Byla Nr. 23/2003

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 86, 87 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO BEI PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 881 STRAIPSNIU ĮSTATYMO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2005 m. sausio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui ir advokatui Vaidotui Vaičiui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Pranui Žukauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. sausio 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 23/2003 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai;

2) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti, kad „šio Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų“, pagal turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 2 daliai;

3) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

 

nustatė:

 

I

 

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas (Žin., 2003, Nr. 17-711; toliau – ir Įstatymas) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai;

2) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti, kad „šio Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų“, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 2 daliai;

3) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

 

II

 

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

1. Seimas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymą priėmė reaguodamas į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, todėl, pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto dvidešimt aštuntojo1 skirsnio (konkrečiai 1811, 1812 straipsnių ir 1813 straipsnio 1 dalies) nuostatas ginčijamo įstatymo projektą rengti ir svarstyti kaip pagrindinis komitetas turėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas. Tačiau Seimo posėdyje, nesant Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimo, pagrindiniu komitetu buvo paskirtas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas. Pareiškėjo nuomone, šis Seimo statuto pažeidimas turėjo esminės įtakos įstatymo turiniui ir jo teisinei kokybei.

Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Įstatymų priėmimo procedūrą nustato Seimo statutas, todėl jo nuostatų pažeidimas, pareiškėjo nuomone, reiškia, kad pažeista ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis. Todėl pareiškėjas mano, kad ginčijamas įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

2. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, kad jeigu asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu.

Ginčijamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata pagal turinį prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai ir teisinės valstybės principui; be to, priimdamas šią nuostatą įstatymų leidėjas viršijo savo kompetenciją ir pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 107 straipsnio 1 ir 2 dalis.

3. Įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinta, jog „tarybos nario pareigos nesuderinamos <....> su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis <....>“. Tačiau įstatymų leidėjas niekur nenustatė baigtinio pareigūnų, kurie turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, sąrašo. Pareiškėjo nuomone, reguliavimo stoka traktuotina kaip priešingas teisinis reguliavimas ir gali būti pagrindu pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamas įstatymas pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

 

III

 

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario P. Papovo, taip pat P. Žukausko rašytiniai paaiškinimai.

1. Seimo nario P. Papovo paaiškinimuose pažymėta, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas priimtas byloje, kurioje nebuvo nagrinėjami Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai klausimai.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas po savivaldybių tarybų rinkimų. Iki šio nutarimo įsigaliojimo ir iki savivaldybių tarybų rinkimų Seimo nariai, apskričių viršininkai, jų pavaduotojai galėjo būti ir savivaldybių tarybų nariais; dalyvaudami savivaldybių tarybų rinkimuose, jie tikėjosi tapti šių tarybų nariais ir prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus rinkėjams. P. Papovo nuomone, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi teisėtų lūkesčių principu.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies nuostatoje „išrinktas tarybos narys, apsisprendęs atsisakyti tarybos nario mandato, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos paduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai asmeniškai arba išsiunčia jai notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo“ yra apibrėžta savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo tvarka ir laikas iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio. P. Papovo teigimu, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, nepaneigė galimybės savivaldybės tarybos nariu išrinktam asmeniui apsisprendus atsisakyti tarybos nario mandato iki pirmojo posėdžio; be to, ši nuostata yra vienkartinio pobūdžio. Seimo atstovas pabrėžė, kad, iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio neatsisakius savivaldybės tarybos nario pareigų, Vyriausiajai rinkimų komisijai atsiranda vada ne vėliau kaip per 15 dienų pripažinti savivaldybės tarybos nario įgaliojimus nutrūkusiais. Tad, P. Papovo vertinimu, Seimas, priimdamas nuostatą 2003-2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų nariams netaikyti 881 straipsnio 2 dalies normų dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens šios tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio, iš esmės nepaneigė galimybės tai padaryti savanoriškai, taip pat nepaneigė konstitucinio dvigubo mandato draudimo principo bei draudimo tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu ir kartu eiti pareigas, nesuderinamas su tarybos nario pareigomis.

2. P. Žukausko teigimu, Seimo statuto dvidešimt aštuntojo-1 skirsnio nuostatos Konstitucinio Teismo nutarimų įgyvendinimą susiejo su teisės akto, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, keitimu. Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas turi parengti ir pateikti Seimui svarstyti įstatymo (ar jo dalies) arba kito Seimo priimamo akto (ar jo dalies), kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pakeitimo projektą“. P. Žukausko nuomone, rengiant, svarstant ir priimant ginčijamą įstatymą Seimo statuto dvidešimt aštuntojo-1 skirsnio nuostatos neturėjo būti taikomos, nes šis įstatymas buvo priimtas ne keičiant prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą teisės akto dalį.

Pasak P. Žukausko, nepagrįstas yra pareiškėjo prašymas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinti visą ginčijamą teisės aktą pagal reguliavimo apimtį, nes motyvai pateikti tik dėl vienos šio akto dalies; be to, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjas neatskleidė, jo manymu, esančio prieštaravimo Konstitucijai esmės. Seimo atstovo nuomone, siekiant teisės akto glaustumo ir konkretumo ginčijamu įstatymu nebuvo siekiama nustatyti baigtinio pareigūnų, turinčių įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, sąrašo; Įstatyme pateiktas pareigūnų sąrašas yra pavyzdinis, tuo tarpu kiekvieno konkretaus pareigūno funkcijas, teises ir pareigas apibrėžia atskiri teisės aktai, o juose įtvirtintas reguliavimas yra pakankamas, kad būtų galima nustatyti ir įvertinti valstybės pareigūnų įgaliojimų prižiūrėti ir kontroliuoti savivaldybių veiklą turinį bei apimtį.

 

IV

 

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai Seimo narys R. Šukys ir advokatas V. Vaičius, atsižvelgdami į tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai klausimą Konstitucinis Teismas išsprendė dar 2003 m. gegužės 30 d. nutarime, prašė šią bylos dalį nutraukti.

