Byla Nr. 30/2011
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGAUS EISMO AUTOMOBILIŲ KELIAIS ĮSTATYMO (2007 M. LAPKRIČIO 22 D. REDAKCIJA) 33 STRAIPSNIO 6 DALIES Atitikties Lietuvos Respublikos KonstitucijAi
2013 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. gruodžio 17 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 30/2011 pagal pareiškėjo?– Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-38/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas?– Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (dabar?– Vilniaus miesto apylinkės teismas) nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovė?– savivaldybės įmonė prašo priteisti skolą už atsakovei priklausančios transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Iš pareiškėjo prašymo ir civilinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovės automobilis, pažeidžiant Kelių eismo taisykles stovėjęs ant šaligatvio, policijos pareigūno nurodymu buvo priverstinai nuvežtas. Atsakovei pateikus prašymą, savivaldybės įmonė atsisakė grąžinti automobilį, kol nebus atlygintos jo priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos, ir nurodė, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau?– ir Įstatymas) 33 straipsnio 6 dalį šios išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos nuostatos atitikties Konstitucijai.
2. Iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad jis iš esmės grindžiamas šiais argumentais.
Ginčijama Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata yra sudarytos sąlygos neterminuotai negrąžinti savininkui automobilio, kartu skaičiuojant papildomą jo įsiskolinimą už pasaugos paslaugas ir taip sukuriant vis didėjančią asmens prievolę paslaugų teikėjui.
Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad subjektams, kurie teikia priverstinai nuvežamų automobilių transportavimo ir saugojimo paslaugas, būtų už jas sumokėta. Verslo subjektų interesas gauti apmokėjimą už suteiktas paslaugas negali būti ginamas labiau nei savininko interesas atgauti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą. Šis verslo subjektų interesas nėra viešasis interesas ar ta konstitucinė vertybė, kurios gynimas pateisintų kitos konstitucinės vertybės?– nuosavybės teisės?– ribojimą. Be to, minėtas verslo subjektų interesas gali būti apsaugomas ir kitomis priemonėmis: visada išlieka galimybė skolą už paslaugas prisiteisti ir išieškoti nustatyta sprendimų vykdymo tvarka. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi proporcingumo principo, tuo tarpu nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą nėra išlaikyta interesų pusiausvyra, juo nustatyta priemonė yra neadekvati siekiamam tikslui.
Prašyme taip pat pažymima, kad ginčijama nuostata buvo įtvirtinta kartu su iš esmės analogiška Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostata, kurioje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, ir kuri Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens?– Seimo atstovo Seimo nario Juliaus Sabatausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo nagrinėjimo dalykas nėra analogiškas šios bylos ginčo dalykui, kadangi administracinė nuobauda ir asmens, kuris teikia priverstinai nuvežamų automobilių transportavimo ir saugojimo paslaugas, patirtos išlaidos skiriasi.
Nustatęs, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę, įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti ir tvarką, kaip šiam ūkio subjektui turėtų būti atlyginama už suteiktas paslaugas. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama suderinti automobilio savininko interesus, kad transporto priemonė bus apsaugota nuo neteisėto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo, ir automobilį saugančio ūkio subjekto interesus, kad jo patirtos saugojimo išlaidos bus atlygintos. Taigi, įtvirtindamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas užtikrino automobilio savininko ir automobilį saugančio subjekto interesų pusiausvyrą, įvertino nustatytos priemonės proporcingumą.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, ginčijama nuostata, kad išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės, reglamentuojama saugojimo paslaugų apmokėjimo tvarka ir laikas, tačiau ši nuostata nereiškia, kad transporto priemonė negrąžinama tol, kol neapmokamos saugojimo išlaidos. Todėl minėta nuostata automobilio savininko nuosavybės teisės nėra ribojamos.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Kaip minėta, pareiškėjas?– Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas prašo ištirti, ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnyje „Transporto priemonės priverstinis nuvežimas arba draudimas važiuoti“ inter alia nustatyta:
„1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. <...>
6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“
3. Pažymėtina, kad teisinio reguliavimo, susijusio su priverstinai nuvežtos transporto priemonės susigrąžinimu, atitiktis Konstitucijai tam tikrais aspektais jau buvo tirta Konstituciniame Teisme.
Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d., 2008 m. liepos 3 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ šio kodekso 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d., 2008 m. liepos 3 d. redakcijos) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ tiek, kiek joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, buvo pripažinta prieštaraujančia (-avusia) Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad įstatymų leidėjui už atitinkamų administracinių teisės pažeidimų padarymą nustačius administracinę nuobaudą?– transporto priemonės konfiskavimą, paisant Konstitucijos normų ir principų, turi būti įtvirtintos priemonės, užtikrinančios galimą transporto priemonės konfiskavimą; antai įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad kai padaromas administracinis teisės pažeidimas, už kurį gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, priverstinai nuvežta transporto priemonė gali būti laikinai negrąžinama, kol bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla.
Taigi Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarime atitinkamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai buvo tirta tais aspektais, kurie susiję su priverstinai nuvežtų transporto priemonių negrąžinimu siekiant užtikrinti administracinių nuobaudų (baudos, administracinio arešto, taip pat galimo transporto priemonės konfiskavimo) vykdymą.
4. Minėta, kad pareiškėjas?– Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovė?– savivaldybės įmonė prašo priteisti skolą už atsakovei priklausančios transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Minėta ir tai, kad iš pareiškėjo prašymo ir civilinės bylos medžiagos matyti, kad, remdamasi ginčijama Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata, savivaldybės įmonė atsisakė grąžinti automobilį, kol nebus atlygintos jo priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos.
Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje atitinkamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejojama tiek, kiek juo reguliuojamas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkamam ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, vykdymas, taigi kitu aspektu nei tie, kuriais atitinkamas teisinis reguliavimas buvo tirtas Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarime.
5. Taigi pagal pareiškėjo?– Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja reguliuojamas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, vykdymas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja reguliuojamas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, vykdymas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Seimas 2007 m. lapkričio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2008 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
3. Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnyje „Transporto priemonės priverstinis nuvežimas arba draudimas važiuoti“, kurio 6 dalies nurodytos nuostatos atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, inter alia nustatyta:
„1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. <...>
3. Sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ar uždraudimo toliau važiuoti, jei yra šio straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, gali priimti policijos ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnai <...>. <...>
6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“
Taigi ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatyta transporto priemonės, priverstinai nuvežtos į transporto priemonių stovėjimo aikštelę, paėmimo iš šios aikštelės sąlyga: iki paėmimo turi būti atlygintos išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, t. y. jokiais atvejais nenumatyta galimybė susigrąžinti transporto priemonę tų išlaidų dar neatlyginus (tai padarant vėliau).
4. Ginčijama Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata aiškintina kitų šio straipsnio 1, 3, 6 dalių nuostatų kontekste.
Pažymėtina, kad pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 1, 3, 6 dalyse, įstatyme nustatytais atvejais, susijusiais su transporto priemonės naudojimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kompetentingas pareigūnas gali priimti sprendimą ją priverstinai nuvežti į ūkio subjekto, besiverčiančio ūkine komercine transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę; šiais atvejais transporto priemonės valdytojas ir savininkas turi solidariąją prievolę atlyginti minėtam ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu.
Ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį kitų šio straipsnio nuostatų kontekste, sudaromos prielaidos negrąžinti priverstinai į transporto priemonių stovėjimo aikštelę nuvežtos ir ten saugomos transporto priemonės jos savininkui ir (ar) valdytojui tol, kol nėra įvykdyta transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolė atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui jo patirtas priverstinio tos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
Taigi numatant transporto priemonę grąžinti tik atlyginus jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, siekta užtikrinti transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti šias išlaidas įvykdymą. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas vienintelis, visais atvejais (saugant priverstinai nuvežtas transporto priemones jų stovėjimo aikštelėje) taikomas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas užtikrinimo būdas?– transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas), kol ta prievolė bus įvykdyta.
