33

P A Ž Y M A

apie agrarinės reformos vykdymo teisines, ekonomines ir

socialines pasekmes

Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos pavedimu

Žemės   ūkio   ministerija  kartu  su  Agrarinės  ekonomikos

institutu,  apskričių žemės ūkio departamentų, rajonų  žemės

ūkio    valdybų    ir   agrarinių   tarnybų   specialistais,

vadovaudamiesi minėtos komisijos aprobuota metodika,  atliko

atrankinių    tyrimų,    statistinių   duomenų,    teisinių,

normatyvinių dokumentų bei organizacinių priemonių  analizę,

išnagrinėjo  agrarinės  reformos  vykdymo  eigos  teisinius,

ekonominius bei socialinius aspektus.

Pagal minėtą metodiką buvo nagrinėjami agrarinę reformą

reglamentavę   teisiniai   aktai,   žemės   ūkio    ir    jo

infrastruktūros    subjektų    nuosavybės     transformavimo

rezultatai,   žemės   ūkio  gamybinio   potencialo   ir   jo

panaudojimo   pokyčiai  bei  rezultatai,   kaimo   gyventojų

socialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai bei rezultatai.

Analizė  buvo  atliekama  trim  metodais:  atrankiniu,

statistiniu  ir  monografiniu.   Atrankinio  metodo  pagalba

analitinė medžiaga surinkta:

1. agrarinės reformos eigą atspindinti informacija - iš

reprezentuojančių  ūkinių subjektų, t.y. kolūkių,  tarybinių

ūkių   ir   kitų  valstybinių  ūkių,  kurie  buvo   atrinkti

atsitiktinių skaičių metodu po du ūkius iš kiekvieno rajono;

2. žemės ūkio gamybinio - techninio aptarnavimo įmonių

ir socialinės sferos pokyčius atspindinti medžiaga - iš visų

rajonų.

Statistinis  metodas buvo naudojamas,  įvertinant  kai

kuriuos gamybinius, ekonominius ir socialinius pokyčius.

Monografinio metodo pagalba buvo vertinamos žemės ūkio

techninio   potencialo   sunykimo  ir    menko   panaudojimo

priežastys   bei  pažeidimai,  taikant  agrarinės   reformos

teisines normas.

Tyrimų  metu, siekiant, kad duomenys būtų  palyginami,

turto vertė bei praradimai įvertinti 1994 m. kainomis.

Žemiau  pateikiame atliktų tyrimų rezultatų  apžvalgą,

kai kurias išvadas ir pasiūlymus.

Bendri agrarinės reformos vykdymo aspektai

Agrarinė reforma buvo pradėta gražiai deklaruojant, kad

“Ypač  daug dėmesio skiriama žemės ūkio reformai.  Jos

tikslas   -   pakelti  žemės  ūkį,  atgaivinti  gero   darbo

tradicijas Lietuvos kaime.

Žemės ūkio reformą Vyriausybė sies su socialine  kaimo

gyventojų   apsauga,  kaime  ir  mieste   dirbančių   pajamų

išlyginimu, darbo sąlygų žemės ūkyje gerinimu.”

Be to, programoje buvo teigiama, kad “Ypatingas dėmesys

bus   skiriamas  žemės  ūkio  reformai,  kurios  tikslas   -

teisinių,  ekonominių ir organizacinių  prielaidų  sudarymas

efektyviai  žemės  ūkio  gamybai, dirbtinai  neardant  esamų

gamybinių  -  technologinių struktūrų”. Taip buvo  skelbiama

Lietuvos   Respublikos  Aukščiausiosios  Tarybos   1991   m.

birželio  13  d. nutarimu Nr.I -1451 patvirtintoje  Lietuvos

Respublikos Vyriausybės programoje.

Praktiniai   veiksmai  ir  priemonės,  siekiant   šių

deklaruotų   gražių  tikslų,  iš  esmės  suteikė   agrarinės

reformos procesui chaotišką pobūdį:

Agrarinės  reformos  tikslų  buvo  siekiama  skubotai,

administraciniu  prievartiniu  būdu,  be  gilaus   teisinio,

ekonominio   ir  organizacinio  pasiruošimo   bei   reikiamo

mokslinio  ir  gamybinio pagrindimo.  Reforma  buvo  pradėta

vykdyti,  nesuderinus  visų šio sudėtingo  proceso  teisinių

normų  ir veiksnių: žemės reformos, teisės į turto nuosavybę

atstatymo, privatizacijos, nacionalizacijos, žemės  ūkio  ir

pramonės   restruktūrizacijos,  valdymo   reformos,   pinigų

reformos, perėjimo iš planinės prie rinkos ekonomikos, naujų

tarptautinių ir ekonominių ryšių bei kitų veiksnių. Ji  vyko

bendrame  ūkinės  reformos kontekste, o šie  procesai  labai

susieti.

Žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės sužlugdymą  lėmė

neracionali,  be apgalvotos koncepcijos beveik dvejus  metus

vykdyta  agrarinė  reforma, kurios metu  buvo  siekiama  kuo

greičiau suardyti buvusias ūkines struktūras, gamybinius  ir

ekonominius   ryšius,   nesukuriant  naujomis   ūkininkavimo

sąlygomis reikalingų infrastruktūros ir naujų gamybinių  bei

ekonominių ryšių.

Nepasakysi,  kad  taip  atsitiko  stokojant  išmanymo.

Mokslininkų  ir  gerų  specialistų  patarimų  užteko.   Vien

Agronomų  seklyčia  kas mėnesį siųsdavo  savo  išvadas.  Tad

galima   drąsiai  teigti,  kad  procesą  skatino   asmeninės

ambicijos   ir   politinės  aistros,  siekis  kuo   greičiau

susidoroti   su   kitaminčiais,  sugriauti   susiklosčiusias

gamybines  ir  socialines  struktūras,  likviduoti   buvusią

socialinę bazę.

Tai  ypač  ryšku,  palyginus 2  rajonų  -  Šilalės  ir

Pasvalio   reformos   pasekmes.  Šilalėje   vietos   valdžia

paklusniai vykdė visus tuo laiku Aukščiausiosios Tarybos  ir

Vyriausybės  sprendimus,  o Pasvalio  -  kiek  jėgos  leido,

priešinosi.  Neatsitiktinai reformos  metu  Pasvalio  rajono

ūkiuose  ne  žemės  ūkio subjektams  atiteko  tik  27  proc.

buvusių ūkių ilgalaikio turto, o Šilalės rajono - 51  proc.,

arba  beveik dvigubai didesnė dalis. Pasvalio rajone  išliko

visos (51) mechaninės remonto dirbtuvės, o Šilalės rajone  -

tik  8,  arba  1/3  buvusio  jų  skaičiaus.  Šilalės  rajone

sparčiau  mažėjo  gyvulių skaičius ir žemės  ūkio  produktų,

ypač pieno ir grūdų, gamyba ir pardavimas.

Nušalinus nuo agrarinės reformos vykdymo didelę ūkinio

darbo  patirtį  turinčius ūkių vadovus ir specialistus,  bei

kolegialius  valdymo organus šis darbas vyko chaotiškai,  be

kvalifikuoto   vadovavimo  ir  kontrolės,   todėl   susidarė

palankios  sąlygos  įvairiam piktnaudžiavimui.  Pasinaudojus

ekonomine  suirute,  buvo  išgrobstyta  nemažai   turto   ir

sunaikinta  daug  statinių,  technikos,  įrengimų  bei  kitų

materialinių      vertybių.     Vienvaldžiai      laikinieji

administratoriai    pagrindiniu   uždaviniu    laikė    ūkių

likvidavimą, o nesąžiningi iš to siekė ir asmeninės  naudos.

Gamybos organizavimas buvo paliktas savieigai. Per teisės  į

žemės nuosavybę atstatymą buvo tarpusavyje sukiršinti ne tik

kaimo žmonės, bet ir visa tauta.

Kuo  greičiau  likviduojant kolūkius  ir  valstybinius

ūkius,   juose   buvo   išardyta   gamybinė   ir   socialinė

infrastruktūra  ir  iš  esmės sugriautos  organizacinės  bei

gamybinės  -  technologinės  sistemos,  ypač  tokios   labai

svarbios,  kaip  agroserviso,  agrotechnikos,  agrochemijos,

sėklininkystės,  veislininkystės  sistemos.  Be   to,   buvo

išblaškytas  ir  iš  dalies prarastas intelektualinis  žemės

ūkio potencialas.

Pažymėtinas  ir  Europos Sąjungos  ekspertų  agrarinės

reformos įvertinimas. Antai, 1992 m. gruodžio - 1993 m. kovo

mėnesiais    paruoštoje    apžvalginėje    medžiagoje    jie

konstatuoja, kad “sėkmingai prasidėjęs (pirmosios  apžvalgos

sudarymo metu) žemės reformos (privatizacijos) procesas gali

nukreipti   žemės  ūkį  (jeigu  nebus  padaryta   pakeitimų)

klaidinga  ekonominio  vystymosi kryptimi”  ir  toliau  “Kas

nebuvo  padaryta tuo metu - tai iš Vyriausybės pusės  nebuvo

pateiktas  konkretus ilgalaikio žemės ūkio  vystymo  bendras

tikslas,  nenumatyta  strategija šiam  tikslui  pasiekti  ir

nepateiktos priemonės šiai strategijai įgyvendinti”.

Taip  pat  minėtoje  apžvalgoje rašoma:  “Norint,  kad

perėjimas  būtų  staigus, reikia turėti  gatavus  iškylančių

problemų  sprendimo variantus (pav., kaip sumažinti  nedarbą

struktūrinio  pertvarkymo  metu,  kaip  padidinti  gyventojų

užimtumą  kaimo vietovėse). Atsakymų į šiuos  klausimus  dar

kol kas nėra.

Antra,  pati  svarbiausia sritis,  kuriai  patobulinti

reikės   skirti  daugiausia  laiko  -  tai  ūkininko   darbo

efektyvumas. Atsižvelgiant į tokius faktorius, kaip prenelyg

didelis  ūkių  susmulkinimas 1991  m.  žemės  reformos  metu

(vidutinis  ūkių dydis tiktai 10 ha) ir ilgalaikių  kapitalo

investicijų  stoka  tam,  kad  būtų  galima  sukurti   naują

privataus  ūkio infrastruktūrą, galima padaryti išvadą,  jog

nepanašu,  kad  10  metų  pakaktų reikalingiems  pakeitimams

padaryti”.

Būtina   pažymėti   ir  tai,  kad  minėti   ekspertai

konstatavo:

“Žemės  ūkis  paveldėjo  gerus  pamatus  iš  buvusios

sistemos,  tačiau šie pagrindai strategiškai  nesubalansuoti

savarankiškam funkcionavimui.”

Akivaizdu,  kad  tokiu būdu vykdyta  agrarinė  reforma

padarė  didelę ekonominę, socialinę ir moralinę  žalą  visam

ūkiui ir tautai.

Aukščiau išdėstytus bendrus agrarinės reformos aspektus

ir  jos  pasekmes įtikinančiai patvirtina žemiau  pateikiama

atliktų tyrimų analitinė medžiaga.

Teisiniai agrarinės reformos aspektai

Agrarinė reforma buvo pradėta, vadovaujantis  Lietuvos

Respublikos  Laikinuoju  Pagrindiniu  įstatymu  -  laikinąja

Lietuvos   Respublikos  Konstitucija,  Lietuvos  Respublikos

Žemės reformos įstatymu (1991 m. liepos 25 d. Nr.I-1607) bei

Lietuvos  Respublikos Žemės ūkio įmonių turto  privatizavimo

įstatymu  (1991  m.  liepos 30 d.  Nr.I-1624),  o  taip  pat

poįstatyminiais  normatyviniais  dokumentais,   kurie   buvo

dažnai   koreguojami.   Be  to,  kai  kurie   poįstatyminiai

dokumentai   prieštaravo  Laikinojo   Pagrindinio   įstatymo

nuostatoms,   atskiros   poįstatyminių   dokumentų    normos

prieštaravo   viena   kitai,  o  taip  pat   buvo   priimami

nornatyviniai  aktai,  neįvertinus  realios   politinės   ir

ekonominės situacijos bei galimų pasekmių.

1.   Laikinojo  Pagrindinio  įstatymo  44  str.  buvo

įtvirtinta   nuostata,  kad  Lietuvos  ekonominės   sistemos

pagrindas  yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią  sudaro

piliečių  privatinė  nuosavybė,  piliečių,  susijungusių   į

grupes  (kolektyvus),  nuosavybė  ir  valstybinė  nuosavybė.

Taigi,   pagrindinis  įstatymas  iš  esmės  paliko   galioti

Lietuvos TSR Civilinio kodekso II skyrių ”Nuosavybės teisė”,

o  taip  pat  ir  šio  skyriaus dešimtąjį  ir  vienuoliktąjį

skirsnius,    reguliuojančius   kolektyvinės    kolūkių    -

kooperatinių   ir   visuomeninių   organizacijų   nuosavybės

santykius.

Civilinio kodekso 102 str. buvo nuostata, kad kolūkiai,

kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo

jiems  nuosavybės  teise priklausantį  turtą,  naudojasi  ir

disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais).

Teisė  disponuoti  turtu, kuris yra  kolūkių,  kitokių

kooperatinių   organizacijų,  jų  susivienijimų   nuosavybė,

priklauso   išimtinai  patiems  savininkams.   Taigi,   joks

valstybės  kolektyvinis  organas  neturėjo  teisės  tvarkyti

kolūkių,  kooperatinių organizacijų nuosavybės santykių  bei

riboti nuosavybės teisių. Pagrindinio įstatymo 44 straipsnio

4 dalyje buvo nustatyta, kad “Lietuvos Respublika garantuoja

visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti

jiems   nuosavybės  teise  priklausančius   objektus,   jais

disponuoti  pagal Lietuvos įstatymus”. Pagrindinio  įstatymo

44  str.  5  dalyje buvo nustatyta, kad “visiems  nuosavybės

subjektams  nustatomos vienodos teisinės gynimo  priemonės”.

Pažymėtina,  kad  ir  netekus  galios  Lietuvos  Respublikos

Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui (1992 m. lapkričio 2  d.),

minėtos  nuostatos išliko Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23  straipsnyje,  kuriuo yra nustatyta, kad  “nuosavybė  yra

neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai”.

Todėl buvusio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko

G.  Vagnoriaus Vyriausybės vardu išleisti 1991 m. spalio  12

d.  nutarimas Nr. 421 “Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo

ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse” bei tos pat

dienos  nutarimas  Nr.  422 “Dėl žemės  ūkio  įmonių  vadovų

teisių  ir  pareigų  privatizavimo  laikotarpiu”  iš   esmės

prieštaravo  Pagrindiniam įstatymui, Civiliniam kodeksui  ir

elementariausios demokratijos nuostatoms.

