Byla Nr. 15/2019
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR
BENDRIJŲ ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2021 m. rugsėjo 7 d. Nr. KT140-N11/2021
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2021 m. rugsėjo 1 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2019 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-22/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 2 punktą, turi teisę pripažinti netradicinę religinę organizaciją, taip pat atšaukti jai suteiktą valstybės pripažinimą, tačiau neturi diskrecijos nustatyti tokio specialaus statuso suteikimo sąlygų, nes jos yra nustatytos Konstitucijoje. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“ reiškia, kad Seimas turi įgaliojimus pripažinti bažnyčias ir kitas religines organizacijas, bet tik tokias, kurios atitinka dvi minėtas Konstitucijoje įtvirtintas sąlygas: jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tik tai, ar tam tikra religinė organizacija, siekianti valstybės pripažinimo, atitinka minėtas sąlygas.
Pareiškėja, remdamasi inter alia oficialiąja konstitucine doktrina, suformuota, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime, pažymi, kad jeigu minėtos sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimas negali būti suteiktas.
1.2. Pareiškėja nurodo, kad detalizuoti ir aiškinti minėtas Konstitucijoje nustatytas sąlygas galima tik pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, todėl įstatymų leidėjas neturi teisės įstatymu nustatyti tokio religinių bendrijų pripažinimo teisinio reguliavimo, kuriuo nebūtų atsižvelgiama į oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje suformuluotą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus.
Pareiškėjos teigimu, minėtame Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime sąlyga „turi atramą visuomenėje“ yra siejama su daugiau kaip keliais veiklos dešimtmečiais, daugiau kaip viena ar keliomis žmonių kartomis, t. y. Konstitucinis Teismas, pasak pareiškėjos, laiką skaičiuoja šimtais, o ne dešimtimis metų. Todėl, pareiškėjos nuomone, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje, prieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta sąlyga „turi atramą visuomenėje“ reiškia „ilgalaikę atramą, kuri neapsiriboja keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“.
2.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1.1. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, tiek pareiškėjos ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, tiek jo 6 straipsnio 3, 4 dalyse yra nustatyta tik religinių bendrijų pripažinimo tvarka (procedūros), tačiau nėra nustatyta tokio pripažinimo sąlygų. Sąlygos, kurias turi atitikti kita (netradicinė) religinė bendrija, siekianti valstybės pripažinimo, yra nustatytos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje ir jos atitinka Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime nustatytas sąlygas.
2.1.2. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas ne trumpesnis kaip 25 metų terminas, skaičiuojamas nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje dienos, prašymui dėl valstybės pripažinimo pateikti negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatytoms valstybės pripažinimo suteikimo kitoms (netradicinėms) religinėms bendrijoms sąlygoms, nes suėjus šiam terminui religinė bendrija savaime nėra laikoma turinčia atramą visuomenėje. Jo teigimu, įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatydamas minėtą terminą, turėjo tikslą nustatyti minimalų terminą, kada religinė bendrija įgyja teisę pradėti valstybės pripažinimo procedūrą, o ne absoliučią valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai sąlygą. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad, religinei bendrijai Įstatymo nustatytais terminais pateikus prašymą būti pripažintai valstybės, turi būti vertinama, ar religinė bendrija turi visuomenės palaikymą (atramą visuomenėje) ir ar jos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Jo manymu, Seimas, pagal Įstatymo 6 straipsnio 3 dalį gavęs atitinkamą Teisingumo ministerijos išvadą, turi diskreciją (bet ne pareigą) konstatuoti, kad religinė bendrija turi visuomenės palaikymą (atramą visuomenėje) ir kad jos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Todėl nėra teisinio pagrindo ginčijamos Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos vertinti kaip prieštaraujančios Konstitucijai.
2.1.3. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat teigia, kad religinės bendrijos turimas palaikymas visuomenėje negali būti nei sukuriamas, nei panaikinamas administraciniu viešojo subjekto aktu, todėl religinės bendrijos turimą atramą visuomenėje vertinti išimtinai pagal pirminio jos įregistravimo Lietuvoje datą yra objektyviai nepagrįsta.
2.1.4. Suinteresuoto asmens atstovas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2021 m. birželio 8 d. sprendimu byloje Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 48329/19), kurioje EŽTT sprendė dėl atsisakymo suteikti šiai religinei bendrijai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, pažymi, jog EŽTT kritiškai įvertino tai, kad Įstatymu nenustatyta, kokiu pagrindu Seimas gali atsisakyti suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą religinei bendrijai, dėl tokio pripažinimo suteikimo kuriai Teisingumo ministerija yra pateikusi palankią išvadą. Be to, minėtame EŽTT sprendime, pasak suinteresuoto asmens atstovo, pažymėta ir tai, kad priimti sprendimą dėl valstybės pripažinimo suteikimo atitinkamai religinei bendrijai yra patikėta Seimui, politinei institucijai, o dėl politinės parlamentinių procedūrų prigimties kyla rizika, kad religinės organizacijos atžvilgiu priimamam sprendimui gali turėti įtakos politiniai įvykiai ir (ar) motyvai.
2.2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauti suinteresuoto asmens Seimo buvusio atstovo tuometinio Seimo nario Gedimino Vasiliausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, neprieštarauja Konstitucijai.
III
Byloje gauta medžiaga
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos tuometinio Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Žydrūno Plytniko, Lietuvos religijotyrininkų draugijos valdybos narės dr. Eglės Aleknaitės rašytinės nuomonės.
3.1. Ž. Plytniko nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
3.1.1. Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodyti du religinių bendrijų atramos visuomenėje aspektai – religinės bendrijos narių skaičius ir egzistavimo Lietuvoje laikas. Ž. Plytniko nuomone, Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas inter alia reikalavimas dėl tam tikro religinės bendrijos egzistavimo Lietuvoje metų skaičiaus (nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje) atitinka oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nurodytą egzistavimo Lietuvoje laiko aspektą, o Įstatymo to paties straipsnio nuostata, kad valstybės pripažinimas suteikiamas ne religinėms bendruomenėms, o religinėms bendrijoms (t. y. bent kelių religinių bendruomenių susivienijimams, taip teoriškai preziumuojant didesnį nei vienos religinės bendruomenės narių skaičių), siejamas su oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nurodytu bažnyčios ar kitos religinės organizacijos narių skaičiumi.