5. Pažymėtina, kad Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 1, 3, 6 dalys keičiamos ar papildomos nebuvo.
6. Aiškinant ginčijamą Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatą atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (2000 m. liepos 18 d. redakcija) (toliau?– ir CK) nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo reglamentuojami prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, inter alia daikto sulaikymo teisė.
6.1. CK 6.69 straipsnyje „Sulaikymo teisė“ nustatyta, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (1 dalis); sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos (2 dalis).
CK 4 knygos „Daiktinė teisė“ XIII skyriuje „Daikto sulaikymas“ inter alia nustatyta:
– „Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas“ (4.229 straipsnio 1 dalis);
– „Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas“ (4.229 straipsnio 2 dalis);
– „Daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas“ (4.230 straipsnis);
– „Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam“ (4.235 straipsnio 1 dalis).
Apibendrinant pažymėtina, kad cituotose CK nuostatose yra įtvirtintas vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų?– daikto sulaikymo teisė. Pagal šiose nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą:
– kreditorius?– teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, suėjus reikalavimo įvykdymo terminui, turi teisę sulaikyti valdomą daiktą, kol skolininkas įvykdys prievolę;
– kreditorius turi teisę sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas; taigi kreditorius gali sulaikyti visą valdomą daiktą nepriklausomai nuo jo turimo reikalavimo dydžio;
– daikto sulaikymo teisė baigiasi inter alia tuo atveju, kai skolininkas pateikia kreditoriui adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą; šiuo atveju skolininkas turi galimybę susigrąžinti sulaikytą daiktą anksčiau, nei jo prievolė bus įvykdyta.
6.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad CK 6.840 straipsnyje „Atlyginimas už pasaugą“ inter alia nustatyta: „Jeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė, davėjas privalo sumokėti saugotojui atlyginimą pasibaigus saugojimui. <...>“ (1 dalis); „Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys“ (5 dalis).
Taigi CK yra numatyti ir atskiri atvejai, kai kreditorius gali pasinaudoti daikto sulaikymo teise, kaip antai pagal CK 6.840 straipsnį saugotojas, siekdamas užtikrinti iš pasaugos teisinių santykių kylančios prievolės pasibaigus saugojimui sumokėti saugotojui atlyginimą įvykdymą, turi teisę sulaikyti saugomą daiktą.
7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Konstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).
9. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).
10. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja reguliuojamas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, vykdymas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamos nuostatos atitiktį Konstitucijai iš esmės grindžiamas tuo, kad šia nuostata sudarytos sąlygos neterminuotai negrąžinti savininkui automobilio, taip sukuriant vis didėjančią asmens prievolę pasaugos paslaugų teikėjui; verslo subjektų interesas gauti apmokėjimą už suteiktas paslaugas negali būti ginamas labiau nei savininko interesas atgauti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą; nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą nėra išlaikyta interesų pusiausvyra, juo nustatyta priemonė yra neadekvati siekiamam tikslui.
12. Sprendžiant, ar Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja reguliuojamas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, vykdymas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi inter alia šių sąlygų: apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo. Šis principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
12.1. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 67 straipsnio 2 punktą, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su eismo saugumo užtikrinimu, turi diskreciją nustatyti ir tokią eismo saugumo užtikrinimo priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, o ją nustatęs privalo įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad transporto priemonės savininko teisės nebus pažeistos jos nesaugant inter alia nuo neteisėto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai saugojusio asmens interesas gauti atlyginimą už pasaugą turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas inter alia šio intereso gynimo būdus, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo.