Pagal 1991 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 421 tarpūkinės

gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonės,  kooperatinės  -

valstybinės  veislininkystės įmonės, Lietuvos  respublikinio

tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo  įstaigos  ir

tarpkolūkinės statybos organizacijos iki 1991  m.  lapkričio

1  d.  buvo  įpareigotos persiregistruoti į  valstybines  ar

valstybines   akcines  įmones.  Įpareigojimas  kooperatinėms

organizacijoms persiregistruoti į valstybines akcines įmones

reiškė Pagrindiniu ir kitais įstatymais uždraustą kišimąsi į

jų  reikalus  ir  perregistravimo pretekstu pridengtą  turto

nacionalizavimą.

Kitas buvusio premjero G. Vagnoriaus Vyriausybės  1991

m.  spalio  12  d.  nutarimas  Nr.  422  buvo  Konstitucijai

priešingas kolūkių likvidavimo aktas, kuriuo  nustatyta, kad

žemės ūkio įmonėms taikomas likviduojamos (reorganizuojamos)

įmonės statusas.

Kolegialūs valdymo organai (kolūkio valdyba, direktorių

valdyba,  stebėtojų taryba, visuotinis susirinkimas)  neteko

savo   įgaliojimų,  o  įmonei  valdyti  sudaryta   laikinoji

administracija,   į   kurios   sudėtį   įėjo   vadovas,   jo

pavaduotojas   ir   vyriausiasis  buhalteris.   Žemės   ūkio

ministerijai  iki  1991  m.  lapkričio  1  d.  buvo  pavesta

patvirtinti esamą arba paskirti naują jų reguliavimo sferoje

esančių  žemės  ūkio  įmonių  laikinąją  administraciją   ir

perduoti jai visas buvusių kolegialių organų teises  spręsti

gamybinius,  ekonominius, finansinius  ir  kitus  klausimus.

Tame  pat  nutarime  nurodyta, kad naujų žemės  ūkio  įmonių

vadovų kandidatūros turi būti pateiktos tvirtinti Žemės ūkio

ministerijai.

Daugumą   anksčiau   dirbusių  kolūkių   vadovų,   jų

pavaduotojų bei vyriausiųjų buhalterių rajonų valdybos  savo

sprendimais  atleido  iš  darbo. Tai  taip  pat  prieštaravo

norminiams  aktams, reglamentuojantiems  žemės  ūkio  įmonių

veiklą.

Be  to, pažymėtina, kad Vyriausybės vardu priimti 1991

m.  spalio 12 d. nutarimai Nr.421, 422 buvo vienasmeniški G.

Vagnoriaus  aktai.  Iš Vyriausybės sekretoriaus  A.  Mikulio

1995 m. birželio 14 d. rašto Nr.14-6374 matyti, kad 1991  m.

spalio  12 d. minėtųjų nutarimų projektų svarstymas   nebuvo

atrauktas  nei  į  Vyriausybės posėdžio darbotvarkę,  nei  į

protokolą. Taigi jie nebuvo svarstyti Vyriausybės posėdyje.

Visa   tai  leidžia  daryti  išvadas,  kad   Lietuvos

Respublikos  Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas  Nr.

421  “Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų

panaudojimo žemės ūkio įmonėse” ir tos pat dienos  nutarimas

Nr.  422  “Dėl  žemės ūkio įmonių vadovų teisių  ir  pareigų

privatizavimo   laikotarpiu”   savo   turiniu    prieštaravo

Laikinajam   Pagrindiniam  įstatymui,  Lietuvos  Respublikos

civilinio  kodekso  102,103,105  straipsniams  bei   kitiems

norminiams aktams, be to buvo priimti, pažeidžiant nustatytą

tvarką.

2.  Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo tvarka  buvo

nustatyta, neįvertinus žemėtvarkos tarnybų galimybių.  Žemės

ūkio   įmonių   turtas  buvo  privatizuojamas,   pažeidžiant

įstatymo   reikalavimus  rengti  įmonės  kompleksinį   žemės

reformos   žemėtvarkos   projektą,   pagal   jį   suformuoti

gamybinius - technologinius komplektus, t.y. parengti įmonės

reformavimo  projektą. Šį projektą turėjo  apsvarstyti  visi

pretendentai  įsigyti turtą bei grąžinti  žemę,  ir  tik  po

diskusijų  nusprendus projektą patvirtinti, turėjo prasidėti

turto  privatizavimo procesas bei žemės, kurią naudojo žemės

ūkio  įmonės,  grąžinimas. Tokia tvarka buvo numatyta  Žemės

ūkio  įmonių  turto privatizavimo įstatymo  6  straipsnio  1

dalyje, kurioje nurodyta, kad “Privatizuojamas įmonių turtas

įsigyjamas    pirmiausia   gamybiniais   -   technologiniais

komplektais, sudarytais, atsižvelgiant į asmenų pageidavimus

ir  įmonės kompleksinio žemės reformos, žemėtvarkos projekto

sudarymo   kriterijus.”   Šio  įstatymo   9   str.   antroje

pastraipoje nurodyta, kad “Pageidavimus dėl įsigyjamo  turto

pasirenkamos   ūkininkavimo   formos   apylinkės   agrarinės

reformos tarnybos priima iki 1991 m. gruodžio 31 dienos.“ Ši

tvarka  taip  pat nustatyta Vyriausybės 1991 10 12  nutarimu

Nr.  420 “Dėl žemės ūkio  įmonių turto privatizavimo bei  jų

reorganizavimo laikinosios tvarkos” patvirtintų  Žemės  ūkio

įmonių  turto  privatizavimo programų  sudarymo  principų  5

punkte.   Tačiau  komplektai  dažnai  buvo  sudaromi   pačių

agrarinės   tarnybos  darbuotojų  nuožiūra   ir,   nepaisant

pretendentų     į     turtą    prieštaravimų,     pateikiami

privatizavimui.  Be to, pažeidžiant nustatytą  tvarką,  buvo

pradėtas  žemės  ūkio įmonių turto privatizavimas  ir  žemės

grąžinimas, dar neparengus šiam darbui reikalingų  projektų,

užtikrinančių  normalų  ūkinių  subjektų  funkcionavimą,  ir

nesuderinus   tarpusavyje  atskirų  šios  reformos   vykdytų

veiksmų.  Dėl  šios  priežasties buvo  sukompromituota  visa

agrarinės  reformos  idėja  -  vietoje  planingo,  apgalvoto

ūkinių  struktūrų pertvarkymo vyko žemės ūkio  įmonių  turto

dalybos  ir žemės grąžinimas buvusioje vietoje. Neatskiriami

pagal  savo funkcijas gamybinio proceso elementai -  žemė  +

dirbantieji  +  gamybos priemonės tokios  reformos  pasėkoje

tapo   atskirti:   žemės  savininkais  tapo   fiziškai   jos

negalintys  dirbti  asmenys  (pensininkai,  toli  nuo  žemės

gyvenantys  miestiečiai)  ar  asmenys,  neturintys  pastatų,

technikos,  gyvulių  ir  išteklių statyti  ūkininko  sodybą.

Antra vertus, gamybos priemonių privatizavimas atsietai  nuo

žemės  reformos sąlygojo tai, kad turtas nebuvo  racionaliai

panaudotas  stabiliems ūkininkų ar žemės ūkio įmonių  ūkiams

kurti, kadangi privatizuoti pastatai daug kur buvo panaudoti

ne  žemės  ūkio  gamybai  ar išvis sunaikinti,  technika  ir

gyvuliai - išparduoti.

Žemės  reforma  pradėta, neturint perspektyvių  ūkinių

struktūrų   ekonominio  pagrindimo,  reikalingo   tam,   kad

rengiant žemės ūkio įmonės reorganizavimo projektą kartu  su

žemės   reformos   žemėtvarkos   projektu   būtų   įvertinta

investicijų   reikmė  kapitaliniams  įdėjimams   ir   kitoms

išlaidoms, darbo bei materialinės sąnaudos ūkininkavimui,  o

pretendentai galėtų apsispręsti ir priimti jiems  labiausiai

tinkantį  variantą. Tuo tarpu žemės sklypai buvo  formuojami

stichiškai,   matuojant  žemę  “pasirengusiems  ūkininkauti”

asmenims  ir visiškai nesprendžiant kompleksinio teritorijos

tvarkymo,  būsimų  ūkių žemėnaudų ir jose  -  ūkinių  sodybų

išdėstymo.  Vieno  asmens - pretendento į buvusią  savininko

~emę  interesai  buvo vertinami aukščiau bendrųjų  interesų,

kuriuos iškėlė agrarinė reforma - pasiekti racionalesnį  nei

buvusiose  ūkinėse  struktūrose  žemės  naudojimą,  sudaryti

teritorinį pagrindą ekonomiškai efektyvių ūkių kūrimui. Visi

šie   klausimai,  turėję  būti  sprendžiami  žemės  reformos

žemėtvarkos  projektuose, liko neišspręsti   daugiausia  dėl

to,  kad  žemės  ūkio  įmonių turto privatizacijos  procesas

įvyko  anksčiau  nei  pradėti rengti žemėtvarkos  projektai.

Žemė   buvo   privatizuojama  kaip   turtas,   o   ne   kaip

kompleksiškai     suformuotame     perspektyviame      ūkyje

funkcionuojanti gamybos priemonė

3. Realaus įgyvendinimo pagrindo neturinčius, pernelyg

skubotus  ir  neapgalvotus tuometinės Vyriausybės  veiksmus,

griaunant  senąją  agrosistemą,  gali  charakterizuoti   kai

kurios priimtų nutarimų nuostatos. Taip 1991 m. liepos 3  d.

nutarimu Nr. 259 “Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų”

nustatyta,   kad  žemės  ūkio   įmonių  turtas   turi   būti

inventorizuotas ir įkainotas iki 1991 m. rugpjūčio 30 d.  Tų

pačių  metų  spalio 12 d. nutarimu Nr. 420 “Dėl  žemės  ūkio

įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinosios

tvarkos”  Vyriausybė  patvirtino  “Perkainuoto  žemės   ūkio

įmonių turto indeksavimo ir įkainojimo metodiką” ir nustatė,

kad  turtą  indeksuoti  ir įkainuoti bei  apyrašus  pateikti

agrarinių  reformų  tarnyboms žemės  ūkio  įmonės  turi  iki

lapkričio 1 d., tai yra per 14 darbo dienų. Pažymėtina,  kad

per  tokį trumpą laiką ne visas agrarines tarnybas ir  žemės

ūkio  įmones buvo pasiekusi minėta metodika.

Dar  paradoksaliau, kad tą pačią spalio 12 d. nutarimu

Nr.   422   “Dėl  žemės  ūkio  vadovų  teisių   ir   pareigų

privatizavimo   laikotarpiu”   Vyriausybė    nustatė,    kad

“Kolegialūs  valdymo  organai  (kolūkio  valdyba,  stebėtojų

taryba, visuotinis susirinkimas) netenka savo įgaliojimų,  o

įmonei  valdyti  sudaroma laikinoji  administracija”.  Nauji

vadovai  -  laikinieji administratoriai tuo  pačiu  nutarimu

turėjo  būti  Žemės ūkio ministerijos patvirtinti  irgi  iki

lapkričio 1 d.

Taigi,   tuo  pat  metu,  kada  turėjo  vykti   turto

įkainojimas  ir  indeksavimas,  įmonės  praktiškai  buvo  be

vadovų.

4.  Lygiagrečiai buvo paleistas žemės ūkio  ekonominio

žlugdymo  mechanizmas. Antai, 1992 m. sausio 3 d. Vyriausybė

priėmė  nutarimą Nr.1 “Dėl žemės ūkio produkcijos ir  maisto

produktų   kainų   liberalizavimo”,  kuriame   kai   kuriems

produktams  buvo numatytos palaikomosios kainos bei  atskirų

produktų  maksimalios  kainos. Jau  1992  m.  sausio  20  d.

nutarimu  Nr. 29 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės  1990

m. sausio 3 d. nutarimo Nr.1 papildymo ir dalinio pakeitimo”

panaikinamas  pagrindinių  žemės ūkio  produktų  superkamųjų

kainų  apribojimas, o 1992 m. balandžio 16 d.  nutarimu  Nr.

272   “Dėl   žemės  ūkio  produkcijos  valstybės   palaikomų

superkamųjų kainų” Vyriausybė pripažįsta netekusiomis galios

aukščiau   minėtais   nutarimais  nustatytas   palaikomąsias

kainas, ir vėl keičia kainodaros politiką.

1992  m.  lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 861 “Dėl  žemės

ūkio  produkcijos  kainų” nuo lapkričio 20  d.  nutraukiamas

valstybės   palaikomųjų   supirkimo   kainų   taikymas    ir

svarbiausia,  kad  “...  nemokamos  subsidijos  iš  Lietuvos

valstybės biudžeto”.

Be   to,   kartu  su  pilna  žemės  ūkio  produkcijos

superkamųjų   kainų   anarchija  buvo   įvesti   apribojimai

pagrindinės  žemės ūkio produkcijos eksportui,  o   išvežama

produkcija buvo apmokestinta.

Įdomu  ir  tai,  kad  leidimus žemės  ūkio  produktams

eksportuoti,  ypač į Rytus, išduodavo tik pats Premjeras  p.

G.Vagnorius (žiūr. 1 priedą).

5.   Gamybinių  -  technologinių  komplektų  sudarymo

terminai buvo nustatyti nerealūs, be gamybiniu - ekonominiu,

moksliniu požiūriu pagrįstų metodikų bei normatyvinės bazės.

Todėl jie buvo sudaromi ir tvirtinami formaliai, neįvertinus

savarankiško  funkcionavimo galimybių. Vyriausybė,  1992  m.

savo nutarimu pradėjusi skubotą ūkių skaidymą į gamybinius -

technologinius  komplektus, jau  tais  pačiais  1992  metais

priėmė  nutarimą,  kuriuo  leido  jungti  418  gamybinių   -

technologinių komplektų.

Čia    paminėtos    ne   visos   teisinės    normos,

reglamentavusios  agrarinę reformą ir  tų  normų  kolizijos,

deformavę  įstatymais  nustatytą  jos  eigą.  Tačiau  ir  iš

pateiktų  pavyzdžių matome teisinių normų  nepagrįstumą  bei

prieštaringumą, kas sudarė prielaidas neigiamoms ekonominėms

ir socialinėms reformos pasekmėms.

Ekonominės agrarinės reformos pasekmės

Žemės naudojimo transformavimo

ir žemės ūkio įmonių restruktūrizacijos išdavos

Agrarinės reformos metu skubotai pradėta vykdyti žemės

reforma, neišsprendus principinių nuosavybės teisės  į  žemę

nuostatų, neturint reikiamos teisinės ir normatyvinės bazės,

neatlikus  organizacinio  ir techninio  paruošiamojo  darbo,

žymiai   sukomplikavo   racionalų  žemės   naudojimą.   Buvo

praardyti pamatai, todėl tolesnė griūtis buvo neišvengiama.

