Byla Nr. 19/2023
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Lietuvos Respublikos vardu
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUSMIŲ VYKDYMO KODEKSO (2022 M. BIRŽELIO 28 D. REDAKCIJA) 67 STRAIPSNIO 1 DALIES atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2024 m. birželio 4 d. Nr. KT47-N7/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. gegužės 29 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19/2023 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-23/2023 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2022 m. birželio 28 d. redakcija) 67 straipsnio 1 dalies nuostata „[T]erminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties“ tiek, kiek pagal ją trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves nesuteikiamos nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą dėl remiantis Bausmių vykdymo kodekso (2022 m. birželio 28 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 67 straipsnio 1 dalimi priimto sprendimo atsisakyti patenkinti nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, prašymą leisti jam nuvykti į savo mirusio tėvo laidotuves.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.
2.1. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamoje BVK 67 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, sprendžiant itin jautrų klausimą – galimybę dalyvauti artimojo (ypač tėvų ar vieno iš jų) laidotuvėse, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji, remiantis vien tik jiems paskirtos bausmės trukme (t. y. neatsižvelgiant į tai, kad jie gali atitikti kitas įstatyme nustatytas trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves suteikimo sąlygas), yra nepagrįstai skirtingai traktuojami, palyginti su terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančiais nuteistaisiais. Tokiu būdu, pareiškėjo manymu, yra ne tik pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, bet ir žeminamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančių nuteistųjų orumas, t. y. pažeidžiama Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis. Šiuo aspektu, remdamasis minėtas Konstitucijos nuostatas aiškinančia oficialiąja konstitucine doktrina, pareiškėjas pažymi, kad įstatymu įtvirtinus teisę dėl artimojo mirties trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos, valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad tokios teisės reglamentavimas atitiktų iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančius reikalavimus, taip pat kad būtų saugomas ir ginamas visų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų orumas, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės.
2.2. Pareiškėjo manymu, laisvės atėmimo bausmės trukmė nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumas, dėl kurio trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves nesuteikimas nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, būtų pateisinamas. Toks teisinio reguliavimo diferencijavimas, jo manymu, negali būti pateisinamas siekiamais pozityviais, visuomeniškai reikšmingais tikslais. Kaip pažymi pareiškėjas, įstatyme įtvirtinus nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, teisę dėl artimojo mirties trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos, šiuos nuteistuosius motyvuotų siekti bausmės vykdymo metu atitikti kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama suteikiant minėtą teisę.
2.3. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas negali vadovautis teisine pozicija, kad tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų nusikalstamo elgesio (aplinkiniams galinčio kilti pavojaus) rizika gali būti žema arba vidutinė, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančių nuteistųjų (nepriklausomai nuo to, kaip vertinama nuteistojo asmenybė ir jo elgesys bausmės atlikimo metu) nusikalstamo elgesio rizika esą visais atvejais yra labai didelė. Net jei būtų preziumuojama, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančių nuteistųjų aplinkiniams keliamo pavojaus rizika yra didelė, pareiškėjo manymu, įstatyme turi būti įtvirtinta galimybė tokią prezumpciją atskirais atvejais, remiantis nuteistojo asmenybės ir jo elgesio bausmės atlikimo metu individualiu vertinimu, argumentuotai paneigti.
2.4. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad šeima yra konstitucinė vertybė, todėl, jo manymu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas, be kita ko, su bausmių vykdymu susijusius teisinius santykius, turi užtikrinti, kad šeimos narių teisės ir teisėti interesai būtų ginami, sudaromos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti.
II
Suinteresuoto asmens atstovių argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovių Seimo narės Irenos Haase, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Mildos Masteikienės ir Viešosios teisės skyriaus patarėjos Eglės Drėgvaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovių manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, nes, priešingai, nei teigia pareiškėjas, laisvės atėmimo bausmės trukmė, t. y. laisvės atėmimas iki gyvos galvos, yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumas, kuris, net jei nuteistasis atitinka kitas įstatyme nustatytas sąlygas, pateisina teisės dėl artimojo mirties trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos nesuteikimą.