3.1.2. Vien tai, ilgesnis ar trumpesnis yra veiklos Lietuvoje laikotarpis, nesuteikia galimybės įvertinti religinės bendrijos turimos atramos visuomenėje. Šiame kontekste Ž. Plytnikas atkreipia dėmesį į tai, kad dalies religinių bendruomenių, įregistruotų Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metų laikotarpiu, veikla nutrūko ar buvo nutraukta sovietinės okupacijos laikotarpiu, taigi dalis jų gana ilgą laiką neveikė; atkūrus jų veiklą, atrama visuomenėje daugiausia buvo kuriama iš naujo; be to, skirtingų religinių bendruomenių augimo dinamika, narių skaičius, institucionalizacijos lygmuo labai skiriasi.
Tai, kad Įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas tam tikras metų nuo pirminio religinių bendrijų įregistravimo Lietuvoje skaičius, reiškia, kad jos praėjus šiam laikui įgyja tik teisę kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo; šis terminas įstatyme nėra sutapatintas su visuomenės palaikymu arba su konstitucine atramos visuomenėje samprata. Todėl nėra priežasčių, kodėl įstatymų leidėjas negalėtų nustatyti tam tikro termino, kuriam suėjus religinė bendrija įgytų teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai, nes, kaip minėta, tai, kad religinė bendrija gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo, savaime nereiškia, jog ji atitiks Konstitucijos ir įstatymo nustatytus kriterijus valstybės pripažinimui gauti.
3.1.3. Ž. Plytnikas taip pat pateikė duomenis apie religines bendrijas, kurios Seimui buvo (yra) pateikusios prašymus dėl valstybės pripažinimo suteikimo joms, pavyzdžiui: Septintosios dienos adventistų bažnyčia (kurios veikla, kaip nurodyta rašytinėje nuomonėje, pradėta 1921 metais, o jos pirminis įregistravimas įvyko 1927 metais) dėl valstybės pripažinimo kreipėsi 2003 metais, valstybės pripažinimas jai suteiktas 2008 metais; Lietuvos naujoji apaštalų bažnyčia (pirminis įregistravimas įvyko XIX amžiaus antrojoje pusėje) dėl valstybės pripažinimo kreipėsi 2000 metais, valstybės pripažinimas jai suteiktas 2017 metais; Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ (pirminis įregistravimas įvyko 1992 metais) dėl valstybės pripažinimo kreipėsi 2017 metais, suteikti valstybės pripažinimą jai atsisakyta 2019 metais; Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia (pirminis įregistravimas įvyko 1901 metais) dėl valstybės pripažinimo kreipėsi 2001 metais (rašytinėje nuomonėje duomenų apie valstybės pripažinimo suteikimą šiai bažnyčiai nepateikta).
3.2. E. Aleknaitės nuomonėje teigiama, kad ginčijamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
3.2.1. Laikotarpis nuo religinės bendruomenės veiklos pradžios ar konkrečiai nuo pirminio religinės bendruomenės įregistravimo Lietuvoje nėra vienintelis ir svarbiausias kriterijus religinės bendrijos turimai atramai visuomenėje įvertinti. Ši atramos visuomenėje samprata sietina inter alia su Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime minimu tokios bendrijos narių skaičiumi ir veiklos trukme, o oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nustatytas reikalavimas, kad atrama visuomenėje „turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“, pasak E. Aleknaitės, yra susijęs su Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis.
3.2.2. Išskirtini du svarbūs ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto laikotarpio aspektai: įvykis, nuo kurio skaičiuojama šio laikotarpio pradžia, ir šio laikotarpio trukmė:
– Įstatyme nurodytas įvykis, nuo kurio skaičiuojamas ne trumpesnis kaip 25 metų terminas, kuriam suėjus šios bendrijos įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo, yra pirminis religinės bendrijos įregistravimas; pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį „pirminis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 dienos“;
– 1995 metais priimtu Įstatymu nustačius ne trumpesnį kaip 25 metų nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje terminą, kuriam suėjus šios bendrijos įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo, Įstatymo priėmimo metais besikreipianti bendrija turėjo būti įregistruota ne vėliau kaip 1970 metais, o tai padaryti dėl religinių organizacijų veiklai taikytų suvaržymų (inter alia jų įregistravimo sunkumų) buvo gana sudėtinga; Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje būtų suėjęs ne trumpesnis kaip 25 metų terminas, šiuo metu gali būti įvykdomas lengviau, nes pirminis religinės bendrijos įregistravimas gali būti įvykęs jau Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje; taigi nustatant konkretų laikotarpį nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje, suteikiantį teisę jai kreiptis dėl valstybės pripažinimo, būtina atsižvelgti į tai, kiek toks įregistravimas apskritai buvo įmanomas šiuo laikotarpiu.
Todėl, E. Aleknaitės teigimu, šiuo metu toks laikotarpis negali būti ilgesnis kaip 25 metai. Be to, religinei bendrijai tenkinant minimalius įregistravimo kriterijus, jos stabilumui patvirtinti užtektų ir gerokai trumpesnio laikotarpio, pavyzdžiui, 10 metų. Nusprendus šį laikotarpį pailginti, pavyzdžiui, iki 75 metų, dėl minėtų istorinių aplinkybių įgyvendinti šį reikalavimą būtų sudėtinga. Kita vertus, su įregistravimu nesiejamas religinės bendrijos veiklos pradžios nustatymas būtų gerokai sudėtingesnis procesas, todėl nustatyti kitą religinės bendruomenės raidos įvykį nei dabar Įstatyme nustatytasis ne trumpesnis kaip 25 metų laikotarpis nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, kuris būtų lengvai nustatomas ir tiktų visoms religinėms bendrijoms, vargu ar būtų įmanoma.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.
