ATSKIROJI EBSW TYRUSIOS SEIMO KOMISIJOS NARIO NUOMONĖ
2 klausimu.Kaip pasireiškė EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese
Darant labiau pagrįsta išvadą dėl EBSV dalyvavimo privatizavimo procese, reikėtų bent schematiškai suprasti pačią Atkuriamojo Seimo, ekonomistų reformatorių pasiūlytą ir Seimo priimtą privatizavimo strategiją. Ši strategija buvo pagrįsta, išdalijant visiems Lietuvos gyventojams, taip vadinamus investicinius čekius, priklausomai nuo žmogaus amžiaus. .Spalio revoliucija buvo vykdomai esmės tuo pačiu principu “iš kapitalistinės nomenklatūros“ atimti turtą ir jį išdalinti beturčiams. Iš viso negali būti racionali ekonominė reforma, kuri neleidžia žmonėms investuoti savo uždirbtus pinigus, vadovaudamasi politiniais motyvais. Čekinio privatizavimo iracionalumą geriausiai praktiškai patvirtina Kinijos reformų pavyzdys. Jų reformos esmė buvo ne išdalyti valstybės turtą visiems, o leisti žmonėms savo veikla sukurti nuosavą kapitalą. Visa reforma prasidėjo nuo smulkaus verslo suklestėjimo. Skirtumas tarp čekinio privatizavimo ir kinų reformos buvo esminis. Per čekinį privatizavimą aktyviausi visuomenės protai buvo nukreipti ne turto kūrimui, o turto pasidalijimui, persidalijimui ir pasisavinimui. Kinų reforma buvo nukreipta skatinti aktyviausius protus kurti, dirbti ir nesitikėti nieko veltui gauti. Kinų reformos rezultatai labai spartūs ekonominio augimo tempai, čekinio privatizavimo rezultatai didelis ekonominis nuosmukis, chaosas, korupcija, žymus žmonių gerbūvio smukimas. Jei ne čekinis privatizavimas, tai jau senai būtų atsiskaityta su rublinių indėlių savininkais, nekilnojamo turto savininkais, žmonių gerovė būtų žymiai aukštesnė ir V. Landsbergis būtų tapęs Lietuvos Respublikos Prezidentu. Dar be to buvo leista iki 30 procentų įmonių turto privatizuoti , paskirstant visiems darbuotojams įmonės gautą pelną. Tokią privatizavimo strategiją buvo paruošę Leningrado tam tikros tautybės reformatorių grupė. Tokio privatizavimo tikslas buvo, kaip galima greičiau valstybės turtą perduoti karinio pramoninio komplekso žmonėms, žinoma pirmiausia Rusijoje. Lietuvos ekonomistai reformatoriai praktiškai tik nusikopijavo šią strategiją. Pagal jų strategiją šio komplekso atstovai privatizavę turtą, jau jo prie jokių sąlygų neatsisakys ir taip neišvengiamai bus sugriauta socialistinio ūkininkavimo sistema. Anomis sąlygomis EBSV strategai praktiškai norėjo pakeisti sugriautą gosplaną ir taip galvojo efektyviai perskirstyti tarp įmonių piniginius srautus. Ekonominės krizės sąlygomis yra racionalu turėti kuo labiau diversifikuotą gamybą, nes galima per piniginių resursų paskirstymo reguliavimą geriausiai išsilaikyti krizės sąlygomis. Todėl EBSV privatizavo labai skirtingos paskirties valstybės turtą. Praktika parodė,kad net pasirinkus teoriškai teisingą strategiją, yra dar būtinas aukštas, profesionalus lygis operatyviai valdant turimą kapitalą. Tenka konstatuoti, kad pagrindiniai EBSV veikėjai turėjo pakankamai aukštą strateginį mastymą, bet neturėjo praktinio profesionalumo ekonomiškai racionaliai valdyti įgytas įmones, kas sąlygojo ir pagreitino jų kontroliuojamų įmonių bankrotus. Jie buvo gabūs ir turėjo patirtį organizuoti ir valdyti kooperatinę veiklą planinės ekonomikos sąlygomis, kur jie susikrovė pradinį kapitalą. Bet rinkos ekonomika ir kooperatinė veikla planinės ir deficitinės ekonomikos sąlygomis yra kokybiškai skirtingi ir net nepalyginami dalykai. Nepamatuojamas EBSV užmačias įsigyti kuo daugiau turto sąlygojo ir tai, kad Seimo įžymiausi ekonomistai reformatoriai viešai ir plačiai aiškino, kad rinka tai ir yra Gariūnų turgus. O EBSV buvo Gariūnų turgaus profesionalūs žinovai .Tai klaidingas aiškinimas, kas paskatino EBSV vadovus neatsakingai plačiai dalyvauti privatizavimo procese, nekreipiant reikiamo dėmesio privatizuotų įmonių efektyviai veiklai organizuoti.
IŠVADOS
1) Tuo metu veikęs akcinių bendrovių įstatymas leido akcinėms bendrovėms skolintis ir skolinti nuosavo kapitalo lėšas. Tokią įstatyminę nuostatą anomis sąlygomis, buvo įteisinta dėl iš esmės trijų priežasčių:
1.1.bankams truko kreditinių resursų,įmonėms lėšų, o įvairiose privačiose struktūrose ir pas gyventojus tų lėšų buvo;
1.2.kaip tuomet teigė pramonės ir verslo atstovai, norint gauti kreditus iš bankų, tekdavo nuo gautos sumos bankui iš karto palikti 10 ir daugiau procentų;
1.3.buvo labai aukštos bankų palūkanų normos, kas greitino įmonių bankrotus.
2) Taigi, siekiant pramonės įmones apsaugoti nuo bankų reketo, didelių palūkanų normų, padidinti kreditinius resursus, palengvinti įmonėms sukaupti reikalingas lėšas ir buvo įteisinta nuostata leidžianti, pagal pasirašytas sutartis, skolintis pinigus savo, t.y. įmonės reikmėms ir skolinti nuosavo kapitalo lėšas. Todėl pats pinigų rinkimas iš gyventojų negali būti traktuojamas, kaip neteisėta veikla.
3)galima traktuoti ,kaip neteisėta veikla surinktų indėlių perskolinimas, ne nuosavų įmonių veiklai finansuoti, o su turimų įmonių veikla nesusijusioms veikoms kredituoti. Tai jau buvo kreditinė veika, kuriai vykdyti reikėjo turėti Lietuvos banko licenciją. Jos IKHK neturėjo. Kadangi ši kompanija veikė plačiu mastu, viešai visoje Lietuvoje, jos būstinė buvo Kaune, jos veiklą pirmiausia turėjo patikrinti Kauno mokesčių inspekcija. Ji savalaikiai patikrinimo neatliko. Kodėl ji to neatliko Seimo komisija argumentuotų įrodymų negavo. Jei Kauno mokesčių inspekcija būtų savalaikiai atlikusi IKHK veiklos patikrinimą ir būtų apie tos įmonės kreditinę veiklą informavusi Finansų ministeriją ir Lietuvos banką būtų išvengta indėlių iššvaistymo.
4)IKHK surinkti pinigai buvo naudojami, tarsi šeimyninės rangos principu, kada kiekvienu šeimos nariu pasitikima šimtu procentu ir jo prašymu yra dalijami pinigai, be jokio ekonominio pagrindimo, verslo plano,turto įkeitimo ir neretai net nepasirašant sutarčių. Tai rodo, kad IKHK veikla buvo vykdoma neprofesionaliai, nekvalifikuotai, neatsakingai, kas ir turėjo sąlygoti pinigų iššvaistymą ir logišką IKHK bankrotą;
5)tokia neprofesionali, nekvalifikuota, neatsakinga pinigų valdymo ir naudojimo sistema IKH kompanijoje leidžia padaryti išvadą, kad IKHK vadovai buvo tipiški primityvaus kooperatinio judėjimo, centralizuotos planinės, deficitinės ekonomikos sąlygomis atstovai, kurių rinkos samprata apsiribojo turgaus ir šeimyninės rangos lygiu, kas ir nulėmė visos IKHK veiklos neigiamus rezultatus;
6)Seimo komisija negavo patikimų argumentų,kurie patvirtintų visuomenėje suformuotą nuomonę, jog EBSW veikėjai siekė tyčinio IKHK bankroto, tikslu pasisavinti surinktus indėlius. Mokėti tokias dideles palūkanas, kokias kurį laiką mokėjo IKHK ir taip neprofesionaliai valdyti pinigines lėšas, bet kurią įmonę ištiktų bankrotas, kas logiškai atsitiko ir su IKHK;
7)komisija negavo argumentuotų įrodymų, kad tuometinė LDDP valdžia buvo susijusi su IKHK korupciniais ryšiais ir prisidėjo prie IKHK bankroto ir pinigų iššvaistymo. Valdžioje buvo pakankamai profesionalūs valdymo specialistai ir jei jie būtų susiję su IKHK, ši bendrovė nebūtų patyrusi tokių nuostolių ir žadėjusi tokių aukštų palūkanų. Kad IKHK nesiekė tyčinio bankroto dalinai patvirtina ir turimų skaičių analizė Iš surinktų virš 344 mln. litų indėlių, kartu su kelis kartus perskolintais pinigais, iš tų pačių indėlininkų, IKHK gražino beveik 263 mln. litų pačių indėlių ir išmokėjo virš 54 mln. litų palūkanų. Vidutiniškai IKHK savo indėlininkams išmokėjo po 15,7 procento palūkanų. Sudėjus gražintus indėlius ir sumokėtas palūkanas kažkur dingo 27 mln. litų. Kad juos pasisavino EBSW veikėjai komisija argumentuotų ir patikimų įrodymų negavo;
8)kad objektyviau įvertinti IKHK veiklą indėlių rinkimo procese, reikėtų įvertinti ir tai, kada tuometinis premjeras G.Vagnorius 1991 m.kvietė visus sunešti rublius į bankus ir žadėjo jiems garantuoti pinigų saugumą ir perkamąjį pajėgumą. Jų buvo surinkta žymiai daugiau, nei pinigų surinko IKHK. Kas su jais atsitiko žinoma. IKHK buvo tik premjero G.Vagnoriaus nepatyrę mokinukai. Taip pat reikėtų palyginti, kaip Lietuvos valdžia grąžina rublinius indėlius žmonėms. Yra įstatymas, yra pinigų, bet valdžia pinigų negrąžina, nemoka jokių palūkanų, neindeksuoja jų priklausomai nuo infliacijos tempų, neatiduoda visų uždirbtų pinigų. Taigi,EBSW veikėjai, lyginant su Lietuvos valdžia atrodo žymiai padoresni. Taigi, ar turi teisę tokia valdžia politiškai vertinti EBSW veikėjus. Manau,kad ne;
9)kadangi mokesčių inspekcija savalaikiai nepatikrino IKHK veiklos, o Finansų ministerija, Lietuvos bankas to savalaikiai nepareikalavo, todėl dalinę atsakomybę už indėlių praradimą turi prisiimti Lietuvos valstybė ir bent dalį prarastų indėlių kompensuoti;
10)čekinio privatizavimo formali idėja buvo padaryti visus Lietuvos gyventojus valstybinio kapitalo savininkais, neleisti privatizavimo procese dalyvauti nelegaliems pinigams, komunistinei nomenklatūrai ir kompensuoti paprastiems žmonėms už komunistinį išnaudojimą. Taigi,įteisinti investicinius čekius nulėmė ne racionalus ekonominis principas, o iracionalus politinis principas;
11) Tam tikslui buvo numatyta privatizuoti apie du trečdalius arba daugiau,kaip už 13 milijardų litų tuometinėmis kainomis valstybės turto, be būtų ūkio, tarybinių ūkių ir kolūkių turto. Dar be to buvo leista privatizuoti iki 30 procentų įmonių turto iš gauto pelno. Ar gali normaliai ir racionaliai mastantis ekonomistas ar politikas leisti iššvaistyti tokį milžinišką valstybės turtą?
