15. Oficialios statistikos portalo duomenimis 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 806 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y., 4,8 tūkst. asmenų mažiau negu 2021 m. pradžioje. Nuo 2012 m. nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 197,6 tūkst., arba 6,6 proc. 2022 m. pradžioje šalyje gyveno 417,4 tūkst. (14,9 proc. visų šalies nuolatinių gyventojų) vaikų (0–14 metų amžiaus), 1 mln. 828 tūkst. (65,1 proc.) 15–64 metų amžiaus ir 560,6 tūkst. (20 proc.) pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių. Vaikų skaičius, palyginti su 2012 m. pradžia, sumažėjo 26,7 tūkst. (6 proc.), 15–64 metų amžiaus gyventojų – 188,2 tūkst. (9,3 proc.), o pagyvenusių žmonių skaičius padidėjo 17,3 tūkst. (3,2 proc.). Vaikų (0-17 metų amžiaus) Lietuvoje 2022 m. pradžioje buvo 495 618.
17. Vertinant vaikų gerovę, pagrindinius iššūkius šioje srityje Lietuvoje atskleidžia ir viena iš paskutiniųjų UNICEF tyrimų biuro „Innocenti“ ataskaitų – „Įtakų pasauliai – kas lemia vaiko gerovę turtingose šalyse“ (angl. Worlds of Influence: Understanding what shapes child well-being in rich countries), paskelbta 2020 metais. Ši ataskaita rengiama jau 20 metus ir lygina ES bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) priklausančių šalių duomenis. 2020 m. ataskaita naudoja iki COVID-19 pandemijos surinktus duomenis ir pateikia lyginamąsias lenteles, kuriose šalys rikiuojamos pagal vaikų psichinę ir fizinę sveikatą ir akademinius bei bendravimo įgūdžius. Pagal šios ataskaitos duomenis, Lietuva pagal bendrus vaikų gerovės vertinimo rezultatus užima 33 vietą. Didžiausi iššūkiai pastebimi vaikų psichinės sveikatos srityje (pagal vaikų psichinės gerovės rodiklį, Lietuva užima tik 36 vietą), vaikų įgūdžių, kurie svarbūs jų gyvenime (pvz., įgūdžiai, kurie leidžia vaikams lengviau susirasti draugų), ugdymo srityje (Lietuva užima 33 vietą tarp kitų šalių), taip pat vertinant bendrąsias gyvenimo sąlygas (pagal ekonomikos vertinimą šiame kontekste Lietuva užima 30 vietą, pagal visuomenės saugumo ir draugiškumo vertinimą – 30 vietą, vertinant aplinkos apsaugos veiksnius – 30 vietą). Geriausiai Lietuvoje vertinama sveikatos apsauga (Lietuva užima 9 vietą tarp kitų šalių), švietimo sritis (2 vieta).
18. Taip pat svarbu įvertinti ir teigiamus pokyčius vaiko gerovės srityje, ypač atkreipiant dėmesį į paslaugų ir kitų paramos priemonių vaikams ir šeimoms prieinamumo didinimą. Vienas iš svarbiausių paskutiniųjų metų pokyčių – vaiko teisių apsaugos sistemos reforma. Reforma buvo siekiama sukurti nuolat veikiančią vaiko teisių apsaugos sistemą, kuri užtikrintų, kad valstybėje būtų formuojama ir taikoma vienoda praktika, saugant ir ginant vaiko teises ir teisėtus interesus, laiku reaguojama į vaiko teisių pažeidimus ir operatyviai priimami sprendimai, centralizuotas vaiko teisių apsaugos sistemos valdymas ir jos koordinavimas. Nuo 2018 m. liepos 1 d. vaiko teisių apsaugos funkcija perduota Tarnybai. Vaiko teisių apsaugos pertvarka taip pat padėjo formuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir atstovavimą jiems, apibrėžti konkrečius ministerijų ir kitų valstybės institucijų, susijusių su vaiko teisių apsauga, uždavinius, funkcijas, vietą vaiko teisių apsaugos institucinėje sistemoje, nustatyti atsakomybės ribas, specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus vaiko teisių apsaugos specialistams, stiprinti vaiko teisių apsaugos sistemos valdymo ir kontrolės funkcijas, centralizuojant sistemos valdymą ir koordinavimą, plėtoti ir tobulinti kompleksinių paslaugų vaikui ir jo šeimai sistemą. Atsirado nauji pagalbos šeimai ir vaikui mechanizmai – budintys globotojai, atvejo vadyba, mobilios komandos, vaiko laikinoji priežiūra. Šie pokyčiai svarbūs ginant vaikus ir nuo smurto. Nuo 2018 m. liepos 1 d. Tarnyba reaguoja į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus visą parą, bet kurią savaitės dieną (taip pat ir savaitgaliais, švenčių dienomis). Be to, į pranešimus, susijusius su galimu smurtu prieš vaikus, vaiko teisių apsaugos specialistai privalo reaguoti itin greitai. 2017 m. Lietuva prisijungė prie šalių, kurios uždraudė visas smurto formas prieš vaikus, visose vaiko aplinkose – tais metais buvo įtvirtintas fizinių bausmių prieš vaikus draudimas. Įgyvendinta (ir toliau tęsiama) vaiko globos (rūpybos) sistemos reforma, kuri padėjo Lietuvai mažinti vaikų, globojamų (rūpinamų) vaikų globos institucijose ir kurti įvairias institucinei globai (rūpybai) alternatyvias globos (rūpybos) formas, ypatingą dėmesį skiriant globai (rūpybai) šeimos aplinkoje. Nuolat didinamas paslaugų visoms šeimoms, auginančioms vaikus, prieinamumas įvairiose srityse – siekiama užtikrinti, kad paslaugos būtų teikiamos ne tik toms šeimoms, kurios susiduria su įvairiomis rizikomis, krizinėmis situacijomis, bet ir visoms kitoms šeimoms, auginančioms vaikus. Taip siekiama stiprinti prevencinę pagalbą šeimoms, iš anksto užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams.
20. Pagrindinės pažeidžiamų vaikų grupės buvo identifikuotos Lietuvai dalyvaujant ES parengiamųjų veiksmų III etape „Vaiko garantijų išbandymas ES valstybėse narėse“, skirtame pasiruošti įgyvendinti Vaiko garantijų sistemą. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvoje buvo atlikta giluminė politikos analizė, kurios bendras tikslas buvo padėti Lietuvai pasirengti įgyvendinti Europos vaiko garantijų sistemą. Giluminė politikos analizė, be kitą ko, leido identifikuoti ir konkrečias vaikų grupes, kurios susiduria su iššūkiais naudojantis Vaiko garantijų sistemoje išvardintomis 5 teisėmis ir su jomis susijusiomis paslaugomis. Analizės pagalba buvo nustatyta, kad Lietuvoje prie labiausiai pažeidžiamų vaikų grupių priskirtini: globojami (rūpinami) vaikai; vaikai, turintys negalią arba specialiųjų poreikių (apimant ir poreikius, kurie kyla dėl vaikų sveikatos); vaikai institucijose (tokiose kaip pvz., socializacijos centrai); vaikai iš šeimų, gyvenančių nepalankiomis sąlygomis; tautinėms mažumoms priskiriami vaikai, vaikai migracijoje arba migrantų kilmės. Svarbu paminėti tai, kad 2021 m. buvo ir kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktas tyrimas – „Paslaugų šeimoms prieinamumo analizė“. Šiuo tyrimu buvo siekiama išanalizuoti paslaugų poreikį, pasiūlą, efektyvumą, prieinamumą, kokybę atsižvelgiant į skirtingo tipo šeimas bei jų atitikimą individualiems šeimų poreikiams ir pateikti rekomendacijas ir siūlymus dėl paslaugų šeimoms sistemos tobulinimo ir plėtros galimybių. Šis tyrimas patvirtino ir giluminės politikos analizės išvadas dėl labiausiai pažeidžiamų vaikų grupių – buvo identifikuota, kad tai yra: vaikai, turintys negalią ar raidos sutrikimų; vaikai, kurie linkę į teisės pažeidimus, turi elgesio sutrikimų, patiria mokymosi sunkumus (apimant ir vaikus institucijose, tokiose kaip pvz., socializacijos centrai); vaikai iš šeimų, gyvenančių nepalankiomis sąlygomis (čia priskirtini ir vaikai, kuriuos augina vieniša mama / tėtis; vaikai, gyvenantys šeimose, kuriose žemas pajamų lygis).