3.1.1. Šiuo aspektu rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė yra nuo trijų mėnesių iki dvidešimt penkerių metų, gali būti skiriama asmenims, padariusiems nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, numatyta tik keturiolikoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) straipsnių sankcijose, yra skiriama kaip ultima ratio priemonė itin pavojingiems asmenims ir tik už išskirtinai labai sunkių nusikaltimų padarymą, kurie sukelia didelę ar net nepataisomą žalą, žmogaus mirtį, taip pat pažeidžia kitas esmines visuomenės vertybes. Taigi, kaip teigia suinteresuoto asmens atstovės, įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskrecijos teisę baudžiamosios teisėkūros srityje, BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nustatė atsižvelgdamas į objektyvius kriterijus – nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kategorijos specifiką ir jų pavojingumą, taip pat valstybės turimą pozityvią pareigą apsaugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
3.1.2. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovės taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas, užkardydamas net menkiausią tikimybę, jog nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, suteikus teisę į trumpalaikes išvykas, nepriklausomai nuo tokių išvykų tikslo, gali kilti grėsmė tam tikrai asmenų grupei ar visuomenei, savo turima plačia diskrecijos teise pasinaudojo ne tik nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, bet ir kitas BVK nuostatas, reguliuojančias minėtos kategorijos nuteistųjų bausmės atlikimo sąlygas ir tvarką, pavyzdžiui, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems nėra suteikiamos trumpalaikės išvykos iš bausmės atlikimo vietos dėl darbo ar mokymosi, įstatyme taip pat nėra įtvirtintas tokių nuteistųjų lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos. Be to, suinteresuoto asmens atstovių teigimu, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, įstatymo leidėjo nustatyti išskirtiniai apribojimai yra objektyvūs tokios bausmės turinio elementai; suvienodinus laisvės atėmimo iki gyvos galvos ir terminuoto laisvės atėmimo bausmių atlikimo sąlygas ir tvarką, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė netektų prasmės. Taigi, nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu, suinteresuoto asmens atstovių manymu, neturi išskirtinės reikšmės, nes būtent bausmės rūšis, o ne nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės, yra esminis kriterijus, lemiantis diferencijuoto teisinio reguliavimo įtvirtinimą.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovių teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia ir Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes asmuo, darydamas nusikalstamas veikas, neturi ir negali tikėtis, kad jam nebus taikomi švelnesni ar griežtesni apribojimai; tai, kad asmuo už padarytas nusikalstamas veikas sulaukia tam tikros rūšies bausmės, yra natūrali valstybės reakcija į jo neteisėtą elgesį. Nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, yra izoliuojami laisvės atėmimo vietose, jų laisvė yra ribojama, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo ir atlikimo tvarka bei sąlygos skiriasi nuo terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tačiau asmeniui, padariusiam itin sunkų nusikaltimą, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimas ir jos vykdymas taikant skirtingus apribojimus, šiuo atveju taikant griežčiausias bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemones, negali būti traktuojamas kaip savaime žeminantis jo orumą, nes tokiais apribojimais siekiama apsaugoti visuomenę nuo itin pavojingų nusikalstamų veikų.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 2002 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu patvirtintas Bausmių vykdymo kodeksas, įsigaliojęs 2003 m. gegužės 1 d., buvo ne kartą keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2022 m. birželio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymu, kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija (1 straipsnis).
Pažymėtina, kad BVK (2022 m. birželio 28 d. redakcija), įsigaliojęs 2023 m. sausio 1 d. (Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (1 straipsnio 1 dalis).
5. BVK 67 straipsnyje „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų trumpalaikės išvykos dėl svarbių priežasčių“, kurio 1 dalies nuostatą „[T]erminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties“ tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, reglamentuojami su terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teise dėl svarbių priežasčių trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos susiję santykiai, t. y. nustatytos šios teisės suteikimo priežastys, jos įgyvendinimo sąlygos ir tvarka.
5.1. BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties ar sunkios ligonio gyvybei gresiančios ligos, kuri patvirtinta gydytojų išvada, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, jeigu apie tai laisvės atėmimo vietų įstaigoje gauti kompetentingos institucijos dokumentai.“
Taigi, pagal BVK 67 straipsnio 1 dalį, kurios nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl šių trijų svarbių priežasčių: dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ir gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems. Pažymėtina, kad dėl svarbių priežasčių terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama išvykti iš bausmės atlikimo vietos, jeigu artimojo mirties ar sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos faktas yra patvirtintas gydytojo išvada, o gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, faktas – kompetentingų institucijų dokumentais.
5.2. BVK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimą išvykti bausmės atlikimo vietoje terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam duoda laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu ir nuteistojo išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus riziką, kai nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė, jei nustatyta pažanga ją mažinant.
Taigi, terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, norintys dėl svarbių priežasčių, nustatytų BVK 67 straipsnio 1 dalyje, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, turi atitikti BVK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytas su jų asmenybe, elgesiu bausmės atlikimo metu, taip pat su jų išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizika susijusias sąlygas.
5.3. Šiame kontekste paminėtina, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl svarbių priežasčių, nustatytų BVK 67 straipsnio 1 dalyje, suteiktas leidimas išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, minėtų trumpalaikių išvykų metu yra taikomos BVK 67 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytos atsargumo priemonės: pagal BVK 67 straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje nurodytos trumpalaikės išvykos su palyda metu terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti uždėti antrankiai, o laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioto pareigūno sprendimu be palydos vykstantys nuteistieji teisingumo ministro nustatyta tvarka gali būti stebimi elektroninio stebėjimo priemonėmis; pagal BVK 67 straipsnio 4 dalį, apie šiame straipsnyje nurodytą nuteistojo trumpalaikę išvyką iš bausmės atlikimo vietos pranešama vietovės, į kurią vykstama, teritorinei policijos įstaigai.
5.4. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant ginčijamoje BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su BVK 67 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatomis, pažymėtina, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, skirtingai nei terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nėra suteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, net jei jie atitinka įstatyme nustatytas su jų asmenybe, elgesiu bausmės atlikimo metu, taip pat su jų išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizika susijusias sąlygas.
5.5. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo parengiamųjų darbų, prieš priimant minėtą įstatymą, BVK 67 straipsnyje buvo siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisė į trumpalaikę išvyką dėl artimojo mirties būtų suteikiama, be kita ko, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę; taip pat buvo siūloma nustatyti, kad šiems nuteistiesiems privalomai būtų uždėti antrankiai, jie į bausmės atlikimo vietą būtų grąžinami tą pačią dieną, o prieš suteikiant jiems tokią teisę, būtų atsižvelgta į nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu ir nuteistojo išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus riziką.