5. Seimas 1995 m. spalio 4 d. priėmė Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. lapkričio 2 d.
Šiuo įstatymu nustatyti religinių bendruomenių bei bendrijų ir Lietuvos valstybės teisiniai santykiai; juo įgyvendinama Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose bei susitarimuose įtvirtinta žmogaus teisė į tikėjimo laisvę (1 straipsnis).
5.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog Įstatymo 2 straipsnio „Teisė į tikėjimo laisvę“ 7 dalyje nustatyta, kad tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas.
Paminėtina ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnyje „Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai“ įtvirtintos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios inter alia religinių bendruomenių ir bendrijų sąvokos:
– religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, arba atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys (1 dalis);
– religinė bendrija yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai; bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę (2 dalis).
Taigi pagal Įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą religinę bendriją turi sudaryti ne mažiau kaip dvi bendrą vadovybę turinčios religinės bendruomenės, t. y. religinė bendrija yra gausesnis pagal ją vienijančių religinių organizacijų skaičių darinys nei religinė bendruomenė.
5.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualu pažymėti ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnyje yra nurodytos tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos, o pagal Įstatymo 6 straipsnį kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos. Taigi, kaip matyti iš Įstatymo 5, 6 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, Lietuvoje yra išskiriamos trejopo statuso religinės bendruomenės ir bendrijos: tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, kitos (netradicinės) valstybės pripažintos religinės bendrijos ir kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, t. y. tokios, kurios nėra tradicinės ir neturi valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso.
6. Įstatymo 6 straipsnyje „Kitų religinių bendrijų pripažinimas“, kurio 2 dalį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėja, nustatyta:
„Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.
Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos.
Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytas pirminis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 dienos.“
Taigi Įstatymo 6 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta galimybė kitoms (netradicinėms) religinėms bendrijoms kreiptis dėl valstybės pripažinimo, taip pat nustatytos tokio pripažinimo suteikimo sąlygos ir tvarka. Įstatymo 6 straipsnio nuostatas sistemiškai aiškinant kartu su 4 straipsnio 1, 2 dalies nuostatomis pažymėtina, kad teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo turi tik religinės bendrijos, kurios yra gausesni pagal jas vienijančių religinių organizacijų skaičių dariniai nei religinės bendruomenės.
6.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį kitoms (netradicinėms) religinėms bendrijoms valstybės pripažinimas gali būti suteiktas tuo atveju, jei jos atitinka šioje dalyje expressis verbis nustatytas dvi sąlygas: 1) jos yra palaikomos visuomenės; 2) jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Pažymėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį valstybės pripažinimas reiškia, jog valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.
6.2. Pažymėtina, kad ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas terminas, kuriam suėjus religinė bendrija įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo: tam, kad religinė bendrija įgytų tokią teisę, turi būti praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, kuris pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį laikomas įvykusiu, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjos ginčijamu aspektu aiškinamą kartu su šio straipsnio 1 dalimi, minėtas ne trumpesnis kaip 25 metų terminas nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje, kuriam suėjus religinė bendrija įgyja teisę (gali) kreiptis dėl valstybės pripažinimo, negarantuoja, kad suėjus šiam terminui kita (netradicinė) religinė bendrija bus pripažinta valstybės; tokiam valstybės pripažinimui gauti religinė bendrija turi atitikti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas – ji turi būti palaikoma visuomenės ir jos mokymas bei apeigos turi neprieštarauti įstatymams ir dorai.
6.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Seimas turi diskreciją spręsti dėl valstybės pripažinimo suteikimo besikreipiančiai kitai (netradicinei) religinei bendrijai, patikrinęs, ar ta religinė bendrija atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Be to, pagal Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą Seimas tik gavęs Teisingumo ministerijos išvadą, įgyvendindamas savo diskreciją, sprendžia, ar suteikti minėtai religinei bendrijai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.
6.4. Taip pat pažymėtina, kad ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas ir pakartotinio kitos (netradicinės) religinės bendrijos kreipimosi dėl valstybės pripažinimo terminas Seimui atsisakius suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą; tokiu atveju tik praėjus 10 metų nuo prašymo suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą nepatenkinimo dienos minėta bendrija gali pakartotinai kreiptis dėl valstybės pripažinimo.
6.5. Aiškinant Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina ir tai, kad nei ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, nei kitose šio straipsnio ar kitose šio Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kada Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažinimo tam tikrai besikreipiančiai religinei bendrijai suteikimo, turi priimti atitinkamą sprendimą suteikti ar atsisakyti suteikti tokiai bendrijai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.
7. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, ginčijamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Įstatymo nuostatų, kuriomis inter alia atskleidžiami tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, kitų (netradicinių) valstybės pripažintų religinių bendrijų ir kitų religinių bendruomenių ir bendrijų (t. y. tokių, kurios nėra tradicinės ir neturi valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso) statuso skirtumai, kontekste.
7.1. Paminėtinos šios Įstatymo nuostatos, susijusios su laisve atlikti religines apeigas ir teise dėstyti tikybą švietimo įstaigose:
– tikinčiųjų mokinių ir jų tėvų prašymu valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose gali būti atliekamos tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų apeigos, neprieštaraujančios pasaulietinės mokyklos sampratai (8 straipsnio 4 dalis);
– valstybinėse švietimo įstaigose tėvų pageidavimu gali būti dėstoma tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikyba (9 straipsnio 2 dalis);
– valstybė pripažįsta tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos dėstymą konfesinėse mokymo įstaigose tikybos dėstymo programas užregistravus Švietimo ir mokslo ministerijoje ir jai pateikus mokytojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus bei atitinkamos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasinės vyresnybės prašymą (9 straipsnio 3 dalis).
