Lietuvos  Respublikos Švietimo  ir  mokslo  ministerija
	............................... Nr. .............................
	Į.......................... Nr. ..............................

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Vytautui LANDSBERGIUI

ATSAKYMAS

Į grupės Seimo narių pasirašytą interpeliaciją

švietimo ir mokslo ministrui

Kornelijui Plateliui

Gerbiamas Seimo Pirmininke,

Aš, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 str., Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 220 str. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 10 str. atsakau į 29 Seimo narių pasirašytos interpeliacijos, Lietuvos Respublikos Seime įregistruotos 2000 m. balandžio 4 d.,  keliamus klausimus.

Švietimo ir mokslo ministru dirbu nuo 1998 m. gegužės 1 d., į šias pareigas esu paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento V.Adamkaus dekretu Nr.58 (1 priedas). Per praėjusį laiką teko dirbti trejose Vyriausybėse ir vykdyti Seimo patvirtintas tų vyriausybių programas (1998-1999 m. – esant Ministrui Pirmininkui G.Vagnoriui, 1999 m. – R.Paksui, 1999-2000 m. – A.Kubiliui), (2, 3 ir 4 priedai).

Švietimo ir mokslo sistema, kuriai man patikėta vadovauti, viena didžiausių iš biudžeto išlaikomų sričių dėl susiklosčiusios valstybės finansinės padėties gyvena ne pačius geriausius laikus. Tačiau kai kurių Seimo narių inicijuotą interpeliacijos svarstymą vertinu kaip politinį su artėjančiais Seimo rinkimais susijusį veiksmą, kuriame sunku įžvelgti norą spręsti kylančias problemas. Taip vertinti skatina ir interpeliacijoje išdėstyti nepamatuoti, nekvalifikuoti, o kartais ir melagingi kaltinimai. Kita vertus, turime progą paanalizuoti švietimo ir mokslo padėtį, prisiminti atliktus darbus bei įvertinti tiek mano, tiek ir visos ministerijoje dirbančios komandos veiksmus.

Nesu švietimo sistemos naujokas. 1991-1993 metais dirbau Kultūros ir švietimo ministro pavaduotoju. 1992 m. buvau Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje  EXPO-92 Sevilijoje (Ispanija) generalinis komisaras. Dvi kadencijas buvau Druskininkų savivaldybės tarybos narys, dirbau mero pavaduotoju, kuravau švietimo ir kultūros klausimus. 1993-1996 m. buvau Lietuvos miestų sąjungos konsultantas, vėliau – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas. Nuo 1996 m. buvau didžiausios grožinę literatūrą leidžiančios leidyklos “Vaga” direktorius, Lietuvos kultūros ir meno tarybos  pirmininkas. Dirbdamas šiose institucijose įgijau patirties ir žinių, padedančių eiti dabartines pareigas. Manau, kad valstybės vadovai, skirdami mane į ministro postą, įvertino mano patirtį, kultūrinį akiratį ir nusistatymą sistemingai reformuoti švietimo ir mokslo sistemą, taip prisidedant prie Lietuvos valstybės kūrimo.

Atsakydamas interpeliacijos autoriams laikysiuos joje išdėstytų klausimų sekos.

1.   Dėl švietimo ir aukštojo mokslo sistemos valdymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnis nurodo, kad Ministras vadovauja tam tikrai ministerijai ir sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus. Neabejotina, kad pati pradinė svarbiausia Ministro darbo sąlyga - profesinis išmanymas, jo vadovaujamos srities speficikos bei esminių problemų supratimas, sąlygojantis sistemos pažangą. Tenka konstatuoti, kad Švietimo ir mokslo ministras K.Platelis per savo darbo metus šiose pareigose nesugebėjo įvykdyti aukščiau minėtos pradinės sėkmingo darbo sąlygos. Šitai įrodo tokie Ministro veiksmai:

Manau, interpeliacijos autoriams labiau derėjo vertinti mano ir ministerijos vadovybės vadybinio darbo rezultatus, o ne postringauti apie “profesinį išmanymą”. O rezultatai štai kokie:

Jau kuris laikas švietimo reformai trūko dermės, kryptingumo. Į tai ne kartą buvo atkreipusios dėmesį ankstesniosios Švietimo tarybos, švietimo specialistai. Siekdami geriau derinti švietimo reformos darbus, telkti pajėgas, efektyvinti visų mūsų pastangas, įvykdėme nemažai reformų:

- sutvarkyta švietimo ir mokslo sistemą reglamentuojanti įstatyminė bazė (šio Seimo kadencijos metu pataisytas Švietimo įstatymas, priimti Profesinio mokymo, Neformalaus suaugusiųjų švietimo, Specialaus ugdymo, Aukštojo mokslo įstatymai);

- švietimo sistema perėjo prie dešimtmečio pagrindinio išsilavinimo;

- sėkmingai reformuota valstybinių egzaminų sistema ir diegiama vienkanalė stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka;

- gilinama ugdymo turinio pertvarka, jau siekianti trečiąją bendrojo lavinimo - mokyklos pakopą;

- išleisti Bendrųjų programų ir Išsilavinimo standartų projektai profilinei vidurinei mokyklai

- savivaldybėse pradėtos įgyvendinti švietimo įstaigų tipų tinklo pertvarkymo programos;

- modernizuojama ir prie darbo rinkos derinama profesinio mokymo sistema pritraukia vis didesnį besimokančiųjų skaičių;

- pasirengta neuniversitetinio aukštojo mokslo įvedimui;

- ženkliai pakelti mokytojų atlyginimai viršijo biudžetinių įstaigų darbuotojų  atlyginimo vidurkį;

- susitarus su Pasaulio banku pradėti parengiamieji darbai mokyklų atnaujinimo programai vykdyti;

- pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Lietuvos švietimo darbuotojų profesine sąjunga (2000 01 25, 34 priedas) bei Lietuvos mokytojų profesine sąjunga (1999 01 11, 35 priedas), visuomeninėmis organizacijomis, užtikrinančios platų svarstomų klausimų aptarimą ir suderintą sprendimų priėmimą;

- švietimas ir mokslas dėl iš anksto nuveiktų darbų ir gerai parengtų derybinių pozicijų  patvirtintas vienu pirmųjų “Stojimo į Europos Sąjungą derybiniu skyriumi”

- pasirašytos sutartys dėl bendros Baltijos švietimo erdvės ir dėl aukštojo mokslo diplomų tarpusavio pripažinimo;

- nepriklausoma OECD ekspertų grupė, atlikusi išsamią visų švietimo grandžių veiklos analizę itin teigiamai įvertino Lietuvos pažangą.

Siekdami racionaliai naudoti skiriamus biudžetinius asignavimus, mažinti valdininkų skaičių ir atsisakyti veiklos dubliavimo, ryžtingai pertvarkėme ministerijos ir jai pavaldžių institucijų struktūrą.

Atitinkamai kito ir ministerijos darbo organizavimas, įvestas strateginis planavimas ir veikla, orientuojama pagal nustatytus reformos prioritetus:

- iš patyrusių švietimo specialistų sudaryta Švietimo reformos strategijos grupė, talkinanti analizuojant ir atitinkamai koreguojant svarbiausių reformos darbų kryptis, teikianti rekomendacijas įvairiausiais sudėtingais reformos klausimais (5 priedas);

- kolegijos nutarimu numatyti pagrindiniai švietimo reformos prioritetai iki 2001 metų (ugdymo bei studijų modernizavimas ir švietimo kokybės kėlimas; socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų gerinimas; švietimo sistemos harmonizavimas) (6 priedas);

- pertvarkant ministerijos struktūrą įsteigtas Švietimo strategijos departamentas, atsakingas už reformos darbų strateginį planavimą ir vykdymo koordinavimą bei priežiūrą (7 priedas);

- patvirtinti švietimo reformos prioritetų įgyvendinimo uždaviniai; jų vykdymas reguliariai svarstomas švietimo reformos strategijos grupėje ir atitinkamai kreipiamos specialistų pastangos (8 priedas);

- parengta Aukštojo mokslo baltoji knyga (1999 m.);

- baigiama rengti Mokslo ir technologijų baltoji knyga;

- rengiama Informacijos ir komunikacijos technologijų diegimo Lietuvos švietime strategija.

Siekiant užtikrinti švietimo reformos finansavimą ir geriau koordinuoti darbus, parengti šie dokumentai:

- Bendrojo ugdymo modernizavimo programa (patvirtinta Vyriausybės 1999 06 09 nutarimu Nr. 764);

- Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programa (patvirtinta Vyriausybės 1999 06 09 nutarimu Nr. 764; 9 priedas);

- Profilinio mokymo įvedimo bendrąjį lavinimą teikiančių mokyklų trečiojoje pakopoje programa (patvirtinta Vyriausybės 2000 04 03 nutarimu; 10 priedas);

- parengta gimnazijos koncepcijos nauja redakcija (1999 05 14 įsakymu Nr.655; 31 priedas);

-     sutvarkytas švietimo įstaigų registras, suderintas su UNESCO sutvarkyta ISCED-o sistema;

-     Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programa (patvirtinta Vyriausybės 1998 09 11 nutarimu nr.1105 ir šiam tikslui skirta 90 000 Lt.; 27 priedas);

- Bendrojo lavinimo egzaminų ir diagnostinio testavimo plėtros gairės, toli į priekį nubrėžiančios šios svarbios srities kaitos kryptis (11 priedas);

- kaimo mokyklų aprūpinimo transporto priemonėmis programa “Geltonasis autobusas” (patvirtinta Vyriausybės 2000 04 03 nutarimu, 12 priedas);

- Lietuvos mokyklų atnaujinimo ir modernizavimo programos metmenys (Vyriausybės 1999 09 22 d. protokolas Nr. 37 "Dėl Lietuvos švietimo įstaigų bei mokslo ir studijų institucijų tinklo pertvarkymo ir renovacijos programų", 13 priedas).

- rengiamas Lietuvos aukštojo mokslo plėtros 2001-2005 metais planas;

- parengtas visų Švietimo ir mokslo ministerijos vykdomų, parengtų ir rengiamų programų ir projektų strateginis planas 2001 m. (virš 30 programų, projektų, planų).

Pirmu ir svarbiausiu darbu laikiau stiprios komandos, įsipareigojusios reformos darbų tęstinumui, subūrimą. Manau, kad tai pavyko ir tai yra viena iš prielaidų atvėrusių kelią spartiems šiandieniniams reformos žingsniams.

Visa tai norėčiau aptarti, atsakydamas į interpeliacijoje keliamus klausimus.

a)    iki 2000 m. kovo mėn. neveikia švietimo taryba. Taryba turi spręsti daugelį svarbiausių švietimo politikos klausimų ir padėti išvengti klaidų;

Kai atėjau dirbti ministru, radau Švietimo tarybą atsistatydinusią. Ne paslaptis, kad praeityje tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir Švietimo tarybos yra buvę bendro darbo problemų. Taip klostėsi, kad iki šiol veikusioms švietimo taryboms nesisekė produktyviai dirbti         – LDDP valdymo metais Tarybos veikla buvo sudėtinga, nesisekė sutarti su ministerijos vadovybe ir antrajai Švietimo tarybai.

Man rūpėjo atkurti ne bet kokią tarybą, o tokią, kuri gali ir konsultuoti ministeriją šiai priimant strateginius sprendimus, ir plačiausia prasme atstovauti švietimo sistemos kaita ir kokybe suinteresuotai pedagoginei bendruomenei.

Seimui priėmus Lietuvos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą (priimtas 1998 m. liepos 2 d. nr. VIII-854) teko koreguoti ar paruošti naujus 21 naują įstatymą papildantį teisės aktą, tarp jų ir Švietimo tarybos nuostatus. Pirmasis projektas buvo parengtas dar 1998 m. rudenį, tačiau įvairių institucijų požiūris į Tarybos formavimo principus buvo skirtingas. Tarybos nuostatų projektų du variantus svarstė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Vyriausybės kanceliarijoje, jie derinti su suinteresuotomis institucijomis. Nepagreitino dokumento priėmimo ir vyriausybių kaita. Lietuvos švietimo tarybos sudėtis ir nuostatai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 178 (Žiniose paskelbta 2000 m. vasario 23d, Nr. 15; 14 priedas).

Pirmą kartą Taryba sudaryta atstovavimo principu, ji galės išreikšti ir pedagogų bendruomenės nuomonę, ir teikti ekspertines išvadas. Taryba, vadovaujama Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriaus A.Pakerio, veikia, ji intensyviai pradėjo svarstyti svarbius švietimo klausimus. 2000 m. kovo 29 d. įvyko Tarybos posėdis svarstęs itin aktualias problemas - profilinio mokymo įvedimą ir švietimo institucijų tinklo pertvarką. Švietimo taryba iš esmės pritarė ministerijos siūlomiems projektams ir profolinio mokymo įvedimui nuo 2000 m. rugsėjo 1 dienos. (15 priedas ).

Nors jokie teisės aktai neįpareigoja Švietimo ir mokslo ministro atsakyti už Švietimo tarybos veiklą, tačiau dirbdamas ministru užtikrinsiu galimybę Švietimo tarybai, kaip ir kitoms patariamosioms institucijoms, atlikti visas įstatymų numatytas funkcijas.

b)     reformuotas Mokytojų kvalifikacijos institutas. Šalyje nebėra svarbiausio švietimo naujovių banko, užtikrinančio idėjų sklaidą mokytojams. Vietoje jo veikia silpni regioniniais centrai, o nacionalinis centras taip ir nėra sukurtas;

Greičiausia, kad interpeliacijos autoriai turi omenyje ne Mokytojų kvalifikacijos institutą, nes tokio nėra jau nuo 1995 metų, o Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutą. Šis sėkmingai reorganizuotas man dirbant ministru į modernų švietimo strateginius poreikius geriau tenkinantį nacionalinį centrą.

1998 m. lapkričio 26 d. ministerijos kolegija svarstė “Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo kaitos nuostatas”. Vykdydami kolegijos nutarimą (16 priedas) pradėjome pertvarkyti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemą. Esminė pertvarkos nuostata - kvalifikacijos tobulinimą decentralizuoti. Norėdami racionaliau panaudoti kvalifikacijos tobulinimui skirtas lėšas ir atsižvelgdami į didėjantį regioninių pedagogų kvalifikacijos tobulinimo institucijų vaidmenį, nuo 1999 07 01 Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutą (LPKI) reorganizavome į Pedagogų profesinės raidos centrą, jam pavedėme skleisti švietimo reformos idėjas ir naujoves, vykdyti strateginius šalies kvalifikacijos tobulinimo projektus bei programas, rengti konsultantus regionams ir kitus nacionalinio lygmens darbus.

Aukštųjų mokyklų, apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių iniciatyva įsteigta ir šiuo metu veikia 50 regioninių švietimo centrų. Jų modeliai įvairūs: metodiniai centrai mokyklose, miesto, rajono, apskrities mokytojų (pedagogų) švietimo centrai ir kt. Skiriasi jų pavaldumas, finansavimas, struktūra, veikla, bet tikslai panašūs – inicijuoti aktyvų pedagogų dalyvavimą švietimo pertvarkoje ir sudaryti pedagogams sąlygas nuolat mokytis, tirti ir prognozuoti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo poreikius, skatinti ir diegti pažangias iniciatyvas, teikti metodinę paramą. Atsirado konkurencija, ieškoma klausytojų, mokytojams nebereikia dažnai važiuoti į brangias komandiruotes Vilniun.

Reorganizuojant LPKI, darbuotojų skaičius nuo 163 sumažėjo iki 89. Džiaugiuosi, kad darbų kokybė nė kiek nesumenkėjo. Šiais metais Pedagogų profesinės raidos centras vykdo 16 ilgalaikių dvejų-trejų metu projektų, 12 programų, pagal pageidavimus organizuoja kvalifikacijos tobulinimo renginius šalies rajonuose ir mokymo įstaigose. Per 2000 m. pirmą ketvirtį Centro renginiuose lankėsi 7011 pedagogų. Darbui su šalies pedagogais regionuose. Parengta virš 3000 konsultantų. Atestacijos tempai nesulėtėjo: per minėtą laikotarpį pasirengimo atestacijai renginiuose dalyvavo 1557 pedagogai. Šiuo metu šalies mokyklose dirba 49197 atestuoti pedagogai. Pagrindinis Centro uždavinys šiais metais- pasirengti profiliniam mokymui ir jo sklaidai Lietuvos mokyklose.

Taigi negaliu sutikti, kad neturime pedagoginių naujovių sklaidos centro. Svarbiausias šalies švietimo naujovių bankas ne tik nesunaikintas, bet jo svarba dar labiau sustiprinta. Regioniniai švietimo centrai jo nepakeitė, o tik papildė veiklą. Sukurtas kvalifikacijos institucijų tinklas. Kaltinimai dėl prasto regioninių centrų darbo yra nekorektiški ir pagrįstai žeidžia juose dirbančius ir besitobulinančius pedagogus. Juk Lietuvos mokytojai po dešimties Nepriklausomybės metų jau nebe tie, kuriems teko tenkintis vieninteliu centralizuotu naujovių ruporu. Mokytojai visiškai pajėgūs ir organizuoti, ir rinktis sau reikalingus profesinę kvalifikaciją keliančius renginius. Reikia remti šią jų veiklą, ir mes ją remsime.

Ministerija yra parengusi kvalifikacijos tobulinimo sistemos pertvarkos priemonių 1999-2002 metų planą. Bus plečiamas įvairių tipų kvalifikacijos tobulinimo institucijų tinklas, švietimo įstaigose skatinama kvalifikacijos tobulinimo formų ir metodų kaita. Numatyta iš dalies remti regionines kvalifikacijos tobulinimo institucijas, finansuoti jų kvalifikacijos tobulinimo programas per programų konkursus. Jau vyko 1999 II pusmečio kvalifikacijos tobulinimo konkursas – skirta 98 tūkst. Lt. 2000 metais konkursams bus skiriama apie 500 tūkst. Lt. Iš gretutinio fondo lėšų gauta 178 tūkst. Lt parama centrų techninei įrangai (kompiuteriams, spausdintuvams, kopijavimo aparatams ir kt. priemonėms ) įsigyti. Tikimės, kad savivaldybės ir toliau finansais rems centrų veiklą, nes taupydamos pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sąskaita jos stabdytų pradėtus švietimo reformos darbus. Planuojama parengti naują kvalifikacijos tobulinimo finansavimo tvarką, kuri teiks galimybę pedagogams laisvai rinktis kvalifikacijos tobulinimo instituciją ir programas. Be abejo, būtina kvalifikacijos tobulinimo kokybė - todėl kuriama vidinio ir išorinio kvalifikacijos tobulinimo institucijų audito tvarka.

Švietimo ir mokslo ministerijai rūpi, kad visų šalies regionų pedagogams būtų sudaromos palankios galimybės tobulinti kvalifikaciją, todėl ir toliau stiprinsime pradėtus ir ateityje numatomus kurti regioninius švietimo centrus.

c) reformuota ekspertų komisijų sistema, panaikintos dalykų ekspertų komisijos. Kartu reformuota ministerijos struktūra ir atsisakyta dalykų kuravimo. Nesinaudojama esamų aukštųjų mokyklų, didaktikos specialistų patyrimu. Pedagogikos mokslą stengiamasi koncentruoti ministerijai pavaldžiame institute, tenkinančiame valdininkų poreikius;

Neteisinga teigti, kad panaikintos dalykų ekspertų komisijos ir atsisakyta dalykų kuravimo. Realybė daug sudėtingesnė. Ir dalykų ekspertų komisijos, ir dalykų kuravimas pertvarkytas, nes neatitiko pasikeitusių sąlygų. Aukštųjų mokyklų profesoriai, docentai, daktarai ar net jauni doktorantai ir toliau dirba pertvarkytose ekspertų komisijose ir tarybose, nes be jų tiesiog negalėtume spręsti mums iškylančių sudėtingų švietimo pertvarkos uždavinių.

1990 metais sukurta ekspertų komisijų sistema iš pradžių veikė efektyviai, tačiau komisijų skaičius nuolat didėjo. Praeitų metų pradžioje prie ministerijos jų veikė daugiau kaip penkiasdešimt ir kiekviena iš jų atsakė tik už siaurą ugdymo barą. Ryšiai tarp komisijų susilpnėjo. Ekspertų komisijų darbą tapo sunku koordinuoti. Ekspertų komisijos pradėjo dubliuotis su stiprėjančiomis pedagogų asociacijomis ir sąjungomis. Sumažėjo komisijų darbo veiksmingumas. Todėl ekspertų komisijas reikėjo reorganizuoti taip, kad būtų sprendžiamos ne tik siaurų švietimo sričių, bet ir bendrosios ugdymo turinio ir švietimo struktūros problemos.

Reformuodami ekspertų komisijas, numatėme būdus labiau koordinuoti ekspertų komisijų veiklą, atnaujinti jas. Sujungėme artimų sričių ekspertų komisijas, kad jos aprėptų platesnius ugdymo barus. Dalykų ekspertų komisijas ne panaikinome, o sudarėme mokomųjų dalykų grupių, vadinamųjų blokų, komisijas. Komisijų skaičius sumažėjo, dabar veikia 18 bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo ekspertų komisijų. Ekspertavimas tapo lankstesnis. Atsisakyta anksčiau ekspertų komisijoms pavedamų organizacinio pobūdžio darbų, kurių ekspertai negalėjo efektyviai atlikti.

Didžiuma ekspertų komisijų po reorganizavimo veikia ne prie ministerijos skyrių, o prie ministerijai pavaldžių institucijų. Taip lengviau inicijuoti naujoves, daryti įtaką svarbiems sprendimams dar juos rengiant, pagrindžiant.

Ministerijos struktūrą pertvarkėme atsižvelgdami į ministerijos nuostatų numatytas funkcijas. Su švietimo strategijos formavimu ir įgyvendinimu nesusijusius ugdymo turinio kuravimo klausimus delegavome pavaldžioms institucijoms - Pedagogikos institute įkurtas Ugdymo turinio ir metodikos skyrius, kuris organizuoja ir koordinuoja mokslinius metodinius, ugdymo turinio kaitos darbus. Ministerijoje palikome tik dalykų blokų kuratorius, kurie atlieka vadybines funkcijas ir įgyvendina ugdymo turinio ir organizavimo naujoves.

Siekdami pagerinti ekspertavimo kokybę, sudarėme galimybę Bendrojo ugdymo tarybai ir ekspertų komisijoms pasitelkti nepriklausomus atitinkamos srities ekspertus konkretiems darbams vertinti.

Sudarydami ekspertų komisijas daugiau rėmėmės atstovavimo principu – dabar daug ekspertų atstovauja su komisijos kuruojama ugdymo sritimi tiesiogiai susijusioms institucijoms ir organizacijoms, tarp jų ir aukštosioms mokyloms.

Sunku suvokti kaltinimą, kad nesinaudojame aukštųjų mokyklų dėstytojų patyrimu - iš tikro visose komisijose dirba aukštųjų mokyklų atstovai. Šiuo metu vien bendrojo ugdymo ekspertų komisijose iš 163 narių akademinei bendruomenei atstovauja 67.

Stengiamės kiek įmanoma geriau panaudoti aukštųjų mokyklų ir didaktikos specialistų patyrimą. Antai egzaminų programas ir užduotis rengia jungtinės specialistų grupės, kuriose yra ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, doktorantų. Vieną iš didžiausių vadovėlių rengimo projektų – lietuvių kalbos programą ir vadovėlių seriją ne lietuviškų mokyklų II-XII klasėms rengia jungtinis autorių kolektyvas, kuriam vadovauja Vilniaus pedagoginio ir Vilniaus universitetų mokslininkai. Geriausi aukštųjų mokyklų specialistai yra Bendrojo ugdymo tarybos bei ekspertų komisijų nariai ir pirmininkai.

Neįmanoma ir niekad nebuvo jokio ketinimo koncentruoti pedagogikos mokslą tik ministerijai pavaldžiame institute. Tiesa, Pedagogikos institutas pedagoginius tyrimus atlieka jau 40 metų. Jie neprasidėjo man tapus ministru. Instituto tyrimų kryptys ir konkretūs užsakymai derinami su švietimo reformai keliamais prioritetais ir uždaviniais. Tačiau Pedagogikos institutas anaiptol ne vienintelė mokslo institucija, bendrai su ministerija veikianti švietimo baruose. Seimo nariams noriu priminti, kad šiuo metu pedagoginės krypties katedros, centrai ir fakultetai veikia Vilniaus pedagoginiame universitete, Vilniaus universitete, Šiaulių universitete, Klaipėdos universitete, Kauno technologijos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete. Tik prieš dvi savaites VPU įkurta Socialinės pedagogikos katedra. Daugėja švietimo sričių, kuriose su universitetais bendradarbiaujama tiesiogiai. Antai, su Vytauto Didžiojo universitetu įkurtas Profesinio rengimo studijų centras. Tai profesinio rengimo tyrimams skirta institucija. Centro veikla finansuojama per konkrečias sutartis ir projektus. Joje dalyvauja apie 20 mokslo darbuotojų.

Džiaugiuosi, kad nors ir vargingas biudžetas, šiais metais pirmą kartą numatėme atskirą eilutę moksliniams edukologijos tyrimams finansuoti. Aukštąsias mokyklas skatinome ir skatinsime dirbti drauge, atlikti darbus, gyvybiškai svarbius bendrojo lavinimo kokybei kėlti, rengti disertacijas aktualiais švietimo reformos klausimais. Kiekvienam darbui atlikti ieškome geriausių specialistų, kokių tik galima rasti Lietuvoje. Tyrimus numatome finansuoti konkurso būdu. Neabejoju, kad tai padidins aukštojo mokslo ir moksleivių ugdymo sanglaudą.

d)  pertvarkoma meno mokyklų sistema gali suardyti nusistovėjusias meno mokyklų tradicijas ir aukštus mūsų vaikų pasiekimus;

Apgailestauju, jog meno mokyklų sistema seniai nekintanti ir dabar dar nėra pertvarkoma. Norint išlaikyti ir stiprinti meno mokyklų tradicijas ir ženklius mūsų vaikų pasiekimus, buvo atliktas kruopštus visuminis meninio ugdymo sistemos auditas (32 priedas), kuris akivaizdžiai atskleidė sistemos privalumus ir trūkumus. Susipažinę su audito medžiaga, matome ir pasiekimus, kuriuos laiduoja esama sistema, ir papildomus rezervus. Siekiame, kad meninio ugdymo sistemos privalumai būtų atviri ne tik patiems gabiausiems (nieko iš pastarujų neatimant), bet kiekvienam to norinčiam Lietuvos vaikui.

Atlikto audito išvados pasitarnaus sprendžiant minėtas problemas.

Meno sričių specialistų rengimo kaitą provokuoja gyvenimo sąlygos, objektyvios priežastys, bendrojo ugdymo kaita: perėjimas prie dešimtmečio mokymo ir būtinybė užtikrinti ugdymo tęstinumą su muzikos mokykla, nauji pedagogų rengimo reikalavimai, aukštesniųjų mokyklų raidos ypatybės, veiklos pasaulio pokyčiai, būtinybė mažinti specialistų rengimo sąnaudas. Antai kartais dubliuojasi konservatorijų ir meno gimnazijų funkcijos, vieno studento rengimo sąnaudos konservatorijose yra 3 kartus didesnės už rengimo sąnaudų vidurkį kitose aukštesniosiose mokyklose.

Meninis ugdymas turėtų kisti ir bendrojo lavinimo mokyklose, ryškėti nuoseklaus ir papildomojo meninio ugdymo dermė. Kad būtų sudarytos geresnės galimybės moksleiviams rinktis meno dalykų kursus, siūloma parengti meninio ugdymo bendruosius reikalavimus ir papildomąjį ugdymą derinti su bendruoju lavinimu. Muzikos (meno) mokyklų vadovai, susipažinę su profiliavimo ir profiliavimosi nuostatomis, jau svarsto galimybę talkinti bendrojo lavinimo mokykloms, neturinčioms pakankamos bazės meniniam ugdymui organizuoti.

Meninio ugdymo auditas apėmė visas ugdymo grandis, kurios yra glaudžiai tarp savęs susijusios. Parengti pasiūlymai jau pateikti svarstyti. Probleminiais klausimais sudaromos atskiros darbo grupės iš visų suinteresuotų šalių atstovų. Taigi realūs veiksmai bus pradėti tik visapusiškai išanalizavus situaciją ir aptarus įvairius galimus pokyčių kelius.

e)   diegiamas profiliavimo eksperimentas nėra pamatuotas. Dėl siūlymo 11 klases miesto mokyklose atidaryti tik tada, kai yra 75 moksleiviai, beveik 80 proc. mokyklų turės reformuotis, 200 vidurinių mokyklų taps pagrindinėmis. Visa tai sukels sumaištį miesto mokyklose. Dėl to bus atleista nemažai mokytojų. Vienuoliktosios klasės bus uždarytos beveik ketvirtadalyje Lietuvos mokyklų;

Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. Vyriausybės nutarimu įvedamas profilinis mokymas nėra eksperimentas, o daug kartų vertintas ir pamatuotas švietimo reformos žingsnis, kuriam nuosekliai rengtasi nuo pat reformos pradžios. Jis susijęs su Seimo priimtu Švietimo įstatymu, numatančiu pagrindinį dešimtmetį mokslą. Ekstensyvaus mokyklų tinklo pertvarka – taip pat ne vienerių metų, o jau neleistinai įsisenėjęs darbas. Jam turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Demografinė situacija, darbo jėgos judėjimas pagal šalies ūkio infrastruktūros pokyčius – nepaliaujamai vykstantys procesai. Jie privalo būti nuolat stebimi ir atitinkamai keičiamas švietimo įstaigų tinklas. Taip jau sutapo, kad man esant švietimo ir mokslo ministru šie būtini reformos darbai sulaukė savo seniai lauktos eilės.

Profiliavimo įdiegimui dirvą ruošė visi ligi šiol dirbę, įvarioms politinėms pažiūroms atstovavę švietimo ministrai. Vadovaujant ministrui Dariui Kuoliui dar 1992 m. parengta profiliavimą numatanti Lietuvos švietimo koncepcija ir Lietuvos švietimo reformos programa (36 priedas). Nuo1993-1994 mokslo metų ministras Dainius Trinkūnas įvedė mokymo (ugdymo) planus, sudarančius galimybę mokykloms individualizuoti ugdymo turinį atsižvelgiant į moksleivių poreikius (mokymas lygiais). Ministras Vladislovas Domarkas patvirtino pagrindines profiliavimo nuostatas (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1996 04 25 nutarimas Nr. 35 “Dėl mokymo profiliavimo”). Akademiko Zigmo Zinkevičiaus vadovaujama Kolegija 1998 02 27 pritarė Profilinio mokymo modeliui (17 priedas).

Vos man pradėjus dirbti ministru patvirtinti “Profilinio mokymo modelio ir profilinio mokymo planai”. Nuo 1998-1999 mokslo metų pagal šiuos ugdymo planus sėkmingai dirbo 37, o 1999-2000 mokslo metais - jau per 100 bendrąjį lavinimą teikiančių įvairių tipų mokyklų. Jų darbo analizė (anketinės moksleivių, mokytojų bei vadovų apklausos 2-3 kartus per metus), sociologiniai tyrimai (Pedagogikos institutas, 1999 m.), patirties tyrimai, pokalbiai, seminarai, konferencijos, įvairios mokyklų atliekamos analizės leido specialistams, pedagogams daryti išvadas apie iš esmės sėkmingą profilinio mokymo modelį. Atsižvelgus į iškilusias problemas modelis ir ugdymo planai buvo šiek tiek koreguoti, ieškota kitų būdų problemoms spręsti.

Rengdamiesi perėjimui prie profilinio mokymo vienu iš svarbiausių uždavinių laikėme pedagoginės bedruomenės pasirengimą permainoms. Virš 3000 savanorių Lietuvos pedagogų yra parengti dirbti profilinio mokymo įvedimo konsultantais (ugdymo proceso vadybos ir turinio).

Šis reformos žingsnis paremtas ir realiomis lėšomis- per įvairias programas naujo ugdymo turinio aprūpinimui, pedagogų kvalifikacijos kėlimui ir idėjų sklaidai skirta beveik 3,4 mln. litų.

Bendra profiliavimą išbandžiusiųjų gimnazijų, vidurinių, profesinių, žemės ūkio mokyklų, vienkalbių, dvikalbių, trikalbių, didelių ir mažų mokyklų išvada - moksleiviai jaučiasi geriau, padidėjo jų noras mokytis, atsakomybė, sumažėjo krūvis, kūrybiškiau dirba mokyklų vadovai, mokytojai ir klasių auklėtojai, padidėjo poreikis tobulintis, aktyviau ieškoma būdų mokymo įrangai gerinti, bibliotekoms stiprinti, informacinėms technologijoms diegti, sustiprėjo mokyklų ryšiai su tėvais.

Ypatingai šių pertvarkymų laukia profesinių mokyklų trečiosios pakopos, kurios numato galimybę įdiegti technologinį profilį, leidžiantį jaunuoliams gauti bendrąjį išsilavinimą nenutolstant nuo praktinių įgūdžių įgijimo ir darbo pasaulio reikalavimų.

Tikimasi, kad į vienuoliktąsias klases ateis daugiau moksleivių negu ankstesniaisiais metais (tai taip pat rodo preliminarūs tyrimai). Beje, tai itin svarbus Europos Sąjungos šalių taikomas rodiklis, pagal kurį vertinamas šalies bendrasis lavinimas.

Kaip dar interpeliacijos autoriai siūlytų matuoti, jei išvardytų analizės ir vertinimo būdų bei pasiektų rezultatų nepakanka?

Profiliavimo įvedimas skatina tinklo pertvarką. Būtina ir numatyta stiprinti svarbiausią Lietuvos švietimo sistemos ramstį- pagrindinę dešimtmetę mokyklą. Tikrai ne silpna vidurinė, o stipri, gerai aprūpinta pagrindinė mokykla gebės tapti kaimo vaikų kokybiško ugdymo ir tolesnio mokslo laidas.

Kita vertus, pertvarkant tinklą reikia atsižvelgti ir į mokyklų galimybes atitikti vieną ar kitą paskirtį, pavyzdžiui – teikti vieno ar kito profilio vidurinį išsilavinimą. Todėl 2000 09 01 moksleivius į vienuoliktąsias klases priims tos mokyklos, kurios bus pasirengusios įgyvendinti profilinį mokymąsi, t.y. bus sudariusios sąlygas moksleiviams rinktis jų gebėjimus ir poreikius atitinkantį ugdymo turinį, gauti kokybišką vidurinį išsilavinimą. Tam neužtenka vien moksleivių skaičiaus, kuris yra labai svarbus, kad geriau ir visapusiškiau tenkintume moksleivių poreikius, racionaliau panaudotume finansinius išteklius. Svarbūs ir kiti kriterijai:

· baigiamosios pakopos dirbančių mokytojų kvalifikacija - aukštąjį išsilavinimą turintys dalyko specialistai, gebantys taikyti naujas mokymo ir informacines technologijas,

· programų reikalavimus atitinkanti mokyklos materialioji bazė, moksleivių darbo vietos, jų aprūpinimas,

· sąlygos moksleivių kūrybai per pamokas ir popamokinėje veikloje,

· gebėjimas lanksčiai organizuoti ugdymo procesą ir kt.

Interpeliacijoje klaidingai interpretuojamas moksleivių skaičiaus kriterijus. Nėra tokio ribojimo – 75 moksleiviai. 2000-2001 mokslo metais vienuoliktąsias profilines klases atidarys tos miestų ir rajonų centrų mokyklos, kuriose bus ne mažiau kaip 3 klasės, t.y. nuo 61 iki 90 moksleivių; kaimų ir miestelių mokyklose, kuriose yra viena vidurinė mokykla atitinkama dėstomąja kalba, vienuoliktosios profilinės klasės atsidarys esant ne mažiau 15 moksleivių. Numatyta galimybė profilines klases atidaryti netgi esant mažesniam moksleivių skaičiui, jei kitos mokyklų tinklo formavimo aplinkybės ir vietos sąlygos palankios tokiam sprendimui.

Dar keisčiau atrodo priekaištas, kad “beveik 80 proc. mokyklų turės reformuotis”. Vykdydami reformą mes nenorime palikti nuošalyje nė vienos švietimo įstaigos. Tikriausiai turėta galvoje, kad per kelerius metus mokyklos bus reorganizuojamos. Tai neišvengiama siekiant racionaliai tvarkyti švietimo sistemą.

Preliminariniais savivaldybių pateiktais duomenimis, iš 730 šalies vidurinių mokyklų ir gimnazijų 11-osios profilinės klasės šiemet neatsidarytų 190 vidurinių mokyklų. Atkreipiame dėmesį į tai, kad vienuoliktųjų klasių nebeturės ne ketvirtadalis Lietuvos mokyklų, o ketvirtadalis Lietuvos vidurinių mokyklų. Ir tik 2001 m., išleidusios dvyliktokus, jos galbūt taptų pagrindinėmis dešimtmetėmis mokyklomis.

Tačiau nė vienas moksleivis nepraras galimybės įgyti vidurinio išsilavinimo. Visiems, kuriems teks lankyti tolėliau esančią mokyklą, bus organizuotas pavėžėjimas specialiu mokykliniu transportu. Taigi kiekvienas jaunuolis ar jaunuolė įgis galimybę gauti kokybiškesnį išsilavinimą. Profilinio mokymo įvedimas kaimo vaikams garantuos konstitucinę teisę įgyti tokį patį kokybišką išsilavinimą, kaip ir miesto vaikams. Tai padės išgelbėti Lietuvos kaimą nuo didėjančios socialinės krizės.

Dėl šios reformos darbo vietų mokytojams nesumažės, nes šiuo metu mokytojai daug kur dirba 1,5-2 krūviais. Juolab kad įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymą į mokyklas ateis jauni specialistai. Šiuo metu iš 46 222 dalykinėje sistemoje dirbančių pedagogų 7906 yra pensijinio amžiaus (tai sudaro 17% visų pedagogų dalykininkų). Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu jie per porą metų bus išleisti į pensiją.

Dar kartą Seimo nariams noriu priminti, kad profilinis mokymas tiesiogiai susijęs su visiškai pasiteisinusios valstybinių egzaminų sistemos kūrimu. Šių dviejų sistemų bendras diegimas sąlygos tiek provincijos, tiek miesto vaikų lengvesnį ir tikslesnį kelią į aukštąjį mokslą, drauge sugriaus ydingą korepetitorių sistemą, saugos švietimo sistemą nuo korupcijos apraiškų. Todėl šios reformos nedvejodama laukia su ja susipažinusi Lietuvos švietimo bendruomenė.

f)   Ministro įsakymu nuo 2000 01 01 likviduotas Švietimo ir mokslo ministerijos sistemoje veikęs ir save finansiškai išlaikęs Bibliotekų kolektorius, sėkmingai vykdęs švietimo įstaigų centralizuotą aprūpinimą vadovėliais ir visų tipų bibliotekų literatūros komplektavimą. Vietoj jo įsteigtas iš biudžeto finansuojamas Švietimo aprūpinimo centras. Jeigu bibliotekų kolektoriui Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka buvo skiriama 12% paslaugų mokestis už vadovėlių komplektavimą ir pristatymą, tai dabar, kaip rodo pirmieji naujos komplektavimo tvarkos pavyzdžiai, paslaugų kaštai išaugo dvigubai. galima manyti, kad likviduojant Bibliotekų kolektorių buvo sudarytos didžiausios palankumo sąlygos “Vagos” prekybos centrui, kurio vienas akcininkų yra ministras K.Platelis.

Bibliotekų koletoriaus likvidavimu ministerija siekė sustabdyti biudžetinių lėšų švaistymą, kuris buvo įsikerojęs daugelį metų egzistavus ydingai vadovėlių leidybos ir pristatymo sistemai. Buvo atsisakyta visiškai nereikalingų tarpininko funkcijų, kurias Bibliotekų kolektorius monopolizavo. Nemokamai naudodamasi valstybei priklausančiomis patalpomis neaiškaus juridinio statuso personalinė įmonė į savo įstatus buvo įsirašiusi netgi prekybą stiklo gaminiais ir pan. Turėčiau paminėti, kad iš savivaldybių surinktais pinigais už vadovėlių pristatymą darbuotojams buvo mokamos didžiulės algos (pvz., krovėjo 1999 m. atlyginimo vidurkis – virš 2000 Lt.).

Bibliotekų kolektorius, kaip personalinė Švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centro įmonė, buvo likviduojamas reorganizuojant Leidybos centrą į Švietimo aprūpinimo centrą. Švietimo aprūpinimo centras yra įsteigtas ne vietoje likviduojamo Bibliotekų kolektoriaus, o vietoje reorganizuojamo Leidybos centro. Prieš reorganizaciją šioje iš valstybės biudžeto išlaikomoje įstaigoje dirbo 62 darbuotojai. Perėmus dalį likviduojamo Bibliotekų kolektoriaus funkcijų, kurios buvo reikalingos ugdymo aprūpinimo procesui garantuoti, Švietimo aprūpinimo centre liko 51 etatinis darbuotojas, todėl šios biudžetinės įstaigos darbo užmokesčio fondas žymiai sumažėjo lyginant su veikusio Leidybos centro ir Bibliotekų kolektoriaus kartu paėmus darbo užmokesčio fondu. Bibliotekų kolektorius didesnę pajamų dalį gaudavo už valstybės biudžeto lėšomis išleistų vadovėlių komplektavimą ir išvežiojimą švietimo įstaigų steigėjams. Šias paslaugas savivaldybės apmokėdavo iš savo lėšų, jos siekė iki 15 % nuo išvežiojamų vadovėlių kainos.

Pertvarkius aprūpinimo vadovėliais sistemą, savo išleistus vadovėlius užsakovams nuveš kiekvienas leidėjas. Išlaidos vadovėlių komplektavimui ir pristatymui sumažės iki 6 % nuo išvežiojamų vadovėlių kainos. Visiems vadovėlių leidėjams yra sudaromos vienodos sąlygos, nė vienas leidėjas neatsisakė savo išleistų leidinių pats pristatyti. 

Pertvarkius vadovėlių pristatymo sistemą, savivaldybių ir valstybės biudžeto bendros išlaidos skirtos vadovėliams pristatyti vien 2000 m. sumažėja 600 tūks. Lt. Reikėtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad 2000 m. dvigubai sumažėjo už biudžeto lėšas išleidžiamų vadovėlių kiekis.

Galiu tik apgailestauti, kad ši reorganizacija buvo atlikta tik dabar. Jei tai būtų padaryta porą metų anksčiau, tai 1998 metais, būtų sutaupyta apie 1,5 milijono litų, o 1999 m.- apie 1,1 milijono litų.

Jokiam leidėjui ar didmeniniam prekiautojui nėra sudaryta išskirtinių lengvatinių sąlygų. Monopolio šioje srityje nebebus. Turiu kategoriškai pareikšti, kad interpeliacijos tekste minimo “Vagos” prekybos centro, kaip ir jokios kitos bendrovės akcijų nei aš nei mano šeimos nariai neturi ir niekada neturėjo. Tokios melagingos insinuacijos nedaro garbės interpeliacijos autoriams.

Dėl antidemokratinio noro valdyti

Švietimo ir mokslo ministro K.Platelio darbo stiliui būdingas ne geranoriškas bendradarbiavimas su mokyklų bei akademine bendruomene siekiant Vyriausybės ir kitose valstybės valdymo grandyse kovoti už švietimo ir aukštojo mokslo prioritetą bei egzistencinius poreikius, o paklusnus nuolaidžiavimas politinei konjunktūrai bei noras valdyti.

Galėčiau tik spėlioti, ką Seimo nariai turi omenyje, teigdami apie nuolaidžiavimą politinei konjunktūrai. Vyriausybė, vykdydama Seimo daugumos politiką, ir ministras, būdamas kolektyvinės Vyriausybės narys, privalo ieškoti pusiausvyros tarp sistemos poreikių bei valstybės galimybių ir nustatytų prioritetų. Valstybės prioritetai atsispindi įstatymuose ir Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane. Manau, šių metų švietimo ir mokslo balansas yra maksimaliai priartintas prie realių valstybės galimybių. Deja, poreikiai gerokai didesni.

Ministro bei jo pavaldinių noras valdyti ir siaurinti švietimo įstaigų bei aukštųjų mokyklų savarankiškumą ypač išryškėjo ruošiant Švietimo įstatymo pataisas bei Aukštojo mokslo įstatymą.

Negalėčiau prisiimti nuopelnų už Švietimo įstatymo pataisų rengimą. Jos buvo svarstytos dar 1997 m. kovo 25 d. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijoje, beveik metus derintos ir Seime priimtos man tik pradėjus dirbti ministru. Be to, įstatymo pataisas teikė ne Vyriausybė, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas.

Toks antidemokratines tendencijas turintis vadovavimo švietimui bei aukštajam mokslui stilius privedė švietimo ir aukštojo mokslo sistemą prie katastrofiškų pasekmių. Neturėdamas profesinių bei valdymo įgūdžių bei aiškiai suformuluotų ir suprastų švietimo ir aukštojo mokslo politikos nuostatų, dažniausiai pasikliaudamas tik departamentų valdininkiškai paruošta informacija, jis neparodė noro įsiklausyti į mokyklų bei akademinių bendruomenių nuomonę. Tokia nuomonė buvo ne tik ignoruojama. Neretai su ja buvo tiesiog konfrontuojama. Tipiškiausi tokios konfrontacijos pavyzdžiai - susipriešinimas su švietimo ir akademine bendruomene įvedant profilinį mokymą vidurinėse mokyklose ir ruošiant Aukštojo mokslo įstatymą. Antidemokratinį Ministro norą valdyti rodo tai, kad:

a) Ministras siaurina patariamųjų institucijų (tarybų, komisijų) funkcijas, o šių institucijų nariai dažnai kruopščiai parenkami partiniu principu;

Deja, negalėčiau atsakyti, kiek patariamųjų institucijų narių yra partijos nariai ir kokių jie partijų – telkdamiesi ekspertus vadovavomės kompetencijos, kartais atstovavimo kriterijais, todėl teiginys, kad patariamosios institucijos (darbo grupės) sudaromos partiniu principu, visiškai nepagrįstas. Gal tokia praktika buvo praeityje, LDDP valdymo laikais? Ministerijoje dirba įvairių partijų narių ir nepriklausančių partijoms, pastarųjų yra dauguma. Dirbama pagal Vyriausybės programą, sprendimai priimami atsižvelgiant į politines realijas, tačiau jų tikslas – racionali švietimo sistemos veikla ir plėtra – nėra politinis. Patariamos institucijos sprendimų nepriima tik juos siūlo.

Svarbiausia patariamoji ir ekspertinė institucija - mano jau minėta Lietuvos švietimo taryba. Ji sudaryta Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu. Joje pirmą kartą įtvirtinome ne ministro ar kieno kito pasirenkamus, bet svarbiausioms edukologinėms institucijoms atstovaujančius Tarybos narius.

Patariamųjų institucijų (komisijų, tarybų) funkcijos apibrėžtos jų veiklos nuostatuose, patvirtintose 1999 metų gruodžio 22 d. (18 priedas) Atskyrėme ekspertavimo ir sprendimų priėmimo lygmenis. Pavyzdžiui, ekspertų komisijos svarsto ir teikia siūlymus atitinkamos srities strategijos ir taktikos, ugdymo turinio kaitos, ugdymo proceso organizavimo, ugdymo priemonių leidybos, pedagogų rengimo, kvalifikacijos kėlimo klausimais. Bendrojo ugdymo taryba dalyvauja formuojant viso (ne tik turinio) bendrojo ugdymo strategiją ir taktiką, teikia rekomendacijas ministerijos vadovybei dėl jos įgyvendinimo.

Ekspertų komisijas (pagal šių komisijų nuostatus) sudaro pripažinti, kūrybiški atitinkamos srities pedagogai, specialistai, mokslininkai. Ne mažiau kaip pusę komisijos narių sudaro tos krypties asociacijų, draugijų ir kitų institucijų atstovai.

Bendrojo ugdymo srityje sudaryta 18 komisijų pagal ugdymo sritis, pakopas ir tipus:

·   Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo

·   Pagrindinių mokyklų

·   Gimnazijų ir vidurinių mokyklų

·   Specialiojo ugdymo

·   Papildomo ugdymo

·   10 dalykų blokų komisijos (dorinio ugdymo, lietuvių kalbos, tautinių mažumų gimtųjų kalbų, užsienio kalbų, gamtos mokslų, matematikos ir informatikos, socialinių mokslų, menų, darbų ir technologijų, sveikatos ugdymo ir kūno kultūros).

·     Pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo.

Įkurtos naujos ekspertų komisijos:

·     Informacinių technologijų

·       Švietimo įstaigų aprūpinimo.(19 priedas)

Ekspertų komisijose dirba 90 praktikų, 74 teoretikai. Kiekvienoje ekspertų komisijoje yra aukštųjų mokyklų atstovų: dalykinių ir metodikos katedrų dėstytojų, docentų, profesorių.

Bendrojo ugdymo tarybą sudaro 15 narių (iš jų 10 atstovauja akademinei visuomenei). Tai - pripažinti, bendrojo lavinimo būklę ir švietimo kaitos perspektyvas gerai žinantys švietimo praktikai, švietimo politikos ekspertai ir mokslininkai (20 priedas).

Ministerija bei Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – MSD) vadovaujasi nuostata, kad rengiant sprendimus turi dalyvauti visų suinteresuotųjų grupių atstovai, turi būti įsiklausoma į jų nuomonę. Darbo grupių, sprendžiančių studijų bei mokslo klausimus, veikloje dalyvauja iškiliausi, visuotinai pripažinti, didžiausią ekspertinę patirtį turintys akademinės visuomenės nariai, atstovaujantys pedagogams, mokslininkams, pagrindinėms ekspertinėms institucijoms (Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai), studentams, moksleiviams, darbdaviams, kitiems socialiniams partneriams, nagrinėjamų klausimų sprendimu suinteresuotoms valstybės valdymo institucijoms. Dauguma ministerijos ir MSD teikimu ar pačių sudaromų ekspertų komisijų, darbo grupių narių yra akademinės visuomenės atstovai:

·      Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos projekto rengimo darbo grupėje iš 16 narių yra 10 akademinės visuomenės atstovų (LR MP 1999 m. gegužės 14 d. potvarkis Nr. 109);

·      Botanikos sodų plėtros plano rengimo darbo grupėje iš 16 narių yra 10 akademinės visuomenės atstovų (LR MP 1999 m. gegužės 5 d. potvarkis Nr. 103);

·      Mokslo ir studijų institucijų finansavimo metodikos rengimo darbo grupėje iš 9 narių 2 yra mokslo ir studijų institucijų atstovai, 1 – Lietuvos mokslo tarybos (ministro 1999 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 1079);

·      Mokslo ir studijų sistemos struktūros optimizavimo darbo grupėje iš 8 narių 4 yra akademinės visuomenės atstovai (ministro 1999 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 1080);

·      Valstybinių mokslo institutų veiklos efektyvumo įvertinimo grupėje iš 14 narių yra 12 akademinės visuomenės atstovų (ministro 2000 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 09);

·      Ekspertinėje darbo grupėje valstybinių mokslo ir studijų institucijų veiklos koordinavimo efektyvinimo bei mokslo potencialo racionalaus panaudojimo klausimais iš 18 narių yra 16 akademinės visuomenės atstovų (ministro 2000 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 211);

·      Daktaro disertacijai ir habilitacijai pripažįstamų Lietuvos mokslo leidinių sąrašo tikslinimo darbo grupėje iš 6 narių 5 yra akademinės visuomenės atstovai (MSD direktoriaus 1999 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr.90).

·      Darbo grupėje pasiūlymams dėl Lietuvos aukštojo mokslo studijų krypčių ir teikiamų kvalifikacijų klasifikacijos bei studijų programų sandaros parengti dalyvauja visų aukštųjų mokyklų atstovai, 2 ŠMM ir 2 MSD atstovai (MSD direktoriaus 1998 05 21 įsakymas Nr. 26).

·      Darbo grupėje vidurinių ir aukštųjų mokyklų sąveikai koordinuoti (priėmimo sąlygoms derinti) 4 aukštųjų mokyklų, 3 vidurinių mokyklų, 2 Švietimo ir mokslo ministerijos, 2 Mokslo ir studijų departamento, 1 Lietuvos moksleivių sąjungos, 1 Egzaminų centro, 1 Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus ir 1 Pedagogikos instituto atstovas (ministro 2000 03 22 įsakymas Nr. 297).

·      Darbo grupėse dėl ES PHARE programos “Aukštojo mokslo institucinė reforma” įgyvendinimo, sudarytose iš 6-8 narių, aukštosioms mokykloms bei Lietuvos mokslo tarybai atstovauja po 4-5 asmenis (Ministro 1999 12 03 įsakymas Nr. 1218)

·      Darbo grupėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl brandos atestatų, aukštojo mokslo diplomų, mokslo laipsnių bei profesinių kvalifikacijų tarpusavio pripažinimo projektui parengti aukštosioms mokykloms atstovauja 3 asmenys, 2 Švietimo ir mokslo ministerijos, 3 Mokslo ir studijų departamento ir 1 Lietuvos mokslo tarybos bei 1 Studijų kokybės vertinimo centro atstovas (ministro 2000 01 13 įsakymas Nr. 20)

·        Siekiant efektyviau panaudoti biudžeto lėšas ir geriau patenkinti darbo rinkos poreikius, ministro 2000 04 04 įsakymu Nr. 345 sudaryta darbo grupė 2000 metų studentų priėmimo į aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamas vietas ir priėmimo į doktorantūros vietas skaičiams nustatyti. Darbo grupėje aukštosioms mokykloms atstovauja 3 asmenys, yra 3 Mokslo ir studijų departamento ir po 1 kitų (iš viso 8) institucijų atstovų.

·        Darbo grupėje Lietuvos aukštojo mokslo plėtros 2001-2005 metų planui parengti aukštosioms mokykloms atstovauja 4 asmenys, joje 2 MSD ir po 1 kitų (iš viso 9) institucijų atstovų (ministro 2000 03 07 įsakymu Nr. 223)

Esame dėkingi Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai už kasmet aktyvesnę veiklą ir nuolatinį bendradarbiavimą.

Analogiškais principais sudarytos ir kitų švietimo sričių patariamosios institucijos.

Suaugusiųjų švietimas:

Neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba, įteisinta Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatyme (1998), - ekspertuojanti institucija, joje dalyvauja aukštojo mokslo institucijų, kultūros, nevyriausybinių organizacijų, neformaliojo suaugusiųjų švietimo institucijų atstovai (21 priedas).

Lietuvos distancinio švietimo taryba – 6 universitetų rektoriai (prorektoriai), 2 aukštesniųjų mokyklų direktoriai, Seimo narys, LITNET’o tarybos pirmininkas, Atviros Lietuvos fondo atstovas, Švietimo ir mokslo bei Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijų atstovai (22 priedas).

Profesinis rengimas:

Lietuvos profesinio mokymo taryba, įteisinta Profesinio mokymo įstatyme (1997 m.), patariamoji institucija profesinio rengimo strateginiais klausimais. Lietuvos profesinio mokymo taryba sudaryta trišaliu principu – iš valstybės valdymo institucijų bei socialinių partnerių – profesinėms sąjungoms ir darbdaviams atstovaujančių organizacijų atstovų 18 žmonių (23 priedas).

Apskričių profesinio mokymo tarybos įkurtos Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. Tai patariamosios institucijos, vykdančios ekspertizės, konsultavimo bei koordinavimo funkcijas, kai sprendžiami apskrities profesinio mokymo klausimai. Tarybose atstovaujama apskrities institucijoms, suinteresuotoms profesiniu rengimu, jų darbe taip pat dalyvauja socialiniai partneriai.

· Ūkio šakų ekspertų grupės – 14 šakinių ekspertų grupių, suformuotų socialinės partnerystės pagrindu, kurios yra patariamosios institucijos formuojant profesinio rengimo politiką tam tikroje ūkio šakoje. Jos taip pat prisideda prie profesinio rengimo standartų kūrimo.

· Profesinių mokyklų Centrinė ekspertų komisija dalyvauja ekspertuojant mokymo programas bei vadovėlius, ji veikia prie Pedagogikos instituto.

· Aukštesniųjų mokyklų Centrinė ekspertų komisijos darbą organizuoja Švietimo ir mokslo ministerijos Aukštesniųjų studijų skyrius. Ji ekspertuoja aukštesniųjų studijų programas. Daugiau kaip pusę komisijos narių sudaro universitetų ir darbdavių atstovai.

Ekspertų grupės, prisidedančios prie kolegijų steigimo:

· Patariamoji kolegijų steigimo grupė (8 asmenys): Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų departamento, Mokslo tarybos, Studijų kokybės vertinimo centro, Profesinio mokymo metodikos centro, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos, Žemės ūkio rūmų atstovai;

· Aukštesniųjų mokyklų vertinimo sistemos sukūrimo darbo grupė (5 asmenys): Švietimo ir mokslo, Mokslo ir studijų departamento, Studijų kokybės vertinimo centro, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos atstovai;

·   Institucijų, pretenduojančių tapti kolegijomis, kokybės vertinimo taryba (10 asmenų): Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų departamento prie ŠMM, Mokslo tarybos, Studijų kokybės vertinimo centro, Profesinio mokymo metodikos centro, universitetų, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos, Verslo darbdavių konfederacijos atstovai;

·   Centrinė neuniversitetinių studijų programų ekspertų komisija (6 asmenys): Profesinio mokymo metodikos centro, universitetų ir darbdavių organizacijų atstovai;

·   Institucijų, pretenduojančių tapti kolegijomis, išorinio vertinimo ekspertai (28 asmenys): universitetų dėstytojai ir vadybininkai, mokslininkų, Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų departamento, Studijų kokybės vertinimo centro, Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio turizmo departamento, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų, Žemės ūkio rūmų, Verslo darbdavių konfederacijos atstovai.

b) patys svarbiausi klausimai nėra plačiai svarstomi, o priimami kabinetuose: ministerijos kolegija svarsto antraeilius ir nereikšmingus klausimus. Ryškus tokio svarstymo pavyzdys - klausimo “Brandaus lytiškumo ugdymo koncepcija” svarstymas. O tokios svarbios problemos, kaip profiliavimas, mokyklų reforma neretai pamirštama.

Svarbiausi švietimo ir mokslo sistemai klausimai svarstomi plačiai, kelias iki priėmimo ilgas ir sudėtingas. Be mano jau minėtų ekspertų komisijų, tarybų, darbo grupių, be pačios ministerijos kolegijos, yra svarstoma pedagoginėje visuomenėje, dalykinėse ir mokyklų vadovų asociacijose. Tariamasi ir su mokytojus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis.

Keistas teiginys, kad Švietimo ir mokslo ministerija “neretai pamiršta profiliavimą ir mokyklų reformą”. Visa Švietimo ir mokslo ministerijos veikla yra ne esamos padėties dailinimas, bet toli į priekį žvelgiančios, kokybiškai naujos ir atitinkančios nepriklausomos Lietuvos poreikius sistemos kūrimas. Mūsų kalendoriuose- jau 2010-ųjų metų darbų apmatai.

Ministerijos kolegija dirba stabiliai pagal iš anksto pusmečiui patvirtintą darbo planą, kartą per mėnesį dalyvaujant plačiam pedagoginės visuomenės ratui svarsto aktualiausius klausimus, kurie detaliai diskutuojami.

Minėtoji koncepcija – ne išimtis. Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojams nėra nė vieno nesvarbaus klausimo, jeigu jis susijęs su moksleivių rengimu gyvenimui. Pastaraisiais metais į dorovinio “vakuumo” erdvę plūstelėjo įvairių pseudovertybių banga. Šeima išgyvena krizę: gimstamumas mažėja, daugėja abortų, plinta narkomanija, didėja AIDS grėsmė, daugėja susirgimų venerinėmis ligomis, “jaunėja” nusikalstamumas, 50 procentų ribą peržengia skyrybų skaičius, daug iširusių šeimų. Tokie reiškiniai liudija apie jaunimo psichologinį-dorovinį nepasirengimą šeimai. Reikia tokio rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo, kuris spręstų esamas problemas ne paviršutiniškomis, neveiksmingomis priemonėmis, o stiprintų jauno žmogaus gebėjimą kurti stabilią šeimą.

Nevyriausybinės organizacijos, pedagoginė visuomenė, mokyklų bendruomenės ne kartą kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, prašydamos inicijuoti programą, pagal kurią moksleiviai būtų ugdomi doroviškai ir rengiami šeimai.

Ugdymo taryba (1999 11 10 posėdyje) ir Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija (1999 06 03 protokolas Nr. 4) pritarė Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo koncepcijos ir programos projektams, jie buvo paskelbti pedagoginėje spaudoje (Informacinis leidinys, 1999 m. rugpjūtis, Nr.25-26).

Ministerija gavo daug atsiliepimų, pritariančių šiai reikalingai ir metodiškai pagrįstai koncepcijai ir programai.

Pagaliau ir aš nemanau, kad lyties problemos yra antraeilės ir visiškai nereikšmingos Lietuvos visuomenei.

c) Ministro pastangomis įtvirtintos Lietuvos mokslo tarybos formavimo nuostatos, įteisinančios pareigūnų skyrimą, nereikalaujant tinkamos jų kompetencijos;

Atkreipiu Seimo narių dėmesį, kad dabartinė Lietuvos mokslo tarybos nuostatų redakcija buvo parengta Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto ir priimta Seimo nutarimu (1999 01 12). Nuostatuose nustatyta tarybos formavimo tvarka iš esmės nesiskiria nuo dar 1992 m. patvirtintos tvarkos.

Iš tikrųjų įvairios Europos valstybės panašias tarybas sudaro skirtingais principais, priklausomai nuo joms deleguojamų funkcijų. Daugumoje šalių mokslo tarybos - mokslo ir studijų organizavimo ir finansavimo klausimų ekspertės - sudaromos iš akademinių sluoksnių atstovų (dažniausiai renkamasi iš akademinių institucijų pasiūlytų kandidatų), ūkio subjektams atstovaujančių organizacijų ir atitinkamų valstybės valdymo institucijų atstovų. Manyčiau, kad ateis laikas prie šių klausimų grįžti ir apsvarstyti Ministro Pirmininko sudarytos ekspertų grupės parengtą nuostatų variantą, kuriam pritarė ir MSD (1997 m.), t.y. šią instituciją pariteto pagrindais formuoti iš trijų anksčiau paminėtų interesų grupių atstovų. Gaila, kad dabar skiriami pareigūnai sudaro tik trečdalį Lietuvos mokslo tarybos narių ir lieka mokslininkų šešėlyje, o pati Lietuvos mokslo taryba vis dar netapo institucija, kurioje būtų iš esmės nagrinėjamos strateginės Lietuvos plėtros problemos. Dabartiniu principu suformuota Lietuvos mokslo taryba yra ir ekspertas, vertinantis mokslinės ir pedagoginės veiklos kokybę. Šiais klausimais ministerija ir MSD, kaip jau sakiau, nuolatos ir gana sėkmingai bendradarbiauja su Lietuvos mokslo taryba.

d) Ministro sudarytos darbo grupės paruoštas Aukštojo mokslo įstatymo projektas buvo antidemokratinis, antikonstitucinis ir susilaukė ne tik šalies aukštųjų mokyklų atstovų, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslų akademijos, bet ir Europos Tarybos ekspertų kritikos, Antidemokratinį įstatymo pobūdį pripažino ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, vetuodamas šį įstatymą.

Seimo nariams norėčiau priminti, kad ne ministro patvirtinta darbo grupė parengė 65 įstatymą. Aukštojo mokslo įstatymo projektas buvo rengtas apie trejus metus. Pirmąją darbo grupę (1997 02 24) buvo sudaręs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (toliau tekste – Seimo komitetas), paskui (1998 12 03) projektui tobulinti buvo sudaryta Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė (vadovas – prof. V. Domarkas). Aukštojo mokslo įstatymo projektas rėmėsi PHARE lėšomis parengta Lietuvos aukštojo mokslo Baltąja knyga, kurios rengimui, baigęs savo kadenciją, vadovavo didelę šio darbo patirtį turintis buvęs ministras prof. V. Domarkas.

Ir pirmojoje, ir antrojoje darbo grupėse dalyvavo Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, aukštesniųjų mokyklų, Seimo komiteto, Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokslo tarybos, studentų, Vyriausybės kanceliarijos atstovai, be to, jose dalyvavo Pramoninkų konfederacijos, Mokslininkų sąjungos, PHARE projekto “Lietuvos aukštojo mokslo reforma” darbo grupės atstovai.

Projektą nuolat vertino ir pasiūlymų teikė Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos PHARE projekto ekspertai.

Įstatymo projektas buvo pradėtas rengti norint sudaryti prielaidas išspręsti iš praeities paveldėtas bei vykstant aukštojo mokslo reformai besikaupiančias ne tik akademines, bet ir socialines problemas:

·   neracionaliai, kai kada ir gana stichiškai vykstanti aukštojo mokslo plėtra (skubotai parengtų studijų programų diegimas, ne visada pagrįstas jų smulkinimas ir trukmės didinimas, studijų ir mokslinės veiklos vienovės principo pažeidimai, nesureguliuotos teikiamos kvalifikacijos, specialistų poreikio ir pasiūlos menkas derinimas ir t.t.);

·   silpnai veikiantys akademinės konkurencijos (kuri yra pagrindinis aukštųjų mokyklų savireguliacijos ir naujovių diegimo variklis) principai dėl nereformuotos profesinių santykių sistemos;

·     katastrofiškai augantis vidutinis mokslo ir studijų darbuotojų amžius;

·     studentų socialinis nesaugumas dėl kai kuriose mokyklose taikomo rotacijos principo valstybės finansuojamose vietose;

·     menka socialinių partnerių įtaka procesams, vykstantiems aukštojo mokslo sistemoje (studijų programos ir studijų kokybė ne visada tenkina darbdavius ir studentus ir pan.);

·     nesukurtas neuniversitetinio aukštojo mokslo sektorius, neapibrėžta aukštesniojo išsimokslinimo vieta tarptautinėje švietimo lygių hierarchijoje (daugumoje Europos šalių per trejų metų laikotarpį įgyjamas aukštasis išsilavinimas, o daug Lietuvos jaunimo per tą patį laikotarpį įgyja tik aukštesnįjį išsilavinimą, kuris neturi analogo kitose Europos šalyse);

·     neracionali mokslinės veiklos ir studijų proceso finansavimo sistema, neracionalus skiriamų valstybės  biudžeto lėšų naudojimas (nėra nustatyta studijų vietos kaina, neracionalus studentų ir dėstytojų santykis, finansavimas nepriklauso nuo teikiamų paslaugų kokybės ir kt.);

·     neracionali mokslo ir studijų institucijų struktūra.

Taigi projektas buvo rengiamas derinant suinteresuotų šalių - dabartinių aukštųjų mokyklų, aukštesniųjų mokyklų, socialinių partnerių (darbdavių), studentų, valdžios institucijų – nuomones. Jos buvo ir išliko kai kuriais klausimais skirtingos. Užtat ir toliau iš skirtingų pozicijų vertinamas ne tik pats įstatymas, bet ir jo rengimas, priėmimas. Rektorių konferencija nuo pat įstatymo rengimo pradžios reiškė nepasitenkinimą bet kokiais valdžios institucijų veiksmais, buvo prieš naujojo įstatymo idėją – mėginimą reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą, t.y. norą sureguliuoti atskaitomybės ir atsakomybės klausimus.

Dar vėliau (1999 01 27) gautiems pasiūlymams ir pastaboms įvertinti bei nuomonėms dėl įstatymo projekto derinti darbo grupę vėl sudarė Seimo komitetas. Pastarosios darbo grupės parengtas projektas, koreguotas atsižvelgiant į Prezidentūros, Seimo komiteto, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vyriausybės kanceliarijos atstovų pasitarimo siūlymus, ir buvo įregistruotas Seime. Beje, Europos Tarybos ekspertai (ataskaita CC-HER(2000)11) įvertinę įstatymo projektą, pripažino jį esantį labai aukštos kokybės.

Pats dalyvavau pas Premjerą A. Kubilių vykusiame posėdyje. Jame kartu su Prezidentūros atstovais buvo suderintos tokios Aukštojo mokslo įstatymo projekto nuostatos, kuriose nebuvo galima įžvelgti jokių antidemokratinių aspektų.

Bet paskui Seimo komitetas, atsižvelgdamas į aukštųjų mokyklų rektorių siūlymus, projektą ne kartą taisė. Taigi Seimo plenariniuose posėdžiuose buvo svarstomas ir priimamas Seimo komiteto parengtas įstatymo projektas.

Lietuvos Respublikos Prezidentas vetavo šį įstatymą būtent dėl tų nuostatų, kuriomis įstatymas buvo papildytas jau Seimo komiteto iniciatyva man to nei skatinant, nei tam pritariant. Beje, Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete dėl įstatymo vetavimo išdėstyti siūlymai grąžino kai kuriuos esminius Ministerijos darbo grupės anksčiau teiktus įstatymo straipsnius, beje, užfiksuotus ir Vyriausybės siūlymuose Seimui.

3. Dėl švietimą ir aukštąjį mokslą žlugdančio finansavimo

Švietimui ir aukštajam mokslui skiriamas finansavimas pastaraisiais metais beveik tris kartus mažesnis negu krašto apsaugai. Šiemetiniame Lietuvos biudžete mokslui ir studijoms numatyta beveik 100 mln. litų mažiau nei pernai. Taigi 2000-aisiais metais šiai prioritetinei sričiai, palyginti su praėjusiais metais, skiriama 17 proc. mažiau lėšų, o tai gerokai viršija vidutinį biudžeto asignavimų mažinimą atskiroms ūkio šakoms. Šiems metams numatytų finansinių išteklių pritrūks netgi pagrindinėms aukštųjų mokyklų išlaidoms – darbuotojų atlyginimams, "Sodros" mokesčiams bei studentų stipendijoms. Visiškai neskirta lėšų infrastruktūrų palaikymui ir studijų proceso organizavimui. Dėl lėšų stygiaus sutrinka mokymo procesas, atleidžiami iš darbo mokymo įstaigų darbuotojai. Pirmą kartą atkurtos nepriklausomos mūsų valstybės istorijoje kai kuriose aukštosiose mokyklose mokomasi ir dirbama nešildomose patalpose. Gali atsitikti, kad darbo biržoje registruosis bedarbiais docentai ir profesoriai. Ministro nesugebėjimą spręsti materialinių švietimo ir aukštojo mokslo problemų rodo tai, kad:

a)      per 1998-2000 metus Ministrui vadovaujant švietimo ir mokslo įstaigų finansavimas katastrofiškai sumažėjo;

Pirmiausia, akivaizdi netiesa, kad švietimui ir aukštajam mokslui finansavimas tris kartus mažesnis negu krašto apsaugai. Tereikia paimti Seimo patvirtintą šių metų valstybės biudžetą, kad pamatytume, jog už švietimą daugiau lėšų skirta tik viešajai tvarkai palaikyti. Priminsiu ir kai kuriuos skaičius. 2000 metų biudžete švietimo įstaigų paprastosios išlaidos, palyginti su 1999 metais, sumažintos 10 procentų, ko kitoms biudžetinėms ūkio šakoms paprastosios išlaidos sumažintos 20 procentų. Asignavimai darbo užmokesčiui švietimui sumažinti 5 procentais, kitoms ūkio šakoms – 10 procentų.

To pasiekta ne sėdint rankas sudėjus, kaip norima pavaizduoti, o aktyviai veikiant. Rengiant 2000 metų valstybės biudžeto projektą nuolat kreipėmės į Finansų ministeriją, kitas institucijas dėl biudžeto plano padidinimo (24 priedas). Svarstant biudžeto projektą Seime į Švietimo ir mokslo ministerijos prašymą buvo iš dalies atsižvelgta: papildomai skirta 560 tūkst. Lt brandos egzaminams organizuoti ir 5000 tūkst. Lt vadovėliams leisti. 1998 m. Švietimo ir mokslo ministerijai iš valstybės biudžeto skirta 287933 tūkst. Lt paprastųjų išlaidų, o 2000 m. - 286362 tūkst. Lt (taigi tik 0,5 proc. mažiau nei 1998 metais). Mokslo ir studijų institucijoms, palyginti su pirmuoju biudžeto variantu, asignavimai padidinti 25 mln. litų.

Siūlyčiau Seimo nariams, vertinant švietimo finansavimo “katastrofišką”, interpeliacijos žodžiais tariant, sumažėjimą, turėti omenyje viso šalies ūkio būklę.

b)    pagal kompiuterių skaičių vienam moksleiviui Lietuva atsilieka ne tik nuo išsivysčiusių šalių, bet ir nuo Latvijos bei Estijos;

Iš tiesų, atėjęs dirbti į ministeriją radau pakankamai liūdną šios srities situaciją. Tikrai nedaug Europoje yra šalių, kuriose padėtis panaši į Lietuvos situaciją (Bulgarija, Kipras, Baltarusija, Ukraina, Rusija). Lietuvos vidurinėse mokyklose 1999 m. vienu kompiuteriu naudojosi 76 moksleiviai, Estijoje - 28, Latvijoje - 47 moksleiviai. Lietuvoje vidurinėms mokykloms vidutiniškai teko po 8,6 kompiuterio. Šiek tiek geresnė padėtis Lietuvos specialiosiose mokyklose, kuriose vienu kompiuteriu naudojasi 42 moksleiviai, profesinėse - 45, aukštesniosiose – 26 moksleiviai.

Valstybės biudžete lėšų mokyklų kompiuterizavimui iš tikrųjų skiriama mažai. 1996 – 1998 m. įgyvendinta švietimo įstaigų kompiuterizavimo programa, kurios apimtis - apie 28 mln. litų. 1998 m. dar 2 mln. litų buvo skirti investicijų projektui “Lietuvos švietimo informacinės sistemos sukūrimas” vykdyti.

Noriu priminti, kad iki 1997-ųjų lėšų kompiuterizavimui valstybės biudžete išvis nebuvo skiriama - kompiuterizacija buvo vykdoma imant paskolas, kurias dabar jau dvejus metus grąžiname, palūkanas mokame iš švietimui skiriamų biudžeto lėšų. Pavyzdžiui, 1999 m. sumokėjome 4,632 mln. paskolos ir 0,74 mln. litų palūkanų. Šiemet - atitinkamai 4,724 mln. Lt ir 0,74 mln. Lt.

Kai kurios savivaldybės kompiuterizavimui skiria nemažai lėšų iš savo biudžeto. Antai beveik visos Šiaulių apskrities vidurinės mokyklos 1999 m. įsigijo kompiuterių klases, Panevėžio mieste šiais metais mokykloms kompiuterių technikai pirkti paskirta 800 tūkst. Lt.

Siekdami keisti situaciją mes rengiame įvairias programas, projektus ir teikiame Vyriausybei.

1998 m. pradėjome vykdyti investicijų projektą “Lietuvos švietimo informacinės sistemos sukūrimas”. Strateginis projekto tikslas – sukurti švietimo informacinę sistemą ir sudaryti galimybes kiekvienam Lietuvos besimokančiajam naudotis informaciniais mokymo priemonių išteklius, besiremiančiais naujausiomis informacinėmis technologijomis. Bendra projekto vertė - apie 23 mln. Lt. 1998 m. jam skirta 2 mln. Lt Šiaulių apskrityje atliktas žvalgomasis projektas. Šiais metais projektui jau skirta 1 mln. litų, planuojama skirti iki 4,85 mln. litų.

1999 06 09 nutarimu Nr. 764 Vyriausybė patvirtino Bendrojo ugdymo modernizavimo programą, kurioje taip pat yra numatyta įvairių priemonių, susijusių su kompiuterinių technologijų diegimu mokyklose (tam numatyta apie 14 mln. litų).

1999 m. perėjus prie dešimtmečio pagrindinio išsilavinimo, kaimo mokyklų, atidariusių 10-ąsias klases, bazei stiprinti perdavėme 218 kompiuterių komplektų už 1,577 mln. Lt.

1999 m. pradėjo veikti Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su Atviros Lietuvos fondu įsteigtas Švietimo kaitos fondas, kuris nuolat remia mokyklų iniciatyvas, neretai ir kompiuterių įrangos įsigijimą, ypač bibliotekoms.

1998-2000 m. ministerija vykdė kelis bendrus Šiaurės ir Baltijos šalių mokyklų kompiuterizavimo projektus. Daugiausia dėmesio juose skirta mokytojų kvalifikacijai tobulinti, mokyklos iš gautos materialinės paramos prisijungė prie interneto tinklo.

Ministerija pasirašė sutartį su su Microsoft ir Lietuvos telekomu dėl paramos kompiuterizuojant mokyklas ir ketinimų protokolą dėl ilgalaikio bendradarbiavimo.

Ministerija pradėjo rengti didelius investicijų projektus į šią sritį. Dabar atliekami paruošiamieji darbai, planuojamos investicijos, kurias įgyvendinus per trejus metus 10-čiai vaikų tektų 1 kompiuteris. Daug viliamės iš rengiamos mokyklų renovavimo programos, kurioje, be kitų svarbių priemonių, numatoma mokykloms pirkti ir atnaujinti kompiuterių techniką. Baigiama rengti technologijų diegimo švietime strategija. Vyriausybės priemonių plane numatyta patvirtinti dabar mūsų ministerijos ruošiamą programą “Lietuvos mokykla XXI amžiaus informacinėje visuomenėje”. Programa aiškiai apibrėš mokymo įstaigų kompiuterizavimo būdus ir numatys tam reikalingas lėšas. Tikriausiai ne vienas Seimo narys dalyvavo asociacijos “Infobalt”, Švietimo ir mokslo ministerijos Informatikos ir prognozavimo centro, Lietuvos kompiuterininkų sąjungos bei kitų partnerių organizuotuose šios problemos svarstymuose ir bendromis mūsų pastangomis buvo įtikinti, kad būtina skirti daugiau dėmesio mokykloms kompiuterizuoti.

Be kompiuterių pateikimo, mokykloms ministerija kelia ir kitus svarbius uždavinius - mokytojų kvalifikacijos kėlimą, kompiuterinių mokymo priemonių rengimą, bibliotekų darbo automatizavimą. Kartu su Kultūros ministerija rengiama Nacionalinė bibliotekų modernizavimo programa. Svarbus ir mokyklų ugdymo turinio atnaujinimas, kuris numato kompiuterinio raštingumo ugdymą.

Norint mokyklų kompiuterizavimo problemą spręsti kompleksiškai, svarbu, kad Seimas, tvirtindamas biudžetą, numatytų pakankamai lėšų mūsų teikiamoms programoms, nes ne švietimo ministro valioje sumažinti kitų šalies ūkio šakų finansavimą ir “prisidėti” švietimui.

c)   patvirtinus 2000 metų biudžeto projektą, kuriam Ministras neprieštaravo, aukštosios mokyklos ir mokslo institutai nebeturi lėšų šildymui, elektros energijai, ryšiams, medžiagoms įsigyti. Šios institucijos priverstos atleisti iki 15 proc. mokslininkų, studentai šąla auditorijose;

Jau minėjau: po mūsų argumentuotų kreipimųsi lėšų švietimo įstaigoms, tarp jų ir aukštosioms mokykloms, padidinta. Mano pozicija šiuo klausimu niekada nebuvo pasyvi. Tai įrodo mūsų nuolatiniai raštai Finansų ministerijai ir Vyriausybei (24 priedas).

2000 metų Valstybės biudžeto įstatyme ir po to paskelbtame LR Vyriausybės nutarime buvo skiriamas maksimalus darbo užmokesčio fondas. Kiekviena institucija, atsižvelgdama į uždirbamų specialiųjų lėšų kiekį bei realią situaciją, pati turi spręsti, kurią darbo užmokesčio fondo dalį gali skirti kreditoriniam įsiskolinimui bei kitoms paprastosioms išlaidoms, t. y. apšildymo, elektros energijos, transporto, ryšių  ir kitoms, padengti.

Akivaizdu, kad siekiant efektyviau naudoti skiriamas biudžeto lėšas, būtina mokslo ir studijų institucijų struktūrinė reforma, taip pat racionali finansavimo sistema, kurios iki šiol Lietuvoje niekuomet nebuvo ir kurią imamasi kurti kiek pavėluotai.

Jau parengėme studijų kainos nustatymo metodiką, baigiamos kitos būtinų aukštosioms mokykloms lėšų skaičiavimo metodikos dalys. Metodika leis pagrįsti būtinų mokslo ir studijų sistemai lėšų poreikį, racionaliau bei skaidriau jas paskirstyti. Ši metodika pagaliau skiriamas lėšas susies su realia studijų kaina, studijų ir mokslo veiklos kokybe. Metodikoje taikomosios mokslinės veiklos finansavimas susiejamas su ūkio subjektų poreikių tenkinimu. Tai sudarys sąlygas pritraukti nebiudžetines lėšas mokslo darbams finansuoti. Prie anksčiau išvardytų darbų prisideda ir vykdomas PHARE projektas “Aukštųjų mokyklų institucinė reforma”.

d)  1999 m. studentams nebuvo paskirta nė lito socialiniams kreditams, o 2000 metais 10 proc. sumažintas studentų stipendijų fondas.

Atkreipiu Seimo narių dėmesį į tai, kad mūsų siūlymu buvo iš esmės pakeista paskolų studentams pragyvenimo išlaidoms dengti teikimo sistema, nebereikalaujant turto užstato garanto. Ši pataisa paskolų teikimo studentams sistemą pagaliau padarė realiai veikiančią, ir lėšos, biudžete numatomos paskoloms, nebebuvo grąžinamos į biudžetą, o jų pradėjo trūkti. Jau 1998 m. paskolą gavo apie tūkstantis studentų.

1999 m. studentų paskoloms buvo skirta 2,5 mln. litų, tačiau ne dėl Švietimo ir mokslo minsterijos kaltės, o pablogėjus šalies finansinei situacijai jos liko neišmokėtos. Sudėtingomis finansinėmis šių metų sąlygomis buvo ieškoma būdų, kad nesužlugtų paskolų studentams teikimo sistema. Buvo rasta galimybė skirti dalį paskoloms reikalingų lėšų iš 2000 metų biudžete mokslui ir studijoms numatytų asignavimų, kita dalis reikalingų lėšų bendru sutarimu su Lietuvos studentų sąjunga buvo paimta 10% sumažinus stipendijų fondą. Taigi 2000 m. studentų paskoloms skirta 9 mln. litų. Per pirmą šių metų ketvirtį atsiskaityta su 1581 studentu pagal 1999 metais sudarytas sutartis, kurių apimtis 2,5 mln. litų. Šių metų paskoloms sutartys bus sudarytos nustatyta tvarka, kai visos aukštosios mokyklos pateiks reikiamus dokumentus sutartims sudaryti.

Minėtas susitarimas su studentais atsirado pradėjus su jais bendradarbiauti. Studentus kviečiame dalyvauti studijų problemas sprendžiančiose darbo grupėse. Bendromis pastangomis keičiame ir aukštųjų mokyklų požiūrį į studentą – jis pripažįstamas pagrindiniu studijų sistemos dalyviu.

4. Dėl švietimo reformos faktiško diskreditavimo

Ministrui K.Plateliui nuolat kalbant apie sėkmingai vykdomą švietimo reformą, faktiškai ji žlugdoma ir diskredituojama. Tiek profilinis mokymas, įvedamas mokyklose nuo 2000 m. rugsėjo 1 d., tiek ir mokyklų reorganizavimas neparemtas finansiniais resursais. Apytikriai apskaičiavus, dabartiniam švietimo reformos etapui reikia 2 mlrd. litų. Vien tik moksleivių pavėžėjimui būtinų autobusų įsigijimui reikia bent 10 mln. litų. O šių metų biudžete šiam reikalui pinigų nenumatyta. Kaip rodo visuotinai neigiama mokytojų bendruomenės, suprantančios švietimo reformos realias problemas, reakcija, mokyklų bendruomenė dabartinei reformai nėra paruošta. Uždaras kabinetinis ministro K.Platelio darbo stilius ir čia davė negatyvius rezultatus bei parodė, kad vadovauti švietimui ir aukštajam mokslui reikia profesinio patyrimo ir išminties. Faktišką švietimo reformos žlugdymą ir diskreditavimą liudija tai, kad:

a) įgyvendinus profiliavimą, į mokyklas važinės iki 22 proc. moksleivių. Iki šiol nėra parengta moksleivių pavėžėjimo programa, nenumatytos lėšos;

Regis, kad tie “2 mlrd. litų dabartiniam švietimo reformos etapui” į interpeliacijos tekstą atklydo iš mano straipsnio “Valstiečių laikraštyje”, tik ten minimi 2,5 mlrd.litų, kurių reikėtų visai bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo sistemai sutvarkyti, įskaitant mokyklų atnaujinimą, pritaikymą moderniam ugdymo procesui ir aprūpinimą mokymo priemonėmis, o ne vien tik “dabartiniam etapui”. Ar tik nenorima pasakyti, kad kol nebus 2 mlrd. litų, švietime nieko keisti negalima?

Nemanau, kad čia turėčiau aptarinėti savo darbo stilių – kabinetinis jis ar koks kitoks. Noriu kalbėti ne apie darbo stilių, o apie rezultatus.

Jau seniai Lietuvos moksleiviai važinėja į mokyklas. Šiais metais kaimiškuose rajonuose tokių moksleivių yra beveik 21 proc. Nuo rugsėjo važinėančių moksleivių padaugės dar 0,3 proc. Laikydami moksleivių pavežėjimą vienu iš sudėtingiausių uždavinių, į Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą pasiūlėme įrašyti “Geltonojo autobuso” programą. Ši programa jau parengta ir Vyriausybės patvirtinta (12 priedas) Džiaugiuosiu, kad Vyriausybei pavyko surasti papildomus 5 mln. litų šiai programai finansuoti. Autobusai bus skirti kaimo vidurinėms mokykloms, atidarančioms profilines vienuoliktąsias klases. Kiekvienas kaimo vienuoliktokas saugiai pasieks artimiausią tokią mokyklą. Rugsėjo pirmąją kviečiu Seimo narius į mokyklas apžiūrėti autobusų.

Tolesnis mokyklų aprūpinimas autobusais vyks pagal Švietimo įstaigų renovavimo programos paprogramę “Mokyklų racionalus išdėstymas ir moksleivių pavėžėjimo užtikrinimas”, kurios metmenims neseniai pritarėVyriausybė. Pereiti nuo vaikų vežimo maršrutiniais autobusais prie vežimo mokykliniais numatoma palaipsniui iki 2010 m. kartu su mokyklų tinklo pertvarkymu ir pastatų renovacija.

b) švietimo reforma vykdoma neatsižvelgiant į Rytų Lietuvos tautinę specifiką, o šitai skatina tam tikrą įtampą tarp Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų bei bereikalingai komplikuoja Lietuvos Respublikos santykius su kaimyninėmis šalimis;

Pripažįstu, kad Rytų Lietuvos švietimo problemos ypač sudėtingos. Be to, ko mokosi visų Lietuvos mokyklų moksleiviai, tautinių mažumų mokyklų moksleiviams yra svarbu perimti savo tautos kultūrinį paveldą. Kita vertus, jie visi turi pakankamai gerai išmokti lietuvių kalbą.

Rytų Lietuvoje išlaikomas trigubai tankesnis mokyklų tinklas nei visoje Lietuvoje (dažnai viename kaime – trys mokyklos. Norint užtikrinti reikiamą ugdymo kokybę tautinių mažumų moksleiviams Rytų Lietuvoje, kaip ir likusioje Lietuvos dalyje, reikia mokyklas stambinti, optimaliau jas išdėstant. Nekalbu apie pradines mokyklas - jos turi būti kuo arčiau moksleivių gyvenamosios vietos. Panašias reformas vykdo ir kitos šalys, tačiau mūsų sprendimai- nuosaikesni, tolerantiškesni ir humaniškesni, nes mes įvertiname pietryčių Lietuvos regiono specifiką, stengiamės išsaugoti jo daugiakultūriškumą. Džiaugtumės, jeigu tokių principų laikytųsi ir mūsų kaimynai.

Kartu su kitomis Lietuvos savivaldybėmis tinklo pertvarkymo ir profilinio mokymo įvedimo planus parengė ir minėto regiono švietimo skyriai. Ministerija jiems iš esmės pritarė.

Čia privalu prisiminti, kad šios kadencijos Seimo ir Vyriausybių politinės valios, sutelktų jėgų ir didelių investicijų dėka pagaliau sudarytos realios galimybės daugelyje pietryčių Lietuvos gyvenviečių mūsų šalies piliečiams ugdyti savo vaikus valstybine kalba, pagal Švietimo įstatymo jiems suteiktą teisę. Džiaugiuosi , kad praėjusį rudenį į pirmąsias klases lietuviškose mokyklose atėjo pusė šio regiono pirmokėlių. O kitą rudenį pietryčių Lietuvoje numatyta atidaryti papildomai 12 lietuviškų švietimo įstaigų.

c) neparengta ir neįgyvendinta gabių vaikų rėmimo programa. Labai daug gabių studentų, aukštųjų mokyklų dėstytojų išvyksta į užsienio šalis. Nėra parengta šių asmenų grįžimo į Lietuvą programa;

Lietuvoje tradiciškai susiklosčiusi gerokai platesnė negu daugelyje išsivysčiusių šalių gabių ir talentingų vaikų ugdymo sistema. Net ir trūkstant lėšų sistemą išlaikėme, ją bandome modernizuoti, rasti bendraminčių galinčių suteikti paramą šalyje ir užsienyje. Ministerija yra 5 nacionalinių papildomojo ugdymo centų, 4 menų gimnazijų steigėja, didžiumą papildomojo ugdymo įstaigų išlaiko savivaldybės. Stengdamiesi modernizuoti sistemą, siekdami, kad kuo didesnis vaikų skaičius galėtų išbandyti savo gebėjimus, juos atskleisti, jau 1998 m. gruodžio mėn. parengėme “Gabumų atskleidimo ir gabių ir talentingų vaikų rėmimo programą” Nesant pakankamo finansavimo vykdoma konkreti, svarbiausia gabių ir talentingų vaikų saviraiškos, jų paieškos ir skatinimo programos dalis. Remiami tiksliniai nacionaliniai ir tarptautiniai renginiai.

Kaip ir kasmet, 2000 metais Švietimo ir mokslo ministerija moksleiviams organizuoja 22 dalykines olimpiadas ir konkursus (skirta 127500 Lt). Lietuvos moksleivių komandoms dalyvauti 13 –oje Baltijos šalių ir kitų tarptautinių olimpiadų ir konkursų šiais metais skirsime 122500 Lt.         Seimo nariams noriu priminti, kad  kasmet į tarptautines fizikos, chemijos, matematikos, informatikos lenkų kalbos, olimpiadas išvyksta po 20-30 šalies bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Pastaraisiais metais apie pusantro šimto moksleivių tapo tarptautinių muzikos konkursų laureatais ir diplomantais.

Taip pat finansuojami nacionaliniai ir tarptautiniai moksleivių meninės kūrybos projektai bei kitos saviraiškos programos. Tęsiame ir plečiame tradicinius renginius – jau 14 kartą šiais metais vyksta “Dainų dainelė”; specializuoti konkursai: B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų, J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais instrumentais, J.Švedo jaunųjų atlikėjų liaudies instrumentais. Jau treti metai Jaunųjų mokslininkų konkursų nugalėtojai važiuoja į tarptautinius konkursus.

O kiek moksleivių atkleidė savo gabumus 73 šalies gimnazijose, kurias ministerija puoselėja ir sieja dideles viltis su jos ugdytiniais.

Nesuvokiamas Seimo narių priekaištas, kad ”labai daug gabių studentų, aukštųjų mokyklų dėstytojų išvyksta į užsienio šalis”. Aš didžiuojuosi, kad ir šiuo finansiškai sunkiu laikotarpiu jauniems gabiems studentams sudarome galimybę daliai studijų išvykti į užsienio šalių aukštąsias mokyklas bei mokslininkams stažuotis, dalyvauti konferencijose užsienio mokslo centruose. Tam tikslui įsteigtos valstybinės stipendijos Lietuvos Respublikos piliečių podiplominėms, dalinėms studijoms, mokslinėms stažuotėms užsienio valstybių mokslo ir studijų institucijose.

1998 m. buvo paskelbti 9 konkursai dėl valstybinių stipendijų studijoms, mokslinėms stažuotėms užsienyje 1998-1999 m.m. Dalyvavo 113 asmenų, stipendijos skirtos 93 asmenims. Šiai programai įgyvendinti buvo skirta apie 1mln. 800 tūkst. Lt.

1999 metais paskelbta 17 konkursų valstybinių stipendijų studijoms, mokslinėms stažuotėms užsienyje 1999 metams ir 1999-2000 m.m. Juose dalyvavo 242 asmenys, iš kurių stipendijos skirtos 89 asmenims. Iš viso 1999 m. valstybinėms stipendijoms studijoms, mokslinėms stažuotėms užsienyje 126 asmenims (įskaitant asmenis, kuriems tęsiamas stipendijų mokėjimas) skirta apie 2 mln. Lt.

MSD koordinuoja tarpvalstybinių ir tarpžinybinių sutarčių ir akademinio mobilumo programų įgyvendinimą aukštojo mokslo ir mokslo srityse. Kiekvienais metais yra skelbiami konkursai studijoms, mokslinėms stažuotėms užsienio šalyse, su kuriomis pasirašytos tarpvalstybinės, tarpministerinės sutartys ar bendradarbiavimo programos. Šiuo metu pasirašytos sutartys su: Danija, Lenkija, Čekija, Ispanija, Kinija, Flandrija, Šveicarija, Italija. Taip pat vykdomos Japonijos, Graikijos, Rumunijos, Islandijos, Indijos, Izraelio, Korėjos, Slovėnijos, Slovakijos, Meksikos, Kipro vyriausybių stipendijų programos, Kuveito švietimo ministerijos programa, Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) programa, Nyderlandų NUFFIC, Europos koledžo programa podiplominėms studijoms.

1998 m. buvo paskelbti 26 konkursai dėl šių sutarčių ir programų įgyvendinimo. Išvyko 64 asmenys. Programoms įgyvendinti buvo išmokėta apie 416 tūkst. Lt.

1999 m. buvo paskelbtas 21 konkursas. Išvyko 69 asmenys. Skirta beveik 590 tūkst. Lt.

Vykdant LR Vyriausybės politiką švietimo, mokslo ir studijų klausimais Lietuvos aukštosios mokyklos 1998m. lapkričio mėn. įsitraukė į Europos Sąjungos Socrates/Erasmus studentų mainų programą. Visiems studentams ir doktorantams, vykstantiems dalinių studijų užsienyje pagal minėtą programą stipendijos yra skiriamos per valstybės biudžetą. Tam tikslui 1999 m. buvo skirta per 630 tūkst. Lt, 2000m. – per 4,7 mln. Lt šiai programai plėtoti. Pagal šią programą 1999-2000 metams išvyko 430 studentų ir 150 dėstytojų, o į Lietuvą atvyks 310 studentų iš Europos sąjungos šalių.

Su piliečiais, kuriems paskiriama valstybės stipendija arba kurie išvyksta pagal MSD koordinuojamas sutartis bei programas, yra pasirašomos studijų (stažuočių) užsienyje sutartys, pagal kurias piliečiai, baigę studijas (stažuotes) užsienyje, įsipareigoja grįžti tęsti pradėtų studijų Lietuvos mokslo ir studijų institucijose ar darbo Lietuvos Respublikos įstaigose. Baigęs podiplomines studijas užsienyje pilietis įsipareigoja įsidarbinti Lietuvos Respublikos įstaigoje ir dirbti pagal įgytą specialybę ne trumpiau kaip 2 metus (prireikus departamentas tarpininkauja įsidarbinant). Jei pilietis pasirašytos sutarties nevykdo, iš jo įstatymų numatyta tvarka yra išieškoma išmokėta pinigų suma.

Gerai, kad Seimo nariai yra susipažinę su mūsų parengtu “Lietuvos mokslo ir studijų srities plėtojimo strateginiu planu”, kuriame numatyta parengti studentų, aukštųjų mokyklų dėstytojų išvykstančių į užsienio šalis, grįžimo į Lietuvą programą.

Manau, kad šiai problemai spręsti nepakaks vien grįžimo programos. Tik palankios sąlygos dirbti ir kurti savo profesinėse kryptyse padės visus lietuvius sukviesti laikinam ar pastoviam darbui Tėvynėje. Ir tai ne tik Švietimo ir mokslo ministerijos rūpestis. Tikiuosi, kad jaunuosius akademikus sugrįžti į Lietuvos universitetus paskatins ir Aukštojo mokslo įstatymo nuostata, leidžianti profesoriaus vietą užimti antrojo mokslinio laipsnio neturinčiam žmogui.

Esu įsitikinęs, kad dirbdamas švietimo ir mokslo ministru stiprinau gabių ir talentingų moksleivių bei studentų galimybes pažinti ir realizuoti save tėvynėje ir pasaulyje. O specialistų ir mokslininkų grįžimo į Lietuvą programa, rengiama Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva, dar šios  kadencijos Seimui bus pateikta.

d) sumažintas papildomo ugdymo finansavimas. Nėra parengtos priemonės, įgalinančios moksleivius užimti po pamokų;

Ne iš gero gyvenimo tas valandas mažinome. Švietimo sistemai 5 proc. sumažinus darbo užmokesčio fondą iš kelių blogybių pasirinkome mažiausią - ugdymo plane pakoreguoti moksleiviams neprivalomų ir kai kur neefektyviai panaudojamų papildomo ugdymo valandų skaičių. Rūpėjo nemažinti mokytojų atlyginimų, didinant savaitinių valandų normą, išsaugoti mokytojų darbo vietas. Kitos ministerijos pasirinko kitus taupymo būdus, pvz., vidaus reikalų sistemoje buvo atleisti 800 policininkų.

Nuo kitų mokslo metų pradžios papildomo ugdymo valandų bus tiek pat, kaip ir pernai. Beje, klasės auklėtojo veiklos finansavimas nesumažintas. Todėl mokyklose auklėtojai turi visas galimybes auklėjamajai- ugdomajai veiklai po pamokų. Be to šalyje puikiai veikia  formalaus ir neformalaus papildomojo ugdymo įstaigos, esančios visuose rajonuose. Pavyzdžiui, 1999 m.duomenimis, šalyje veikia 68 sporto centrai, 29 techninės kūrybos centrai, 12 turizmo centrų, 93 muzikos ir meno mokyklos. Jų darbą koordinuoja 5 šalies papildomojo ugdymo centrai: Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, Respublikiniai moksleivių techninės kūrybos rūmai, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, Lietuvos jaunųjų turistų centras, Lietuvos moksleivių kūno kultūros ir sporto centras. Respublikiniuose papildomojo ugdymo centruose, būreliuose, klubuose per metus užimama 60 000 moksleivių, o renginiuose dalyvauja 190 000 vietos regiono moksleivių.

Pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1497, yra sudaryta darbo grupė parengti šalies vaikų užimtumo programą, kurios tikslas yra spręsti vaikų užimtumo problemas, atitraukti juos nuo neigiamos socialinės aplinkos, tenkinti jų saviraiškos poreikius. Siekdami koordinuoti moksleivių nusikalstamumo prevencijos darbus su Vidaus reikalų ministerija pasirašėme bendradarbiavimo sutartį ir bendros veiklos programą (28 priedas). Taip pat Švietimo ir mokslo ministerija dalyvauja Nepilnamečių justicijos programoje, kuri yra pasirašyta tarp Jungtinių Tautų organizacijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ministerija yra parengusi savo komponento “Parama nepilnamečių pataisos reformai” darbo planą, kuriame yra numatyta. minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų pertvarka (26 priedas).

e) iki šiol nesukurta nelankančių mokyklos vaikų apskaitos sistema. Ministerija tenkinasi skaičiais, surinktais iš mokyklų, tačiau ne statistine informacija, paremta valstybės demografine situacija;

Jau pirmoji šios Seimo kadencijos vyriausybė į savo programą įrašė vieną iš svarbiausių uždavinių – grąžinti vaikus į mokyklas. To negalima pasiekti vien administracinėmis priemonėmis- būtinas visas kompleksas pedagoginių, socialinių ir infrastruktūros tobulinimo veiksnių.       

Pradėsiu nuo apskaitos. Netiesa, kad nesukurta mokyklos nelankančių vaikų apskaitos sistema – ji patvirtinta Vyriausybės 1997 08 04 nutarimu Nr. 889 (25 priedas). Šiame dokumente aiškiai apibrėžtos visų valstybės institucijų pareigos ir atsakomybė vykdant mokyklinio amžiaus vaikų apskaitą.

Tenka pripažinti, kad apskričių viršininkų administracijų  pateikti duomenys nemažai skiriasi nuo kitais būdais surinktų statistikos duomenų. Didžiausia problema, kad dauguma vaikų tarp 9 ir 16 metų amžiaus neturi suteikto asmens kodo. Šią problemą spręsti Vyriausybė pavedė Vidaus reikalų ministerijai. Vidaus reikalų ministro 1999 12 17 įsakymu Nr. 687 sudaryta tarpžinybinė darbo grupė nustatyti asmens kodų suteikimo mokyklinio amžiaus vaikams iki 16 metų tvarką ir parengti šio amžiaus vaikų apskaitą.

Ministerijos tikrai netenkina iš mokyklų gaunami skaičiai. Mes puikiai suprantame, kad realybė yra sudėtingesnė. Ir veikti privalome kompleksiškai. Vien skaičiavimu problemos neišspręsi.

Manome, kad svarbiausias Švietimo ir mokslo ministerijos tikslas sprendžiant šią problemą – pasiekti, kad vaikai norėtų eiti į mokyklą, kad jiems būtų sudarytos sąlygos mokytis ir kad mokykla būtų suiteresuota kiekvienu vaiku. Taip ir dirbama.

Šiemet mokyklas lanko beveik 10 tūkst. dešimtokų daugiau, nei pernai. 1999 metais mokyklą lankė daugiau vaikų, nei 1998-aisias. Tai pavyko pasiekti įvedus dešimtmetį pagrindinį mokslą, pradėjus pasirengimą profilinio mokymo įvedimui, pradedant tvarkyti mokyklų tinklą, kuriant įvairesnių tipų mokyklas ir profesinį mokymą priartinant prie darbo rinkos poreikių. Teigiamą vaidmenį suvaidino parengtos įvairesnės ir įdomesnės programos, nauji vadovėliai, atviresnės bibliotekos. Pradėjus socialiai remtinų šeimų vaikus mokyklose maitinti, pastebimas vaikų grįžimas į mokyklas. Net 28 proc. vaikų anketose kaip pagrindinę sugrįžimo priežastį nurodo būtent maitinimą.

Taigi ir Vidaus reikalų ministerijai suteikus visiems vaikams asmens kodus, tuo pagrindu patobulinus apskaitos sistemą, vaikai savaime į mokyklą negrįš, nebent pati mokykla tinkamiau atlieps jų poreikius.  Štai kam ir skirtos vykdomos reformos.

f) mokyklose didėja smurtas prieš moksleivius, pedagogus, mokykla yra "nupilietinama";

Smurtas prieš vaikus yra ypatingai skaudus klausimas. Jis atspindi socialines, psichologines ir teisines visuomenės, mokyklos ir šeimos problemas. Susidūrę su tokiomis pastaruoju metu atsiradusiais skauduliais, kaip narkotinių ir psichotropinių medžiagų plitimas ar seksualinė prievarta vaikų atžvilgiu, sutrinka ir patyrę pedagogai. Tik dalį agresyvaus elgesio ir smurto priežasčių sąlygoja neišspręstos su ugdymo procesu susijusios psichologinės ir pedagoginės problemos.

Visuomenės ir šeimos problemas, sukeliančias agresyvų elgesį ir smurtą, sunku įveikti vien švietimo žmonių jėgomis. Tam, kad švietimas turėtų įtakos visuomenei, reikia nemažai laiko. Problemas mėginame įveikti. Parengta ir vykdoma AIDS ir narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos programa (33 priedas). Keičiame bendrojo lavinimo mokyklų ir profesinio rengimo turinį, ieškome būdų veiksmingiau ugdyti moksleivių socialinius ir asmeninius gebėjimus, skatiname demokratinių bendravimo normų įtvirtinimą ir gero psichologinio klimato kūrimąsi mokyklų bendruomenėse. Dabar kuriama mokyklų vidinio ir išorinio audito sistema. Mokyklų demokratiškumas ir geras psichologinis klimatas bus vieni iš svarbiausių mokyklos kokybės vertinimo kriterijų.

Siekdami padėti moksleiviams ir jų tėvams, kuriame pedagogines psichologines tarnybas. Jau veikia 26 savivaldybių lygmens tarnybos, 1 apskrities tarnyba, respublikinis Pedagoginis psichologinis centras su 8 padaliniais apskrityse. Tarnybos teikia psichologines konsultacijas vaikams ir tėvams, kurie susiduria su psichologiniu ar fiziniu smurtu. Parengta ir per pedagoginių psichologinių tarnybų tinklą paskleista atmintinė tėvams ir mokytojams “Seksualinė prievarta prieš vaikus”. Nuo 1999m. gruodžio mėnesio ministerijos iniciatyva įsteigta “Mokyklų linija”, kuria telefonu teikiama nemokama psichologinė anoniminė pagalba vaikams, tėvams ir mokytojams. Į šią liniją nuolat kreipiasi vaikai ir paaugliai, patyrę psichologinę, fizinę ir seksualinę prievartą. Juos konsultuoja profesionalūs psichologai.

Nuolatos tiriama esama padėtis, rengiamos metodinės rekomendacijos ir leidiniai vaikams ir tėvams. Pedagoginis psichologinis centras atlieka longitudinį agresyvaus elgesio raidos tyrimą, kuriame dalyvauja per 600 vaikų ir paauglių. Parengtos metodinės rekomendacijos pedagogams ir leidiniai pedagogams, psichologams apie agresyvaus elgesio mažinimo ir prevencijos būdus.

Tiriamos ir su ugdymo procesu susijusios psichologinės, pedagoginės problemos. Tirta vaikų psichologinė savijauta ir psichologinis saugumas švietimo įstaigose. Parengtos metodinės rekomendacijos pedagogams ir mokyklų psichologams siūlo būdus, kaip padėti vaikams ir paaugliams įveikti nerimastingumą švietimo įstaigose. Padaryta iš tikro labai daug, bet neigiama aplinkos įtaka mokyklą pasiekia.

Pilietiškumo ugdymas - vienas iš svarbiausių ministerijos darbo prioritetų. Interpeliacijos teiginys, kad mokykla „nupilietinama”, niekuo neparemtas ir tiesiog nesuprantamas, nes ministerija, plėtodama pilietinio ugdymo sistemą, bendrojo lavinimo mokykloje 1998- 1999 m.m.atliko daugiau darbų negu bet kada iki šiol.

Nuo 1998-1999 m.m Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos 7-oje, o nuo 1999-2000 m.m. 8-oje klasėje buvo įvesta privaloma pilietinės visuomenės pagrindų disciplina. Nuo kitų metų ji bus įvesta ir 10-oje klasėje. Kad gerai tam pasirengtume, Vyriausybė 1998 09 11 nutarimu Nr. 1105 patvirtino “Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose“ programą (27 priedas). 1998 m. spalio mėnesį su UNESCO generaliniu direktoriumi F. Mayoru susitariau dėl plačios Pilietinio ugdymo programos, remiamos UNESCO, įgyvendinimo Lietuvoje. Ši programa davė impulsą Lietuvos mokyklų pilietinio ugdymo sistemos plėtotei.

Šios programos ir kitų trijų pilietiniam ugdymui skirtų programų bei tarptautinių projektų (UNESCO “Pilietinio ugdymo programa”, UNESCO projektas “Filosofija vaikams”; Lietuvos ir Olandijos DULCE projektas) dėka apie 1900 pilietinės visuomenės pagrindų mokytojų dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo ir konsultantų rengimo seminaruose, kurių buvo organizuota per 80. Pedagogai pasirengė tinkamai dėstyti naująjį dalyką. Prie pilietinės visuomenės pagrindų mokytojų kvalifikacijos kėlimo ypač prisidėjo regioniniai pedagogų švietimo centrai. Ministerija 1998 – 1999 m. pilietinio ugdymo programas ir projektus vykdė bendradarbiaudama su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.

1998 – 1999 m. išleidome  3 originalius lietuviškus vadovėlius pilietinės visuomenės pagrindų disciplinai (7-8 ir 10 klasėms). Be to, išleistos 6 mokytojams skirtos metodinės priemonės ir metodinis filmas. Vadovėlių ir metodinių priemonių medžiaga turėtų ugdyti toleranciją, nagrinėti žmogaus teisių problematiką, filosofinius pilietinio ugdymo aspektus, plėtoti mokyklos savivaldą, mokyti apie Europos integraciją. Bendradarbiaudami su UNESCO išleidome specialų “mokomąjį portfelį” – “Pilietinis ugdymas Lietuvoje”. Dabar rengiame to paties pavadinimo kompaktinį diską, kuriame bus visa pilietinės visuomenės pagrindų mokytojams reikalinga metodinė literatūra. Mokytojai ir visi šio dalyko besimokantys moksleiviai buvo nemokamai aprūpinti vadovėliais ir įvairia metodine literatūra.

Pilietinės visuomenės pagrindų disciplinai įvesti – vadovėliams, mokymo priemonėms leisti ir mokytojų kvalifikacijai tobulinti per 1998 – 1999 metus buvo skirta daugiau kaip 1 mln. Lt, iš kurių tik apie 60 proc. buvo Lietuvos valstybės biudžeto lėšos, kitą finansavimą ministerijai pavyko gauti iš tarptautinių organizacijų (UNESCO), Europos Sąjungos bei Europos Tarybos. UNESCO ekspertai Švietimo ir mokslo ministerijos pilietinio ugdymo srities veiklą ir Lietuvos pasiekimus įvertino kaip vienus iš geriausių Baltijos regione ir tarp posovietinių valstybių. Pritarta regioninio UNESCO pilietinio ugdymo centro įkūrimui Lietuvoje.

Daug dėmesio ministerija skiria tautinei ir pilietinei savimonei ugdyti. Tam tarnauja ne tik naujųjų vadovėlių turinys, bet ir popamokinė veikla, švenčiamos valstybinės šventės, rengiami Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų ir kitų atmintinų dienų minėjimai. Utenos, Marijampolės, Alytaus, Tauragės apskrityse, Kauno rajone įgyvendinamas projektas “Atsiminimų apie laisvės kovas, tremties ir kalinimo vietas rinkimas”. Jį koordinuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Projekte dalyvauja ir tiesiogiai prie mūsų istorijos prisiliečia tūkstančiai moksleivių. 2000 metų pradžioje pasibaigė Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorijos konkursas, kuriame dalyvavo daugelio vidurinių mokyklų mokiniai.

Vaikų ir jaunimo organizacijų veikla finansuojama per Jaunimo reikalų tarybą, veikiačią prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. O Švietimo ir mokslo ministerija pagal išgales papildomai remia vaikų ir jaunimo organizacijų, kurios prisideda prie jaunimo sąmoningumo, tautiškumo, dorinių bei moralinių nuostatų ugdymo, veiklą. Deja, lėšų tam yra labai nedaug.

Bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniai bei studentai dalyvauja mokyklų savivaldos institucijose – mokinių, studentų tarybose bei mokyklų tarybose. Taip ugdomas mokinių, studentų pilietiškumas. Ministerija remia moksleivių parlamento kūrimą.

Visi išvardinti faktai liudija, kad interpeliacijos teiginys apie mokyklos “nupilietinimą” galėjo atsirasti tik dėl realios situacijos nežinojimo.

g) mokytojų atlyginimai mažai didėja. Ypač maži yra aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai;

Bet kurios biudžetinės sferos darbuotojų atlyginimai - visuomet diskusijų ir politinių spekuliacijų objektas. Net ir nedidelis atlyginimo pakėlimas sistemai, turinčiai per 60 000 darbuotojų, yra gana problemiškas. Žinoma, tai suprato ir LDDP valdymo laikotarpiu dirbusios vyriausybės. Kitaip nepaaiškinsi fakto, kodėl vykdant, jų pačių terminais tariant, “socialiai orientuotą” politiką, per ketverius kadencijos metus mokytojams atlyginimai buvo pakelti tik 1 kartą 10 proc. Norėčiau priminti, kad šiam atlyginimų pakėlimui papildomų pinigų nebuvo skirta: rūpestis buvo paliktas švietimo įstaigų steigėjams. Kaip tik tuo laiku susidariusią finansinę “duobę” - įsiskolinimus darbo užmokesčiui, komunalinėms paslaugoms - mums teko kompensuoti iki pat 1998-ųjų. Būtent tuo laikotarpiu iš mokyklų išėjo daugiausia mokytojų.

Turbūt daugelis Seimo narių prisimena 1997 m. priimtą ganėtinai ambicingą pedagogų atlyginimų kėlimo programą. Ją vykdant per laikotarpį nuo 1997-ųjų darbo užmokestis pedagogams buvo keltas 3 kartus – nuo 1997 m. lapkričio 1 d. – 15 proc., 1998 m. rugsėjo 1 d.- 15 proc., 1999 m. sausio 1 d. – 13 proc. Kiekvieną kartą keliant atlyginimus darbo užmokesčio fondui papildyti steigėjams buvo skiriama tikslinių lėšų. Vien 1999 m. biudžete – 333 mln. litų. Šios kadencijos Seimo laikotarpiu bazinė mėnesinė alga (nuo kurios skaičiuojamas atlyginimas) pakilo nuo 90 iki 105 Lt, kartu atitinkamai kilo ir mokytojų atlyginimai. Vidutinis biudžetinės sferos darbo užmokestis 1997-ųjų spalio mėn. buvo 798 Lt., mokytojų - 778 Lt. Šiuo metu biudžetinėse įstaigose vidutinis atlyginimas - 1098 Lt., o mokytojų - 1291 Lt. Tai yra daugiau negu numatyta Vyriausybės programoje. Taigi pedagogų atlyginimai padidėjo 61,8 proc., esant metinei infliacijai 1997 m. – 8,9 proc., 1998 m. – 5,1 proc., 1999 m. – 0,8 proc. Palyginkime su, pvz., 39,6 proc. metine infliacija 1995-aisiais, ir  situacija visiems taps aiški.

Pradinių klasių mokytojai gerai prisimena, kaip kelis kartus per metus jiems būdavo žadama sulyginti vienos pamokos įkainį su mokytojais dalykininkais. Didžiuojuosi, kad tai padaryta, nors kasmet tam reikia papildomų 10 mln. litų.

Norėčiau pabrėžti dar vieną aspektą – mokytojų atlyginimai nebuvo keliami mechaniškai. Ieškojome ir radome galimybę diferencijuoti atlyginimus pagal atliekamo darbo svarbą ir sudėtingumą. Pradėti mokėti priedai už pasirengimą pamokoms, daugiau mokama už sąsiuvinių taisymą, beveik iki 100 Lt pakeltas užmokestis už vadovavimą klasei. Anksčiau papildomas užmokestis už kvalifikacinę kategoriją buvo fiksuojamas kaip atlyginimo priedas  (ir steigėjas kartais jo nemokėdavo), šiuo metu užmokestis už kvalifikacinę kategoriją yra fiksuotas kaip pagrindinis uždarbis ir taip išvengiama piktnaudžiavimų.

Gaila, kad šalies finansinė realybė neleido pabaigti atlyginimų kėlimo programos. Dar R.Pakso Vyriausybė Finansų ministerijos iniciatyva laikinai sustabdė paskutinės jos dalies įgyvendinimą. Padėtis mūsų netenkina, tačiau privalu pripažinti, kad poslinkiai yra didžiuliai. Tai veikiausiai pripažįsta ir interpeliacijos autoriai sakydami, kad atlyginimai kyla.

Taip pat norėtume, kad ir aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai būtų didesni. Jų kėlimo programa taip pat buvo pradėta 1997 m. Nuo tų metų kovo 1 d. atlyginimai vidutiniškai išaugo 40 proc. (iš jų profesorių – 40 proc.). Nuo 1998m. sausio 1 d. jie buvo pakelti vidutiniškai dar 13 proc.

Siekdami bent kiek stabilizuoti mokslo ir studijų institucijų darbuotojų vidutinio amžiaus didėjimą ir sumažinti per didelį atotrūkį tarp profesoriaus ir asistento atlyginimų, nuo 1999 m. liepos 1 d. asistentų atlyginimus vidutiniškai padidinome 20 proc.

h) kuriama labai mažai alternatyvių mokyklų delinkventiniams paaugliams. Neįgyvendinama mokymosi visą gyvenimą programa;

Alternatyvių mokyklų, kaip ir visų mokyklų kūrimas, priklauso nuo turimų finansinių resursų ir patalpų. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos parengtą Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programą, kurią LR Vyriausybė patvirtino 1999 06 09 nutarimu Nr. 764, yra numatyta sukurti mokyklų tipų įvairovę vaikams, turintiems socialinių, pedagoginių problemų, vystymosi sutrikimų.

Priemonių įgyvendinimo plane yra numatyta parengti naujų mokyklų tipų steigimo norminę bazę, sukurti visų švietimo įstaigų tipų ir pakopų sistemos perimamumą, remti jaunimo mokyklų steigimo ir plėtotės projektus, paremti naujų ugdymo centrų neįgaliems vaikams projektus ir kt. Deja, lėšų šiai programai įgyvendinti kol kas neskirta.

Šiuo metu Lietuvoje yra 68 savivaldybių vaikų globos namai arba globos grupės, 18 laikinųjų globos namų, 30 apskričių vaikų globos namų, 11 apskričių internatinių mokyklų, 47 specialiosios internatinės mokyklos, veikia 45 dienos centrai, 51 šeimyna.

Delinkventiems paaugliams kol kas veikia 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, pavaldūs Švietimo ir mokslo ministerijai: Vėliučionių, Čiobiškio ir Gruzdžių - berniukams ir Vilniaus - mergaitėms. Šių įstaigų tikslas - parengti paauglius darbti ir gyventi visuomenėje, padėti jiems įsigyti profesiją. Stengiamės, kad šios įstaigos tapų humaniškos – darytų poveikį ne bausmėmis, o būtų ugdomojo pobūdžio. Esame parengę nepilnamečių justicijos programą drauge su Jungtinių Tautų organizacija. Turėtume gauti lėšų alternatyvioms mokykloms, skirtoms delinkventiems paaugliams, kurti, programoms finansuoti.

Pertvarkydami mokyklų tinklą, turime omenyje ir jaunimo mokyklas. Jų turi atsirasti kur kas daugiau, būtų įvairesnių. Bet ir jų kūrimas priklausys nuo lėšų. 1992 m. parengta Jaunimo mokyklų (alternatyvių bendrojo lavinimo mokykloms) koncepcija. 1993 metais parengti šių mokyklų bendrieji nuostatai. Šiemet šalyje veikia 24 jaunimo mokyklos, jose mokosi 2670 moksleivių. Dėl lėšų stokos savivaldybės nepajėgia kurti naujų jaunimo mokyklų.

Parengta norminė bazė mokytis 16-18 metų jaunuoliams, dėl socialinių - ekonominių sąlygų negalintiems tęsti mokslo dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose - kuriamos jiems vakarinės, pamaininės jaunimo klasės. Tačiau tokias klases yra įkūrusios tik kelios savivaldybės.

Mokymosi visą gyvenimą programa ministerijos daugsyk apmąstyta. Ministerijos požiūriu, svarbiausi kuriamos nuolatinio mokymosi sistemos uždaviniai yra tokie: paruošti nuosekliojo švietimo sistemos mokyklų mokinius ir studentus nuolat mokytis, sukurti palankias sąlygas suaugusiesiems tobulinti profesinę kvalifikaciją ir tenkinti savišvietos poreikius, sukurti palankias sąlygas siekti aukštesnio išsilavinimo to pageidaujantiems asmenims visais gyvenimo tarpsniais.

1997-2000 m. parengtas ir Seime priimtas Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (1998.06.30, Nr VIII-822), 1998 ir 1999 m. priimti jį papildantys teisės aktai, įsteigiantys įstatymu numatytą Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybą, nustatantys teisės į suaugusiųjų neformalųjį švietimą įgijimą, valstybės užsakomų neformaliojo suaugusiųjų programų ir tikslinių projektų finansavimo ir konkursų organizavimo tvarką. Šiais metais ruošiami teisės aktai, kuriantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemoje įgytų žinių ir įgūdžių valstybinio pripažinimo (formalizavimo) mechanizmą ir nustatantys informavimo apie suaugusiesiems teikiamas programas tvarką.

Suaugusiesiems pritaikomos bendrojo lavinimo programos 1999 m. patvirtinta modulinio ir neakivaizdinio mokymosi tvarka. Suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklos pertvarkomos į suaugusiųjų mokymo centrus.

Plėtodami šiuolaikinį distancinį švietimą, įkūrėme du modernius distancinius studijų centrus Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete, įkurta 10 distancinio mokymosi klasių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Kėdainiuose ir Alytuje, kurios, įrengtos universitetuose ir aukštesniosiose mokyklose, yra sujungtos į internetinių videokonferencijų tinklą. Distancinio švietimo plėtotei koordinuoti įkurtas Lietuvos neakivaizdinio švietimo centras, o bendrai jo plėtros politikai formuoti - Distancinio švietimo taryba. 1999 m. parengtos distancinio švietimo plėtros Lietuvoje gairės. Jas patvirtinto Distancinio švietimo taryboje ir apsvarstytos ministerijos kolegija. Remiantis Kolegijos nutarimu sudaryta darbo grupė Valstybinei distancinio švietimo plėtros 2001 - 2004 m. programai parengti.

Kuriama suaugusiųjų švietimo sistema sudaro palankias galimybes įvairaus amžiaus dirbantiems asmenims įgyti pageidaujamą išsilavinimą. Modulinės programos sudaro palankias sąlygas mokytis programos dalių, kaupti tokio mokymosi rezultatus. Šiuolaikinis distancinis švietimas leidžia mokytis pasirinktu metu, pasirinktoje vietoje ir priimtina sparta, atveria palankiausias galimybes siekti aukštojo išsilavinimo, tobulinti profesinę kvalifikaciją, plėsti kultūrinį akiratį ir sąmoningai dalyvauti visuomenės gyvenime. 

Ministerijos principinė pozicija - didinti švietimo prieinamumą visiems, daug dėmesio skirti specialiems švietimo sistemos klientams – kariams, įkalintiems asmenims, asmenų, nuolat keičiančių gyvenamąją vietą, vaikams ir t.t. Visas ministerijos darbas- tai kūrimas “Švietimas visiems” arba “Švietimas visą gyvenimą” sistemos. Visą ataskaitą apie ministerijos strateginių darbų dermę parengėme lietuvių ir anglų kalbomis ir netrukus pristatysime pasaulinėje UNESCO judėjimo “Švietimas visiems” dešimtmečio konferencijoje.

i) nesprendžiama valstybinių mokslo institutų integracijos su aukštosiomis mokyklomis problema, nesnustatyti mokslinių tyrimų, finansuojamų valstybės biudžeto lėšomis prioritetai.

Netiesa, kad nesprendžiama valstybinių mokslo institutų integracijos su aukštosiomis mokyklomis problema. Aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų integracija yra viena pastaruoju metu vis aktyviau nagrinėjamų šalies mokslo ir studijų sistemos optimizavimo, jos efektyvumo didinimo problemų.

Jau vien per pastarąjį pusmetį mokslo ir studijų sistemos optimizavimo uždavinį sprendžia antra mano sudaryta ekspertų darbo grupė. Praeitais metais sudaryta darbo grupė parengė sistemos reorganizavimo motyvaciją, principus, nustatė vykdymo etapus. Darbo grupės nuomone, mokslo ir studijų sistemos struktūrinę pertvarką galima ir reikia pradėti jau šiais metais. Šiuo metu dirbanti ekspertų grupė rengia konkrečius sistemos pertvarkos projektus.

Mokslo ir studijų sistemos efektyvumo problemų analizė ir siūlomi sprendimo būdai remiasi Norvegijos mokslo tarybos 1995 m. atlikto Lietuvos mokslo potencialo vertinimo išvadomis ir rekomendacijomis, Studijų kokybės vertinimo centro 1997 m. atlikto valstybinių mokslo institutų veiklos vertinimo bei 1998 m. atlikto aukštųjų mokyklų mokslinės veiklos vertinimo rezultatais, Ministro Pirmininko 1997 01 17 paskirtos ekspertų grupės (vadovas A.Janulaitis) išvadomis ir siūlymais dėl mokslo sistemos reformos bei Ministro Pirmininko 1997 07 17 paskirtos mokslo ir studijų reformos ekspertų grupės (vadovas R.Sližys) išvadomis. Tačiau taip pat esame priversti įsiklausyti ir į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos mokslo ir studijų institucijų senatų (tarybų) pirmininkų, atskirų valstybinių mokslo institutų, aukštųjų mokyklų vadovų, akademinių bendruomenių, Seimo narių, siūlančių neskubėti, nuomonę.

Ir šalies, ir užsienio ekspertai ne kartą nurodė, kad Lietuvos mokslo ir studijų sistema nėra optimali, kad dėl istorinių bei finansinių aplinkybių aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų vykdomų mokslo tyrimų apimtys ir proporcijos neatitinka šalies poreikių. Ekspertų nuomone, šalies mokslo sistemos optimizavimas skatinant mokslo ir studijų integraciją bei jos reorganizavimas atsižvelgiant į Europos patirtį ir šalies ūkio reikmes leistų racionaliau panaudoti mokslui ir studijoms skiriamas valstybės lėšas.

Šiuo metu dažnai aptarinėjamas “automatinis” visų institutų prijungimas prie aukštųjų mokyklų tik iš dalies sprendžia mokslinių tyrimų bei studijų proceso efektyvinimo problemas. Kiekvienas galimas sujungimo atvejis turėtų būti nagrinėjamas individualiai (instituto ir mokyklos požiūriu), nes būtina turėti omenyje, kad:

·           silpno (mokslinių tyrimų prasme) instituto prijungimas prie silpnos mokyklos nei tyrimų, nei studijų lygio nepakels, o tik padidins (bent laikinai iki nepageidaujamųjų atleidimo iš darbo) prastą studentų ir dėstytojų santykį;

·           stipraus instituto prijungimas prie stipraus fakulteto taip pat padidins studentų ir dėstytojų santykio disproporcijas;

·           institutai ir aukštosios mokyklos, prie kurių būtų tikslinga prijungti institutą ar jo dalį, dažnai yra skirtinguose miestuose;

·           stiprūs institutai dažnai bendradarbiauja su keliomis aukštosiomis mokyklomis, be to, stiprus (mokslinių tyrimų prasme) institutas dažniausiai gauna gerų taikomųjų užsakymų, tad jo išskaidymas po kelias aukštąsias mokyklas gali išardyti stiprų mokslo centrą;

·           patirtis parodė, kad sudėtingomis finansinėmis sąlygomis ne visos aukštosios mokyklos sugebėjo išsaugoti turėtus stiprius mokslo centrus; kai nėra pilnavertės studijų kokybės užtikrinimo sistemos ir trūksta lėšų, aukštosios mokyklos pirmiausia aukoja mokslo tyrimų lygį, nors tai po tam tikro laiko atsiliepia studijų lygiui;

·           “automatinis” prijungimas neskatins racionaliau naudoti lėšas, panaudoti efektyviai dirbančio mokslo potencialo dalį šalies poreikiams tenkinti bei personalui atjauninti.

Todėl būtina parengti priemonių kompleksą, turint omenyje visas iškilusias ir kylančias problemas.

Kaip minėjau, 1999 m. pabaigoje aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų struktūrinės optimizacijos tikslingumą ir būdus apsvarstė mano sudaryta ekspertų darbo grupė. Ekspertų grupė nurodė, kad mokslo ir studijų sistemos optimizavimas - tai ne tik valstybinių mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų integravimas, bet ir pačios aukštojo mokslo sistemos tobulinimas. Pasiūlyta pradėti nagrinėti aukštųjų mokyklų filialų prijungimo prie tuose miestuose esančių aukštųjų mokyklų bei laipsniškai integruoti mažas aukštąsias mokyklas su stipriomis aukštosiomis mokyklomis. Darbo grupės nuomone, tikslinga spręsti aukštųjų mokyklų filialų prijungimo klausimą iki 2000 metų rugsėjo 1 d., t.y. iki tol, kol įsigalios naujieji aukštųjų mokyklų statutai.

Aukštųjų mokyklų tarpusavio integracija gali būti naudinga dėl kelių tikslų: organizacinio, studijų kokybės gerinimo bei mokslinių tyrimų ar taikomosios mokslo veiklos stiprinimo. Todėl, darbo grupės nuomone, valstybines aukštąsias mokyklas reikia jungti tik tada, kai gali būti pasiekiamas vienas iš šių tikslų. Pirmiausia tikslinga jungti mažas arba nepakankamo lygio aukštąsias mokyklas. Darbo grupės nuomone, iš kelių jungimo mechanizmų labiausiai priimtinas ne unitarinis (kada viena aukštoji mokykla prijungiama prie kitos fakulteto teisėmis), bet integracinis. Pirmajame integracijos etape yra būtina išsaugoti abiejų aukštųjų mokyklų savarankiškumo laipsnį kuriant bendras skėtines struktūras (sujungiamos aukštosios mokyklos pirmame etape išlaiko juridinio asmens statusą).

Tikėdamiesi mokslo visuomenės konstruktyvios paramos planuojame 2000 m. pradėti esminį šalies mokslo sistemos reorganizavimą.

Mokslo ir studijų reforma turi remtis šalies aukštojo mokslo bei mokslo plėtotės strateginėmis nuostatomis (Aukštojo mokslo baltosios knygos projektas jau parengtas, o Mokslo ir technologijų baltosios knygos projektas rengiamas). Prieš pradedant reorganizuoti mokslo ir studijų institucijas būtina patobulinti mokslo ir studijų sistemos teisinę bazę: parengti Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą papildančius teisės aktus, atsižvelgiant į naujojo įstatymo nuostatas patikslinti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą, numatant jame naujas mokslo institutų veiklos formas (universitetinio bei tarpuniversitetinio institutų, nacionalinio tyrimų centro ir pan.). Taip pat reikalingi valstybinių mokslo institutų bendrųjų nuostatų patikslinimai, nustatantys, kad valstybinio mokslo instituto statusas būtų paliekamas aukšto mokslinio lygio institutams, kurių taikomoji veikla Lietuvai yra efektyvi ir svarbi. Reikia tobulinti valstybinių mokslo institutų valdymą; į jų tarybas (senatus) įtraukus instituto veikla suinteresuotų sferų atstovus, jie taps atviresni visuomenei.

Ne mažiau opus ir sudėtingas yra mokslinių tyrimų, finansuojamų valstybės biudžeto lėšomis, prioritetų klausimas. Vos ne dešimtmetį be pakeitimų galiojančiame Mokslo ir studijų įstatyme įteisintas svarbiausias lietuvių kalbos ir Lietuvos kultūros fundamentinių tyrimų prioritetas. Jau dabar, skiriant valstybės biudžeto lėšas institucijoms, atsižvelgiama į vykdomų tyrimų produktyvumą ir tarptautinį lygį. Patvirtinus naująją metodiką tai bus dar tiksliau daroma.

Nustatyti konkrečius atskirų mokslo sričių mokslinių tyrimų prioritetus nelengva užduotis, juolab kai šalies ūkio veikla nėra stabili – pramonė sunkiai atsigauna, biudžetinės organizacijos finansuojamos nesistemingai. Nustatant mokslinių tyrimų finansavimo konkrečius prioritetus, daugiau pagalbos tikėtasi iš ekspertinių institucijų (Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslų akademijos), deja, prioritetai liko nedetalizuoti. Pačiai ministerijai teko imtis iniciatyvos. Šiuo metu prioritetų problemą gvildena ir, manau, artimiausiais mėnesiais konkrečių siūlymų pateiks šių metų kovo mėn. mano sudarytoji mokslo ekspertų grupė.

5. Dėl Lietuvos Respublikos Darbo sutarties įstatymo pažeidimo

Pažeisdamas LR Darbo sutarties įstatymą, nurodantį, kad apie galimą darbo sąlygų pakeitimą darbuotojams būtina pranešti prieš mėnesį, o po to dar tris mėnesius turi būti mokamas ankstesnis atlyginimas, ministras K.Platelis savo įsakymu metų viduryje pakeitė  mokytojų darbo krūvį, kartu dar daugiau sumažindamas ir taip jau 5 proc. sumažintą mokytojų atlyginimą.

Kaip jums žinoma, ministras darbdavio funkcijas atlieka tik ministerijos darbuotojų bei ministerijos įsteigtų įstaigų vadovų atžvilgiu.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad man dvejus metus dirbant ministru nė vienas sprendimas, susijęs su darbo santykiais nebuvo teisinėms institucijoms apskųstas, nors darbdavio funkcijas atlieku ministerijoje dirbančių per 132 žmonių bei tiesiogiai ministerijai pavaldžių 146 įstaigų vadovų atžvilgiu. Todėl manau, kad darbdavio funkcijas atlieku tinkamai ir kaltinimus dėl Darbo sutarties įstatymo pažeidinėjimų laikau nepagrįstais.

Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų darbdaviai – tų mokyklų direktoriai. Jie pagal įstatymą atsako už savo veiksmų teisėtumą. Kontrolės funkcijas atlieka Valstybinė darbo inspekcija.

Šiuo metu pedagogų darbo santykius bei darbo užmokesčio dydžio nustatymą reglamentuoja šie teisės aktai:

- Darbo sutarties įstatymas;

- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr.511 “Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo”;

- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 31 d. nutarimas Nr.983 “Dėl pedagogų darbo užmokesčio padidinimo”;

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 1998 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr.1565 “Dėl švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos” su atitinkamais pakeitimais, įteisintais  1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.1270 “Dėl švietimo ir mokslo ministro 1998 12 17 įsakymo Nr.1565 “Dėl švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos” dalinio pakeitimo.

Remdamasis visais šiais teisės aktais darbdavys nustato konkretų mokytojo pamokų krūvį, darbo užmokestį, darbo sutartyje gali numatyti papildomas sąlygas.

Vykdant krizės prevencijos programą pagal 2000-ųjų metų valstybės biudžeto numatytus išlaidų dydžius buvo atitinkamai koreguojami teisės aktai, leidžiantys steigėjams pasiekti pajamų ir išlaidų  balansą.

Kadangi su pedagogais yra sudaromos darbo sutartys, darbo sutarties sąlygų pakeitimai vykdomi vadovaujantis Darbo sutarties įstatymu. Jeigu pedagoginio darbo valandų norma buvo nurodyta darbo sutartyje, ją pakeisti galima tik vadovaujantis Darbo sutarties įstatymo 22 str., t.y. prieš vieną mėnesį įspėjus pedagogą apie būsimą darbo sąlygų pakeitimą ir tris mėnesius primokant iki ankstesnio vidutinio darbo užmokesčio. Tai daro darbdaviai - švietimo įstaigų vadovai. Švietimo įstaigų steigėjai ir švietimo įstaigų vadovai, atsižvelgdami į konkrečios švietimo įstaigos sąlygas, turėjo pakoreguoti ugdymo planus, o drauge ir darbo sutarčių su pedagogais sąlygas, kad dėl sumažinto finansavimo kuo mažiau nukentėtų ir pedagogai, ir moksleiviai.

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų (įskaitant Švietimo ir mokslo ministeriją) priimtų teisės aktų teisėtumo. Pagal nurodyto įstatymo 9 str. 1 dalį asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, turi teisę paduoti skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto, šiuo atveju dėl švietimo ir mokslo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr.1258 “Dėl 1999-2000 mokslo metų bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų ugdymo planų ir studijų programų pakoregavimo”. Tokių bylų nebuvo. 

Proceso eigą ministerija įdėmiai stebėjo. Šiais klausimais daug bendravome su profsąjungomis. Į kiekvieną paklausimą ar nusiskundimą dėl pažeidimų taikant Darbo sutarties įstatymą buvo operatyviai reaguojama. Dėl pasitaikančių pažeidimų specialiai kreiptasi į miestų ir rajonų savivaldybes, apskričių viršininkų administracijas, informuota  pedagoginė spauda (29 priedas). Nemažai savivaldybių surado galimybių iki mokslo metų pabaigos palikti buvusį pamokų skaičių. Už tai joms esu dėkingas.

Prieš priimant šiuos sprendimus buvo daug tariamasi su Lietuvos savivaldybių asociacija, dalykinėmis ir mokyklų vadovų asociacijomis, pedagogus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis. Visi pripažįsta, kad ministerijos pasirinktas variantas yra mažiausiai skausmingas pedagogams. Šių sprendimų vykdymas daugiausia diskusijų sukėlė ten, kur su žmonėmis nebuvo kalbėtasi ir tartasi, ten, kur darbdaviai nesilaikė darbo įstatymų reikalavimų. 

Suprantu interpeliacijos autorių norą darbdavių daromas klaidas vadinti ministro klaidomis. Deja, faktai teigia ką kita.

6. Dėl mokyklų ir universitetų mokymo bazės atnaujinimo

Per visą ministro K.Platelio kadenciją praktiškai negerinama mokyklų ir universitetų mokymo bazė. Vietoj to, kad būtų kovojama už lėšas jų atnaujinimui, Ministrui tyliai pritariant, Ūkio ministerija dvejiems metams sustabdė pradėtą vykdyti 27 mln. litų aukštųjų mokyklų kompiuterinės įrangos trejų metų trukmės projektą, o nuo šių finansinių metų pakeitė jo finansavimo šaltinį ir kartu sužlugdė jo įgyvendinimą. Tokiu būdu modernėjantys, į Europos universitetų šeimą įsijungiantys mūsų universitetai iš esmės naudojasi pasenusia, dar tarybiniais laikais įsigyta įranga bei aparatūra. Labai menkos investicinės programos ir švietimo srityje. Valstybės investicija į švietimą ir mokslą 1999 m. buvo tik 0,8 proc. visų šalies investicijų. Nedidesnė ji ir 2000 metais.

Reikia pažymėti, kad mokyklų mokymo bazė iš esmės pradėta atnaujinti būtent mano kadencijos laikotarpiu. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo 1999 m. ministerijos pastangų dėka iš gretutinio fondo lėšų buvo skirta 1,48 mln. Lt bendrojo lavinimo, profesinėms ir aukštesniosioms mokykloms mokymo priemonėms įsigyti, net 500 tūkst. Lt skirta kaimo toms pačioms reikmėms. Ministerija kartu su Atviros Lietuvos fondu 1999 m. gegužės mėn. įkūrė Švietimo kaitos fondą, kuris steigėjų pariteto pagrindais 1999 m. skyrė 1,2 mln. Lt mokyklų mokymo bazės atnaujinimo ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimo projektams finansuoti. Šiais metais numatyta skirti 1,6 mln. Lt, o 2001 m. - apie 2 mln. Lt.

Man dirbant ministru pirmą kartą buvo pradėta tartis su Pasaulio banku dėl švietimo infrastruktūros modernizavimo. Turiu pasakyti, kad Banko atstovai nusistebėjo, kad iki pat 1998-ųjų niekas dėl šios problemos nesikreipė. Vyriausybė jau  pritarė mokyklų renovacijos programos metmenims ir dalyvių atrankos kriterijams. Galutinai programa bus parengta šių metų lapkričio mėnesį ir pradėta vykdyti 2001m. Programoje numatoma iki 2009 m. iš esmės renovuoti ir modernizuoti Lietuvos mokyklų tinklą, renovuojamoms mokykloms skirti vidutiniškai po 2 – 3 mln. Lt. Šioje renovacijos programoje taip pat numatyta lėšų mokykliniams autobusams pirkti (50 mln. Lt). Jau gautas 120 000 Lt grantas projektui rengti. Mūsų laukia nepaprastai didelis, kruopštus ir sudėtingas programos rengimo ir įgyvendinimo darbas. Pasitikdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, rengiame tūkstančio mokyklų renovavimo programą.

1999 m Vyriausybė patvirtino ministerijos parengtas “Bendrojo ugdymo modernizavimo programą” bei “ Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programą“, kurioms įgyvendinti iki  2002 m. numatyta skirti 148,88  mln. Lt.

Nors nuo 1999 m. valstybės biudžetas mažėjo, bet ministerija ir toliau finansavo mokyklų statybos ir remonto programą, ypač Rytų Lietuvoje: 1998 m. atlikta darbų už 17,4 mln. Lt, 1999 m. – už 14,8 mln. Lt, 2000 m. numatoma atlikti už 9,93 mln. Lt.

1998 – 1999 m. skirta papildomų lėšų iš privatizacijos fondo. Vyriausybė skyrė 40 mln. Lt mokyklų sanitarinės būklės gerinimo programai finansuoti. Ši stambi finansinė investicija ženkliai pagerino mokyklų sanitarinę būklę ir vaikų savijautą.

1999 m. iš biudžeto ir kitų finansavimo šaltinių buvo numatyta finansuoti aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų pastatų remonto ir rekonstrukcijos darbus. Dėl sudėtingos šalies finansinės situacijos patikslintoje 1999m. valstybės investicijų programoje (LRV 1999 11 29 nutarimas Nr. 1311) mokslo ir studijų institucijų investicijų projektams finansuoti iš biudžeto buvo numatyta 21659 tūkst. litų. Iš viso mokslo ir studijų institucijose buvo finansuojami 25 investicijų projektai.

Ministerijos pastangomis pasiekta, kad mokslo ir studijų institucijų 1999 m. įsiskolinimai rangovams būtų visiškai padengti bei tęsiant svarbiausius investicinius projektus, numatoma 2000 m. juos finansuoti (16842 tūkst. litų) iš privatizavimo fondo (LRV 2000 02 21 nutarimas Nr. 181).

1998 m. pradėta aukštųjų mokyklų įrangos atnaujinimo programa (sąmatinė vertė 27146 tūkst. litų). 1998 m. iš užsienio paskolų aukštosios mokyklos gavo įrangai atnaujinti ir panaudojo 8 mln. litų. 1999 m. šiai programai buvo skirta taip pat 8 mln. litų iš paskolų, gavus valstybės garantiją. Dėl komplikuotos valstybės finansinės padėties 1999 m. šis projektas finansuojamas nebuvo, bet jis nebuvo ir nutrauktas. 2000 m. projektas tęsiamas finansuojant jį iš su valstybės garantija gaunamų paskolų (LRV 2000 02 21 nutarimas Nr. 181). Jau gautas Finansų ministerijos leidimas skelbti konkursą tarp užsienio bankų, tam numatyta 7000 tūkst. litų. MSD parengė jo sąlygas ir konkursą paskelbė. Ministerijos pastangomis 2000 metais pradėtas Valstybinių mokslo institutų įrangos atnaujinimo (sąmatinė projekto vertė 21000 tūkst. litų) projektas. Šiais metais numatyta jam skirti 2370 tūkst.litų iš su valstybės garantija gaunamų paskolų. MSD Finansų ministerijai jau pateikė dokumentus dėl leidimo skelbti konkursą.

MSD parengė mokslo ir studijų institucijų pastatų renovacijos projektą, kuris teikiamas Vyriausybei tvirtinti. Mokslo ir studijų srities strateginiame vystymo plane 2001-2010 m. numatyta nuolat atnaujinti mokslo ir studijų institucijų įrangą ir pastatus bei plėsti informacinius tinklus.

Visa tai pakankamai akivaizdžiai įrodo, kad ministro K.Platelio sprendimai ir veiksmai padarė didelę žalą švietimo ir aukštojo mokslo sistemai. Todėl ministras K.Platelis negali vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai

Interpeliacijos autorių tekstas atskleidžia gana paviršutinišką jų domėjimąsi švietimo ir mokslo reikalais, nesupratimą ir nenorą suprasti, polinkį skleisti tikrovės neatitinkančius gandus, sunkiai slepia jų norą priešintis racionaliai ir tokiai reikalingai mūsų valstybei švietimo kaitai. Apgailestaudamas, kad atsakymų į interpeliacijos klausimus žanras neleido išvardyti visų mūsų darbų, tinkamai sudėlioti akcentų, vis dėlto džiaugiuosi proga dar kartą Seime pakalbėti apie švietimo ir mokslo reikalus.

Pastarųjų metų švietimo reformos darbai duoda vaisius. Vaikai grįžta į mokyklos suolą, vis daugiau jų stoja į profesines mokyklas, veržiasi tapti aukštųjų mokyklų studentais. Į mokyklas grįžta anksčiau profesiją laikinai pakeitę pedagogai. Išorinių egzaminų sistema suteikia vertinimo procesui skaidrumo, o kaimo vaikams- didesnes galimybes studijuoti. Paminėsiu tik vieną faktą: jei 1995-aisias metais 32 proc. Lietuvos paauglių ketino siekti universitetinio išsilavinimo, tai 1999 m. – 47 proc. Jei prieš 5 metus net 34 proc. penkiolikmečių nežinojo, ką veiks po mokyklos, tai šiemet tokių – tik 21 proc.

Manau, visa tai, ką išdėsčiau, pakankamai vaizdžiai įrodo, kad Švietimo ir mokslo ministerija dirba intensyviai, kvalifikuotai ir atsakingai. Sprendimai priimami įsiklausant į konstruktyvią pedagoginės ir akademinės bendruomenės nuomonę, pasitelkiant įvairių sričių ekspertus. Vadovaudamiesi ugdymo kokybės ir lygių galimybių principais, savo darbus skiriame Lietuvos jaunimui ir visiems, kurie nori ir gali mokytis, šviestis, įgyti ir keisti profesiją. Puikiai suvokiame savo darbų svarbą Lietuvos ateičiai. Suvokiame ir tai, kad ši ateitis kuriama ne skambiais žodžiais, o racionaliais, apskaičiuotais, kartais nelengvais, negalinčiais visuotinio pritarimo susilaukti veiksmais, kasdieniu mūsų darbu, už kurį dėkoju visiems kūrybingiems mokytojams ir dėstytojams, švietimo ekspertams, mokyklų vadovybei, apskričių ir savivaldybių švietimo darbuotojams, ministerijos personalui ir vadovams. Dėkoju Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Ministrui Pirmininkui ir kolegoms ministrams, kurių paramą nuolat jaučiu. Tvirtai tikiu švietimo reformos reikalingumu ir sėkme.

Kornelijus Platelis                                                      

Švietimo ir mokslo ministras

Vilnius, 2000 m. balandžio 11 d.