Vyriausybės  1991 10 12 nutarimu Nr. 422  (2  punktas)

nustatyta,  kad nuo       1991 m. lapkričio 1 d. žemės  ūkio

įmonėms  taikomos  likviduojamos  (reorganizuojamos)  įmonės

statusas.  Tuo  šios įmonės prarado teisę į  joms  suteiktos

žemės  naudojimą, kadangi ją žemės reformos metu buvo galima

dalinti  Žemės reformos įstatymu nustatyta tvarka  buvusiems

savininkams, nuomininkams ir kitiems asmenims.  Per  1991  -

1992  metus žemės ūkio įmonės prarado per 2,2 mln. ha  žemės

ir jų tik nedidelė dalis atiteko ją naudojantiems asmenims (

sodybinę žemę turėjusioms šeimoms).

Likvidavus kolūkius ir valstybinius ūkius, susiformavo

labai  smulkios žemės ūkio bendrovės arba kitos  žemės  ūkio

įmonės.  1996  01 01 šios žemės ūkio įmonės (be  valstybinių

ūkių) pasiskirstė taip: naudojančios iki 5 ha - 323;    5-50

ha - 319; 50-200 ha - 364; 200-500 ha - 325; 500 - 1000 ha -

350; daugiau kaip 1000 ha - 226.

Nebuvo įmanoma susieti žemės sugrąžinimo ūkininko ūkiui

kurti su realiu šių ūkių kūrimu (ūkininko sodybos ar pastatų

statyba,  gamybos planavimu ir kt). Iš 168.7 tūkst.  asmenų,

kuriems  iki  1996 04 01 išmatuota žemė, rajonų  žemės  ūkio

valdybų  tvarkomame ūkininkų ūkių registre įregistruota  tik

55,4  tūkst. ūkių. Preliminariniais duomenimis 15 proc.  šių

ūkių   valdytojų  gyvena  miestuose.  Kiti  asmenys,   kurie

susigrąžino  žemę,  arba gyvena toli nuo jos  miestuose  bei

kitose   vietovėse  (apie  30-40  proc.)  arba  ją  perleido

(išnuomojo)  pagal  rašytines ir nerašytines sutartis  žemės

ūkio  bendrovėms ir ūkininkams, arba jų negalima  pripažinti

savarankiškai ūkininkaujančiais dėl įvairių kitų priežasčių.

Nusprendus,  kad  žemė  turi  būti  grąžinama  visiems

palikuonims  (1991  m.), kurie pareiškė  norą  savarankiškai

ūkininkauti,  toliau  vyksta  susigrąžinamos   žemės   valdų

smulkėjimas.  Išmatuotos  žemės  plotas,  tenkantis   vienam

ūkininko ūkiui, 1993 01 01 buvo 9,5 ha, 1994 01 01 - 8,7 ha,

1996  01  01 - 7,8 ha. Taip 1996 m. sausio 1 d. 32,6  tūkst.

kuriamų  ūkių  žemėnaudų buvo smulkesnės  kaip  3  ha,  26,9

tūkst.  sudarė 3-5 ha, 43,3 tūkst. - 5-10 ha, 31,2 tūkst.  -

10-20  ha,  10,8  tūkst. - 20-40 ha ir tik 1,8  tūkst.  buvo

stambesnės  kaip  40  ha.  Galima  prognozuoti,  kad   žemės

reformos  pabaigoje Lietuvoje bus 590-600  tūkstančių  žemės

ūkio  paskirties žemės savininkų ar nuomininkų, o  vidutinis

ūkio   dydis   6-7   ha.  Tai  rodo,   kad   žemės   reformą

reglamentuojantys  nurodymai suteikė pirmenybę  ne  modernių

šiuolaikinių  ūkių formavimui, o žmonių, pageidavusių  žemės

reformos  metu išsidalinti turtą ir susigrąžinti žemę,  norų

tenkinimui.

Tenka pažymėti, kad, įskaitant gyventojų asmeninio ūkio

žemės naudotojus, vidutinio ūkio dydis tesudaro 3.3 ha.  Tai

labai  rimta  socialinė ir ekonominė problema, reikalaujanti

kardinalių  sprendimo priemonių ir būdų, užtikrinančių  našų

žemės   panaudojimą  (1930  m.  visuotinio  žemės   surašymo

duomenimis,   vidutinio   ūkio   dydis   buvo   15.03   ha).

Susiklosčius   tokiems   smulkiems   ūkiams,   tik    vienas

ketvirtadalis jų gali kurti šiuolaikinį mechanizuotą ūkį.

Atliktų  atrankinių tyrimų duomenimis tik 80  procentų

žemės ūkio naudmenų įteisinta naudoti žemės ūkio produkcijos

gamintojams,   taigi   žemės   ūkio   gamybai    nenaudojama

penktadalis žemės ūkio naudmenų.

Skaudžiausia,  kad didelė dalis šių nenaudojamų  žemės

ūkio    naudmenų    buvo   melioruotos   ir   sukultūrintos,

investuojant didžiules lėšas.

Nusausintų  žemės ūkio naudmenų 1990 metais  Lietuvoje

buvo  2.6  mln.  ha.,  arba 81 procentas  bendro  jų  ploto.

Melioracijos įrenginių vertė buvo 4831 mln. Lt.  Melioruotos

žemės  ženkliai  derlingesnės, tačiau  pastaraisiais  metais

virš 10 proc. jų paliekama dirvonuoti.

Ypač sumažėjo drėkinamų žemės ūkio naudmenų plotai (nuo

41  tūkst.  ha 1990 metais iki 9 tūkst. ha 1994 metais),  ir

sunyko drėkinimo įrenginiai.

Tai patvirtina žemiau pateikiami analitiniai duomenys.

Ei                                                 Pokyti  Poky

lN       Rodikliai                  1990    1994   s,      t

r                                   m.      m.       vnt.  proc

.

1  Nusausintų      žemės      ūkio   2.6      2.6     0      0

naudmenų, mln. ha

2  Palikta  dirvonuoti  nusausintų            0.3    0.3    30

žemių, mln. ha                    0.01                   k.

3  Melioracijos  įrenginių  vertė,   4831    4831     0      0

mln. Lt

4  Nenaudojamų  nusausintų   žemių          540.0  +521.4   29

vertė, mln. Lt                    18.6                   k.

5  Drėkinamas žemės ūkio  naudmenų    41      9      -32    22

plotas, tūkst. ha

Iš      jų     -     drėkinama:   14.3           -13.5     5

“Fregatomis”, tūkst. ha                   0.8

8.0    2.6    -5.3    33

“Volžanka”, tūkst. ha

18      4      -14    22

Stacionariniais laistymo

įrenginiais, tūkst. ha

5  Veikė laistymo įrenginių, vnt.     x       x       x      x

Iš jų: “Fregatų”                  201      12    -189     6

“Volžankų”               135      49     -86    14

Stacionarinių   1111    465    -646    42

laistymo įrenginių

Óõķįžėjus penktadaliu žemės ūkio naudmenų plotui  (0.6

mln. ha) plotui, kuriame buvo auginamos žemės ūkio kultūros,

vertinant  1 ha žemės ūkio naudmenų po 2250 litų,  prarastas

apie  1.4 mlrd. Lt vertės žemės ūkio gamybinis kapitalas.

Įvertinus, kad nepanaudojamos melioruotos žemės, kurių

1994   m.  buvo  palikta  dirvonuoti  300  tūkst.  ha,  vien

melioracijos    įrenginių   vertė   šiose   žemėse    sudarė

540 mln. Lt. Tais pačiais metais jau buvo nurašyta 32 tūkst.

ha  drėkinimo sistemų, kurių vertė - 163 mln. Lt. Taigi,  iš

viso   dėl  melioracijos  įrenginių  sunaikinimo   arba   jų

nepanaudojimo žemės ūkio gamybai žemės ūkis prarado apie 0.7

mlrd. Lt vertės kapitalą.

Siekimas skubotai ir bet kokia kaina suardyti buvusius

kolūkius ir valstybinius ūkius iš pagrindų sugriovė  buvusią

ūkininkavimo sistemą ir ūkių gamybines bei technologines  ir

ekonomines struktūras.

Taip  vadinamų  gamybinių  -  technologinių  komplektų

sudarymas   vyko  skubotai  ir  daugeliu  atvejų   dirbtinai

skaldant  buvusias  struktūras prieš pat žemės  ūkio  įmonių

turto  privatizavimo programų tvirtinimo nustatytą  terminą.

Parengiamųjų   darbų  skubotumas  ir  nenuoseklumas   turėjo

reikšmės   visam  žemės  ūkio  įmonių  turto   privatizavimo

procesui.  Jau  1992  metų  vasarą  buvo  aišku,  kad  dalis

sudarytų    gamybinių-technologinių    komplektų     neturės

perspektyvų, jie suformuoti pažeidžiant Privatizuojamų žemės

ūkio  įmonių  turto skaidymo į gamybinius  -  technologinius

komplektus  nuostatų reikalavimus. Komplektų formavimas  bei

technikos  jiems  paskirstymas vyko  tiksliai  nepaskirsčius

žemės  plotų minėtiems komplektams, todėl daugumai jų  trūko

žemės.  Dalis  komplektų negalėjo savarankiškai funkcionuoti

dėl  neteisingo technikos bei apyvartinio turto  priskyrimo.

Fermoms buvo skiriama tik jas aptarnaujanti technika. Be to,

trūko    kvalifikuotų   specialistų,   galinčių    vadovauti

besisteigiančioms naujoms įmonėms. Rajonų valdyboms taip pat

trūko  atsakomybės  šiame darbe. Antai Šilalės  rajone  buvo

pradėtas  žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ne visiškai

suformavus  juridinę  bazę ir net nepatvirtinus  žemės  ūkio

įmonių turto privatizavimo programų.

Paskyrus  laikinuosius  administratorius,  susilpnėjo

turto   apsauga,   o  vykstant  aktyvesniems   privatizavimo

procesams,  praktiškai jos visai nebuvo. Nušalinus  teisėtus

ūkių  vadovus, buvo nušalinti nuo privatizavimo  proceso  ir

ūkių    kolektyvai.   Laikinieji   administratoriai,   kurių

pagrindinis   uždavinys   buvo   ūkio   likvidavimas,   tapo

vienvaldžiais,  o  nesąžiningi - ir piktnaudžiautojais.  Tuo

pačiu gamybos organizavimas buvo paliktas savieigai.

Agrarinės  reformos tarnybos buvo  sukomplektuotos  iš

nepakankamai    kvalifikuotų    specialistų,    nesugebančių

kompetentingai  organizuoti ir vykdyti šį  sudėtingą  darbą.

Nepakankamai  įvertinta  žmonių  asmeninių  savybių   svarba

privatizavimo procese.

Gamybiniai  komplektai  buvo  kuriami  administracinių

organų   nurodymu   prievartiniu  būdu.  Atrankinių   tyrimų

duomenimis,  restruktūrizuojant  Lietuvos  žemės  ūkį,  1123

ūkiuose    buvo   suformuoti   9120   gamybinių   komplektų.

Vidutiniškai  po  8 komplektus vienam ūkiui.  Užsiregistravo

kaip juridiniai asmenys 4804 žemės ūkio bendrovės, arba  tik

53  procentai  suformuotų  gamybinių  komplektų.  Vadinamoji

komplektacija   pakenkė  žemės  ūkio   bendrovių   normaliam

kūrimuisi  ir funkcijavimui, todėl jų skaičius  ėmė  mažėti.

1993  metų pabaigoje žemės ūkio bendrovių liko 3792 arba  79

procentai, 1994 metų pabaigoje - 3085 arba 64 procentai  nuo

užsiregistravusių.

Žemės ūkio įmonių turto pokyčiai

Paprastai reformos pravedamos tam, kad padidinti  ūkio

gamybos   efektyvumą   ir  pasiekti   socialinės   pažangos.

Priešingu atveju žalą patiria ne tik reorganizuojami  ūkinio

subjektai, jų darbuotojai, bet ir visi šalies gyventojai.

Remiantis   1990  metų  kolūkių,  valstybinių   ūkių,

tarpūkinių  įmonių  suvestine metine apyskaita  šalyje  buvo

1230  savarankiškų žemės ūkio įmonių. Iš jų  257  tarybiniai

ūkiai,  881  kolūkis,  92  įvairios  tarpūkinės  įmonės.  Jų

disponuojamo turto likutinė vertė 1994 metų kainomis  sudarė

38.4 mlrd. litų. Iš jo - nuosavomis lėšomis padengtas turtas

-   32.9 mlrd. Lt arba 86 procentai viso disponuojamo turto.

Tai  yra, vertinant turto pokyčius, iš jo bendros vertės yra

išjungtos skolos bankams, tiekėjams ir kitiems kreditoriams,

todėl  skolos  neturėjo  įtakos,  nustatant  prarasto  turto

vertę.

Privatizavimo proceso analizė byloja, jog, vykdant 1991

m.  liepos 3 d. nutarimą Nr. 259 inventorizuoto spalio 1  d.

žemės  ūkio įmonių privatizuotino turto vertė, perskaičiuota

1994 m. kainomis, sudarė 24.4 mlrd. Lt, tačiau privatizavimo

programoms  jo  perduota tik už 21.2 mlrd. Lt,  o  faktiškai

privatizuota  tik  už  20.2 mlrd. Lt. Bendra  ūkių  prarasto

turto vertė sudarė 4.2 mlrd. Lt. Priežastys - neūkiškumas ir

grobstymai.  Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos specialistų

patikrinimais  nustatyta, kad Marijampolės  rajone  1991  m.

sausio  1 d. - 1992 m. vasario 1 d. buvo neteisėtai nurašyta

ar  parduota  ne  žemės ūkio subjektams 50  automobilių,  41

traktorius,  70  priekabų,  16  javų  kombainų,  8  cukrinių

runkelių  kombainai, 47 šienapjovės, 57 pašarų smulkintuvai,

48 plūgai, 51 kultivatorius, 16 darbinių arklių ir 8.56 mln.

Lt  vertės  kitas nesusidėvėjęs ilgalaikis turtas.  Pakruojo

rajone  neteisėtai  nurašyta  ar  parduota  ne  žemės   ūkio

subjektams 33 automobiliai, 47 traktoriai, 38 priekabos,  16

javų  kombainų,  28  sėjamosios, 36  šienapjovės  ir   kitas

nesusidėvėjęs  ilgalaikis turtas už 4.49  mln.  Lt.  Be  to,

inventorizuojant   ilgalaikį  turtą,   Marijampolės   rajone

nerasta  privatizavimo programose įtraukto javų kombaino,  2

traktorių ir 9 priekabų, o Pakruojo rajone - 2 traktorių,  6

plūgų,  vienos  sėjamosios  ir vieno  kultivatoriaus.  Tokių

faktų buvo kiekviename rajone.

Kadangi  socialinės paskirties objektai ir tarpūkinės

gyvulininkystės  ir  paukštininkystės  įmonės  analizuojamos

atskirai,  jų turtą išskiriame iš bendros sumos. Kolūkių  ir

valstybinių  ūkių disponuojamas gamybinės paskirties  turtas

buvo  30.9  mlrd. Lt, iš jų padengtas nuosavomis  lėšomis  -

25.7 mlrd. litų.

Privatizavimo tarnybų duomenimis 1.89 mlrd. Lt  vertės

(1994  m.  kainomis) žemės ūkio įmonių turtas  buvo  skirtas

privalomoms   įmokoms   į  agrarinės   reformos   fondą   ir

privatizuotino turto sudėtin neįtrauktas.

Atrinktų  88  buvusių  ūkių teritorijoje  1990  metais

turėtų  pagrindinių  gamybos priemonių likutinė  vertė  1994

metų   kainomis   ir  jų  atitekimas  naujiems   savininkams

pateikiamas šioje lentelėje (mln. Lt):

Ilgalaikio  Likutin  Atiteko   Atiteko  Atiteko   Perduot

turto             ė  vertė že-mės    ūkinink  asmenin   a

pavadinimas  1990m.   ūkio      ams      iam       kitiems

bendrov            ūkiui     asmenim

ėms                          s

Pastatai          1084.3    896.7     59.2     31.1      78.8

Įrenginiai    be   159.6    105.4       2.5      7.1     44.6

melioracijos

Transporto           80.4     65.3      5.8      4.2       2.0

priemonės

Traktoriai           80.3     64.7     11.5      3.3       2.0

Kombainai           45.8      40.3      4.7      1.0       0.2

Kitos mašinos ir   188.9    166.6      15.8      5.9       4.0

įreng.

Darbiniai             2.8                        1.6       0.1

gyvuliai                   1.9       0.4

Produktyvieji       70.5      55.9       7.7     1.8       0.2

gyvuliai

Nebaigta statyba                                       

ir         kitas    97.4     70.4        2.0     2.6       42.7

ilgalaikis

turtas

Iš viso           1810.0   1467.2    109.6     58.6     174.6

Taip        pat,   100          81       6          3      10

procentais

Lentelės  duomenys rodo, kad  pirmajame  privatizavimo

etape 81 procentas buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių turto

atiteko  žemės  ūkio bendrovių pajininkams.  Ūkininkų  ūkiai

perėmė  tik 9 procentus visuomeninių ūkių ilgalaikio  turto;

asmenys, neužsiimantys žemės ūkio veikla - 10 procentų.

Vėliau  vyko  šio  turto  persiskirstymas,  išduodant

bendrovių darbuotojams, kuriantiems ūkininko ūkį, o taip pat

panorusiems   plėtoti   savo  2-3  hektarų   pagalbinį   ūkį

ilgalaikio  ir  trumpalaikio  turto  už  157.8  mln.  Lt  ir

neužsiimantiems  žemės ūkio veikla - už 435.0  mln.  Lt.  Iš

viso  neužsiimantiems žemės ūkio gamyba subjektams  perduota

turto už 609.6 mln. Lt, t.y. 34 proc. buvusių ūkių turto. Šį

žemės  ūkio  turto  praradimo mastą  pritaikius  generalinei

visumai, tai gautume, jog iš viso šalies žemės ūkis  prarado

4.2 mlrd. Lt  vertės ilgalaikio turto.

Tyrimai  parodė, kad ne visas žemės ūkio bendrovių  ir

ūkininkų   turtas  yra  išlikęs.  1994  metais  žemės   ūkio

bendrovės buvo jau likvidavę ilgalaikio turto už 144.2  mln.

litų,  o  ūkininkai - už 20.4 mln. litų. Iš viso atrinktuose

ūkiuose likviduota ilgalaikio turto už 164.6 mln. litų  arba

9  procentai.  Jeigu ir tai perkelsime generalinėn  visumon,

tai dėl sulikvidavimo prarasto ilgalaikio turto vertė sudaro

1.1 mlrd. Lt.

Atrinktuose ūkiuose didelė dalis žemės ūkio bendrovėms

ir  ūkininkams  atitekusio  turto nepanaudojama  žemės  ūkio

gamyboje. 1994 metais tokio nepanaudojamo  ilgalaikio  turto

vertė  žemės  ūkio  bendrovėse sudarė  314.1  mln.  litų,  o

ūkininkų ūkiuose - 29.4 mln. Lt. Bendra suma - 343.5 mln. Lt

arba  20 procentų. Perkėlus šį reiškinį į generalinę visumą,

gauname,   kad  šalies  žemės  ūkyje  nepanaudojama   turimo

ilgalaikio   turto   už   1.8  mlrd.   Lt.   Ilgesnį   laiką

nepanaudojus, šis turtas sunyks.

Dar  labiau  sumenko  žemės  ūkio  įmonių  apyvartinis

turtas, kurio prarasta 2.5 mlrd. litų.

Pažymėtina,  kad  ilgalaikio  ir  apyvartinio   turto

mažėjimo  sąskaita buvo pratęsiamas kai kurių ūkio  subjektų

egzistavimas.

Tokiu  būdu  bendra šalies  žemės ūkio praradimų  suma

sudarys 9.6 mlrd Lt.

Visi šie ūkiai 1990 metais realizavo produkcijos  1994

metų kainomis už 2.3    mlrd. Lt. Jų metinis grynasis pelnas

sudarė 0.5 mlrd. litų.

Remiantis statistikos duomenimis, per 1990-1994  metus

šalies  žemės  ūkio bendroji produkcija palaipsniui  mažėjo.

Jei  1990 metais ją prilyginti 100 procentų, tai 1991 metais

ji  sudarė tik  95 procentus 1990 m. lygio, 1992 metais - 72

procentus,  1993 metais - 66 procentus ir 1994 metais  -  54

procentus.  Žinant,  kad  1994  metų  žemės  ūkio   bendroji

produkcija  buvo  įvertinta 3.6 mlrd Lt, gauname,  kad  tais

metais  žemės  ūkis nepagamino produkcijos už 3.6  mlrd  Lt,

1993 m. - už 2.3 mlrd Lt, 1992 metais - už 1.9 mlrd Lt, 1991

metais - už 0.6 mlrd Lt. Viso per 4 metus žemės ūkis prarado

produkcijos  už  8.3 mlrd Lt. Šie vertinimai yra  minimalūs,

nes  infliacija aplenkė žemės ūkio produktų kainų augimą 4.9

karto.

Pažymėtina,  kad skubotos agrarinės reformos  pasėkoje

žymiai  sumažėjo  žemės  ūkio  kultūrų  derlingumas,  bendri

derliai bei gyvulių skaičius ir jų produktyvumas.

Ypač   didelių  nuostolių  patyrė  kultūrinių  augalų

sėklininkystė.  Iki  1992  m. darniai  funkcionavusi  sėklos

dauginimo  ir  platinimo sistema, kada  aukštų  reprodukcijų

sėklos  auginimas ir ruošimas buvo sukoncentruotas 18 mokslo

ir  mokymo  įstaigų ūkių, dėl jų reorganizavimo (suskaidymo)

nustojo  egzistavusi. 1992 m. vasarą  ši  sistema  jau  buvo

išdraskyta.  Buvusių eksperimentinių ir  mokomųjų  bei  kitų

sėklininkystės  ūkių bazėje kūrėsi nauji ūkiniai  subjektai,

kuriems   dalimis   atiteko  sėklos   ruošimo   ir   laikymo

materialinė - techninė bazė.

Dėl to 1992 - 1994 metais javų ir kitų augalų elitinės

sėklos   pardavimas   žemės  ūkio  produkcijos   gamintojams

sumažėjo beveik 3 kartus ir šalies žemės naudotojai negalėjo

laiku  atnaujinti  sėklinių pasėlių.  Labai  sulėtėjo  naujų

veislių  dauginimas ir jų įdiegimas į gamybą. Vien dėl  šios

priežasties  apie 20 proc. sumažėjo javų ir kitų  kultūrinių

augalų derlingumas, o žemdirbiai kasmet patyrė apie 250 mln.

Lt nuostolį.

Nors,  siekiant  atstatyti sugriautą sėklininkystę  ir

toliau  ją gerinti, 1994 metais buvo paruošta ir patvirtinta

“Žemės  naudotojų  aprūpinimo gerų reprodukcijų  veislinėmis

sėklomis  sistema”, kurioje numatytos optimalios aukščiausių

reprodukcijų veislinės sėklos išauginimo užduotys bei sėklos

augintojų  tinklas, tik maža jų dalis turi sąlygas veislinei

sėklai ruošti.

Kultūrinių   augalų  sėklininkystė   jau   atstatoma.

Pereitais  metais išauginta ir realizuota elitinės  javų  ir

kitų augalų sėklos 2 kartus daugiau, nei 1992 - 1993 metais.

Tačiau  dar  ilgai ir gera aukštų reprodukcijų sėkla  neduos

didelių derlių eiliniuose ūkiuose, nes jie labai nustekenti.

Lietuvos   žemės   ūkis   nuo   seno   specializavosi

gyvulininkystės  produktų gamyboje.  Todėl  laikomų  gyvulių

skaičius   labiausiai  atspindi  žemės   ūkyje   vykstančius

ekonominius  procesus. Gyvulių skaičiaus  kitimas  -  žemiau

pateikiamoje lentelėje.

Kiekvienų metų sausio 1 d.

Metai     Karvės      Kiti galvijai    Kiaulės        Arkliai

tūkst  proce   tūkst  proce  tūkst  proce   tūkst  proce

.vnt   nt.     .vnt.  nt.    .vnt.  nt.     .vnt.  nt.

1991          100    1479    100   2436    100     80     100

842

1992                 1365          2180            83     103

832    99             92            89

1993                  963          1360            80     100

738    88             65            56

1994                  706          1196            81     102

678    80             48            49

1995                  537          1260            78      98

615    73             36            52

Lentelėje  pateikta informacija rodo, kad   1994  metų

pabaigoje  visame  šalies žemės ūkyje  karvių  liko  tik  73

procentai,  kitų  galvijų  -  36  procentai,  kiaulių  -  52

procentai ir arklių - 98 proc. nuo buvusio jų skaičiaus 1990

metais.  Tai reiškia, kad  gyvulininkystės produktų  gamybos

ir   bandos   reprodukcijos  potencinės   galimybės   žymiai

sumažėjo.  Žemės ūkis prarado 227 tūkst. karvių, 942  tūkst.

galvijų  prieauglio, 1176 tūkst. kiaulių, 2  tūkst.  arklių.

Šių  gyvulių vertė bendroje prarasto turto vertėje 1994 metų

kainomis sudaro  768.1 mln. litų.

88 atrinktose žemės ūkio įmonėse ir pas gyventojus 1991

sausio  1  d. buvo 68.5 tūkst. karvių, 118.7 tūkst. galvijų,

164.8 tūkst. kiaulių ir 5.8 tūkst. arklių. 1995 sausio 1  d.

toje  pat ūkių teritorijoje laikomų karvių skaičius sumažėjo

23   procentais,  galvijų  -  61  procentu,  kiaulių  -   53

procentais, arklių skaičius išaugo 2 procentais.  Tai  rodo,

kad mechanizacija traukiasi atgal. Būdinga, kad tiriamų ūkių

teritorijoje gyventojų asmeniniuose ūkiuose laikomų  gyvulių

prarasta  daug  mažiau:  karvių  skaičius  čia  padidėjo   2

procentais,  galvijų  sumažėjo  tik  14  procentų,   kiaulių

skaičius  sumažėjo  9  procentais, arklių  čia  padaugėjo  3

kartus.

Gyvulių  skaičius  labiau  sumažėjo  tų  buvusių  ūkių

žemėse,  kur  neliko  žemės ūkio bendrovių.  Tai  patvirtina

surinktos   informacijos  grupavimo  rezultatai,  pateikiami

lentelėje:

Gyvulių skaičiaus pokytis buvusių ūkių teritorijoje, kai

nėra gyvulius laikančių ŽŪB

Gyvulių    Skaičius      Skaičius      Pokytis      Pokytis

grupės     1990 m.,      1994 m.,      1990 -       1990 - 1994

tūkst.       tūkst.    1994 m.      m.,proc.

vnt.          vnt.          tūkst. v.

Karvės          20.1           13.9          - 6.2        - 31

Kiti            30.0             6.2        - 23.8        - 79

galvijai

Kiaulės        74.3            28.4         - 45.9        - 62

Arkliai         1.6              1.4              -       - 10

0.2

Gyvulių skaičiaus pokytis buvusių ūkių teritorijoje, kai

yra gyvulius laikančių ŽŪB

Gyvulių    Skaičius19    Skaičius1994  Pokytis      Pokytis

grupės     90 m,         m,            1990 - 1994  1990 - 1994

tūkst.  m. tūks.vnt  m.,  proc.

tūkst.vnt.    vnt.

Karvės          48.4           39.1               -       - 19

9.3

Kiti            88.8           39.7         - 49.1        - 55

galvijai

Kiaulės        90.5            48.8         - 41.7        - 46

Arkliai         4.2              4.4                       +6

0.2

Gyvulių skaičiaus pokytis visų 88

atrankinio tyrimo buvusių ūkių  teritorijoje

Gyvulių    Skaičius1990  Skaičius1994  Pokytis      Pokytis

grupės     m,            m,            1990 - 1994  1990 - 1994

tūkst.  m. tūks.vnt  m.,  proc.

tūkst.vnt.    vnt.

Karvės          68.5           53.1               -       - 23

15.4

Kiti           118.7           45.8         - 72.9        - 61

galvijai

Kiaulės        164.8           77.2         - 87.6        - 53

Arkliai         5.8              5.9                       +2

0.1

Lentelės duomenys rodo, kad ten, kur nebelieka gyvulius

auginančių  žemės ūkio bendrovių, gyvulių skaičius  sumažėja

trečdaliu daugiau, nei teritorijose, kuriose dar veikia ŽŪB.

Remiantis  šiais atrankiniais duomenimis galime teigti,  kad

toks  pat  žemės ūkyje vykstančių  ekonominių bei socialinių

procesų dėsningumas išlieka ir generalinėje visumoje.

Tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės  įmonės

buvo įkurtos tarpūkinės kooperacijos pagrindais. 1990 metais

tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių  turto

likutinė vertė 1994 metų kainomis sudarė 1268.5 mln. Lt.  Iš

šios  sumos,  1031.1 mln. Lt vertės turtas buvo įsigytas  už

nuosavas  lėšas, t.y. už žemdirbių pajinius  įnašus.  Tačiau

visas    kooperatinis   turtas   buvo   suvalstybintas    ir

privatizuotas  jau  kaip  valstybės  nuosavybė.   Tuo   būdu

tikrieji  turto  savininkai  prarado  1031.1  mln  Lt.  Juos

pasisavino valstybė.