5.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punktą, bausmės paskirtis, be kita ko, yra paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Pažymėtina ir tai, kad BVK, kuris, kaip minėta, nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, paskirtis yra nustatyti tokią bausmių vykdymo tvarką, kad atlikę bausmę nuteistieji savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 1 straipsnio 1, 2 dalys).
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo parengiamųjų darbų, įstatymų leidėjas, Bausmių vykdymo kodeksą išdėstęs nauja redakcija, siekė, be kita ko, didinti nuteistųjų resocializacijos efektyvumą.
BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu aiškinant kartu su BVK 1 straipsnio 1, 2 dalių, BK 41 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto nuostatomis, konstatuotina, kad BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisė dėl svarbių priežasčių išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų laikytina viena iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų resocializacijos priemonių, skatinančių juos pasikeisti taip, kad šie, atlikę jiems paskirtas bausmes, savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, nebenusikalstų; nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kuriems, kaip minėta, nėra suteikiamos BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos trumpalaikės išvykos dėl svarbių priežasčių, šia nuteistųjų resocializacijos priemone pasinaudoti negali.
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos kitos aktualios BVK ir BK nuostatos, susijusios su laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės vykdymo sąlygomis ir tvarka, taip pat nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, teisiniu statusu.
6.1. BVK 4 straipsnio „Bausmių vykdymo principai“ 1 dalyje nustatyta, kad bausmių vykdymas grindžiamas, be kita ko, šiais principais:
‒ nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu, kuris reiškia tai, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus visi nuteistieji yra lygūs, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ir kitų aplinkybių (2 punktas);
‒ bausmių vykdymo individualizavimo principu, kurio esmė ta, kad vykdant bausmes turi būti atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu; vykdant bausmę, taip pat turi būti atsižvelgiama į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus ir kitas šio asmens resocializacijai svarbias aplinkybes (4 punktas);
‒ humanizmo principu, pagal kurį, vykdant bausmes, taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina; be to, bausmės vykdymu nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumo (5 punktas);
‒ teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principu, kurio esmė ta, kad nuteistojo teisinė padėtis, atsižvelgiant į jo nusikalstamo elgesio riziką ir elgesį bausmės atlikimo metu (nustatytų pareigų atlikimą ir draudimų laikymąsi, reagavimą į resocializacijos priemones), Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir šio kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama (6 punktas).
Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu apsektu pažymėtina, kad inter alia nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, bausmių vykdymo individualizavimo, humanizmo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principai aktualūs BVK nustatyta tvarka vykdant ir terminuoto laisvės atėmimo bei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes.
6.2. Minėta, kad bausmė, t. y. valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam, be kita ko, nusikaltimą, t. y. pavojingą ir BK uždraustą veiką (veikimą ar neveikimą) (BK 11 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 1 dalis). BK 42 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 5, 6 punktuose nustatyta, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti skiriama inter alia terminuoto laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Paminėtina, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė – nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų; tuo atveju, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė gali būti iki dvidešimt penkerių metų (BK 50 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad labai sunkiu nusikaltimu laikomas toks tyčinis nusikaltimas, už kurio padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 6 dalis).
Vadinasi, nuteistieji, atliekantys terminuoto laisvės atėmimo bausmę, taip pat nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti padarę labai sunkius tyčinius nusikaltimus, už kurių padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs dešimt metų viršijančią laisvės atėmimo bausmę.
6.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, laisvės atėmimo bausmę atlieka uždaro tipo bausmės atlikimo vietose (BVK 33 straipsnio 1 dalis).
BVK 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad uždaro tipo bausmės atlikimo vietose nuteistieji bausmę atlieka paprastojoje grupėje arba drausmės grupėje; pažymėtina, kad visi į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas atlikti bausmės atvykę nuteistieji priskiriami paprastajai grupei, o į drausmės grupę jie perkeliami dėl aplinkybių, susijusių su jų netinkamu elgesiu bausmės atlikimo metu (BVK 33 straipsnio 6 dalis, 36 straipsnio 3 dalis).
Taigi nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kai jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų, ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, padėtis tiek, kiek tai susiję su jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta ir priskyrimo paprastajai ar drausmės grupei sąlygomis, nesiskiria.
6.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip nustatyta BK 51 straipsnio 2 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija), nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą; teismas, spręsdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme klausimą, atsižvelgia inter alia į nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, bausmės tikslus ir atliktos bausmės poveikį nuteistajam.
Iš Seimo priimto 2019 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo parengiamųjų darbų matyti, kad įstatymų leidėjas, BK 51 straipsnyje įtvirtinęs minėtą teisinį reguliavimą, siekė sudaryti prielaidas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteistiems asmenims, jeigu jie įgyvendino reikalavimus, leidžiančius pagrįstai manyti, kad jų elgesio pavojingumas visuomenei yra išnykęs arba maksimaliai sumažėjęs, pakeisti jiems paskirtą bausmę į švelnesnę – terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Minėto įstatymo parengiamuosiuose darbuose pažymima ir tai, kad asmuo, nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, turi būti taisomas ir ruošiamas išeiti į laisvę, t. y. turi būti mažinama jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika, visą bausmės atlikimo laiką, o ne tik tada, kai teismas jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeičia terminuoto laisvės atėmimo bausme.
Pažymėtina, kad galimybė ne mažiau kaip dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikusiam nuteistajam pateikti prašymą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nustatyta ir BVK 88 straipsnio 1 dalyje.
Taigi, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteistų asmenų teisinė padėtis buvo žymiai pagerinta BK ir BVK nustačius tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės teismine tvarka yra nagrinėjamas klausimas dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme.
7. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant BVK 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 6 punktuose, 33 straipsnio 1, 3, 6 dalyse, 36 straipsnio 3 dalyje, 67 straipsnyje, 88 straipsnio 1 dalyje, taip pat BK 11 straipsnio 1, 6 dalyse, 41 straipsnio 1 dalyje, 42 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 5, 6 punktuose, 50 straipsnio 2 dalyje, 51 straipsnio 2 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija), 78 ir 79 straipsniuose (2019 m. lapkričio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:
– BVK nustatyta tvarka vykdant ir terminuoto laisvės atėmimo bei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aktualūs nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, bausmių vykdymo individualizavimo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo bei humanizmo principai; pagal nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principą, taikant bausmių vykdymo įstatymus, visi nuteistieji laikomi lygiais, nepaisant, be kita ko, jų socialinės padėties, amžiaus ir kitų aplinkybių; pagal bausmių vykdymo individualizavimo principą, vykdant bausmes turi būti atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus ir kitas jo resocializacijai svarbias aplinkybes; teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principo esmė ta, kad, švelninant arba griežtinant nuteistojo teisinę padėtį, atsižvelgiama į jo nusikalstamo elgesio riziką ir elgesį bausmės atlikimo metu, t. y. nustatytų pareigų atlikimą ir draudimų laikymąsi, reagavimą į resocializacijos priemones; pagal humanizmo principą, vykdant bausmes taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina, be to, vykdant bausmes neturi būti žeminamas nuteistųjų orumas;
‒ tiek nuteistieji, atliekantys terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tiek nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti padarę labai sunkius tyčinius nusikaltimus, už kurių padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs dešimt metų laisvės atėmimo viršijančią bausmę;
– nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, teismine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme;
– nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kai jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų, ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, padėtis jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir priskyrimo paprastajai ar drausmės grupei sąlygų aspektu nesiskiria, tačiau tiek, kiek tai susiję su BVK 67 straipsnyje reglamentuojamomis trumpalaikėmis išvykomis dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų svarbių priežasčių, teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų turi tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, net jei jiems paskirta laisvės atėmimo bausmės trukmė yra nuo dešimties iki dvidešimt penkerių metų.
II
Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
8. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje paminėtinos Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų nuostatos, susijusios su laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės tikslais ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų teise trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos dėl itin svarbių, humaniškų priežasčių.
8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad bendrieji elgesio su nuteistaisiais, atliekančiais laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmę, standartai, aktualūs šioje konstitucinės justicijos byloje, kyla iš 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) nuostatų.
8.1.1. Konvencijos 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta Chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Chartijos 1 straipsnį „Žmogaus orumas“, žmogaus orumas yra neliečiamas, jį reikia gerbti ir saugoti.
8.1.2. Pagal Konvencijos 8 straipsnio „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ 1 dalį, kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas; pagal šio straipsnio 2 dalį, valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Paminėtina, kad Chartijos 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ taip pat nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.
8.1.3. 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, turi būti elgiamasi humaniškai ir gerbiant prigimtinį žmogaus asmenybės orumą; pagal šio straipsnio 3 dalį, penitenciarinėje sistemoje nuteistiesiems numatomas toks režimas, kurio pagrindinis tikslas yra jų pataisa ir socialinis perauklėjimas.
8.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtos šios Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtų rekomendacijų ir rezoliucijų nuostatos:
‒ 1976 m. vasario 17 d. rezoliucijoje Nr. (76) 2 „Dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais“ valstybėms narėms rekomenduojama trumpalaikių išvykų iš kalinimo įstaigų suteikimą laikyti ne poilsiu nuo kalinimo, o sudėtine elgesio su kaliniais programos dalimi (8 punktas), o kalinimui iki gyvos galvos taikyti tokius pat principus kaip ir ilgalaikiam kalinimui (11 punktas);