7.1.1. Taigi pagal Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, 9 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą tik tradicinių ir valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų apeigos gali būti atliekamos valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose tikinčiųjų mokinių ir jų tėvų prašymu; be to, tik minėtų religinių bendruomenių ir bendrijų tikyba gali būti dėstoma valstybinėse švietimo įstaigose ir – įstatymo nustatyta tvarka – konfesinėse mokymo įstaigose.
7.1.2. Pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su Įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, 9 straipsnio 2, 3 dalimis pažymėtina, kad religinė bendrija, kuri praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje kreipėsi dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo jai ir kuriai toks statusas nebuvo suteiktas, priešingai nei kita religinė bendrija, kuri nėra tradicinė, tačiau kuriai yra suteiktas valstybės pripažintos religinės bendrijos statusas, neturi teisės įstatymo nustatyta tvarka atlikti savo apeigų ir dėstyti savo tikybos valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose, taip pat neturi teisės dėstyti savo tikybos konfesinėse mokymo įstaigose.
8. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, ginčijamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kai kurių kitų įstatymų nuostatų, kuriomis inter alia atskleidžiami tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, kitų (netradicinių) valstybės pripažintų religinių bendrijų ir kitų religinių bendruomenių ir bendrijų (tokių, kurios nėra tradicinės ir neturi valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso) statuso, inter alia joms teikiamų kai kurių teisių ir specialių jų veiklos garantijų, skirtumai, kontekste.
8.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.24 straipsnio (2015 m. gruodžio 3 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą santuokos sudarymas bažnyčios nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka, jeigu santuoka buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikoje įregistruotų ir valstybės pripažintų religinių organizacijų kanonų nustatytą procedūrą ir laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
8.2. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalį (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir vienuoliai valstybės lėšomis draudžiami pensijų socialiniu draudimu (kai jie neturi būtinojo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, negauna valstybinio socialinio draudimo pensijos ir kai jų draudžiamųjų pajamų suma per kalendorinius metus yra mažesnė už atitinkamų metų 12 Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų sumą, sumokant valstybės lėšomis trūkstamą iki 12 Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų sumos socialinio draudimo įmokų sumą).
8.3. Pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2020 m. gegužės 7 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalį Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms suteikia laiką religinėms apeigoms transliuoti dvišaliuose susitarimuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
8.4. Pagal Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2015 m. gruodžio 10 d. redakcija) žemės mokesčiu neapmokestinama žemė, nuosavybės teise priklausanti tradicinėms ir kitoms valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams.
8.5. Taigi apibendrinant Civilinio kodekso 3.24 straipsnio (2015 m. gruodžio 3 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2020 m. gegužės 7 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalyje, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 10 punkte (2015 m. gruodžio 10 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad tik tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms ir kitoms (netradicinėms) valstybės pripažintoms religinėms bendrijoms (be kita ko, jų dvasininkams ar vienuoliams) suteikiamos inter alia nurodytų įstatymų nuostatose įtvirtintos tam tikros teisės ir specialios jų veiklos garantijos, kurių neturi kitos (netradicinės) valstybės nepripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos, kaip antai teisė, kad valstybės pripažintų religinių bendrijų dvasininkai ir vienuoliai įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų draudžiami valstybės lėšomis pensijų socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija)), teisė naudotis žemės mokesčio lengvata (Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 10 punktas (2015 m. gruodžio 10 d. redakcija)).
8.6. Pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtomis Civilinio kodekso 3.24 straipsnio (2015 m. gruodžio 3 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2020 m. gegužės 7 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalies, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 10 punkto (2015 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatomis konstatuotina, kad tik tuomet, kai Seimas religinei bendrijai suteikia valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą po to, kai ji kreipiasi dėl tokio statuso suteikimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje ir kai ji atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas – yra palaikoma visuomenės ir jos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai, tokia valstybės pripažinta religinė bendrija (be kita ko, jos dvasininkai ir vienuoliai) įgyja teisę naudotis tam tikromis inter alia minėtuose įstatymuose įtvirtintomis tik tradicinėms ir kitoms (netradicinėms) valstybės pripažintoms religinėms bendrijoms taikomomis teisėmis bei specialiomis veiklos garantijomis, kurių neturi kitos religinės bendruomenės ir bendrijos (t. y. tokios, kurios nėra tradicinės ir neturi valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso).
II
Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai, įtvirtinantys minties,
sąžinės ir religijos laisvę, ir šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualu atskleisti Europos Tarybos, Europos Sąjungos teisės aktuose ir EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintus inter alia religijos laisvės principus, susijusius, be kita ko, su religijos laisvės įgyvendinimu ir bažnyčių, religinių organizacijų teisinio statuso ypatumais.
10. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.
11. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.
12. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 17 straipsnio 1 dalį „Sąjunga gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“.
Taigi pagal minėtą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 17 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi diskrecijos laisvę nustatyti bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statusą nacionalinės teisės nuostatomis.
13. Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija, aktualių dokumentų nuostatos, susijusios su reikalavimų religinių organizacijų tam tikro statuso įgijimui, įskaitant laukimo laiką iki tokio statuso įgijimo, nustatymu valstybėse.
13.1. Venecijos komisija 2004 m. birželio 11 d. priėmė Teisėkūros, susijusios su įstatymais, turinčiais įtakos religijai ar tikėjimui, peržiūros gaires, parengtas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro Religijų ar tikėjimų ekspertų grupės.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, jog šiose gairėse inter alia nurodyta, kad valstybė, nustatydama tam tikrą teisinį reguliavimą, neturi įtvirtinti nuostatų, kuriomis būtų suteikiama pernelyg plati diskrecija valstybės valdžios institucijoms priimant sprendimus; turi būti kruopščiai ribojama valstybės diskrecija, kuria galėtų būti varžoma religijos laisvė, kai tokie ribojimai kyla iš neaiškių nacionalinės teisės nuostatų ar dėl kitų priežasčių (F dalies 1 punktas).
13.2. Venecijos komisija 2014 m. birželio 13–14 d. vykusioje 99-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Religinių ar tikėjimo bendruomenių juridinio asmens statuso gaires, parengtas kartu su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuru. Paminėtinos nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje aktualios šių gairių nuostatos:
– valstybės gali nuspręsti suteikti tam tikras privilegijas religinėms ar tikėjimo bendruomenėms arba organizacijoms (pvz., finansines subsidijas, finansines lengvatas per mokesčių sistemą, narystę visuomeninio transliuotojo įstaigoje) (38 punktas);
– suteikiant tokias lengvatas keliami papildomi reikalavimai religijos ar tikėjimo bendruomenėms turi būti proporcingi ir nediskriminuojantys (38 punktas);
– teisinis reguliavimas, kuriuo suteikiamos lengvatos religinėms ar tikėjimo bendruomenėms arba organizacijoms, turi būti objektyvus ir pagrįstas, t. y. juo turi būti siekiama teisėto tikslo ir laikomasi taikomų priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo principo (39 punktas).
13.3. Venecijos komisijos 2012 m. kovo 16–17 d. vykusioje 90-ojoje plenarinėje sesijoje priimtoje nuomonėje Nr. 664/2012 „Dėl Vengrijos 2011 metų įstatymo CCVI dėl sąžinės ir religijos laisvės bei bažnyčių, denominacijų ir religinių bendrijų teisinio statuso“ vertinant Vengrijoje siūlytą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintas trukmės reikalavimas „bent 100 metų tarptautiniu mastu ar kaip asociacijai Vengrijoje bent 20 metų“, pažymėta, kad šis reikalavimas yra labai nelankstus, todėl netradicinėms religijoms labai sudėtinga būti registruotoms ir pripažintoms (57, 58 punktai). Todėl Venecijos komisija rekomendavo peržiūrėti šį trukmės reikalavimą (64 punktas), pažymėjusi, kad siūlomas įtvirtinti reikalavimas teisinio subjektiškumo požiūriu yra perteklinis (64 punktas).
14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios EŽTT jurisprudencijos nuostatos, susijusios su inter alia Konvencijos 9 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu.
14.1. EŽTT, savo jurisprudencijoje aiškindamas ir taikydamas Konvencijos 9 straipsnio, kuris dažnai taikomas kartu su jos 14 straipsniu, nuostatas, yra pabrėžęs, kad minties, sąžinės ir religijos laisvė yra vienas iš demokratinės visuomenės pagrindų. Nors religijos laisvė visų pirma yra kiekvieno asmens sąžinės dalykas, ji taip pat inter alia reiškia laisvę skelbti savo religiją vienam ir asmeniškai arba bendrai su kitais, viešai ir to paties tikėjimo asmenų rate. Kadangi religinės bendruomenės tradiciškai veikia kaip organizuotos struktūros, Konvencijos 9 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su jos 11 straipsniu, kuriame asociacijos laisvė ginama nuo nepagrįsto valstybės kišimosi. Savarankiškas religinių bendruomenių egzistavimas yra būtinas pliuralizmui demokratinėje valstybėje ir todėl saugomas, o tokią apsaugą suteikia Konvencijos 9 straipsnis (2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas ir kiti prieš Austriją, peticijos Nr. 40825/98, 61 punktas).
14.2. EŽTT savo jurisprudencijoje aiškindamas Konvencijos 9 straipsnio nuostatas taip pat yra pažymėjęs, kad:
– iš Konvencijos 9 straipsnio valstybės valdžios institucijoms kylanti pareiga šioje srityje vykdant joms suteiktus įgaliojimus išlikti neutralioms reiškia, kad tuo atveju, jei valstybė nustato reguliavimą, pagal kurį religinės grupės gali įgyti ypatingą su tam tikromis privilegijomis siejamą juridinio asmens statusą, visoms pageidaujančioms religinėms grupėms turi būti suteikta sąžininga galimybė kreiptis dėl tokio statuso įgijimo, o nustatytieji kriterijai turi būti taikomi be jokios diskriminacijos (2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas ir kiti prieš Austriją, peticijos Nr. 40825/98, 92 punktas; 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Löffelmann prieš Austriją, peticijos Nr. 42967/98, 53 punktas; 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Savez Crkava „Riječ Života“ ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7798/08, 87 punktas);
– dėl minėtų su tam tikro statuso įgijimu siejamų kriterijų nustatymo religinėms grupėms (įskaitant teisinį reguliavimą, kai nustatomas tam tikras laukimo laikotarpis, kuriam pasibaigus juridinio asmens statusą turinti religinė asociacija gali įgyti labiau konsoliduotą viešosios teisės subjekto statusą) kyla sudėtingų klausimų, nes valstybės pareiga – likti neutraliai ir nešališkai įgyvendinant reguliavimo funkciją religijos laisvės srityje ir savo santykiuose su įvairiomis religijomis, denominacijomis ir tikėjimais. Todėl tokius kriterijus (įskaitant minėtą laukimo laikotarpį) teismas turi vertinti ypač nuodugniai (2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas ir kiti prieš Austriją, peticijos Nr. 40825/98, 97 punktas; 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Savez Crkava „Riječ Života“ ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7798/08, 88 punktas);
– EŽTT galėtų sutikti, jog 10 metų laukimo laikotarpis, reikalingas tam, kad registruota religinė bendrija įgytų tam tikrą statusą, gali būti būtinas esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai religinės grupės yra naujai įsteigtos ir nežinomos. Bet vargu ar toks laikotarpis pateisinamas, kai religinės grupės, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai, tiek tarptautiniu, tiek šalies mastu egzistuoja ilgą laiką ir dėl to kompetentingoms institucijoms yra žinomos. Valstybės institucijos turėtų galėti per daug trumpesnį laikotarpį patikrinti, ar tokia religinė grupė atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus (2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas ir kiti prieš Austriją, peticijos Nr. 40825/98, 95, 98 punktai).
