LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 109, 127, 129, 130, 141, 152, 188, 203, 206, 256 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMAS
2009 m. liepos 23 d. Nr. XI-404
Vilnius
(Žin., 2002, Nr. 64-2569; 2004, Nr. 103-3756; 2005, Nr. 58-2001, Nr. 67-2400, Nr. 85-3138; 2008, Nr. 63-2375)
1 straipsnis. 109 straipsnio papildymas 5 dalimi
2 straipsnis. 127 straipsnio 2 dalies pakeitimas
Pakeisti 127 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, jeigu jis įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.“
3 straipsnis. 129 straipsnio 4 ir 5 dalių pakeitimas
1. Pakeisti 129 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai (kolektyvinėje sutartyje gali būti sulygta, kad šis apribojimas taikomas darbuotojams, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip treji metai), asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukiama tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.“
2. Pakeisti 129 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį, arba kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais sumokėjęs ne mažesnę negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.“
4 straipsnis. 130 straipsnio 1 ir 3 dalių pakeitimas
1. Pakeisti 130 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius (nustačius kolektyvinėje sutartyje – ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį). Darbuotojai, nurodyti šio Kodekso 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius (nustačius kolektyvinėje sutartyje – ne vėliau kaip prieš du mėnesius).“
2. Pakeisti 130 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis, o nustačius kolektyvinėje sutartyje gali būti mokamas ne mažesnis negu Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną suteiktą valandą naujo darbo paieškoms.“
5 straipsnis. 141 straipsnio 1 dalies pakeitimas
Pakeisti 141 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstydamas lygiomis dalimis ir ne rečiau negu kas mėnesį.“
6 straipsnis. 152 straipsnio 1 dalies pakeitimas
Pakeisti 152 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbuotojo viršvalandinis darbas per dieną (pamainą) neturi viršyti keturių valandų ir šimto dvidešimties valandų per metus. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta kitokia metinė viršvalandinių darbų trukmė, bet ne daugiau kaip šimto aštuoniasdešimties valandų per metus. Visais atvejais turi būti laikomasi poilsio laiko normų (Kodekso XIV skyrius).“
7 straipsnis. 188 straipsnio 1 dalies pakeitimas
Pakeisti 188 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka nustatomi kolektyvinėse sutartyse, o jei kolektyvinės sutarties nėra, – darbo tvarkos taisyklėse ar kituose vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose, suderinus su darbuotojų atstovais.“
8 straipsnis. 203 straipsnio pakeitimas
Papildyti 203 straipsnį sakiniu „Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas kitoks įspėjimo terminas, tačiau jis negali būti trumpesnis negu 2 savaitės“ ir šį straipsnį išdėstyti taip:
„203 straipsnis. Pranešimas apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas
Kad nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos (Kodekso 120 straipsnio 3 dalis), darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas kitoks įspėjimo terminas, tačiau jis negali būti trumpesnis negu 2 savaitės.“
9 straipsnis. 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimas
10 straipsnis. 256 straipsnio 1 dalies pakeitimas
Pakeisti 256 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, – darbo tvarkos taisyklėse, suderinus su darbuotojų atstovais. Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.“
11 straipsnis. Įstatymo galiojimas
1. Šis įstatymas, išskyrus 1 ir 2 straipsnius, ir kolektyvinių sutarčių nuostatos, sulygtos pagal šį įstatymą, galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d.
2. Nuo 2011 m. sausio 1 d. galioja iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusios šio įstatymo 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 straipsniuose išdėstytų Darbo kodekso 129 straipsnio 4 ir 5 dalių, 130 straipsnio 1 ir 3 dalių, 141 straipsnio 1 dalies, 152 straipsnio 1 dalies, 188 straipsnio 1 dalies, 203 straipsnio, 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 256 straipsnio 1 dalies redakcijos.