PIRMASIS SKIRSNIS
Nemokama ir veiksminga galimybė gauti kokybiškas ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugas
22. Situacija. Lietuvoje vidutinis jaunesnių, ypač iki 3 metų, vaikų ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas įgyvendinančių įstaigų (toliau – Įstaiga) lankymas išlieka mažas. Padėtis ypač sudėtinga vaikų nuo 0 iki 2 metų amžiaus kategorijoje, nes ikimokyklinio ir priešmokykliniougdymo ir priežiūros paslaugos šiai amžiaus grupei dažniausiai teikiamos tik privačiose pelno siekiančiose įstaigose, nors tik nedaugelis vaikų lanko privačias Įstaigas ir pažeidžiamos šeimos šių paslaugų sau leisti negali. Giluminė politikos analizė taip pat leido identifikuoti, kad kaimo ir miesto vietovėse, taip pat vaikų galimybės, esant skirtingai padėčiai šeimose, gauti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugas yra skirtingos. Kaimo vietovėse, taip pat vaikams, augantiems su vienu iš tėvų, vaikams iš mažas pajamas gaunančių šeimų, migrantų kilmės šeimų vaikams, vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalią, galimybė naudotis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis yra daug labiau apribota. Tyrimas „Paslaugų šeimoms prieinamumo analizė“ taip pat atskleidė šeimų nepasitenkinimą bent keliais dabartinės švietimo sistemos aspektais: ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo prieinamumo problema, nusivylimas nuotoliniu mokymu(si) pagal bendrojo ugdymo programas, švietimo politika ir paslaugų kokybė apskritai. Pastebimas mokytojų padėjėjų stygius, pasigendama individualaus požiūrio į vaiką, kuris sukelia daugiau iššūkių (pvz., vaikai, pasižymintys aukštos rizikos elgesiu, vaikai, turintys negalią, kt.). Linkstama palankiau atsiliepti apie nedideles privačias mokyklas ir Įstaigas.
23. Eurostat duomenimis (2021), 2020–2021 akademiniais metais į Įstaigas ir buvo užregistruotas 132,501 vaikas, ir tik 16,2 proc. vaikų iki 3 metų amžiaus lankė formalaus ugdymo Įstaigas, o 2019 m. 60 proc. vaikų rūpinosi vien jų tėvai (Eurostat, 2019). Vaikų nuo 4 metų iki 5-6 metų, kurie dalyvauja ikimokykliniame ugdyme ir lanko Įstaigas, dalis padidėjo 12,2 proc. punkto (nuo 79,7 proc. 2007 m. iki 91,9 proc. 2017 m.). Tai daug mažesnė dalis nei ES27 vidurkis (kuris Europos Komisijos 2020 m. duomenimis, 2018 m. siekė 94,8 proc.) ir ES tikslas 2021–2030 m. (96 proc.). Švietimo plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1016 „Dėl 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo plėtros programos patvirtinimo“ (toliau – 2021–2030 m. švietimo plėtros programa) duomenimis, Įstaigų lankymas tarp savivaldybių labai skiriasi, o 0–3 metų vaikų lankymas svyruoja nuo 8,5 procento (Alytaus regione) iki 69,2 procento (Alytaus mieste). 19 Lietuvos savivaldybių vaikų nuo 0 iki 3 metų amžiaus Įstaigų lankymas nesiekia 33 proc. Visos šios savivaldybės yra mažesniuose regionuose ir kaimiškose vietovėse (Panevėžio rajone, Raseinių rajone, Skuodo rajone ir kt.). Valstybinio audito ataskaita (2018) „Ar išnaudojame ikimokyklinio ugdymo galimybes siekdami užtikrinti sėkmingesnę vaikų ateitį“ rodo, kad savivaldybės netolygiai užtikrina ikimokyklinio ugdymo prieinamumą, o Įstaigų lankymo rodikliai kaimo vietovėse yra daug mažesni, palyginti su miestais.
24. 2018–2019 m. tik 61,3 proc. kaime gyvenančių šešiamečių vaikų buvo ugdomi pagal ikimokyklinio ugdymo programas. Šie rodikliai buvo dar mažesni 2020–2021 m., kai dėl COVID-19 pandemijos buvo taikomi apribojimai. Tik 55,6 proc. vaikų kaimiškose vietovėse ir 90,6 proc. miestuose lankė Įstaigas. Dėl nepakankamai išvystytų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų vaikai kaimo vietovėse yra viena iš pažeidžiamų vaikų grupių galimybių naudotis šiomis paslaugomis požiūriu. Eurostat duomenimis (2016), daugeliu atvejų šie vaikai neturi Įstaigų arti savo namų, todėl susiduria su įvairiomis kliūtimis, tokiomis kaip pavėžėjimas, mokymosi pagalbos specialistų trūkumas.
25. Be to, viena iš labiausiai pažeidžiamų vaikų grupių galimybių naudotis ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis požiūriu, yra vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių ar negalią. Oficialios statistikos portalo duomenimis (2023), 2021 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigose į bendrąsias grupes buvo integruoti 23 604 specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, 2022 m. – 24 740 vaikų. 2020 m. Oficialios statistikos portalo (2021) duomenimis, 56 iš 716 Įstaigų teikė tikslines paslaugas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams specializuotose grupėse, kurios integruotos į įprastas Įstaigas. Visos šios įstaigos buvo miestuose. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalią, nepakankamai įtraukiami į ugdymą pagal ikimokyklinio ugdymo programas, yra mokymosi pagalbos personalo trūkumas. Ši padėtis itin sudėtinga kaimo vietovėse, kur įstaigoms trūksta visų tipų mokymosi pagalbos specialistų, ypač logopedų ir psichologų. Pagrindinės darbuotojų trūkumo priežastys – nenoras dirbti kaimo vietovėse ir nepakankamas pasirengimas (mažesnėse Lietuvos savivaldybėse trūksta reikiamų mokymo centrų ir mokymų). Dėl tų pačių priežasčių nėra įstaigų, teikiančių tikslines paslaugas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams specializuotose grupėse, integruotose į įprastas Įstaigas. Tyrimas „Paslaugų šeimoms prieinamumo analizė“ atskleidžia panašias problemas – tyrime dalyvavusios šeimos švietimo srityje labiausiai skundėsi dėl ugdymo (ypač ikimokyklinio) prieinamumo stokos, dėl švietimo specialistų ribotos kompetencijos, mokytojų padėjėjų trūkumo, dėl individualizuoto ugdymo stokos, dėl Įstaigų nesugebėjimo priimti ir įgalinti „kitokį“ vaiką. Tėvai taip pat išreiškė nepasitenkinimą dėl korepetitorių stokos ir pagalbos mokymosi sunkumus patiriančiam vaikui stokos bendrai.
26. Mažas pajamas gaunančių šeimų vaikai (tokiomis laikomos šeimos, kurios per mėnesį vienam šeimos nariui gauna mažiau nei 172,70 Eur), gyvenantys kaimo vietovėse, patiria dvigubai nepalankią padėtį ir dar sunkiau geba padengti išlaidas, susijusias su ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų gavimu Remiantis 2016 m. Bendrijos statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas (ES-SPGS) ad hoc modulio duomenimis 57,5 proc. mažas pajamas gaunančių šeimų nurodė, kad patiria tam tikrų sunkumų įsigydamos šias paslaugas, o 23 proc. – vidutinių sunkumų.
27. Statistika rodo, kad kuo didesnės tėvų pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jie naudosis ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis vaikams iki 3 metų. 2019 m. Lietuvoje tik 7 proc. vaikų iki 3 metų amžiaus, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis, lankė Įstaigas. Europos Komisijos (2019) duomenimis, Europos vidurkis tokių vaikų gaunančių ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugas dalis yra virš 20 proc. Tokia nelygybė dažniausiai atsiranda dėl neišplėtotų viešųjų ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų mažiausiems vaikams, nes dauguma šių paslaugų mažiausiems vaikams (nuo 0 iki 2 metų amžiaus) teikiamos privačiose, pelno siekiančiose Įstaigose, nes viešose Įstaigose vietų trūksta.
28. Vaikams, augantiems su vienu iš tėvų, taip pat sunku gauti ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugas, nes tėvai patiria didesnę papildomų išlaidų, tokių kaip vaikų kasdienis maitinimas, naštą, o jų tvarkaraštis itin ribotas, kad galėtų vaikus nuvežti į Įstaigas , ypač kai jie yra toli nuo namų.[i] Vieniši tėvai paprastai negauna pirmenybės registruojant savo vaikus į Įstaigą (priklauso nuo Įstaigos politikos ar savivaldybės politikos valstybinės ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir priežiūros įstaigos atveju), ar valstybės paramos transportui ir nuolaidų, susijusių su ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis.
29. Vaikų, gyvenančių socialinę riziką patiriančiose šeimose, Įstaigų lankymas yra itin retas. Eurostat duomenimis, 2020 m. tik apie 64 proc. šių vaikų lankė kurios nors formos Įstaigas, o pagrindinės priežastys yra tėvų nenoras siųsti savo vaikus į Įstaigas, nesama transporto ir trūksta paslaugų specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Siekiant sumažinti šias rizikas, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. įvestas privalomas Įstaigų lankymas socialinę riziką patiriančiose šeimose gyvenantiems vaikams.
30. Kita pažeidžiama grupė – migrantų kilmės šeimų vaikai. Giluminė politikos analizė rodo, kad Lietuvos ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros srityje dirbantys pedagogai neturi pakankamai įgūdžių dirbti su vaikais kitomis kalbomis, o Įstaigų, teikiančių paslaugas užsienio kalbomis, nėra daug. Trūksta tinkamai parengtų pedagogų bei mokymo priemonių ir metodikos darbui su migrantų kilmės vaikais. Be to, nėra pakankamai psichologų, kurie padėtų vaikams greičiau prisitaikyti prie naujos kultūros ir mokymosi sistemos.