Per  1990-1994  metus  tarpūkinių  gyvulininkystės  ir

paukštininkystės įmonių, reorganizuotų į akcines  bendroves,

turto vertė 1994 metų kainomis sumažėjo iki 211.8 mln. litų.

Iš  jo  57.6  mln. Lt arba 27 procentai padengta skolintomis

lėšomis.  Todėl šių įmonių nuosavas turtas sudaro tik  154.2

mln.  litų.   Tai  reiškia, kad agrarinės reformos  pasėkoje

tarpūkinių  gyvulininkystės įmonių nuosavas turtas  sumažėjo

545.9 mln. Lt arba 78 procentais.

1995   sausio   1   d.   49   procentus   tarpūkinių

gyvulininkystės  ir  paukštininkystės  įmonių   turto   buvo

privatizavę  fiziniai  ir juridiniai asmenys,  kurių  veikla

nesusijusi  su  žemės  ūkiu.  Todėl  galima  tvirtinti,  jog

agrarinės  reformos  pasėkoje  įvyko  žemės  ūkio   kapitalo

perdavimas  ne  žemės ūkio subjektams. Dar 20  procentų  šių

įmonių     kapitalo    priklauso    valstybei.    Tarpūkinių

gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių darbuotojai  1994

metais buvo išpirkę 31 procentą šių įmonių kapitalo už  22.0

mln. Lt.

Tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės  įmonių

gamybiniai   pajėgumai  1990  metais  buvo  panaudojami   99

procentais.  1994  metais  -  tik  65  procentais.  Reiškia,

atitinkamai  produkcijos, kurios vertė  1994  metų  kainomis

sudaro 34.6 mln. Lt.

Dar agrarinės reformos išvakarėse grupė gyvulininkystės

darbuotojų   kreipėsi   į  tuometinį  Lietuvos   Respublikos

Ministrą   Pirmininką  G.Vagnorių  ir  Lietuvos  Respublikos

Aukščiausiosios   Tarybos  Agrarinės  Komisijos   pirmininką

E.Grakauską,  prašydami  prieš  pradedant  agrarinę  reformą

priimti   Lietuvos   Respublikos   gyvulių   veislininkystės

įstatymą,  kad  reformos  metu nenukentėtų  gyvulių  veislių

genofondas    ir   būtų   išsaugota   dešimtmečiais    kurta

veislininkystės  sistema. Buvo net sudaryti sąrašai  kolūkių

ir  valstybinių  ūkių  bei  vertingiausių  veislių  gyvulių,

kuriuos reikėtų išsaugoti.

Tačiau geriausi veislininkystės ūkiai buvo išskaidyti į

smulkius    gamybinius    -    technologinius    komplektus,

neatsižvelgiant į vertingiausių bandų išsaugojimą.  Viso  to

pasėkoje  per  3 metus galvijų veislynuose veislinių  karvių

skaičius  nuo  34 tūkstančių sumažėjo iki 16 tūkstančių,  jų

produktyvumas - nuo 4589 kg iki 3815 kg pieno per  metus,  o

rinktinių karvių, kurių produktyvumas viršijo 6000 kg pieno,

skaičius sumažėjo nuo 1345 iki 506. Norint atstatyti elitinę

bandą,  kuri  buvo  sukomplektuota  iš  importinių  gyvulių,

turint omeny, kad viena sukergta telyčia kainuoja apie 10000

litų, reikėtų apie 180 mln. litų.

Taip  buvo  likviduota  labai vertinga  galvijų  banda

Vilniaus  valstybiniame  žirgyne,  kuriame  iš  karvės  buvo

melžiama daugiau kaip 6000 kg pieno per metus. Daug vertingų

veislinių   galvijų   buvo  sunaikinta  Gyvulininkystės   ir

Žemdirbystės    institutų    eksperimentiniuose     ūkiuose,

Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų mokomuosiuose ūkiuose.

Be  to, Marijampolės rajono Šešupės kolūkyje buvo sunaikinta

grynaveislių Lietuvos juodmargių galvijų banda ir  prarastas

labai vertingas genetinis fondas.

Vykdant  žemės  ūkio  reformą, restruktūrizuojant  ir

privatizuojant     mokslo     ir     studijų     institucijų

eksperimentinius  ir  mokomuosius  ūkius,  labai   nukentėjo

mokslo  institutų  ir  aukštųjų mokyklų materialinė-techninė

bazė.  Detalūs pokyčiai, įvykę institutuose, bandymų stotyse

ir   aukštosiose  mokyklose,  pateikti  1  lentelėje.   Joje

pateikti  duomenys apie tai, kaip pakito žemės ūkio naudmenų

plotai, paruoštos aukštų reprodukcijų sėklos kiekis ir  kiti

rodikliai,     charakterizuojantys     sėklininkystės     ir

veislininkystės  pokyčius.  Palyginimui   pateikti  duomenys

apie  gamybos lygį 1990 metais (1991 m. sausio 1 d.) ir 1995

metais  (1996  m.  sausio 1 d.). Šie  skaičiai  akivaizdžiai

liudija, kaip sumažėjo paruoštos sėklos ir veislinių gyvulių

skaičius.   Visuose  institutuose  (eksperimentinius   ūkius

turėjo 7 institutai) ir 2 akademijose įvyko šie pokyčiai:

1991.01.01       1996.01.01

1995 m. palyginus

su 1990

m., proc.

Žemės ūkio naudmenų plotas, ha          82970          10234

12.3

Paruoštas  aukštų  reprod.  sėklų  kiekis,   t         16782

3964      23.6

Veislinės bandos:  karvių               11725           1463

12.5

kiaulių             22469            1398

6.2

Karvių produktyvumas, kg per metus 3200-6100 1700-4422 53-73

Javų    derlingumas,   cnt/ha             25-52.7      11-40

42-76

Per   analizuojamąjį  laikotarpį  mokslo   darbuotojų

skaičius, institutuose sumažėjo 26 proc., sumažėjo mokslinio

tiriamojo  darbo  bei  mokslo  pasiekimų  diegimo  į  gamybą

apimtys, dėl ko žemės ūkis neteko apie 0.2 mlrd. Lt pajamų.

Vykdant  privatizaciją, mokslo ir studijų institucijos

neteko  dalies  materialinės  -  techninės  bazės,  t.   sk.

bendrabučių,  todėl  dabar  jos  neturi  galimybių  suteikti

gyvenamąjį   plotą   jauniems   mokslininkams.   Dėl    šios

priežasties,  o  taip pat dėl mažų atlyginimų  į  institutus

neateina dirbti jauni darbuotojai.

Žemės  ūkio  mokslo  ir  institucijų  materialinės  -

techninės bazės pokyčiai - 2 priede.

Žemės ūkio gamybinio aptarnavimo sferos turto pokyčiai

Melioracijos įmonių turto privatizavimas ir jo panaudojimas

Suvestinio  balanso  duomenimis 1990  metais  Lietuvos

gamybiniam   melioracijos   susivienijimui   priklausė    58

organizacijos.  Iš jų - 50 statybinių ir 5 pramonės  įmonės,

kurios disponavo turtu 1994 metų kainomis už 2297.1 mln. Lt.

Nuosavo turto vertė - 1786.4 mln. Lt. arba 78 procentai. Šis

turtas  buvo sukurtas, panaudojant valstybės lėšas,  skirtas

žemės ūkiui dotuoti.

Agrarinės reformos padariniams įvertinti buvo pateikti

44  rajonų melioracinės statybos įmonių rodikliai  už  1990-

1994  metus.  Šiais duomenimis, 1990 m. gruodžio  31  d.  jų

disponuojamo  turto vertė 1994 metų kainomis  sudarė  1911.7

mln. Lt, iš jo nuosavas turtas sudarė 1242.7 mln. Lt., kuris

iki 1994 m. pabaigos sumažėjo beveik 8 kartus.

Agrarinės  reformos eigoje buvusio Lietuvos  gamybinio

melioracijos susivienijimo įmonių prarasto turto vertė  1994

metais sudarė 1402.3 mln. Lt.

Melioracijos  įmonių kapitale žemės  ūkio  produkcijos

gamintojų  akcijos  sudaro tik 22.1  procento,  melioracijos

įmonių  darbuotojų  - 36.5 proc., valstybei  priklauso  29.7

proc.,   žemės   ūkiui   nepriklausantiems   fiziniams    ir

juridiniams  asmenims  -  ir  11.7  proc.  akcijų.   Valdyti

daugelio   šių  įmonių  ūkinę - komercinę  veiklą  ir  turtą

žemdirbiai  galėtų,  jeigu  jiems būtų  parduotos  valstybei

priklausančios akcijos.

Melioracijos  įmonių  žemdirbiams  teikiamų  paslaugų,

įskaitant  melioracijos sistemų aptarnavimą,  per  1990-1994

metus  sumažėjo  nuo 74 iki 61 procento bendros  jų  veiklos

apimties.

Įvertinant  turimus  melioracijos  įmonių  gamybinius

pajėgumus  ir  melioruotų žemių sukultūrinimo  lygį,  galima

teigti,  kad  buvusi galinga sistema tapo jau nebepajėgi  su

turima materialine - technine baze spręsti šios problemos be

naujų investicijų.

Respublikinio susivienijimo “Žemės ūkio technika” turto

privatizavimas ir panaudojimas

Pagal  1990  metų  suvestinį  balansą  susivienijimui

priklausė   85  įmonės:  7  pramonės  įmonės,    9   tiekimo

organizacijos,  5 transporto įmonės, 1 mokslinio  tyrimo  ir

konstravimo   organizacija,  1  skaičiavimo  centras  ir  62

gamybinio  techninio  aptarnavimo  įmonės.  Jų  disponuojamo

turto  bendra vertė 1994 metų kainomis buvo 2364.7 mln.  Lt.

Iš  jo  1601.3 mln. Lt ( 68 procentai) buvo nuosavas turtas.

Visas   šis   turtas  buvo  sukurtas  žemės   ūkiui   skirtų

investicijų  sąskaita,  todėl priklausė  žemės  ūkio  šakai.

Agrarinės  reformos  metu ši sistema perėjo  į  Materialinių

išteklių  ministerijos reguliavimo sferą. Privatizuojant  šį

turtą, žemdirbiams pirmumo teisė nebuvo suteikta.

Atliekant  tyrimus,  buvo gauta  informacija  iš  visų

rajonų  (išskyrus  Joniškio ir Raseinių) apie  susivienijimo

įmones.  1990  metais įmonių disponuojamo turto  vertė  1994

metų  kainomis  sudarė 2080.6 mln. Lt.  Iš  jo  -  padengtas

nuosavomis  lėšomis -1422.9 mln. Lt, arba 68 procentai  viso

turto.

Reformos   pasėkoje  žemės  ūkio  gamybinio-techninio

aptarnavimo įmonės buvo išjungtos iš agrarinio sektoriaus, o

jų  turtas  buvo privatizuotos neatsižvelgiant į žemės  ūkio

produkcijos gamintojų interesus.

Šio susivienijimo įmonių žemės ūkiui teikiamų paslaugų

apimtys 1994 metais sudarė tik 4 procentus 1990 metų  lygio,

o  išlikusių  gamybinio-techninio aptarnavimo įmonių ūkinėje

veikloje paslaugos žemės ūkiui užima tik  44 procentus.

Žemės ūkio produkcijos gamintojai turi įsigiję  tik  9

procentus  šio  susivienijimo įmonių  akcijų,  todėl  įtakos

daugumos jų ūkinei veiklai bei turto panaudojimui neturi.

Persiliejus kapitalui į kitas ūkio šakas,  žemės  ūkio

techninio aptarnavimo sferos prarasto turto vertė 1994  metų

kainomis sudaro 1537 mln Lt.

Agrochemijos įmonių turto privatizavimas ir panaudojimas.

Respublikinis  susivienijimas “Agrochemija”   1990  m.

jungė  52  įmones:  5  tiekimo organizacijas,  2  transporto

įmones  ir 45 agrocheminio aptarnavimo įmones. Jos disponavo

631.0  mln.  litų vertės turtu. 534.3 mln. Lt vertės  turtas

buvo  įmonių  nuosavybė,  nuosavo  turto  dalis  sudarė   85

procentus.  Šis turtas buvo sukurtas iš žemės  ūkiui  skirtų

kapitalinių investicijų.

Atrankiniams tyrimams buvo gauta informacija apie  šio

susivienijimo  įmones  iš  42  rajonų,  išskyrus  Kauno   ir

Šiaulių.

Respublikinio susivienijimo “Agrochemija” įmonės  buvo

privatizuojamos    pagal    valstybinio    turto    pirminio

privatizavimo įstatymą. 1994 m.pabaigoje valstybei priklausė

45 proc., įmonių darbuotojams - 22, žemdirbiams - 10, ir net

23 proc. - ne žemės ūkio subjektams.

Per 1990-1994 metus agrochemijos įmonių paslaugų žemės

ūkio  produkcijos gamintojams apimtis sumažėjo 43 kartus  ir

1994   metais   sudarė  tik  14.8  mln  litų,  ketvirtadalis

agrochemijos įmonių veiklos yra nesusijusi su žemės ūkiu.

Iš   buvusios  R/S  “Agrochemija”turto   žemės   ūkio

aptarnavimo sfera neteko  turto už 430 mln. litų.

RSO susivienijimo įmonių turto privatizavimas ir

panaudojimas

Respublikinio  statybinių  organizacijų  susivienijimo

pagrindą  sudarančios  tarpkolūkinės  statybos  įmonės  buvo

akurtos  kooperuotomis kolūkių lėšomis ir toliau  plėtojamos

iš  ūkiams  skirtų investicijų. Pagal susivienijimo  balansą

kolūkių  pajiniai  įnašai 1990 metų pabaigoje  sudarė  802.5

mln.  Lt  arba  21 procentą viso disponuojamo turto  vertės.

1990   metais  šiame  susivienijime  buvo  121  savarankiška

statybos įmonė, tarp jų 44 kooperatinės. 1990 01 01  d.  RSO

susivienijimas  disponavo  turtu,  kurio  vertė  1994   metų

kainomis  siekė  3825 mln. Lt. Iš jų nuosavomis  lėšomis  ir

pajiniais  įnašais padengtas turtas sudarė  2741.8  mln.  Lt

arba 72 procentus viso disponuojamo turto vertės.

Remiantis  atrankinių  tyrimų  duomenimis,  1994   m.

gruodžio  31 d.  buvusio RSO susivienijimo įmonių  kapitalas

pasiskirstė   taip:  38  procentai  buvo   parduota   įmonių

dirbantiesiems, 34 procentai - ne žemės ūkio subjektams,  25

procentais akcijų disponavo valstybės institucijos ir tik  3

procentais - žemės ūkio produkcijos gamintojai. Iš to  seka,

kad   jie  prarado  prioriteto  teisę  naudotis  šių  įmonių

paslaugomis  ir  neteko  bet kokios galimybės  valdyti  savo

buvusį turtą.

