Administracinė byla Nr. eA-161-552/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02719-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gelvora“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 12NKV-43 (toliau – ir Nutarimas) ir priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog visos kredito sutartys su skolininkais iki reikalavimo perleidimo pareiškėjo naudai buvo nutrauktos. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau neturi įtakos civilinei atsakomybei. Dar iki reikalavimo perleidimo bet kokie santykiai tarp skolininkų ir Swedbank, AB bei AB SEB bankas pasibaigė, išliko tik skolininkų pareiga padengti įsiskolinimą, kadangi skolininkams kyla sutartinė civilinė atsakomybė už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir kt. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai sutapatino sutartinį reikalavimo perleidimą, kitaip vadinamą „skolos nusipirkimą“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 1 d.) ir įstatymų nustatytais pagrindais įvykstantį universalų kreditoriaus teisių perėmimą (CK 6.101 str. 4 d. 1 p.). Pareiškėjas nurodė, kad sutartinių santykių pagrindu yra įsigijęs Swedbank, AB ir AB SEB bankas reikalavimo teises į skolininkus, tačiau niekada nebuvo ir nėra minėtų kredito įstaigų teisių perėmėju. Todėl pareiškėjo ir jo skolininkų santykiai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo, kadangi neturi tokių santykių požymių (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Be to, kredito davėju gali būti tik kredito įstaiga (CK 6.881 str. 1 d.).
3. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamo Nutarimo motyvais, paremtais Europos Komisijos priimtomis Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairėmis, akcentavo, kad minėta direktyva remtis nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, tiesioginiu direktyvų veikimu ginčo santykiuose gali remtis tik subjektas, esantis vertikaliame santykyje prieš valstybę, bet ne atvirkščiai, t. y. šiuo atveju pareiškėjas galėtų remtis tiesioginiu direktyvų veikimo principu, bet ne atsakovas, kuris pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktiką patenka į valstybės sąvoką.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei vienas iš skolininkų neginčijo ir neginčija kredito gavimo fakto, jo dydžio, sutartų palūkanų bei netesybų dydžio, savo valios sudaryti kreditavimo sutartis bei kitų reikšmingų aplinkybių. Taip pat nėra ginčijamas ir visų sutarčių nutraukimo faktas, nutraukimo teisėtumas ar kokios nors kreditavimo sutarčių sąlygos. Nėra kvestionuojama ir pareiga grąžinti kreditus bei su juo susijusias sumas (palūkanas ir pan.). Skundai iš esmės buvo grindžiami teismo sprendime bei pareiškėjo pranešime nurodytų skolų dydžių neatitikimu, klausimais dėl įmokų paskirstymo ir pan. Tarp skolininkų ir pareiškėjo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra reguliuojami prievolinės teisės normų. Dėl minėtos priežasties skolininkai, manydami, kad jų teisės yra pažeidžiamos, savo teises turėtų ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, tačiau nei vienas iš atsakovui skundus pateikusių skolininkų tokių ieškinių nėra pateikęs.
5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nenurodė, kuo pasireiškia ir kaip skolininkų yra priimamas sprendimas dėl sandorio. Pabrėžė, kad jokio sprendimo dėl sandorio skolininkai nepriiminėja. Sprendimą dėl sandorio jie priėmė ir produktą įsigijo, sudarydami kreditavimo sutartis, kurių pagrindu atsirado pareiškėjo įgyta reikalavimo teisė. Tačiau sutarčių sudarymo aplinkybių, savo valios bei sutarčių sąlygų nei vienas iš skolininkų nekvestionavo. Be to, sudarant minėtus sandorius, pareiškėjas nedalyvavo, kadangi skolininkus teisinis santykis tuo metu siejo su pradiniais kreditoriais (Swedbank, AB ir AB SEB bankas), todėl pareiškėjas negalėjo daryti įtakos skolininkų valiai priimti sprendimą dėl sandorio. Grąžindami skolas, skolininkai įgyvendina savo pareigą pagal sudarytas sutartis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas komercinių pasiūlymų (kurie teikiami iki prekės ar paslaugos įsigijimo) turiniui keliamus reikalavimus pritaikė pranešimų dėl skolos padengimo turiniui, t. y. sutapatino skirtingas teisines kategorijas – produkto kainą ir išieškojimo išlaidų sumą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, CK 6.54 straipsnio 1 dalimi, 6.57 straipsniu, pabrėžė, kad pareigą išaiškinti, kas sudaro produkto kainą, turėjo pradiniai kreditoriai – Swedbank, AB ir AB SEB bankas, kadangi sutartys buvo sudaromos tiesiogiai su jais ir pareiškėjas šiame santykyje nedalyvavo.
6. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 5 punktu, atkreipė dėmesį, kad T. V. skundas gautas 2013 m. liepos 22 d., o pareiškėjas skolos padengimo reikalauja nuo 2012 metų. Be to, su skundu T. V. pateikė 2012 m. balandžio 10 d. Bendrovės raštus. Pareiškėjas sprendė, kad apie savo teisių galimą pažeidimą minėtas asmuo turėjo žinoti bent jau 2012 m. balandžio 10 dieną.
7. Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas paaiškino, kad Įstatyme į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva) nuostatos. Kaip numatyta Direktyvoje bei Įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje, šis įstatymas taikomas, kai nėra kitų įstatymų, nustatančių nesąžiningos komercinės veiklos ypatumus. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjama pareiškėjo veikla, kai bendrovė vartotojų atžvilgiu atlieka tam tikrus veiksmus, už kuriuos sumoka vartotojas, laikytina komercine veikla bei atitinka Įstatymo įtvirtintą komercinės veiklos sąvoką. Europos Komisijos priimtose direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairėse (toliau – ir Gairės) nustatyta, kad Direktyvos nuostatas siūloma taikyti komercinei veiklai iki pardavimo ir po jo. Atsakovas vertino, kad prekybininkas turi užtikrinti, jog komercinė veikla po pardavimo atitiktų tuos pačius sąžiningumo reikalavimus, kurie keliami veiklai iki pardavimo. Pagal Gaires, skolų išieškojimo veikla laikytina komercine veikla po pardavimo. Jei vartotojas skolingas prekybininkui tam tikrą sumą pinigų (vartotojo įsiskolinimas), šios skolos išieškojimas, nesvarbu, ar vykdomas pačios įmonės, ar trečiojo asmens, visada tiesiogiai susijęs su prekių pardavimu ar tiekimu.
9. Atsakovas pažymėjo, kad vartotojai skunduose nurodė, jog pareiškėjo siunčiamuose raštuose skolos yra nepagrįstai didinamos. Vartotojo E. T. atveju, skolos mokėjimas buvo vykdomas pagal antstolės patvarkymą, kiekvieną mėnesį iš atlyginimo nuskaitant konkrečią skolos sumą į pareiškėjo banko sąskaitą. E. T., kiekvieną mėnesį mokančiam konkrečią pinigų sumą, pareiškėjas vis tiek skaičiavo skolos apmokėjimo išlaidas, taip didindamas skolos dydį bei sunkindamas jo padėtį. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vartotojų skolos išieškojimo išlaidos sudaro didžiąją dalį skolos, be to, vartotojams sumokėjus įmokas, mažėja tik skolos išieškojimo išlaidos, kurios kitą mėnesį atitinkamai vėl didėja. Atsakovas nustatė, kad vartotojams tris mėnesius vykdant mokėjimus pareiškėjui, buvo padengiamos tik skolos išieškojimo išlaidos, kurios nepriklausomai nuo sumokėtos sumos kiekvieną mėnesį ir toliau buvo skaičiuojamos. Tokie pareiškėjo veiksmai, kai Bendrovė, neatsižvelgdama į vartotojų iš dalies vykdomus įsipareigojimus ir toliau atlieka išieškojimo veiksmus, o pastarasis priima sprendimą atsiskaityti, tikėdamas pareiškėjo sąžiningumu teikiamoje informacijoje, iškreipia vidutinio vartotojo elgesį, nes vidutinis vartotojas nemokėtų įmokų bendrovei tokiu būdu, dėl kurio nemažėtų mokėtinos sumos (skolos) dydis, bet priešingai – imtųsi veiksmų, kuriais būtų pasiektas pagrindinis vartotojo tikslas – atsiskaityti su bendrove (kad kuo greičiau būtų įvykdyti įsipareigojimai). Atsakovas sprendė, kad toks pareiškėjo elgesys nesiderina su pareiga elgtis sąžiningai, kadangi tokia pareiškėjo veikla neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto profesinio atidumo, kaip protingumo standarto, sąžiningos verslo praktikos rinkoje reikalavimų ir iškreipė arba galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Atsakovas konstatavo, kad tai leidžia patvirtinti nustatytas abi reikalingas aplinkybes, konstatuojant nesąžiningą komercinę veiklą pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas pažymėjo, kad realiai vartotojai buvo ne tik informuojami apie susidariusią skolą, bet ir raginami ją sumokėti. Atsakovas pabrėžė, kad vartotojai, prieš sumokėdami skolą, turi teisę į aiškią, visapusišką informaciją, t. y. turi teisę žinoti, kas sudaro skolą.
10. Pasisakydamas dėl vartotojo K. Š., kurio skola Swedbank, AB naudai buvo priteista teismo sprendimu, atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 642 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai skolos išieškojimą vykdo teismo paskirtas antstolis, o pareiškėjas, įgyvendindamas savo kreditorines teises, vartotojų atžvilgiu siunčia pranešimus dėl tos pačios skolos sumokėjimo, kartu skaičiuodamas ir skolos išieškojimo išlaidas. Todėl vartotojo įsiskolinimas pareiškėjui padidėja nepagrįstai, nes dėl tos pačios skolos išieškojimo išlaidas vartotojas turi apmokėti ir antstoliui, ir pareiškėjui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo siunčiamuose pranešimuose vartotojams nėra pateikiama aiški ir suprantama informacija, už ką reikia sumokėti, nedetalizuojama, kas būtent sudaro nurodytą skolos sumą. Vartotojai, žinodami, jog jų skola buvo priteista teismo sprendimu, pagrįstai tikisi, jog ją išieškos paskirtas antstolis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skolininkui siunčiamuose raštuose nurodomos ne tik naujai įgyvendinamos reikalavimo teisės, kurios, Bendrovės teigimu, atsiranda jau po teismo sprendimo priėmimo, bet tuo pačiu ir teismo priteista reikalavimo teisių dalis. Pareiškėjo informacijos pateikimas siunčiamuose pranešimuose, nurodant tik bendrą skolos sumą, kai ją sudaro skola pagal sutartį, palūkanos, palūkanų delspinigiai, antstolio skolos išieškojimo vykdymo išlaidos, bendrovės skolos išieškojimo išlaidos klaidina arba gali suklaidinti vartotoją. Atsakovo teigimu, vartotojai, manydami, kad skolą išieško tiek paskirtas antstolis, tiek Bendrovė, ją gali sumokėti du kartus arba, priešingai, toks informacijos pateikimas gali suklaidinti vartotojus, kurie, nežinodami kaip elgtis, sustabdytų mokėjimus už skolą, ir tuo atveju pareiškėjas vykdytų papildomus skolos išieškojimo veiksmus.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis, 2 straipsnio 9 dalimi, 3 straipsnio 4 dalimi, 4 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, ir sprendė, kad santykiai tarp skolininkų ir pareiškėjo buvo vartojimo santykiai. Pareiškėjas perėmė skolininkų finansinius įsipareigojimus, todėl faktiškai suteikė jiems apibrėžtą paslaugą – skolos administravimą. Atitinkamai pagal Įstatymo 2 straipsnio 4, 5 ir 8 punktuose pateiktus apibrėžimus, pareiškėjas laikytinas esantis komercinės veiklos subjektu, teikiančiu vartotojams produktą (paslaugas) – skolos administravimą.
13. Dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo pareiškėjui teismas pažymėjo, kad vartotojai, prieš sumokėdami skolą, turi teisę į aiškią, visapusišką informaciją, t. y. turi teisę žinoti, kas sudaro skolą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokios sumos ir kodėl sudaro skolą. Tokiais pareiškėjo veiksmais vartotojas (skolininkas) gali būti ar yra skatinamas priimti sprendimą skirti lėšas skolai padengti, nežinodamas, kas sudaro konkrečius skolos reikalavimus, nes akivaizdžiai skolos dydį sudaro ne tik pagrindinė skola, bet ir skolos administravimo kaštai, kurie yra nežinomi. Teismas sutiko su atsakovo motyvais, kad informacija, kokia tvarka bendrovė taiko įkainius už išieškojimo veiksmus, yra esminė vartotojams, nes paaiškina, kaip bendrovė vykdo skolos išieškojimą, kokios konkrečios skolos išieškojimo priemonės taikomos konkrečiu atveju, ar bendrovė laikėsi nustatytų laiko intervalų skolos veiksmams atlikti ir kt. Nežinodamas šios informacijos vartotojas netenka galimybės kontroliuoti jo atžvilgiu vykdomų skolos išieškojimo veiksmų ir įgyvendinti savo teisių gynimo. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad komercinė veikla vykdyta nesąžiningai pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
14. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl termino praleidimo, atkreipė dėmesį, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi ir įvertinęs pareiškėjo veiksmus, galimai pažeidžiančius Įstatymo nuostatas, savo iniciatyva pradėjo nagrinėjimo procedūrą dėl pareiškėjo galimo Įstatymo pažeidimo.
III.
16. Pareiškėjas UAB „Gelvora“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir Tarnybos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 12KNV-43 panaikinti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjas nurodo, kad reikalavimo perleidimo sutarčių su Swedbank, AB ir AB SEB bankas pagrindu įgijo teisę reikalauti skolos bei susijusių sumų iš skolininkų K. Š., T. V., M. L. ir E. T. pagal nutrauktas vartojimo kredito sutartis. Pareiškėjo teigimu, tarp Bendrovės, Swedbank, AB, AB SEB bankas ir skolininkų susiklostė CK 6.101 – 6.110 straipsniuose reglamentuojami teisiniai santykiai ir pakartoja pirminiame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su vartojimo santykių tarp pareiškėjo, kaip naujojo kreditoriaus, ir skolininko neegzistavimu. Pareiškėjas įgijo tik teisę reikalauti padengti skolą bei susijusias sumas, o skolininkai įgijo pareigą atlikti mokėjimus pareiškėjui, kaip naujajam kreditoriui.
18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintose Vartojimo kredito teikimo gairėse nustatyta, jog, atsižvelgiant į specifinius vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo santykius, t. y. į tai, kad, siekiant užtikrinti tinkamą vartojimo kredito gavėjo – vartotojo – interesų apsaugą, šie santykiai reglamentuoti Vartojimo kredito įstatymo nuo ketinimo sudaryti vartojimo kredito sutartį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Todėl vartojimo kredito santykiams ir jų šalims Vartojimo kredito įstatymas taikomas visa apimtimi tol, kol galioja vartojimo kredito sutartis. Pareiškėjas pabrėžia, kad visos kredito sutartys su skolininkais buvo nutrauktos dar iki reikalavimo perleidimo pareiškėjui. Todėl jo ir skolininkų nesieja vartojimo teisiniai santykiai ir Įstatymas Bendrovės atžvilgiu pritaikytas nepagrįstai.
19. Pareiškėjas taip pat remiasi Įstatymo 2 straipsnio 4, 8 dalimis, atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovėms uždavus klausimą, kokias atlygintinas paslaugas ar prekes, jų nuomone, pareiškėjas teikia skolininkams, buvo atsakyta, kad tai yra skolininkams siunčiami pranešimai (priminimai) apie skolą. Pareiškėjas nurodo, kad pranešimai / priminimai apie skolą yra siunčiami kreditoriaus, turint tikslą gauti mokėjimą, todėl skolininkui adresuotas skolos pranešimas negali būti laikomas produktu pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, ir paslauga pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, nes jie netenkina jokių skolininko, kaip vartotojo, poreikių. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir teigia, kad sprendime nėra pasisakoma, kaip konkrečiai pasireiškia produkto siūlymas iš pareiškėjo pusės ir kaip yra iškreipiamas vartotojo ekonominis vartojimo elgesys. Pareiškėjas nurodo, kad būtinieji nesąžiningos komercinės veiklos pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą požymiai yra neatskleisti ir neįrodyti, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjo veiklą kvalifikavo pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 10 dalimi ir pažymi, kad sprendime nenurodoma, kaip pareiškėjas skatina skolininką priimti sprendimą dėl sandorio, kaip skolininko yra priimamas sprendimas dėl sandorio. Pareiškėjas pabrėžia, kad jokio sprendimo dėl sandorio Įstatymo prasme skolininkai nepriiminėja. Sprendimą dėl sandorio jie priėmė ir produktą įsigijo sudarydami kreditavimo sutartis, kurių pagrindu atsirado pareiškėjo įgyta reikalavimo teisė. Pareiškėjo vertinimu, Bendrovė negalėjo daryti įtakos skolininkų valiai priimti sprendimą dėl sandorio.
20. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu, grąžindami skolas, skolininkai įgyvendina pagal kreditavimo sutartis įgytą pareigą, kuri nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies reglamentavimo sritį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir teismas neleistinai sutapatino dvi skirtingas teisines kategorijas – produkto pardavimo kainą (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 str. 6 d.) ir skolos išieškojimo išlaidas (CK 6.54 str. 1 d., 6.249 str. 4 d. 3 p.), todėl buvo nepagrįstai padaryta išvada dėl pareiškėjo veiklos atitikimo Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktui.
21. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymi, kad Bendrovės veiklą kvalifikuojant kaip nesąžiningą, neleistinai sutapatinamos skirtingos teisinės kategorijos (nuostolių suma ir pardavimo kaina) bei neatsižvelgiama į tai, kad sprendimą dėl sandorio skolininkai priėmė dar iki pareiškėjui įgyjant reikalavimo teisę. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir pabrėžia, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai Bendrovės veiklą kvalifikavo pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi ir sprendžia, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintas 6 mėn. terminas taikomas nepaisant to, kieno yra inicijuojamas pažeidimo tyrimas.
22. Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
23. Atsakovas remiasi CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi ir pažymi, kad vartojimo sutarties tikslas yra aprūpinti fizinį asmenį prekėmis ar paslaugomis jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013, remiasi CK 6.107 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad tarp vartotojų ir Bendrovės (reikalavimų įgijėjo) susiklosčiusiems santykiams taikytinos vartotojų teisių apsaugos normos. Atsakovas remiasi Direktyva, Įstatymo 1 straipsnio 5 dalimi, 2 straipsnio 4 dalimi ir daro išvadą, kad Bendrovės veikla, kai ji vartotojų atžvilgiu atlieka tam tikrus veiksmus, už kuriuos sumoka vartotojas, laikytina komercine veikla bei atitinka Įstatyme įtvirtintą komercinės veiklos sąvoką.
24. Atsakovas remiasi Gairėmis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-370/2012 ir nepagrįstu laiko pareiškėjo teiginį, kad Bendrovės ir K. Š., M. L. bei E. T. nesieja vartojimo santykiai ir ginčui netaikytinos Įstatymo, Direktyvos bei Gairių nuostatos. Atsakovas remiasi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 3, 9 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010, pažymi, kad Bendrovės veiklos sritis – skolų išieškojimo komercinė veikla, skolų išieškojimo veikloje Bendrovę su vartotojais sieja kreditoriaus ir skolininko santykiai. Bendrovė, vykdydama komercinę veiklą, išieškojimui perima vartotojo skolą iš kitų komercinės veiklos subjektų, kai vartotojas pastarajam laiku neatsiskaito už produktus. Kadangi Bendrovė yra naujasis kreditorius, vykdant skolų išieškojimo komercinę veiklą, jos atžvilgiu taikytinas aukštas rūpestingumo standartas.
25. Atsakovo teigimu, pareiškėjo veiksmai, kai Bendrovė, neatsižvelgdama į vartotojų iš dalies vykdomus įsipareigojimus ir toliau atlieka išieškojimo veiksmus, o pastarasis priima sprendimą atsiskaityti, tikėdamas pareiškėjo sąžiningumu teikiamoje informacijoje, iškreipia vidutinio vartotojo elgesį, nes vidutinis vartotojas nemokėtų įmokų bendrovei tokiu būdu, dėl kurio nemažėtų mokėtinos sumos (skolos) dydis, bet priešingai – imtųsi veiksmų, kuriais būtų pasiektas pagrindinis vartotojo tikslas – atsiskaityti su bendrove. Atsakovas mano, kad toks pareiškėjo elgesys neatitinka pareigos elgtis sąžiningai. Pabrėžia, kad Bendrovės veikla neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto profesinio atidumo, kaip protingumo standarto, sąžiningos verslo praktikos rinkoje reikalavimų ir iškreipė arba galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Tai patvirtina abi reikalingas aplinkybes, konstatuojant nesąžiningą komercinę veiklą pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
26. Atsakovas remiasi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį, kad Bendrovė vartotojams K. Š., M. L. ir E. T. siuntė pranešimus dėl skolos sumokėjimo, nurodydama tik konkrečią įsiskolinimo sumą, tačiau realiai vartotojai buvo raginami ją sumokėti. Atsakovas pažymi, kad tais atvejais, kai skolos išieškojimą vykdo teismo paskirtas antstolis, o Bendrovė, įgyvendindama savo kreditorines teises, vartotojų atžvilgiu siunčia pranešimus dėl tos pačios skolos sumokėjimo, kartu skaičiuodama ir skolos išieškojimo išlaidas, vartotojo įsiskolinimas Bendrovei padidėja nepagrįstai, nes dėl tos pačios skolos išieškojimo išlaidas vartotojas turi apmokėti ir antstoliui, ir Bendrovei. Be to, Bendrovės siunčiamuose pranešimuose vartotojams nėra pateikiama aiški ir suprantama informacija, už ką reikia sumokėti, nedetalizuojama, kas būtent sudaro nurodytą skolos sumą, skolininkui siunčiamuose raštuose nurodomos ne tik naujai įgyvendinamos reikalavimo teisės, bet ir teismo priteista reikalavimo teisių dalis. Atsakovo manymu, Bendrovės informacijos pateikimas siunčiamuose pranešimuose, nurodant tik bendrą skolos sumą, kai ją sudaro skola pagal sutartį, palūkanos, palūkanų delspinigiai, antstolio skolos išieškojimo vykdymo išlaidos, bendrovės skolos išieškojimo išlaidos, klaidina arba gali suklaidinti vartotoją. Atsakovas pažymi, kad vartotojai, manydami, jog skolą išieško tiek paskirtas antstolis, tiek Bendrovė, ją gali sumokėti du kartus arba tokios informacijos pateikimas gali suklaidinti vartotojus, kurie, nežinodami kaip elgtis, sustabdytų mokėjimus už skolą, ir tuo atveju Bendrovė vykdytų papildomus skolos išieškojimo veiksmus.
27. Atsakovas remiasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad Bendrovė nei vartotojams, nei Tarnybai nepateikė informacijos, kokiuose Bendrovės vidiniuose dokumentuose nustatyta, kokia tvarka Bendrovė vykdo išieškojimo veiksmus. Tai, kokia tvarka Bendrovė taiko įkainius už išieškojimo veiksmus, yra esminė informacija vartotojams, kurios nežinodamas, vartotojas netenka galimybės kontroliuoti jo atžvilgiu vykdomų skolos išieškojimo veiksmų ir įgyvendinti savo teisių gynimo. Atsakovas pažymi, kad Bendrovės informacijos vartotojams perdavimo priemonės – skolos reikalavimo dokumentas, pokalbiai telefonu – nelaikytinos ribotomis informacijos turiniui perduoti. Atsakovo teigimu, Bendrovė neatskleidė vartotojams esminės informacijos ir dėl to vartotojai buvo skatinami bei galėjo būti paskatinti priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jie nebūtų priėmę. Pažymi, kad Bendrovės veikla atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-284/2012, remiasi Įstatymo 15 straipsniu ir teigia, kad Tarnybos iniciatyva pradėjus Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti terminai netaikytini.
IV.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, kai bendrovė atlieka skolos išieškojimo veiksmus, patenka į 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, taikymo sritį?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi?
3. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį ir jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei perduotas vykdymui antstoliui, kai bendrovė atlieka lygiagrečius skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos taikymo sritį?
4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi bei kuris yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir perduotas vykdymui antstoliui?
V.
29. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 20 d. prejudiciniame sprendime nusprendė, kad 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.
30. ESTT pažymėjo, kad visų pirma dėl klausimo, ar skolų išieškojimo veikla gali patekti į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį, primintina, viena vertus, kad šios direktyvos 2 straipsnio d punkte vartojant ypač plačią formuluotę „komercinė veikla“ apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko [komercinės veiklos subjekto] atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ (2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo CHS Tonr Services. C-435/11. EU:C:2013:574. 27 punktas). Kita vertus, pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, siejamą su 13 konstatuojamąja dalimi, ši direktyva taikoma nesąžiningai komercinei veiklai, kurią įmonė vykdo, net ir nesant jokių sutartinių santykių, prieš sudarant sutartį ar ją sudarius arba sutarties sudarymo metu ar ją vykdant. Taigi žodžių junginys „tiesiogiai susijęs su produkto <...> pardavimu“ apima visus veiksmus, kurių imamasi ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos vykdymo, ir, be kita ko, veiksmus, kurių imamasi siekiant, kad už produktą būtų sumokėta.
31. ESTT nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš teismo nutarties matyti, jog UAB „Gelvora“ perleisti reikalavimai atsirado teikiant paslaugą, t. y. suteikiant kreditą, ir už tai atlyginama grąžinant kreditą įmokomis, taikant iš anksto nustatytą palūkanų normą. Taigi skolų išieškojimo paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti laikomos „produktu“, kaip jis suprantamas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio c punktą. Be to, šios išvados nepaneigia pirmajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose nurodyta aplinkybė, kad išieškojimo veiksmų imasi juridinis asmuo, įgijęs reikalavimo teisę į vartotojo skolą, pirminiam kreditoriui perleidus šią teisę, ir šio vartotojo atžvilgiu veikiantis kaip komercinės veiklos subjektas. Nors skolų išieškojimo bendrovė neteikia vartotojui pačios vartojimo kredito paslaugos, jos vykdoma veikla, t. y. jai perleistų skolų išieškojimas, patenka į „komercinės veiklos“, kuri gali būti nesąžininga, sąvoką, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, nes veiksmai, kurių ji imasi, gali turėti įtakos vartotojo sprendimui dėl mokėjimo už produktą.
32. ESTT pažymėjo, jog šiuo klausimu 2016 m. gegužės 25 d. dokumente „Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairės“ (SWD(2016) 163 final) Komisija nurodo, kad skolų išieškojimo veikla laikytina komercine veikla, vykdoma po pardavimo. Be to, iš Komisijos tame dokumente nurodytų pavyzdžių matyti, jog kai kurie nacionaliniai teismai mano, kad skolų išieškojimo bendrovių veikla patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi viena vertus, vartotojo skolos išieškojimo sąlygos gali būti tokios svarbios, kad gali turėti lemiamą įtaką vartotojo sprendimui sudaryti kredito sutartį, ypač kai veiksmai, kurių imamasi išieškant skolą, yra tokių formų, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Kita vertus, atmetus galimybę taikyti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, kiek tai susiję su kredito grąžinimo veiksmais reikalavimų perleidimo atveju, gali būti pakenkta pagal šią direktyvą vartotojams suteiktos apsaugos veiksmingumui, nes komercinės veiklos subjektai galėtų mėginti atskirti išieškojimo etapą, kad nebūtų taikomos minėtoje direktyvoje įtvirtintos apsaugos nuostatos.
33. Galiausiai dėl tos pačios priežasties aplinkybė, kad teismo sprendimu buvo patvirtina, jog skola turi būti sumokėta, ir kad skolų išieškojimo bendrovė vykstant šiai vykdymo procedūrai ėmėsi savarankiškų išieškojimo veiksmų, neturi jokios įtakos teikiamam atsakymui. Be to, kad, ėmusis tokių veiksmų tuo metu, kai antstolis oficialiai atlieka vykdymo procedūrą, vartotojas gali būti suklaidintas dėl jo atžvilgiu vykdomos procedūros pobūdžio, siekiant užtikrinti pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą vartotojui garantuojamos apsaugos veiksmingumą reikia, jog komercinės veiklos subjektui, nusprendusiam veikti savarankiškai, kad išieškotų skolas, būtų taikomos šios direktyvos nuostatos dėl veiksmų, kurių jis imasi savo iniciatyva vykstant priverstinio vykdymo procedūrai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 12NKV-43, kuriuo pareiškėjui UAB „Gelvora“ už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla laikytina nesąžininga pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skirta 3 475,44 Eur (12 000 Lt) bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
35. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).
36. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėjas komercinę veiklą vykdė nesąžiningai pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 puntą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde visų pirma nesutinka, kad Bendrovės veikla, išieškant įsiskolinimus iš fizinių asmenų pagal įgytas reikalavimo teises, yra priskirtina komercinei veiklai, kaip tai apibrėžta Įstatyme, ir mano, kad Bendrovės atžvilgiu Įstatymas nėra taikytinas.
38. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymu įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL 2005 L 149, p. 22) (Įstatymo 1 str. 4 d.).
39. Direktyvos preambulės nuostatos atskleidžia jos tikslą įvesti tokį reglamentavimą, kuris užtikrintų komercinės veiklos sąžiningumą ir būtų taikomas iš esmės visai komercinei veiklai, kuri gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Šia direktyva nustatytas bendras draudimas apima nesąžiningą komercinę veiklą, iškreipiančią vartotojų ekonominį elgesį (Direktyvos preambulės 13 p.). Įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir rinkodarą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, padavimu arba teikimu vartotojams (Direktyvos 2 str. d punktas, Įstatymo 2 str. 4 d.). Pagal Direktyvos 2 straipsnio c punktą, produktas – bet kurios prekės arba paslaugos, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas. Tiek Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje, tiek Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas, šių straipsnių 2 dalyse apibrėžiant, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad šis įstatymas taikomas komercinei veiklai iki sandorio dėl produkto sudarymo, šio sandorio sudarymo metu ir jį sudarius, ginant vartotojų ekonominius interesus. Direktyvos preambulės 13 punkte taip pat pažymėta, kad siekiant sustiprinti vartotojo pasitikėjimą, reikėtų bendrąjį draudimą (nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį) vienodai taikyti nesąžiningai komercinei veiklai, pasitaikančiai bet kokių prekybininko ir vartotojo nesutartinių santykių srityje arba sudarius sutartį bei jos vykdymo metu.
40. Nagrinėjamu atveju Bendrovė, siekdama įgyvendinti savo įgytą teisę išieškoti fizinių asmenų skolas, savo reikalavimus kildino iš vartojimo kredito sutarčių, sudarytų tarp šių vartotojų ir atitinkamų bankų. Pagal vartojimo kredito sutartis vartotojai įgijo pareigą sumokėti skolas, kurias išieškoti (administruoti) pagal reikalavimų perleidimo sutartis įgijo teisę Bendrovė. Todėl Bendrovė skolininkų, turinčių pareigą padengti skolą, atžvilgiu atliko veiklą, tiesiogiai susijusią su šios skolininkų pareigos, atsiradusios iš vartojimo kredito sutarčių kilusių teisinių santykių, patenkančių į vartotojų teisių apsaugos reglamentavimo sritį, įgyvendinimu. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo sutapatinta produkto pardavimo kaina (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 str. 6 d.) su skolos išieškojimo išlaidomis (CK 6.54 str. 1 d., 6.249 str. 4 d. 3 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl pareiškėjo teisių reikalauti atlyginti patirtas skolos išieškojimo išlaidas, kaip tai numatyta Civiliniame kodekse, tačiau, įvertinus tai, kad tarp skolininkų ir Bendrovės skolos išieškojimo procese susiklostė ir vartojimo teisiniai santykiai, skolos išieškojimo kaina (skolos išieškojimo išlaidos) šiuo atveju pagrįstai laikyta Bendrovės atliekamos veiklos vartotojų atžvilgiu (produkto) kaina. Kadangi pareiškėjas perėmė skolininkų finansinius įsipareigojimus, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktiškai teikė jiems apibrėžtą paslaugą – skolos administravimą. Tokiems teisiniams santykiams taikytinos vartotojų teisių apsaugos normos, o Bendrovė laikytina komercinės veiklos vartotojams subjektu, atliekančiu skolos išieškojimo veiksmus (teikiančiu vartotojams skolos administravimo paslaugas).
41. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 20 d. prejudiciniame sprendime nusprendė, jog Direktyva turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios Direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.
42. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė atliko komercinę veiklą vartotojams, kaip tai yra apibrėžta Direktyvos 2 straipsnio d punkte bei Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl teisinių santykių, susiklosčiusių tarp Bendrovės ir fizinių asmenų, priskyrimo vartojimo teisiniams santykiams, o apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu laiko nepagrįstais.
43. Apeliantas pabrėžia, kad tarp jo, Swedbank, AB, AB SEB bankas ir skolininkų susiklostė CK 6.101–6.110 straipsniuose reglamentuojami teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 str.) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3-K-3-141-684/2015). Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje – kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą, pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Dėl šių teisės normų aktualiu reikalavimo perleidimo įtakos prievolės šalių teisėms klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius, perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009 ir kt.).
44. Įvertinusi faktinę bylos situaciją, išdėstytą teisinį reglamentavimą bei atsižvelgdama į teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apelianto argumentai dėl to, jog Bendrovė neperėmė Swedbank, AB ir AB SEB bankas teisių, o perėmė tik reikalavimo teises į skolininkus, bei tai, kad Bendrovė nedalyvavo sudarant kreditavimo sutartis tarp fizinių asmenų ir bankų, nepaneigia, jog Bendrovė, įgijusi teisę išieškoti fizinių asmenų skolas, savo komercinę veiklą – skolos išieškojimo veiksmus, turi atlikti nepažeisdama teisės aktų, reglamentuojančių vartojimo teisinius santykius, reikalavimų. Nagrinėjamu atveju Bendrovė skolų išieškojimo komercinę veiklą atliko fizinių asmenų, kurie buvo sudarę vartojimo kredito sutartis su bankais (Swedbank, AB, AB SEB bankas) ir kurių skolų reikalavimo teises Bendrovė įgijo pagal su bankais sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis, atžvilgiu. Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neneigia ir patvirtina, kad Bendrovė reikalavimo perleidimo sutarčių su Swedbank, AB ir AB SEB bankas pagrindu įgijo teisę reikalauti skolos bei susijusių sumų iš skolininkų K. Š., T. V., M. L. ir E. T.. Tai, kad pareiškėjo teisė reikalauti skolos bei susijusių sumų iš vartotojų buvo įgyta pagal nutrauktas vartojimo kredito sutartis, nepaneigia vartojimo teisinių santykių tarp Bendrovės ir skolininkų susidarymo įgijus reikalavimo teisę padengti skolą bei susijusias sumas. Bendrovei faktiškai įgijus teisę reikalauti padengti skolą bei susijusias sumas, o skolininkams įgijus pareigą atlikti mokėjimus Bendrovei, kaip naujajam kreditoriui, teisinių vartojimo santykių konstatavimui tarp Bendrovės ir skolininkų šiuo atveju nėra reikšminga pareiškėjo išskiriama aplinkybė, kokiu pagrindu, t. y., ar sudarytų vartojimo kredito sutarčių, ar reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu Bendrovė įgijo minėtą reikalavimo teisę. Atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba skundžiamame Nutarime nekonstatavo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pažeidimų, todėl pareiškėjui ginčijant šį Nutarimą apeliacinio skundo argumentai dėl Vartojimo kredito įstatymo taikymo nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.
45. Bendrovė, siekdama įgyvendinti savo įgytą teisę išieškoti fizinių asmenų skolas, savo reikalavimus kildino iš vartojimo kredito sutarčių, sudarytų tarp šių vartotojų ir atitinkamų bankų. Siekdama įgytos reikalavimo teisės patenkinimo, Bendrovė atliko skolų išieškojimo veiksmus, t. y. žodžiu ir / ar raštu ragino skolininkus sumokėti sumas. Nagrinėjamu atveju pagal vartojimo kredito sutartis vartotojai įgijo pareigą sumokėti skolas, kurias išieškoti (administruoti) pagal reikalavimų perleidimo sutartis įgijo teisę Bendrovė. Kaip teisingai nurodo apeliantas, Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje į produkto sąvoką įtraukiamos ir teisės bei pareigos. Todėl Bendrovė skolininkų, turinčių pareigą padengti skolą, atžvilgiu atliko veiklą, tiesiogiai susijusią su šios skolininkų pareigos įgyvendinimu. Pažymėtina, kad už tokios veiklos atlikimą vartotojai turėjo Bendrovei sumokėti. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė atliko komercinę veiklą vartotojams, kaip tai yra apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.
46. Apeliantas teisingai nurodo, kad šiuo atveju skolininkai, grąžindami skolas, įgyvendina pagal kreditavimo sutartis įgytą pareigą. Pažymėtina, kad ginčo dėl to nėra, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Tarnybos konstatuoti Įstatymo pažeidimai, susiję ne su vartojimo kredito sutarčių, kurios šalimi Bendrovė nebuvo, sąlygomis, tačiau su Bendrovės veiksmais įgyvendinant savo komercinę veiklą, t. y. ar Bendrovė įgyvendina savo įgytą teisę išieškoti skolas ir su jomis susijusias sumas (tai, kaip minėta, yra viena iš Bendrovės komercinių veiklų), nepažeisdama Įstatymo reikalavimų.
47. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad sprendimą dėl sandorio skolininkai priėmė dar iki Bendrovei įgyjant reikalavimo teisę. Pabrėžtina, kad, nors Bendrovė reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu įgyvendino savo teisę reikalauti skolų, susidariusių vartojimo kredito sutarčių pagrindu, tačiau pati Bendrovės komercinė veikla buvo vykdoma ne vartojimo kredito sutarčių pagrindu. Byloje nėra duomenų, o ir pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad savo komercinę veiklą išieškoti skolas (administruoti skolų sumokėjimą), vykdė pagal sąlygas, nustatytas vartojimo kredito sutartyse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas nepateikė Tarnybai vidaus dokumentų, nustatančių tokios komercinės veiklos įgyvendinimo taisyklių, pati Bendrovė nurodė, kad atitinkamus skolos išieškojimo veiksmus atliko skirtingai, atsižvelgdama į kiekvieną individualų atvejį.
48. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo sutapatinta produkto pardavimo kaina (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 str. 6 d.) su skolos išieškojimo išlaidomis (CK 6.54 str. 1 d., 6.249 str. 4 d. 3 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl pareiškėjo teisių reikalauti atlyginti patirtas skolos išieškojimo išlaidas, kaip tai numatyta Civiliniame kodekse, tačiau, įvertinus tai, kad tarp skolininkų ir Bendrovės skolos išieškojimo procese susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, skolos išieškojimo kaina (skolos išieškojimo išlaidos) pagrįstai laikyta Bendrovės atliekamos veiklos vartotojų atžvilgiu (produkto) kaina.
49. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Profesinis atidumas – specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Įstatymo 2 str. 9 d.).
50. Kaip minėta, Bendrovės viena iš komercinės veiklos sričių – skolų išieškojimas. Tarnyba nustatė, kad Bendrovės veiksmai, kai vartotojams vykdant finansinius įsipareigojimus, Bendrovė į tai neatsižvelgdama atlieka išieškojimo veiksmus, tokiu būdu didindama išieškojimo išlaidų dydį, pažeidžia profesinio atidumo reikalavimus ir tokie veiksmai iškreipia vidutinio vartotojo elgesį, nes vidutinis vartotojas nemokėtų įmokų bendrovei tokiu būdu, kuris nemažina mokėtinos sumos dydžio, o imtųsi veiksmų, kuriais būtų pasiektas pagrindinis vartotojo tikslas – atsiskaityti su Bendrove. Apelianto manymu, Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas Bendrovei nesuteikiant informacijos apie skolos išieškojimo įkainius, konstatuotas neatskleidus ir neįrodžius būtinųjų nesąžiningos komercinės veiklos pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, požymių, t. y. nenurodžius, kaip konkrečiai pasireiškia produkto siūlymas iš pareiškėjo pusės ir kaip yra iškreipiamas vartotojo ekonominis elgesys.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog veiksmai, kurie neatitiko profesinio atidumo reikalavimo, neturi būtinai sukelti atitinkamas pasekmes, t. y. neprivalo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominio elgesio, nes tam, kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę. Kitaip tariant, nėra būtina, kad būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-284/2012; 2013 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-90/2013). Sąvoką „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ įstatymų leidėjas aiškina, kaip vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-551/2013).
52. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad Bendrovės veiksmai, kai vartotojams vykdant finansinius įsipareigojimus, Bendrovė į tai neatsižvelgdama atlieka išieškojimo veiksmus, tokiu būdu didindama išieškojimo išlaidų dydį, pažeidžia profesinio atidumo reikalavimus bei iškreipia vidutinio vartotojo elgesį, nes vidutinis vartotojas nemokėtų įmokų Bendrovei tokiu būdu, kuris nemažina mokėtinos sumos dydžio. Tokių duomenų nustatymas, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas konstatuoti, kad nurodyta pareiškėjo veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimo ir iškreipė ar galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
53. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos pateikimas arba toks informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas (įskaitant bendrą pristatymą), kuriuo vartotojas gali būti ar yra skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
54. Byloje nustatyta, kad Bendrovė siuntė vartotojams pranešimus dėl skolos sumokėjimo, nurodydama konkrečią sumą, tačiau nepateikdama informacijos, kas tą sumą sudaro, nors vartotojų K. Š., E. T. skoloms išieškoti buvo paskirtas antstolis. Įvertinus šias aplinkybes, skundžiamame Tarnybos Nutarime pagrįstai konstatuota, jog tokie Bendrovės veiksmai galėjo suklaidinti vartotoją ir tokiu būdu Bendrovė pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nes komercinė veikla atitinka Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliantas pažymi, kad nebuvo nurodyta, kaip pareiškėjas skatina skolininką priimti sprendimą dėl sandorio, kaip skolininkų yra priimamas sprendimas dėl sandorio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog Bendrovės siunčiamuose pranešimuose vartotojams nėra pateikta informacija, už ką reikia sumokėti, nors pareiškėjų skola buvo priteista teismo sprendimu. Atsakovas teisingai konstatavo, kad tokiu būdu vartotojams gali būti sudaromas įspūdis, jog skolą išieško tiek Bendrovė, tiek paskirtas antstolis ar, kad Bendrovė vykdo papildomus skolos išieškojimo veiksmus. Tokio pobūdžio informacijos pateikimą atsakovas tinkamai įvertino kaip klaidinantį ar galintį suklaidinti vartotoją. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju faktinių aplinkybių visuma sudarė pakankamą pagrindą atsakovui konstatuoti Bendrovės veiksmais padarytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl pareiškėjo komercinės veiklos atitikties Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatai.
55. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte klaidinančios informacijos neatskleidimu laikomas esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas, dėl kurio vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad galutinė produkto kaina arba apskaičiavimo būdas (jeigu dėl produkto pobūdžio ši kaina pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto), galimos papildomos vartotojo išlaidos, pristatymo ar pašto išlaidos arba informacija apie tai, kad gali tekti patirti tokių papildomų išlaidų (jeigu šios išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto) yra esminė informacija vartotojui.
56. Byloje nustatyta, kad Bendrovė nepateikė informacijos, kokiuose dokumentuose yra nustatyta, kokia tvarka Bendrovė vykdo išieškojimo veiksmus, t. y. kokios konkrečios skolos išieškojimo priemonės taikytinos konkrečiu atveju, kas kiek laiko galima imtis skolos išieškojimo veiksmo, kokie kiekvieno iš skolos išieškojimo veiksmo įkainiai. Informacija, kokia tvarka Bendrovė taiko įkainius už skolos išieškojimo veiksmus, yra esminė vartotojams. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad tokios informacijos neatskleidimas gali lemti vidutinio vartotojo elgesio jo skolos išieškotojo atžvilgiu iškreipimą, kadangi tik išsamiai supažindintas su informacija, kokia tvarka Bendrovė taiko įkainius už išieškojimo veiksmus, vartotojas turi galimybę priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio. Kai tokia informacija neatskleista, vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Įvertinusi teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia informacija pagrįstai atsakovo laikyta esmine vartotojams, o jos neatskleidimas galėjo paskatinti vartotojus priimti tokius sprendimus, kurių kitomis aplinkybėmis jie nebūtų priėmę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad vartotojai, prieš sumokėdami skolą, turi teisę į aiškią, visapusišką informaciją, t. y. turi teisę žinoti, kas sudaro skolą. Taigi nagrinėjamu atveju Bendrovės nesąžininga komercinė veikla pasireiškė ir klaidinančiu informacijos neatskleidimu (Įstatymo 6 str. 1 d.), nes pareiškėjas nedetalizavo, kokios sumos ir kodėl sudaro vartotojų skolą.
57. Apelianto teigimu, atsakovas nepagrįstai komercinių pasiūlymų turiniui keliamus reikalavimus pritaikė pranešimų dėl skolos padengimo turiniui. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju vartotojams kitais būdais nepateikus esminės informacijos, kas sudaro Bendrovės pranešimuose nurodomos skolos sumą, tokiuose Bendrovės pranešimuose atskleistos informacijos laipsnis pagrįstai vertintas pagal Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Šiuo atveju komercinio pasiūlymo sąvoka, įtvirtinta Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, ir jo turiniui keliami reikalavimai (Įstatymo 6 str. 3 d. 3 p.) taikytini Bendrovės komercinei veiklai siunčiant pranešimus dėl skolos padengimui tokių pranešimų turiniui). Pareiškėjas neįrodė, kad nebuvo įpareigotas laikytis tokių reikalavimų ar kad jie buvo taikytini tik vartojimo kredito sutarčių galiojimo metu.
58. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu dėl konstatuotų pažeidimų prieštaringumo. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju konstatuota Bendrovės nesąžininga komercinė veikla pasireiškė tiek pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (skoloms išieškoti buvo paskirtas antstolis, tačiau Bendrovė siuntė raštus dėl skolos sumokėjimo, pateikdama tik bendrą įsiskolinimo sumą, vartotojams galėjo būti sudaromas įspūdis, kad skolą išieško tiek paskirtas antstolis, tiek Bendrovė, todėl Bendrovės atliekama skolos išieškojimo veikla klaidino ar galėjo suklaidinti vartotoją), tiek pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį (Bendrovė nedetalizavo, kokios sumos ir kodėl sudaro vartotojų skolą, t. y. Bendrovės taikomi įkainiai už išieškojimo veiksmus). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai yra atskiri Bendrovės atžvilgiu konstatuoti draudžiami nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams veiksmai. Pareiškėjas nepagrįstai šiuos pažeidimus susiejo, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo bei atsakovo išvadų prieštaringumo atmetami kaip nepagrįsti.
59. Pasisakydama dėl apelianto teiginių, jog pažeidimo procedūra pagal vartotojų skundus negalėjo būti pradėta dėl praleisto termino, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepagrįstai savo argumentus grindžia Įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančio prašymo (skundo) dėl Įstatymo pažeidimo pateikimo ir jo nagrinėjimo procedūros terminus, atitinkama nuostata, kadangi nagrinėjamu atveju procedūra dėl galimo Įstatymo pažeidimo buvo pradėta Tarnybos iniciatyva (Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Nors Tarnybos Nutarime nustatytas vartotojo K. Š. kreipimasis į Tarnybą, tačiau procedūra nebuvo vykdoma išskirtinai šio vartotojo atžvilgiu, Tarnyba savo iniciatyva pradėjo nagrinėjimo procedūrą dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo, nepriklausomai nuo minėto vartotojo individualaus atvejo ir galimų pažeidimų jo atžvilgiu, vartotojas nebuvo skundo nagrinėjimo procedūros dalyvis (Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
60. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, dėl to jo veiksmuose pagrįstai konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas (komercinė veikla laikyta nesąžininga pagal Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., 5 str. 1 d. 4 p., 6 str. 1 d. 1 p.).
61. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,