Administracinė byla Nr. A-2780-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02275-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja D. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kanclerio 2014 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 11SP-842 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. P.“ dalį, kuria patvirtintas ištarnautas laikas 25 m. 7 mėn. 12 d., iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 6 m. 6 mėn.; 2) panaikinti VRM kanclerio 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 1D-2381 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) įpareigoti VRM į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukti faktinį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti VRM išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.
Pareiškėja nurodė, kad karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose atliko TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1986 m. rugsėjo 8 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., t. y. iki to laiko, kai Lietuvos valstybė perėmė moterų įkalinimo įtaigos Panevėžyje apsaugą ir kontrolę. Pareiškėja paaiškino, jog ji ėjo kontrolierės pareigas Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje (dabar Panevėžio pataisos namai). Lietuvos valstybei, perėmus Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijos apsaugą ir kontrolę, tarnybą ji tęsė toje pačioje įstaigoje (OČ 12/5) ir ėjo tas pačias priežiūros skyriaus vyresniosios kontrolierės pareigas.
Pareiškėjos teigimu, jeigu Lietuvos valstybė po 1990 m. kovo 11 d. būtų perėmusi įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, tai ji minėtas pareigas būtų pradėjusi vykdyti anksčiau nei 1991 m. gruodžio 11 d. Pareiškėja pažymėjo, kad objektyviai nebuvo įmanoma atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. Jos nuomone, esant tokioms aplinkybėms pareiškėjos tarnybos laiko dalis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. gali būti prilyginta ištarnautam laikui Lietuvos valstybei. Minėtu laikotarpiu milicijos pareigūnai ir kiti statutiniai pareigūnai priklausė VRM, o pataisos kolonijos buvo integruotos į kariuomenės struktūrą. Dėl šios aplinkybės tik palaipsniui nuosekliais Lietuvos valstybės politiniais sprendimais įkalinimo įstaigų darbuotojai turėjo galimybę pradėti tarnybą Lietuvos valstybei vėliau.
Pareiškėja pažymėjo, kad atlikdama darbines funkcijas kitos valstybės junginyje, tarnavo Lietuvos valstybei, nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. dirbo Lietuvos valstybės naudai, užtikrino valstybės saugumą ir visuomenės interesus. Pasak pareiškėjos, apskaičiuojant tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei gauti, neįskaičius ištarnautų tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiko, jai neteisėtai ir nepagrįstai paskirtos valstybinės pensijos dydis sumažėjo ir susidarė neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėja skundą grindė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniu ir jį aiškinančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.
Atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
Atsakovės nurodė, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutarimu buvo keistas ištarnauto laiko pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo reglamentavimas. 2013 m. gruodžio 3 d. Įstatymu Nr. XII-636 (galioja nuo 2014 m. sausio 1 d.) į stažą pensijai skirti buvo įtrauktas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Naujas įstatymo reikalavimas į stažą įskaičiuoti laiką SSRS ginkluotosiose pajėgose apima kelias sąlygas: tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose privalo būti faktinis (t. y. faktas turi būti įrodytas); tarnyba privalo būti ne naikintojų būriuose ir batalionuose; tarnybos laikas – tęstis ir po 1990 m. kovo 11 d.; tarnyba – prievartinė būtinoji karinė tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose; pilietybės įgijimo teisinių pagrindų ir faktų buvimas.
Atsakovių teigimu, pareiškėja turėjo galimybę nutraukti darbo sutartį su kariniu daliniu ir tai, kad nebuvo perimta įstaigos kontrolė atgavus nepriklausomybę, nelaikytina negalėjimu atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. Darbo pagal darbo sutartį prilyginimas priverstinei, būtinajai karo tarnybai neteisėtai praplėstų Įstatymo ribas ir Įstatymas būtų aiškinamas bei taikomas per plačiai. Pareiškėjos tarnyba Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. laikytina savanoriška karine tarnyba, todėl prilyginti ir įskaityti pareiškėjos nurodytą karinės tarnybos laiko dalį VRM neturi teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino.
Teismas aptarė faktines bylos aplinkybes ir išdėstė Įstatymo Nr. XII-636 (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 1 punkto, 7 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis ir remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu, teismas nurodė, jog atsakovas VRM nepagrindė savo pozicijos, kad pareiškėjos tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. laikytina savanoriška tarnyba.
