Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO 33 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-4542
2012 m. rugsėjo 5 d. Nr. 1075
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. SV-S-1655 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 33 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-4542 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto 1 straipsnyje siūlomu reguliavimu maksimalios šilumos suvartojimo normos siejamos nebe su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų, o su viso pastato atitiktimi privalomiesiems energijos vartojimo efektyvumo reikalavimams. Sistemiškai analizuojant Įstatymo projekte išdėstytą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) 33 straipsnį, neaišku, ar maksimalias šilumos suvartojimo normas privaloma taikyti visais atvejais ir kas šiuo atveju privalo kompensuoti išlaidas už suvartotą šilumos kiekį, viršijantį maksimalias šilumos suvartojimo normas, kadangi Įstatymo projektu panaikinamas draudimas šilumos tiekėjui reikalauti, kad tokių namų butų ir kitų patalpų savininkai mokėtų už suvartotą šilumos kiekį, viršijantį maksimalias šilumos suvartojimo normas.
2. Įstatymo projektu keičiamoje Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta papildoma maksimalių šilumos suvartojimo normų daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms šildyti nustatymo ir taikymo procedūra, pagal kurią savivaldybėms numatyta teisė rengiant energijos vartojimo efektyvumo didinimo programas papildomai nustatyti ir griežtesnes maksimalias šilumos suvartojimo normas, jeigu sutaupytos energijos sąnaudos energijos vartotojams padengs investicijas į energiją taupančias priemones. Abejojama, kaip šią nuostatą reikėtų įgyvendinti praktiškai, t. y. neaiškus maksimalių šilumos suvartojimo normų nustatymo ir sutaupytų energijos sąnaudų panaudojimo investicijoms į energiją taupančias priemones padengti mechanizmas, taip pat kas kontroliuos, ar šios lėšos naudojamos tikslingai.
3. Naujai dėstomoje Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje savivaldybei suteikti įgaliojimai įpareigoti daugiabučio namo, kuriame viršyta maksimali šilumos suvartojimo norma, butų savininkus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka rekonstruoti neefektyviai energiją vartojančius pastatus pagal privalomuosius energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus, tačiau panaikinta nuostata, kad butų ir kitų patalpų savininkams per nustatytą laiką neįvykdžius šio savivaldybės įpareigojimo, ji įgyja teisę nebetaikyti šiam daugiabučiam namui maksimalių šilumos suvartojimo normų. Panaikinus privalomo įpareigojimo užtikrinimo priemonę, savivaldybės įpareigojimas tampa niekinis ir tokiu atveju reikėtų svarstyti, ar tikslinga nustatyti tokį savivaldybės įpareigojimą, kadangi neaišku, kokios priemonės bus taikomos gyventojams jo neįvykdžius ar įvykdžius jį netinkamai. Taigi nustačius tokį teisinį reguliavimą, kai už savivaldybės nurodymo nevykdymą nenumatoma jokių sankcijų, o šilumos energijos nuostolius, atsirandančius dėl daugiabučio namo energinio neefektyvumo, iš dalies privalo padengti paslaugos teikėjas, daugiabučio namo butų savininkai nebus suinteresuoti prisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų ir investuoti į daugiabučio namo atnaujinimą (modernizavimą).