12.2. Minėta, kad ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos negrąžinti priverstinai į transporto priemonių stovėjimo aikštelę nuvežtos ir ten saugomos transporto priemonės jos savininkui ir (ar) valdytojui tol, kol nėra įvykdyta transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolė atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui jo patirtas priverstinio tos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas; numatant transporto priemonę grąžinti tik atlyginus jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, siekta užtikrinti transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti šias išlaidas įvykdymą.
Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas nesuteikia priverstinai nuvežtos ir transporto priemonių stovėjimo aikštelėje saugomos transporto priemonės savininkui arba teisėtam jos valdytojui galimybės tam tikrais atvejais (tam tikromis sąlygomis) naudoti šią transporto priemonę anksčiau, nei bus įvykdyta jo prievolė atlyginti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
12.3. Minėta ir tai, kad CK yra įtvirtintas vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų?– daikto sulaikymo teisė; be to, kaip minėta, CK yra numatyti ir atskiri atvejai, kai kreditorius gali pasinaudoti daikto sulaikymo teise, kaip antai pagal CK 6.840 straipsnį saugotojas, siekdamas užtikrinti iš pasaugos teisinių santykių kylančios prievolės pasibaigus saugojimui sumokėti saugotojui atlyginimą įvykdymą, turi teisę sulaikyti saugomą daiktą.
Pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, kaip minėta, daikto sulaikymo teisė baigiasi inter alia tuo atveju, kai skolininkas pateikia kreditoriui adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą; šiuo atveju skolininkas turi galimybę susigrąžinti sulaikytą daiktą anksčiau, nei jo prievolė bus įvykdyta.
Tokiu CK nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos skolininkui atgauti jam priklausantį daiktą, o kreditoriui, gavusiam adekvatų prievolės esmei savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimą, išnyksta pareiga užtikrinti sulaikyto daikto saugumą, taip išlaikoma prievolės šalių interesų pusiausvyra, leidžiama išvengti piktnaudžiavimo sulaikymo teise.
12.4. Pažymėtina, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės pasaugos santykiai, inter alia susiję su įstatyme nustatytos transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkamo ūkio subjekto patirtas transporto priemonės pasaugos (taip pat jos priverstinio nuvežimo) išlaidas vykdymu, vertintini kaip nepasižymintys tokia specifika, kuri lemtų būtinybę priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar teisėto valdytojo teisę laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone apriboti labiau nei kitų skolininkų, kuriems daiktas negrąžinamas kreditoriui pasinaudojus sulaikymo teise.
12.5. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas vienintelis, visais atvejais (saugant priverstinai nuvežtas transporto priemones jų stovėjimo aikštelėje) taikomas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas būdas?– transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas), kol ta prievolė bus įvykdyta.
Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra sudarytos prielaidos skolininkui (transporto priemonės savininkui, valdytojui), adekvačiai užtikrinusiam prievolės įvykdymą, atgauti nuosavybės teise priklausančią ar teisėtai valdomą transporto priemonę nepažeidžiant kreditoriaus (priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto) teisėtų interesų.
Pažymėtina ir tai, kad išlaidos, susijusios su priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimu, turi būti atlygintos už visą jos saugojimo laikotarpį. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudarant prielaidų skolininkui (transporto priemonės savininkui, valdytojui) adekvačiai užtikrinti savo prievolės atlyginti šias išlaidas įvykdymą ir atgauti transporto priemonę, kartu nėra sudaroma prielaidų išvengti šios prievolės didėjimo.
12.6. Konstatuotina, kad ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymas užtikrinamas vieninteliu būdu?– transporto priemonės negrąžinimu (sulaikymu), taip nesudarant prielaidų ją susigrąžinti adekvačiai užtikrinus minėtos prievolės įvykdymą, transporto priemonės savininko (jos teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu (teisėtai valdomu) turtu apribota labiau, nei būtina priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės principu.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 128-5213) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Toma Birmontienė Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |