EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS

KONVENCIJA

Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena

Įsigaliojo: 1953 metų rugsėjo 3 dieną pagal 66 straipsnį.(1)

Vyriausybės, šios  Konvencijos signatarės,  Europos  Tarybos

narės,

atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948

metų  gruodžio   10  dieną  paskelbtą  Visuotinę  žmogaus  teisių

deklaraciją;

atsižvelgdamos į  tai, jog  ši Deklaracija  siekia, kad joje

skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir

jų būtų laikomasi;

atsižvelgdamos į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo

narių vienybės ir kad vienas iš būdų siekti šio tikslo - ginti ir

toliau įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves;

tvirtai tikėdamos šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra

teisingumo bei  taikos pasaulyje  pagrindas ir  kurias geriausiai

apsaugo, viena  vertus, veiksminga politinė demokratija, ir, kita

vertus, jas  apsprendžiantis žmogaus teisių bendras supratimas ir

jų laikymasis;

būdamos Europos  šalių vyriausybės,  kurios yra  tikros, jog

laikydamosi vienodos  nuomonės ir  turėdamos politinių tradicijų,

idealų, laisvių ir teisės normų bendrą palikimą, yra pasiryžusios

žengti pirmą žingsnį siekdamos kolektyviai įgyvendinti tam tikras

Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises, susitarė, kad:

1 straipsnis

Aukštosios susitariančios  šalys  garantuoja  kiekvienam  jų

jurisdikcijoje esančiam  žmogui teises  bei  laisves,  apibrėžtas

šios Konvencijos pirmame skyriuje.

____________

(1)   Tekstas    yra   papildytas   pagal   trečiojo   Protokolo,

įsigaliojusio 1970  metų rugsėjo  21 dieną,  penktojo  Protokolo,

įsigaliojusio  1971   metų  gruodžio   20  dieną,   ir  aštuntojo

Protokolo, įsigaliojusio  1990 metų  sausio 1  dieną,  nuostatas,

taip pat  įtraukus antrojo  Protokolo  tekstą,  kuris  pagal  šio

Protokolo 5 straipsnio 3 punktą nuo Protokolo įsigaliojimo dienos

(nuo 1970  metų rugsėjo  21 dienos)  yra  Konvencijos  sudedamoji

dalis.

P I R M A S  S K Y R I U S

2 straipsnis

1.  Kiekvieno   žmogaus  teisė  gyventi  turi  būti  saugoma

įstatymo. Niekam  negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant

teismo nuosprendį  už nusikaltimą,  už kurį tokia bausmė įstatymo

numatyta.

2. Gyvybės  atėmimas negali  būti laikomas  prieštaraujančiu

šiam  straipsniui,   jeigu  tai  įvyko  neviršijant  tokio  jėgos

panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai  suimant  arba  sutrukdant  teisėtai  sulaikytam

asmeniui pabėgti;

c)  nustatyta   tvarka   atliekamais   teisėtais   veiksmais

malšinant riaušes ar sukilimą.

3 straipsnis

Niekas  negali   būti  kankinamas,  su  niekuo  neturi  būti

žiauriai, nežmoniškai  ar žeminant  jo orumą  elgiamasi,  ar  jis

baudžiamas.

4 straipsnis

1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.

2.  Niekas  negali  būti  verčiamas  dirbti  priverstinį  ar

privalomąjį darbą.

3. Šiame  straipsnyje sąvoka  "priverstinis ar  privalomasis

darbas" negali reikšti:

a) kokio  nors darbo,  kurį paprastai  reikalaujama  atlikti

kalinimo metu,  taikant šios  Konvencijos 5 straipsnio nuostatas,

ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu;

b)  kokios  nors  karinės  tarnybos  arba  tarnybos,  kurios

reikalaujama iš  asmenų, atsisakančių  nuo karinės  tarnybos  dėl

įsitikinimų,  vietoj  karinės  tarnybos  tose  šalyse,  kur  toks

atsisakymas yra pripažįstamas;

c) kokios  nors tarnybos, atliekamos dėl to, jog tai būtinai

reikia, ar  dėl stichinės  nelaimės, kai  kyla pavojus visuomenės

egzistavimui ar gerovei;

d) kokio  nors  darbo  ar  tarnybos,  kurie  yra  įprastinių

pilietinių pareigų dalis.

5 straipsnis

1.  Kiekvienas   žmogus  turi   teisę  į  laisvę  ir  asmens

neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais

atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:

a) kai  jis  teisėtai  sulaikomas,  remiantis  kompetentingo

teismo sprendimu;

b) kai  jis teisėtai  suimamas ar  sulaikomas  už  tai,  kad

neįvykdė teismo  teisėto sprendimo,  arba kai  norima  garantuoti

kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;

c)  kai  jis  teisėtai  suimamas  ar  sulaikomas,  kad  būtų

pristatytas kompetentingam  teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant

padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti

kelią padaryti  nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį

padaręs;

d) kai  sulaikomas nepilnametis  pagal teisėtą  potvarkį  jo

auklėjimo priežiūros  tikslais arba  jo teisėto  suėmimo tikslais

dėl  to,   kad  jis   būtų  pristatytas   kompetentingam   teismo

pareigūnui;

e) kai  asmenys teisėtai  sulaikomi, siekiant užkirsti kelią

infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki

asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f) kai  žmogus teisėtai  suimamas ar  sulaikomas dėl to, kad

negalėtų be  leidimo įvažiuoti  į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį

deportuoti ar išduoti kitai valstybei.