12)čekinio privatizavimo pagrindinis tikslas buvo griaunamasis, o ne kuriamasis. Jo griaunamasis pobūdis pasireiškė keliais esminiais principais:
12.1) 1)iš principo niekada, norint turėti racionaliai funkcionuojančią ekonomiką, negali būti visi gamybinio, komercinio kapitalo savininkais, ką ideologiškai numatė čekinis privatizavimas;
12.2) kapitalą negali visi valdyti, kapitalą turi valdyti specialistai, o keli savininkai arba vienas savininkas turi turėti kontrolinę kapitalo dalį, geriausia ne mažiau,kaip 67 procentus, o mažiausiai 51 procentą. Čekinis privatizavimas prieštaravo efektyvaus kapitalo valdymo principams, ką ryškiausiai parodė EBSV likimas ir tai, kad beveik visi žmonės praktiškai visus čekius investuotus į įmones prarado;
12.3)nebuvo sukurta vieninga privatizavimo valdymo grandis ,kuri galėtų įvairiapusiškai įvertinti turtą,nustatyti jo realią kainą,siekti maksimaliai naudingai jį privatizuoti,apsaugoti šį procesą nuo neprofesionalių privatizuotojų. Kokį turtą privatizuoti sprendė šakinės ministerijos, o Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas praktiškai tik viską apibendrindavo ir taisydavo klaidas;
Investiciniai čekiai leido tik įsigyti valstybinį turtą, bet jie privatizuotai įmonei nesuteikė jokių finansinių resursų įsigyti žaliavas,medžiagas, technologijas ar mokėti algas .Tai buvo tik žaidiminis įrankis;
12.5)aktyviausią visuomenės dalį nukreipė ne į kuriamąją veiklą,darbą, o į jau sukurto turto persidalijimo procesą. Turto persidalijimas yra iracionalus ekonominis procesas, jis neišvengiamai gimdo negatyvius procesus. Taigi, pasiūlius ekonomistams reformatoriams, Atkuriamasis Seimas įteisino griaunamąjį, priešingą racionaliems ekonomikos valdymo principams, čekinį privatizavimą, kas paskatino kurtis įvairias, nekvalifikuotas, neprofesionalias, nežinančias ekonomikos vadybos principų fizinių asmenų grupes, o vėliau investicines akcines bendroves, kurios surinkinėjo ir supirkinėjo iš gyventojų, nežinančių ką su tais čekiais daryti, investicinius čekius ir perimdavo valstybinio turto valdymą. Kas ekonomiškai ir turėjo sąlygoti įmonių išgrobstymą ir bankrotus. Privatizavimo procese EBSV veikė tokiais pačiais principais, kaip ir kitos asmenų grupės ar investicinės akcinės bendrovės. Pagal vertybinių popierių komisijos duomenis dalyvauti čekiniame privatizavime norėjo 406 investicinės bendrovės, faktiškai įsiregistravo 313. Pagal 1995m. įstatymą persiregistravo 22 bendrovės. Iš jų vėliau 10 persiregistravo, kaip AB, o likusios buvo išregistruotos. 1996-2000 metų laikotarpyje leidus IAB persiregistruoti, jos persiregistruodamos praktiškai atsikratė visų smulkių čekinių akcininkų. Taigi, kaip ir pats čekinis privatizavimas,taip ir jo praktiniai įgyvendintojai IAB praktiškai parodė viso čekinio privatizavimo iracionalumą .EBSW priklausančios IAB ,kaip ir kitos IAB buvo įtrauktos į šį procesą ir logiškai,neišvengiamai bankrutavo.Ir išskirti EBSW iš šio proceso atskirai nėra jokių pagrindų.Taip pat reikia atsižvelgti ir tai,kad čekinis privatizavimas vyko suardytos teisinės sistemos sąlygomis ,gilios ekonominės krizės,milžiniškos infliacijos , pradžioje netikrų pinigų (Vagnorkų) funkcionavimo,realizavimo rinkų griuvimo,milžiniškų palūkanų normų,žymaus valiutų kursų svyravimo sąlygomis.
13) Tiriant EBSV veiklą,kai kurie apklaustieji (premjeras A.Šleževičius, J.Jurgelis) tvirtino,kad EBSV sąmoningai siekė įmonių tyčinio bankroto.Kartu yra suformuota visuomeninė nuomonė,kad EBSV turėjo tamprius korumpuotus ryšius su tuometine LDDP valdžia arba net su KGB struktūromis.Jeigu EBSV nuosavas įmones vedė į tyčinį bankrotą ,tai turėjo būti tokio bankroto jiems naudingesnis tikslas, nei valdyti veikiančias įmones.Tokiu tikslu galėjo būti pinigų plovimas.Bet komisijai nepavyko nustatyti ,kad konkretus EBSV žymesnis turtas Lietuvoje egzistuoja, o palūkanų nenormalių mokėjimas rodo,kad jie bandė išsilaikyti rinkoje ir naudingai turėti turtą.Tuo metu esančiai valdžioje LDDP bankrotai taip pat nebuvo reikalingi ir politiškai pavojingi,nes didintų žmonių nepasitenkinimą ir labai padėtų opozicinėms partijoms ateiti į valdžią.LDDP turėjo pakankamai patyrusius politikus ,kurie dėl atskiros grupuotės ,t.y. EBSV nusikalstamos veiklos skatintų ir darytų savo politinei ateičiai žalingą veiklą.Tai patvirtina ir praktika. Reorganizavusisi LDDP ilgiausiai iš visų partijų turi didžiausią ir įtakingiausią valdžią,nepriklausomai nuo rinkėjų valios.Taip pat komisija negavo įrodymų,kad EBSV norėjo pakenkti LDDP valdžiai.Tai leidžia daryti išvadą,kad komisija negavo argumentuotų įrodymų,kad EBSV siekė savo įtakos sferoje esančių įmonių tyčinio bankroto.
14) Turto indeksavimas ir EBSV veikla.Dėl valstybinio turto indeksavimo Vyriausybėje vyko diskusijos.Ekonomikos ministerijos nuostata buvo,kad turtą būtinai reikia indeksuoti.Vyriausybė ministerijos nuostatoms nepritarė.Šiuo klausimu į Ekonomikos ministerija buvo atvykusi pramoninkų konfederacijos delegacija,apie 15 tada ir dabar žinomiausių pramoninkų..Po argumentuotų derybų buvo surastas toks kompromisas.Kurį laiką valstybinio turto pagal bendrą nutarimą neindeksuoti.Bet to turto,kuris bus privatizuojamas,didinti kainą ,pagal visą eilę rodiklių:vieta,kurioje randasi turtas,turto amžius,kokios statybinės medžiagos panaudotos,gamybos profilis,jos perspektyvumas rinkos sąlygomis ,įmonės pelningumas ir t.t.Tokio susitarimo rezultate privatizuojamo turto kaina buvo didinama nuo kelių,keliasdešimt ir net virš šimto kartų.Toks Vyriausybės sprendimas leido išsaugoti daug valstybės turto,kurį vėliau komerciškai privatizuojant ir yra dalinai kompensuojami rubliniai indėliai. Opozicijos ekonomistai,reformatoriai dėl to pastoviai reiškė nepasitenkinimą,motyvuodami tuo„kad taip trukdomas privatizavimas.Toks formalus turto indeksavimas formaliai būtų teisingas ,bet pramoninkai argumentuotai,o ne formaliaja prasme įrodė ,kad tuometinėmis sąlygomis formalus turto indeksavimas būtų labai neigiamai paveikęs įmonių ūkinę,finansinę veiklą ,būtų dar labiau trūkę apyvartinių lėšų,paskatintų bankrotus,padidintų bedarbystę ir pagyvintų ekonominę krizę.Teko priimti kompromisą.Ir jis buvo surastas.Komisija negavo įrodymų,kad EBSV,kaip nors įtakojo.
15) Dėl investicinių akcinių bendrovių organizavimo į investicinius fondus ir investicines holdingo kompanijas.Grynojo formalizmo aspektu toks reorganizavimas buvo galimas.Bet realiai vykdant čekinį , o ne komercinį privatizavimą toks reorganizavimas ,esant apgriautai teisinei sistemai būtų sudaręs idealias galimybes suklaidinti investicinių čekių smulkius savininkus ir taip jais juridiškai pagristai atsikratyti.Kaip tuščią maišą nevartysi,jis vis vien liks tuščiu maišu.IAB reorganizuoti į investicinius fondus buvo racionalu tik pradėjus komercinį privatizavimą.Nekeičiant turinio ,o tik formą realaus gyvenimo ir realių ūkinių procesų pakeisti negalima.Galima tik paskatinti nelegalią ir apgaulingą veiklą.Todėl nekeičiant turinio ,o tik formą jokių teigiamų poslinkių čekinio privatizavimo procese padaryti negalima buvo.Bet formalūs rašytojai mano kitaip.EBSV nesugebėdama efektyviai valdyti įsigyto turto ir sąlygojo,kad jos įsteigtos investicinės akcinės bendrovės bankrutavo,kaip ir kitos bendrovės.Komisija negavo argumentuotų įrodymų.kad EBSV skatino tyčinius investicinių akcinių bendrovių bankrotus;
Komisijai R.Karazija pareiškė,kad neatsimena,jog akcijos kainą sutiko sumažinti iki 100 litų,kokia tuo metu buvo nominali “Jūros” akcijos kaina.Jis taip pat sutiko,kad ant atšviesto protokolo numerio,kur yra suderintas akcijų kainos sumažinimas nuo 700 iki 100 litų yra lyg ir jo parašas.Bet pasakė,kad sutiktų su tuo protokolu,jei pamatytų originalų savo parašą.Komisija kainos suderinimo originalaus protokolo neturėjo ir negavo.
Bet iš tyrimo medžiagos galima būtų padaryti išvadą ,kad pirminė 700 litų kaina už nominalią 100 litų akcijų kaina galėjo būti visai pagrįstai sumažinta iki 100 litų.Kada EBSW veikėjai gavo tikresnę informaciją apie įmonę “Jūrą”,kuri dirbo labai nuostolingai ir grimzdo į bankrotą,tada ir matyt pasiūlė mažesnę kainą ,su kuo greičiausiai ir sutiko tuometinis žemės ūkio ministras.Neišvengiamai “Jūrai”riedant į bankrotą ir vertinant tai,kad įmonėje dirbo tuo metu apie 15 tūkst. darbuotojų,bei vertinant tai ,kad tuo metu EBSW buvo privačios iniciatyvos ir rinkos ekonomikos švyturiai,bet kuri valdžia galvotų,kaip išgelbėti tokį gigantą nuo bankroto.Šitą gelbėjimo misiją atlikti tuomet ir pažadėjo tuometiniai privataus kapitalo ,privačios iniciatyvos ir rinkos ekonomikos (turgaus) švyturiai EBSW veikėjai.Tuometinė valdžia ir griebėsi šito šiaudo.Kad tai buvo visiškai netinkamas šiaudas komisijai paliudijo vienas iš tikrų EBSW veikėjų,Simaška.Jis baigė medicinos institutą,tapo tarybinio kooperatinio judėjimo dalyviu,sukaupė daug pinigų,nusibodo primityvus pinigų sukimas,užsimanė platesnės,prasmingesnės veiklos,G.Petrikis pasiūlė jam kuruoti EBSW žemės ūkio politiką,jis taip tapo žemdirbiu.Nespėjęs susitvarkyti su žemės ūkio bėdomis,jis buvo pasiųstas vadovauti “Jūrai”t.y. tapo jūreiviu.Tokie “specialistai” tikrai tuometinėmis sąlygomis “Jūros “išgelbėti negalėjo.Jos išgelbėti ir kiti negalėjo,kaip patvirtino gyvenimo praktika.”Jūros bankrotą nulėmė ne EBSW veikla,o daugiausia objektyvios sąlygos t.y. neapgalvota reforma,rožinės iliuzijos apie privačią iniciatyvą ir labai sudėtingas tokio giganto,kaip “Jūra” valdymas, sugriuvus TSRS.Komisija nesiaiškino ir lieka labai abejotina, kad EBSW turėdama “Jūroje” tik 20 procentų akcijų nulėmė “Jūros” bankrotą, nebent todėl, kad G.Petrikis buvo Popiežiaus palaimintas.