Kadangi  21  procentas  visų  RSO  įmonių  turto  buvo

kooperatinė  nuosavybė, priklausiusi tarpkolūkinių  statybos

orbanizacijų  pajininkams,  šio  turto  suvalstybinimas   ir

pardavimas  ne  žemės ūkio subjektams turi būti  vertintinas

kaip   antikonstitucinis  veiksmas,  padaręs  turtinę   žalą

buvusiems jo savininkams.

Agrarinės reformos pasėkoje žemės ūkis prarado galimybę

naudotis   jo  lėšomis  sukurtų  statybos  įmonių    gamybos

potencialu už 2741.8 mln. Lt.

Agrarinės reformos padariniai perdirbamajai pramonei

Dėl valiuntaristiniais metodais vykdytos žemės bei viso

ūkio  ekonominės  reformos ypač didelius  nuostolius  patyrė

šalies perdirbamoji pramonė.

Per  1991-1994  metus perdirbamosios  pramonės  įmonių

kreditorinis įsiskolinimas išaugo 89 kartus. Jis  sudaro  52

proc. šių įmonių disponuojamo turto. Nuosavas ilgalaikis  ir

trumpalaikis šių įmonių turtas sumažėjo 1.1 mlrd. Lt.  Dalis

jo  - dėl įmonių vadovų neteisėtų veiksmų. Pavyzdžiui, Žemės

ūkio  ministerijos specialistų patikrinimais nustatyta,  kad

1990  metais Vilkaviškio valstybiniame konservų fabrike buvo

visiškai  demontuotas šaldymo cechas, per 1991 - 1992  metus

parduota įvairių materialinių vertybių ir žaliavų, naudojamų

fabriko  produkcijai gaminti už 1309 tūkst.  tal.,  1992  m.

nurašyta  ilgalaikio  turto už 3032  tūkst.  tal.,  nors  jo

nusidėvėjimas   buvo   tik  48  proc.   Įmonės   debitorinis

įsiskolinimas  išaugo iki 21.61 mln. tal., o skolos  pasiekė

114.4 mln. talonų.

Be to, 0.7 mlrd. Lt vertės išlikę gamybiniai pajėgumai

nepanaudojami ir bus nurašyti.

Reformos eigoje didelį nuosmukį patyrė grūdų  pramonė.

Šioje  šakoje  dirba  20 stambių įmonių gaminančių  rūšinius

miltus,  kruopas ir kombinuotuosius pašarus bei  baltyminius

vitamininius   priedus.  Labiausiai  nukentėjo  kombinuotųjų

pašarų  pramonė, kurios sudėtyje yra 15 įmonių.  Jų  metinis

gamybinis pajėgumas siekia 2,5 mln. tonų produkcijos,  dabar

tepanaudojamas tik penktadaliu.  Sumažėjus gamybos apimtims,

iš  šios  pramonės šakos teko atleisti apie 400  darbuotojų.

Grūdų  pramonės įmonių skolos išaugo 67 kartus,  o  nuosavas

turtas sumažėjo 468 mln. Lt.

Didelių nuostolių patyrė pieno pramonė. Pieno pramonės

įmonės  1994  m.  supirko  tik 1188  tūkst.  tonų,  arba  41

procentą  1990 metais perdirbimui supirkto žaliavos  kiekio,

dėl  to jų gamybos pajėgumai buvo išnaudoti vidutiniškai tik

33 procentais, darbo neteko 2200 žmonių. Šakos įmonių skolos

padidėjo 126 kartus, o nuosavas turtas sumažėjo 280 mln. Lt.

Dar  ryškesnį  gamybos nuosmukį  per  pastarąjį  laiką

patyrė mėsos pramonė, kurios gamybinių pajėgumų panaudojimas

krito  iki  26 proc., teko atleisti iš darbo per  4800  arba

daugiau  nei trečdalį šakoje dirbusių žmonių. Mėsos pramonės

įmonių  skolos išaugo 56 kartus, o nuosavas turtas  sumažėjo

218 mln. Lt.

Daugelis  pieno  ir  mėsos  pramonės  įmonių  atsidūrė

kritinėj  būklėj ne vien dėl žaliavų stygiaus,  bet  ir  dėl

šalies   ūkio   ekonominės  reformos  padarinių.   Sumažėjus

gyventojų  pajamoms,  vidaus rinkoje 1994  metais  suvartota

mėsos  bei mėsos gaminių 71 tūkst. tonų arba 29 proc., pieno

ir  pieno produktų 680 tūkst. tonų arba 40 proc.  1990  metų

kiekio.

Praradus Rytų šalių rinkas, mėsos eksportas 1994 metais

siekė vos 16 proc., pieno ir pieno produktų 36 proc. buvusio

lygio.

Įvesti  NVS šalyse maisto produktų importo iš Lietuvos

dirbtiniai  barjerai  nutraukė buvusius prekybinius  ryšius,

sutrikdė  realizaciją,  įmonių sandėliuose  pradėjo  kauptis

dideli neparduotos produkcijos kiekiai.

Neturėdamos išeities, įmonės buvo priverstos  parduoti

perteklinę  produkciją kainomis, mažesnėmis už savikainą  ir

patyrė   didelius  nuostolius.  Juos  dar   didino   sutrikę

piniginiai  atsiskaitymai, lito ir  konvertuojamos  valiutos

kurso svyravimai.

Stokodamos   apyvartinių   lėšų   atsiskaitymams   su

žemdirbiais  daugelis  įmonių  buvo  priverstos  imti  bankų

kreditus,  kurių metinės palūkanos siekė 100  -  150  proc.,

pradėjo  klimpti  į skolas, atsidūrė bankų  priklausomybėje.

Šie  procesai,  ypač pasireiškę 1992-1993  metais,  daugelio

įmonių ekonomikai turi įtakos ir dabar, o kai kurioms iš  jų

buvo pragaištingi.

Antai   Joniškio   ir   Nemenčinės   pieninės    yra

bankrutavusios, Kretingos, Gudžiūnų ir Babtų pieninės netekę

apyvartinių  lėšų  nutraukė pieno  perdirbimą.  Tokių  pieno

pramonės  įmonių  daugėja,  tikėtina,  kad  iš  buvusių   45

artimiausiais   metais  savarankiškomis  ir  perdirbančiomis

pieną išliks 27-30 akcinių bendrovių.

Didelių ekonominių sukrėtimų patyrė vaisių ir daržovių

konservų  fabrikai. Pavyzdžiui, vaisių ir daržovių  konservų

gamyba  nuo  69,7 mln. sąl. ind. 1991 m. sumažėjo  iki  13,6

mln. sąl. ind. 1994 m., tai yra daugiau nei 5 kartus. Per šį

laikotarpį  darbuotojų skaičius šios šakos įmonėse  sumažėjo

nuo 2800 iki 1750. Gamybiniai pajėgumai pastaraisiais metais

šios  šakos  įmonėse panaudojami nuo 10 iki  30  proc.  Toks

gamybos apimčių kritimas siejamas pirmiausia su realizacijos

rinkų  praradimu  Rytų šalių valstybėse, Lietuvos  gyventojų

perkamosios  galios kritimu. Jos įmonių  skolos  išaugo  781

kartą,  o nuosavas turtas sumažėjo 71 mln. Lt. Šios pramonės

šakos   žlugimas   -  tai  didelė  netektis  specializuotoms

sodininkystės  ir  daržininkystės  žemės  ūkio   bendrovėms,

ūkininkams,  smulkių  pagalbinių  ūkių  savininkams,   kurie

negali  plėsti  daržovių, bei netradicinių žaliavų:  vaisių,

uogų auginimo.

Reformų įtakoj labai sudėtingomis sąlygomis dirba taip

pat ir Respublikos cukraus pramonė. Šioje šakoje 1990 metais

buvo  pagaminta 152 tūkst. tonų cukraus, iš to skaičiaus  iš

vietinių  žaliavų  - 69 tūkst. tonų. 1994  metais  pagaminta

produkcijos tris kartus mažiau - 47 tūkst. tonų  ir  tik  iš

savos   žaliavos,  tai  yra,  cukrinių  runkelių.  Nutraukus

centralizuotą   cukraus pusgaminio tiekimą,  cukraus  gamyba

sumažėjo  dviem  trečdaliais. Dėl  tos  priežasties  cukraus

fabrikai  ilgą  metų tarpą nedirba, ženkliai krito  pajėgumų

panaudojimas.  Sumažėjus  cukraus gamybos  apimtims,  mažėjo

pramonėje  ir  dirbančiųjų skaičius. Jei 1990 metais  šakoje

dirbo  2654  žmonės,  tai  1994  metais  -  1992  arba   net

ketvirtadaliu   mažiau.  Šakos  įmonių  skolos  išaugo   199

kartus, o nuosavas kapitalas sumažėjo 67 mln. Lt.

Maisto pramonės įmonės - duonos kepyklos, konditerijos

fabrikai,  alkoholio, alaus ir vaisvandenių gamybos  įmonės,

būdamos  mažiau susiję su žemės ūkiu, žemės reformą išgyveno

nepatyrę  tokių skaudžių pasekmių kaip perdirbamoji pramonė.

Sunkumai  ir  problemos šiose šakose daugiausia  siejasi  su

Rytų  šalių  rinkų  praradimu, šalies gyventojų  perkamosios

galios  smukimu, apyvartinių lėšų stygiumi gamybos  vystymui

ir perėjimo į rinkos ekonomiką sunkumais.

Socialinės infrastruktūros pokyčiai

Agrarinės  reformos  pasėkoje  kaime  susikaupė  daug

socialinių    problemų.Iš   jų   pažymėtinos:   bedarbystės,

nepakankamas   buitinis  ir kultūrinis  aptarnavimas,  menka

sveikatos  apsauga, socialinių garantijų nebuvimas,  vienišų

pagyvenusių  žmonių bei invalidų globos stoka, kaimo  žmonių

socialinis draudimas ir t.t.

Atrankiniai tyrimai atlikti pagal surinktą informaciją

apie  buvusių  88  ūkių  teritorijoje  veikusius  socialinės

infrastruktūros  objektus. Jie leido nustatyti  kam  atiteko

šie  objektui  ir kaip jie dabar naudojami. Tai  atvaizduota

žemiau pateiktoje lentelėje.

Objektų   Atiteko   Atiteko  Kitiems

skaičius  žemės     savivald juridini

Objekto pavadinimas  1991 01   ūkio      y-bėms   ams ir

01        bendrovė  1995 01  fiziniam

m 1995    01       s

vnt.      01 01     vnt.     asmenims

proc.     vnt.      proc.    vnt.

proc.              proc.

Kultūros namai            37        5         29       3

100       13.5      78.4     8.1

Administraciniai          51        30        4        17

pastatai                  100       58.8      7.8      33.4

Vaikų lopšeliai -         47        5         32       10

darželiai                 100       10.6      68.1     21.3

Medicininio aptarnavimo   32        4         18       10

punktai                   100       12.5      56.3     31.2

Buitinio aptarnavimo      15        3         2        10

punktai                   100       20.0      13.3     66.7

Pirtys, poilsio namai     68        16        22       30

100       23.5      32.4     44.1

Parduotuvės, kioskai      12        4         0        8

100       33.3      0        66.7

Valgyklos, kavinės,       41        7         0        34

bufetai                   100       17.1      0        82.9

Bibliotekos               11        4         4        3

100       36.4      36.4     27.2

Ryšių įstaigos            15        5         10       0

100       33.3      66.7     0

Mokyklos                  11        0         6        5

100       0         54.5     45.5

Stadionai, sporto         4         2         2        0

aiukštelės                100       50.0      50.0     0

Gyvenamieji namai,        3863      144       350      3369

butai. bendrabučiai       100       3.7       9.1      87.2

Katilinės                 42        12        27       3

100       28.6      64.3     7.1

Šilumos tinklai           20        1         17       2

100       5.0       85.0     10.0

Arteziniai šuliniai ir    350       250       70       30

vandens bokštai           100       71.4      20.0     8.6

Vandentiekio-             182       22        154      6

kanalizacijos tinklai     100       12.1      84.6     3.3

Vandens valymo            30        4         26       0

įrenginiai                100       13.3      86.7     0

Kiti socialinės           560       26        482      52

paskirties objektai       100       4.6       86.1     9.3

Socialinės                                            

infrastruktūros objektų   847.5     129.9     320.5    397.1

vertė 1994 m. kainomis,

mln. Lt

Taip pat, procentais      100       15         38      47

Pagal  atrankinius tyrimus socialinės  infrastruktūros

objektų  vertė  1991 m. sausio 1 d. buvo 6.2  mlrd.  Lt.  Po

privatizavimo 0.9 mlrd. Lt (15 proc.) vertės turtas  atiteko

žemės   ūkio   bendrovėms,  2.4  mlrd.  Lt  (38   proc.)   -

savivaldybėms,  2.9 mlrd. Lt (47 proc.) - kitiems  fiziniams

ir juridiniams asmenims.

Savivaldybėms buvo perduota 38 procentai buvusių ūkio

socialinės  paskirties  objektų.  Jų  tarpe  86.7   procento

vandens  valymo įrenginių, 85.0 proc. šilumos  tinklų,  84.6

proc.  vandentiekio  ir  kanalizacijos  tinklų,  78.4  proc.

kultūros  namų,  68.1  proc. vaikų  lopšelių-darželių,  66.7

proc.   ryšių  punktų,  64.3  proc.  katilinių,  56.3  proc.

medicininio  aptarnavimo punktų, 54.5  proc.  mokyklų,  50.0

proc. sporto aikštynų ir 86.1 proc. kitų socialinių objektų.

Įvairiems  fiziniams ir juridiniams  asmenims  atiteko

46.9 procento buvusių ūkio socialinės paskirties objektų. Jų

tarpe   87.2  procento gyvenamųjų namų, butų ir bendrabučių,

82.9  procentai  visų  valgyklų, bufetų   ir  kavinių,  66.7

procento  visų  parduotuvių,  kioskų,  buitinio  aptarnavimo

punktų.

Po privatizavimo ne visi socialiniai objektai naudojami

pagal  paskirtį. Tai patvirtina žemiau pateikiamos  lentelės

duomenys.

Objektų   Naudojam  Naudojam Visai

skaičius  a         a        nenaudoj

Objekto pavadinimas  1991 01   pagal     ne pagal ami

01        paskir-   paskirtį vnt.

vnt.      tį  95    vnt.     proc.

proc.     01 01     proc.

vnt.

proc.