2. Kiekvienam  suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama

kalba pranešama, dėl ko jis suimamas ir kuo kaltinamas.

3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio

1 (c)  punkto nuostatas turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar

kitam pareigūnui,  kuriam pagal  įstatymą priklauso teisė vykdyti

teismines funkcijas, ir turi teisę per priimtiną laiką į teisminį

nagrinėjimą arba  paleidimą  iki  teismo.  Paleidimas  gali  būti

sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.

4.  Kiekvienas,   kuriam  atimta  laisvė  dėl  sulaikymo  ar

suėmimo, turi  turėti teisę  kreiptis į  teismą skųsdamasis,  kad

neteisingai sulaikytas,  kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą

ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti.

5. Kiekvienas  asmuo, kuris  yra sulaikymo  ar suėmimo  auka

pažeidžiant šio  straipsnio nuostatas,  turi  teisę  į  nuostolių

atlyginimą.

6 straipsnis

1. Nustatant  kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas

ar jam  pareikštą baudžiamąjį  kaltinimą, jis  turi teisę, kad jo

byla būtų  nagrinėjama per  įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir

viešumo  sąlygomis   pagal  įstatymą  sudaryto  nepriklausomo  ir

nešališko teismo.  Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai,

tačiau spaudai  ir publikai  gali būti  neleidžiama dalyvauti per

visą teisminį  nagrinėjimą ar  jo dalį  tiek, kiek  to reikalauja

visuomenės  moralės,   viešosios  tvarkos  ar  valstybės  saugumo

interesai demokratinėje  visuomenėje arba  nepilnamečių ar  bylos

šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone,

būtina dėl  ypatingų  aplinkybių,  dėl  kurių  viešumas  pažeistų

teisingumo interesus.

2.  Kiekvienas   žmogus,  kaltinamas  nusikaltimo  padarymu,

laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

3. Kiekvienas  asmuo, kaltinamas  nusikaltimo padarymu, turi

teisę mažiausiai į šias garantijas:

a) kad  jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba,

kurią jis  supranta, apie  pareiškiamo jam  kaltinimo pagrindą ir

motyvus;

b) kad  jis turėtų  pakankamai laiko ir galimybių pasirengti

savo gynybai;

c)  kad   jis  galėtų  gintis  pats  arba  per  savo  paties

pasirinktą gynėją  arba,  jei  jis  neturi  pakankamai  lėšų  tam

gynėjui  atsilyginti,   turi  gauti  pagalbą  nemokamai,  kai  to

reikalauja teisingumo interesai;

d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų

teisę, kad  tie liudytojai  būtų apklausti,  ir turėtų teisę, kad

gynybos  liudytojai   būtų  iškviesti   ir  apklausti  tomis  pat

sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

e) kad  jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu

jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

7 straipsnis

1. Niekas  negali būti  nuteistas už  veiksmus ar neveikimą,

kurie pagal  galiojusius jų  įvykdymo  momentu  valstybės  vidaus

įstatymus arba  tarptautinę teisę  nebuvo laikomi  nusikaltimais.

Taip pat  negali būti  skiriama griežtesnė  bausmė negu  ta, kuri

galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.

2.  Šis   straipsnis  neturi  kliudyti  teisti  ar  nubausti

kiekvieną asmenį  už kokį  nors veiksmą  ar neveikimą,  kurie  jų

vykdymo momentu  buvo  laikomi  nusikaltimais  pagal  civilizuotų

tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus.

8 straipsnis

1. Kiekvienas  turi teisę  į  tai,  kad  būtų  gerbiamas  jo

asmeninis  ir   jo  šeimos   gyvenimas,  buto   neliečiamybė   ir

susirašinėjimo slaptumas.

2. Valdžios  pareigūnai neturi  teisės kištis  į naudojimąsi

šia teise,  išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina

demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar

šalies ekonominės  gerovės interesams,  siekiant  užkirsti  kelią

teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai

ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

9 straipsnis

1. Kiekvienas  turi teisę  į minties,  sąžinės ir  religijos

laisvę; tai  teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip

pat tiek  vienam, tiek  kartu su  kitais,  viešai  ar  privačiai,

laisvai skelbti  savo religiją  ar  tikėjimą,  laikant  pamaldas,

atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.

2. Laisvė  skelbti savo  religiją ar  tikėjimą gali būti tik

tiek apribojama,  kiek yra  nustatęs įstatymas  ir  kiek  būtinai

reikia demokratinėje  visuomenėje visuomenės  saugumui,  viešajai

tvarkai, sveikatai  ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms

apsaugoti.

10 straipsnis

1. Kiekvienas  turi teisę  laisvai reikšti  savo  mintis  ir

įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei

skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir

nepaisant  valstybės   sienų.  Šis   straipsnis  neturi  trukdyti

valstybėms kelti  reikalavimą licenzuoti  radijo, televizijos  ar

kino įstaigas.

2. Naudojimasis  šiomis laisvėmis,  kadangi  tai  susiję  su

pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų,

sąlygų, apribojimų  ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios

demokratinėje visuomenėje  būtinos valstybės saugumo, teritorinio

vientisumo ar  viešosios tvarkos  interesams,  siekiant  užkirsti

kelią teisės  pažeidimams ir  nusikaltimams, žmonių sveikatai bei

moralei, taip  pat  kitų  asmenų  orumui  ar  teisėms  apsaugoti,

užkirsti  kelią   konfidencialios  informacijos  atskleidimui  ar

teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

11 straipsnis

1.   Kiekvienas    turi   teisę   laisvai   rengti   taikius

susirinkimus, jungtis  į asociacijas  kartu su  kitais, taip  pat

teisę steigti  ir stoti  į profesines  sąjungas  savo  interesams

ginti.

2.  Naudojimuisi   šia  teise   negali  būti  taikomi  jokie

apribojimai, išskyrus  tuos atvejus,  kuriuos numato įstatymas ir

kurie  yra   būtini  demokratinėje   visuomenėje   valstybės   ar

visuomenės saugumo  interesams, siekiant  užkirsti  kelią  teisės

pažeidimams ar  nusikaltimams, gyventojų  sveikatai ir dorovei ar

kitų  asmenų  teisėms  bei  laisvėms  apsaugoti.  Šis  straipsnis

nekliudo  įvesti   teisėtus  naudojimosi  šia  teise  apribojimus

asmenims, tarnaujantiems  ginkluotosiose pajėgose,  policijoje ar

valstybės valdymo organuose.

12 straipsnis

Vyrai ir  moterys, sulaukę  santuokinio amžiaus,  turi teisę

tuoktis  ir   sukurti  šeimą   pagal  šią  teisę  reguliuojančius

valstybės vidaus įstatymus.

13 straipsnis

Kiekvienas,  kurio  teisės  ir  laisvės,  pripažintos  šioje

Konvencijoje, buvo  pažeistos, turi  teisę pasinaudoti  efektyvia

teisine gynyba  valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė

einantys oficialias pareigas asmenys.

14 straipsnis

Naudojimasis  šios  Konvencijos  pripažintomis  teisėmis  ir

laisvėmis turi  būti garantuojamas  be jokios diskriminacijos dėl

lyties, rasės,  odos spalvos,  kalbos,  religijos,  politinių  ir

kitokių   įsitikinimų,   nacionalinės   ar   socialinės   kilmės,

priklausymo  tautinei  mažumai,  nuosavybės,  gimimo  ar  kitokio

statuso.

15 straipsnis

Kilus karui  ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių

iškilo grėsmė  tautos gyvavimui,  kiekviena Aukštoji susitarianti

šalis   gali    imtis   priemonių,   kuriomis   nukrypstama   nuo

įsipareigojimų pagal  šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja

padėties   kritiškumas,   su   sąlyga,   kad   tokios   priemonės

neprieštarauja kitiems  jos  įsipareigojimams  pagal  tarptautinę

teisę.

2. Ši  nuostata negali būti pagrindas kokiam nors nukrypimui

nuo 2  straipsnio, išskyrus  mirties  atvejus  dėl  teisėtų  karo

veiksmų, arba nuo 3, 4 (1 punktas) ir 7 straipsnių.

3. Kiekviena  Aukštoji susitarianti šalis, pasinaudojusi šia

nukrypimo teise,  privalo  išsamiai  informuoti  Europos  Tarybos

Generalinį sekretorių  apie priemones,  kurių ji  ėmėsi, ir  apie

tokio nukrypimo  priežastis. Ji  taip pat turi informuoti Europos

Tarybos Generalinį  sekretorių, kai  šios priemonės nutrauktos ir

Konvencijos nuostatos vėl visiškai vykdomos.

16 straipsnis

Jokia 10,  11 ir  14 straipsnių nuostata negali būti laikoma

kliūtimi Aukštosioms  susitariančioms šalims apriboti užsieniečių

politinę veiklą.

17 straipsnis

Jokia šios  Konvencijos nuostata  negali būti aiškinama kaip

suteikianti kuriai  nors  valstybei,  grupei  ar  asmeniui  teisę

vykdyti kokią  nors  veiklą  ar  atlikti  kokius  nors  veiksmus,

kuriais  siekiama   panaikinti  kokias  nors  šioje  Konvencijoje

numatytas teises  ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta

šioje Konvencijoje.

18 straipsnis

Apribojimai, leidžiami pagal šią Konvenciją joje skelbiamoms

teisėms ir laisvėms, negali būti taikomi jokiems kitiems tikslams

negu tie, kuriems jie įvesti.

A N T R A S  S K Y R I U S

19 straipsnis

Siekiant  laiduoti,   kad  būtų   laikomasi  įsipareigojimų,

kuriuos   prisiėmė    Aukštosios   susitariančios   šalys   šioje

Konvencijoje, steigiama:

a)  Europos  žmogaus  teisių  komisija  (toliau  vadinama  -

Komisija);

b) Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu).

T R E Č I A S  S K Y R I U S

20 straipsnis

1. Komisijoje  turi  būti  tiek  narių,  kiek  yra  Aukštųjų

susitariančių šalių.  Komisijos nariu  gali būti  tik vienas  tos

pačios valstybės pilietis.