Teismas nurodė, jog VRM neįvertino ir tuo metu po 1990 m. kovo 11 d. buvusios politinės padėties Lietuvoje, nes Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 21 d. kreipėsi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kviesdama kiekvieną Lietuvos pilietį tarnauti Lietuvai ir sąžiningai dirbti savo darbą. Be to, Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galiojo iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštaravo Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui. Teismas pažymėjo, jog pakitę politiniai ir visuomeniniai santykiai po 1990 m. kovo 11 d. turėjo įtakos ir Lietuvos Respublikoje veikusių įstaigų funkcionavimui bei jų perdavimui Lietuvos valstybei. Tai buvo tęstinis procesas, nepriklausęs nuo pareiškėjos valios, todėl jai negali kilti neigiamos pasekmės ir paneigti jos tarnybos tęstinumo.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja atitiko Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, todėl jai tarnybos laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai) turi būti įskaitytas į stažą valstybinei pensijai gauti.
III.
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad privalomosios tarnybos stažą turėjo pagrįsti pati pareiškėja, t. y. ji turėjo pateikti dokumentus (karinį bilietą, dokumentus, pagrindžiančius būtinosios karinės tarnybos atlikimą). Atsakovės teigimu, pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas įskaitytinas tik iki 1990 m. kovo 11 d., jei tai nebuvo faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas (įskaitomas ir po 1990 m. kovo 11 d.). Pareiškėjos tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose buvo savanoriška tarnyba už tarnybinį atlygį, t. y. pareiškėja turėjo galimybę pasitraukti iš tarnybos, nutraukti darbo / tarnybos sutartį su kariniu daliniu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas – atsakovės VRM 2014 m. kovo 7 d. ir 2014 m. kovo 24 d. sprendimų, kuriais nustatant pareiškėjai D. P. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį buvo atsisakyta į tarnybos laiką įskaičiuoti pareiškėjos tarnybos laiką kitos valstybės (SSRS) ginkluotosiose pajėgose (TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509) nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai).
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Pareiškėja šioje byloje pareikštus reikalavimus grindžia tuo, kad karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose atliko TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1986 m. rugsėjo 8 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., t. y. iki to laiko, kai Lietuvos valstybė perėmė moterų įkalinimo įstaigos Panevėžyje apsaugą ir kontrolę, ir tai buvo tarnyba Lietuvos valstybei, kuria buvo užtikrinti Lietuvos valstybės saugumas ir interesai, todėl atsakovė VRM be teisėto pagrindo neįskaičiuoja minėto tarnybos laiko (1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai)) į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjos teigimu, jeigu Lietuvos valstybė po 1990 m. kovo 11 d. iškart būtų perėmusi įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, tai kontrolierės pareigas įkalinimo įstaigoje būtų pradėjusi vykdyti anksčiau nei 1991 m. gruodžio 11 d. Atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nurodo, kad Įstatymas nenustato, jog pareiškėjos nurodomas laikotarpis gali būti įskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, bei pareiškėjos tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose vertina kaip savanorišką tarnybą už tarnybinį atlygį.
Teisėjų kolegija, remdamasi šios bylos medžiaga bei pareiškėjos tarnybos byla, nustatė, kad pareiškėja 1986 m. rugsėjo 8 d. pradėjo eiti kontrolierės pareigas TSRS vidaus reikalų ministerijos 6509 karinėje dalyje (pareiškėjos tarnybos byloje nurodoma: „TSRS karinis dalinys 6509“). Pareiškėja nuo 1991 m. gruodžio 11 d. tarnybą tęsė Panevėžio miesto įstaigoje OČ12/5 ir jos pareigos – režiminio skyriaus vyresnioji kontrolierė. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybė perėmė Lietuvoje veikiančios įkalinimo įstaigos, kurioje pareigas nuo 1986 m. rugsėjo 8 d. ėjo pareiškėja, apsaugą ir kontrolę.