‒ 1982 m. rugsėjo 24 d. rekomendacijos Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikio išleidimo iš kalėjimo“ preambulėje pažymima, kad trumpalaikis išleidimas iš kalėjimo yra viena iš priemonių, prisidedančių prie kalinių integracijos į visuomenę; be to, šiame dokumente valstybėms narėms rekomenduojama suteikti kaliniams leidimą laikinai išeiti iš kalėjimo dėl medicininių, švietimo, įsidarbinimo, šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 punktas), o prieš tokį leidimą suteikiant, atsižvelgti į, be kita ko, padaryto nusikaltimo sunkumą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką ir tai, kiek šios bausmės kalinys jau yra atlikęs, kalinio asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu ir į tai, kokią grėsmę, jei būtų trumpam laikui išleistas iš kalėjimo, kalinys sukeltų aplinkiniams, kalinio šeiminę ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti per kalinimo laiką, trumpalaikio išleidimo iš kalėjimo tikslą, trukmę ir kitas sąlygas (2 punktas). Minėtos rekomendacijos 4 punkte valstybėms narėms rekomenduojama, be kita ko, suteikti leidimą kaliniams laikinai išeiti ne tik iš atviro tipo kalėjimo, bet ir, jei toks leidimas nepakenks visuomenės saugumui, iš uždaro tipo kalėjimo;
‒ 2003 m. spalio 9 d. rekomendacijos Nr. Rec (2003) 23 „Dėl kalėjimų administracijos prižiūrimų kalinių, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ar kitam ilgam terminui“ 1, 2 punktuose pažymima, kad darbo su kaliniais, nuteistais laisvės atėmimo iki gyvos galvos ar kitomis ilgalaikėmis, t. y. viršijančiomis 5 metus, laisvės atėmimo bausmėmis, tikslas turėtų būti, be kita ko, padidinti ir pagerinti kalinių, jei jie būtų išleisti į laisvę, galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę ir gyventi laikantis įstatymų; taip pat pažymima, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šeimos ryšiams palaikyti (22 punktas); atsižvelgiant į 1982 m. rugsėjo 24 d. rekomendacijoje Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikio išvykimo iš kalėjimo“ išdėstytus principus, turėtų būti dedamos pastangos suteikti kaliniui leidimą (jei reikia, su palyda) trumpam laikui išeiti iš kalinimo įstaigos (23 punkto b papunktis);
‒ 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijos Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 1 dalies 1 punkte pažymėta, kad su asmenimis, iš kurių atimta laisvė, turėtų būti elgiamasi taip, kad būtų užtikrinta pagarba jų žmogaus teisėms; pagal šios rekomendacijos 1 dalies 2 punktą, asmenims, iš kurių atimta laisvė, paliekamos visos teisės, kurios nėra teisiškai atimamos paskyrus laisvės atėmimo bausmę arba kardomąjį kalinimą. Šioje rekomendacijoje pažymėta ir tai, kad kalėjimo valdžia turėtų padėti kaliniams palaikyti adekvačius ryšius su išoriniu pasauliu ir suteikti jiems tinkamą paramą šiems ryšiams palaikyti (2 dalies 24.5 papunktis); kaliniui turėtų būti iš karto pranešama apie bet kurio jo artimojo giminaičio mirtį ar sunkią ligą (2 dalies 24.6 papunktis); jei leidžia aplinkybės, kaliniui vienam ar su palyda turėtų būti leidžiama laikinai išeiti iš kalinimo vietos tam, kad aplankytų sergantį giminaitį, dalyvautų laidotuvėse ar dėl kitų humaniškų priežasčių (2 dalies 24.7 papunktis).
8.3. Pažymėtina, kad nuostata, pagal kurią nuteistajam, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, jei aplinkybės leidžia, turėtų būti leidžiama vienam ar su palyda aplankyti sunkiai sergantį artimąjį giminaitį ar jam svarbų asmenį, taip pat nuvykti į šio asmens laidotuves, yra įtvirtinta Standartinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių, patvirtintų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2015 m. gruodžio 17 d. rezoliucija Nr. 70/175, 70 punkte (taisyklėje).
9. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu paminėtinos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos nuostatos, susijusios su inter alia Konvencijos 8 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu.
9.1. EŽTT, kalbėdamas apie asmenis, nuteistus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, pažymi, kad net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis; nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes; šios vilties iš jų negalima visai atimti; atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui (2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, peticijų Nr. 22662/13, 51059/13, 58823/13, 59692/13, 59700/13, 60115/13, 69425/13 ir 72824/13, 180 punktas). Šiame kontekste EŽTT akcentuoja, kad sąlygos ir tvarka, kuriomis laisvės atėmimo bausmę atlieka asmenys, nuteisti kalėti iki gyvos galvos, turėtų būti tokios, kad skatintų juos stengtis pasitaisyti ir ateityje pretenduoti į bausmės sušvelninimą (2014 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Harakchiev and Tolumov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 15018/11 ir 61199/12, 265 punktas; 2015 m. birželio 30 d. sprendimo byloje Khoroshenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 41418/04, 122 punktas).
9.2. Aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, EŽTT pabrėžia ir tai, kad kaliniai iš esmės ir toliau turi visas pagrindines Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, išskyrus teisę į laisvę (2016 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Biržietis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49304/09, 45 punktas); jiems garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą (Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimo Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), peticijos Nr. 74025/01, 69 punktas).
9.3. EŽTT jurisprudencijoje taip pat pažymima, kad atsisakymas leisti kalinčiam asmeniui vykti į jo artimojo laidotuves (ar atsisveikinti su juo kitu būdu) prilygsta įsikišimui į asmens privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir nors atitinkamas įsikišimas būtų numatytas teisės aktuose ir juo būtų siekiama teisėtų tikslų, nurodytų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, jis bus laikomas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimu, jeigu toks įsikišimas nebus būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. nebus proporcingas siekiamam tikslui (2000 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Elsholz prieš Vokietiją, peticijos Nr. 25735/94, 45 punktas; 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Płoski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26761/95, 30-32 punktai; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo Lind prieš Rusiją, peticijos Nr. 25664/05, 98 punktas). EŽTT vertinimu, sąvoka „būtinumas“ reiškia tai, kad asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą nulėmė neatidėliotini visuomenės poreikiai ir ypač tai, kad toks apribojimas proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams; sprendžiant, ar įsikišimas į asmens privatų ir šeimos gyvenimą buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į Susitariančiosioms Šalims suteiktą vertinimo laisvę (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Płoski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26761/95, 31 punktas; 2016 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Biržietis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49304/09, 55 punktas). Šiuo aspektu paminėtina, kad nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualiuose sprendimuose, vertindamas, ar nebuvo viršyta valstybei suteikta vertinimo laisvė, EŽTT atsižvelgia į šias aplinkybes: itin svarių priežasčių neleisti asmeniui atsisveikinti su mirusiais artimaisiais buvimą ir jokių alternatyvų šiuo požiūriu, kaip, pavyzdžiui, išvykos į laidotuves su pareigūnų palyda ar kito tinkamo atsisveikinimo būdo su artimuoju užtikrinimas, nebuvimą (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimo Płoski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26761/95, 37 punktas; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo Lind prieš Rusiją, peticijos Nr. 25664/05, 98 punktas), asmens padaryto nusikaltimo sunkumą (nelaikant jo svarbiausiu faktoriumi sprendžiant dėl leidimo vykti į mirusio artimojo laidotuves suteikimo) (2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Kanalas prieš Rumuniją, peticijos Nr. 20323/14, 61 punktas), valstybės logistines ir finansines galimybes (2019 m. balandžio 11 d. sprendimo byloje Guimon prieš Prancūziją, peticijos Nr. 48798/14, 47 punktas), būtinumą kalinčio asmens keliamą riziką vertinti kiekvienu individualiu atveju, bet ne automatiškai ją siejant su asmens priklausymu tam tikrai kalinamų asmenų grupei (2019 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ēcis prieš Latviją, peticijos Nr. 12879/09, 90 punktas, 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje Vetsev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 54558/15, 25 punktas), nacionalinių institucijų pusiausvyros vertinimo tarp asmens teisės į jo šeimos gyvenimo gerbimą iš vienos pusės ir valstybės saugumo bei siekio užkirsti kelią nusikaltimams iš kitos pusės atlikimu (2019 m. balandžio 11 d. sprendimo byloje Guimon prieš Prancūziją, peticijos Nr. 48798/14, 50 punktas). Taigi, Konvencijos 8 straipsnis negarantuoja asmeniui, kurio laisvė apribota, besąlyginės teisės dalyvauti savo artimojo laidotuvėse; suteikti tokį leidimą, ar ne, turi nuspręsti atsakingos nacionalinės institucijos, įvertinusios kiekvieną prašymą iš esmės (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Płoski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26761/95, 38 punktas).
10. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant minėtas Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų nuostatas, taip pat EŽTT jurisprudenciją, suformuluotą aiškinant, inter alia Konvencijos 3, 8 straipsnių nuostatas, pažymėtina, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių tikslas yra perauklėti nuteistąjį, grąžinti jį į laisvą visuomenę (nuteistųjų resocializacijos principas), todėl, nepaisant laisvės atėmimo bausmės trukmės, turėtų būti gerbiamas visų šią bausmę atliekančių nuteistųjų orumas, taip pat neturėtų būti nepagrįstai ribojama jų teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisė dėl svarbių priežasčių trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos, kuri skatina nuteistųjų resocializaciją, t. y. jų grįžimą į laisvą visuomenę, turėtų būti užtikrinama visiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, jeigu jie atitinka tokios teisės suteikimo sąlygas, kurias kiekvienu individualiu atveju turėtų įvertinti atsakingos nacionalinės institucijos.
III
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, pagal kurį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, priešingai nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nėra suteikiama teisė, be kita ko, dėl artimojo mirties su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, atitiktis Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui.
12. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 26 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai). Kita vertus, Konstitucijoje įtvirtinta siekiančios saugoti ir ginti bei sugebančios apsaugoti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų demokratinės teisinės valstybės samprata negali būti pagrindas pažeisti žmogaus teises ir laisves, suvaržyti jas labiau negu reikia visuomenei svarbiems teisėtiems tikslams pasiekti arba tokiais suvaržymais paneigti žmogaus teisių ir laisvių esmę (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo (2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2014 m. kovo 18 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai); tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai), inter alia konstitucinių proporcingumo ir lygiateisiškumo principų.
13. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Aiškindamas Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia 2022 m. balandžio 27 d., 2023 m. gruodžio 28 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai).
Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).
14. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).
15. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, pagal kurį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, priešingai nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nėra suteikiama teisė, be kita ko, dėl artimojo mirties su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, atitiktis, be kita ko, Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai.
15.1. Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus orumą gina įstatymas.“
Šio straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas inter alia žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Aiškindamas šias nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis (2017 m. gruodžio 19 d. išvada); orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
15.2. Pažymėtina, kad konstitucinė žmogaus orumo apsauga yra įtvirtinta ir kitose Konstitucijos nuostatose, kaip antai 22 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią niekas negali patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Taigi pagal Konstituciją žmogaus orumo apsauga neatsiejama ir nuo jo asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos, įtvirtintos Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje.
Kaip 2019 m. sausio 11 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojama teisė į šeimos gyvenimo apsaugą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai), pagal kurį, kaip minėta, asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti; bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai). Minėtos asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygos taikytinos ir ribojant Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į privatumą, inter alia teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo aktuose pažymėta, kad Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostatoje yra įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai). Pažymėta ir tai, kad įstatymu nustatant tam tikrus naudojimosi asmens teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apribojimus, kurie būtini demokratinėje visuomenėje ir kuriais siekiama konstituciškai svarbių tikslų, taip pat turi būti laikomasi konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; priešingu atveju būtų pažeistas ir pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamas žmogaus orumas, t. y. būtų sudarytos prielaidos žeminti žmogaus orumą paneigiant jo laisvą asmenybę ir prigimtinę lygybę savo orumu su kitais žmonėmis (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, turi laikytis iš Konstitucijos kylančių inter alia proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, užtikrinti deramą pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, ginamo žmogaus orumo kaip konstitucinės vertybės apsaugą, nepagrįstai neriboti Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojamos asmens teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą. Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, 22 straipsnio 4 dalį, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, be kita ko, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti nuteistųjų orumą, kurio apsauga yra neatsiejama nuo jų asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos; laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos turi būti tokios, kad su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, būtų elgiamasi humaniškai, jie nebūtų žeminami, šiomis sąlygomis neturi būti nepagrįstai ribojama nuteistųjų teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti bausmių vykdymo santykius, turi nustatyti tokias laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės atlikimo sąlygas, kurios sudarytų prielaidas užtikrinti minėtas bausmes atliekančių nuteistųjų, kai jie bus išleisti į laisvę (ar jeigu jie bus išleisti į laisvę), resocializacijos galimybę, t. y. galimybę pasitaisyti, sėkmingai integruotis į visuomenę ir gyventi laikantis įstatymų; šios galimybės sudarymas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pažymėtina ir tai, kad dėl laisvės atėmimo nuteistieji neturėtų visiškai prarasti ryšių su išoriniu pasauliu, be kita ko, artimaisiais, ryšys su kuriais taip pat yra svarbus norint neutralizuoti galimą žalingą įkalinimo poveikį, padėti pasiruošti išeiti į laisvę ir sulaikyti nuo nusikalstamo elgesio.
Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, 22 straipsnio 4 dalį, siekdamas užtikrinti visų laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų orumo, jų teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą, taip pat siekdamas nuteistųjų resocializacijos, t. y. jų perauklėjimo ir grąžinimo į laisvą visuomenę, tikslo, įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokias jiems taikomas, jų perauklėjimą ir grąžinimą į laisvą visuomenę skatinančias laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės atlikimo sąlygas, kurias atitinkantys nuteistieji, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, atlikus individualų jų asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu ir aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizikos vertinimą, galėtų pasinaudoti teise dėl itin svarbių priežasčių, inter alia dėl artimojo mirties, jo nepagydomos ligos ar kitų humaniškų priežasčių, trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos.
IV
Bausmių vykdymo kodekso (2022 m. birželio 28 d. redakcija) 67 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
17. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar BVK 67 straipsnio 1 dalies nuostata „[T]erminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties“ tiek, kiek pagal ją trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves nesuteikiamos nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui.
18. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamoje BVK 67 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamų reikalavimų, nes juo įstatymų leidėjas nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, priešingai nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nesuteikė teisės dėl artimojo mirties trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos; tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nustatė remdamasis vien tik bausmės trukme, t. y. neatsižvelgdamas į tai, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali atitikti kitas įstatyme nustatytas trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves suteikimo sąlygas. Pareiškėjo manymu, tarp nurodytų asmenų grupių minėtu aspektu nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kurie pateisintų tokį skirtingą traktavimą. Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, kartu pažeidžiama Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad žmogaus orumą gina įstatymas.
19. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vienai darniai sistemai; Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai). Tai mutatis mutandis taikytina ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas nustato, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems konstituciniams principams.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jis, nustatęs, jog Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (inter alia 2015 m. birželio 11 d., 2018 m. kovo 2 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai); konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai), todėl, pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas privalo šalinti iš teisės sistemos visas antikonstitucines nuostatas, kurių prieštaravimas Konstitucijai paaiškėja nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje (inter alia 2020 m. birželio 12 d., 2020 m. rugsėjo 11 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).
20. Kaip minėta, pagal BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos ne tik dėl artimojo mirties, bet ir dėl sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems.
Sprendžiant dėl BVK 67 straipsnio 1 dalies tiek, kiek pagal ją nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos dėl svarbių priežasčių, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– aiškindamas Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai;
– vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti;
– įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, turi laikytis iš Konstitucijos kylančių inter alia proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, užtikrinti deramą pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, ginamo žmogaus orumo kaip konstitucinės vertybės apsaugą, nepagrįstai neriboti Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojamos asmens teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą; pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, 22 straipsnio 4 dalį, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, be kita ko, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti nuteistųjų orumą, kurio apsauga yra neatsiejama nuo jų asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos; laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos turi būti tokios, kad su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, būtų elgiamasi humaniškai, jie nebūtų žeminami, šiomis sąlygomis neturi būti nepagrįstai ribojama nuteistųjų teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą;
‒ pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti bausmių vykdymo santykius, turi nustatyti tokias laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės atlikimo sąlygas, kurios sudarytų prielaidas užtikrinti minėtas bausmes atliekančių nuteistųjų, kai jie bus išleisti į laisvę (ar jeigu jie bus išleisti į laisvę), resocializacijos galimybę, t. y. galimybę pasitaisyti, sėkmingai integruotis į visuomenę ir gyventi laikantis įstatymų; šios galimybės sudarymas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi; dėl laisvės atėmimo nuteistieji neturėtų visiškai prarasti ryšių su išoriniu pasauliu, be kita ko, artimaisiais, ryšys su kuriais taip pat yra svarbus norint neutralizuoti galimą žalingą įkalinimo poveikį, padėti pasiruošti išeiti į laisvę ir sulaikyti nuo nusikalstamo elgesio;
‒ pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, 22 straipsnio 4 dalį, siekdamas užtikrinti visų laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų orumo, jų teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą, taip pat siekdamas nuteistųjų resocializacijos, t. y. jų perauklėjimo ir grąžinimo į laisvą visuomenę, tikslo, įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokias jiems taikomas, jų perauklėjimą ir grąžinimą į laisvą visuomenę skatinančias laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės atlikimo sąlygas, kurias atitinkantys nuteistieji, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, atlikus individualų jų asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu ir aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizikos vertinimą, galėtų pasinaudoti teise dėl itin svarbių priežasčių, inter alia dėl artimojo mirties, jo nepagydomos ligos ar kitų humaniškų priežasčių, trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos.