31. Pagrindinės taikomos politikos priemonės.
Siekiant padidinti vaikų ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų prieinamumą, Lietuvos Vyriausybė jau nuo 2016 m. įteisino privalomą priešmokyklinį ugdymą, nuo 2012 m. – privalomą ikimokyklinį ugdymą, įvairesnes vaikų priežiūros paslaugų teikimo formas, bei nemokamas pavėžėjimo paslaugas ir maitinimą vaikams iš šeimų, patiriančių socialinę riziką.
32. 2021–2030 m. švietimo plėtros programoje numatoma pasiekti, kad iki 2030-ųjų metų Įstaigas lankytų 95 proc. vaikų, kurių amžius yra tarp 3 metų iki privalomojo priešmokyklinio ugdymo pradžios. Taip pat numatoma, kad Įstaigas lankytų 75 proc. vaikų iš šeimų, patiriančių socialinę riziką, ir būtų pagerinta vaikų su specialiaisiais poreikiais įtrauktis. Šiems tikslams pasiekti numatomos politinės priemonės apima Įstaigų modernizavimą ir naujų Įstaigų steigimą, kt.. Numatoma gerinti mokytojų kompetencijas, didinant įvairių profesinio tobulinimosi galimybių prieinamumą, skatinant Įstaigų tinklo ir pedagogų bendradarbiavimą.
33. Siekiant pagerinti įvairių poreikių turinčių vaikų integracijos kokybę, mokytojų kvalifikacijos apraše nurodoma, kad bent vienas mokytojas vaikų grupėje turėtų turėti bakalauro laipsnį, visi mokytojai turėtų būti išklausę bent 40 valandų kursą apie darbą su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, negalią ar kitų išskirtinumų, taip pat visi mokytojai turėtų būti išklausę bent 40 valandų kursą kaip mokyti/ugdyti vaikus pagal ikimokyklinio ir/ar priešmokyklinio ugdymo programas lietuvių kalba. Siekiant gerinti vaikų ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų kokybę Lietuvoje, visi vaikų ikimokyklinio ugdymo ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programų teikėjai yra supažindinti su metodologinėmis rekomendacijomis, kurios apima tokias temas kaip individualių vaikų poreikių atpažinimas ir vaikų akademinių, socialinių ir meninių įgūdžių ugdymas. Metodologinėse rekomendacijose taip pat nurodoma kaip dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, vaikais, kurie turi migracijos patirties, gyvena šeimose, patiriančiose skurdą ar šeimose, patiriančiose socialinę riziką. Savo ruožtu tokiomis priemonėmis kaip: privalomas priešmokyklinis ugdymas ir privalomas ugdymas, skiriamas vaikams iš šeimų, patiriančių socialinę riziką, bei privalomos lietuvių kalbos pamokos bent 5 valandas per savaitę – siekiama užtikrinti, kad visi vaikai turėtų vienodo lygio žinias pradėję lankyti pradinę mokyklą. Taigi, siekiama užtikrinti, kad pradėję lankyti mokyklą, visi vaikai turėtų lygias startines pozicijas. Vaikai iš skurdą patiriančių šeimų ir šeimų, patiriančių socialinę riziką, darželiuose taip pat gali gauti nemokamą maitinimą, mokymosi priemones, šeimų konsultavimą ir informavimą apie vaikų priežiūros paslaugų naudą vaikų raidai.
ANTRASIS SKIRSNIS
NEMOKAMA IR VEIKSMINGA GALIMYBĖ GAUTI KOKYBIŠKĄ IŠSILAVINIMĄ
34. Situacija. Mokyklinis ugdymas Lietuvoje skirstomas į tris dalis – pradinį (1–4 kl.), pagrindinį (5–10 kl.) ir vidurinį (11–12 kl.). Vaikai gali lankyti valstybines mokyklas, kurias steigia savivaldybės arba Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ir privačias mokyklas, kurias steigia privatūs paslaugų teikėjai. Priimant vaiką į mokyklą, pirmenybė teikiama vaikams, kurie gyvena tam tikrai mokyklai priskirtoje teritorijoje. Į likusias vietas gali būti priimami bet kurie kiti vaikai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, pirmenybė skiriama specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, vaikams, kurių broliai ir seserys jau mokosi toje mokykloje, ir vaikams, kurie gyvena arčiausiai mokyklos.
35. Viena pažeidžiamiausių vaikų grupių siekiant nemokamo ir efektyvaus kokybiško ugdymo, yra specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Europos specialiųjų poreikių ir įtraukiojo švietimo agentūros duomenimis, 2018 m. visoje Lietuvoje bendrojo lavinimo klasėse mokėsi 98,57 proc. vaikų. Šis skaičius viršija Europos vidurkį (97,83 proc.), tačiau trūksta kokybiškos pagalbos ir individualaus dėmesio specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. 2021–2030 m. švietimo plėtros programoje pateiktais duomenimis, nors į bendrojo lavinimo mokyklas turėtų būti įtraukti visi Lietuvos vaikai, 2019 m. dar veikė 44 specialiojo ugdymo mokyklos, kuriose iš viso mokėsi 3800 mokinių. 2018 m. 9 proc. bendrojo lavinimo mokyklų neturėjo pagalbos mokiniui specialistų, 53 proc. mokyklų neturėjo psichologų, o 28 proc. mokyklų neturėjo specialiųjų pedagogų ar logopedų. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai taip pat turi labiau ribotas neformaliojo ugdymosi galimybes. 2019 m. neformaliojo ugdymo užsiėmimus lankė tik 30 proc. specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, nes vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ar negalią, nėra daug neformaliojo ugdymo veiklos galimybių. Tuo tarpu vaikai, turintys negalią, vis dar susiduria su daugybe problemų, susijusių su fizinėmis galimybėmis mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.
36. Kita pažeidžiama grupė, kurios ugdymosi poreikiai nėra patenkinami, yra vaikai iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Vienam vaikui tenkančios vidutinės metinės išlaidos mokyklos reikmėms siekia 240–280 Eur, daliai kurių kompensuoti mažas pajamas gaunančios šeimos gauna valstybės paramą mokinio reikmenims įsigyti (2021 m. – 80 Eur, 2022 m. – 92 Eur, nuo 2023 m. sausio 1 d. – 98 Eur). Europos Komisijos užsakymu atliktos „Vaiko garantijos iniciatyvos galimybių studija“ duomenimis, 2016 m. 29 proc. Lietuvos namų ūkių susidūrė su dideliais arba vidutiniais sunkumais padengiant formaliojo ugdymo išlaidas. Mažas pajamas gaunančių šeimų dalyje šis skaičius siekė 42 proc., o vienišų tėvų kategorijoje – iki 61 proc. Nelygybė namų ūkių kategorijoje atspindi vaikų galimybių ir jų akademinių pasiekimų netolygumus. Finansinių išteklių ir sektinų pavyzdžių stoka gali pakenkti nepalankioje padėtyje esančių mokinių siekiams, o tai gali turėti neigiamų pasekmių pastangoms, kurias jie investuoja į mokymąsi. Vaikų iš mažas pajamas gaunančių šeimų akademiniai pasiekimai žemesni nei jų bendraamžių. Lietuvoje nuo 2018 m. atliekami tarptautiniai penkiolikmečių tyrimai PISA (angl. Programme for International Student Assessment) atskleidė, kad 15 metų vaikai iš šeimų, patiriančių socialinę riziką mokosi prasčiau nei bendraamžiai iš labiau pasiturinčių šeimų. Taip pat vaikai iš mažas pajamas gaunančių šeimų 1,7 karto dažniau nebaigia mokyklos nei jų bendraamžiai. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikto tyrimo „Lietuvos mokslo, studijų ir inovacijų būklės apžvalga“ (2018) duomenimis, šie vaikai taip pat du kartus dažniau tęsia mokslus profesinėse mokyklose ir rečiau siekia universiteto diplomo.