Kultūros namai            37        26         2        9

100       70.3      5.4      24.3

Administraciniai          51        30        15        6

pastatai                  100       58.8      29.4     11.8

Vaikų lopšeliai -         47         5        28       14

darželiai                 100       10.6      59.6     29.8

Medicininio aptarnavimo   32        23         6        3

punktai                   100       72.9      18.8     9.3

Buitinio aptarnavimo      15         2         6        7

punktai                   100       13.3      40.0     46.7

Pirtys, poilsio namai     68        14        12       42

100       20.6      17.6     61.8

Parduotuvės, kioskai      12         8         0        4

100       66.7      0        33.3

Valgyklos, kavinės,       41         3        12       26

bufetai                   100       7.3       29.3     63.4

Bibliotekos               11         8         3        0

100       72.7      27.3     0

Ryšių įstaigos            15        13         0        2

100       86.7      0        13.3

Mokyklos                  11         9         2        0

100       81.8      18.2     0

Stadionai, sporto           4        2         0        2

aiukštelės                100       50.0      0        50.0

Gyvenamieji namai,        3863      3458      10       395

butai. bendrabučiai       100       89.5      0.3      10.2

Katilinės                 42        24         3       15

100       57.1      7.1      35.8

Šilumos tinklai           20        12         0        8

100       60.0      0        40.0

Arteziniai šuliniai ir    350       281        0       69

vandens bokštai           100       80.3      0        19.7

Vandentiekio-             182       181        0        1

kanalizacijos tinklai     100       99.5      84.6     0.5

Vandens valymo            30         21        0        9

įrenginiai                100       70.0      0        30.0

Kiti socialinės           560       480       37       43

paskirties objektai       100       85.7      6.6      7.7

Socialinės                                            

infrastruktūros objektų   847.5     603.1     84.3     160.1

vertė 1994 m kainomis,

mln. Lt

Taip pat, procentais      100       71         10      19

Tyrimų  duomenys rodo, kad tik 71 procentas socialinės

infrastruktūros objektų  1994 metais buvo naudojama pagal jų

paskirtį. Todėl pasikeitus nuosavybės santykiams, žemdirbiai

teisės  naudotis šiuo turtu nėra praradę. Tačiau 10 procentų

šio  turto  jau naudojama ne pagal tikslinę paskirtį,  o  19

procentų  dabar jau apskritai nebenaudojama. Ši turto  dalis

žemės ūkiui yra prarasta.

Pagal visų šalies ūkių 1990 metais gaminusių žemės ūkio

produkciją,   suvestinę   metinę   apyskaitą   žemės    ūkio

dirbančiųjų  socialinėms  reikmėms  tenkinti  buvo  suskurta

turto už 6180.5 mln. litų, tame parpe pastatyta  prekybos ir

visuomeninio  maitinimo objektų, kurių likutinė  vertė  1994

metų  kainomis sudarė  84.3 mln. Lt, butų ūkio - 4118.4 mln.

Lt   vertės,   komunalinio  ūkio   ir   buitinio   gyventojų

aptarnavimo -  892.8 mln. Lt, švietimo paskirties objektų  -

551.6  mln. Lt, kultūros ir meno paskirties objektų -  335.1

mln.   Lt,  sveikatos  apsaugos  ir  fizinio  lavinimo   bei

socialinio  aprūpinimo  objektų  -  189.1  mln.  Lt,  mokslo

objektų   -    8.7  mln.  Lt  vertės.  Visų  šių  socialinės

paskirties objektų vertė sudarė 6179.9 mln. litų. Atrankinių

tyrimų duomenimis 29 procentai socialinės paskirties objektų

jau  nebenaudojami pagal jų tikslinę paskirtį.  Šių  objektų

likutinė  vertė - 1792.2 mln. litų. Tiek savo investicijų  į

kaimo  socialinę  infrastruktūrą yra praradęs  šalies  žemės

ūkis.

Detalesniems  tyrimams  buvo atlikta  rajonų  pateiktų

duomenų  analizė.  Remiantis rajonų  darbuotojų  užpildytais

apklausos  dokumentais galima tvirtinti, kad per  laikotarpį

nuo  1991  iki  1994  metų  imtinai  žemės  ūkio  socialinės

infrastruktūros  objektų  skaičius  ženkliai  sumažėjo.  Tai

patvirtina lentelėje pateikiami duomenys:

Objektų   Objektų   Skaičiau Skaičiau

Objekto pavadinimas       skaičius  skaičius  s        s

1991 01   1995 01   pokytis, pokytis,

01        01        vienetai proc.

s

Kultūros namai              1061      843      - 218      79

Vaikų lopšeliai -           817       317      - 500      39

darželiai

Medicininio aptarnavimo     1162      1120      - 42      96

punktai

Buitinio aptarnavimo        773        28      - 745        4

punktai

Pirtys                      740       147      - 593      20

Parduotuvės                 2197      1848     - 349      84

Valgyklos                   1177      183      - 994      16

Bibliotekos                 1418      1196     - 222      84

Ryšių skyriai               810       773       - 37      95

Autobusų maršrutų           2074      1559     - 515      75

skaičius

Pradinių mokyklų            751       742       - 9       99

Aštuonmečių (devynmečių)    543       536       - 7       99

mokyklų

Vidurinių mokyklų           269       265       - 4       98

Tyrimų duomenimis, žemės ūkyje beveik nebeliko buitinio

aptarnavimo  punktų,  labai mažai tėra valgyklų  ir  pirčių.

Ketvirtadaliu   mažiau  liko  autobusų  maršrutų   į   kaimo

vietoves, Be to, likę maršrutai sutrumpėjo 1.5 karto.  Todėl

žemdirbiams  pasunkėjo  apsirūpinti buities  reikmenimis  ir

maistu,  o  taip pat pasinaudoti kitomis miesto  teikiamomis

paslaugomis.

Visuose   žemės   ūkio   socialinės   infrastruktūros

objektuose,  išskyrus  mokyklas,  1991  metais  dirbo  30282

žmonės.   Dabar  jų  liko  tik  17600,  t.y.   sumažėjo   42

procentais.  Net 12682 buvę kaimo socialinės infrastruktūros

darbuotojai prarado darbą.

Pateiktieji skaičiai rodo, kad žemės ūkio  dirbantieji

dabar  gauna  tik  58  procentus tos  socialinės  paskirties

paslaugų  apimties,  kurią  jie  gaudavo  1991  metais.   To

pasėkoje  kaimo  socialiniame gyvenime  pagausėjo  negatyvių

reiškinių. Asocialių šeimų skaičius išaugo beveik du kartus,

mokyklos nelankančių mokyklinio amžiaus vaikų skaičius - 2.3

karto,  o  ikimokyklinių įstaigų nelankančių vaikų  skaičius

pasiekė 40494, t.y. padidėjo 31.2 procento.

Respublikinio tarpkolūkinių kurortinių įstaigų

susivienijimo turto privatizavimas ir panaudojimas

1990  metais  Respublikinis  tarpkolūkinių  kurortinių

įstaigų    susivienijimas   jungė   15   organizacijų.    Jų

disponuojamo turto vertė 1994 metų kainomis sudarė 682  mln.

Lt,  iš jų 312.6 mln. Lt padengta pajiniais įnašais ir 361.9

mln.  Lt  kitomis nuosavomis lėšomis. Visas nuosavas  turtas

priklausė   pajininkams.   Todėl   jo   suvalstybinimas   ir

privatizavimas    pagal    valstybinio    turto     pirminio

privatizavimo   įstatymą  prieštarauja  veikusio   Laikinojo

Pagrindinio įstatymo nuostatoms.

Susivienijimo  įmonės  kasmet lengvatinėmis  sąlygomis

suteikdavo žemdirbiams paslaugų už 50.1 mln. Lt.  Jos  dirbo

pelningai.  1990  metais  jų  gauta  pelno  masė  1994  metų

kainomis sudarė 3.5 mln. Lt.

Privatizavus šių įmonių turtą, žemdirbiai prarado 674.5

mln.  Lt  vertės  turtą ir galimybę jas panaudoti  sveikatos

reabilitacijai.

Žemės ūkio ir jį aptarnaujančių šakų darbuotojų užimtumo

pokyčiai

Agrarinė  reforma didžiąją dalį žemdirbių atskyrė  nuo

žemės, o žemės ūkio specialistų - nuo vadovavimo žemės  ūkio

gamybai. Tai patvirtina lentelės duomenys:

Eil Darbuotojų kategorija   Dirbo    Dirbo    Atleist   Liko

Nr                          1991  01 1994  01 a         darb.

01       01       žmonių    procent

ais

1 Viso     žemės    ūkio  330472   122413   -            37

darbuotojų                                208059

t.sk. specialistų         36234    12090         -     33

1.1                                           24144

vairuotojų        26939                  -     33

1.2                                  8974     17965

mechanizatorių    49356    19443         -     39

1.3                                           29913

statybininkų      19386                  -     11

1.4                                  2214     17172

gyvulininkystės    82300    26387         -     32

1.5 darbuotojų                                55913

2 Viso      melioracijos    22817                  -     42

darbuotojų                       9671     13146

t.sk. specialistų                                -     44

2.1                         3915     1739     2176

3 Viso RSO darbuotojų       20109                  -     46

9324     10785

t.sk. specialistų                                -     45

3.1                         3043     1368     1675

4 Viso    ŽŪ    technika    11211    5236          -     47

darbuotojų                                5975

t.sk specialistų                    1058         -     47

4.1                         2238              1180

5 Viso      agrochemijos              1336         -     30

darbuotojų              4405              3069

t sk. specialistų                                -     40

5.1                         721      291      430

6 Viso TGĮ darbuotojų                 4496         -     86

5245              749

t.sk. specialistų                                -     78

6.1                         843      657      186

7 Kitų    aptarnaujančių     9373     4855         -     52

įmonių darbuotojai                        3922

t.sk. specialistai         2436     1103         -     45

7.1                                           1333

Iš viso darbuotojų:     403632   157331          -     39

245705

t.sk.specialistų          40135    18306         -     46

31124

Lentelės  duomenys rodo, kad 1991 01 01 d  žemės  ūkio

produktų  gamyboje buvo užimta 335717 darbuotojai,  o  žemės

ūkį  aptarnaujančiose šakose - dar 67915  žmonių.  Agrarinės

reformos  išdavoje  buvo  panaikinta  245705  samdomo  darbo

vietos.  1994  metais išliko tik  apie 39 procentai  buvusių

samdomo  darbo  vietų.  Tai reiškia, kad  iš  kiekvieno  100

darbuotojų buvo atleista iš darbo 61.

Agrarinė  reforma  žemės  ūkio  darbuotojus   palietė

didesniu laipsniu, nei žamės ūkį aptarnaujančių šakų.  Žemės

ūkyje  iš  100 dirbančiųjų darbo vietą prarado 63  procentai

žmonių,  o  jį  aptarnaujančių šakų - 52. Todėl  žemės  ūkio

darbuotojai pergyveno didesnę nei kitų ūkio šakų depresiją.

Ūkio  techninę  pažangą, ūkinių subjektų  ūkininkavimo

racionalumą  bei  šio  verslo  pertvarkymo  veiklai   rinkos

sąlygomis   sėkmę   lemia  specialistai.  Tačiau   agrarinės

reformos  išdavoje darbo neteko 2/3 žemės ūkio  specialistų.

Žemės  ūkį  aptarnaujančiose šakose buvo  atleista  tik   55

procentai  specialistų.  Todėl žemės  ūkyje  atsiradę  nauji

ūkiniai  subjektai  sunkiau prisitaiko prie  rinkos  ir  yra

didesnių  ekonominių sunkumų slegiami, nei  kitų  ūkio  šakų

įmonės.

Iš  209 tūkstančių atleistų žemės ūkio darbuotojų 1994

metais  ūkininkų ūkius buvo sukūrę tik dalis,  nes  iš  viso

1994  m.  sausio 1 d. ūkininkų ir valstiečių ūkių  Lietuvoje

buvo  tik  134629.  O tai reiškia, kad apie  111  tūkstančių

žmonių    tapo   bedarbiais   arba   daliniais   bedarbiais,

pragyvenančiais  tik  iš  2-3 hektarų  žemės  sklypo.  Todėl

kasmet   vis  daugiau  buvusių  žemės  ūkio  ir  agroserviso

darbuotojų  kreipiasi  į  darbo  biržą,  prašo  darbo.   Tai

patvirtina žemiau pateikiamos lentelės duomenys.

Eil Darbuotojų kategorija   Atleist  Įregist  Įregist   1995

.                           a        ruota    ruota     metais

Nr.                         žmonių   darbo    darbo     įregist

biržoj   biržoj    ruotų

1994  01 1995  01  biržoje

01       01        %

1 Viso     žemės    ūkio           10755    16043        8

darbuotojų              208059

t.sk. specialistų                  2480     3194      13

1.1                         24144

vairuotojų                 1947     2182      12

1.2                         17965

mechanizatorių             1797     2919       10

1.3                         29913

statybininkų               1475     2458      14

1.4                         17172

gyvulininkystės              692      811       1

1.5 darbuotojų              55913

2 Viso      melioracijos             1219    1069        8

darbuotojų              13146

t.sk. specialistų                   258     254       12

2.1                         2176

3 Viso RSO darbuotojų                1892    1927       18

10785

t.sk. specialistų                    343    395       24

3.1                         1675

4 Viso    ŽŪ    technika               577    524        9

darbuotojų              5975

t.sk specialistų                     146    131       11

4.1                         1180

5 Viso      agrochemijos               276    285        9

darbuotojų              3069

t sk. specialistų                     50     55       13

5.1                         430

6 Viso TGĮ darbuotojų                  180    266       36

749

t.sk. specialistų                     44     82       44

6.1                         186

7 Kitų    aptarnaujančių             1210   2016        51

įmonių darbuotojai      3922

t.sk. specialistai                   319   509        38

7.1                         1333

Iš viso darbuotojų:              16109    22130        9

245705

t.sk.specialistų                   3580     4620      15

31124

Šios  lentelės duomenys rodo, kad per 1994 metus žemės

ūkio   ir  agroserviso  darbuotojų,  įsiregistravusių  darbo

biržoje    skaičius  padidėjo  1.4   karto.  Praradę   darbą

specialistai prašo darbo biržos pagalbos 1.8 karto  dažniau,

nei  darbininkiškų  profesijų  atstovai.  Tai  reiškia,  kad

darbininkiškų  kategorijų atstovai bandė pragyventi  iš  2-3

hektarų  gaunamų  pajamų.  Tuo  tarpu  specialistai  trokšta

dirbti   pagal   įgytą  specialybę.  Tačiau  darbo   biržoje

įsiregistravusių  specialistų skaičiaus didėjimas rodo,  kad

jie  savo intelektualiniuo potencialo panaudoti negali.  Tai

devalvuoja   mokslą,  skurdina  žemės  ūkį  ir  šalies   ūkį

apskritai.

Žemės ūkio vadovų kaita

Surinkti duomenys parodė, kad iš buvusių 1123 patyrusių

ūkių  vadovų  243 vadovai arba 21.6 procento buvo  nušalinti

nuo  tolesnio vadovavimo ūkiams pačioje reformos  pradžioje.

Iš  jų  83  buvo  pareikštas politinis nepasitikėjimas,   86

netvirtino  rajonų  institucijos, 40 netvirtino  Žemės  ūkio

ministerija,  34  nebuvo  perrinkti  ir  83  patys  atsisakė

vadovauti žemės ūkio bendrovėms. 1994 metų pabaigoje iš 1990

metais  buvusių ūkių vadovų liko tik 370, arba 33 procentai.

178  buvę  vadovai tapo ūkininkais, 459 -  perėjo  dirbti  į

kitas  ūkio šakas, 30 - tapo bedarbiais, 63 - išėjo pensijon

ir   23  -  mirė. Taip atnaujinti vadovų kadrus  žemės  ūkio

sistema nebuvo pasirengusi. Juo labiau, kad įsisteigus  4774

žemės  ūkio  bendrovėms, vadovų kadrų reikmė savaime  išaugo

4.2 karto.

Agrarinės   reformos  pasėkoje  žemės  ūkio   ir   jį

aptarnaujančios  sferos  patirtos turtinės  žalos  suvestinė

pridedama.

Iš  pateiktos  medžiagos išplaukia tokios  išvados  ir

pasiūlymai:

I Š V A D O S

1.  Žemės  ūkis ir perdirbamoji pramonė iki  agrarinės

reformos   turėjo   tvirtą   materialinę   bazę,   išvystytą

infrastruktūrą, gamybinį - ekonominį ir mokslinį potencialą.

Einant  į  rinkos  ekonomiką, buvo  galima  restruktūrizuoti

žemės ūkį ir perdirbamąją pramonę, išvengiant žymaus gamybos

nuosmukio  ir  nuostolių, dirbtinai  nesukuriant  socialinių

problemų.

2.   Agrarinė   reforma  pradėta  vykdyti   skubotai,

chaotiškai,  neturint aiškios žemės ūkio  ir  perdirbamosios

pramonės  restruktūrizavimo  strategijos,  jos  įgyvendinimo

priemonių, be teisinės ir normatyvinės bazės.

3.  Agrarinė reforma buvo pradėta ir vykdoma  neturint

ekonominio    pagrindimo,   neįvertinant   jos   ekonominių,

socialinių  ir  moralinių pasekmių. Buvo  siekiama  pakeisti

nuosavybės santykius žemės ūkio gyvybingumo sąskaita.

4. Kai kurie agrarinę reformą reglamentavę teisės aktai

prieštaravo   Lietuvos  Respublikos  Laikinojo   Pagrindinio

įstatymo  nuostatoms, reglamentuojančioms nuosavybės  teisę.

Dalis   teisės  aktų,  kurių  pagrindu  buvo  vykdoma  žemės

reforma,   tokie   kaip   turto  privatizavimas,   valstybės

ekonominio reguliavimo priemonės, nesuderinti tarpusavyje, o

atskiros nuostatos net prieštaringos.

5.  Žemės ūkis ir jo infrastruktūros šakos dėl vykdytų

reformų patyrė turtinę žalą, kuri 1994 metų kainomis  sudaro

35 mlrd. litų. Iš jų:

-  10.6  mlrd.  Lt - prarastas žemės  ūkio  paskirties

ilgalaikis ir trumpalaikis turtas;

-  5.4  mlrd.  Lt - prarastų ne žemės ūkio  paskirties

gamybos priemonių ir socialinių objektų vertė;

-  7.2  mlrd.  Lt  - žemės ūkio gamybinio  aptarnavimo

sferos  turto  sumažėjimas arba persiliejimas į  kitas  ūkio

šakas;

-  11.8  mlrd.  Lt  - negautų žemės ūkio  pajamų  arba

prarasto jo gamybinio potencialo vertė.

Ši   žala   žemės  ūkiui  turėtų  būti   kompensuota,

panaudojant  kompensaciją šios šakos restruktūrizavimui  bei

gamybinės ir  socialinės infrastruktūros atstatymui.

6.  Dėl žemės reformos ir kolūkių bei valstybinių ūkių

likvidavimo  ir  suskaidymo  į gamybinius  -  technologinius

komplektus  bei  prievartinio  jų  registravimo  žemės  ūkio

bendrovėmis  36 procentai tokių bendrovių buvo  negyvybingos

ir  greitai  iširo, o iš  įsikūrusių ūkių tik  ketvirtadalis

gali plėtoti šiuolaikinę modernią gamybą.

7.  Dėl  nenuoseklios žemės reformos liko nepanaudota

0.6 mln. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų dirvonavo 0.3 mln. ha

nusausintų.  Išliko  tik  1/5  drėkinamų  plotų.  Dėl   šios

priežasties žemės ūkio gamybos potencialas  sumenko apie  20

procentų.

8.   Buvo   išblaškytas  ir   iš   dalies   prarastas

intelektualinis žemės ūkio potencialas. Buvo  nušalinti  nuo

vadovavimo  67 procentai buvusių ūkių vadovų ir  54.4  proc.

žemės  ūkio  specialistų. Per 1991-1994  metus  žemės   ūkio

mokslo darbuotojų skaičius sumažėjo 26  procentais.

9. Buvo sužlugdytos veikusios sėklininkystės ir gyvulių

veislininkystės  sistemos.  Vien eksperimentiniuose  ūkiuose

pagamintų  žemės  ūkio  kultūrų  aukštų  reprodukcijų  sėklų

kiekis sumažėjo 76.4  procento, išauginamų veislinių galvijų

skaičius  -   87.5  procento,  veislinių  kiaulių   -   93.8

procento.

10.   Dėl   žemės   ūkio  gamybinės   ir   socialinės

infrastruktūros objektų  suvalstybinimo ir jų  pardavimo  ne

žemės  ūkio  subjektams žemės ūkis neteko  apie 80  procentų

gamybinio  ir socialinio pobūdžio paslaugų, labai reikalingų

ūkininkų ūkiams, asmeniniams  pagalbiniams ūkiams ir kitiems

kaimo gyventojams,

11.   Praradus  Rytų  šalių  rinkas,  kritus   vidaus

vartojimui   ir   sunykus   žemės   ūkio   gamybai,   menkai

panaudojami  perdirbimo  pramonės gamybinis  pajėgumas.  Šių

įmonių ilgalaikis ir trumpalaikis turtas sumažėjo 1.2  mlrd.

Lt. Buvo atleista apie 10000 darbuotojų Be to, 0.7 mlrd.  Lt

vertės  išlikę gamybiniai pajėgumai nepanaudojami sunyks  ir

bus  nurašyti.  Dabar grūdų perdirbimo ir konservų  pramonės

gamybinis  pajėgumas  naudojamas  tik  20  procentų,   mėsos

perdirbimo  pramonės -  26  procentais,  pieno  perdirbimo -

33  procentais, cukraus  pramonės - 34 procentais.  Tai veda

šias  įmones į bankrotą ir verčia  didinti  maisto  produktų

mažmenines  kainas,  dėl ko nukenčia visi šalies vartotojai,

o   daugelis  žemės  ūkio  produktų  tapo  nekonkurentabilūs

užsienio rinkose.

P A S I Ū LY M A I

1.   Lietuvos  Respublikos  Seimas  turėtų  įvertinti

agrarinės reformos pasekmes bei aktyviai vykdžiusių agrarinę

reformą  ir  prisidėjusių prie žemės ūkio ir  perdirbamosios

pramonės   sužlugdymo  asmenų  veiksmus.  Šiuos   vertinimus

paskelbti viešai, nurodant personalijas.

2.  Lietuvos Respublikos Seimas turėtų pripažinti, kad

dalies  žemės  ūkio  subjektų  turto  suvalstybinimas   buvo

neteisėtas  ir  šio turto praradimui bei agrarinės  reformos

metu  padarytai  žalai  kompensuoti  turėtų  būti  skiriamos

valstybės lėšos.

3. Respublikos Vyriausybė turėtų numatyti aiškią žemės

ūkio ir perdirbamosios pramonės strategiją, jos įgyvendinimo

etapus ir teisines, organizacines bei ekonomines prielaidas.

4.  Tarp pirmaeilių uždavinių turėtų būti sprendžiamos

asmeninio   ūkio   žemės  naudotojų  ir   smulkių   ūkininkų

ekonominės ir socialinės problemos.

5.  Lietuvos  Respublikos  Seimas  turėtų  patvirtinti

valstybinę   žemės   ūkio  politiką  bei   jos   realizavimo

pagrindines   kryptis   ir  formas,   reikiamas   ekonomines

priemones, žemės ūkio rėmimo lygį, kuris užtikrintų Lietuvos

žemės ūkio egzistavimą Europos Sąjungos kontekste.

Darbo                  komisijos                 pirmininkas

V. Putvinskis

Nariai:

Darbo grupės nariai:

1 priedas

Agrarinės reformos pasėkoje žemės ūkio

ir jį aptarnaujančios sferos patirtos turtinės žalos

S U V E S T I N Ė

Eil.                 Turtinių      praradimų   Turtinė žala

Nr.  pavadinimas                                 mlrd. Lt

1.   Žemės ūkio gamybinės paskirties                

ilgalaikis ir trumpalaikis turtas             10.6

tame skaičiuje: ilgalaikis                   7.1

iš  jo  - perduotas       4.2

ne žemės ūkio subjektams

1.1

likviduotas

1.8

nepanaudojamas gamyboje

trumpalaikis         2.5

tarpūkinių       1.0

gyvulininkystės įmonių turtas

2.   Žemės  ūkio  negamybinės  ir  ne  žemės        

ūkio gamybinės paskirties turtas              5.4

Iš   jo   -Tarpkolūkinių        

kurortinių  įstaigų                           0.7

susivienijimo

suvalstybintas turtas

3.   Žemės ūkio aptarnavimo sferos turtas          7.2

Iš   jo:   Agrochemijos  įmonių   turto        

sumažėjimas ir                                0.4

persiliejimas į  kitas   ūkio

sferas

Melioracijos  įmonių   turto        

sumažėjimas  ir jo                            1.4

persiliejimas  į  kitas  ūkio

šakas

Žemės  ūkio technikos  įmonių        

turto sumažėjimas                             1.5

ir  jo persiliejimas į  kitas

ūkio šakas

RSO   susivienijimo   įmonių        

turto  sumažėjimas                            2.7

ir  jo persiliejimas  į kitas

ūkio  šakas

Perdirbamosios  pramonės  įmonių       1.2

turto sumažėjimas

4.   Netiesiogiai      prarastas      turtas       11.8

(potencialo sumažėjimas)

Iš   jo:   Iš   žemės  ūkio   apyvartos        

iškritusių žemės ūkio                         1.4

naudmenų vertė

Iš   žemės   ūkio  apyvartos        

iškritusių melioracijos                       0.7

įrenginių  vertė

Perdirbamosios    pramonės        

nepanaudotas                                  0.7

gamybinis potencialas

Mokslo potencialo sumažėjimas        0.2

Sėklininkystės       ir        

veislininkystės sistemų                       0.5

suardymo padariniai

Pajamų  sumažėjimas dėl  Rytų        

rinkos uždarymo ir                             

žemės     ūkio    produktų       8.3

valstybinio supirkimo kainų

įšaldymo

Iš viso:                                 35.0

Pastaba: visi rodikliai apskaičiuoti  1994  metų  kainomis

zalapaz4

2 priedas

ŽEMĖS ŪKIO MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJŲ

MATERIALINĖS-TECHNINĖS BAZĖS POKYČIAI

1 lentelės dalis

Žemės ūkio     Aukšt.reprod.s                                  

Eil                      naudmenų      ėklų

.    Institucija       plotas, ha     paruoštas

Nr.                                    kiekis, t.

1991.01  1996.01  1991.01  96.01                                     

.01      .01      .01     .01

1.      Lietuvos      40187    5998     13092   3086                                      

žemdirb. inst.

iš  Dotnuva            8236    1625     6500    1286                                       

jų: Vokės filialas     2299     995     1385     402

Vėžaičių           3942     300      704     144

filialas           6745    46.1      390     26

Kaltinėnų          2613     180      250     10

band.stotis        2280     200      440     17

Dūkšto             3850     797     1259     503

band.stotis        2273    1370      604     447

Rumokų             3334     110     1050     250

band.stotis        2540     300      110     

Joniškėlio         2705     75       400     1.2

band.stotis

Upytės

band.stotis

Elmininkų

band.stotis

Radviliškio

band.stotis

Perlojos

band.stotis

2.  Sodin.ir darž      2700     386      2.1     2.2                                      

3.  institutas        19631    1300      796    190.4

4.  Gyvulininkyst.     3333     50      1552     22

5.  institutas         6500     360      500      

6.  Ž. ū.              4672     870      250     125

7.  Inžinerijos        3182     470      270     320

8.  instit.            2765     800      320     219

Vandens ūkio

instutas

Veterinarijos

institutas

Žemės ūkio

akademija

Veterinarijos

akademija

Iš viso:  82970    10234    16782   3964                                      

2 lentelės dalis

Veislinės        Karvių   Javų der-

Eil                        bandos          pro-    lingumas

.    Institucija                        duktyvum  (cnt/ha)

Nr.                                         as

Karvės   Kiaulės   199  199  199  1995

0    5    0

91.01     91.01                     

96.01     96.01

1.      Lietuvos     6387      10585                     

žemdirb. inst.  759       179

Iš  Dotnuva          1654      5009      450  368  42.  30.0

jų: Vokės filialas   193       1070       0    5    8   10.6

Vėžaičių         340       99        380  170  26.  31.1

filialas         107       1684       1    0    4   20.5

Kaltinėnų        714       1490      466       42.   18

band.stotis      934                  7         6   36.6

Dūkšto           307                 355       30.   24

band.stotis                250        0         6   28.4

Rumokų           665       152       337  221  25   35.5

band.stotis      189       80         0    9   28.   26

Joniškėlio       421       800       325  314   2   14.0

band.stotis      270                  0    5   36

Upytės           600       130       320       40.

band.stotis      262                  5         8

Elmininkų        490                 385       34.

band.stotis                           1         0

Radviliškio                          334       40.

band.stotis                           2         5

Perlojos                             416       28.

band.stotis                           5         7

401

0

2.  Sodin.ir darž    350                 460       35    

3.  institutas       1100      3211       0   367  37.  16.0

4.  Gyvulininkyst.   185       641       497   3    6   30.5

5.  institutas       888       2464       0        40.   26

6.  Ž. ū.            900       150       420        8   13.5

7.  inžinerijos      600                  9   260  44   40.2

8.  instit.          131       3000      390   1   24   24.2

Vandens ūkio     850       99         0   430  44.

instutas         73        3059      410   1    0

Veterinarijos    650       479        0   442  52.

institutas       315                 425   2    7

Žemės ūkio                            0

akademija                            610

Veterinarijos                         4

akademija

Iš viso:    11725  22469                     

1463  1398