20.1. Minėta, kad, pagal BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, skirtingai nei terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nėra suteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, net jei jie atitinka įstatyme nustatytas su jų asmenybe, elgesiu bausmės atlikimo metu, taip pat su jų išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizika susijusias sąlygas.
Taip pat minėta, kad BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisė dėl svarbių priežasčių išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų laikytina viena iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų resocializacijos priemonių, skatinančių juos pasikeisti taip, kad šie, atlikę jiems paskirtas bausmes, savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, nebenusikalstų.
Vadinasi, įstatymų leidėjas, BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nesuteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, šiems nuteistiesiems, palyginti su nuteistaisiais, atliekančiais terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatė mažiau palankų teisinį reguliavimą.
20.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, BVK nustatyta tvarka vykdant ir terminuoto laisvės atėmimo bei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aktualūs nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, bausmių vykdymo individualizavimo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo bei humanizmo principai; taikant bausmių vykdymo įstatymus, visi nuteistieji yra laikomi lygiais, nepaisant, be kita ko, jų socialinės padėties, amžiaus ir kitų aplinkybių; vykdant bausmes turi būti atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus ir kitas jo resocializacijai svarbias aplinkybes; švelninant arba griežtinant nuteistojo teisinę padėtį, atsižvelgiama į jo nusikalstamo elgesio riziką ir elgesį bausmės atlikimo metu, t. y. nustatytų pareigų atlikimą ir draudimų laikymąsi, reagavimą į resocializacijos priemones; vykdant bausmes taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina, neturi būti žeminamas nuteistųjų orumas.
Minėta ir tai, kad tiek nuteistieji, atliekantys terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tiek nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti padarę labai sunkius tyčinius nusikaltimus, už kurių padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs dešimt metų laisvės atėmimo viršijančią bausmę. Kitaip tariant, tiek nuteistieji, atliekantys terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tiek nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti padarę tokius nusikaltimus, kurie kelia itin didelę grėsmę žmogaus teisėms ir laisvėms, kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, teismine tvarka yra nagrinėjamas klausimas dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme.
Taip pat minėta, kad nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kai jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų, ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, padėtis jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir priskyrimo paprastajai ar drausmės grupei sąlygų aspektu nesiskiria, tačiau tiek, kiek tai susiję su BVK 67 straipsnyje reglamentuojamomis trumpalaikėmis išvykomis dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų svarbių priežasčių, teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų turi tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, net jei jiems paskirta laisvės atėmimo bausmės trukmė yra nuo dešimties iki dvidešimt penkerių metų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tarp nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ir nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teisės dėl svarbių priežasčių išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų suteikimo aspektu nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į nuteistojo asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu ir aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizikos individualų vertinimą, būtų objektyviai pateisinamas.
20.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, įgyvendinęs jam įstatymo leidėjo nustatytus reikalavimus, susijusius inter alia su jo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimu, elgesiu bausmės atlikimo metu, išsaugo viltį, kad jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė bus sušvelninta ir pakeista į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, asmuo, nubaustas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, turi būti taisomas ir ruošiamas išeiti į laisvę visą bausmės atlikimo laiką, o ne tik tada, kai teismas jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeičia terminuoto laisvės atėmimo bausme, todėl šiame kontekste itin svarbus yra nuteistųjų resocializacijos tikslas, kurio siekti įstatymų leidėjas turi nustatydamas tokias laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, kurios užtikrintų, kad su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, būtų elgiamasi humaniškai, jie nebūtų žeminami, šiomis sąlygomis neturi būti nepagrįstai ribojama nuteistųjų teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą.
Vadinasi, įstatymų leidėjas, BVK 67 straipsnio 1 dalyje nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nustatęs mažiau palankų teisinį reguliavimą nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, neužtikrino, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji galėtų pasinaudoti jų resocializacijai itin svarbia priemone, padedančia jiems ne tik palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu, be kita ko, artimaisiais, bet ir skatinančia pasitaisyti, pasiruošti sėkmingai integracijai į visuomenę ir gyvenimui laikantis įstatymų.
20.4. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, skirtingai nei terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nėra suteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, net jei jie atitinka įstatyme nustatytas su jų asmenybe, elgesiu bausmės atlikimo metu, taip pat su jų išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizika susijusias sąlygas, nepaisė Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, neužtikrino šiems nuteistiesiems deramos pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamo orumo apsaugos, taip pat neproporcingai apribojo Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojamą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą.
21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BVK 67 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2022 m. birželio 28 d. redakcija, TAR, 2022-07-14, Nr. 15495) 67 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.