo ir teikia pastabas ir siūlymus dėl šių reikalavimų įgyvendinimo;

6) teikia siūlymus Centro generalinioam direktoriausui dėl siūlymu tvirtina Centro biudžeto paskirstymo aprašąo. Tarybos prašymu Centro generalinis direktorius privalo gali pateikti Centro finansines ataskaitas;

7) tvirtina teikia siūlymus dėl atrankos į laisvas Centro generalinio direktoriaus pareigas skelbimo ir organizavimo tvarkos aprašąo;

8) skelbia ir organizuoja pretendentų atranką į laisvas Centro generalinio direktoriaus pareigas;

9) teikia siūlymus Centro generalinioam direktoriausui dėl teikimu tvirtina Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sudėtįies ir jos nuostatusų;

10) teikia siūlymus Centro generalinioam direktoriausui dėl teikimu tvirtina Centro Mokslo krypties komisijos sudėtįies ir jos nuostatusų.

 

 

 

 

 

Teikia

Seimo nariai