LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
REZOLIUCIJA
DĖL LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS 1949 M. VASARIO 16 D. DEKLARACIJOS
2019 m. vasario 14 d. Nr. XIII-1977
Vilnius
gerbdamas kovotojų už Lietuvos laisvę ir visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą;
puoselėdamas tautos istorinės atminties gyvybingumą ir atsinaujinimą;
patvirtindamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti kovai su sovietų okupacija, taip pat vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje;
minėdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos (toliau – Deklaracija), pasirašytos Minaičiuose vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, 70-metį;
atkreipdamas dėmesį į tai, kad Deklaracijoje remiamasi tuo metu visiškai nauju, tačiau ir šiandien aktualiu, žmogaus teisių ir laisvių principus įtvirtinančiu tarptautiniu susitarimu – 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija;
reikšdamas didelę pagarbą ir dėkingumą Deklaraciją pasirašiusiems asmenims, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadovams – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos nariams Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Aleksandrui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, Juozui Šibailai-Merainiui, Broniui Liesiui-Nakčiai, Leonui Grigoniui-Užpaliui, Petrui Bartkui-Žadgailai;
pabrėždamas, kad Deklaracijoje išdėstyti nepriklausomybės, demokratijos ir žmogaus teisių bei socialinio teisingumo principai, vėliau įtvirtinti ir išplėtoti nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, išlieka aktualūs ir šiandien;
matydamas priešiškų jėgų pastangas klastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją ir juodinti partizanų atminimą,
konstatuoja, kad Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą bei įtvirtino pamatinę antisovietinės rezistencijos nuostatą – sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos nepripažinimą;
skelbia, kad Deklaracija yra siekio išsaugoti laisvą Lietuvos Respubliką simbolis, liudijantis lietuvių tautos valią bei teisę turėti demokratinę nepriklausomą valstybę, kuria rėmėsi 1918 m. vasario 16 d. Aktas ir 1990 m. kovo 11 d. Aktas;
kreipiasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, ragindamas visokeriopai stiprinti ir užtikrinti tinkamą istorinės atminties ir pilietiškumo ugdymo programų, Deklaraciją pasirašiusių asmenų ir partizanų vadų bei ilgiausiai kovojusių partizanų gyvenimo ir veiklos istorinių mokslinių tyrimų, palaikų paieškos ir identifikavimo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir jo padalinių veiklos bei darbuotojų darbo užmokesčio nuoseklaus didinimo, tremties ir rezistencijos muziejų, Lietuvos laisvės kovų atmintinų vietų įamžinimo finansavimą;
pažymi, kad būtina tęsti ir stiprinti informacijos apie Lietuvos laisvės kovą ir Deklaracijos istorinę, teisinę ir politinę reikšmę sklaidą tarptautiniu mastu, pabrėžiant Deklaracijoje išdėstytus pamatinius demokratijos, teisingumo, laisvės ir lygiateisiškumo principus, kuriais rėmėsi ir naujausi to meto laisvojo pasaulio susitarimai bei deklaracijos.