2. Komisija turi posėdžiauti plenarinėje sesijoje. Tačiau ji

gali įsteigti  kolegijas, iš  kurių kiekvieną  turi  sudaryti  ne

mažiau kaip  septyni nariai.  Šios kolegijos gali nagrinėti pagal

šios Konvencijos  25 straipsnį  pateiktas peticijas,  kurios gali

būti  nagrinėjamos   remiantis  precedentine  teise  arba  kurios

nekelia posėdžiuose esminių klausimų dėl Konvencijos aiškinimo ar

taikymo. Kolegijos,  laikydamosi šio apribojimo ir šio straipsnio

5 punkto  nuostatų, vykdo  visus Konvencijos  Komisijai suteiktus

įgaliojimus.

Komisijos narys,  išrinktas  nuo  Aukštosios  susitariančios

šalies, prieš kurią yra pateikta peticija, turi teisę posėdžiauti

kolegijoje, kuriai tokia peticija pateikta.

3. Komisija  gali įsteigti  komitetus, kurių  kiekvieną turi

sudaryti ne  mažiau kaip  trys nariai, turintys įgaliojimus vienu

balsu skelbti  nepriimtiną arba  išbrauktą iš  savo  bylų  sąrašo

peticiją, pateiktą  pagal 25  straipsnį, jei toks sprendimas gali

būti padarytas be tolesnio nagrinėjimo.

4. Kolegija  ar Komitetas  gali bet  kuriuo metu  atsisakyti

jurisdikcijos plenarinės  Komisijos naudai,  kuri gali  taip  pat

nutarti, kad  būtų  jai  perduota  kiekviena  peticija,  pateikta

Kolegijai ar Komitetui.

5. Tik plenarinė Komisija gali atlikti šiuos veiksmus:

a) nagrinėti pareiškimus, pateiktus pagal 24 straipsnį;

b) pateikti bylą Teismui pagal 48 straipsnį;

c) nustatyti procedūros taisykles pagal 36 straipsnį.

21 straipsnis

1. Komisijos  narius  renka  Ministrų  komitetas  absoliučia

balsų dauguma  iš sąrašo,  kurį sudaro  Konsultacinės  asamblėjos

biuras; kiekviena  Aukštųjų  susitariančių  šalių  atstovų  grupė

Konsultacinėje asamblėjoje  iškelia tris  kandidatus, iš kurių ne

mažiau kaip du turi būti jos piliečiai.

2. Ši procedūra, kiek įmanoma, turi būti taikoma ir sudarant

Komisiją tais  atvejais, kai  kitos valstybės  vėliau tampa  šios

Konvencijos dalyvėmis ar užpildomos laisvos vietos.

3. Kandidatai  turi būti aukštos moralės ir turi turėti arba

kvalifikaciją, reikalaujamą  užimti aukštas  teismines  pareigas,

arba asmenys,  turintys pripažintą kompetenciją spręsti vidaus ar

tarptautinės teisės klausimus.

22 straipsnis

1. Komisijos  nariai renkami  šešerių metų  kadencijai.  Jie

gali būti  perrenkami. Tačiau  iš narių,  išrinktų per pirmuosius

rinkimus, septynių kadencija pasibaigs praėjus trejiems metams.

2. Narius,  kurių kadencija turi pasibaigti po pirmųjų trejų

metų,  išsirenka   Europos   Tarybos   Generalinis   sekretorius,

traukiant burtus, iš karto po pirmųjų rinkimų.

3. Siekiant garantuoti, kiek tai įmanoma, kad pusė Komisijos

narių  kas   treji  metai   būtų  atnaujinama,  prieš  kiekvienus

artimiausius rinkimus  Ministrų komitetas gali nutarti, kad vieno

ar kelių  renkamų narių  pareigų  kadencija  truktų  ne  šešerius

metus, bet  būtų ne  ilgesnė kaip  devyneri ir  ne trumpesnė kaip

treji metai.

4. Kai  atnaujinamos daugiau nei vienos pareigos ir Ministrų

komitetas taiko  ankstesnį punktą,  pareigų kadencijas  paskirsto

Generalinis sekretorius, traukiant burtus, iš karto po rinkimų.

5. Komisijos  narys,  išrinktas  vietoj  kito  nario,  kurio

pareigų kadencija dar nėra pasibaigusi, turi eiti pareigas likusį

savo pirmtako kadencijos laiką.

6. Komisijos nariai turi eiti pareigas, kol bus pakeisti. Po

pakeitimo jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.

23 straipsnis

Komisijos  nariai   veikia  komisijoje   savo  vardu.   Savo

kadencijos metu  jie negali eiti pareigų, kurios nesuderinamos su

jų, kaip Komisijos narių, nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių

pareigų reikalavimais.

24 straipsnis

Kiekviena  Aukštoji  susitarianti  šalis  gali  per  Europos

Tarybos Generalinį  sekretorių kreiptis  į Komisiją  dėl to, jog,

jos  manymu,   kita   Aukštoji   susitarianti   šalis   pažeidusi

Konvencijos nuostatas.

25 straipsnis

1.  Komisija   gali  priimti   peticijas,  Europos   Tarybos

Generaliniam sekretoriui  adresuojamas kiekvieno  fizinio asmens,

nevyriausybinės organizacijos  ar grupės  asmenų, teigiančių, jog

jie yra  aukos šioje  Konvencijoje pripažintų  teisių  pažeidimo,

kurį padarė  viena iš  Aukštųjų susitariančių  šalių, su  salyga,

jeigu ši Aukštoji susitarianti šalis, kurios veiksmai skundžiami,

yra pareiškusi,  kad  pripažįsta  Komisijos  kompetenciją  tokias

peticijas priimti.  Aukštosios susitariančios  šalys, padariusios

tokius pareiškimus,  įsipareigoja niekaip  netrukdyti veiksmingai

pasinaudoti šia teise.

2.   Tokie   pareiškimai   gali   būti   daromi   konkrečiam

laikotarpiui.

3.  Pareiškimai  deponuojami  Europos  Tarybos  Generaliniam

sekretoriui,   kuris    jų    nuorašus    perduoda    Aukštosioms

susitariančioms šalims ir juos skelbia.

4. Komisija  vykdys šiame  straipsnyje  numatytas  funkcijas

tada, kai  ne mažiau  kaip šešios Aukštosios susitariančios šalys

įsipareigos  tokiais   pareiškimais,  padarytais  pagal  aukščiau

nurodytus punktus.

26 straipsnis

Komisija gali  nagrinėti bylą tik po to, kai buvo panaudotos

visos  valstybės   vidaus  teisinės   gynybos   priemonės   pagal

visuotinai pripažintas  tarptautinės teisės  normas, ir per šešis

mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas.

27 straipsnis

1. Komisija nepriima nagrinėti peticijos, pateiktos pagal 25

straipsnį, jeigu ji yra:

a) anonimiška, arba

b) pagal  savo esmę  tokia pati  byla,  kurią  Komisija  jau

svarstė ar  kuri jau  buvo perduota kitam tarptautiniam tyrimo ar

ginčo sprendimo  organui,  ir  jeigu  peticija  nesuteikia  jokių

naujų, bylai reikšmingų duomenų.

2.  Komisija   pripažįsta  nepriimtą   kiekvieną  pagal   25

straipsnį pateiktą  peticiją, jeigu  ji mano, kad ji nesuderinama

su  Konvencijos   nuostatomis,  aiškiai   nepagrįsta   arba   yra

piktnaudžiavimas peticijos teise.

3.  Komisija  turi  teisę  atmesti  kiekvieną  jai  pateiktą

peticiją, jeigu ji laiko ją nepriimtą pagal 26 straipsnį.

28 straipsnis

1. Jei Komisija priima jai paduotą peticiją:

a) ji,  siekdama nustatyti  faktus, kartu su šalių atstovais

nagrinėja peticiją  ir prireikus  imasi tyrimo,  kurio efektyviam

nagrinėjimui  vykdyti   suinteresuotos  valstybės,  pasikeitusios

nuomonėmis su Komisija, privalo sudaryti visas reikiamas sąlygas;

b) ji  kartu turi  teikti suinteresuotoms  šalims paslaugas,

kad byla  būtų sureguliuota  taikos sutartimi,  gerbiant  žmogaus

teises taip, kaip jos apibrėžtos šioje Konvencijoje.

2.  Jeigu   Komisijai  pavyksta   sureguliuoti  bylą  taikos

sutartimi,    ji    suformuluoja    pranešimą,    kurį    siunčia

suinteresuotoms valstybėms, Ministrų komitetui ir Europos Tarybos

Generaliniam sekretoriui  dėl to,  kad jis būtų paskelbtas. Šiame

pranešime  turi  būti  glaustai  išdėstomi  faktai  ir  pasiektas

sprendimas.

29 straipsnis

Po  to,  kai  Komisija  priėmė  paduotą  peticiją  pagal  25

straipsnį, ji  vis dėlto  gali dviejų  trečdalių savo narių balsų

dauguma nutarti tokią peticiją atmesti, jeigu nagrinėjimo metu ji

nustato, kad  yra vienas  iš  27  straipsnyje  numatytų  pagrindų

peticijos nepriimti nagrinėti.

Šiuo atveju apie tokį nutarimą turi būti pranešta šalims.

30 straipsnis

1. Komisija  gali kiekvienoje  procedūros stadijoje  nutarti

išbraukti peticiją  iš savo  bylų sąrašų,  kai aplinkybės  verčia

daryti išvadą, jog:

a) pareiškėjas neketina palaikyti savo peticijos; arba

b) dalykas yra išspręstas; arba

c) nėra pagrindo toliau tirti peticiją dėl kokios nors kitos

Komisijos nustatytos priežasties.

Tačiau  Komisija   turi  toliau  tirti  peticiją,  jeigu  to

reikalauja šios Konvencijos apibrėžtų žmogaus teisių laikymasis.

2. Jeigu  Komisija nutaria išbraukti peticiją iš savo sąrašo

po to,  kai ji  buvo priimta  nagrinėti, tai ji turi suformuluoti

pranešimą  ir   jame  išdėstyti   faktus  ir  nutarimą  peticijai

išbraukti, kartu  tai motyvuodama. Pranešimas turi būti pasiųstas

šalims, taip pat Ministrų komitetui, Komisija gali jį paskelbti.

3.  Komisija  gali  nutarti  atstatyti  peticiją  savo  bylų

sąraše, jeigu ji mano, jog aplinkybės tai pateisina.

31 straipsnis

1.  Jeigu   peticijos  nagrinėjimas   neužbaigtas  pagal  28

straipsnį (2  punktas) bei  29 arba 30 straipsnius, Komisija turi

suformuluoti pranešimą  dėl faktų  ir pareikšti  savo nuomonę, ar

nustatyti faktai  rodo atitinkamos valstybės įsipareigojimų pagal

Konvenciją pažeidimą,  Komisijos narių atskiros nuomonės apie tai

gali būti išdėstomos pranešime.

2. Pranešimas  turi būti  pasiųstas Ministrų komitetui, taip

pat suinteresuotoms valstybėms, kurios neturi teisės jo skelbti.

3. Siųsdama  pranešimą  Ministrų  komitetui,  Komisija  gali

pateikti tokius pasiūlymus, kuriuos ji mano esant tinkamus.

32 straipsnis

1. Jeigu  klausimas pagal  šios Konvencijos 48 straipsnį per

tris mėnesius  nuo pranešimo pasiuntimo Ministrų komitetui dienos

Teismui neperduodamas,  Ministrų komitetas  dviejų trečdalių savo

narių,  turinčių  teisę  dalyvauti  Komiteto  posėdžiuose,  balsų

dauguma turi nuspręsti, ar Konvencija buvo pažeista.

2.  Gavęs   teigiamą  atsakymą,   Ministrų  komitetas   turi

nustatyti   laikotarpį,    per   kurį    suinteresuota   Aukštoji

susitarianti šalis  privalo  imtis  Ministrų  komiteto  sprendimu

reikalaujamų priemonių.

3.  Jeigu  suinteresuota  Aukštoji  susitarianti  šalis  per

nustatytą  laikotarpį  nesiėmė  patenkinamų  priemonių,  Ministrų

komitetas nusprendžia  1 punkte  numatyta  balsų  dauguma,  kokių

veiksmų reikia  imtis pagal  jo  pirmą  sprendimą,  ir  paskelbti

pranešimą.

4. Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja laikyti kaip

joms privalomą  kiekvieną sprendimą, kurį Ministrų komitetas gali

priimti taikydamas ankstesnius punktus.

33 straipsnis

Komisijos posėdžiai uždari.

34 straipsnis

Atsižvelgdama į  20 straipsnio  3 punkto  ir  29  straipsnio

nuostatas,  Komisija  priima  savo  sprendimus  dalyvaujančių  ir

balsuojančių narių balsų dauguma.

35 straipsnis

Komisijos  posėdžiai   šaukiami,  kai  prireikia.  Posėdžius

šaukia Europos Tarybos Generalinis sekretorius.

36 straipsnis

Komisija priima savo procedūros taisykles.

37 straipsnis

Komisijos sekretoriatą  aprūpina Europos Tarybos Generalinis

sekretorius.

K E T V I R T A S  S K Y R I U S

38 straipsnis

Europos žmogaus teisių teismo teisėjų yra tiek, kiek Europos

Tarybos narių.  Negali būti  dviejų teisėjų, kurie yra tos pačios

valstybės piliečiai.

39 straipsnis

1. Teismo  nariai  renkami  Konsultacinės  asamblėjos  balsų

dauguma  iš   Europos  Tarybos   narių  iškeltų   asmenų  sąrašo;

kiekvienas narys iškelia tris kandidatus, iš kurių ne mažiau kaip

du turi būti tos valstybės piliečiai.

2. Tokios  pat procedūros,  kiek įmanoma,  privalu  laikytis

papildant Teismo  sudėtį,  kai  priimami  nauji  Europos  Tarybos

nariai, taip pat kai užimamos atsiradusios laisvos vietos.

3.  Kandidatai   turi  būti   aukštos  moralės   ir   turėti

kvalifikaciją,  kurios   reikia  aukštoms   teisminėms  pareigoms

užimti, ar būti teisininkai, turinys pripažintą kompetenciją.

40 straipsnis

1. Teismo nariai renkami devynerių metų kadencijai. Jie gali

būti  perrenkami.Tačiau   iš  narių,   išrinktų  per   pirmuosius

rinkimus, keturių  kadencija  baigiasi  po  trejų  metų,  o  kitų

keturių narių kadencija baigiasi po šešerių metų.

2. Narius,  kurių kadencija  baigiasi po  pirmųjų  trejų  ir

šešerių metų,  renka  Europos  Tarybos  Generalinis  sekretorius,

traukiant burtus, tuoj pat po pirmųjų rinkimų.

3. Siekdama laiduoti, kiek tai įmanoma, kad trečdalis Teismo

narių būtų  atnaujinta kas  treji metai,  Konsultacinė  asamblėja

gali nutarti  prieš rengiant  artimiausius rinkimus, kad vieno ar

daugiau renkamų  narių  pareigų  kadencijos  terminas  turi  būti

kitoks negu devyneri metai, tačiau ne ilgesnis kaip dvylika ir ne

trumpesnis kaip šešeri.

4. Kai reikia daugiau kaip vienos kadencijos ir Konsultacinė

asamblėja taiko  ankstesnį  punktą,  pareigų  kadencijas  nustato

Europos Tarybos  Generalinis sekretorius,  traukiant  burtus,  iš

karto po rinkimų.

5. Teismo narys, išrinktas, kad pakeistų narį, kurio pareigų

kadencija nepasibaigia,  turi eiti  pareigas likusį  jo  pirmtako

kadencijos laiką.

6. Teismo nariai eina pareigas, kol nebus pakeisti. Kai būna

pakeisti, jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.

7. Teismo  nariai dirba  Teisme savo  vardu. Savo kadencijos

metu jie  negali eiti  jokių pareigų,  nesuderinamų su  jų,  kaip

Teismo narių,  nepriklausomumu ir  nešališkumu arba  šių  pareigų

reikalavimais.

41 straipsnis

Teismas renka savo prezidentą ir vieną ar du viceprezidentus

trejų metų kadencijai. Jie gali būti perrenkami.

42 straipsnis

Teismo  nariai   už  kiekvieną   darbo  dieną   turi   gauti

atlyginimą, kurį nustato Ministrų komitetas.

43 straipsnis

Kiekvienai Teismui  pateiktai bylai  nagrinėti turi  būti iš

devynių teisėjų sudaroma kolegija. Joje turi dalyvauti ex officio

kolegijos  narys  teisėjas  kiekvienos  suinteresuotos  valstybės

pilietis arba,  jeigu tokio  nėra, jos  pasirinktas asmuo,  kuris

turi dalyvauti  teisėjo teisėmis; kitų teisėjų pavardes pasirenka

prezidentas, prieš pradedant nagrinėti bylą, nutraukiant burtus.

44 straipsnis

Tik Aukštosios  susitariančios šalys  ir Komisija turi teisę

pateikti bylą Teismui.

45 straipsnis

Teismo jurisdikcija  apima visus  šios Konvencijos aiškinimo

bei taikymo klausimus, kuriuos Aukštosios susitariančios šalys ar

Komisijos pateikia jam pagal 48 straipsnį.

46 straipsnis

1. Kiekviena  Aukštoji susitarianti  šalis gali  bet  kuriuo

metu pareikšti,  jog ji  pripažįsta kaip privalomą ipso facto, be

specialaus  susitarimo,   Teismo  jurisdikciją   visose   bylose,

susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu bei taikymu.

2. Aukščiau  minėti pareiškimai  gali būti padaryti be jokių

išlygų  arba   vienų  ar   kitų  Aukštųjų   susitariančių   šalių

abipusiškumo pagrindais, arba konkrečiai nurodytam laikotarpiui.

3. Šie  pareiškimai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam

sekretoriui,    kuris    jų    nuorašus    siunčia    Aukštosioms

susitariančioms šalims.

47 straipsnis

Teismas  gali   svarstyti  bylą  tik  po  to,  kai  Komisija

pripažino, kad jos pastangos draugiškai sureguliuoti ginčą per 32

straipsnio numatytą trijų mėnesių laikotarpį buvo nesėkmingos.

48 straipsnis

Su   sąlyga,   kad   bent   viena   suinteresuota   Aukštoji

susitarianti šalis  arba suinteresuotos Aukštosios susitariančios

šalys, jeigu  jų yra  daugiau kaip  viena, sutikusios  su  Teismo

privalomąja   jurisdikcija,    arba,   jeigu   taip   nėra,   tai

suinteresuotos Aukštosios  susitariančios šalies  sutikimu, jeigu

jų yra  bent viena, arba jeigu jų, tokių sutinkančių, yra daugiau

kaip viena, bylą Teismui gali pateikti:

a) Komisija;

b) Aukštoji  susitarianti šalis, kurios pilietis teigia, kad

yra pažeidimo auka;

c) Aukštoji susitarianti šalis, kuri perdavė bylą Komisijai;

d) Aukštoji  susitarianti šalis,  prieš kurią  yra  paduotas

skundas.

49 straipsnis

Jei kyla  ginčas dėl  to,  ar  Teismas  turi  teisę  spręsti

konkrečią bylą, klausimą išsprendžia pats Teismas.

50 straipsnis

Jeigu Teismas  nustato, jog  sprendimas ar  priemonės, kurių

ėmėsi teismo  ar kokie nors kiti Aukštosios susitariančios šalies

organai, visiškai  arba iš  dalies prieštarauja  įsipareigojimams

pagal šią  Konvenciją, taip  pat jeigu  šios šalies  vidaus teisė

leidžia tik  iš  dalies  atlyginti  šio  sprendimo  ar  priemonių

pasekmes,  tai   prireikus  Teismas   gali  teisingai  patenkinti

nukentėjusios šalies reikalavimus.

51 straipsnis

1. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas.

2. Jeigu  visas sprendimas arba jo dalis neišreiškia teisėjų

vieningos nuomonės,  kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti savo

atskirą nuomonę.

52 straipsnis

Teismo sprendimas yra galutinis.

53 straipsnis

Aukštosios susitariančios  šalys įsipareigoja vykdyti Teismo

sprendimus bylų, kurių jos yra šalys.

54 straipsnis

Teismo  sprendimas   siunčiamas  Ministrų  komitetui,  kuris

prižiūri jo vykdymą.

55 straipsnis

Teismas nustato savo procedūros taisykles.

56 straipsnis

1. Pirmieji  Teismo narių rinkimai įvyks po to, kai Aukštųjų

susitariančių šalių  pareiškimų, minimų  46 straipsnyje, skaičius

bus aštuoni.

2. Jokia  byla negali  būti  pateikta  Teismui  iki  pirmųjų

rinkimų.

P E N K T A S  S K Y R I U S

57 straipsnis

Kiekviena  Aukštoji   susitarianti  šalis,   gavusi  Europos

Tarybos Generalinio  sekretoriaus  paklausimą,  paaiškina,  kokiu

būdu jos  vidaus teisė  garantuoja  šios  Konvencijos  kiekvienos

nuostatos veiksmingą įgyvendinimą.

58 straipsnis

Europos Taryba atlygina Teismo ir Komisijos išlaidas.

59 straipsnis

Komisijos nariai ir Teismas savo funkcijų atlikimo metu turi

privilegijų ir  imunitetų, numatytų  Europos Tarybos  statuto  40

straipsnyje ir susitarimuose, sudarytuose pagal šį straipsnį.

60 straipsnis

Niekas  šioje   Konvencijoje  negali   būti  aiškinama  kaip

apribojimai ar  nukrypimai  nuo  kokių  nors  žmogaus  teisių  ar

pagrindinių  laisvių,  kurios  garantuojamos  pagal  kurios  nors

Aukštosios susitariančios  šalies įstatymus  ar  kokį  nors  kitą

susitarimą, kurio šalis ji yra.

61 straipsnis

Niekas  šioje   Konvencijoje  neapriboja  Ministrų  komiteto

įgaliojimų, kuriuos jam suteikęs Europos Tarybos statutas.

62 straipsnis

Aukštosios susitariančios  šalys sutinka,  kad jos, išskyrus

specialų susitarimą,  nesinaudos kitomis sutartimis, susitarimais

ar deklaracijomis,  galiojančiomis jų  tarpusavio santykiuose dėl

to, kad,  pateikdamos peticiją,  spręstų ginčą,  kilusį dėl  šios

Konvencijos aiškinimo  ar  taikymo,  kitokiomis  ginčo  sprendimo

priemonėmis negu tos, kurios numatytos šioje Konvencijoje.

63 straipsnis

1. Kiekviena  valstybė Konvencijos  ratifikavimo  metu  arba

kada nors  vėliau gali  pareikšti, pranešdama  apie  tai  Europos

Tarybos Generaliniam  sekretoriui, kad Konvencijos galioja visoms

ar kai  kurioms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji

atsako.

2.   Konvencija   pradeda   galioti   pranešime   nurodytoje

teritorijoje ar  teritorijose, praėjus  30 dienų  po to,  kai  šį

pranešimą gavo Europos Tarybos Generalinis sekretorius.

3. Šios  Konvencijos nuostatas taikant tokioms teritorijoms,

reikia tinkamai atsižvelgti į vietinius poreikius.

4.  Kiekviena   valstybė,  padariusi  pareiškimą  pagal  šio

straipsnio 1  punktą, gali  bet kada  vėliau po  tokio pareiškimo

paskelbti dėl  vienos ar  kelių teritorijų,  apie kurias  kalbama

šiame  pareiškime,   kad  ji  pripažįsta  Komisijos  kompetenciją

priimti peticijas iš fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų

ar asmenų grupių pagal šios Konvencijos 25 straipsnį.

64 straipsnis

1. Kiekviena  valstybė,  pasirašydama  šią  Konvenciją  arba

deponuodama savo  ratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl

kurios nors  atskiros Konvencijos  nuostatos, jei  kuris nors tuo

metu  jos   teritorijoje  galiojąs   įstatymas   neatitinka   tos

nuostatos.   Bendro   pobūdžio   išlygos   pagal   šį   straipsnį

neleidžiamos.

2. Kiekvienoje išlygoje, padarytoje pagal šį straipsnį, turi

būti glaustai išdėstytas atitinkamas įstatymas.

65 straipsnis

1.  Aukštoji   susitarianti  šalis   gali   denonsuoti   šią

Konvenciją tik  praėjus penkeriems  metams nuo  tos datos, kai ji

tapo jos  dalyve, ir  šešiems mėnesiams  po  pranešimo,  pasiųsto

Europos Tarybos  Generaliniam sekretoriui, kuris praneša apie tai

kitoms Aukštosioms susitariančioms šalims.

2. Toks  denonsavimas neatleidžia  Aukštosios susitariančios

šalies nuo  jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno

akto, kuris  galėjo  tokius  įsipareigojimus  pažeisti  ir  kuris

galėjo būti padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo.

3. Kiekviena  Aukštoji susitarianti  šalis, kuri nustos būti

Europos Tarybos  nare, tomis  pačiomis sąlygomis  nustos būti  ir

šios Konvencijos šalimi.

4. Konvencija  gali būti  denonsuota pagal ankstesnių punktų

nuostatas dėl  kiekvienos teritorijos,  kuriai jos  veikimas buvo

išplėstas pagal 63 straipsnio sąlygas.

66 straipsnis

1. Ši  Konvencija atvira  pasirašyti Europos Tarybos narėms.

Ji turi  būti ratifikuojama.  Ratifikaciniai  raštai  deponuojami

Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.

2. Ši  Konvencija įsigalioja  deponavus dešimtą ratifikacinį

raštą.

3. Toms  valstybėms, kurios ratifikuos šią Konvenciją po jos

įsigaliojimo, ji  įsigalios joms  deponavus  savo  ratifikacinius

raštus.

4. Europos  Tarybos Generalinis  sekretorius  turi  pranešti

visoms Europos Tarybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie

ją  ratifikavusias   valstybes  ir   apie  visus   vėliau  gautus

ratifikacinius raštus.  Sudaryta  1950  metų  lapkričio  4  dieną

Romoje anglų  ir prancūzų  kalbomis.  Abu  tekstai  yra  vienodai

autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas

Europos Tarybos archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti

kiekvienai signatarei patvirtintus nuorašus.