37. Giluminė politikos analizė parodė, kad vaikai iš migrantų kilmės ir kitų tautybių šeimų taip pat susiduria su sunkumais, kai reikia derinti šeimos ir mokyklos gyvenimą, renkantis, ar vaikas mokysis savo gimtąja kalba, ar lietuviškoje mokykloje. 2020–2021 m. Lietuvos mokyklose lietuvių kalba (o ne savo gimtąja kalba) mokėsi 90 vaikų iš migrantų kilmės šeimų. Pagal Lietuvos tautinių mažumų švietimo būklės analizę (2021), 2020–2021 mokslo metais mažumų mokyklose (rusų, lenkų ir kitose) mokėsi 31 502 vaikai, o 2021 m. 1710 užsieniečių vaikų Lietuvoje pradėjo lankyti mokyklas. Duomenys rodo, kad Lietuvoje nėra pakankamai vadovėlių gimtąja kalba (rusų, lenkų, baltarusių) mažumų vaikams, kurie mokosi mokyklose, kur dėstoma ne lietuvių kalba. Esami vadovėliai yra pasenę, o pratybų sąsiuviniai yra daug brangesni, palyginti su panašia mokymosi medžiaga lietuvių kalba. Be to, nelietuviškose mokyklose, ypač kaimo vietovėse, trūksta laboratorijų. Tuo tarpu „Švietimo paslaugų sugrįžusiems asmenims poreikio savivaldybėse“ tyrimo (2018) duomenimis, migrantų kilmės vaikams ir grįžusiems vaikams, kurie susiduria su kalbos barjeru, neužtikrinama pakankamai kalbos kursų, ypač mokantis nuotoliniu būdu. Taip pat migrantų kilmės ar grįžusių šeimų vaikams trūksta psichologinės pagalbos, ir mokytojai nėra pakankamai paruošti darbui su vaikais iš migrantų kilmės šeimų. Neturinčios atitinkamos patirties ir priemonių darbui su vaikais iš migrantų kilmės šeimų mokyklos taip pat gali dvejoti dėl tokių vaikų priėmimo, dėl to šie vaikai patiria diskriminaciją. Kalbant apie migrantų kilmės vaikus, sudėtingiausia situacija yra nelegalių migrantų kilmės vaikų atveju. Vaikai, pakankamai nemokantys lietuvių kalbos, kad galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, lanko išlyginamąsias grupes. Šiose grupėse vaikai mokosi lietuvių kalbos bei kitų pagrindinių dalykų – matematikos, anglų kalbos ir gamtos mokslų. Šiose grupėse vaikai gali mokytis iki dvejų metų. Tačiau mokytojai nepakankamai pasiruošę darbui su vaikais iš migrantų kilmės šeimų. 2020 m. tik 34,7 proc. mokytojų teigė, kad jaučiasi pakankamai pasirengę dirbti su migrantų kilmės vaikais. Be to, mokytojai neturi reikiamos mokymo medžiagos, trūksta mokymosi pagalbos specialistų.
38. Viena iš labiausiai marginalizuotų grupių Lietuvoje yra romų vaikai. Šie vaikai patiria kalbos ir kitų kultūrinių barjerų, kenčia didžiulį nepriteklių ir diskriminaciją. Jie dažnai nustoja lankyti mokyklą labai jauname amžiuje ir tik nedidelė dalis romų vaikų baigia vidurinę ar net pradinę mokyklą. 2015 m. pradinį išsilavinimą įgijo tik 27 proc. romų vaikų, o vidurinį – tik 2 proc. (Romų platforma, 2021). 8 proc. romų vaikų yra neraštingi. Giluminė politikos analizė parodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios romų vaikai retai lanko mokyklas, yra kultūrinės nuostatos – išsilavinimas romų kultūroje nėra laikomas viena pagrindinių vertybių. Be to, vaikai mokyklose patiria stigmatizavimą ir diskriminaciją, jie yra lėtesni už bendraamžius dėl kalbos barjero ir patirties stokos tam tikrų mokomųjų dalykų srityje.
39. Kaimo vietovėse gyvenantys vaikai taip pat susiduria su didesniais iššūkiais siekdami gauti išsilavinimą, ypač sudėtinga lankyti mokykloje vykstančias popamokines veiklas, nes trūksta reikiamo transporto. 2021–2030 m. švietimo plėtros programoje nurodoma, kad apskritai vaikų kaimo vietovėse ugdymo kokybė prastesnė, nes trūksta mokytojų ir kitų mokymosi pagalbos specialistų, jungiamos pamokos, nepakankamas popamokinės veiklos pasirinkimas (ir mažesnės galimybės lankyti popamokinę veiklą), trūksta laboratorijų ir nepakankamai taikomos technologijos. Europos Komisijos 2019 m. duomenimis, palyginti su ES vidurkiu, Lietuvoje skaitmenine įranga aprūpintų ir prie interneto prieigos prijungtų vidurinių mokyklų procentas yra gerokai mažesnis. Informacinių technologijų įgūdžių stoka buvo didžiulė kliūtis COVID-19 pandemijos metu. Daugelis vaikų, ypač iš žemesnės socioekonominės padėties šeimų, mokydamiesi iš namų nemokėjo tinkamai naudotis kompiuteriais ir negalėjo sulaukti pagalbos iš savo tėvų, kurie taip pat neturi kompiuterinio raštingumo įgūdžių.
40. Pagrindinės taikomos politikos priemonės. 2021–2030 m. švietimo plėtros programa numato, kad iki 2030 m. 97 proc. vaikų su specialiaisiais ugdymo poreikiais ir 75 proc. vaikų su negalia mokysis bendrose, o ne specializuotose ugdymo įstaigose. Taip pat numatoma, kad 75 proc. visų mokinių, 50 proc. vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ir negalia lankytų neformaliojo ugdymo užsiėmimus. Taip pat tikimasi iki 2025-ųjų pagerinti vaikų PISA rezultatus ir pasiekti 16-ąją vietą tarp kitų šalių. Programoje yra keliamas tikslas, kad 65 proc. mokytojų po studijų įsidarbintų mokyklose ir 40 proc. visų mokytojų turėtų magistro laipsnį. Šiems tikslams pasiekti Vyriausybė skyrė 550 milijonų Eur.
41. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2021–2030 metų strateginiame veiklos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V498 „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2021-2030 metų strateginio veiklos plano patvirtinimo“ 2021–2023 m. nurodoma, kad taip pat bus siekiama: pagerinti mokytojų kvalifikacijas; pagerinti mokinių, mokyklos ir bendrai švietimo stebėsenos ir vertinimo sistemą; išvystyti infrastruktūrą, kuri užtikrintų visų vaikų kokybišką įtrauktį į švietimą; integruoti formalųjį ir neformalųjį švietimą. Politinės priemonės šiems tikslams pasiekti apima: mokytojų kvalifikacijos kursus, padidintus mokytojų atlyginimus, įvestą elektroninę mokyklų įsivertinimo sistemą, švietimo stebėjimo ir vertinimo rodiklių diegimą, papildomų mokyklinių autobusų ir laboratorinės įrangos įsigijimą, neformaliojo ugdymo infrastruktūros modernizavimą, padidintą lietuvių mokyklų rėmimą užsienyje, koordinuotos paramos imigravusiems ir iš užsienio sugrįžusiems vaikams teikimą, visos dienos mokyklų plėtrą ir padidintą finansinę paramą mokiniams.
42. Vyriausybės programoje taip pat numatomi panašūs tikslai, papildomai numatant nacionalinių švietimo kokybės standartų įvedimą ir švietimo kokybės gerinimą tautinių mažumų mokyklose.
43. Kitos numatomos politinės priemonės apima mobilias mokyklų komandas ir Tūkstantmečio mokyklas. Mobilios mokyklų komandos bus sudarytos iš mokytojų ir kitų švietimo specialistų, kurie laikinai dirbs problematinėse mokyklose ir sieks pagerinti jų situaciją. Tuo tarpu skirtinguose šalies regionuose bus įsteigtos Tūkstantmečio mokyklos, kuriose dirbs geriausi mokytojai, bus įkurtos STEAM laboratorijos, taikomos šiuolaikinės ugdymo programos ir metodikos. Šiose mokyklose nesimokantiems vaikams taip pat bus sudaroma galimybė naudotis Tūkstantmečio mokyklų infrastruktūra ir paslaugomis. Steigiant Tūkstantmečio mokyklas, tikimasi sumažinti švietimo kokybės netolygumus regionuose ir visiems vaikams sudaryti lygias galimybes gauti aukščiausios kokybės išsilavinimą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
44. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo ir Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1795 „Dėl Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis siekiama pagerinti vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, negalia ir su kitais sunkumais susiduriančių vaikų (tautinės mažumos, socialinė rizika, žemos pajamos) įtrauktį, taip pat sumažinti iš švietimo sistemos anksti iškrentančių mokinių skaičių. Priemonės apima tęstinį darbą su mokinių tėvais, savirūpos planų taikymą vaikams, turintiems sveikatos sutrikimų, ir individualių vaikų mokymosi planų taikymą. Taip pat numatomos tokios priemonės kaip: specialiųjų klasių bendrojo ugdymo mokyklose steigimas, nemokamų pavėžėjimo paslaugų ir maitinimo užtikrinimas, aprūpinimas mokyklos reikmenimis, tarpinstitucinio bendradarbiavimo gerinimas. Savivaldybių administracijos yra skatinamos bendradarbiauti, mažinant švietimo prieinamumo ir kokybės kliūtis, kylančias dėl tarpinstitucinio ir tarpdepartamentinio komunikavimo stokos.
45. Lietuvoje įgyvendinama ir mažesnės apimties programų, pvz., mokyklos kokybės krepšelis, visos dienos mokyklos, mokinio krepšelis neformaliam ugdymui ir vaikų dienos centrai, kurie taip pat yra svarbūs vaikų ugdymui ir turiningam laisvalaikio praleidimui.
TREČIASIS SKIRSNIS
Nemokama ir veiksminga galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas vaikams
46. Situacija. Eurostat (2017) duomenimis, Lietuvoje medicininė sveikatos priežiūra yra nemokama ir prieinama visiems vaikams. Bendrai Lietuvoje nepatenkintų vaikų medicininių poreikių vidurkis yra mažesnis nei ES.
47. Remiantis 2017 m. ES-SPGS duomenimis 4,2 proc. vaikų šeimose, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. ekvivalentinių pajamų medianos, turėjo nepatenkintų medicininės apžiūros ar gydymo poreikių, lyginant su 1,7 proc. vaikų šeimose, kurių pajamos didesnės nei 60 proc. ekvivalentinių pajamų medianos. Šie skirtumai dar didesni tarp kaimo vietovėse gyvenančių vaikų.
48. UNICEF tyrimo „Pasaulio vaikų padėtis 2021 m.“ duomenimis, psichikos sveikatos problemų paplitimas yra didesnis Lietuvos miestuose, palyginti su kaimo vietovėmis. 2019 m. duomenys rodo, kad psichikos sutrikimų turėjo 12,5 proc. 10–19 metų mergaičių ir berniukų (apie 33 tūkst.), tai yra mažiau nei ES vidurkis – 16,3 proc. paauglių (9 mln.). Daugiausia psichikos ir elgesio sutrikimų dėl alkoholio (13,3 proc.) ir apsinuodijimo kitomis psichotropinėmis medžiagomis (13,7 proc.) nurodo 15–17 metų amžiaus grupei priklausantys vaikai. Apie 40 proc. 5, 7 ir 9 klasių mokinių nurodo jaučiantys apatiją, beveik ketvirtadalis mokinių – nerimą, susirūpinimą, pyktį ir liūdesį, trečdalis mokinių nurodė, kad jų nuotaika yra prastesnė nei vidutinė. Šios proporcijos buvo didesnės tarp mergaičių nei tarp berniukų.
49. Lietuvoje dažnai susidaro ilgos vaikų eilės siekiant gauti reikalingas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, o šeimoms kompensuojama tik 30 psichoterapeuto konsultacijų per metus (gali būti suteikta 10 papildomų konsultacijų, kai tai rekomenduoja gydytojas). Psichologinių konsultacijų prieinamumo ir tęstinumo trūkumas ypač kelia problemų vaikams, gyvenantiems mažas pajamas gaunančiose šeimose, taip pat vaikams, augantiems su vienu iš tėvų. Tėvai, kurie negali įpirkti savo vaikams privačių psichologų paslaugų, tais atvejais, kai vaikams reikalingos nuolatinės ir nuoseklios konsultacijos, jų tiesiog negauna. 2019 m. birželio 27 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-752 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 730 „Dėl vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ pakeitimo“, kuriuo įdiegiamos psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams ir plečiamos dienos stacionaro paslaugos visose Lietuvos savivaldybėse.
50. Kalbant apie skiepijimo apimtis, paskiepytų vaikų skaičius Lietuvoje yra nepakankamas ir neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamo 95 proc. skiepijimo tikslo, kad būtų užtikrintas gyventojų kolektyvinis imunitetas.
51. Paskiepytų romų vaikų skaičius yra daug mažesnis nei visų Lietuvos vaikų. Kita problema yra ta, kad romų vaikai dažnai skiepijami vyresniame amžiuje nei rekomenduojama. Kadangi ankstyvojo vaikų ugdymo ir priežiūros bei mokyklos lankymo rodikliai tarp romų vaikų yra labai žemi, jų sveikata nėra tikrinama taip dažnai kaip kitų Lietuvos vaikų, todėl sunkiau atpažinti jų sveikatos būklę ir nepatenkintus poreikius. Kita pažeidžiama vaikų grupė, susijusi su skiepais, yra pabėgėlių vaikai. Lietuvoje ne visi šie vaikai yra paskiepijami arba nepatenka į oficialią skiepijimų statistiką. Todėl neįmanoma tiksliai įvertinti, koks yra realus pabėgėlių vaikų skiepijimo mastas.
52. Lietuvoje taip pat kyla problemų, susijusių su vaikų gyvenimo būdu. Remiantis Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos tyrimo (2020) duomenimis vaikų padėtis šioje srityje pablogėjo, nes tik 38,1 proc. vaikų leido laiką sportuodami bent 60 minučių per dieną, įskaitant sporto pamokas mokykloje. Svarbų vaidmenį šiuo klausimu vaidina tėvų susidomėjimo stoka ir finansinės priežastys (ne visi tėvai, ypač vieni auginantys vaikus, gali leisti juos į popamokinę veiklą). 2019 m. Lietuvoje jaunimo centrus lankė 10 158 jaunuoliai. Deja, kaip ir dienos centrus, šiuos centrus dažniausiai lanko tik vaikai, gyvenantys socialinę riziką patiriančiose šeimose, o vaikai iš aukštesnes pajamas gaunančių šeimų lankosi labai retai. Taigi, dažniausiai pažeidžiami vaikai ir pažeidžiamoms grupėms nepriskiriami vaikai yra dirbtinai atskiriami. Šalyje vis dar esama didelių skirtumų, o vaikų poreikiai ne visada patenkinami, nes minėti centrai veikia ne visoje šalyje. Nors visose mokyklose vykdomos prevencinės programos, ne visi mokiniai jas lanko, o mokytojai nesijaučia tinkamai pasirengę veiksmingai įgyvendinti prevencines programas.
53. Visuotinė ir nemokama ankstyvoji raidos sutrikimų turinčių vaikų reabilitacija turėtų būti prieinama visiems Lietuvos vaikams. 2022 m. šios paslaugos buvo suteiktos kiek mažiau nei 13 000 vaikų (bent vieną paslaugą, susijusią su ankstyvąja raidos sutrikimų turinčių vaikų reabilitacija 2019 m. gavo 13 663 vaikai, 2020 m. – 10 268 vaikai, 2021 m. – 12 234 vaikai, 2022 m. – 12 787 vaikai).. Laukimo laikotarpis, norint patekti į reabilitacijos įstaigas, viršija normą, ir nors vidutinis laukimo laikas yra 25 dienos, ilgiausias laukimo laikas siekia net 118 dienų. Ankstyvosios reabilitacijos reikia laukti apie 150 dienų, nes ne visos įstaigos teikia tokias paslaugas. Be to, reabilitacijos ligoninėse trūksta dirbančių specialistų.
54. Pažymėtina, kad ir tyrimo „Paslaugų šeimoms prieinamumo analizė“ atskleidžia, kad šeimos, auginančios vaikus, turinčius negalią, ypač skaudžiai jaučia įvairių sričių paslaugų stoką. Šios šeimos tyrimo metu dažniau nei kitos pabrėžė labai didelį poreikį psichologo, logopedo, masažisto, kineziterapeuto, ankstyvosios reabilitacijos specialistų paslaugoms. Tyrimo rezultatai rodo, kad šeimos, kurios augina vaikus, turinčius negalią, patiria deprivaciją palyginus su kitomis šeimomis. Pvz., tyrimas rodo, kad sąlyginai stipriausiai subjektyvų socialinės deprivacijos pojūtį (tikėtinai ir objektyvų būvį) patiria būtent tos šeimos, kurios: augina vaiką su negalia bei raidos sutrikimų turintį vaiką, augina vaiką, linkusį į teisės pažeidimus, turintį elgesio sutrikimų, patiriantį mokymosi sunkumus. Minėtų tipų šeimos, ypač lyginant su kitomis pažeidžiamomis šeimomis, yra labai nepatenkintos kai kurių paslaugų prieinamumo stygiumi. Čia ypač paminėtinas visas rinkinys paslaugų, kurios susiję su švietimu ir psichologine pedagogine pagalba: pasigendama atokvėpio paslaugų, stinga aplinkų, infrastruktūros, pritaikytos asmenims su negalia, taip pat skundžiamasi dėl iššūkių, kurie kyla derinant darbinius ir šeimos vaidmenis tais atvejais, kai šeimai tenka auginti vaiką, turintį negalią.
55. Pagrindinės taikomos politikos priemonės. Vaikų sveikatos ir socialinės gerovės užtikrinimas yra svarbi nacionalinės Lietuvos sveikatos sistemos dalis. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir prieinamumas, sveikatos raštingumas (angl. health literacy), psichinė ir fizinė sveikata, lytinis švietimas yra 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 998 „Dėl 2021-2030 metų Nacionalinio pažangos plano patvirtinimo“ (toliau – 2021–2030 metų nacionalinis pažangos planas), Vyriausybės programos ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1291 „Dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016-2023 metų plėtros programos patvirtinimo“ viena iš prioritetinių sričių. Kadangi fizinės veiklos ir psichikos sveikatos paslaugos nėra prieinamos visiems Lietuvos vaikams ir jų šeimoms, nacionaliniu lygmeniu siekiama ugdyti sąmoningumą apie psichinės ir fizinės sveikatos svarbą, didinti sporto galimybes vaikams ir tobulinti vaikų sveikatos stebėjimo procesą.
56. 2021–2030 metų nacionaliniame pažangos plane strategiškai siekiama didinti socialinę gerovę, gyventojų įtrauktį bei stiprinti sveikatą. Šiems tikslams pasiekti numatytos atitinkamos priemonės: aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia (taip pat ir vaikams su negalia) gerinimas, pvz., transporto, infrastruktūros ir paslaugų pritaikymas, didesnė informacijos sklaida; didesnis dėmesys vaikų psichologinei būklei ir psichikos sveikatos paslaugų prieinamumui gerinti; geresnių galimybių vaikams užsiimti fizine veikla kūrimas; aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų plėtra; sveikatos raštingumo didinimas; efektyvios sveikatos sistemos, orientuotos į stipresnę pirminę sveikatos priežiūrą, formavimas; galimybių gauti ambulatorinę priežiūrą didinimas. Be to, numatoma spręsti ir tokius klausimus kaip pvz., ilgos laukimo eilės norint gauti gydymą, didelės vaistų kainos, aukštas korupcijos lygis.
57. Vyriausybės programoje numatyta didinti sportinės veiklos ir psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą. Išskirtos pagrindinės šiam tikslui pasiekti svarbios priemonės: tolygaus kvalifikuotų sporto specialistų pasiskirstymo visoje šalyje skatinimas; iki trijų savaitinių kūno kultūros pamokų visose bendrojo lavinimo mokyklose įvedimas; kūno kultūros ugdymo programos atnaujinimas; plaukimo pamokų visiems pagrindai 14 pradinių mokyklų moksleiviams skyrimas; lytinio švietimo tobulinimas; prieigos prie psichikos sveikatos paslaugų gerinimas. Jau Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programoje buvo pabrėžtas siekis skatinti rūpinimąsi fizine ir psichine sveikata bei sveikos gyvensenos kultūros plėtojimą, didinant sveikatos raštingumą ir užtikrinant visuomenės sveikatos priežiūros sistemos tvarumą. Norint pasiekti minėtuosius tikslus, buvo numatyta didinti sąmoningumą dėl fizinės ir psichinės sveikatos svarbos, akcentuojant ligų prevenciją mokyklose; atnaujinti mokyklų sporto įrangą ir patalpas; stebėti fizinį aktyvumą ir vaikų psichinę būklę; didinti kokybiškų viešųjų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir gerinti viešosios sveikatos priežiūros sistemos valdymą apskritai.
58. Pagrindinis šiuo metu Lietuvoje veikiantis mechanizmas, padedantis užtikrinti, kad vaikų sveikatos poreikiai būtų bent iš dalies atliepti, yra kasmetiniai profilaktiniai sveikatos patikrinimai bei Nacionalinė imunoprofilaktikos 2019–2023 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2019 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-115 „Dėl Nacionalinės imunoprofilaktikos 2019–2023 metų programos patvirtinimo“. Pastaroji numato, kad visi rekomenduojami skiepai, įtraukti į nacionalinę imunizacijos schemą, būtų nemokami. Programa siekiama išlaikyti ne mažesnę kaip 90 proc. vaikų skiepijimo aprėptį (nuo tymų ir raudonukės – ne mažiau kaip 95 proc.) visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje atskirai. O kasmetiniai profilaktiniai sveikatos patikrinimai sveikatos priežiūros įstaigose, privalomi visiems vaikams, lankantiems Įstaigas ir bendrojo ugdymo mokyklas, apima šeimos gydytojų ir odontologų konsultacijas.
59. Finansinę paramą ir atitinkamas nemokamas paslaugas Lietuvoje gauna ir vaikai su negalia: šalpos pensiją, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją vaikams su negalia ir visuotinę bei nemokamą ankstyvąją reabilitaciją vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Kompleksinės paslaugos šeimoms apima pozityvios tėvystės mokymus, psichologines konsultacijas, vaiko priežiūros paslaugas, transportą ir kt.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
Nemokama ir veiksminga galimybė vaikams gauti sveiką ir pilnavertę mitybą
60. Situacija. Galimybė gauti tinkamą mitybą yra gyvybiškai svarbi vaikų vystymuisi nuo kūdikystės iki paauglystės. Subalansuotos mitybos trūkumas kūdikystėje lemia daugybę sveikatos problemų ateityje, vaikams ir paaugliams tai turi įtakos fizinei ir psichinei gerovei, kognityvinėms funkcijoms bei prisideda prie prastesnių mokymosi rezultatų. Ypač didelė rizika, kad pažeidžiamų grupių vaikai visą vaikystę negalės reguliariai ir sveikai maitintis. Labiausiai pažeidžiamos grupės yra vaikai, gyvenantys mažas pajamas gaunančiose šeimose, taip pat vaikai, patiriantys socialinę riziką. Ypač pažeidžiami yra kūdikiai ir 0–2 metų vaikai, nes jų galimybės tinkamai maitintis labai priklauso nuo tėvų įpročių. Vaikai, kurie nelanko jokių formaliojo švietimo įstaigų ir kurie taip pat dažniausiai yra iš mažas pajamas gaunančių šeimų ir (arba) patiriančių socialinę riziką, taip pat yra labai pažeidžiami, nes pagrindinės politikos priemonės, kuriomis siekiama pagerinti mitybos prieinamumą, įgyvendinamos per švietimo įstaigas.
61. Gimimo svoris ir žindymas pirmuosius šešis mėnesius yra pagrindiniai rodikliai, rodantys, ar kūdikis turi galimybę tinkamai maitintis. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, prasta motinos mityba prieš nėštumą ir nėštumo metu gali lemti mažą gimimo svorį, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos kūdikių sveikatos problemoms ateityje. Nors Lietuvoje mažo gimimo svorio rodikliai yra vieni mažiausių ES – 2019 m. jie sudarė 4,6 proc. visų gimusių kūdikių, – duomenys nėra suskirstyti, todėl sunku nustatyti pažeidžiamiausias grupes. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad žindymas pirmuosius šešis mėnesius yra labai svarbus naujagimių sveikatai ir vystymuisi. Lietuvos higienos instituto duomenimis, 2020 m. iš viso tik 37,8 proc. motinų maitino kūdikius vien tiktai krūtimi pirmuosius šešis mėnesius, nors šis rodiklis padidėjo nuo 32 proc. 2015 m. išliekantis didelis vaikų, kurie buvo žindyti mažiau nei šešis mėnesius, skaičius rodo nepatenkintą sveikos mitybos kūdikystėje poreikį. Vis dažniau vartojami dirbtiniai motinos pieno pakaitalai turi tendenciją išstumti natūralų žindymą, tačiau tokie duomenys Lietuvoje nerenkami. N. Baltranaitės parengtame darbe (2019) nurodoma, kad žindymo trukmei įtakos turi įvairūs socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Pasirinkimą žindyti ir žindymo trukmę lemia moters amžius (vyresnės moterys žindo ilgiau), išsilavinimas (moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą, žindo ilgiau). 2018 m. aukštąjį išsilavinimą (bakalauro laipsnis, Tarptautinė standartinė švietimo klasifikacija 5A lygis turinčios (75,1 proc.) ir dirbančios (šiuo konkrečiu atveju dirbančios moterys yra tos moterys, kurios turi darbą ir gauna nuolatines pajamas) (69,6 proc.) moterys turėjo daugiau žinių apie žindymo procesą ir jo naudą bei teigiamą požiūrį į jį nei žemesnį išsilavinimą turinčios ir nedirbančios moterys. Todėl mažiau išsilavinusios ir nedirbančios motinos dažniau nemaitina savo vaikų krūtimi arba nutraukia žindymą anksčiau. Anot G. E. Levinienės, J. Tamulevičienės, kt. (2013), kiti reikšmingi veiksniai yra gyvenimo sąlygos (didesnes pajamas gaunančios moterys žindo ilgiau), gyvenamoji vieta (mieste gyvenančios moterys žindo ilgiau). Be to, poreikis grįžti į darbą dažnai yra viena iš ankstyvo žindymo nutraukimo priežasčių.
62. Nuo 2020 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo konkrečios kūno masės indekso (toliau – KMI) ribos 2–18 metų amžiaus vaikams, atsižvelgiant į jų amžių ir lytį. Higienos institutas yra pateikęs 2020–2021 mokslo metų vaikų ir jaunuolių, lankančių formaliojo švietimo įstaigas nuo 2 iki 18 metų ir daugiau, KMI. Ankstesniais metais buvo teikiamas tik 7–17 metų amžiaus vaikų KMI. Ypač svarbu įtraukti informaciją apie 2–6 metų amžiaus vaikus, nes nustatyta, kad ši grupė gali būti labiau pažeidžiama dėl vaikų sveikatos priežiūros priklausomybės tik nuo jų tėvų. Vis dėlto minėtieji duomenys apima tik tuos vaikus, kurie lankė vaikų darželius. 2020–2021 mokslo metais 63,7 proc. formaliojo švietimo įstaigas lankančių vaikų ir jaunuolių KMI buvo normalus. Per mažo svorio buvo 14,6 proc. vaikų. Likusieji 21,7 proc. turėjo antsvorio, iš jų 6,9 proc. buvo nutukę. Per mažą kūno svorį turėjo 25,6 proc. 2–6 metų amžiaus vaikų, tai yra gerokai daugiau nei kitose amžiaus grupėse: 11,1 proc. 7–17 metų amžiaus vaikų ir 12,7 proc. vyresnių nei 18 metų amžiaus vaikų. Normalaus svorio vaikų dalis tarp 2–6 m. ir 7–17 m. amžiaus vaikų yra gana panaši – atitinkamai 63,6 proc. ir 63,3 proc. Tarp vyresnių nei 18 metų asmenų normalų svorį turėjo 67,3 proc.
63. Vaikų sveikatos stebėsenos informacinė sistemos (2021) duomenimis, daugiausia antsvorio turinčių vaikų yra 7–17 metų amžiaus (25,7 proc.), t. y. daugiau nei 10,8 proc. tarp 2–6 metų amžiaus vaikų ir 20 proc. tarp vyresnių nei 18 metų amžiaus vaikų. Higienos instituto duomenys atskleidžia, kad nuo 2016 m. vaikų (7–17 m.), kurių kūno svoris yra normalus, dalis gerokai sumažėjo (4,5 proc. punktų), o vaikų, turinčių antsvorio (antsvorio ir nutukimo), dalis padidėjo nuo 21,3 proc. 2016 m. iki 25,7 proc.
64. KMI yra rodiklis, glaudžiai susijęs su mitybos įpročiais ir maisto kokybe. Reguliari ir subalansuota mityba yra svarbi vaikų ir paauglių vystymuisi ir sveikatai. Netinkama mityba, kai trūksta vaisių, daržovių, baltymų, ir pernelyg didelis perdirbto maisto vartojimas prisideda prie lėtinių ligų ir sutrikimų išsivystymo įvairiais gyvenimo etapais. 2018 m. atliktas mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos elgsenos tyrimas (angl. Health Behaviour in School-aged Children – HBSC) parodė, kad lytis, amžius ir socialinė bei ekonominė padėtis daro didelę įtaką mitybos įpročiams. 2020 m. Lietuvoje vaikai vis dar nepakankamai vartojo vaisių ir daržovių. Higienos instituto pateiktais duomenimis (2020), tik 34,4 proc. ir 31,7 proc. vaikų atitinkamai vaisius ir daržoves valgo bent kartą per dieną. Naujausi tyrimai (pvz., R. A. Bartkevičiūtė, G. Barzda, kt. Mokyklinio amžiaus vaikų mitybos įpročių, faktinės mitybos ir fizinio aktyvumo įpročių tyrimo (2019-2020) ataskaita)ir 2020 metų Higienos instituto duomenys patvirtina, kad šių produktų vartojimas taip pat mažėja su amžiumi, dažniau juos linkusios vartoti mergaitės nei berniukai, o šių produktų trūkumas buvo ryškesnis tarp vaikų, gyvenančių žemesnio žemesnio socioekonominio sluoksnio šeimose. Be to, 46,7 proc. vaikų nevalgo pusryčių kiekvieną darbo dieną, iš jų 19,9 proc. darbo dienomis pusryčių apskritai nevalgo. Savaitgaliais 27,1 proc. vaikų nevalgo pusryčių kiekvieną dieną, iš jų 11,1 proc. savaitgaliais pusryčių nevalgo visiškai. Vėlgi vyresni vaikai ir vaikai iš žemesnio socioekonominio sluoksnio reguliariai pusryčiauja rečiau. Daugelis vaikų taip pat dažnai vartoja mažos maistinės vertės maisto produktus, pvz., saldumynus, užkandžius ir saldžius gėrimus. 2020 m. 17,1 proc. vaikų saldumynus vartojo bent kartą per dieną, o 32 proc. vaikų – 2–4 dienas per savaitę. Gazuotus gėrimus bent kartą per dieną gėrė 10,5 proc. respondentų, o 48,2 proc. bent kartą per savaitę. Nustatyta, kad 5–8 klasių vaikai saldumynus ir gazuotus gėrimus vartoja dažniausiai.
65. Skurdas, didelės sveiko maisto kainos, namų ūkių sudėtis ir gyvenimas kaimo vietovėse labai prisideda prie to, kad vaikams nėra pakankamai galimybių gauti tinkamą mitybą. Skurdas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių maistinių medžiagų trūkumą dėl įperkamumo. Pajamų neturintys namų ūkiai dažnai negali sau leisti vartoti pakankamai daržovių, vaisių ir tinkamų baltymų šaltinių. Pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinis tyrimo (2019) duomenimis, 7 proc. visų vaikų gyvena namų ūkiuose, kuriuose bent vienam vaikui dėl įperkamumo kasdien trūksta vaisių ir daržovių. Mažas pajamas gaunančiuose namų ūkiuose, kurių pajamos yra žemiau 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos, vaikų dalis yra gerokai didesnė (19 proc.). Piniginis skurdas dažnai būna didesnis tarp tam tikros sudėties namų ūkių ir dėl to šiems namų ūkiams atsiranda papildomų kliūčių gauti sveikai mitybai reikalingų maisto produktų. Pvz., tarp išlaikomų vaikų turinčių namų ūkių, mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams rizika negauti baltymų buvo gerokai didesnė (20,6 proc.) nei bendrai visiems namų ūkiams, turintiems išlaikomų vaikų (9,1 proc.).
66. Bendrijos statistikos apie pajamas ir gyvenimo sąlygas duomenimis, ši rizika ypač didelė mažas pajamas gaunančioms gausioms (auginančioms tris ir daugiau vaikų) šeimoms (38,7 proc.) ir mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams, gyvenantiems tik su vienu iš tėvų (26,1 proc.). 2019 m. mažiausios disponuojamosios pajamos buvo namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo su išlaikomais vaikais. Kadangi skurdas kaimo vietovėse yra didesnis nei miestuose, vaikai, gyvenantys šeimose tik su vienu iš tėvų, ypač kaimo vietovėse, dažniau patiria skurdą, taigi ir negali tinkamai maitintis. Giluminė politikos analizė taip pat atskleidė, kad vaikai iš šeimų, patiriančių pajamų skurdą ir socialinę riziką atokiose kaimo vietovėse, dažnai neturi ir transporto priemonių, kad galėtų pasiekti net pagrindines paslaugas, kurios dažnai pirmiausia organizuojamos, paskirstomos ir teikiamos didesniuose miestuose, centrinėse savivaldybės gyvenvietėse. Transporto trūkumas gali apriboti galimybes naudotis tokiomis paslaugomis, kaip sveikatos priežiūra, švietimas, socialinė apsauga, taip pat patekti į prekybos centrus, turgavietes ar maisto banko dalijimo punktus.
67. Pagrindinės taikomos politikos priemonės. Lietuvoje yra įgyvendinamos įvairios politinės priemonės, kuriomis siekiama sumažinti sveikos mitybos prieinamumo stoką. Šios priemonės apima informavimą apie žindymo svarbą ir žindymo skatinimą, bent vieno sveiko patiekalo per dieną suteikimą mokykloje, sveikos mitybos įgūdžių ugdymą, finansinės paramos ir paramos maistu nepasiturinčioms šeimoms teikimą.
68. Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų vertinimo pagal naujagimiams palankios ligoninės reikalavimus tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-1251 „Dėl Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų vertinimo pagal naujagimiams palankios ligoninės reikalavimus tvarkos aprašo patvirtinimo“, siekiama padidinti vaikų, žindomų bent pirmus šešis gyvenimo mėnesius, skaičių. Remiantis šiuo įsakymu, ligoninėse yra teikiamos konsultacijos žindyvėms ir rengiami darbuotojų mokymai apie laktaciją. Vis dėl to, atsižvelgiant į tai, kad ligoninių dalyvavimas teikiant konsultacijas ir dalyvavimas darbuotojų mokymuose yra savanoriškas, tokios konsultacijos ir mokymai apie laktaciją pasiekia ne visas moteris ir yra tik informacinio pobūdžio, nėra taikoma jokių priemonių, kurios užtikrintų besilaukiančių ir žindančių moterų sveiką mitybą.
69. Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymu ir Europos Sąjungos vaisių, daržovių ir pieno vartojimo skatinimo mokykloje programa siekiama suteikti vaikams reguliarų nemokamą maitinimą (bent vieną patiekalą per dieną) ir mokyti vaikus sveikos mitybos įgūdžių. Įstaigose , bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose yra teikiamas nemokamas maitinimas visiems pagal priešmokyklinio ugdymo programą ugdomiems vaikams ir pirmų bei antrų klasių mokiniams. Nemokamas maitinimas taip pat yra teikiamas vyresnių klasių mokiniams iš mažas pajamas gaunančių šeimų.
70. Vadovaujantis Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-964 „Dėl vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, vaikams teikiamas maistas turi atitikti privalomus kokybės standartus, praktines maitinimo tiekimo gaires ir rekomendacijas. Virėjai, valgyklos darbuotojai ir kiti susiję asmenys turi išklausyti maisto ruošimo ugdymo įstaigose mokymus. Dar viena programa, kuria siekiama sumažinti vaikų nepakankamos mitybos riziką, yra nustatyta 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 223/2014 dėl Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo. 2014–2020 m. Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas (toliau – EPLSAF) teikė šeimoms itin reikalingą pagalbą maistu, tačiau neturėjo ilgalaikių tikslų ir numatytų priemonių kaip iš esmės sumažinti šeimų ir tuo pačių vaikų skurdą, materialinį nepriteklių ir socialinę atskirtį. EPLSAF įtraukimas į „Europos socialinio fondo +“ finansuojamas programas nuo 2021 m. suteikia galimybę derinti materialinę paramą ir papildančiąsias priemones, taip prisidedant prie socialinės įtraukties politikos, paremtos Europos socialinių teisių ramsčiu, siekiančiu maisto ir materialinio nepritekliaus problemą spręsti labiau holistiškai.
PENKTASIS SKIRSNIS
TINKAMAS BŪSTAS
71. Situacija. Visų Lietuvos vaikų, taip pat mažas pajamas gaunančių šeimų ir vaikų, gyvenančių tik su vienu iš tėvų arba gausiose šeimose (auginančiose tris ir daugiau vaikų), per pastaruosius penkerius metus būsto išlaikymo išlaidų lygis sumažėjo, tačiau skirtumas tarp dideles pajamas gaunančių šeimų ir mažas pajamas gaunančių šeimų rodiklių Lietuvoje išlieka didelis (atitinkamai 0,1 proc. ir 10,4 proc. vaikų 2020 m.).
72. Lietuvoje vaikų, kenčiančių dėl nepakankamai šiltų namų, dalis yra viena didžiausių ES, ypač tarp vaikų, gyvenančių šeimose tik su vienu iš tėvų – 30,1 proc. ir mažas pajamas gaunančiose šeimose – 31 proc. (2020 m. duomenys). Energetinį skurdą patiria dar didesnė dalis mažas pajamas gaunančių vienišų tėvų šeimų – 2020 m. tai buvo 40,9 proc. Taigi, mažas pajamas gaunančių namų ūkių, susiduriančių su energijos nepritekliumi, dalis Lietuvoje per dešimtmetį (2010–2020 m.) išliko didelė. Tiesa, tarp kaimo gyventojų žymiai mažiau šeimų skundėsi negalinčios palaikyti tinkamos būsto šilumos lyginant su šeimomis mieste; taip pat šiek tiek mažiau šeimų nurodė negalinčios sumokėti paskolos, nuomos ar komunalinių mokesčių (už elektrą, vandenį, dujas).
73. Mažas pajamas gaunantys dviejų tėvų namų ūkiai, auginantys tris ar daugiau vaikų, ir mažas pajamas gaunantys dviejų tėvų namų ūkiai, auginantys du vaikus (pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų), Lietuvoje dažnai negali sau leisti įsigyti būsto su atskiru kambariu kiekvienam asmeniui. Vienų tėvų namų ūkiai su išlaikomais vaikais ir šeimos su trimis ir daugiau vaikų taip pat pasižymėjo didžiausiais būsto perpildymo rodikliais, atitinkamai 48,4 proc. ir 46,7 proc. vaikų (2020 m. duomenys). Dideles pajamas gaunančių Lietuvos šeimų būstų perpildymo lygis yra gerokai mažesnis (30,4 proc. 2020 m.) lyginant su mažas pajamas gaunančiomis šeimomis (43,7 proc. 2020 m.). Per pastaruosius penkerius metus stebimas tik nedidelis perpildymo rodiklio mažėjimas su nuolatiniais svyravimais aukštyn ir žemyn.
74. Tarp vaikų, gyvenančių mažas pajamas gaunančiose (19,4 proc. 2020 m.) ir dideles pajamas gaunančiose (7,4 proc. 2020 m.) šeimose, Lietuvoje yra didelis skirtumas dėl tokių būsto problemų kaip nesandarus stogas, drėgnos sienos, grindys ar pamatai, pūvantys langai ar grindys. Bendras aukštas pajamas gaunančių šeimų vaikų rodiklis yra gerokai mažesnis lyginant su vaikais iš mažas pajamas gaunančių šeimų, atskleidžiantis nevienodą vaikų padėtį šalyje. Vaikų, kurie savo namuose neturi viduje esančio nuleidžiamojo tualeto arba vonios ar dušo, rodiklis taip pat yra didesnis (4,3 proc. 2020 m.) nei ES27 vidurkis (1,7 proc. 2020 m.). Be to, vienų tėvų, auginančių vaikus, šeimose, lyginant su vaikus auginančiomis poromis, patogumų trūkumo lygis buvo aukštesnis.
75. Vaikai iš mažas pajamas gaunančių šeimų (13,8 proc. 2020 m.) ir namų ūkiai su išlaikomais vaikais (7,2 proc. 2020 m.) patiria didesnį būsto nepritekliaus lygį, ypač tėvų, turinčių tris ar daugiau išlaikomų vaikų, namų ūkiai (16,7 proc. 2020 m.) ir vieniši tėvai su išlaikomais vaikais (14,3 proc. 2020 m.).
76. Didelės finansinės išlaidos šeimoms, auginančioms vaikus su negalia (vaistų, techninių priemonių poreikis, paslaugų vaikams su negalia trūkumas), arba vaikams, gyvenantiems su tėvais, turinčiais negalią, lemia mažesnes šeimos pajamas, kurias būtų galima panaudoti būsto išlaidoms padengti. Šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, taip pat trūksta pritaikytų būstų.
77. Kalbant apie romų kvartalus, daugumoje ES valstybių narių jie dažnai būna perpildyti, šeimoms trūksta vandens, dujų, elektros ir viešųjų paslaugų. Europos Komisijos užsakymu atlikto „Vaiko garantijų sistemos studijos“ (2020) ataskaitos duomenimis, romai taip pat susiduria su diskriminacija dėl galimybės gauti būstą ir segregacijos. Vis dėlto informacijos apie romų vaikų būsto padėtį Lietuvoje nepakanka.
78. Neseniai atvykusių migrantų kilmės ir pabėgėlių vaikai Lietuvoje taip pat susiduria su bendra rizika, susijusia su būsto įperkamumu ir pakankamai prieinamo būsto trūkumu. Tačiau jie neproporcingai dažnai patiria ir specifines rizikas, susijusias su privačia nuomos rinka, kurioje jie dažnai diskriminuojami, ir todėl sunkiau gauna būstą.
79. Pagrindinės taikomos politikos priemonės. Būsto įperkamumas, energetinio skurdo mažinimas, asmenims su negalia (taip pat ir vaikams su negalia) pritaikytas būstas yra vieni iš pagrindinių 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano tikslų. Remiantis šiuo dokumentu Lietuvoje buvo pristatytos nacionalinės plėtros programos, iš kurių dvi – Šeimos politikos stiprinimo plėtros programa bei Socialinės sutelkties plėtros programa – daugiausia dėmesio skyrė šiems su būstu susijusiems aspektams: bendras būsto prieinamumo gerinimas, pažeidžiamų grupių galimybių gauti būsto kreditą didinimas ir kt. Šiuo metu parama būstui išsinuomoti mažas pajamas gaunančioms šeimoms teikiama, nuomojant socialinį būstą ar mokant būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją. Teikiant paramą būstui įsigyti, mokamos subsidijos valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų gavėjams, taip pat gali būti mokama išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensacija.
80. Kalbant apie aprūpinimą socialiniu būstu, ilgos laukiančiųjų eilės yra pagrindinė kliūtis pažeidžiamoms šeimoms Lietuvoje. Reaguojant į šį iššūkį, buvo nuspręsta įstatymiškai sutrumpinti socialinio būsto laukimo laiką – nuo 2024 m. iki 5 metų, o nuo 2026 m. iki 3 metų. Atsižvelgiant į šeimų pajamas ir patiriamą energetinį nepriteklių Lietuvoje skiriamos būsto šildymo išlaidų, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos.
81. Taip pat, vykdomas būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas vaikams, turintiems negalią, vadovaujantis Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. A1-103 „Dėl Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašo patvirtinimo“. Teisę į būsto pritaikymą turi vaikai, kuriems nustatytas neįgalumas ir vienas iš šių poreikių: 1) specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir asmuo turi judėjimo sutrikimų; arba 2) judėjimo techninės pagalbos priemonių poreikis; arba 3) specialusis nuolatinės slaugos poreikis ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis dėl psichikos ar proto negalios (dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos (Australijos modifikacijos sistema) F kodas); arba 4) specialusis nuolatinės slaugos poreikis dėl regėjimo sutrikimo. Būstas vaikams taip pat gali būti pritaikytas ir pagal bendrą būsto pritaikymo programą. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos aprūpina neįgalius vaikus, taip pat vaikus po ūmių traumų ligų ar turinčius judesio raidos sutrikimų, kol neįgalumas jiems dar nenustatytas, techninės pagalbos priemonėmis. Techninės pagalbos priemonė – bet koks asmenų su negalia naudojamas specialus ar standartinis gaminys, įrankis, įranga ar techninė sistema, padedantys išvengti, kompensuoti, sumažinti arba pašalinti sutrikusių funkcijų įtaką sveikatos būklei, asmens savarankiškumui, ugdymuisi, darbinei veiklai.
82. 2022 m. infliacija ypatingai palietė energetikos sektorių – drastiškai kylant šildymo kainoms buvo įvestos naujos priemonės būsto šildymo kompensacijai gauti: kreipimasis dėl kompensacijos vieną kartą per šildymo sezoną, nevertinamas besikreipiančiųjų turtas bei praplėstas galinčių gauti kompensacijas gavėjų ratas, taip siekiant sumažinti finansinę naštą dėl padidėjusių energijos išteklių kainų.