Pareiškėjo atstovai Konstitucinio Teismo posėdyje taip pat patikslino poziciją dėl ginčijamo įstatymo atitikties Konstitucijai pagal reguliavimo apimtį. Atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimo nuostatą, kad „sprendžiant, ar tam tikras valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to negalinčių tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų turinys“, jie teigė, kad baigtinis tokių pareigūnų sąrašas neturėtų būti nustatytas, taigi prašyme išdėstyti argumentai dėl ginčijamo įstatymo prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui pagal reguliavimo apimtį buvę nepagrįsti. Kartu pareiškėjo atstovai pageidavo, kad Konstitucinis Teismas ištirtų, ar teisinės valstybės principui neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88+ straipsnio (2004 m. kovo 25 d. redakcija) 1 dalis, kurioje yra įtvirtintas baigtinis pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašas.

Kitais klausimais pareiškėjo atstovai pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus.

2. Suinteresuoto asmens atstovas P. Žukauskas Konstitucinio Teismo posėdyje prašė bylos dalį dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai nutraukti, nes Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o 2003 m. gegužės 27 d. įstatymu, kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 13 d., ji buvo panaikinta.

Kitais klausimais P. Žukauskas pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

 

konstatuoja:

 

I

 

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai;

2) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti, kad „šio Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų“, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 2 daliai;

3) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 1994 m. liepos 13 d.

Seimas 1996 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą išdėstė nauja redakcija.

Seimas 1999 m. spalio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas dar kartą buvo išdėstytas nauja redakcija.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1999 m. spalio 19 d. redakcija) ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

Iki 2003 m. sausio 28 d., kai buvo priimtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nebuvo nustatyta, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis.

3. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime inter alia konstatuota, kad pagal Konstituciją tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu, taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių.

Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas inter alia pripažino, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog savivaldybės valdyba yra sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, taip pat kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog meras nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes bei teikia tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir tarybos posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai Konstitucinis Teismas byloje, kurioje buvo priimtas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, netyrė.

Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, kurias Teismas šiuo nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, sistemiškai yra susijusios su daugeliu kitų šio įstatymo nuostatų. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas toje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, vietos savivaldos teisiniame reguliavime susidarytų vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų vietos savivaldos mechanizmo funkcionavimą ir valstybės valdymą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Todėl Konstitucinis Teismas nutarė, kad jo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas 2003 m. vasario 25 d.

Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas Konstitucinio Teismo posėdyje buvo viešai paskelbtas 2002 m. gruodžio 24 d., o „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2003 m. vasario 25 d.

4. 2003 m. sausio 16 d. Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre buvo įregistruotas Seimo nario P. Papovo pateiktas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektas (Nr. IXP-2222). Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte inter alia buvo nurodyta, kad „teikiamų įstatymų projektų tikslas – įstatymų leidybos iniciatyvos teise pašalinti norminio teisinio reguliavimo spragą, Konstituciniam Teismui 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime išaiškinus, kad <....> pagal Konstitucijoje įtvirtintą dvigubo mandato draudimo principą tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais“.

5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2003 m. sausio 20 d. pateikė išvadą dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222), kurioje buvo atkreiptas dėmesys į kai kuriuos šio projekto juridinės technikos netikslumus. Ši Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre buvo įregistruota 2003 m. sausio 21 d.

6. Seimo narys P. Papovas Seimo 2003 m. sausio 21 d. rytiniame posėdyje pateikė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektą (Nr. IXP-2222). Šiame Seimo posėdyje buvo nuspręsta padaryti minėto įstatymo projekto pateikimo pertrauką iki kito tos pačios dienos Seimo posėdžio, o vakariniame Seimo posėdyje – dar vieną pertrauką iki Seimo 2003 m. sausio 23 d. posėdžio.

7. Seimo 2003 m. sausio 23 d. posėdyje buvo tęsiama Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222) pateikimo procedūra, ir po pateikimo Seimas nusprendė pradėti minėto įstatymo projekto svarstymo procedūrą. Šiame Seimo posėdyje Seniūnų sueigos siūlymu pagrindiniu komitetu minėtam įstatymo projektui svarstyti buvo paskirtas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, papildomu – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, taip pat buvo paskirta šio įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje data – 2003 m. sausio 28 d.

8. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2003 m. sausio 27 d. posėdyje apsvarstė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektą (Nr. IXP-2222) ir pasiūlė pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas.

9. 2003 m. sausio 27 d. Seime buvo įregistruoti pasiūlymai dėl svarstomo įstatymo projekto, kuriuos pateikė Seimo nariai J. Razma, A. Salamakinas, N. Steiblienė.

10. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas 2003 m. sausio 27 d. posėdyje apsvarstė patobulintą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektą (Nr. IXP-2222) ir jam pritarė. 2003 m. sausio 28 d. minėtas patobulintas įstatymo projektas, dabar jau pavadintas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektu, buvo įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre ir jam buvo suteiktas numeris IXP- 2222(2SP).

11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2003 m. sausio 28 d. pateikė išvadą dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)). Ši Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada tą pačią dieną buvo įregistruota Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre. Joje buvo atkreiptas dėmesys į kai kuriuos minėto projekto juridinės technikos netikslumus, taip pat buvo konstatuota, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)) nuostata, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimui. Minėtoje išvadoje Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 5 dalimi, nurodė ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

12. Seimo 2003 m. sausio 28 d. posėdyje buvo tęsiamas Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pateikto patobulinto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)) svarstymas. Šiame Seimo posėdyje buvo svarstomi Seimo narių J. Razmos, A. Salamakino, N. Steiblienės pasiūlymai; kai kuriems iš šių pasiūlymų Seimas pritarė.

Seimo 2003 m. sausio 28 d. posėdyje Seimo Pirmininko siūlymu buvo nuspręsta toliau šį projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

13. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymą, kuriame buvo nustatyta:

1 straipsnis. 86 straipsnio papildymas 9 punktu

Papildyti 86 straipsnį 9 punktu:

„9) tarybos nariui perėjus dirbti į pareigas arba neatsisakius pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis.“

 

2 straipsnis. 87 straipsnio 1 dalies pakeitimas

87 straipsnio 1 dalyje po žodžio „nutrūkusiais“ įrašyti žodžius „ar netekus tarybos nario mandato“ ir šią dalį išdėstyti taip:

1. Tarybos nario įgaliojimus pripažinus nutrūkusiais ar netekus tarybos nario mandato, taryboje atsiranda laisva tarybos nario vieta. Ji užimama taip: tarybos nariu tampa porinkiminio kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs tarybos narys, pirmasis tarybos nario mandato negavęs kandidatas. Jeigu šiame kandidatų sąraše tarybos nario mandatų negavusių kandidatų nėra, tarybos nario mandatas perduodamas kitam sąrašui pagal kandidatų sąrašų eilę, sudarytą po rinkimų mandatams paskirstyti liekanų metodu, t. y. tam sąrašui, kuris yra pirmasis po sąrašo, kuris paskutinis gavo mandatą pagal šią eilę, ir tarybos nariu tampa naujai mandatą gavusio sąrašo pirmasis tarybos nario mandato negavęs kandidatas. Vyriausioji rinkimų komisija sprendimą dėl tarybos nario mandato pripažinimo naujam tarybos nariui turi priimti ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai atsirado laisva tarybos nario vieta.“

 

3 straipsnis. Įstatymo papildymas 881 straipsniu

Papildyti Įstatymą 881 straipsniu:

881 straipsnis. Pareigos, nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir tarybos nario mandato netekimas

1. Tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis arba su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas einantis asmuo išrenkamas savivaldybės tarybos nariu arba būdamas savivaldybės tarybos nariu dirba arba pereina dirbti į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, jis turi apsispręsti ir atsisakyti šių pareigų arba savivaldybės tarybos nario mandato. Išrinktas tarybos narys, apsisprendęs atsisakyti tarybos nario mandato, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos paduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai asmeniškai arba išsiunčia jai notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo. Gavusi šį pareiškimą, Vyriausioji rinkimų komisija mandatų komisijos teisėmis ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos priima sprendimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato netekimo ir mandato naujam tarybos nariui pripažinimo. Porinkiminio kandidatų sąrašo kandidatai į atsiradusią laisvą tarybos nario vietą, apsisprendę atsisakyti tarybos nario mandato, taip pat turi paduoti Vyriausiajai rinkimų komisijai pareiškimus dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos. Sprendimą dėl asmens, turinčio tarybos nario įgaliojimus ir dirbančio ar perėjusio dirbti į pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, pareiškimo Vyriausioji rinkimų komisija priima šio Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatyta tvarka.“

 

4 straipsnis. Baigiamosios nuostatos

1. Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. vasario 25 d.

2. Šio Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų.“

14. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai“.

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas buvo priimtas reaguojant į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu inter alia pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2003 m. gegužės 31 d.

15. Seimas 2003 m. gegužės 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta netekusia galios. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2003 m. birželio 13 d.

16. Seimas 2004 m. kovo 25 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35, 86 ir 881 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu pakeitė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnį (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir jo 1 dalį išdėstė taip: „Tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis, su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su Vyriausybės atstovo apskrityje pareigomis, su valstybės kontrolieriaus ir jo pavaduotojų pareigomis. Be to, tarybos nario pareigos nesuderinamos su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo pareigomis, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis, su savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų pareigomis, savivaldybės viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonių vienasmenio vadovo ir kolegialaus valdymo organo nario pareigomis, savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių kolegialaus valdymo organo (valdybos) nario pareigomis arba bendrovės vadovo pareigomis (kai valdyba nesudaroma).“

17. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas buvo papildomas, jo atskiri straipsniai (jų dalys) buvo keičiami ir kitais Seimo priimtais įstatymais. Tų papildymų ir pakeitimų pareiškėjas šioje byloje neginčija.

 

II

 

Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pagal priėmimo tvarką.

1. Pareiškėjui – Seimo narių grupei kilo abejonių, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

2. Pareiškėjas savo abejones grindžia tuo, kad Seimas Įstatymą priėmė reaguodamas į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, todėl, pareiškėjo nuomone, pagal Seimo statuto dvidešimt aštuntąjį1 skirsnį „Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų įgyvendinimas“ Įstatymo projektą rengti ir svarstyti kaip pagrindinis komitetas turėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas; Seimo posėdyje, nesant Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimo, pagrindiniu komitetu šiam įstatymo projektui svarstyti buvo paskirtas Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, kuris parengė minėtą Įstatymo projektą ir pateikė jį Seimui svarstyti. Pareiškėjo nuomone, tokia tvarka rengiant ir svarstant Įstatymo projektą buvo nepaisoma Seimo statuto dvidešimt aštuntojo1 skirsnio reikalavimų, o tai reiškia, kad buvo pažeista ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis.

3. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.“

Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su Konstitucijos 76 straipsniu, kuriame nustatyta: „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią.“

Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad abi šios nuostatos reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti vertinama kaip konstitucinė pareiga, nes ją sąlygoja nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų.

4. Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą. Ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą. Kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime suponuoja ir tai, kad šią teisę kiekvienas Seimo narys gali įgyvendinti pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo, kaip Tautos atstovybės, struktūrinius padalinius, nurodytus Seimo statute. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją tam tikri įstatymų projektai Seimui gali būti pateikti tik kai tam tikri Konstitucijoje nurodyti subjektai įgyvendina tam tikrus Konstitucijoje expressis verbis jiems nustatytus įgaliojimus; antai Respublikos Prezidentas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti (Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas), Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui (Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas, 130 straipsnis), Seimas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas (Konstitucijos 67 straipsnio 8 punktas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgyvendindamas konstitucinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę kiekvienas Seimo narys pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo statute nurodytus Seimo struktūrinius padalinius gali parengti ir pateikti Seimui svarstyti bet kurio įstatymo projektą, – išskyrus tuos, kurie pagal Konstituciją Seimui gali būti pateikti tik kai tam tikri Konstitucijoje nurodyti subjektai įgyvendina tam tikrus Konstitucijoje expressis verbis jiems nustatytus įgaliojimus, – nepriklausomai nuo to, kokiam Seimo struktūriniam padaliniui ar padaliniams Seimo narys priklauso, nuo šio padalinio ar padalinių paskirties, įgaliojimų ir t. t.

Seimo narys pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo statute nurodytus Seimo struktūrinius padalinius gali teikti pastabas, pasiūlymus, pataisas, papildymus dėl Seime svarstomo įstatymo projekto. Tokių pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimas nelaikytinas įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo įgyvendinta; pastabų, pasiūlymų dėl svarstomo įstatymo projekto, jo pataisų, papildymų teikimas nuo įstatymų leidybos iniciatyvos skiriasi savo paskirtimi, tai yra skirtingos įstatymų leidybos proceso stadijos (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Seimas gali nustatyti tokį svarstomo įstatymo projekto pataisų, papildymų teikimo teisinį reguliavimą, kai tolesnis Seimo narių pateiktų pataisų, papildymų likimas susiejamas su tuo, ar juos palaiko tam tikras skaičius Seimo narių. Konstitucinis Teismas, vertindamas tokį Seimo statute nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad jis nepaneigia Seimo nario teisės dalyvauti svarstant įstatymo projektą, siūlyti įstatymo pataisas, papildymus (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

5. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Seimo priimti įstatymai, kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Prieštaraujančiu Konstitucijai Seimo priimtą įstatymą, kitą teisės aktą gali pripažinti Konstitucinis Teismas; pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas tai daro priimdamas nutarimą; Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatytais atvejais Konstitucinis Teismas priima sprendimus, taip pat teikia išvadas. Konstitucinio Teismo nutarimai, sprendimai, išvados yra galutiniai, neskundžiami, jie yra visiems privalomi; Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito sprendimo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje iki jo oficialaus paskelbimo („Valstybės žiniose“) praeina tam tikras laikas. Taigi paprastai Konstitucinio Teismo nutarimo, jį paskelbus Teismo posėdžių salėje, turinys yra žinomas dar iki jo oficialaus paskelbimo, nors tas Konstitucinio Teismo nutarimas dar nėra Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka įsigaliojęs.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymo (jo dalies) negalima taikyti nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad šis įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tad įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo įstatymas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisės sistemoje gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis – teisinio reguliavimo spragų, net vakuumas. Tuomet būtina įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad būtų pašalintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys, kad teisinis reguliavimas taptų aiškus, darnus.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus. Antraip galėtų būti sudarytos prielaidos įstatymus, jeigu dėl jų konstitucingumo būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad tokios prielaidos būtų sudarytos ir tais atvejais, kai įstatymai priimami, galiojantys įstatymai keičiami, papildomi nepaisant tos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų, kurie išdėstyti jau Konstitucinio Teismo posėdyje viešai paskelbtame, bet dar oficialiai nepaskelbtame Konstitucinio Teismo nutarime, nepriklausomai nuo to, ar tuo nutarimu kuris nors įstatymas arba kitas teisės aktas (jo dalis) yra pripažintas prieštaraujančiu, ar neprieštaraujančiu Konstitucijai.

6. Konstatuotina, kad minėti teiginiai dėl laiko, praeinančio nuo Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje iki šio nutarimo oficialaus paskelbimo, mutatis mutandis gali būti taikomi Konstitucinio Teismo išvadoms bei sprendimams.

7. Seimas gali nustatyti tvarką (procedūras), kaip tam tikri sprendimai Seime turi būti priimami reaguojant į teisinę situaciją, galinčią susidaryti po Konstitucinio Teismo sprendimo (nutarimo, išvados) įsigaliojimo, inter alia kai būtina įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad būtų pašalintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys. Nustatant šią tvarką turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nustatant minėtą tvarką negalima paneigti Seimo nariams, kitiems subjektams pagal Konstituciją priklausančios įstatymų leidybos iniciatyvos teisės.

8. Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) dvidešimt aštuntajame1 skirsnyje „Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų įgyvendinimas“ nustatyta:

 

1811 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų ir sprendimų įgyvendinimo priežiūra

Už Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų ir sprendimų įgyvendinimo priežiūrą Seime yra atsakingas Seimo Pirmininko paskirtas Seimo Pirmininko pavaduotojas.

 

1812 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas

1. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo priimtas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam įstatymui, ne vėliau kaip per 3 mėnesius Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas turi parengti ir pateikti Seimui svarstyti įstatymo (ar jo dalies) arba kito Seimo priimamo akto (ar jo dalies), kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pakeitimo projektą. Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu Seimo valdyba gali pasiūlyti Vyriausybei parengti atitinkamo įstatymo (ar jo dalies) pakeitimo projektą.

2. Rengiant šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų pakeitimo projektus, turi būti atsižvelgta į Konstitucinio Teismo nutarime nurodytas teisinio reguliavimo spragas, neatitikimus, kitus trūkumus bei išdėstytus argumentus.

3. Seimo valdybos pavedimu Seimo kanceliarijos Teisės departamentas savo pasiūlymus dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimo turi pateikti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui ar jo teikimu kitam Seimo komitetui per vieną mėnesį nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos.

 

1813 straipsnis.   Konstitucinio Teismo išvados dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties įgyvendinimas

1. Seimas, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iki sutarties ratifikavimo Seime šio Statuto nustatyta tvarka paskiria Seimo komitetus, atsakingus už tarptautinės sutarties suderinimą su Lietuvos Respublikos Konstitucija bei šio klausimo pateikimą svarstyti Seime. Visais atvejais pagrindinis yra Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Prireikus Seimas gali paskirti papildomą komitetą.

2. Konstitucinio Teismo išvadai įgyvendinti, kiek tai yra susiję su svarstymo Seimo komitete terminais ir tvarka, yra taikomos šio Statuto 1812 straipsnio nuostatos.

 

1814 straipsnis. Įstatymų ir kitų Seimo priimamų aktų svarstymas ir priėmimas Seime

Įstatymų (ar jų dalių) ir kitų Seimo priimtų aktų (ar jų dalių) pakeitimo projektai, kurie buvo parengti įgyvendinant šiame skirsnyje nurodytus Konstitucinio Teismo sprendimus, yra svarstomi ir priimami šio Statuto V dalyje nustatyta tvarka.“

9. Minėta, kad pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad Seimas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymą priėmė reaguodamas į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, todėl, pareiškėjo nuomone, pagal Seimo statuto dvidešimt aštuntojo1 skirsnio „Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų įgyvendinimas“ nuostatas Įstatymo projektą rengti ir svarstyti kaip pagrindinis komitetas turėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas. Pareiškėjo nurodytos nuostatos, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, jog įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo priimtas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam įstatymui, ne vėliau kaip per 3 mėnesius Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas turi parengti ir pateikti Seimui svarstyti įstatymo (ar jo dalies) arba kito Seimo priimamo akto (ar jo dalies), kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, pakeitimo projektą ir kad Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu Seimo valdyba gali pasiūlyti Vyriausybei parengti atitinkamo įstatymo (ar jo dalies) pakeitimo projektą, yra įtvirtintos Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalyje.

10. Vien pažodžiui, lingvistiškai aiškinant Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį gal ir būtų galima teigti, esą joje nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, parengti ir pateikti Seimui šio įstatymo arba kito Seimo priimto teisės akto pakeitimų, papildymų projektus gali tik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas. Kitaip tariant, vien pažodžiui aiškinant Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį būtų galima teigti, kad išimtinę teisę (prerogatyvą) parengti ir pateikti Seimui minėtus projektus turi tik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas, vadinasi, šios teisės neturi joks kitas Seimo komitetas, joks kitas Seimo, kaip Tautos atstovybės, struktūrinis padalinys, joks kitas Seimo narys ar Seimo narių grupė. Toks Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalies aiškinimas akivaizdžiai paneigtų konstitucinį Seimo nario statusą, Konstitucijoje įtvirtintą Seimo, kaip Tautos atstovybės, sampratą. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos Seimo konstitucinės funkcijos, inter alia įstatymų leidybos funkcija, arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Minėtas tik lingvistinis Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų ir tai, kad įstatymų leidybos procese reaguoti į Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriais tam tikri įstatymai (jų dalys) arba kiti Seimo priimti teisės aktai (jų dalys) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, yra tik vieno Seimo komiteto – Teisės ir teisėtvarkos komiteto (arba jo teikimu kito Seimo komiteto), monopolis. Šitaip aiškinant Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį būtų iškreipta, netgi paneigta, ir Konstitucinio Teismo nutarimų bei juose formuluojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos teisinė reikšmė, nes pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visiems, tad nė vienam subjektui, dalyvaujančiam įstatymų arba kitų Seimo priimamų teisės aktų leidyboje, negali būti užkirstas kelias savo legislatyvines iniciatyvas, kitą veiklą grįsti Konstitucinio Teismo nutarimais, juose suformuluota oficialia konstitucine doktrina arba kitais teiginiais.

Šiuo atžvilgiu neturi ir negali turėti reikšmės tai, ar kuris nors subjektas, dalyvaujantis teisėkūros procese, savo poziciją grindžia Konstitucinio Teismo nutarimais, juose suformuluota oficialia konstitucine doktrina arba kitais teiginiais, ar kitais argumentais, ar jis to nedaro.

11. Pabrėžtina, kad Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalies nuostatos yra suformuluotos taip, kad galimas ir kitoks, būtent sisteminis, teleologinis, įstatymų leidėjo racionalumo bei teisinio reguliavimo konstitucingumo prezumpcijomis grindžiamas, šios dalies aiškinimas, kai nekyla abejonių dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai. Sistemiškai aiškinant Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto arba jo teikimu kito Seimo komiteto įgaliojimai įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, parengti ir pateikti Seimui šio įstatymo arba kito Seimo priimto teisės akto pakeitimų ar papildymų projektus laikytini ne Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto arba jo teikimu kito Seimo komiteto išimtine teise (prerogatyva), bet Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto arba jo teikimu kito Seimo komiteto pareiga atitinkamai reaguoti į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus.

12. Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį aiškinant sistemiškai būtina atsižvelgti į inter alia Seimo statuto nuostatas, reglamentuojančias Konstitucijoje įtvirtintos Seimo nario įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime įgyvendinimą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Seimo statuto 9 straipsnio 6 punktą (1998 m. gruodžio 22 d., 2004 m. lapkričio 9 d. redakcijos) Seimo narys turi teisę Seimo statuto nustatyta tvarka rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus. Pagal Seimo statutą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui pateikia institucijos bei asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (135 straipsnio 1 dalis (1998 m. gruodžio 22 d., 2004 m. lapkričio 9 d. redakcijos)); įstatymo ar kito Seimo akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas (141 straipsnio 1 dalis (2002 m. rugsėjo 5 d. redakcija)); nutaręs pradėti projekto svarstymo procedūrą, Seimas tame pačiame posėdyje turi paskirti preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą (ne anksčiau kaip po savaitės ir ne vėliau kaip iki sesijos pabaigos), pagrindinį komitetą ir papildomus komitetus projektui toliau nagrinėti arba tobulinti (144 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad Seimo statute (konkrečiai jo V dalyje) yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad visi Seimo nariai, visi Seimo komitetai gali teikti pastabas, pasiūlymus dėl Seime įregistruotų ir (ar) svarstomų teisės aktų projektų. Šiuo atžvilgiu nė vienam Seimo komitetui Seimo statuto V dalyje nėra numatyta jokių išimčių.

Taigi Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip nustatančios, esą įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, išimtinę teisę (prerogatyvą) parengti ir pateikti Seimui to įstatymo arba kito Seimo priimto teisės akto pakeitimų, papildymų projektus turi tik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas ir šios teisės neturi joks kitas Seimo komitetas, joks kitas Seimo, kaip Tautos atstovybės, struktūrinis padalinys, joks kitas Seimo narys ar Seimo narių grupė. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas turi ne išimtinę teisę, bet pareigą atitinkamai reaguoti į Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriais tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Sistemiškai aiškinant Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalį matyti, kad šioje dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiama nei Konstitucijoje įtvirtinta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, nei su šios teisės įgyvendinimu susijusios Seimo statute (konkrečiai jo V dalyje) nustatytos įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų leidybos procedūros.

13. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seimo statuto dvidešimt aštuntajame1 skirsnyje vartojama formuluotė „Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų įgyvendinimas“ (ir įvairios jos atmainos) teisės požiūriu nėra nepriekaištinga ir yra taisytina. Nėra nepriekaištingas ir kitas šiame skirsnyje nustatytas teisinis reguliavimas.

Pagal Konstituciją įstatymas (ar jo dalis) arba kitas teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai; Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų įgyvendinimo negalima sieti su tuo, ar Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo nutarimą, išvadą, sprendimą, priėmė kokius nors įstatymus ar kitus teisės aktus ir (arba) pakeitė, papildė įstatymus (jų dalis) ar kitus teisės aktus (jų dalis), kurie Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, priėmė kokius nors kitus sprendimus, kuriais reaguojama į Konstitucinio Teismo nutarimus, sprendimus, išvadas, ar to nepadarė. Seimo statuto dvidešimt aštuntojo1 skirsnio formuluotės „Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų įgyvendinimas“ (ir įvairių jos atmainų) negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą Konstitucinio Teismo nutarimas, sprendimas, išvada nėra ar neturi būti įgyvendinami tol, kol Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, išvadą, sprendimą, nėra priėmęs įstatymo ar kito teisės akto, pakeitęs, papildęs įstatymų (jų dalių) ar kitų teisės aktų (jų dalių), kurie Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nėra priėmęs kokių nors kitų sprendimų, kuriais reaguojama į Konstitucinio Teismo nutarimus, sprendimus, išvadas.

Tai, kad Seimo statute (konkrečiai jo dvidešimt aštuntajame-1 skirsnyje) yra nustatyta, kokių veiksmų Seime turi būti imtasi inter alia tada, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nereiškia, kad yra paneigiama kitų subjektų, inter alia teisėkūros subjektų bei kitų subjektų, dalyvaujančių įstatymų ir kitų Seimo priimamų teisės aktų leidyboje, galimybė atitinkamai reaguoti į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pagal Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktą ir 130 straipsnį Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; Seimo statute (konkrečiai jo dvidešimt aštuntajame1 skirsnyje) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiama Vyriausybės teisė nutarimu teikti Seimui atitinkamus valstybės biudžeto įstatymo pakeitimus ar papildymus, kuriais siūloma pakeisti valstybės biudžeto įstatymą, arba išleisti šiuo klausimu kitą nutarimą, kuriuo būtų sureaguota į Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo valstybės biudžeto įstatymas (jo dalys) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis), taip pat ar Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai gali pripažinti nutarimu. Atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą turi įgaliojimus tirti ir priimti nutarimą, ar konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Respublikos Prezidento aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams.

Seimo statute (konkrečiai jo dvidešimt aštuntajame-1 skirsnyje) nustačius, kokių veiksmų Seime turi būti imtasi inter alia tada, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ir nenustačius, kokių veiksmų Seime turi ar gali būti imtasi, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Konstitucijai prieštarauja konstituciniai įstatymai arba kad Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) prieštarauja įstatymams, Seimo statute yra sudaryta atitinkama teisinio reguliavimo spraga.

Šiame kontekste konstatuotina ir tai, kad Konstitucija neužkerta kelio Seimui, inter alia priimant kokius nors įstatymus ar kitus teisės aktus ir (arba) pakeičiant, papildant įstatymus (jų dalis) ar kitus teisės aktus (jų dalis), reaguoti ir į tuos Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriais pripažinta, kad Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ar įstatymams prieštarauja Respublikos Prezidento ir (arba) Vyriausybės aktai (jų dalys).

14. Sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas (2003 m. sausio 28 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pareiškėjo nurodytu aspektu (dėl to, kad, pasak pareiškėjo, reaguojant į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą ir nesant Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimo, pagrindiniu komitetu šiam Įstatymo projektui svarstyti buvo paskirtas Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, kuris parengė minėtą Įstatymo projektą ir pateikė jį Seimui svarstyti), pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip nustatančios, esą įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, išimtinę teisę (prerogatyvą) parengti ir pateikti Seimui šių įstatymų arba kitų Seimo priimtų teisės aktų pakeitimų, papildymų projektus turi tik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitas Seimo komitetas ir šios teisės neturi joks kitas Seimo komitetas, joks kitas Seimo, kaip Tautos atstovybės, struktūrinis padalinys, joks kitas Seimo narys ar Seimo narių grupė, taip pat kad Seimo statuto 1812 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiama nei Konstitucijoje įtvirtinta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, nei su šios teisės įgyvendinimu susijusios Seimo statute (konkrečiai jo V dalyje) nustatytos įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų leidybos procedūros.

Taip pat paminėtina, kad 2003 m. sausio 16 d. Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre įregistruoto Seimo nario P. Papovo pateikto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222) aiškinamajame rašte inter alia buvo nurodyta, kad „teikiamų įstatymų projektų tikslas – įstatymų leidybos iniciatyvos teise pašalinti norminio teisinio reguliavimo spragą, Konstituciniam Teismui 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime išaiškinus, kad <....> pagal Konstitucijoje įtvirtintą dvigubo mandato draudimo principą tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais“.

15. Minėta, kad 2003 m. sausio 16 d. Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre buvo įregistruotas Seimo nario P. Papovo pateiktas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektas (Nr. IXP-2222) ir kad Seimo narys šį projektą pateikė Seimo 2003 m. sausio 21 d. posėdyje.

Konstatuotina, kad šitaip Seimo narys P. Papovas įgyvendino jam, kaip Seimo nariui, pagal Konstituciją priklausančią įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.

16. Minėta, kad Seimo 2003 m. sausio 23 d. posėdyje Seniūnų sueigos siūlymu pagrindiniu komitetu Seimo nario P. Papovo pateiktam Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektui (Nr. IXP-2222) svarstyti buvo paskirtas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, papildomu – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, taip pat buvo paskirta šio įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje data – 2003 m. sausio 28 d.

Konstatuotina, kad šitaip Seimas priėmė sprendimą, numatytą Seimo statuto 144 straipsnio 2 dalyje.

17. Minėta, kad Seime, tęsiant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222) svarstymo procedūrą, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas 2003 m. sausio 27 d. posėdyje apsvarstė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektą (Nr. IXP-2222) ir pritarė patobulintam šio įstatymo projektui, taip pat kad 2003 m. sausio 28 d. minėtas patobulintas įstatymo projektas, dabar jau pavadintas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projektu, buvo įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre ir jam buvo suteiktas numeris IXP-2222(2SP).

Byloje nėra duomenų, kad šiame įstatymų leidybos proceso etape būtų buvę pažeisti kurie nors Seimo statuto ar kitų teisės aktų reikalavimai.

18. Minėta, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2003 m. sausio 28 d. pateikė išvadą dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP- 2222(2SP)), kurioje inter alia buvo konstatuota, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)) nuostata, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimui ir kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 5 dalį Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Tokie Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados teiginiai reiškia, kad, Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomone, atitinkama Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)), kuriam buvo pritarta Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2003 m. sausio 27 d. posėdyje, nuostata (išdėstyta minėto projekto 4 straipsnio 2 dalyje) prieštarauja Konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu 2003 m. sausio 28 d. priimto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.

Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) nustatyta: „Jeigu Teisės departamentas pateikia išvadą, kad projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Teisės ir teisėtvarkos komitetas privalo preliminariai apsvarstyti šį projektą.“

Minėta, kad Seimo priimti įstatymai turi atitikti Konstituciją. Įstatymų, kitų Seimo teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma Seimo priimtų teisės aktų konstitucinė kontrolė šiam Teismui sprendžiant, ar Seimo priimti konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios teisės aktams.

Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija) nuostata, kad jeigu Teisės departamentas pateikia išvadą, jog įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, Teisės ir teisėtvarkos komitetas privalo preliminariai apsvarstyti šį projektą, vertintina kaip viena iš teisinių priemonių, leidžiančių siekti, kad Seimo priimami įstatymai, kiti teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentui 2003 m. sausio 28 d. pateikus išvadą, kurioje inter alia buvo konstatuota, kad, šio departamento nuomone, tam tikra Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)), kuriam buvo pritarta Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2003 m. sausio 27 d. posėdyje, nuostata prieštarauja Konstitucijai, minėtas įstatymo projektas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete svarstomas nebuvo, ir tą pačią dieną atitinkamas įstatymas Seimo buvo priimtas ypatingos skubos tvarka.

Šitaip buvo pažeista Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalis (2000 m. spalio 10 d. redakcija). Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju buvo padarytas toks pažeidimas, kuris užkirto kelią taikyti vieną iš Seimo vidinių prevencinių teisinių priemonių, leidžiančių siekti, kad jo priimami įstatymai, kiti teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai. Taigi Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija) pažeidimas vertintinas kaip esminis įstatymų leidybos procedūros pažeidimas.

Minėta, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, o pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais ir kad Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių turi būti vertinama kaip konstitucinė pareiga. Seimą, kai jis leidžia įstatymus ir kitus teisės aktus, saisto ne tik tiesiogiai Konstitucija, bet ir Seimo statutas.

Konstatavus, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentui 2003 m. sausio 28 d. pateikus išvadą, kurioje inter alia buvo konstatuota, kad, šio departamento nuomone, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo, 87 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2222(2SP)) nuostata, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, prieštarauja Konstitucijai, tačiau minėto įstatymo projekto nesvarsčius Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, buvo pažeista Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalis (2000 m. spalio 10 d. redakcija) ir kad Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija) pažeidimas vertintinas kaip esminis įstatymų leidybos procedūros pažeidimas, konstatuotina ir tai, kad šiame įstatymų leidybos proceso etape buvo pažeista ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

20. Konstatavęs, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, Konstitucinis Teismas šioje byloje toliau nenagrinės Seimo statuto nuostatų, reglamentuojančių tolesnes įstatymų leidybos procedūras, ir netirs, ar šios kitos Seimo statute nustatytos procedūros nebuvo pažeistos Seime priimant minėtą įstatymą.

 

III

 

Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjui – Seimo narių grupei kilo abejonių, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti, kad „šio Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų“, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 2 daliai.

2. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu yra pripažinta, jog Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.

Taigi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu.

Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2003 m. gegužės 31 d.

3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

 

IV

 

Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalies atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjui – Seimo narių grupei kilo abejonių, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas (2003 m. sausio 28 d. redakcija) pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, bet ir įvairiais aspektais visos kitos Konstitucijos nuostatos. Teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

3. Pareiškėjas, argumentuodamas savo poziciją, daro nuorodą į Įstatymo 3 straipsnį. Pabrėžtina, kad šiame straipsnyje savivaldybių tarybų rinkimų santykiai nėra tiesiogiai reguliuojami – šiuo straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo papildytas 881 straipsniu.

Minėta, kad Seimo 2004 m. kovo 25 d. priimto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35, 86 ir 881 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

4. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

1. Tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis arba su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas einantis asmuo išrenkamas savivaldybės tarybos nariu arba būdamas savivaldybės tarybos nariu dirba arba pereina dirbti į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, jis turi apsispręsti ir atsisakyti šių pareigų arba savivaldybės tarybos nario mandato. Išrinktas tarybos narys, apsisprendęs atsisakyti tarybos nario mandato, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos paduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai asmeniškai arba išsiunčia jai notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo. Gavusi šį pareiškimą, Vyriausioji rinkimų komisija mandatų komisijos teisėmis ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos priima sprendimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato netekimo ir mandato naujam tarybos nariui pripažinimo. Porinkiminio kandidatų sąrašo kandidatai į atsiradusią laisvą tarybos nario vietą, apsisprendę atsisakyti tarybos nario mandato, taip pat turi paduoti Vyriausiajai rinkimų komisijai pareiškimus dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos. Sprendimą dėl asmens, turinčio tarybos nario įgaliojimus ir dirbančio ar perėjusio dirbti į pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, pareiškimo Vyriausioji rinkimų komisija priima šio Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatyta tvarka.“

5. Pareiškėjas savo abejones grindžia tuo, kad įstatymų leidėjas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinęs, jog savivaldybės tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis arba su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis, nenustatė baigtinio pareigūnų, pagal Konstituciją ir įstatymus turinčių įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, sąrašo.

Vadinasi, pareiškėjo abejonė dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalies atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tuo, kad, jo manymu, šioje dalyje nebuvo nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris, pareiškėjo teigimu, joje turėjo būti nustatytas. Pareiškėjas iš esmės ginčija ne Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalyje expressis verbis nustatytą teisinį reguliavimą, bet, jo manymu, šioje dalyje buvusią legislatyvinę omisiją – tai, kas šioje dalyje nebuvo nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.

Pareiškėjo nuomone, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalyje buvusią legislatyvinę omisiją suponavo šios dalies nuostata „tarybos nario pareigos nesuderinamos <....> su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis“.

Taigi pareiškėjui iš tikrųjų kilo abejonių, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalis.

6. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, gali pasirinkti įvairius teisinio teksto dėstymo, teisės normų, kitų nuostatų formulavimo būdus. Apskritai įmanoma minėtas nuostatas formuluoti ir viename įstatyme nustatant tokį baigtinį pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašą, kuriame kiekvienos su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamos pareigos yra įvardijamos atskirai ir tiksliai. Kartu pažymėtina, kad praktiniu požiūriu šis teisinio teksto dėstymo būdas gali sudaryti prielaidas atsirasti ir tokiai teisinei situacijai, kad minėtas sąrašas, įtvirtintas viename įstatyme, neapims visų pareigų, kurios su savivaldybės tarybos nario pareigomis yra nesuderinamos pagal įvairius kitus įstatymus. Taigi visada galėtų kilti abejonių, ar nustatytasis sąrašas tikrai yra baigtinis, t. y. išsamus, ir ar atitinkamas įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos reikalavimus, teisinio reguliavimo nuoseklumą ir darną kur kas geriau užtikrintų toks teisinio teksto dėstymas, teisės normų, kitų nuostatų formulavimas, kai atitinkamame įstatyme ne būtų nustatytas baigtinis su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamų pareigų sąrašas, bet būtų pateikti ir labiau apibendrintai suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos vienos arba kitos pareigos priskirtinos pareigoms, nesuderinamoms su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Akivaizdu, jog šitaip įstatymu nustatant, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, būtina paisyti inter alia Konstitucijos imperatyvų, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad savivaldybių tarybų nariais negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, taip pat kad savivaldybių tarybų nariais negali būti joms atskaitingų institucijų pareigūnai. Šitaip įstatymu nustatant, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, būtina įstatymu įtvirtinti ir tokią pareigų suderinamumo kontrolės tvarką, kad iškilus neaiškumams, ar tam tikras asmuo pagal Konstituciją gali eiti tam tikras pareigas ir kartu būti savivaldybės tarybos nariu, ar ne, kiekvienu atveju būtų galima veiksmingai spręsti, ar atitinkamos pareigos pagal Konstituciją nėra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis.

7. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalyje tai, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, buvo nustatyta inter alia pateikiant labiau apibendrintai suformuluotą kriterijų, pagal kurį vienos arba kitos pareigos priskirtinos pareigoms, nesuderinamoms su savivaldybės tarybos nario pareigomis; šį kriterijų išreiškė formuluotė „valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigos“.

8. Minėta, kad Seimo 2004 m. kovo 25 d. priimto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35, 86 ir 881 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo pakeistas ir kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2004 m. kovo 25 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis, su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su Vyriausybės atstovo apskrityje pareigomis, su valstybės kontrolieriaus ir jo pavaduotojų pareigomis. Be to, tarybos nario pareigos nesuderinamos su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo pareigomis, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis, su savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų pareigomis, savivaldybės viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonių vienasmenio vadovo ir kolegialaus valdymo organo nario pareigomis, savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių kolegialaus valdymo organo (valdybos) nario pareigomis arba bendrovės vadovo pareigomis (kai valdyba nesudaroma).“

Palyginus Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2004 m. kovo 25 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2004 m. kovo 25 d. redakcija) 1 dalyje yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas nei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalyje, kad inter alia neliko nuostatos „tarybos nario pareigos nesuderinamos <....> su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis“, pareiškėjo manymu, suponavusios legislatyvinę omisiją.

9. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <....> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes nutraukti pradėtą teiseną (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalies atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 bei 4 dalimis,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

nutaria:

 

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos69 straipsnio 1 daliai.

2. Bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nutraukti.

3. Bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nutraukti.

 

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

 

 

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                   Armanas Abramavičius

Egidijus Jarašiūnas

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Augustinas Normantas

Jonas Prapiestis

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

______________