Lietuvos valstybei perėmus įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, pareiškėja iš tarnybos nebuvo atleista ir iš naujo priimta tarnauti Panevėžio miesto įstaigoje OČ12/5, bei pagal bylos duomenis ji atliko tokias pat funkcijas, kokias ir vykdė, eidama kontrolierės pareigas TSRS kariniame dalinyje 6509. Be to, pareiškėja nuo 1997 m. balandžio 22 d. pradėjo eiti pareigas Panevėžio miesto policijos komisariate, po to tarnybą tęsė Panevėžio apskrities policijos komisariate, t. y. buvo statutinė pareigūnė iki 2014 m. sausio 20 d. Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato 2003 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. 1IVL-1225 (pareiškėjos tarnybos b. l. 10) patvirtina, jog tarnybos Lietuvos valstybei stažas iki 2003 m. gegužės 1 d. yra 16 m. 7 mėn. 22 d., t. y. šioje pažymoje įskaičiuotas ir stažas, įgytas iki 1991 m. gruodžio 11 d.
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja nuo 1990 m. kovo 11 d. būtų savanoriškai pasirinkusi tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose (TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje), t. y. kad ji siekė būtent tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose ir vykdyti veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybę, ar ji pati veikė priešingai Lietuvos interesams. Pareiškėja kontrolierės pareigas pradėjo eiti gerokai anksčiau iki 1990 m. kovo 11 d., o tai leidžia daryti išvadą, kad ji siekė išsaugoti socialines garantijas dėl tarnybos tęstinumo bei turėti darbą. Be to, nepaneigta pareiškėjos pozicija, kad ji toliau tęsė tarnybą, atsižvelgdama ir į tarnybos svarbą, ir šią tarnybą vertino kaip tarnybą Lietuvos valstybei. Migracijos departamento 2015 m. kovo 13 d. raštas Nr. (15/3-13)10K-18267 „Dėl informacijos“ patvirtina, jog Lietuvos pilietybę pareiškėja įgijo 1991 m. gruodžio 21 d.
2013 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-636 (įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.) pakeistas Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kurio naujoji redakcija nustato, jog asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tarnyba įkalinimo įstaigoje bei šios įstaigos paskirtimi, tai, kad ši įstaiga po to, kai ją perėmė Lietuvos valstybė (1991 m. gruodžio 11 d.), tęsė tą pačią veiklą ir pareiškėja atliko tas pačias funkcijas bei pareiškėjos veikla nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir visuomenei, kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija, Nr. XII-636) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas ir po 1990 m. kovo 11 d., kai asmenys tarnybą atliko Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose įkalinimo įstaigose, kurių apsaugą ir kontrolę Lietuvos Respublika perėmė vėliau nei 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime Nr. KT18-N9/2016 pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 128-6522; 2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-01, Nr. 10600) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad kitaip nei daugelio kitų SSRS (Lietuvos SSR) vidaus reikalų ministerijai buvusių pavaldžių padalinių, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai, todėl šiose įstaigose tarnavę asmenys, kurie buvo „pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti“, negalėjo iš karto to padaryti. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdę SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai nebuvo panaudoti SSRS agresijai prieš Lietuvos Respubliką 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn.; šių padalinių pareigūnai, atlikdami pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose apsaugos ir kontrolės funkcijas, kartu užtikrino Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymą, taip pat atliko nuteistųjų ir suimtųjų konvojavimo funkciją, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje. Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 398 „Dėl buvusių TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktinių karių, praporščikų ir karininkų, priimtų tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą“ Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, inter alia įskaityti į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje.
Prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, nes, kaip minėta, šias funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nustatytos išskirtinės aplinkybės, dėl kurių teisinga tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d. laiką, ir dėl kurių atsirado tokie teisėti lūkesčiai, būdingos lojalių Lietuvos Respublikai SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnų, vykdžiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, tarnybai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tarnybos funkcijomis TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai), pareiškėjos motyvus, dėl kurių ji tęsė tarnybą po 1990 m. kovo 11 d. šioje karinėje dalyje, bei akcentuodama tai, kad pareiškėja, būdama lojali Lietuvos Respublikai, galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, konstatuoja, jog pareiškėjos tarnybos laikas TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kaip kad yra įskaitomas faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laikas iki 1990 m. kovo 11 d.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
Taigi nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 128-6522; 2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-01, Nr. 10600) nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaudamasi atsakovė priėmė byloje ginčijamus sprendimus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjai į tarnybos stažą privalo būti įskaičiuotas laikotarpis, kai ji tarnavo TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai), o pareiškėjos skundo reikalavimai yra tenkintini, yra teisinga. Atsakovės apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.