15. EŽTT taip pat yra pabrėžęs, jog religijos laisvei nereikia, kad būtų sukurtos specialios teisinės sąlygos tam, kad religinėms bendruomenėms būtų užtikrintas specialus statusas, susijęs su specialiomis privilegijomis, tačiau valstybė, sukūrusi tokį statusą, turi vykdyti savo neutralumo ir nešališkumo pareigą ir kartu užtikrinti, kad religinėms grupėms būtų suteikta sąžininga galimybė kreiptis dėl tam tikro statuso ir kad kriterijai, nustatyti šiam statusui įgyti, būtų taikomi be jokios diskriminacijos (2021 m. birželio 8 d. sprendimo byloje Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 48329/19, 126 punktas).
Minėtame sprendime, priimtame byloje Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą, EŽTT, nagrinėdamas, ar asmenys, esantys analogiškose ar atitinkamai panašiose situacijose, buvo traktuojami skirtingai, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, įskaitant tai, kad Teisingumo ministerija buvo padariusi išvadą, jog pareiškėja atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus valstybės pripažinimui įgyti, pažymėjo, kad Seimas keletą kartų valstybės pripažinimą suteikė tokioms religinėms bendrijoms, kurių išpažinėjų skaičius buvo mažesnis, palyginti su pareiškėjos išpažinėjų skaičiumi, o tai rodo, kad tų kitų bendrijų visuomenės palaikymas buvo traktuojamas kaip pakankamas. Atsižvelgęs į tai, kad keletui kitų religinių bendrijų, skirtingai nei pareiškėjai, Seimas suteikė valstybės pripažinimą, EŽTT šioje byloje padarė išvadą, kad pareiškėja buvo traktuojama skirtingai nei kitos religinės bendrijos, kurios buvo analogiškoje ar atitinkamai panašioje situacijoje, ir kad pareiškėjos skirtingas traktavimas negali būti pateisinamas jos įsitikinimų pobūdžiu (128–130 punktai).
16. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Europos Tarybos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, kuriose yra įtvirtinta religijos laisvės principas, jo įgyvendinimo ir bažnyčių, religinių organizacijų teisinio statuso ypatumai, atskleisti inter alia EŽTT jurisprudencijoje, konstatuotina, kad nors pagal minėtą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 17 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi diskrecijos laisvę nustatyti religinių organizacijų statusą nacionalinės teisės nuostatomis, o valstybės gali nuspręsti suteikti religinėms organizacijoms jų prašymu tam tikrą statusą (juridinio asmens statusą ir (ar) kitokį valstybės pripažinimą (kai juridinio asmens statusą turinti religinė asociacija gali įgyti labiau konsoliduotą viešosios teisės subjekto statusą)), tačiau religinėms organizacijoms keliami reikalavimai, kuriuos jos turi atitikti, kad įgytų tam tikrą statusą, suteikiantį joms įvairių teisių, garantijų ar privilegijų, negali būti pernelyg sunkiai įgyvendinami; jie turi būti proporcingi ir nediskriminuojantys (be kita ko, pernelyg ilgos trukmės egzistavimo valstybėje iki religinės organizacijos įregistravimo ar labiau konsoliduoto viešosios teisės subjekto statuso įgijimo reikalavimai nėra tinkami).
III
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
17. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje, atitiktis Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“.
18. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.“
18.1. Aiškindamas Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija įtvirtina trejopą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą: vienos bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje, kitos (tradicinėmis Lietuvoje nesančios) bažnyčios bei religinės organizacijos yra valstybės pripažintos, dar kitos Lietuvoje veikiančios bažnyčios bei religinės organizacijos neturi nei tradicinių Lietuvoje, nei valstybės pripažintų statuso; skirtingas tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų valstybės pripažintų bažnyčių bei religinių organizacijų statusas kyla iš pačios Konstitucijos (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).
18.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos nuostata, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali tam tikras religines organizacijas įvardyti kaip tradicines Lietuvoje; bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių – ypatingas jų valstybinio pripažinimo būdas (2000 m. birželio 13 d. nutarimas); pagal Konstituciją tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų statusas skiriasi nuo visų kitų Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statuso (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).
18.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“ reiškia, kad bažnyčios bei religinės organizacijos, kurios Lietuvoje nėra tradicinės, gali būti išskirtos iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas); nustatyti įvairioms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms skirtingą būklę valstybėje galima tik pagal tuos kriterijus, kurie nurodyti Konstitucijoje (2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
18.3.1. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turi atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali būti apsiribota negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis; atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių; sprendžiant, ar tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai suteiktinas valstybės pripažinimas, būtina įsitikinti, kad ta bažnyčia, religinė organizacija tikrai turi atramą visuomenėje; pagal Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį taip pat reikalaujama įsitikinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai; jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo suteikti negalima (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).
18.3.2. Bažnyčios bei religinės organizacijos, nesančios tradicinėmis Lietuvoje, valstybės pripažinimą gali įgyti Seimo valia ir sprendimu; tokį valstybės pripažinimą – kitaip nei konstatavimą, kad tam tikra bažnyčia, religinė organizacija yra tradicinė Lietuvoje, – galima atšaukti, jeigu atitinkama valstybės pripažinta bažnyčia, religinė organizacija netenka atramos visuomenėje ar jos mokymas arba apeigos ima prieštarauti įstatymui arba dorai (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).
18.3.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu valstybė suteikia kuriai nors kitai (tradicine Lietuvoje nesančiai) bažnyčiai, religinei organizacijai pripažinimą, tai savaime nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos turi būtent dėl to, kad jos yra tradicinės Lietuvoje (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas); diferencijuoto teisinio reguliavimo tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, atžvilgiu nustatymas negali būti interpretuojamas kaip savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; jis savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas, 2017 m. liepos 4 d. nutarimas).
19. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų, kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, valstybinio pripažinimo principas yra glaudžiai susijęs su Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisve, kuri savo ruožtu neatsiejama nuo teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, įtvirtintos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje.
19.1. Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“.
Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra viena iš pamatinių žmogaus laisvių, kuri užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje; ši laisvė – ne tik savaiminė demokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės; demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė pagal turinį yra Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška (2000 m. birželio 13 d., 2017 m. liepos 4 d. nutarimai).
19.2. Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[Ž]mogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“.
19.2.1. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kiekvienas žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus, o nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jam bendrauti su kitais žmonėmis (1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada); įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą (2000 m. birželio 13 d. nutarimas); Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija (2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada), o informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas (1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada); tai, kad šalies Konstitucijoje yra įtvirtinta įsitikinimų ir informacijos laisvė, reiškia, jog valstybė įpareigojama garantuoti ir saugoti žmogaus inter alia teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus; kartu yra įtvirtinamos ir atviros visuomenės, pliuralistinės demokratijos garantijos (1998 m. kovo 10 d. nutarimas).
20. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įsitikinimų ir jų raiškos laisvė, 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė suponuoja religijų ir tikėjimų įvairovę ir skirtingų religinių bendruomenių koegzistavimą bei reprezentavimą visuomenėje garantuojantį religinį pliuralizmą, neatsiejamą nuo atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės ir pliuralistinės demokratijos. Valstybėje, veikiančioje pliuralistinės demokratijos sąlygomis, egzistuoja įvairios religijos bei tikėjimai ir tolerantiškas požiūris į visuomenės narių išpažįstamų įvairių religijų vertybes.
Taigi, sistemiškai aiškinant Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, nesančių tradicinėmis Lietuvoje, teisė gauti valstybės pripažintos religinės organizacijos statusą, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, – būtinas pliuralistinės demokratijos elementas. Tai reiškia, kad Konstitucijoje, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalyje, nustatyti kitų bažnyčių ir religinių organizacijų valstybinio pripažinimo kriterijai negali būti aiškinami formaliai, kaip pernelyg suvaržantys galimybę ar užkertantys kelią suteikti valstybės pripažinimą toms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
20.1. Kaip minėta, Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turi atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis.
Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalį, Seimui sprendžiant, ar tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai suteiktinas valstybės pripažintos religinės organizacijos statusas, būtina įsitikinti, kad atitinkama bažnyčia ar religinė organizacija, siekianti valstybės pripažinimo, vienija pakankamai gausią žmonių grupę ar visuomenės dalį, kad ji veikia daugiau nei kelis dešimtmečius.
20.2. Pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant dėl valstybės pripažinimo atitinkamai bažnyčiai ar religinei organizacijai suteikimo, pagal Konstituciją negalima reikalauti neįmanomų dalykų; būtina atsižvelgti į tai, ar dėl inter alia tam tikrų istorinių ar kitų reikšmingų atitinkamu laikotarpiu valstybėje vyravusių aplinkybių egzistavo galimybė bažnyčioms, religinėms organizacijoms įsisteigti ir teisėtai veikti, taip užtikrinant asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo.
Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su 26 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, įstatymu negali būti nustatytas toks sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pernelyg suvaržyti arba nepagrįstai pasunkinti ar net paneigti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, inter alia negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti arba nustatyta pernelyg sudėtinga, ilgai trunkanti valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūra.
IV
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies
atitikties Konstitucijai vertinimas
21. Kaip minėta, pareiškėja prašo ištirti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje, atitiktį Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“.
22. Pareiškėjos nuomone, Seimas turi įgaliojimus suteikti valstybės pripažinimą bažnyčioms ir kitoms religinėms organizacijoms, bet tik toms, kurios atitinka dvi Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas: jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Konstitucinė sąlyga „turi atramą visuomenėje“, pasak pareiškėjos, yra siejama su daugiau kaip keliais veiklos dešimtmečiais, daugiau kaip viena ar keliomis žmonių kartomis, t. y. laikas skaičiuojamas šimtais, o ne dešimtimis metų. Todėl, pareiškėjos manymu, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne trumpesnis kaip 25 metų nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje terminas, kad būtų galima kreiptis dėl valstybės pripažinimo, yra per trumpas, ir dėl to toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
23. Kaip minėta, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.“
Minėta ir tai, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas terminas, kuriam suėjus religinė bendrija įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo: tam, kad religinė bendrija įgytų tokią teisę, turi būti praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, kuris pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį laikomas įvykusiu, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d.; tokio termino nustatymas negarantuoja, kad suėjus šiam terminui kita (netradicinė) religinė bendrija bus pripažinta valstybės. Kaip minėta, pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.
Taip pat minėta, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su jo 8 straipsnio 4 dalimi, 9 straipsnio 2, 3 dalimis, taip pat su Civilinio kodekso 3.24 straipsnio (2015 m. gruodžio 3 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2020 m. gegužės 7 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalies, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 10 punkto (2015 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatomis, tik tuomet, kai Seimas kitai (netradicinei ir neturinčiai valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso) religinei bendrijai suteikia valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą po to, kai ji kreipiasi dėl tokio statuso suteikimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, ji (jos dvasininkai ir vienuoliai) įgyja teisę naudotis tam tikromis inter alia minėtuose įstatymuose įtvirtintomis tik tradicinėms ir kitoms (netradicinėms) valstybės pripažintoms religinėms bendrijoms taikomomis teisėmis bei specialiomis jų veiklos garantijomis, kurių neturi kitos religinės bendruomenės ir bendrijos (t. y. tokios, kurios nėra tradicinės ir neturi valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso).
24. Sprendžiant, ar Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalį, bažnyčios bei religinės organizacijos, kurios Lietuvoje nėra tradicinės, gali būti išskirtos iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos; Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, nesančių tradicinėmis Lietuvoje, teisė gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, – būtinas pliuralistinės demokratijos, nuo kurios yra neatsiejamas religijų ir tikėjimų įvairovę ir skirtingų religinių bendruomenių koegzistavimą bei reprezentavimą visuomenėje garantuojantis religinis pliuralizmas, elementas;
– nustatyti įvairioms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms skirtingą būklę valstybėje galima tik pagal tuos kriterijus, kurie nurodyti Konstitucijoje; Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turi atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, t. y. tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių, ji negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis; pagal Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį taip pat reikalaujama įsitikinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai; jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo suteikti negalima;
– sprendžiant dėl valstybės pripažinimo atitinkamai bažnyčiai ar religinei organizacijai suteikimo, būtina atsižvelgti į tai, ar dėl inter alia tam tikrų istorinių ar kitų reikšmingų atitinkamu laikotarpiu valstybėje vyravusių aplinkybių egzistavo galimybė bažnyčioms, religinėms organizacijoms įsisteigti ir teisėtai veikti, taip užtikrinant asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; pagal Konstituciją įstatymu negali būti nustatytas toks sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pernelyg suvaržyti, nepagrįstai pasunkinti ar net paneigti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, inter alia negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti.
24.1. Pažymėtina, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį religinė bendrija įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo, jeigu yra praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, yra įtvirtintas reikalavimas, kurį turi atitikti religinė bendrija tam, kad dėl jos galėtų būti pradėta valstybės pripažinimo suteikimo procedūra, kurios metu bus vertinama, ar atitinkamą kreipimąsi pateikusiai religinei bendrijai gali būti suteiktas valstybės pripažinimas, t. y. ar ji atitinka valstybės pripažintos religinės bendrijos kriterijus. Taigi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne trumpesnis kaip 25 metų terminas nėra viena iš valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai sąlygų – turėti atramą visuomenėje ir užtikrinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, ir negali būti su jomis tapatinamas; šis terminas yra tik prielaida pradėti valstybės pripažinimo suteikimo procedūrą.
Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos valstybės pripažinimo siekti ir toms religinėms organizacijoms, kurios dėl Lietuvoje susiklosčiusių istorinių aplinkybių, nulemtų 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką įvykdytos SSRS agresijos ir Lietuvos Respublikos teritorijos okupavimo, kai inter alia nebuvo užtikrinama asmens konstitucinė teisė laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą, negalėjo įsisteigti ir teisėtai veikti ir tai padaryti jos galėjo tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Jei, kaip teigia pareiškėja, pagal Konstituciją būtų reikalaujama įstatymu nustatyti ilgesnį terminą po valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendrijos pirminio įregistravimo Lietuvoje, kaip antai skaičiuojamą šimtais metų, kai kurios religinės bendrijos, inter alia galėjusios veikti neįregistruotos, negalėtų pasinaudoti Konstitucijoje, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalyje, garantuojama teise bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios Lietuvoje nėra tradicinės, būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, suponuojantį tam tikrų teisių bei specialių jų veiklos garantijų, kurių neturi kitos (netradicinės) valstybės nepripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos, įgijimą, net jei jos atitiktų Konstitucijoje, inter alia jos 43 straipsnyje, įtvirtintus kriterijus valstybės pripažintos religinės organizacijos statusui gauti – turėtų atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarautų įstatymui ir dorai. Taigi būtų nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų reikalaujama neįmanomų dalykų, o tai pagal Konstituciją yra draudžiama.
24.2. Vadinasi, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje negalėjo nustatyti tokio reikalavimo valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai procedūrai pradėti, kad nuo valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendrijos pirminio įregistravimo Lietuvoje būtų praėjęs tam tikras skaičius metų, inter alia ne mažiau kaip 25 metai.
Taigi konstatuotina, kad ginčijamu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis, pagal kurią inter alia negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti.
25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata „religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje“ neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“.
26. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti (2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai); konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).
27. Minėta, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos.“
Minėta ir tai, kad ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas ir pakartotinio kitos (netradicinės) religinės bendrijos kreipimosi dėl valstybės pripažinimo terminas Seimui atsisakius suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą; tokiu atveju tik praėjus 10 metų nuo prašymo suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą nepatenkinimo dienos minėta religinė bendrija gali pakartotinai kreiptis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai.
28. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 43 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su 26 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, įstatymu negali būti nustatytas toks sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pernelyg suvaržyti arba nepagrįstai pasunkinti ar net paneigti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, inter alia negali būti nustatyta pernelyg sudėtinga, ilgai trunkanti valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūra.
28.1. Kaip minėta, nei ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, nei kitose šio straipsnio ar Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kada Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažinimo tam tikrai besikreipiančiai religinei bendrijai suteikimo, turi priimti atitinkamą sprendimą suteikti ar atsisakyti suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Vadinasi, religinei bendrijai pagal Įstatymo 6 straipsnio nuostatas kreipusis dėl valstybės pripažinimo, toks Seimo sprendimas gali būti priimtas po kelių ar keliolikos metų. Paminėtina, jog iš bylos medžiagos, inter alia šioje byloje pateiktų rašytinių nuomonių, taip pat matyti, kad valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai procedūra gali trukti ilgą laiką.
28.2. Konstatuotina, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, nepatenkinus religinės bendrijos prašymo suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, ji pakartotinai dėl to gali kreiptis tik praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos, sudaromos prielaidos pernelyg suvaržyti arba nepagrįstai pasunkinti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi (arba laikui bėgant įgyja) atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą, nes valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūros trukmė tampa itin ilga. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas 10 metų terminas pakartotiniam kreipimuisi dėl valstybės pripažinimo religinei bendrijai suteikimo pateikti, nėra konstituciškai pagrįstas.
29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“ prieštarauja Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 89-1985) 6 straipsnio 2 dalies nuostata „religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 89-1985) 6 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Danutė Jočienė
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė