LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMAS

 

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS

 

 

Apsvarstęs  Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės  programą  ir

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 7

punktu bei  92 straipsnio  penktąja dalimi,  Lietuvos Respublikos

Seimas   n u t a r i a:

1.  Pritarti   Ministro   Pirmininko   Adolfo   ŠLEŽEVIČIAUS

pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai.

2. Nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo.

 

 

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO PIRMININKAS                            ČESLOVAS JURŠĖNAS

 

Vilnius, 1993 m. kovo 31 d.

Nr.I-114

 

 

 

(originalas saugomas Vyriausybėje)

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS

 

VYRIAUSYBĖS PROGRAMA

 

 

1. Lietuvos ūkio būklė

 

 

1992 metais,  kaip ir per pastaruosius trejus metus, Lietuvos

ūkis išgyveno sunkią ekonominę krizę, kuri tebesitęsia iki šiol.

Pramonės įmonių  produkcijos (palyginamosiomis kainomis) 1992

metais  realizuota   52  procentais   mažiau  negu   1991  metais

(Latvijoje -  35, Estijoje  - 43,  Baltarusijoje -  11 procentų),

produkcijos (palyginamosiomis kainomis) pagaminta tiek, kiek 1973

metais.  Rangos   įmonės  savo   jėgomis  atliko  statybos  darbų

28 procentais mažiau  negu 1991  metais.  Mažėjo  ir  investicijų

apimtis: gamybinių  ir negamybinių  objektų  statybai  panaudotos

lėšos sudaro apie 57 procentus 1991 metų lygio. Butų pastatyta 20

procentų  mažiau.   Trečdaliu  sumažėjo  žemės  ūkio  produkcijos

apimtis  (palyginamosiomis   kainomis),  iš  jos  augalininkystės

produkcijos -  35, gyvulininkystės  - 28 procentais. 1992 metais,

palyginti su  1991 metais, visuose ūkiuose 23 procentais sumažėjo

galvijų, gyvulių  ir paukščių realizuota 16, o pieno ir kiaušinių

- 23 procentais mažiau negu 1991 metais.

Atsižvelgiant  į  tai,  kad  gamyba  mažėjo  ir  ankstesniais

metais, tikrąją ūkio būklę galima apibūdinti gamybos dinamika per

praėjusius trejus  metus: per  šį  laikotarpį  bendrasis  vidinis

produktas sumažėjo  49 (Latvijoje  - 42, Estijoje - 40 procentų),

pramonės produkcija  - 55,  žemės ūkio  produkcija - 39, statybos

darbai -  48, butų  statyba -  61 procentu. Kelia susirūpinimą ir

tai,  kad   vis  daugiau   bendrojo  vidinio   produkto  skiriama

kasdieniam vartojimui,  todėl katastrofiškai  mažėja  kaupimo  ir

investicijų  galimybės.   Beveik  nutrūko  techninio  atnaujinimo

procesai.

Krizinė ekonomikos  būklė,  gamybos  nuosmukis  ir  ypač  jos

efektyvumo mažėjimas  tiesiog  katastrofiškai    smukdė  gyvenimo

lygį. 1992 metais vartojamų prekių ir paslaugų kainos bei tarifai

padidėjo 12,6  karto (Latvijoje  ir Estijoje - 10,5 karto), iš jų

maisto produktų  - beveik  14 kartų,  o vidutinis  mėnesio  darbo

užmokestis -  tik  4  kartus.  Taigi  realusis  darbo  užmokestis

1992 metų  gruodžio   mėnesį,  palyginti  su  1991 metų  gruodžio

mėnesiu, sumažėjo  net 68  procentais (Latvijoje - 24, Estijoje -

44 procentais).  Valstybė priversta socialiai remti pernelyg daug

žmonių. Nepavyko išvengti hiperinfliacijos.

Labai pagausėjo  šeimų, kurių  pajamos vienam  šeimos  nariui

mažesnės  nei  minimalus  gyvenimo  lygis.  Nuolat  didėjo  šeimų

išlaidos maistui.  1992 metų  pabaigoje tam  buvo skiriama  60-70

procentų visų vartojimo išlaidų.

Oficialios statistikos  duomenimis, bedarbiai  sudarė apie  1

procentą darbingo  amžiaus gyventojų. Jų ypač pagausėjo 1992 metų

pabaigoje. Įvertinus  paslėptą nedarbą (dirbančius 23 dienas per

savaitę ir  išėjusius neapmokamų atostogų), vien tik pramonėje ir

statyboje būtų apie 250 tūkst. bedarbių.

Blogėjo kriminogeninė  situacija. 1992  metais  užregistruota

56,6 tūkst.  nusikaltimų, arba  26 procentais  daugiau negu  1991

metais.  Nusikaltimų,  tenkančių  10 tūkst.  gyventojų,  skaičius

padidėjo nuo 120 iki 151. Kone kas antras nusikaltimas susijęs su

asmeninio  turto   vagystėmis.  Apie  du  trečdalius  nusikaltimų

(daugiausia  asmeninio,   valstybinio  bei   visuomeninio   turto

vagysčių) lieka neatskleista.

Krizinę Lietuvos  ūkio situaciją  sąlygojo tiek  objektyvios,

tiek  subjektyvios   priežastys.   Pirmiausia,   tai   milžiniški

energetikos  išteklių   ir  kitų  žaliavų  kainų  šuoliai,  suirę

dešimtmečius  klostęsi   ekonominiai  ryšiai  su  buvusiųjų  TSRS

respublikų ūkio  subjektais, viso  šio regiono ūkio krizė. Antra,

pernelyg forsuotas  buvusios senosios ūkio sistemos demontavimas,

nepakankamai   konstruktyvus    rinkos   ekonomikos    mechanizmo

realizavimas, klaidos  vykdant ekonomikos  reformą ir principinės

klaidos vykdant žemės ūkio reformą.

Vertinant ekonomikos  reformą, reikia  atsižvelgti į tai, kad

Lietuva ilgą  laiką (iki  1992 m.  spalio 1  d.) naudojosi  kitos

valstybės  (TSRS,   vėliau  -   Rusijos)  piniginiu   vienetu,  o

lygiagrečiai su  ekonomikos reforma  vyko ir  tebevyksta Lietuvos

ūkio transformavimas į nepriklausomos valstybės ekonomiką. Dėl to

neišvengiamai  reikia   nemažai  keisti   ūkio,  ypač   pramonės,

struktūrą.  Neigiamą   įtaką  Lietuvos  ūkiui  neabejotinai  daro

krizinė Rusijos  ir kitų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių

situacija ir destabilizacijos procesai šiose valstybėse.

Tačiau dabartinę  Lietuvos socialinę  ekonominę būklę lėmė ne

tik neišvengiamas  išorinių ekonominių  sąlygų blogėjimas, bet ir

klaidos vykdant  ekonomikos reformą.  Vyriausybė pripažįsta,  kad

iki  šiol  vykdyta  reformų  politika  davė  kai  kurių  teigiamų

rezultatų:  buvo    atsisakyta  direktyvinio  kainų  reguliavimo,

sparčiai ir  sėkmingai privatizuoti  valstybiniai ir komunaliniai

butai,  atsisakyta   centralizuoto   planavimo   ir   produkcijos

skirstymo. Be  to, pastaruoju metu, po Seimo rinkimų, sustiprinta

įmonių monopolininkių  kainų kontrolė, joms nustatyti rentabilumo

apribojimai,  Lietuvos  Respublikos  valstybinio  turto  pirminio

privatizavimo  įstatyme   padarytos  pataisos,  kuriomis  gerokai

liberalizuota  investicinių   išmokų  cirkuliacija  (tai  skatins

kaupti kapitalą).  Tačiau Vyriausybė mano, kad iki šiol vykdytoje

ekonomikos reformoje neišvengta didelių klaidų, kurios paspartino

bendrą ekonominį nuosmukį, lėmė gilią socialinę krizę. Padarytoms

klaidoms ištaisyti  reikės  daug  išlaidų  ir  laiko.  Svarbiomis

klaidomis laikytina tai, jog:

išliko  per   didelis  valstybės   kišimasis   į   ekonomiką,

ribojantis privataus ūkio iniciatyvą, savaiminį reguliavimąsi;

susiklostė  grėsminga   padėtis  pinigų   ir   bankininkystės

srityje. Lietuvos  bankas, kuris yra tiesiogiai atsakingas už šią

svarbią  ekonomikos   reformos  grandį,  nesugebėjo  parengti  ir

įgyvendinti efektyvios  bankų, pinigų  ir atsiskaitymų politikos.

Labai pavėluota  įvesti Lietuvos  nacionalinę  valiutą  -  litus,

kurie galėjo  būti veiksminga  ekonomikos stabilizavimo priemonė.

Daugelio Lietuvos  ir  užsienio  ekspertų  nuomone,  patogiausias

momentas litams  įvesti buvo  praleistas. Be  to, net iki šiol ne

visiškai išspręstos  ne  tik  ekonominės,  bet  ir  litų  įvedimo

techninės problemos.  Padėties neišgelbėjo nepakankamai parengtas

ir pavėluotas  Lietuvos laikinųjų  pinigų -  talonų įvedimas. Tai

visiškai  sutrikdė   atsiskaitymus  ir   paspartino  infliacinius

procesus. Nenormalūs  Lietuvos  banko  ir  Vyriausybės  santykiai

neleido reikiamai  koordinuoti  veiksmų  tarp  šių  svarbiausiųjų

valstybės  institucijų  ir  skaudžiai  atsiliepė  visai  Lietuvos

ekonomikai;

nepadėjo  stabilizuoti   ir  plėtoti   ūkio  ir  nepakankamai

ekonomiškai kryptinga mokesčių politika;

valstybės  ekonominė  politika  ir  ūkio  nestabilumas  labai

sutrikdė   investicinius    procesus,   gilino    makroekonomikos

disproporcijas, trukdė  gauti užsienio paramą ir investicijas. Be

to, buvusiosios  Vyriausybės neturėjo  nuoseklios  ir  konkrečios

eksporto ir importo bei užsienio investicijų politikos;

nebuvo nors  iš dalies  apsaugoti nuo  infliacijos  gyventojų

indėliai Lietuvos  taupomajame banke,  nors buvusiųjų Vyriausybių

programose  tokia  apsauga  buvo  numatyta.  Vietoj  to  taikytas

kompensacijų investicinėse sąskaitose mechanizmas iš esmės reiškė

prievartinį lėšų,  kurias gyventojai  patikėjo saugoti valstybei,

nusavinimą ir  panaudojimą  valstybės,  o  ne  indėlių  savininkų

interesams;

privatizuojant  įmones,   taikytas    socialinės   orientacijos

modelis, pagrįstas  ekonomiškai neracionalios  lygiavos principu,

taip pat  ilgą  laiką  naudotos  tik  dvi  privatizavimo  formos,

ribojant pinigų panaudojimą įmonėms arba jų akcijoms pirkti. Toks

modelis  įgalina  privatizaciją  vykdyti  gana  sparčiai,  tačiau

orientavimasis  skirstyti   akcijas  lygiavos  principu  nesudaro

sąlygų atsirasti  tikrajam turto  šeimininkui  ir  neskatina  šio

turto  efektyviai   panaudoti.  Griežtos   pinigų  kvotos  įmonių

privatizavimui prisidėjo prie infliacijos spartinimo;

reforma žemės  ūkyje buvo  vykdoma daugiausia prievartiniais,

administraciniais  metodais.   Tai  nesuderinama   su  liberalios

ekonomikos ir  laisvo ekonomikos subjektų pasirinkimo principais.

Vykdant žemės  ūkio reformą,  buvo priimti  netobuli įstatymai ir

ypač juos papildantys aktai - turto, žemės ir žmogaus atskyrimas,

laikinųjų administracijų  sukūrimas, specialistų  nušalinimas nuo

reformos kūrimo  ir vykdymo,  nesubalansuota ir  nelanksti  žemės

grąžinimo sistema.  Jie daugiausia  lėmė sunkią, tiesiog kritišką

žemės ūkio  ir apskritai  kaimo būklę. Be to, ribojant įvairiomis

valstybinio  reguliavimo   priemonėmis  maisto   produktų  rinkos

mažmeninių  kainų  didėjimą,  kartu  buvo  stabdomas  žemės  ūkio

produkcijos superkamųjų  kainų didėjimas.  Pastaruoju metu  žemės

ūkio produktų superkamosios kainos nepadengė netgi gamybos kaštų,

ir tai,  be abejo, gilino krizę žemės ūkyje. Gamybos nuosmukį dėl

administraciniais metodais  įvykdytos  dekolektyvizacijos  galima

lyginti   su   ankstesniu   jos   sumažėjimu   dėl   priverstinės

kolektyvizacijos.   Per trejus  praėjusius metus  sparčiai mažėjo

gyvulių ir  paukščių skaičius,  dėl to  mėsos gamyba  žemės ūkyje

sumažėjo 29,  pieno -  31, kiaušinių  - 29 procentais. Žemės ūkio

produktų supirkimas  dar labiau  smuko: per  tą  patį  laikotarpį

gyvulių ir  paukščių supirkta  34, pieno  - 42,  kiaušinių  -  51

procentu mažiau.  Lietuva, buvusi  tradicinė žemės ūkio produktus

eksportuojanti šalis,  grėsmingai artėja prie žemės ūkio produktų

importo. Jeigu  nebūtų beveik perpus sumažėjęs pagrindinių maisto

produktų  vartojimas   Lietuvoje,  ji  jau  būtų  priversta  juos

importuoti. Tokia  grėsmė išlieka,  tam tektų  panaudoti užsienio

kreditus, ir vis didėtų Lietuvos skolos užsieniui;

nuo   1992    metų   vasaros   dirbtinai,   administracinėmis

priemonėmis, buvo stabdomas įmonių darbuotojų atleidimas iš darbo

ir     netgi  darbo   savaitės  trumpinimas   neatsižvelgiant   į

objektyvias  ekonomines   aplinkybes.  Šiais   sprendimais   buvo

sudarytos kliūtys darbo rinkai normaliai funkcionuoti;

dėl nepakankamos  ir ne  visada kvalifikuotos  kontrolės  bei

nuolaidžiavimo  įstatymų  ir  Vyriausybės  sprendimų  pažeidėjams

labai  pagausėjo   ūkinių  nusikaltimų.  Kita  vertus,  tai,  kad

įstatymai neatitinka  dabarties  reikalavimų,  trukdo  kovoti  su

nusikalstamumu;

daug privataus  sektoriaus įmonių nemoka mokesčių. Galima tik

spėlioti, kokia  ūkinė apyvarta  vykdoma grynaisiais,  aplenkiant

bankus ir  finansinę atskaitomybę  bei nemokant  mokesčių, tačiau

ji, be abejo, gana didelė;

neigiamai atsiliepė ir dažnas buvusiųjų Vyriausybių sprendimų

kaitaliojimas. Vien  muitų ir  licencijų klausimais nuo 1991 metų

balandžio mėnesio  priimta daugiau kaip 10 vienas kitą keičiančių

ir papildančių  nutarimų. Toks spartus eksporto ir importo sąlygų

keitimas nesudaro  stabilumo atmosferos,  kurios  ypač  pasigenda

užsienio partneriai;

nepakankamai aiškiai  nustatyti santykiai tarp Vyriausybės ir

savivaldybių.  Labai   ilgai  delsiama   dalį  valstybinio  turto

perduoti   savivaldybių   nuosavybėn,   neaiškiai   suformuluotos

savivaldybių teisės  šio turto  atžvilgiu, o  tai trukdo  priimti

efektyvius sprendimus.

Ekonomikos reforma  buvo vykdoma  nepakankamai nuosekliai  ir

kompleksiškai, dažnai nukrypstant į populistines nuostatas. Trūko

reformos eigos  grįžtamojo ryšio.  Nebuvo reikiamai atsižvelgta į

būtinybę suderinti  svarbiausius  reformos  elementus,  nesukurta

 

veiksminga užsienio  kreditų panaudojimo  ir valstybės  garantijų

sistema.

 

2. Ekonominė politika

 

Svarbiausiasis   Vyriausybės    uždavinys   -    stabilizuoti

ekonomikos būklę,  sustabdyti  grėsmingą  mastą  įgavusį  gamybos

smukimą  ir   kiek  įmanoma  sumažinti  infliaciją.  Šiuo  tikslu

Vyriausybė toliau  vykdys reformas,  visų pirma  orientuodamasi į

ekonomikos efektyvumo  didinimą. Kartu  ir  toliau  bus  teikiama

valstybės   parama    darbo   netekusiems,   minimalias   pajamas

gaunantiems  ir   kitiems  socialiai  remtiniems  asmenims.  Šiam

tikslui bus  taip pat  naudojamos lėšos,  gautos stabilizuojantis

ekonomikai.

Vyriausybė  numato nuosekliai  laikytis ekonominės politikos

ir reformų  tęstinumo principų.  Tai pasakytina ir apie 1992 metų

rugsėjo mėnesį  kartu su  Tarptautiniu  valiutos  fondu  parengtą

Lietuvos ekonominės  politikos memorandumą, kuriame, kaip žinoma,

numatytas   kompleksas    makroekonominių   ūkio    stabilizavimo

priemonių,  turinčių   pakeisti  pirmiausia   bankų,  pinigų   ir

fiskalinę politiką.

Tačiau pripažįstant tai kaip strateginę Vyriausybės nuostatą,

neabejotinai reikia  tobulinti ekonomikos  reformos  įgyvendinimo

kelius ir metodus.

Ekonomikos reforma  bus toliau plėtojama trimis pagrindinėmis

kryptimis.

Rinkos subjektų konkurencingos struktūros formavimas

Vyriausybė numato  taikyti įvairesnes  valstybinio sektoriaus

įmonių privatizavimo  formas, taip  pat sumažinti arba atsisakyti

kai  kurių   šiuo   metu   esančių   apribojimų,   svarbiausiuoju

privatizavimo tikslu  laikydama gamybos  efektyvumą. Bus siekiama

sukurti vienodas  ūkininkavimo sąlygas  visiems  ūkio  subjektams

nepriklausomai nuo nuosavybės formų.

Kreditai  konvertuojama   valiuta  paprastai   bus   teikiami

konkurso tvarka  įvairių nuosavybės  formų įmonėms,  pateikusioms

aiškų  ir   pagrįstą  kreditų  grąžinimo  planą  ir  diegiančioms

technologijas konkurentabiliai,  tinkamai eksportuoti produkcijai

gaminti. Pirmenybė  bus  teikiama  investicijoms  į  produkcijos,

atitinkančios Europos rinkos reikalavimus, gamybos organizavimą.

Vyriausybė  numato   išnagrinėti  nuomos   plėtimo  klausimą,

siedama jį  su galimybe  išpirkti nuomojamus  objektus. Tikslinga

gerokai sumažinti  pelno (pajamų)  dalies, skirtos investicijoms,

apmokestinimą.

Bus  sudaromos   palankios  sąlygos  smulkiam  ir  vidutiniam

privačiam  verslui   -  svarbiam   ekonomikos   plėtojimo,   ūkio

restruktūrizavimo veiksniui  ir papildomų  darbo vietų šaltiniui.

Numatoma   tobulinti   teisinius   pagrindus,   skatinančius   ir

saugančius privatų  verslą ir  sudarančius palankias  sąlygas  jį

plėtoti,  ypač   pradinėje  stadijoje,   taip  pat  remti  verslo

"inkubatorių", inovacinių,  informacinių ir  konsultacinių verslo

centrų steigimą.

Siekiant  sustiprinti   Lietuvos  įmonių   gaminių   eksporto

potencialą, bus  pateikti pasiūlymai dėl koncernų, konsorciumų ir

kitų įmonių  junginių veiklos  įteisinimo, taip  pat  atitinkamos

produkcijos importo  liberalizavimo  kaip  būtinos  konkurencijos

sąlygos.

Didelė  problema   išlieka  mažas  kai  kurių  neprivatizuotų

valstybinių įmonių efektyvumas. Kadangi valstybinis sektorius dar

vyrauja, jis  daugiausia ir  lemia bendrą  gamybos būklę. Iki bus

privatizuotos,  šioms  įmonėms  gali  būti  taikomos  kai  kurios

valstybinio reguliavimo  priemonės (padidinamos  steigėjo teisės,

prireikus laikinai  sustabdomi stebėtojų  tarybų  įgaliojimai  ir

kt.). Kartu būtina sukurti ir realizuoti gamybos stabilizavimo ir

didinimo ekonomines paskatas.

Palankios ekonominės  terpės (rinkos  infrastruktūros) rinkos

subjektams funkcionuoti sudarymas

Vyriausybė  numato   ir  toliau  plėsti  laisvų  kainų  sferą

(išskyrus monopolinius  gamintojus,  kuriems  gali  būti  taikomi

kainodaros apribojimai),  kartu su  Lietuvos banku  vykdyti  daug

griežtesnę pinigų  kiekio apyvartoje ribojimo politiką, tobulinti

mokesčių sistemą,  kad ji  neslopintų gamintojų aktyvumo ir kartu

užtikrintų pakankamas valstybės pajamas.

Numatoma sustiprinti  antimonopolinę kontrolę  bei priežiūrą,

griežčiau taikyti  monopolininkams įstatymų numatytas valstybinio

reguliavimo priemones ir sankcijas.

Siekiant mažinti infliaciją, numatoma:

mažinti arba  visai panaikinti  apribojimus pirkti už pinigus

privatizuojamus objektus, kadangi šie apribojimai šiandien neturi

jokios prasmės.  Esant itin  didelėms pinigų  sumoms,  reikalauti

pajamų deklaracijų, o jų nepateikus arba neįrodžius, kad sumokėti

mokesčiai, - taikyti didesnį apmokestinimą;

nedelsiant kartu  su Lietuvos  banku spręsti  atsiskaitymų su

Nepriklausomų  Valstybių  Sandraugos  šalimis,  Estija,  Latvija,

Gruzija klausimus;

sukurti   vertybinių    popierių   rinką,   kuri   efektyviau

paskirstytų kapitalą atskiroms ūkio šakoms. Turi greičiau pradėti

veikti vertybinių popierių birža.

Būtina tobulinti  statistiką, priimti valstybinės statistikos

įstatymą.

Tęsdama  aktyvių   reformų  politiką,   Vyriausybė   laikysis

kompleksiškumo ir  nuoseklumo principų,  sieks, kad  įgyvendinant

reformą kartu  būtų užtikrintas  laisvas darbo  jėgos ir kapitalo

judėjimas.

Socialinės apsaugos sistemos tobulinimas

Vyriausybė sieks,  kad  darbingi  asmenys  būtinas  gyvenimui

lėšas užsidirbtų  - tai  svarbiausias darbo,  užimtumo ir  verslo

skatinimo politikos uždavinys.

Socialinę paramą  turi gauti  tik  tie,  kam  ji  iš  tikrųjų

būtina,  -   asmenys,  kurie  dėl  objektyvių  priežasčių  negali

užsitikrinti būtiniausių gyvenimo lėšų. Įgyvendinant šį uždavinį,

toliau bus  plėtojama socialinio draudimo, ypač globos ir rūpybos

sistema  (pastaroji   veikla  bus  ypač  aktyvinama  savivaldybių

lygiu). Bus  visokeriopai  skatinama  labdara,  globa  ir  kitoks

rėmimas.

 

2.1. Valstybinių įmonių privatizavimas

 

Vienas svarbiausiųjų  ekonomikos reformos tikslų - suformuoti

veiksmingą  privatų   ekonomikos  sektorių.   Iki  šiol  privatus

sektorius   buvo    formuojamas   orientuojantis    į    sparčius

privatizavimo tempus  ir didelius  jo mastus.  Neatsisakant  šios

strateginės krypties,  reikia įvertinti  jau  daugiau  kaip  metų

privatizacijos  patirtį   ir  racionaliau   spręsti   valstybinės

nuosavybės transformavimo į privatinę nuosavybę klausimus.

Privatizacijos procese  savanorišku pagrindu  kuriasi įvairių

nuosavybės formų  subjektų junginiai  (asociacijos, korporacijos,

koncernai ir  kt.), kurių  veikla  įstatymo  nėra  reglamentuota.

Vyriausybė  numato   pateikti   Lietuvos   Respublikos   įstatymų

pakeitimus   ir   pataisas,   kuriuose   bus   siūloma   tiksliau

reglamentuoti   šių    junginių   veiklą,    neleisti   įsigalėti

monopolizmui, skatinti konkurenciją.

Numatoma  tęsti   valstybinio  ir   visuomeninio  butų  fondo

gyvenamųjų  namų  ir  butų  privatizavimą.  Yra  realios  sąlygos

artimiausiais mėnesiais užbaigti butų privatizavimą.

Toliau privatizuojamas  žemės ūkio  įmonių turtas, tačiau šis

procesas sukelia  nemažų prieštaravimų,  o kartais  ir  socialinę

įtampą kaime. Priėmus Seime įstatymų pataisas, Vyriausybė sutelks

dėmesį, kad jos kuo sparčiau būtų įgyvendinamos.

Išryškėjo ne  tik teigiamos,  bet ir neigiamos privatizacijos

proceso  ypatybės.   Kol  kas   privatizacija  daugiau  sprendžia

nuosavybės  formos   pakeitimo   klausimą,   mažiau   -   gamybos

pertvarkymo, jos efektyvumo didinimo problemas.

Vienas svarbesnių uždavinių šioje srityje - šalinti neigiamus

reiškinius pačiame  privatizacijos procese  (trukdymai  dalyvauti

aukcionuose,  akcijų   pasirašyme,  reketas,   nupirktų   objektų

gadinimas, naikinimas ir t.t.). Aukcionų rengimo praktika parodė,

kad juose  nepasiekiama laisvo  varžymosi, vis  dažnėja neteisėtų

susitarimų  tarp  aukcionų  dalyvių.  Šiems  trūkumams  pašalinti

būtina  stiprinti   kovą  su   ūkiniais   nusikaltimais,   daryti

atitinkamas pataisas Civiliniame ir Baudžiamajame kodeksuose.

Atsižvelgdama  į  realias  sąlygas  ir  įvertindama  sukauptą

patirtį,  Vyriausybė   numato  tobulinti  privatizacijos  procesą

metodologijos ir organizavimo srityse.

Privatizavimo metodologijos srityje numatoma:

tobulinti Lietuvos  Respublikos  valstybinio  turto  pirminio

privatizavimo įstatymą  (reikia dar  didesnės privatizavimo  būdų

įvairovės -  tai nuoma, ilgalaikė nuoma su išpirkimu, lizingas ir

kt.);

sukurti tokią  teisinių ir ekonominių priemonių sistemą, kuri

skatintų  objektų   veiklą  po   privatizavimo,  gintų  vartotojų

interesus;

kurti metodinius  antrinio privatizavimo pagrindus bei formas

(atstovavimas  valstybės   interesams   privatizuotose   įmonėse,

valstybei priklausančių  akcijų  pardavimas  vertybinių  popierių

biržoje ir t.t.);

skirti  daugiau  dėmesio  specifinių  sričių  įmonių,  kurios

nebuvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto

pirminio   privatizavimo   įstatymą,   privatizavimo   galimybėms

išnagrinėti;

sudaryti   sąlygas   kaupti   kapitalą   privatizuotuose   ir

privatizuojamuose objektuose.

Labai svarbi  strateginė  privatizacijos  proceso  tobulinimo

kryptis turi būti valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių

kompensacijų  subalansavimas   su  privatizuojamo   turto  verte.

Vyriausybė sieks,  kad 1993  metais būtų  maksimaliai  panaudotos

privatizavimui valstybės vienkartinės išmokos bei kitos tikslinės

kompensacijos. 1994  metų gegužės  - birželio  mėnesiais numatoma

pereiti prie valstybinio turto privatizavimo tik už pinigus.

Privatizavimo organizavimo srityje numatoma:

pateikti Seimui  spręsti savivaldybių  nuosavybės klausimą ir

reikiamai    patikslinus    įstatymus    perduoti    savivaldybių

kompetencijai jų nuosavybėje esančių objektų privatizavimą;

užbaigti   vartotojų   kooperacijos   turto   atskyrimą   nuo

valstybinio,  paskirstant   konkrečius   objektus.   Tai   leistų

daugelyje  rajonų  iš  esmės  baigti  valstybinio  turto  pirminį

privatizavimą;

užtikrinti, kad  kultūros ir  paveldo inspekcijos    sparčiau

rengtų  objektų,   esančių  didžiuosiuose   miestuose,  ypač   jų

centruose, eksploatavimo  sąlygas ir  pateiktų  jas  šių  objektų

steigėjams;

diegiant   naujus   privatizavimo   būdus,   didinti   įmonių

administracijos ir  steigėjų atsakomybę  už    objektų  parengimą

privatizacijai.

1993 metais  buvo priimti  Lietuvos  Respublikos  valstybinio

turto  pirminio   privatizavimo  įstatymo   pakeitimai,  kuriuose

numatyta  didesnė   privatizavimo     būdų  įvairovė,   išplėstos

lengvatos  įmonių   darbuotojams  pasirašant   akcijas.   Svarbus

Vyriausybės uždavinys  - užtikrinti  šių pakeitimų  įgyvendinimą.

Vienas  iš  pirmųjų  žingsnių  bus  išnagrinėti,  patobulinti  ir

patvirtinti jau parengtus įstatymą papildančių aktų projektus.

Vyriausybė numato  įstatymiškai spręsti  investicinių akcinių

bendrovių  veiklos   problemas.  Dabar   jau  susikūrė   per  340

investicinių akcinių  bendrovių, jų  kapitalas -  daugiau kaip 18

mlrd. talonų.  Būtina įstatymiškai nustatyti investicinių akcinių

bendrovių atsakomybę  akcininkams ir  atitinkamas jų  garantijas.

Vyriausybė  organizuos  reikiamų  įstatymų  projektų  rengimą  ir

pateikimą Seimui.

Vyriausybė pertvarkys  visą privatizavimo organų miestuose ir

rajonuose sistemą,  sujungs privatizavimo  komisijas ir tarnybas,

didins ministerijų  ir savivaldybių  atsakomybę už  privatizavimo

politikos įgyvendinimą.

Svarbu sunorminti  valstybinio turto  apskaitos, išsaugojimo,

panaudojimo, valdymo klausimus.

 

2.2. Fiskalinė ir monetarinė politika

 

Vyriausybė   fiskalinę    ir   monetarinę   politiką   vykdys

vadovaudamasi   Lietuvos    ekonominės   politikos    memorandume

išdėstytomis nuostatomis  ir makroekonominės  analizės išdavomis,

sieks  mažinti  per  Lietuvos  valstybės  biudžetą,  savivaldybių

biudžetus   bei    valstybinio   socialinio   draudimo   biudžetą

perskirstomą sukurto bendrojo vidinio produkto dalį.

Numatoma iš  esmės pertvarkyti esamą mokesčių sistemą. Ji bus

tobulinama atsižvelgiant  į visuotinai  pripažintus apmokestinimo

principus,  visų   pirma  tokius,  kaip  lygybė,  teisingumas  ir

efektyvumas.  Bus  ieškoma  galimybių  mažinti  mokesčių  tarifus

sudarant  geresnes   sąlygas,   kad   būtų   plėtojami   verslai,

stabilizuotųsi    bei  augtų ekonomika  ir  tuo  pagrindu  didėtų

valstybės pajamos  iš mokesčių. Kartu bus siekiama, kad mokesčiai

kuo tiksliau  būtų reglamentuoti  mokesčių įstatymų, kad jie būtų

stabilūs, o jų rinkimo kaštai minimalūs.

Bus  parengti   ir  pateikti   Seimui   pridėtosios   vertės,

nekilnojamojo turto,  fizinių  asmenų  pajamų,  juridinių  asmenų

pelno ir kai kurie kiti mokesčių įstatymų projektai. Bus siekiama

pamažu vienodinti  juridinių ir  fizinių asmenų  mokamų  mokesčių

maksimalius tarifus,  o fizinių  asmenų pajamas  apmokestinti jas

deklaruojant.

Be to, numatoma:

nustatyti kai  kurioms įmonėms  patento mokestį  vietoj pelno

(pajamų) mokesčio;

padaryti pakeitimus  Lietuvos Respublikos  valstybinių įmonių

įstatyme, suteikiant  Vyriausybei teisę nustatyti diferencijuotas

palūkanų už  valstybinio kapitalo  naudojimą normas  pagal įmonių

specifiką,  rentabilumą   ir  produkcijos   paklausą,  taip   pat

specifinės paskirties įmonių svarbą;

sustiprinti  fizinių   ir  juridinių  asmenų  materialinę  ir

drausminę atsakomybę už apmokestinamųjų pajamų ar pelno slėpimą;

išnagrinėti mokesčių  inspekcijų darbą ir spręsti jo gerinimo

klausimus;

nedelsiant  parengti   finansinę  apskaitą   ir  atskaitomybę

reglamentuojančius dokumentus,  kurių reikia Lietuvos Respublikos

buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymui įgyvendinti;

sudaryti  galimybes   mokesčių   mokėtojams   gauti   išsamią

informaciją  apie  mokesčių  įstatymus,  kitus  norminius  aktus,

instrukcijas   bei   paaiškinimus   mokesčių   įstatymų   taikymo

klausimais.

Vyriausybė  vykdys   griežtą  taupymo  politiką  biudžetinėse

įstaigose ir  organizacijose, sieks, kad pagrįstai būtų skiriamos

joms lėšos.

Vienu svarbiausių  monetarinės politikos uždavinių Vyriausybė

laiko  Lietuvos   pinigų  -   litų  įvedimą,   sudarius  Lietuvos

ekonominės politikos  memorandume nurodytas  sąlygas. Tuo  tikslu

Vyriausybė ir  Lietuvos  bankas  turi  nedelsdami  parengti  litų

įvedimo mechanizmą  ir sąlygas, pasiūlymus dėl litų stabilizavimo

fondo sudarymo  ir panaudojimo tvarkos, taip pat dėl materialinių

išteklių rezervo,  skirto litų perkamajai galiai ir prekių rinkai

stabilizuoti, sudarymo.

Tvirto  lito   pagrindas  būtų   ir  kvalifikuotai  parengtos

investicijų  programos   bei  projektai,  leidžiantys  efektyviai

naudoti tarptautinius  kreditus,  skiriamus  Lietuvos  ekonomikai

pertvarkyti. Vyriausybė numato artimiausiu metu įsteigti Lietuvos

akcinį investicijų  banką,  kuris  koordinuotų  užsienio  kreditų

gavimą ir panaudojimą.

Kita   vertus,    efektyvi   monetarinė   politika,   vykdoma

kontroliuojant  emisiją   ir   taikant   valiutinio   reguliavimo

priemones, taip  pat sudarant  nacionalinių pinigų  stabilizavimo

fondus bei  rezervus ir  juos gausinant,  gali veiksmingai padėti

stabilizuoti laikinųjų pinigų valiutinį kursą.

Šios priemonės,  taip pat  antiinfliacinė ūkį stabilizuojanti

kreditų ir  vertybinių popierių  politika įgalins  užtikrinti  ir

investicijų politikos  kontrolę, kad  būtų  efektyviai  naudojami

kreditai, skirti Lietuvos ekonomikai pertvarkyti.

Svarbiausias,   neatidėliotinai    spręstinas   uždavinys   -

sutvarkyti   tarpvalstybinius    atsiskaitymus    nekonvertuojama

valiuta. Dėl  atsiskaitymų sutrikimų,  ilgai trunkančių pervedimų

bankų sistemoje  Lietuvos įmonės patiria didžiulių nuostolių, yra

atsidūrusios ypač  sunkioje finansinėje  būklėje,  kadangi  gautų

pinigų dažniausia  neturi kur  panaudoti, negali  už juos įsigyti

talonų. Todėl  nekonvertuojama valiuta  kaupiasi jų sąskaitose, o

įsiskolinimas  Lietuvos   įmonių   partneriams   didėja.   Būtina

artimiausiu metu  apsvarstyti Seime Vyriausybės pasiūlymą atidėti

įmokas į  Lietuvos valstybės  biudžetą  įmonėms,  kurios  dėl  to

pateko  į   sunkią  finansinę   būklę,   ir   neskaičiuoti   joms

delspinigių.

Vyriausybė yra  tos nuomonės, kad yra būtina artimiausiu metu

užbaigti  rengti   ir  sudaryti   tarpvalstybines   sutartis   su

Nepriklausomų Valstybių  Sandraugos šalių  nacionaliniais bankais

dėl tarpvalstybinių  atsiskaitymų. Lietuvos  bankas turėtų kaupti

informaciją apie  ūkio subjektų  turimą nekonvertuojamą  valiutą,

tarpininkauti, kad  viena įmonė  iš  kitos  galėtų  tos  valiutos

nusipirkti,  rengti  jos  aukcionus.  Atsiskaitymams  pagreitinti

reikėtų sparčiau  kurti elektroninę  pinigų pervedimų  sistemą ir

įsijungti į Europos bei pasaulinę sistemas.

Be to, Vyriausybė numato:

kartu  su   Lietuvos  banku   ir   kitomis   suinteresuotomis

valstybinėmis  institucijomis  parengti  Lietuvos  bankininkystės

tobulinimo  programą.   Joje  turėtų  būti  aiškiai  atskirta  ir

įteisinta bankų  ir Vyriausybės  kompetencija ne  tik monetarinės

politikos, bet  ir investicijų,  vertybinių  popierių,  draudimo,

valiutinių   operacijų    kontrolės   bei   kitais   finansiniais

klausimais;

kartu su  Lietuvos banku  parengti palūkanų už banko kreditus

strategiją, kuri  visų pirma  skatintų gamybinių  subjektų  ūkinę

veiklą;

spręsti nuvertėjusių  gyventojų  santaupų,  laikomų  Lietuvos

taupomajame banke,  kompensavimo klausimą  (išnagrinėti  galimybę

padaryti tai įvedant litus);

parengti  norminius   dokumentus,  kurių   reikia  vertybinių

popierių rinkai  sukurti, ir numatyti organizacines priemones jos

funkcionavimui užtikrinti;

kurti ir  plėsti atsiskaitymų už perkamas prekes ir paslaugas

čekiais sistemą,  atlikti parengiamuosius darbus, būtinus kredito

kortelių sistemai įgyvendinti;

formuojant Lietuvos  valstybės biudžetą,  spręsti valstybinių

bankų likvidumo atstatymo klausimus;

užbaigti reorganizuoti Lietuvos banką.

 

2.3. Kainų ir antimonopolinė politika

 

Per dvejus  pastaruosius metus  pramonės  produkcijos  kainos

padidėjo 120  kartų, o vartojamųjų prekių ir paslaugų - 61 kartą.

Per 1992  metus vartojamųjų  prekių ir  paslaugų kainos  padidėjo

12,6 karto,  iš jų  maisto produktų  - 14 kartų. Pagrindinė kainų

didėjimo priežastis - žaliavų, ypač energetikos išteklių, gaunamų

iš Rytų,  brangimas: jų kainos jau priartėjo prie pasaulinių. Dėl

nurodytosios  priežasties   iš  esmės   pasikeitė  gamybos  kaštų

struktūra, ypač  ūkio  šakose,  suvartojančiose  daug  energijos.

Daugelio produktų gamyba tapo nerentabili.

Dabar valstybė  tiesiogiai reguliuoja  apie 20  procentų visų

prekių ir  paslaugų kainų,  fiksuodama  jas  galutinio  vartojimo

stadijoje.  Kainos   buvo  liberalizuojamos  etapais.  Vėliausiai

liberalizuotos būtiniausių  ir kasdienio vartojimo prekių kainos.

Šiuo metu  fiksuotos yra  energetikos išteklių,  stačiojo  miško,

pagrindinių transporto ir ryšių paslaugų, kai kurių rūšių duonos,

taip pat  savivaldybių nustatomos  butų nuomos,  vandentiekio bei

kanalizacijos, buitinių ir komunalinių paslaugų kainos.

Įvairiomis valstybinio  reguliavimo  formomis  buvo  siekiama

sušvelninti kainų  šuolius. Kainų ir gamybos išlaidų neatitikimui

šalinti buvo  naudojamos biudžeto subsidijos. Taikyta ir mokesčių

lengvatinių  tarifų   gyventojams  sistema,  dalį  išlaidų  sumos

perkeliant  ūkio   subjektams.  Šiuo   metu   subsidijos   vienam

gyventojui  sudaro  vidutiniškai  2100  talonų  per  mėnesį.  Jos

teikiamos už  gamtines dujas, krosnių kurą, akmens anglis, miesto

transporto paslaugas, butų nuomą ir kai kurių rūšių duoną. Įmonės

padengia dalį gyventojams taikomo lengvatinio šiluminės energijos

tarifo.

Siekdama stabilizuoti  kainas hiperinfliacijos  sąlygomis  ir

remdamasi užsienio  šalių patirtimi,  Vyriausybė vykdys ekonominę

politiką šiomis kryptimis:

plačiai   taikys   antimonopolines   priemones   bei   plėtos

privatizaciją;

palaikys konkurenciją ir nefinansuos nuostolingų įmonių;

visokeriopai skatins didinti prekių gausą vidaus rinkoje.

Iš dalies  monopolizuota Lietuvos  ūkio struktūra  ir laisvos

kainos  daugeliui   ūkio  subjektų   sudaro   palankias   sąlygas

piktnaudžiauti  dominuojančia   padėtimi,  todėl   jų   veiksmams

kontroliuoti  Valstybinė  kainų  ir  konkurencijos  tarnyba  turi

skirti ypač  daug  dėmesio.  Būtina  pakeisti  ir  šios  tarnybos

statusą.

Natūralių monopolijų kainų valstybinis reguliavimas išliks ir

ateityje.  Čia   visų  pirma   turimos  galvoje   dujų,  elektros

energijos,  centrinio  šildymo,  vandentiekio  ir  kanalizacijos,

geležinkelio transporto ir telekomunikacijų bei miestų transporto

(iki bus privatizuota) kainos bei tarifai. Naftos produktų kainos

turėtų būti  liberalizuotos artimiausiu metu. Ilgainiui, siekiant

sudaryti sąlygas  atsirasti  konkurencijos  elementams  natūralių

monopolijų ūkio  srityse, turi  būti pereinama prie konkurso būdu

sudaromų  gamybinių  pajėgumų  ir  infrastruktūros  eksploatavimo

sutarčių. Reikia  pabrėžti, kad tiesioginių subsidijų energetikos

ištekliams,  kaip   neefektyvaus  subsidijavimo   būdo,  bus  kuo

greičiau   atsisakyta.    Vyriausybė   suformuos    žemės    ūkio

subsidijavimo  mechanizmą,  tiesiogiai  remdama  maisto  produktų

vartotojus.   Prireikus    bus   mokamos    dotacijos   energijos

vartotojams.

Vyriausybė  yra  tos  nuomonės,  kad  prioritetas  turi  būti

teikiamas  ūkio   šakoms   ir   ūkio   subjektams,   gaminantiems

būtiniausius produktus  ar teikiantiems  būtiniausias  paslaugas,

ypač maisto pramonei ir energetikai.

Numatoma įteisinti  informacijos apie  parduodamų prekių  bei

paslaugų kainas  ir tarifus,  pagrindines realizuojamų prekių bei

paslaugų charakteristikas, pateikimą vartotojams.

Svarbia antimonopolinės veiklos priemone turi tapti racionali

muitų  politika,  kuria  siekiama  skatinti  konkurenciją  vidaus

rinkoje.

Atsižvelgdama į  sunkią socialinę ekonominę būklę ir siekdama

santykiškai sulėtinti ar apriboti būtiniausių prekių bei paslaugų

kainų didėjimą, Vyriausybė numato:

nuolat analizuoti prekių ir paslaugų, ypač socialiai svarbių,

kainų struktūrą  ir įmonių rentabilumą, kontroliuoti gamintojų ir

prekybininkų,  užimančių  dominuojančią  padėtį  vidaus  rinkoje,

kainodarą ir elgesį, taikyti rentabilumo apribojimus ir sankcijas

nesilaikantiems Lietuvos  Respublikos kainų  įstatymo ar Lietuvos

Respublikos konkurencijos įstatymo;

taikyti valstybės  kontraktų sistemą  žemės ūkio  produkcijai

bei  kai   kuriems  socialiai  svarbiems  produktams,  užtikrinti

būtiniausių maisto  produktų gamybos  minimumą gyventojams,  taip

pat jų pardavimą vidaus rinkoje.

Pereinamuoju   į    rinką   laikotarpiu   gali   išlikti   ir

netiesioginis kai  kurių prekių  bei paslaugų  kainų reguliavimas

taikant   dominuojančių    įmonių   rentabilumo   ribojimus   bei

lankstesnes šio reguliavimo priemones. Didelio rentabilumo įmones

numatoma apmokestinti progresyviniu pelno mokesčiu.

Ateityje  Vyriausybė  vykdys  tolesnio  kainų  liberalizavimo

politiką,  nustatys   tik  svarbiausiųjų   energetikos   išteklių

(gamtinių dujų,  elektros energijos,  šiluminės energijos) kainas

gamintojams ir tiekėjams, kaip natūralioms monopolijoms. Biudžeto

subsidijos kainų  skirtumui kompensuoti  bus naudojamos  tik kaip

ypatinga bei  laikina priemonė  ir ateityje turės būti mažinamos.

Plečiantis  konkurencijai,  kartu  mažės  apribojimai  kainodaros

srityje.

 

2.4. Užsienio prekyba ir muitų politika

 

Vyriausybė plėtos  užsienio prekybą,  įgyvendindama  eksporto

skatinimo programą  bei sudarydama  tarpvalstybines ekonomines ir

prekybos sutartis.  1993  metais,  bendradarbiaujant  su  Danijos

specialistais,  bus   parengta  Lietuvos   pramonės   produkcijos

eksporto plėtojimo bei skatinimo programa.

Numatoma, kad  pagrindiniu eksporto  bei importo  reguliavimo

svertu taps  lanksti muitų  sistema.   Ji pakeis iki šiol buvusią

prekių,  išvežamų   iš   Lietuvos   Respublikos,   kvotavimo   ir

licencijavimo tvarką,  taip pat  eksporto bei importo reguliavimą

individualiu, lengvatiniu ir bendruoju akcizais.

Eksporto muitai  bus paprastai  nustatomi už  tą  produkciją,

kurios gamyba  subsidijuojama  arba  dotuojama.  Diferencijuojant

muito tarifą,  bus skatinama eksportuoti gaminius, o ne žaliavas.

Artimiausiu metu  nepavyks  visiškai  išvengti  protekcionistinės

muitų politikos,  ginančios Lietuvos  gamintojus ir vidaus rinką.

Ši politika taikoma daugelyje pasaulio šalių. Keičiantis Lietuvos

ekonominei  situacijai   (įvedus  litus  ir  pasiekus  jų  vidaus

konvertavimo), muitų  tarifų dydžiai  bei apmokestinamųjų  prekių

sąrašai bus  tikslinami taip,  kad  nevaržytų  užsienio  prekybos

ryšių, sudarytų  Lietuvos rinkoje  konkurencijos sąlygas  visiems

ūkio subjektams ir prekėms.

Atsižvelgdama  į   šias  nuostatas,   Vyriausybė  dar   kartą

išnagrinės   patvirtintąsias    muitų   už    eksportuojamas   ir

importuojamas prekes tarifų normas ir jas patikslins.

Vyriausybė  sieks   aktyvaus   užsienio   prekybos   balanso,

skatindama plėsti eksportą visų pirma tų gaminių, kuriems gaminti

reikia didelių kvalifikuoto darbo ir mokslo sąnaudų.

Siekdama didinti  Lietuvos eksporto  galimybes ir  ginti  jos

prekybinius interesus, Vyriausybė numato sudaryti tarpvalstybines

ekonomines ir  prekybos  sutartis  (iš  jų  ir  laisvos  prekybos

sutartis), dalyvauti  tarptautinių  prekybos  organizacijų  darbe

prisijungiant prie prekybos susitarimų.

Bus toliau  formuojama Lietuvos  Respublikos muitinės teisinė

bazė, infrastruktūra, plečiamas tarptautinis bendradarbiavimas.

Kartu Vyriausybė  yra tos  nuomonės, kad  būtina  artimiausiu

metu sukurti  efektyvią operatyvios  informacijos (apie  Lietuvos

dvišales ir  daugiašales tarptautines  ekonomines sutartis bei jų

vykdymą,  užsienio  valstybių  ekonomikos  konjunktūrą,  užsienio

partnerių ir  Lietuvos ūkio  subjektų pasiūlymus  dėl  ekonominio

bendradarbiavimo, užsienio  valstybių įstatymus  ir  tarptautinės

teisės normas užsienio ekonominių ryšių klausimais) sistemą.

 

2.5. Ūkio plėtojimas ir restruktūrizavimas

 

Susiformavusi sovietiniu  laikotarpiu Lietuvos ūkio struktūra

iš esmės  buvo orientuota į buvusios TSRS poreikių tenkinimą, jos

pigių žaliavų  ir energetikos  išteklių šaltinius.  Buvo  sukurta

stambių  pramonės   įmonių,  nesusijusių  su  Lietuvos  gyventojų

poreikiais. Kita  vertus,  šios  įmonės  naudojo  daug  išteklių,

išveždavo  produkciją  į  buvusiąją  TSRS.  Paveldėta  iškreipta,

santykiškai daug  žaliavų ir  energtikos išteklių naudojanti ūkio

struktūra   neatitinka   dabartinio   Lietuvos   ūkio   poreikių,

ekonominių  ir   finansinių  galimybių.   Todėl  dabar,   atkūrus

nepriklausomybę, labai  svarbiu Vyriausybės  uždaviniu tampa ūkio

restruktūrizavimas, kuris iki šiol buvo vykdomas be nuoseklios ir

pagrįstos koncepcijos.

Siekdama  formuoti  savarankišką  Lietuvos,  kaip  suverenios

valstybės,   ūkį,   Vyriausybė   numato   šias   pagrindines   jo

transformavimo kryptis:

efektyvios gamybinės infrastruktūros plėtojimas;

žemės  ūkio   ir  pramonės  restruktūrizavimas,  smulkaus  ir

vidutinio privataus verslo skatinimas;

savų žaliavų išteklių reprodukcija, efektyvus panaudojimas ir

perdirbimas;

prioritetinis socialinės infrastruktūros plėtojimas;

aktyvus ūkio orientavimas į pasaulinę rinką.

Efektyvios  gamybinės  infrastruktūros  plėtojimas.  Gamybinė

infrastruktūra dabartinėmis sąlygomis lemia daugelio gamybos šakų

stabilų   vystymą,    taip   pat   normalų   negamybinės   sferos

funkcionavimą. Ypač  tai svarbu  Lietuvai dabar,  kai  išteklius,

kurių reikia gamybinei sferai plėtoti, tenka įsigyti pasaulinėmis

kainomis.  Nuo  gamybinės  infrastruktūros  lygio  ir  jos  darbo

stabilumo priklauso ir užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvą

galimybės.

Energetika.  Lietuva   turi  galingų  elektrinių,  išvystytus

elektros, dujų tinklus, naftos perdirbimo pramonę bei naftotiekį.

Tačiau  importuojama   apie  97  procentus  pirminių  energetikos

išteklių, ir  tik iš  Rytų. Per  trejus metus  taip ir neparengti

apsirūpinimo šiais ištekliais alternatyvų projektai.

Vyriausybės  nuomone,   svarbiausios   Lietuvos   energetikos

strategijos kryptys yra:

sukurti daugiakanalę apsirūpinimo kuru sistemą;

kiek įmanoma  didinti energijos vartojimo gamyboje ir buityje

efektyvumą;

gerinti   vietinių   ir   alternatyvių   energijos   išteklių

naudojimą.

Tuo tikslu  1993 metais numatoma baigti rengti ir patvirtinti

ilgalaikę Lietuvos  energetikos strategijos programą, šiam darbui

panaudoti   Europos    Ekonominės   Bendrijos   programos   PHARE

finansavimą, pasitelkti tiek savus, tiek užsienio specialistus.

Spręsdama  apsirūpinimo   kuru   ir   energetinio   komplekso

patikimumo problemas, Vyriausybė numato:

realizuoti  darbų   kompleksą,  apimantį   naftos  terminalą,

produktotiekį Klaipėda - Mažeikiai ir Mažeikių valstybinės naftos

perdirbimo įmonės rekonstrukciją;

artimiausiu  metu   pradėti  priimti   naftos  produktus  per

Klaipėdos uostą (ekstremaliomis sąlygomis);

sudaryti sutartis  ilgalaikiam naftos,  dujų ir  branduolinio

kuro pirkimui,  ieškoti galimybių  įsigyti  šių  produktų  kitose

šalyse;

užtikrinti stabilų  Ignalinos valstybinės atominės elektrinės

darbą, įgyvendinti  priemones, būtinas  jai saugiai eksploatuoti,

taip  pat   spartinti  panaudoto   branduolinio   kuro   saugyklų

projektavimą ir statybą;

1993 metais  atiduoti eksploatuoti Kruonio hidroakumuliacinės

elektrinės trečiąjį agregatą;

laipsniškai didinti naftos produktų rezervą, geriau panaudoti

esamas ir statyti papildomas saugyklas.

Siekdama skatinti taupiai vartoti energiją, Vyriausybė numato

tobulinti  energijos  tarifų  sistemą  (pagal  realią  vertę)  ir

skatinti diegti  mažai energijos  reikalaujančias  technologijas.

Tam būtina  išlaikyti normalų  santykį tarp elektros ir šiluminės

energijos  kainų,   parengus   kaštų   kompensavimo   mechanizmą,

laipsniškai  mažinti  skirtumą  tarp  šiluminės  energijos  kainų

gyventojams ir  kitiems vartotojams. Vyriausybė visokeriopai rems

energijos taupymo ir apskaitos priemonių diegimą.

Sprendžiant  energetikos   problemas,  ypač  svarbu  skatinti

vietinių  kuro   išteklių,  geoterminės,  vėjo,  vandens,  saulės

energijos panaudojimą,  nuolat plėsti savos naftos gavybą, kurios

apimtį pagal  esamas prognozes  per kelerius  artimiausius  metus

galima padidinti iki 0,5 mln. tonų per metus.

Transportas. Lietuvos  ekonomikos restruktūrizavimas,  prekių

mainų ir  turizmo ryšių  su Rytų  ir Vakarų  šalimis  plėtojimas,

vidaus ir  tarptautinių pervežimų  paklausos pokyčiai  lemia šias

pagrindines Lietuvos valstybinės transporto politikos kryptis:

integruoti Lietuvos  transporto tinklą  į Europos  transporto

paslaugų rinką tarptautinės tranzitinės reikšmės koridoriuose;

suderinti teisinės  transporto veiklos reguliavimo sistemą su

Europos  Ekonominės   Bendrijos  šalyse   taikomomis  juridinėmis

transporto   reglamentavimo    taisyklėmis    bei    standartais,

prisijungti prie  pagrindinių daugiašalių  sutarčių (konvencijų),

reglamentuojančių transporto veiklą;

aktyviai  dalyvauti   valstybės  mastu  užtikrinant  stabilią

transporto infrastruktūros  objektų veiklą,  jų rekonstravimą bei

plėtojimą;

plėtoti multimodalinius  pervežimus, dėti pastangas, kad būtų

pašalintas   Lietuvos   transporto   sektoriaus   nesuderinamumas

techniniu, technologiniu  ir organizaciniu požiūriu su Vakarų bei

Šiaurės Europos kombinuoto transporto sistemomis;

užtikrinti  visų   transporto   verslininkų   lygiateisiškumą

nepriklausomai nuo  nuosavybės formų,  sudaryti  sąlygas  sveikai

įmonių konkurencijai  formuojamoje transporto  paslaugų  rinkoje,

sukurti   ir   įdiegti   adekvačią   Europoje   funkcionuojančiai

transporto veiklos licencijavimo sistemą;

demonopolizuoti  ir   privatizuoti   valstybinio   transporto

sektoriaus komercinius  objektus, skatinti  užsienio  bei  vidaus

privataus    kapitalo     investicijas    plėtojant    transporto

infrastruktūrą ir vidaus bei tarptautinių pervežimų paslaugas.

Geografinė Lietuvos  padėtis lemia tarptautinį jos transporto

infrastruktūros  pobūdį   Šiaurės  ir   Rytų   Europos   regione.

Vyriausybė teiks prioritetą šių tarptautinių transporto koridorių

plėtojimui Lietuvoje:

Rytų  -   Vakarų  kryptimi   per  Klaipėdos  uostą,  siekiant

užtikrinti  prekybos   bei  turizmo   ryšius  tarp  Nepriklausomų

Valstybių  Sandraugos   šalių  ir   Vakarų  bei  Šiaurės  Europos

valstybių. Tam reikalui numatoma modernizuoti Klaipėdos uosto bei

su juo  susijusias sausumos  transporto sistemas,  ypač  išplėsti

multimodalinius pervežimus, aktyviai dalyvauti plėtojant Baltijos

jūros  regiono  šalių  transporto  infrastruktūrą  ir  formuojant

bendrą politiką  šioje srityje.  Bus siekiama  skatinti  užsienio

investicijas   rekonstruojant    esamus   ir   įrengiant   naujus

terminalus. Svarbu  modernizuoti su  nafta susijusį  geležinkelį,

rekonstruoti ir  elektrifikuoti geležinkelį  Klaipėda - Vilnius -

Minskas,   plėtoti    automagistralės    Klaipėda    -    Vilnius

infrastruktūrą;

Šiaurės -  Pietų kryptimi  tarp  Skandinavijos  ir  Rytų  bei

Centrinės Europos  šalių.  Esamų  kelių  pagrindu  rekonstruojama

automagistralė  Via-Baltica,  nagrinėjama  jos  pietinės  atšakos

Marijampolė  -  Kybartai  -  Kaliningradas  projekto  realizavimo

galimybė,   siekiant   įsijungti   į   projektuojamą   Via-Hanzos

automagistralę. Atidarytas  keleivių susisiekimas europinės vėžės

geležinkelių  ruože   Šeštokai  -  Trakiškės,  baigiamas  įrengti

laikinas perkrovimo terminalas kroviniams gabenti šiuo ruožu;

susisiekimo oro transportu plėtojimas tarp Lietuvos ir Vakarų

bei Šiaurės  Europos, Nepriklausomų  Valstybių Sandraugos  šalių.

Ieškoma galimybių,  kaip panaudoti  užsienio investicijas karinių

aerouostų konversijai,  kad jie  tiktų tarptautiniams krovinių ir

keleivių  pervežimams.  Nuolat  gausėjančių  tranzitinių  lėktuvų

skrydžių Lietuvos  oro erdve  saugumui užtikrinti numatoma toliau

modernizuoti lokacinę  ir aeronavigacinę skrydžių valdymo įrangą.

Šis projektas  finansuojamas iš  Prancūzijos Vyriausybės suteikto

lengvatinio  12   mln.  JAV   dolerių  kredito   lėšų.   Lietuvos

aviakompanijos  toliau   sieks  įsitvirtinti   Vakarų  šalių  oro

transporto paslaugų  rinkoje. 1993  metais  bus  atidaryti  nauji

reisai į Paryžių, Amsterdamą, Stokholmą.

Ryšiai ir  informatika. Lietuvos  ūkio valdymo  ir ekonominių

subjektų veiklos  efektyvumas daug  priklauso  ir  nuo  stabilios

ryšių  bei   informatikos  infrastruktūrų  veiklos,  spartaus  jų

plėtojimo.

Vyriausybė  skatins   įmones  bendradarbiauti   su   užsienio

firmomis  modernizuojant  ir  plėtojant  ryšių  bei  informatikos

infrastruktūras, rems  konkuruojančių firmų  kūrimąsi bei veiklą,

išlaikydama valstybės  reguliuojamą  svarbiausių  ryšių  paslaugų

(telefono ryšio užtikrinimas, laiškų, pensijų pristatymas ir kt.)

teikimą ir jų kainų nustatymą.

Siekiant  paspartinti   modernios   ryšių   ir   informatikos

infrastruktūros sukūrimą  šalyje, tam  panaudojant  išsivysčiusių

pasaulio  šalių   patirtį,   finansinę   paramą   bei   modernias

technologijas, 1992  metais pradėta  vykdyti ilgalaikė strateginė

programa "Lietuva-2000".

Kartu su  konsultacinėmis užsienio  firmomis  1993  metų  III

ketvirtyje bus  parengta  šakos  plėtojimo  strateginė  programa,

kurioje, be kitų priemonių, numatoma:

sukurti modernią  valstybės valdymo  informacinę  sistemą  ir

nacionalinę informacinę infrastruktūrą;

parinkti  pagrindinius   techninius  partnerius   ir  galimus

finansavimo šaltinius, kurių reikia šakos infrastruktūrai plėsti;

plėtoti komercinius  alternatyvius telefono bei "Telex" ryšio

tinklus, sukurti  paketų komutacijos  duomenų  perdavimo  tinklą,

nutiesti tarptautinius optinius kabelius į Lenkiją ir Latviją;

įdiegti laikinio atsiskaitymo už vietinius telefono pokalbius

sistemą, toliau  plėsti  bendrojo  naudojimo  telefono  tinklą  -

statyti  telefono   stotis  naujuose  gyvenamuosiuose  rajonuose,

išplėsti mobilaus ryšio veikimo zoną visoje Lietuvoje;

parengti  nacionalinę   radijo  dažnių  paskirstymo  lentelę,

sukurti  100-108  MHz  dažnių  diapazone  veikiančių  valstybinių

radijo stočių tinklą bei daugiaprogramius kabelinės ir kabelinės-

eterinės televizijos tinklus;

modernizuoti Lietuvos pašto technologinius procesus - sukurti

pašto kasų  sistemą (Giro post), keisti įrenginius, automatizuoti

tarptautinių atsiskaitymų procesą;

sukurti pašto  siuntų bei  vertybių  apskaitos  ir  kontrolės

sistemą.

Spręsdama  statybos  ir  urbanistikos  problemas,  Vyriausybė

daugiausia   dėmesio   skirs   energetikos   išteklių   taupymui,

teritorinio   planavimo   uždavinių   sprendimui,   subalansuotos

urbanizacijos   ir    kraštotvarkos   reguliavimui,    žemės   ir

nekilnojamojo  turto  savininkų  ir  valstybės  interesų  darniai

sąveikai,  "Būsto"   programos  realizavimui.   Atitinkamai   bus

pertvarkyta statybos  industrija ir  statybinių medžiagų pramonė.

Vyriausybė skatins  termoizoliacinių  medžiagų  ir  konstrukcijų,

taip  pat   šiluminės  energijos,  vandens  ir  dujų  suvartojimo

apskaitos bei  reguliavimo prietaisų  gamybą ir  naudojimą. Greta

naujų gyvenamųjų  namų statybos  socialiai  remtiniems  asmenims,

valstybė rems esamų pastatų, gyvenamojo fondo renovaciją.

Per  artimiausius  dvejus  trejus  metus  numatoma  iš  esmės

apriboti daug  energijos ir  kuro eikvojančių  medžiagų gamybą ir

naudojimą. Būtina  pertvarkyti plytų  gamybos  pramonę  -  plėsti

naujų keramikos dirbinių gamybą.

Mažinant  didžiagabaričių,   sunkių,   masyvaus   surenkamojo

gelžbetonio konstrukcijų kiekį, bus plačiau naudojami mineralinės

vatos  gaminiai,   plokštės  iš   vietinių   medžiagų   ir   ypač

trisluoksnės bei  daugiasluoksnės gyvenamųjų  namų išorinių sienų

konstrukcijos.  Šių   medžiagų   bei   konstrukcijų   gamyba   ir

panaudojimas  -   pagrindinis  kuro  taupymo  rezervas.  Įvedamos

minimalios šiluminės  varžos normos pagal atskirų statinių rūšis.

Šių  normų   turi  būti   griežtai  laikomasi  rengiant  statinių

projektus ir  vėliau naudojant  šiuos statinius.  Atsižvelgiant į

Lietuvos klimato  sąlygas, bus  įrengiami dažniausiai  šlaitiniai

pastatų stogai,  keisis jų  danga. Numatoma gaminti minkštą stogų

dangą iš  polimerbitumo,  pradėti  beasbestinio  šiferio  gamybą.

Vyriausybė  skatins   projektus,  kuriuose   sprendžiami  cemento

gamybos technologijos  tobulinimo ir eksporto didinimo klausimai.

Tikimasi pasitelkti  užsienio kapitalą  stiklo vatos, mineralinės

vatos, lakštinio stiklo, lakštinių medžiagų su faktūrine apdaila,

didesnės šiluminės varžos plastmasinių langų rėmų gamybai plėsti.

Siekdama išsaugoti turimus statybos organizacijų pajėgumus ir

gausinti užsienio valiutos išteklius, Vyriausybė skatins statybos

paslaugų eksportą.

Kad kuo ilgiau išliktų ir būtų tinkamai panaudotas gyvenamųjų

namų,  butų,   kitų  pastatų   ir   statinių   fondas,   išvengta

nereikalingų nuostolių,  sutaupyta kuro  ir  kitų  išteklių,  bus

parengta įstatyminė  ir normatyvinė  statinių priežiūros  bei  jų

eksploatavimo bazė,  teikiama parama šioje srityje savivaldybėms,

įmonėms ir organizacijoms.

Svarbiausi  miškų   ūkio  plėtojimo   uždaviniai  -   ne  tik

patenkinti Lietuvos  ūkio ir gyventojų poreikius medienai, bet ir

eksportuoti  jos   perdirbimo  produkciją,  užtikrinti  ekologinį

balansą.

Įgyvendindama šiuos uždavinius, Vyriausybė numato:

toliau  didinti  Lietuvos  miškingumą  -  apželdinti  miškais

eroduojamas ir žemės ūkio gamybai netinkamas žemes, įveisti laukų

ir vandenų apsauginius želdinius;

didinti  miškų   našumą,  gerinti  gamtosaugines,  socialines

ekonomines bei  kitas vertingas  jų savybes  diegiant  tobulesnes

miškų kirtimo  ir atkūrimo  technologijas, plečiant  selekcinius,

sėklininkystės darbus, kuriant modernų daigynų ūkį;

1993 metais  peržiūrėti miškų  naudojimo principus  saugomose

teritorijose, suderinant  tarpusavyje miškininkystės, gamtosaugos

ir ekonomikos  reikalavimus,  pamažu  imti  naudoti  priaugančius

medienos išteklius - per 5 metus padidinti kirtimų apimtį iki 4 -

4,5 mln. kub. metrų. Ryšium su tuo pertvarkyti medienos apdirbimo

ir perdirbimo  pramonę taip,  kad ji  panaudotų  ir  smulkią  bei

menkavertę medieną;

padidinti nepaklausios  Lietuvoje smulkios  medienos eksportą

ir naudoti gautas lėšas miškų ūkiui rekonstruoti bei miško ruošos

darbams modernizuoti;

siekti,  kad   medienos  apdirbimo  bei  perdirbimo  pramonės

atliekos būtų naudojamos kurui;

spartinti miškų  grąžinimą jų  savininkams, siekti,  kad būtų

padidintas grąžinamų  ir privatizuojamų  miškų,  kaip  ir  žemės,

plotas vienam  savininkui. Tai  leistų  privatizuoti  apie  25-30

procentų Lietuvos miškų;

toliau  pertvarkyti   medžioklės  ūkį,  rengti  teisinius  jo

tvarkymo pagrindus.

Šiems uždaviniams įgyvendinti rengiama Lietuvos miškų ūkio ir

medienos perdirbimo kompleksinio vystymo programa.

Medienos   perdirbimo   srityje   1993-1994   metais   būtina

modernizuoti plokštinių medienos medžiagų gamybą, kad ji atitiktų

pasaulinės  rinkos   reikalavimus,  nes  žaliavos  -  menkavertės

medienos - Lietuvoje pakanka, o produkcija labai eksportabili.

Planuojama techniškai  pertvarkyti klijuotinės faneros gamybą

- paleisti  į darbą  importinių įrengimų  kompleksą,  kuris  leis

padidinti gamybą 30 procentų.

Numatoma rekonstruoti Klaipėdos valstybinį kartono kombinatą.

Po rekonstrukcijos  pagerės gaminamo  kartono  kokybė,  ekologinė

regiono  situacija.   Kartonas  daugiausia   bus  skirtas  vidaus

poreikiams tenkinti,  tačiau gera kokybė leis jį eksportuoti ir į

Vakarų rinką.

Ne      mažiau      svarbios  yra    ir  pramonės     restruktūrizavimo

problemos.  Vykstant  privatizacijai,  kai  kurių  pramonės  šakų

(baldų  gamybos,   lengvosios  pramonės)   įmonės  beveik   visos

privatizuotos, o  mašinų gamybos (elektrotechnikos, elektronikos,

staklių  pramonės)  stambios  įmonės  dėl  objektyvių  ekonominių

sąlygų sunkiai  privatizuojamos, kai  kurios iš  jų jau  yra  ant

bankroto slenksčio.  Todėl Vyriausybė  pramonės restruktūrizavimą

numato vykdyti šiomis kryptimis:

įmonių konversiją vykdyti pirmiausia atsižvelgiant į Lietuvos

gyventojų poreikius;

skatinti eksportui skiriamos produkcijos gamybą;

kryptingai   skaidyti    pramonės    įmones,    nepažeidžiant

technologinio vientisumo - atskirti tuos įmonių padalinius, kurie

technologiniu ir teritoriniu atžvilgiu mažai susiję su pagrindine

įmone;

taikyti diferencijuotą  įmonių privatizavimo  politiką,  ypač

buvusioms stambioms  sąjunginio  pavaldumo  įmonėms  ir  sunkioje

ekonominėje būklėje esančioms įmonėms;

kryptingai  keisti   įmonių   specializaciją   -   atsisakyti

vienpusiškos priklausomybės  nuo Rusijos  žaliavų ir labiau sieti

įmonių  veiklą   su  turimais   vietiniais  žaliavų   ištekliais,

pasitenkinant minimaliu įvežamų žaliavų kiekiu.

Be jau  minėtų bendrųjų  pramonės restruktūrizavimo  krypčių,

bus atsižvelgiama ir į atskirų pramonės šakų specifiką.

Lengvoji pramonė  - tradicinė Lietuvos pramonės šaka, turinti

nemažą techninį  potencialą. Kad  audiniai arba jų gaminiai tiktų

eksportuoti į  pasaulinę rinką,   būtina,  pasitelkiant  užsienio

investitorius, įdiegti  šiuolaikinę pluošto  paruošimo,  verpimo,

taurinimo  technologiją.   Siuvimo  pramonės  įmonės  turi  naują

modernią  įrangą,  bet  atsiliekama  modeliavimo  ir  konstravimo

srityje.  Reikia   sukurti  pasaulinius  standartus  atitinkančią

modelių diegimo sistemą.

Tikslinga plėtoti  linų  pramonę,  natūralių  odų  ir  kailių

perdirbimą, todėl rengiamos jų gamybos plėtojimo programos.

Chemijos pramonės  šakos būklė  ypač priklauso  nuo galimybių

apsirūpinti energetikos  ištekliais, žaliavomis  ir  medžiagomis,

nes vietinės  žaliavos sudaro  tik  apie  10 procentų  jų  bendro

kiekio.

Atsižvelgiant į  žaliavų bazę, energetikos išteklių kainas ir

produkcijos paklausą,  pertvarkoma įmonių veikla, stengiamasi jas

integruoti į  naujas rinkas. Chemijos gamyklose bus ieškoma būdų,

kaip techniškai atsilikusią gamybą pakeisti nauja technologija, o

trąšų asortimentą  padaryti prieinamesnį  Lietuvos žemdirbiams ir

tinkamesnį augalams.  Gamybos pertvarkymas būtinai turi pagerinti

ir ekologinę regiono situaciją.

Polimerinių  žaliavų   stoka  verčia  mažinti  stambiatonažių

polietileno gaminių  (vamzdžių, plėvelės)  gamybą ir pereiti prie

sudėtingesnių dirbinių,  kuriems  reikia  mažiau  žaliavų.  Kartu

būtina daugiau  dėmesio skirti  naudotų plastmasių  surinkimui ir

perdirbimui.

Farmacijos pramonė  priskirtina prie prioritetinių ūkio šakų.

Jai reikia  mažai žaliavų  ir medžiagų,  gamyba  palyginti  švari

ekologiniu požiūriu, turimas neblogas mokslinis potencialas.

Dabar būtina intensyvinti vietinių žaliavų, ypač augalinės ir

gyvulinės kilmės, panaudojimą vaistų gamyboje.

Perspektyvoje  numatoma  dalį  cheminių  junginių,  naudojamų

vaistų gamyboje, sintetinti Lietuvoje.

Ateityje  farmacijos   pramonėje   turėtų   išsiskirti   šios

prioritetinės gamybos  kryptys: genoinžinerinių preparatų gamyba,

diagnostikumų gamyba  ir vaistažolių  auginimas bei  perdirbimas.

Tuo tikslu  rengiamas  farmacijos  pramonės  plėtojimo  programos

projektas.

Viena  svarbiausiųjų   mašinų  gamybos  pramonės  pertvarkymo

krypčių -  žemės ūkio mašinų, padargų ir inventoriaus, žemės ūkio

produktų perdirbimo,  fasavimo ir įpakavimo įrengimų bei automatų

gamybos plėtimas  kooperuojantis su kitomis Baltijos valstybėmis.

Numatoma pradėti gaminti mažo galingumo dyzelinius variklius. Bus

skatinama  vartojamųjų  prekių,  šildymo  katilų,  kurie  naudoja

vietinį kurą  (medieną, durpes),  pramoninių skalbimo ir cheminio

valymo įrengimų gamyba.

Staklių ir  įrankių pramonėje  reikės toliau  plėtoti  turimą

precizinių staklių  gamybos potencialą,  techniškai jį atnaujinti

pritraukus užsienio  investicijas, gaminti universalias metalo ir

medžio tekinimogręžimofrezavimo stakles.

Numatoma  pradėti   gaminti  sintetinį   ketų,  kurti  mažas,

ekologiškai švarias spalvotosios ir juodosios metalurgijos įmones

pasitelkus  užsienio  firmas,  pirmiausia  tas,  kurios  perdirba

metalo laužą.

Elektronikos ir  elektrotechnikos pramonė  1993 metais pradės

gaminti naujus šiuolaikinius kineskopus, televizorių selektorius,

kabelinės  televizijos  aparatūrą,  radijo  matavimo  prietaisus,

televizijos mikroschemas,  telefono stotis  ir kita.  1993 metais

bus pagaminta  bandomoji ultragarsinių  ir mechaninių vandens bei

šilumos skaitiklių partija.

Vyriausybė  toliau   skatins  medicininės   ir  kompensacinės

technikos gamybą.  Sveikatos apsaugos  įstaigų reikmėms  tenkinti

būtina daugiau  gaminti medicinos  prietaisų ir technikos, plėsti

jų asortimentą  (čia minėtina  diagnostinė vidaus  organų  tyrimo

aparatūra, inhaliatoriai,  protezai, įvairūs įrankiai, medicininė

matavimo aparatūra).

Smulkaus ir  vidutinio  privataus  verslo  plėtojimo  srityje

numatoma reikiamą  dėmesį skirti  smulkių ir  vidutinių  privačių

įmonių  kūrimui   visose  ūkio   šakose.  Šios  įmonės  -  vienas

svarbiausiųjų ekonomikos  augimo veiksnių,  papildomų darbo vietų

šaltinis.  Jos   yra   imliausios   inovaciniams   procesams   ir

operatyviems  struktūriniams   pertvarkymams,  jose   gali   būti

sparčiai įdiegiamos  naujos technologijos  ir  pradedama  gaminti

naujų rūšių produkcija.

Skatindama  privataus   verslo  plėtojimą,  Vyriausybė  veiks

šiomis kryptimis:

sudarys  šiam   verslui  palankias  sąlygas  ir  visokeriopai

skatins užsienio kapitalo paramą Lietuvos verslininkams;

palaikys  iniciatyvą   kurti  verslininkų   mokymo   sistemą,

panaudoti  tarptautinių   fondų  ir  programų  lėšas  projektams,

skatinantiems smulkią  ir vidutinę verslininkystę, remti, sudarys

palankesnes sąlygas  smulkių ir  vidutinių įmonių infrastruktūrai

funkcionuoti;

rems  valstybinių   institucijų   ir   privačių   verslininkų

iniciatyvą   kurti    jų    bendradarbiavimo    teisinį-ekonominį

mechanizmą.

 

2.6. Užsienio investicijos

 

Vyriausybė laiko,  jog būtina sudaryti užsienio investicijoms

palankias  sąlygas.   Tai  stabili   politinė  padėtis,  stabilūs

pinigai, valdoma  infliacija, rinkos  kainos, stabilūs  ir tobuli

investicijas  reguliuojantys   įstatymai.  Tokias   sąlygas  gali

užtikrinti tik darni Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos banko veikla,

jų sąveika.

Pastaraisiais  metais   labai  sumažėjo   bendra  investicijų

apimtis: 1993  metų Lietuvos valstybės biudžete tam skirta mažiau

kaip 10  procentų visų  išlaidų.  Nors  jau  įregistruota  per  2

tūkstančius bendrų  su  užsieniu  ir  užsienio  kapitalo  įmonių,

tačiau užsienio  investicijų  anaiptol  nėra  daug.  Pritraukiant

užsienio investicijas,  pradėta konkurso  būdu  privatizuoti  kai

kurias įmones už laisvai konvertuojamą valiutą.

Lietuvos  produkcijos   eksporto  galimybės   kol  kas  labai

ribotos,   o    aprūpinti   įmones   nauja   technika,   pakeisti

technologijas, kad  jos gamintų  konkurentabilią  produkciją,  be

užsienio investicijų greitai neįmanoma.

Atsižvelgdama  į   tai  ir   siekdama   pritraukti   užsienio

investicijas, Vyriausybė pirmiausia imsis šių priemonių:

parengs konkrečią  ūkio šakų  prioritetų nustatymo,  užsienio

kreditų paėmimo,  investicinių projektų  bei verslo planų rengimo

ir jų  ekspertizės atlikimo,  kreditų  ir  Vyriausybės  garantijų

teikimo  sistemą.   Šis  darbas   bus  organizuojamas  daugiausia

konkursų būdu ir iš esmės turi būti užbaigtas 1993 metais;

sieks  pertvarkyti   visų  ministerijų  ir  kitų  valstybinių

institucijų veiklą,  susijusią su  investicinių projektų rengimu,

jų ekspertize bei realizavimu, ūkio šakų prioritetų nustatymu;

visokeriopai rems  kreditų  teikimą  smulkiam  ir  vidutiniam

privačiam verslui  (pirmiausia efektyviems,  naujas darbo  vietas

kuriantiems  projektams),   kartu  tobulins   kreditų   grąžinimo

garantijų sistemą.

Vyriausybė  supranta  išskirtinį  numatomo  steigti  Lietuvos

akcinio investicijų banko vaidmenį inovaciniuose procesuose.

Užsienio   investicijų    politikoje   Vyriausybė    aktyviai

bendradarbiaus su  Tarptautiniu valiutos  fondu, Pasaulio  banku,

Europos   rekonstrukcijos    ir   vystymo   banku   bei   kitomis

tarptautinėmis finansinėmis organizacijomis.

 

 

2.7. Ūkio valdymo tobulinimas

 

Vykdant ekonomikos  reformą, valstybinio valdymo organai buvo

kelis kartus  pertvarkyti. Tai gerokai destabilizavo jų veiklą, o

nuolatinis  ministerijų,   departamentų   ir   kitų   valstybinių

institucijų   reorganizavimas   ar   likvidavimas,   nepakankamos

garantijos  neskatino   valstybės  tarnautojų  reikiamai  dirbti.

Nemažai trūkumų priimant sprendimus ir kontroliuojant jų vykdymą.

Vyriausybė papildomai  išnagrinės ir prireikus pateiks Seimui

pasiūlymus dėl kompleksinio ūkio valdymo organizacinės struktūros

tobulinimo    visais     lygiais    (Vyriausybė,    ministerijos,

departamentai, tarnybos).  Pirmiausia tai liestų gamtos apsaugos,

kainų ir konkurencijos reguliavimą, privatizacijos ir valstybinio

turto, mokslo ir studijų bei kai kurių kitų sričių valdymą.

Vyriausybė taip  pat skirs  deramą dėmesį ministerijų ir savo

aparato  darbo   gerinimui,   ypač   formuojant   makroekonomikos

strategiją bei  jos realizavimo ekonominę, investicinę, fiskalinę

bei monetarinę  politiką viso  ūkio ir  atskirų šakų  lygiu,  dės

pastangas,  kad   greičiau  būtų  priimtas  valstybės  tarnautojų

įstatymas,  stengsis   užtikrinti  valstybinio   aparato  ir   jo

struktūros stabilumą.

Dėl Vietos savivaldos pagrindų įstatymo netobulumo Vyriausybė

beveik neturi  galimybių daryti  įtaką  savivaldybių  priimamiems

norminiams  aktams.   Sprendžiant  vietos   savivaldos  plėtojimo

klausimus, neatidėliotini darbai yra:

parengti  ir   priimti  naują   vietos  savivaldos   pagrindų

įstatymą, kuriame nebūtų dubliuojamos tarybų ir valdybų funkcijos

ir būtų  įtvirtintas Vyriausybės  ir  savivaldybių  kompetencijos

atskyrimas;

galutinai  išspręsti  regioninio  valdymo  tarnybų  klausimą,

įteisinti tai įstatymu;

pasiekti,  kad   gyventojų  užimtumo,   globos  ir   rūpybos,

paslaugų, prekybos problemos būtų sprendžiamos vietose.

Vyriausybė rengs  Lietuvos  regionų  plėtojimo  programas  ir

organizuos jų  vykdymą. Prioritetas  bus teikiamas Rytų Lietuvos,

Pajūrio regionams,  taip pat  didžiųjų miestų ir mažųjų miestelių

vystymo subalansavimo programoms.

 

 

3. Agrarinė politika ir maisto ūkis

 

Per praėjusį  laikotarpį (nuo  1991 metų  pabaigos)  agrarinė

reforma buvo  vykdoma griaunant senąją ūkinę struktūrą, o naujoji

buvo kuriama be žemės naudojimo ir ūkio formavimo strategijos bei

projektų.

Vyriausybė mano,  jog  koreguojant    agrarinės  reformos  eigą

būtina  artimiausiu   metu  Seime  priimti  Lietuvos  Respublikos

įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį

turtą atstatymo  tvarkos ir  sąlygų" pakeitimus  bei  papildymus,

ypač dėl  privataus ūkio  minimalaus bei  maksimalaus  dydžių  ir

pasirengimo kurti  privatų prekinį ūkį kriterijų, kurie turi būti

taikomi grįžtantiems  ūkininkauti, taip  pat dėl  kompensavimo už

žemę ir mišką asmenims, kurie to pageidauja arba kuriems grąžinti

žemę ir mišką natūra nėra galimybių, tvarkos bei sąlygų.

Toliau  vykdydama  agrarinę  reformą,  Vyriausybė  vadovausis

šiomis pagrindinėmis nuostatomis:

žemės reformą  vykdyti formuojant  privačių ūkių,  žemės ūkio

bendrovių,  gyventojų   asmeninio  ūkio  žemėnaudas  pagal  žemės

reformos projektus,  projektuojamų prekinių  ūkių  dydį  pagrįsti

mokslinėmis rekomendacijomis,  atsižvelgiant į gamybos kryptis ir

specifiką;

kol bus  parengti ir patvirtinti kompleksiniai žemės reformos

žemėtvarkos projektai,  3 -  5 metams  žemės ūkio paskirties žemę

suteikti  naudotis   pagal  valstybinės  žemės  nuomos  sutartis,

sudaromas su  asmenimis,  kuriančiais  privatų  ūkį,  žemės  ūkio

bendrovėmis  ir   kitais  fiziniais  bei  juridiniais  asmenimis,

peržiūrėti,   patikslinti   ir   pažymėti   vietovėje   gyventojų

asmeniniam ūkiui (2-3 ha) skirtos žemės plotus bei ribas;

įdiegti  valstybinio  žemės  kadastro  duomenų  automatizuoto

aprašymo  sistemą,   teisiškai  įregistruojant   rajono  (miesto)

valstybinio   žemės    kadastro   duomenų    registre   įgyjamus,

išnuomojamus, parduodamus  ar kitaip  perleidžiamus žemės sklypus

ir  įrašant   jų  dydį,   kainą,  naudojimo  paskirtį  bei  kitas

charakteristikas;

suformuoti  teisinį   žemės  santykių  reguliavimo  pagrindą,

parengiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymą ir kitus norminius

aktus; įdiegti žemės naudojimo valstybinės kontrolės sistemą;

įgyvendinti administraciniuose  vienetuose žemės  teritorinio

tvarkymo reguliavimo  sistemą, suteikiančią galimybes valstybinės

žemėtvarkos funkcijas  vykdančioms institucijoms  projektuoti  ir

operatyviai derinti  visus su  žemės paėmimu ar panaudojimu kitai

paskirčiai bei kraštovaizdžio keitimu susijusius klausimus;

vadovaujantis  Teritorinio   planavimo  nuostatais,   spręsti

teritorinio  planavimo,   kraštovaizdžio   formavimo   ir   žemės

naudojimo tikslinės  paskirties klausimus,  derinant žemės  ūkio,

miškų ūkio, urbanistikos, rekreacijos ir gamtosaugos interesus;

1993 metų  pavasarį iš  esmės baigti  žemės  ūkio  pramoninio

pobūdžio  objektų   nustatytosios  valstybinio   kapitalo  dalies

privatizavimo  pagal   Lietuvos  Respublikos   valstybinio  turto

pirminio privatizavimo įstatymą parengiamąjį etapą, tolesnį darbą

pavedant  privatizavimo   tarnyboms.   Iš   dalies   privatizuoti

sėklininkystės   ūkius,    kartu   užbaigti    teritoriniu    bei

technologiniu  požiūriu  nesusijusių  įmonių  padalinių  skaidymą

nustatytąja tvarka;

pradėti žemės  ūkio produkcijos  perdirbamosios  pramonės  ir

žemės ūkio  aptarnavimo įmonių  valstybei priklausančio  kapitalo

(akcijų)   pardavimą    žemės   ūkio    produkcijos   gamintojams

lengvatinėmis   sąlygomis,    tęsti   akcijų   pardavimą   įmonės

darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis;

skatinti  žemės   ūkio   produkcijos   gamintojų   tarpusavio

kooperaciją, jų  asociacijų (ūkininkų, ūkinių bendrijų, bendrovių

ir valstybinių akcinių bei valstybinių įmonių) kūrimąsi, taip pat

kooperaciją su perdirbamosios pramonės ir agroserviso įmonėmis.

Vyriausybė mano,  kad svarbiausiasis  žemės  ūkio  ir  maisto

pramonės gamybos  uždavinys  -  stabilizuoti  augalininkystės  ir

gyvulininkystės produktų gamybą.

Augalininkystėje prioritetas  bus teikiamas  grūdų  ūkiui  ir

pašarų gamybai,  ekonominėmis priemonėmis skatinant didinti grūdų

gamybą ir  pardavimą. Bus  parengta  ir  įgyvendinta  visų  žemės

naudotojų  aprūpinimo   gerų  reprodukcinių  savybių  veislinėmis

sėklomis sistema, reguliuojama ir remiama valstybės.

Gyvulininkystė bus  plėtojama orientuojantis  į savos gamybos

pašarus,    užtikrinančius     optimalius    gyvulių    skaičiaus

struktūrinius pokyčius,  o pagrindinė  kryptis ir  toliau  išliks

mėsos ir  pieno gamyba  bei veislinė gyvulininkystė, besiremianti

intensyviais    plėtojimo     veiksniais.    Kiaulininkystė    ir

paukštininkystė bus vystomos priklausomai nuo grūdų ūkio plėtotės

Lietuvoje ir dalinio jų importo. Bus siekiama išsaugoti Lietuvoje

auginamų  gyvulių  veislių  genofondą,  toliau  gerinant  gyvulių

produktyviąsias savybes,  iki 2000  metų bus pereita prie bendros

valstybinės ir  kooperatinės gyvulių  selekcijos sistemos,  kurią

remtų  valstybė,   o  įgyvendinime   dalyvautų  mėsos   ir  pieno

perdirbimo įmonės.

Buvusių  žemės  ūkio  įmonių,  rajonų  remonto  ir  techninio

aptarnavimo, agrochemijos,  melioracijos įmonių  bei  žemės  ūkio

mokyklų  techniniu   pagrindu  Vyriausybė   skatins   agroserviso

kūrimąsi, ūkininkų  tarpusavio agroservisą,  taip pat spręs esamų

melioracijos sistemų  naudojimo ir  rekonstrukcijos bei sausinimo

sistemų statybos ūkininkų žemėje finansavimo klausimus.

Vyriausybė  sieks   likviduoti  vaisių   ir   daržovių   ūkio

struktūros deformacijas,  kad  geriau  būtų  tenkinamos  Lietuvos

gyventojų reikmės,  skatins vaisių  ir daržovių  saugyklų bei  jų

perdirbimo įmonių  ir cechų  tinklo plėtimą arčiau žaliavų bazės,

kad būtų išvengta didelių nuostolių.

Cukraus gamybą  artimiausiais metais  numatoma didinti ne tik

plečiant savų žaliavų bazę ir cukraus fabrikų pajėgumus, didinant

cukrinių runkelių  derlingumą ir  cukringumą, bet  ir  perdirbant

importuojamą cukraus pusfabrikatį.

Siekiant sumažinti  maistinio aliejaus  importą  bei  baltymų

trūkumą pašaruose,  numatoma  pastatyti  naują  rapsų  perdirbimo

fabriką. Vyriausybė  visokeriopai rems  pastangas įsigyti maistui

tinkamų rapsų sėklų bei jų auginimui reikalingų cheminių apsaugos

priemonių.

Žemės ūkio  mokslas, mokymas  ir konsultavimas bus plėtojamas

kaip nedaloma  sistema. Svarbiausioji mokymo žemės ūkio mokyklose

kryptis  -   rengti  kvalifikuotus   ūkininkus   ir   žemės   ūkį

aptarnaujančius   darbininkus,    tam   panaudoti   ir   įvairias

tarptautines ūkininkų rėmimo programas.

Siekdama užtikrinti,  kad pagerėtų  žvejybos laivyno bei kitų

žuvų  pramonės   įmonių  darbas,   Vyriausybė  numato   aktyvinti

tarptautines derybas  dėl žvejybos užsienio valstybių ekonominėse

zonose sutarčių sudarymo, taip pat panaudoti užsienio kreditus ir

kitų  investitorių   lėšas  žvejybos  laivynui  rekonstruoti  bei

perspektyvioms  žvejybos   ir  žuvų   perdirbimo   technologijoms

įdiegti. Bus  sudarytos  galimybės  išnuomoti  laivus  ekipažams,

demonopolizuoti okeaninę  žvejybą. Daugiau vietos maisto produktų

balanse turėtų  tekti vidaus  vandenų ir  tvenkinių žuvininkystės

produkcijai.

Bus remiami  žemės ūkio  produkcijos  gamintojai:  jiems  bus

teikiami tiksliniai  lengvatiniai kreditai  ir sudaromos  sąlygos

ekonomiškai pagrįstoms  sutartinėms produkcijos supirkimo kainoms

susiformuoti.   Bus   subsidijuojami   žemės   ūkio   produkcijos

gamintojai, įsigyjantys  elitinę sėklą ir veislinius gyvulius bei

sėklinę medžiagą.

Vyriausybė,  atsižvelgdama   į  materialinių  ir  energetikos

išteklių,  būtinų  šių  metų  pavasario  sėjos  darbams  atlikti,

kainas, sudarys  sėjos fondą,  iš kurio  žemdirbiams bus teikiami

tiksliniai  lengvatiniai   kreditai  kurui,   tepalams,  trąšoms,

pesticidams ir sėkloms įsigyti.

Artimiausiu metu  bus parengta nacionalinė žemės ūkio veiklos

programa.

 

 

4. Socialinė politika

 

4.1. Socialinė apsauga

 

 

Per laiką,  praėjusį nuo Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje

sukurti ir  įtvirtinti socialinės  apsaugos  sistemos  pagrindai,

orientuoti į rinkos ekonomiką, nors pati sistema turi pereinamojo

laikotarpio bruožų.  Parengti ir  priimti pagrindiniai  socialinę

apsaugą  reguliuojantys   įstatymai,  reformuotos  arba  sukurtos

naujos socialinės apsaugos įstaigos.

Valstybinį   socialinį    draudimą   įgyvendina   Valstybinio

socialinio draudimo  valdyba, vykdanti  savarankišką  valstybinio

socialinio draudimo  biudžetą. Pensijos  sudaro apie 70 procentų,

laikinojo nedarbingumo,  motinystės ir  kitos pašalpos  - apie 17

procentų visų valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidų, į

gyventojų užimtumo  (draudimo nuo  nedarbo) fondą  atskaitoma 6,3

procento,  gydymo   ir  ligų  profilaktikos  reikmėms  tenka  3,6

procento šio  biudžeto išlaidų. Vidutinė pensija nuo 1993 m. kovo

1 d.  - 4300 talonų, iš jų apie 3700 talonų mokama iš valstybinio

socialinio draudimo  biudžeto  lėšų,  o  apie  600  talonų,  t.y.

vadinamoji  priemoka,  -  iš  Lietuvos  valstybės  biudžeto  lėšų

padidėjusioms kainoms kompensuoti.

Didžiausias  dabartinės   pensijų  sistemos   trūkumas  -  jų

suvienodėjimas. Antai  mažiausia 1991 metų sausio mėnesio pensija

buvo tris  kartus mažesnė  už vidutinę,  o dabar  ji mažesnė  tik

trečdaliu, nes  mažos pensijos,  gelbstint jų gavėjus nuo visiško

skurdo,  buvo  indeksuotos  daugiau  negu  didelės.  1992  metais

pensijas stengtasi  kiek įmanoma didinti. Nominaliai jos padidėjo

6 kartus,  o vidutinis  uždarbis Lietuvoje  - maždaug  4  kartus,

tačiau pensijos  yra per mažos, nes kainos per tą patį laikotarpį

padidėjo 12,6  karto. Vidutinė  pensija su  priemoka dabar sudaro

apie pusę vidutinio (atskaičius mokesčius) uždarbio Lietuvoje.

Greta valstybinio  socialinio draudimo,  Lietuvoje  įteisinta

socialinės paramos  sistema. Jos  pagrindą sudaro  paramos šeimai

pašalpos ir vadinamoji socialinė pašalpa. Paramos šeimai pašalpos

mokamos motinystės  atveju (kai nėra teisės į socialinio draudimo

pašalpas), našlaičiams, vienišoms motinoms ir panašiai. Socialinė

pašalpa mokama mažai pajamų gaunančioms šeimoms.

Socialinė  pašalpa   buvo  įsteigta   įgyvendinant   Lietuvos

Respublikos pajamų  garantijų įstatymą  ir  nepaprastai  išplėsta

prireikus  didelei   gyventojų  daliai   kompensuoti  1992   metų

lapkričio mėnesį  padidėjusias kainas.  Pašalpos teikimas  rėmėsi

dviem principais: remti vartotoją, o ne gamintoją; pašalpą mokėti

ne visoms šeimoms, o tik toms, kurių pajamos mažos. Deja, taikant

šiuos  principus,   iškilo  didelių   administravimo  ir   pajamų

tikrinimo sunkumų.  Kol kas ne visais atvejais įmanoma patikrinti

šeimos  pajamas,  todėl  į  socialinę  pašalpą  pretenduoja  daug

turtingų žmonių,  kurie nedeklaruoja jokių pajamų arba deklaruoja

minimalias.

Globa ir  rūpyba  neapsiriboja  vien  piniginėmis  išmokomis:

organizuotas  ir   nemokamas   maitinimas,   globa   namuose   ar

specialiosiose įstaigose,  apmokama už kurą. Globa ir rūpyba gali

būti efektyvi tik tada, kai ji kuo mažiau centralizuota, teikiama

socialinių darbuotojų. Tokia globos sistema tik pradedama diegti.

Vykdydama gyventojų  pajamų  garantijų  politiką,  Vyriausybė

ketina:

vadovautis principu,  kad gyventojai  turi gauti  reikalingas

gyvenimui pajamas  per algas,  uždarbį ar  aiškiai reglamentuotas

paramos šeimai  išmokas ir  tik  nedaugelis  turinčių  mažiausias

pajamas - per socialinės pašalpos mechanizmą;

pagal  realias   biudžeto  išgales  racionaliai  tvarkyti  iš

Lietuvos valstybės biudžeto išlaikomų kultūros, švietimo, mokslo,

sveikatos apsaugos  ir kitų  biudžetinių  institucijų  darbuotojų

atlyginimus -  įvertinti  kitimo  tendencijas  ūkyje,  likviduoti

socialiai nepagrįstas  disproporcijas, formuoti  kai kurių sričių

darbuotojų atlyginimo  už darbą  prioritetus. Būtina  siekti, kad

biudžetinių  institucijų   darbuotojų  vidutinis  atlyginimas  ne

perdaug atsiliktų nuo ūkinės srities darbuotojų darbo užmokesčio;

siekti,  kad   pensijos  būtų  nuolat  indeksuojamos  kintant

gyvenimo lygiui.  Tuo tikslu  1993  metų  valstybinio  socialinio

draudimo biudžete numatyta didinti pensijas 20 procentų kiekvieną

ketvirtį,  taip   pat  prireikus   priemokoms  naudoti   Lietuvos

valstybės biudžeto lėšas;

tęsti valstybinio  socialinio draudimo  reformą -  sukurti ir

įstatymiškai įtvirtinti pensinį draudimą, draudimą nuo nelaimingų

atsitikimų  darbe,   savanorišką  socialinį   draudimą,   nedarbo

draudimą.

Darbo rinkos politikos srityje Vyriausybė numato:

rengti  pasiūlymus   toliau  tobulinti   įstatymus  ir  kitus

norminius aktus, reguliuojančius darbo rinkos partnerių teisinius

santykius, tobulinti  darbo rinkos  institucijų  (pirmiausia  tų,

kurios susijusios  su  darbo  biržų  ir  suaugusiųjų  mokymo  bei

perkvalifikavimo centrų sistema) veiklą;

sudaryti  palankesnes   sąlygas  netekusiems  darbo  asmenims

patiems susikurti  darbo  vietas  individualaus  ar  kolektyvinio

verslo pagrindu,  skatinti darbdavius priimti į darbą ilgalaikius

bedarbius bei asmenis, praradusius ryšius su darbo rinka;

parengti ir  realizuoti socialiai  remtinų asmenų  profesinio

mokymo ir  darbinės reabilitacijos,  grįžimo į  darbą  programas,

kartu su  savivaldybėmis rengti teritorines gyventojų užimtumo ir

socialiai naudingų (viešųjų) darbų programas;

parengti suaugusiųjų  profesinio  mokymo,  darbo  inspekcijos

įstatymų  projektus,   Lietuvos  Respublikos  gyventojų  užimtumo

įstatymo pakeitimų projektą;

užbaigti  reorganizuoti   suaugusiųjų  profesinio  mokymo  ir

konsultavimo centrus,  pereiti nuo  šakinio prie  teritorinio  jų

veiklos principo.

Vykdydama globos  ir rūpybos  funkcijas,  Vyriausybė  skatins

savivaldybes  intensyviai   plėsti  globą   ir  rūpybą,   didinti

socialinių darbuotojų  etatų skaičių  bei įsigyti  įrangą,  kurių

reikia globojamų  asmenų apskaitai tvarkyti bei pašalpoms mokėti,

pamažu perduos  savivaldybėms daugelį  globos ir rūpybos įstaigų.

Lietuvai būtinas  nedidelių  įvairialypių  socialinės  globos  ir

reabilitacijos įstaigų tinklas, leidžiantis įgyvendinti principą:

globa turi  būti teikiama žmogui jo gyvenamojoje vietoje. Vykdant

globą, bus  toliau plečiamas  bendradarbiavimas su visuomeninėmis

socialinės rūpybos  organizacijomis. Savivaldybės turi užtikrinti

ir nemokamą  maitinimą, remtinų  asmenų slaugymą, teikti įvairias

vienkartines  pašalpas   kurui,  maistui,   drabužiams,  rūpintis

nakvynės namais.

Tarptautinių socialinės  apsaugos santykių srityje Vyriausybė

numato sudaryti  su kaimyninėmis  šalimis dvišales ir daugiašales

sutartis socialinės  apsaugos klausimais, tolesnėje perspektyvoje

- suderinti  socialinius įstatymus su svarbiausiomis Tarptautinės

darbo  organizacijos,   Europos   Tarybos   socialinės   apsaugos

konvencijomis  ir   apsispręsti   dėl   prisijungimo   prie   šių

konvencijų.

Socialinė politika  bus vykdoma taip, kad realią paramą gautų

tų sluoksnių gyventojai, kurie dėl įvairių nuo jų nepriklausančių

priežasčių nebegali  užtikrinti sau  būtinų  normaliam  gyvenimui

pajamų, ir  būtų išvengta  socialinės paramos  teikimo tiems, kas

gali ir privalo pasirūpinti savimi. Vykdydama socialinę politiką,

Vyriausybė bendradarbiaus  su profesinėmis  sąjungomis, darbdavių

organizacijomis  ir   kitomis  visuomeninėmis   socialinę  paramą

teikiančiomis  organizacijomis.   Būtina  vykdyti   tokią  darbo,

užimtumo ir  verslo skatinimo politiką, kad kuo daugiau gyventojų

galėtų patenkinti  savo poreikius  dirbdami ir būdami ekonomiškai

aktyvūs,  o  ne  naudodamiesi  pašalpų  sistemos  išgalėmis,  nes

perdėta socialinė  apsauga  formuoja  išlaikytinių  nuotaikas  ir

neskatina dirbti.

 

4.2. Sveikatos apsauga

 

 

Lietuvos gyventojų  sveikatos apsaugos  būklė yra  bloga. Dėl

lėšų trūkumo  dauguma medicinos įstaigų, net greitosios pagalbos,

stokoja  vaistų   ir  būtiniausios   technikos.  Dalis  ligoninių

neremontuojamos ir  darosi netinkamos  gydomajam darbui.  Neretai

gyventojai  pagrįstai   skundžiasi  dėl   nepakankamos  medicinos

darbuotojų    kvalifikacijos,     netinkamo    elgesio.    Plinta

pseudomedikų,    įvairių    ekstrasensų    siūlomos    paslaugos.

Nepakankamai diegiami  sveikos gyvensenos  principai, nepalaikomi

jos iniciatoriai.

Žmonių sveikata  -  tai  esminė  asmens  ir  tautos  vertybė.

Vadovaudamasi šia  nuostata ir Pasaulinės sveikatos organizacijos

"Sveikata visiems  - 2000"  strategija, Vyriausybė  planuoja  dar

šiais metais  parengti Lietuvos  sveikatos programą,  kurioje bus

suformuluoti  nacionalinės  sveikatos  politikos  ir  strategijos

tikslai, prioritetas, nurodyti jų įgyvendinimo keliai.

Tęsdama  reformas   ir  įgyvendindama  nacionalinę  sveikatos

politiką ir strategiją, Vyriausybė numato:

1993  metais  baigti  formuoti  Lietuvos  sveikatos  sistemos

modelį ir parengti jo realizavimo programą;

remti sveikatos teisinės sistemos sukūrimą priimant sveikatos

draudimo įstatymą,  kuriame, be kitų klausimų, tikslinga numatyti

sveikatos apsaugos  funkciją visoms  ministerijoms, nuo kurių tai

priklauso, Sveikatos  apsaugos ministerijai  atliekant pirmiausia

koordinavimo ir kontrolės funkcijas;

ekonomiškai  skatinti   sveikatos  ugdymą  bei  jos  apsaugą,

parengti valstybinę  sveikos gyvensenos  mokymo ir  jos  principų

diegimo programą;

teikti prioritetą  ligų profilaktikai ir visuomenės sveikatos

priežiūrai, motinystės ir vaikystės saugai;

įsteigti Lietuvos  sveikatos fondą, skatinti rėmėjus sudaryti

sveikatos  rėmimo   sutartis,  derinti   jų  teikiamą  paramą  su

savivaldybių lėšomis;

priimti sveikatos  draudimo, psichinės  sveikatos priežiūros,

tabako bei  alkoholio kontrolės  bei kitus su sveikata susijusius

norminius aktus,  įgalinančius pereiti  į  sutartinius  sveikatos

priežiūros santykius.

Vyriausybė numato  laiduoti valstybinę  visiems prieinamą  ir

pasirenkamą  kvalifikuotą  bei  specializuotą  medicinos  pagalbą

remiantis biudžeto  bei draudimo,  ligonių kasų lėšomis, taip pat

visų  nuosavybės   formų   lygiateisiškumą   šioje   srityje   ir

konkurencijos galimybę.

Vyriausybė sieks sudaryti sąlygas:

rengti  ir   perkvalifikuoti,  be   kita  ko,  ir  užsienyje,

gydytojus, orientuojantis  į Vakarų  šalyse keliamus reikalavimus

gydytojų kompetencijai;

plačiau  rengti   šeimos  gydytojus,   sveikatos   priežiūros

specialistus;

plėtoti fundamentalųjį ir taikomąjį medicinos mokslą, vykdyti

bendras su užsienio mokslo įstaigomis programas;

pasilikti užsienio  specialistams -  ekspertams,  pedagogams,

mokslininkams, praktikams ilgalaikiam darbui Lietuvoje.

Vyriausybė  numato   šiuo   sunkiu   ekonominiu   laikotarpiu

reguliuoti  vaistų   kainas,  o   ateityje  sieks   liberalizuoti

kainodarą vaistų prekybos srityje.

Be to, numatoma:

parengti  ir   įgyvendinti  gyventojų   aprūpinimo  vaistais,

vaikams  skirtų  maisto  produktų  gamybos  programas,  taip  pat

Lietuvos sveikatos  įstaigų optimalaus  išdėstymo, ligoninių  bei

sanatorijų dalinio pertvarkymo į slaugos reabilitacines ligonines

schemas;

peržiūrėti   miestų    ir   rajonų   savivaldybių   sveikatos

organizacijų  ir  įstaigų  pavaldumą  ir  atskaitomybę  Sveikatos

apsaugos ministerijai,  atsižvelgiant  į  nacionalinės  sveikatos

sistemos funkcionavimo reikalavimus;

parengti  ir   įgyvendinti  pagal  Vakarų  Europos  valstybių

patirtį naują produkcijos kokybės vertinimo ir kontrolės sistemą.

 

4.3. Kultūra ir švietimas

 

Laikotarpis po  Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pasižymėjo

Lietuvos kultūros  atsinaujinimo siekiais,  darbų ir idėjų gausa.

Tačiau dėl  lėšų stokos  padėtis kultūros  srityje nėra  normali:

nemažai įstaigų  uždaroma arba  privatizuotos jos sunyksta, lėtai

restauruojami   senamiesčiai,    nesutarkyti   kultūros   objektų

išsaugojimo reikalai.

Ne ką  geresnė ir  švietimo sistemos būklė: lėtai vyksta 1988

metais pradėta  švietimo reforma,  nepakanka lėšų jai finansuoti,

trūksta naujų  vadovėlių, menkas  mokyklų kompiuterizavimo lygis,

aktuali  pedagogikos   kadrų  problema.  Ypač  opus  pedagogų  ir

kultūros darbuotojų atlyginimų klausimas.

Svarbiausias  Vyriausybės   kultūros  politikos   tikslas   -

laiduoti  istorinį  Lietuvos  kultūros  tęstinumą.  Siekdama  šio

tikslo, Vyriausybė numato:

atkurti pažeistą  kultūros  paveldo  ir  dabartinės  kultūros

ryšį,  remti   pastangas  sergėti  baltiškąją  Lietuvos  kultūros

savastį;

skatinti kūrybišką  gimtosios kultūros  dialogą su Europos ir

pasaulio kultūra;

kurti modernią,  krašto kultūrinėmis tradicijomis pagrįstą ir

į bendrą  Europos švietimo  sistemą integruotą Lietuvos valstybės

mokyklą.

Vyriausybė  laiko,   jog  aktualiausi   dabarties  uždaviniai

kultūros ir švietimo srityje yra:

atkurti  totalitarinės  sistemos  pažeistą  krašto  kultūrinį

gyvenimą, sudaryti sąlygas natūraliai ir savaimingai jo tėkmei;

tęsti  radikalią   švietimo  reformą,   teikiančią  pagrindus

demokratinei, atvirai piliečių visuomenei;

sušvelninti  iš   pereinamojo   laikotarpio   ekonominių   ir

politinių problemų kylantį neigiamą poveikį šiandieninei kultūros

raidai.

Įgyvendindama šiuos  tikslus, Vyriausybė laikosi strategijos,

sistemiškai siejančios  kultūrą ir  švietimą  kaip  neatskiriamas

vieno proceso dalis.

Vyriausybė numato:

perėjimo prie rinkos santykių sąlygomis išsaugoti kultūros ir

švietimo įstaigų tinklą bei jų materialinę bazę;

sudaryti sąlygas  visiems socialiai  remtinų šeimų vaikams ir

jaunuoliams įsigyti bendrąjį bei profesinį išsimokslinimą;

deramai rūpintis  pedagogų ir kultūros darbuotojų materialine

padėtimi;

stiprinti įstatyminę  kultūros paveldo,  būtinų  kultūros  ir

švietimo institucijų bei meno kūrybos apsaugą;

tobulinti ir  saugoti kultūros  įstaigų ir  meno  institucijų

infrastruktūrą;

remti kūrybinę  menininkų  iniciatyvą,  dotuoti  kai  kuriuos

kūrybinius projektus, teikti valstybės stipendijas;

laikytis  kultūrinio   gyvenimo  demokratinio   koordinavimo,

programų finansavimo  bei regioninio  decentralizavimo  principų,

stengtis išsaugoti kultūros integralumą;

skatinti įvairių  kultūros įstaigų  sąveiką, telkti  kultūros

darbuotojus puoselėti nacionalinį identitetą;

prioritetiškai remti  profesionalaus  meno  sklaidą  Lietuvos

regionuose, skatinti  ir remti  kultūrinę  visuomeninių  sambūrių

veiklą;

plėtoti  jaunimo   kultūrinę  veiklą,  tarptautinį  kultūrinį

jaunimo bendradarbiavimą;

įgyvendinti  Lietuvos   švietimo  koncepciją   bei   švietimo

reformos programą - radikaliai pertvarkyti mokyklų ugdymo turinį,

plėtoti  bendrojo  lavinimo  mokyklų  struktūrą,  kurti  vientisą

pedagogų rengimo sistemą, skatinti pedagogų kūrybinę iniciatyvą;

tęsti profesinio  rengimo sistemos    reformą,  pritaikyti  šią

sistemą prie  rinkos  sąlygų,  ūkio  restruktūrizavimo  ir  naujų

perspektyvių gamybos šakų vystymo;

plėtoti   savarankiškų   aukštesniųjų   mokyklų,   rengiančių

specialistus konkrečiai  praktinei veiklai, sistemą, kurti naujas

užsienio kalbų ir verslo aukštesniąsias mokyklas;

formuoti  suaugusiųjų   švietimo  įstaigų   tinklą,   plėtoti

bedarbių perkvalifikavimo sistemą;

įgyvendinti vaikų  su vystymosi  sutrikimais integravimosi  į

bendrojo lavinimo sistemą programą;

toliau plėsti  regionų ir  ugdymo įstaigų  savivaldą, didinti

finansinį savarankiškumą,  skatinti nevalstybinių  ugdymo įstaigų

kūrimąsi;

rūpintis Lietuvos pedagogikos mokslo plėtojimu.

Nemažai sunkumų  iškyla dėl  1990 metų  Restitucijos akto  ir

Aukščiausiosios  Tarybos  nutarimo  "Dėl  maldos  namų  bei  kitų

pastatų grąžinimo  religinėms bendruomenėms"  įgyvendinimo. Šiuos

sunkumus šalinant, būtina kuo greičiau priimti religinių bendrijų

įstatymą,  kurio   projektas  jau   yra  parengtas,  ir  specialų

Restitucijos akto  įgyvendinimo įstatymą  arba  bent  Vyriausybės

nutarimą.

 

4.4. Mokslo, studijų ir technologijų plėtojimas

 

Vyriausybė, remdama  mokslo, studijų ir technologijų raidą ir

siekdama  humanizuoti   mokslą  bei   kuo  efektyviau   panaudoti

intelektualinį potencialą  Lietuvos ūkio  ir  kultūros  reikmėms,

numato:

tobulinti ekonomines  priemones mokslui  ir studijoms plėtoti

(numatomi  asignavimai   valstybinėms  subsidijoms,  valstybinėms

mokslo programoms, mokslo ir studijų bei inovaciniam fondams);

plačiau panaudoti Lietuvos mokslo potencialą vykdant tyrimus,

susijusius  su  nacionalinių  ūkio,  kultūros  plėtotės  ir  kitų

tikslinių  programų   įgyvendinimu,  taip   pat  kuriant   naujas

technologijas ir  atliekant  mokslinę  ekspertizę  ūkio  plėtotės

klausimais;

tobulinti mokslo,  studijų ir  technologijų valdymą - didinti

mokslo   ir    studijų   įstaigų    savarankiškumą   ir   mažinti

administravimą;

tęsti mokslo  ir studijų  reformą, sudaryti normalias sąlygas

mokslo ir  studijų  institucijų  veiklai,  išnagrinėti  galimybes

panaudoti studentų kreditavimo sistemą bei pačių studentų mokestį

už mokslą šiai veiklai iš dalies finansuoti;

reguliuoti mokesčių  politiką taip, kad ji skatintų mokslines

technologines  firmas  ir  įmones  panaudoti  mokslo  laimėjimus,

naujas technologijas, ir remti mokslą bei studijas;

spartinti teisinių  ir ekonominių  priemonių  intelektualinei

nuosavybei apsaugoti kūrimą;

plėsti ir  skatinti tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą,

bendrų  su   užsieniu  programų,   inovacinių   firmų,   ypatingų

ekonominių zonų,  technologinių parkų  kūrimą,  mokslininkų    ir

studentų stažavimąsi pasaulio mokslo centruose;

didinti  į   tarptautinę  rinką  orientuotą  šalies  mokslinį

technologinį potencialą;

mažinti kai  kurių  mokslo  krypčių  disproporciją,  sudaryti

sąlygas privatizuoti mokslo ir studijų institucijų technologinius

padalinius.

 

4.5. Kūno kultūra, sportas, turizmas

 

Laikydama  kūno  kultūrą  ir  sportą  svarbiomis  priemonėmis

gyventojų  sveikatai   stiprinti,  jaunimo   užimtumui   didinti,

darbingumui  išsaugoti   visais  gyvenimo  tarpsniais,  taip  pat

Lietuvos tarptautiniam prestižui įtvirtinti, Vyriausybė numato:

skatinti sveiką,  fiziškai aktyvų  žmonių  gyvenimo  būdą  ir

sudaryti sąlygas,  kad kuo  daugiau žmonių  galėtų savo  sveikatą

stiprinti sveikatos centruose, sveikatos mokyklose bei klubuose;

parengti  ikimokyklinio   amžiaus  vaikų   fizinio   aktyvumo

didinimo  programą,   kuri  remtųsi   natūraliu  vaikų  aktyvumu,

stiprintų jų  sveikatą bei fizinį pajėgumą, įvairinti šio amžiaus

vaikų fizines  pratybas, tobulinti  moksleivių, studentų  fizinio

aktyvumo didinimo  programas  ir  jų  kūno  kultūros  bei  sporto

pratybas;

įgyvendindama  Lietuvos   Respublikos   invalidų   socialinės

integracijos įstatymą, plėtoti invalidų sportą, remti parolimpinį

judėjimą;

tobulinti sporto mokyklų, sporto klubų ir sporto centrų darbą

atrenkant gabius  sportui jaunuolius, kurie atitiktų tarptautinės

klasės sportininkų reikalavimus;

tobulinti sporto  varžybų sistemą, skatinančią jaunimą nuolat

tobulinti  savo   sportinį  meistriškumą.   Sporto  kompleksinius

renginius  (žaidynes,   olimpiadas  ir   t.t.)  panaudoti  sporto

masiškumui plėtoti;

gerinti kūno kultūros ir sporto specialistų atranką, rengimą,

jų atestavimą bei kvalifikacijos tobulinimą;

parengti   racionaliais   kriterijais   paremtą   finansavimo

sistemą, kuri  skatintų sporto federacijas, sąjungas, asociacijas

siekti gerų rezultatų bei dalyvių gausumo sporto renginiuose;

užtikrinti   Lietuvos   Respublikos   sportininkų   parengimą

olimpinėms   žaidynėms,   pasaulio   ir   Europos   čempionatams,

pirmenybėms  bei   kitoms  svarbiausioms   tarptautinėms   sporto

varžyboms.

Vyriausybė vertina  turizmą, kaip svarbią serviso industrijos

šaką, kurios  plėtojimas sukuria  ir naujų  darbo vietų.  Lietuva

turi daug  potencialių galimybių  plėtoti turizmą.  Turizmas  jau

artimiausiu metu galėtų užtikrinti dideles valiutos įplaukas, tam

reikėtų   skubiai   spręsti   turizmo   infrastruktūros   objektų

(viešbučių,  restoranų,  kempingų,  kelionių  biurų)  plėtimo  ir

statybos problemas,  taip pat sudaryti turistams normalias vykimo

per valstybės sieną sąlygas.

Plėtodama turizmą, Vyriausybė numato:

skatinti užsienio  investicijas  į  turizmo  šaką,  spartinti

savarankiškų turizmo infrastruktūros objektų kūrimą;

parengti nacionalinę  turizmo  vystymo  programą,  numatančią

konkrečias priemones,  kad padidėtų  užsienio turistų antplūdis į

Lietuvą.

 

4.6. Aplinkos apsauga

 

Vyriausybė dės pastangas, kad užtikrintų Lietuvos gyventojams

sveiką, saugią  ir švarią aplinką, taip pat rūpinsis, kad taupiai

ir racionaliai būtų naudojami vietiniai gamtos turtai.

Siekdama šio tikslo, Vyriausybė numato:

rūpintis, kad  toliau būtų  vykdoma  pradėta  vandens  valymo

įrenginių  statyba,   ypač  didžiuosiuose  Lietuvos  miestuose  -

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje;

sparčiau  realizuoti   programą  "Transportas   ir   aplinkos

apsauga" -  diegti priemones,  mažinančias teršimą autotransporto

išmetamomis dujomis; mažinti į atmosferą patenkančių degant kurui

teršalų  (tarp   jų  ir   sukeliančių  šiltnamio   efektą)  kiekį

tobulinant degimo  procesus,  diegiant  azoto  oksidų  susidarymo

mažinimo  priemones,   naudojant  mažiau   sieros  turintį  kurą;

skatinti   diegti    įmonėse    tobulesnes,    mažai    energijos

reikalaujančias technologijas, plėsti vietinių energijos išteklių

tyrimo bei panaudojimo darbus;

keisti   ne   tokiomis   pavojingomis   gamyboje   naudojamas

potencialiai pavojingas aplinkai medžiagas, tarp jų  ir ardančias

ozono sluoksnį;

tobulinti teritorinį  planavimą kaip  valstybės  reguliuojamą

žmonių veiklos  teritorinio  organizavimo  ir  aplinkos  tvarkymo

procesą,   efektyviau  ir  sparčiau  atlikus  pažeistų  kompleksų

apskaitą,   rekultivuoti   išeksploatuotų   naudingųjų   iškasenų

telkinių karjerus;

organizuoti nykstančių rūšių gyvūnų ir augalų bei jų buveinių

apsaugą,  tobulinti   saugomų  teritorijų   sistemos  valdymą  ir

tyrimus;

tobulinti gamtos  išteklių apskaitos  sistemą,  jų  naudojimo

kontrolę, rengti gamtos išteklių valstybinius kadastrus;

kurti  vientisą   ekonominę  gamtos   išteklių  apsaugos   ir

naudojimo sistemą, patrauklesnę užsienio investitoriams;

vykdyti valstybinius  geologinius tyrimus  bei paieškas, ypač

reikalingus energetikai,  pramonei plėtoti,  gyventojams  geriamu

vandeniu aprūpinti, užtikrinti efektyvią ir racionalią naudingųjų

iškasenų gavybą.

 

5. Teisinė politika ir teisėsauga

 

Vyriausybės   teisinė    politika   turi    garantuoti,   kad

įgyvendinant  bendrą   socialinę  ir   ekonominę  politiką,   jos

strategiją  ir   taktiką  būtų   laikomasi  Lietuvos  Respublikos

Konstitucijos ir  ją atitinkančių įstatymų. Vyriausybė organizuos

įstatymų  ir   kodeksų,  pirmiausia  tų,  kurie  būtini  Lietuvos

Respublikos  Konstitucijos   nuostatoms   įgyvendinti,   projektų

rengimą (jų sąrašas pridedamas).

Kartu Vyriausybė  sieks suderinti  rengiamų įstatymų bei kitų

teisinių aktų  projektus  ir  jau  priimtus  teisinius  aktus  su

Lietuvos    Respublikos     Konstitucija    bei    tarptautinėmis

konvencijomis, prie  kurių Lietuva  yra prisijungusi  arba ketina

tai padaryti. Ir ateityje bus rengiamos tarptautinės sutartys dėl

teisinės pagalbos.

Kadangi  iki   šiol  nepakankamai   reglamentuotas   įstatymų

projektų rengimo  ir jų  svarstymo  procesas,  taip  pat  priimtų

įstatymų ir  Vyriausybės aktų  įsigaliojimo ir  skelbimo  tvarka,

Vyriausybė numato  parengti  įstatymų,  geriau  reglamentuojančių

teisinių  aktų   rengimo,  skelbimo   ir   įsigaliojimo   tvarką,

projektus.   Būtina    gerinti   teisinę   informaciją,   sukurti

efektyvesnę jos funkcionavimo sistemą, užtikrinti, kad kiekvienas

teisės subjektas  laiku gautų  šią informaciją.  Įgyvendinant šią

nuostatą,  numatoma   parengti  ir  leisti  Lietuvos  Respublikos

įstatymų sąvadą,  "Vyriausybės  žinias",  įkurti  kompiuterizuotą

teisinės informacijos centrą prie Teisingumo ministerijos.

Vyriausybė skatins  ir rems teisėtyrą, organizuos įstatymų ir

kitų teisinių aktų veiksmingumo tyrimą, sieks, kad įstatymai būtų

realūs,  moksliškai  pagrįsti  ir  atitiktų  neatidėliotinas  bei

perspektyvines demokratinės  teisinės valstybės  kūrimo  sąlygas.

Vyriausybė     laikysis  nuostatos,   kad  esminius  kurios  nors

visuomeninių santykių  teisinio reguliavimo  srities pertvarkymus

būtina derinti su visa teisinių aktų sistema.

Įstatymai, jų pakeitimai bei papildymai turi būti rengiami ir

priimami  kompleksiškai,   pagal  suderintą   bendrą   Seimo   ir

Vyriausybės programą.  Kartu turi  būti rengiami ir priimami kiti

teisiniai aktai,  kurių reikia  įstatymams įgyvendinti. Jeigu šie

įstatymai susiję  su organizaciniais  pertvarkymais, daromais iki

juos priimant, turi būti parengta jų įgyvendinimo programa.

Vyriausybė rūpinsis, kad būtų spartinama teisėsaugos sistemos

ir jos  institucijų  reforma,  sieks  užtikrinti,  kad  kiekviena

teisėsaugos    institucija    vykdytų    specifines    funkcijas,

atitinkančias  vykdomosios   ir  teisminės   valdžios   atskyrimo

(padalijimo)  principą.   Remiantis  šiuo   principu,  turi  būti

pertvarkytos   prokuratūros,    tardymo   ir    bausmių   vykdymo

institucijos. Viena  svarbiausiųjų šios reformos krypčių - ne tik

parengti įstatymus,  bet ir  sudaryti sąlygas  naujai teisėsaugos

sistemai funkcionuoti.  Bus  rūpinamasi  teisėsaugos  institucijų

darbuotojų  rengimu   ir  jų   kvalifikacijos  kėlimu,   siekiama

užtikrinti tinkamas  šių institucijų darbo sąlygas bei darbuotojų

socialines garantijas.

Vyriausybė numato  vykdyti  aktyvią  politiką  nusikalstamumo

kontrolės  srityje.   Svarbiausioji  šios   politikos  kryptis  -

analizuoti nusikaltimų  ir kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastis

ir  šalinti   jas  ekonominėmis,   socialinėmis  bei   teisinėmis

priemonėmis. Vyriausybė visų pirma spręs problemas, susijusias su

asmens, nuosavybės  saugumo  ir  viešosios  tvarkos  užtikrinimu,

ekonominių  santykių   apsaugos   stiprinimu,   organizuoto   bei

profesionalaus nusikalstamumo  kontrole, nepilnamečių bei jaunimo

nusikalstamumo prevencija,  taip pat  linkusių nusikalsti  asmenų

resocializacijos sistemos plėtojimu.

Bus   kuriami    nusikalstamumo   kontrolę    ir   prevenciją

reglamentuojantys įstatymai,  atitinkantys dabarties  sąlygas bei

tarptautinę praktiką,  taip pat toliau rengiamos ir įgyvendinamos

atitinkamos programos.

Vyriausybė   telks   visas   valstybines   institucijas   bei

visuomenines organizacijas,  kad būtų  įgyvendinta nusikalstamumo

kontrolės  sistema,   sieks  stiprinti   teisėsaugos  institucijų

sąveiką,  ypač   organizuoto  nusikalstamumo  kontrolės  srityje,

skatins tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimą.

 

6. Krašto apsauga

 

Svarbiausias valstybės saugumo ir gynybos politikos uždavinys

-  pašalinti   ar  sumažinti  valstybei  iškylančią  grėsmę,  tuo

sudarant  sąlygas,   kad  ji  galėtų  stabiliai  funkcionuoti  ir

vystytis. Šį  tikslą įgyvendina valstybės apsaugos sistema, kurią

sudaro Krašto  apsaugos ministerija  ir jos  tarnybos, vykdančios

valstybės  saugumo  ir  gynybos  politiką,  ir  Saugumo  tarnyba,

užtikrinanti normalų konstitucinės santvarkos funkcionavimą.

Valstybės saugumo  ir gynybos  politiką numatoma  įgyvendinti

šiomis kryptimis:

dalyvauti  tarptautiniuose   saugumo  ir  stabilumo  didinimo

procesuose globaliniu, regioniniu ir dvišalių santykių lygiu;

stiprinti valstybės  gynybinę  galią  efektyviai  panaudojant

turimus karinius ir civilinius išteklius taikos ar karo metu.

Dalyvavimas tarptautiniuose  saugumo  ir  stabilumo  didinimo

procesuose

Globaliniu  lygiu   -   tai   dalyvavimas   Jungtinių   Tautų

Organizacijos, Europos  Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos

(ESBK), NATO  ir NAACCI - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos

ir Šiaurės  Atlanto Aljanso  Kooperacinės  Tarybos  (WEU)  Vakarų

Europos Unijos saugumo ir stabilumo didinimo programose, iš jų ir

taikos palaikymo pajėgų vystymo programose.

Regioniniu  lygiu   bus  plėtojamas   bendradarbiavimas  tarp

Baltijos   jūros    regiono,   Višegrado   sutarties   valstybių,

Baltarusijos ir Ukrainos gynybos ministerijų.

Vyriausybė  sieks,   kad  su   šiomis   valstybėmis   gynybos

ministerijų lygiu būtų pasirašytos sutartys dėl geros kaimynystės

santykių nustatymo  ir bendradarbiavimo  bei tarpusavio  pagalbos

stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais.

Dvišalių santykių  lygiu visų  pirma bus  siekiama pasirašyti

sutartis su Estija ir Latvija dėl bendradarbiavimo kontroliuojant

sausumos, jūros  sienas ir  oro erdvę,  taip pat derinti Baltijos

Tarybos valstybių saugumo ir gynybos politiką.

Valstybės gynybinės galios stiprinimas

Vyriausybė stiprins  krašto  apsaugos  pajėgas,  atsisakydama

gynybai nebūdingų funkcijų ir teikdama prioritetą pajėgų kokybei,

profesionalumui, jų veiklos efektyvumui.

Bus sukurti  teisiniai  pagrindai,  būtini  gynybinių  pajėgų

funkcionavimui:  nacionalinio   saugumo   koncepcija,   valstybės

gynybos doktrina,  parengtas būtinų  įstatymų, kurių pagrindu bus

realizuojamos nacionalinės  gynybos sistemos  vystymo  programos,

paketas.

Vyriausybė užtikrins,  kad  būtų  sukaupti  būtini  valstybės

saugumui  didinti   materialiniai,  energetikos  ir  informacijos

ištekliai, rengiami reikalingi specialistai.

Saugumo didinimo  srityje Vyriausybė dės visas pastangas, kad

visiškai  organizuotai   ir  nedelsiant   būtų  išvesta   Rusijos

kariuomenė, kaip  nustatyta 1992 m.  rugsėjo  8  d.  Lietuvos  ir

Rusijos sutartyje.

 

7. Užsienio politika

 

Lietuvos  Respublikos,   kaip  suverenios  valstybės,  vietos

pasaulio  politikoje   atkūrimas  ir   įtvirtinimas,  teritorinio

vientisumo   užtikrinimas    (išsaugojimas),   atstovavimas   jos

interesams,    gynimas     dvišaliuose     bei     daugiašaliuose

tarpvalstybiniuose  santykiuose   ir  toliau   lieka  svarbiausia

Lietuvos užsienio  politikos kryptis,  susiformavusi po  Akto dėl

Lietuvos nepriklausomos  valstybės atstatymo  paskelbimo 1990  m.

kovo 11 dieną.

Pagrindinis   požymis,    apibrėžiantis   Lietuvos   užsienio

politiką, - jos nepriklausomumas ir daugiakryptiškumas.

Sėkmingos užsienio politikos laidu Vyriausybė laiko nuostatą,

jog  Lietuva  niekam  nėra  priešas,  niekam  neturi  teritorinių

pretenzijų, nori  palaikyti draugiškus  santykius  su  visomis  -

gretimomis ir  tolimomis -  valstybėmis ir grindžia juos pariteto

bei abipusės naudos principais.

Svarbiausias  Vyriausybės  uždavinys  užsienio  politikoje  -

padaryti ją  konceptualesnę bei  pragmatiškesnę.  Reikia  suvokti

realius mūsų  valstybės poreikius  bei galimybes,  atsižvelgti  į

istoriškai   susiklosčiusius    Lietuvos   ryšius    su   kitomis

valstybėmis, tų  ryšių perspektyvumą,  mūsų  geopolitinę  padėtį.

Akcentuotinas  ekonominis   santykių   su   kitomis   valstybėmis

aspektas, taip  pat būtina  geriau subalansuoti užsienio politiką

geografiniu požiūriu  - daugiau dėmesio skirti geriems santykiams

su kaimyninėmis šalimis, šių santykių formavimui.

Šiais požiūriais  Lietuvos strategija  galėtų  turėti  keletą

krypčių:

santykių  plėtojimas  su  šalimis,  priklausančiomis  Europos

Ekonominei   Bendrijai.    Vokietijos,   Prancūzijos,   Jungtinės

Karalystės, Italijos  ir kitų  Europos Ekonominės Bendrijos šalių

dėmesys Lietuvai leidžia tikėtis sėkmės šioje srityje;

glaudesnių ryšių  užmezgimas su Baltijos regiono valstybėmis.

Tai galima  pasiekti aktyviu  dalyvavimu Baltijos Jūros Valstybių

Taryboje, kuri  buvo įsteigta  1992 m. kovo 5  6 d. Kopenhagoje,

dalyvaujant ir Lietuvos atstovams;

santykių  su   Nepriklausomų  Valstybių   Sandraugos  šalimis

transformavimas į bendradarbiavimo ir mainų santykius;

ryšių su  Višegrado šalimis  - Vengrija,  Lenkija, Čekija  ir

Slovakija - plėtojimas;

santykių  su   kitomis  Europos   valstybėmis  užmezgimas  ir

plėtojimas.

Strategiškai svarbu  plėtoti visokeriopą  bendradarbiavimą su

neeuropinėmis  išsivysčiusiomis   valstybėmis  -  JAV,  Japonija,

Kanada ir  kitomis. Būtina  skirti deramą  dėmesį ir kitų regionų

valstybėms, kur  gali slypėti  Lietuvai naudingo bendradarbiavimo

rezervų.

Suprantama, jog  negalima apsiriboti  tokiu stambiu politinio

ir ekonominio  žemėlapio  suskirstymu.  Esama  valstybių  bei  jų

mažesnių grupių, su kuriomis Lietuvą sieja ypač glaudūs ryšiai.

Savitą  vietą   Lietuvos  užsienio   politikoje  turi  užimti

santykiai su  kaimynėmis -  Latvija ir  Estija.  Nors  politinėje

plotmėje -  ypač derinant  veiksmus  Rytų  atžvilgiu  -  padaryta

nemažai, tačiau koordinacija, kad ir ekonominių santykių srityje,

galėtų būti  geresnė, juolab  jog pasaulis  Lietuvą,  Latviją  ir

Estiją traktuoja kaip vientisą politinį bei ekonominį darinį.

Lietuva ir  toliau turi siekti integruotis į Europos politinę

bei ekonominę  erdvę, todėl  būtina plėtoti  santykius su Europos

Ekonomine  Bendrija,   aktyviai  dalyvauti   Europos  Saugumo  ir

Bendradarbiavimo Konferencijos procesuose, toliau bendradarbiauti

mums prieinamoje  Šiaurės Atlanto  Sutarties Organizacijos (NATO)

veikloje, prisidedant  prie kolektyvinio  saugumo sistemos kūrimo

Europoje.

Pasaulyje vykstantiems  procesams  vis  daugiau  įtakos  daro

tarptautinės politinės,  ekonominės, kultūros,  švietimo,  mokslo

organizacijos.   Lietuva   turi   aktyviai   įsitraukti   į   šių

organizacijų  veiklą.   Jungtinių  Tautų   Organizacija,  Europos

Taryba, Tarptautinis  valiutos fondas,  Pasaulio bankas  ir kitos

tarptautinės institucijos  turi būti  dėmesio centre,  formuojant

Lietuvos tarptautinę strategiją.

Pirmiausia  spręstini   šie   Lietuvos   užsienio   politikos

uždaviniai:

pasiekti tikrosios narystės Europos Taryboje;

inicijuoti  derybas   su  Europos   Ekonomine  Bendrija   dėl

asociacinių sutarčių pasirašymo;

aktyvinti derybas su Rusijos Federacija;

pradėti derybas dėl įstojimo į GATT ir UNCTAD;

gerinti pasienio tarnybų darbą;

laikantis neliečiamumo  bei teritorinio  vientisumo principo,

delimituoti ir  demarkuoti Lietuvos Respublikos sieną su Latvijos

Respublika,  Baltarusijos   Respublika,   Lenkija   bei   Rusijos

Federacijos Kaliningrado  sritimi,  susitarti  dėl  sienų  režimo

klausimų.