Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS NEPASITURINČIOMS ŠEIMOMS IR VIENIEMS GYVENANTIEMS ASMENIMS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1381
2010 m. vasario 17 d. Nr. 147
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SV-S-499 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-1381 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4889) nustatytas reikalavimas dirbti ne mažiau kaip du trečdalius maksimalios darbo laiko trukmės susijęs su nelegalaus darbo ir šešėlinės ekonomikos prevencija. Sudarius galimybę pretenduoti į piniginę socialinę paramą asmenims, kurie per laikotarpį, už kurį pajamos apskaičiuojamos, dirbo ne mažiau kaip pusę maksimalios darbo laiko trukmės, atsirastų sąlygos piktnaudžiauti valstybės teikiama pinigine socialine parama.
Įteisinus įstatymo projekte siūlomą nuostatą, galimos šios grėsmės: darbdaviams atsirastų daugiau galimybių vengti mokesčių mokėjimo įdarbinus asmenis pusei maksimalios darbo laiko trukmės, mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, neįtrauktas į buhalterinės apskaitos dokumentus, taigi ir mažesnius mokesčius valstybei; darbuotojai dirbtų pusę maksimalios darbo laiko trukmės, o likusią dalį darbo užmokesčio gautų nelegaliai ir drauge įgytų teisę į piniginę socialinę paramą. Be to, darbuotojams, pradėjusiems dirbti pusę maksimalios darbo laiko trukmės, sumažėtų socialinės garantijos, t. y. sumažėjus socialinio draudimo įmokoms, sumažėtų asmenų gaunamos socialinio draudimo išmokos.
2. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą ar kolektyvinėse sutartyse nustatytus didesnius negu nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės minimaliojo darbo užmokesčio dydžius, taigi įstatymo projekte siūlomos nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodeksui.
3. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo tikslas – teikti valstybės paramą, atsižvelgiant į nepasiturinčių šeimų ir vienų gyvenančių asmenų turtą ir pajamas, kai suaugę šeimos nariai ir vieni gyvenantys asmenys yra pasinaudoję visomis galimybėmis gauti kitų pajamų. Taigi iš darbingo amžiaus asmenų visų pirma reikalaujama, kad jie pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, pavyzdžiui, jeigu asmuo dirba tik pusę maksimalios darbo laiko trukmės, jis turi teisę registruotis teritorinėje darbo biržoje ir ieškoti papildomo darbo, eiti antraeiles pareigas.
4. Įteisinus įstatymo projekte siūlomą nuostatą, dėl piniginės socialinės paramos kreiptųsi daugiau gyventojų. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2009 metų III ketvirtį ne visą darbo laiką dirbo apie 189,7 tūkst. asmenų. Atsižvelgiant į savivaldybių administracijų pateiktus duomenis apie socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų ir išlaidų vandeniui kompensacijų gavėjų skaičiaus pokytį 2007–2009 metais, taip pat į tai, kad dalis asmenų, dirbančių ne visą darbo dieną pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo nuostatas, jau turi teisę į piniginę socialinę paramą, o daliai šių asmenų, atsižvelgiant į jų pajamas ir turtą, piniginė socialinė parama neskiriama, manoma, kad dėl socialinės pašalpos vidutiniškai per mėnesį papildomai kreiptųsi apie 5490 asmenų, dėl kompensacijų – apie 8345 asmenys.
Vidutinė socialinė pašalpa vienam asmeniui – 217 litų, o kompensacija – 110 litų, taigi išplėtus teisę į piniginę socialinę paramą – nustačius asmenims sąlygą dirbti ne mažiau kaip pusę maksimalios darbo laiko trukmės, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto papildomai reikėtų apie 21,07 mln. litų per metus (kartu su administravimo išlaidomis). Atsižvelgiant į valstybės finansinę būklę ekonominės krizės laikotarpiu, skirti papildomų lėšų nėra galimybės.