LIETUVOS RESPUBLIKOS

ĮSTATYMAS

1995 m. liepos 3 d. Nr.I-983

Vilnius

DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS

RATIFIKAVIMO

Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 138 straipsniu, ratifikuoja Jungtinių

Tautų vaiko teisių konvenciją.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

(Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija

pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)

Generalinė Asamblėja,

*remdamasi savo ankstesnėmis rezoliucijomis, pirmiausia 1978

m. gruodžio 20 d. ir 1988 m. gruodžio 8 d. 43/112 rezoliucijomis,

taip pat Žmogaus teisių komisijos bei Ekonominės ir socialinės

tarybos rezoliucijomis dėl Vaiko teisių konvencijos,

*turėdama galvoje Žmogaus teisių komisijos 1989 m. kovo 8 d.

1989/57 rezoliuciją, kuria Komisija nusprendė per Ekonominę ir

socialinę tarybą  nusiųsti  Vaiko  teisių  konvencijos  projektą

Generalinei Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989

m. gegužės 24 d. 1989/79 rezoliuciją,

*dar kartą patvirtindama, kad vaiko teises reikia ypač ginti

ir kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų

vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis,

*labai susirūpinusi, kad vaikų padėtis daugelyje pasaulio

vietovių tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų,

stichinių    nelaimių,    ginkluotų    konfliktų,    išnaudojimo,

neraštingumo, bado ir ligų, ir būdama įsitikinusi, jog reikia

imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių nacionaliniu ir

tarptautiniu mastu,

*suvokdama, koks svarbus Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų

fondo ir Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmuo prisidedant prie

vaikų gerovės kėlimo ir jų vystymosi,

*būdama įsitikinusi, kad tarptautinė Konvencija dėl vaiko

teisių bus didelis indėlis į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės

užtikrinimą ir sektinas Jungtinių Tautų Organizacijos laimėjimų

žmogaus teisių srityje pavyzdys,

*atsižvelgdama į tai, kad 1989 m. - trisdešimtosios Vaiko

teisių deklaracijos metinės ir dešimtosios Tarptautinių vaikų

metų metinės:

(1) yra dėkinga Žmogaus  teisių komisijai, baigusiai rengti

Vaiko teisių konvencijos projektą;

(2) priima pasirašyti, ratifikuoti Vaiko teisių konvenciją,

kuri pateikiama šios rezoliucijos Priede, ir prie jos

prisijungti:

(3) ragina visas valstybes dalyves tuoj pat apsvarstyti

Konvencijos pasirašymą, ratifikavimą ar prisijungimą prie jos ir

išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios;

(4) prašo Generalinį sekretorių parūpinti reikalingų

priemonių ir padėti skleisti informaciją apie Konvenciją;

(5) siūlo Jungtinių Tautų Organizacijos įstaigoms ir

organizacijoms, taip pat tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms

organizacijoms sutelkti visas pastangas skleidžiant informaciją

apie Konvenciją ir prisidėti prie gilesnio jos supratimo;

(6) prašo Generalinį sekretorių informuoti Generalinę

Asamblėją jos keturiasdešimt penktojoje sesijoje, kaip

įgyvendinama Vaiko teisių konvencija;

(7) nutaria apsvarstyti Generalinio sekretoriaus pranešimą

savo keturiasdešimt penktosios sesijos darbotvarkės punkte "Vaiko

teisių konvencijos įgyvendinimas".

61-asis plenarinis posėdis,

1989 m. lapkričio 20 d.

--------

PRIEDAS

VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

PREAMBULĖ

Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,

*būdamos tos nuomonės, kad pagal Jungtinių Tautų

organizacijos Įstatų principus, visiems visuomenės nariams įgimto

orumo, lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės,

teisingumo ir taikos žemėje pagrindas,

*atsižvelgdamos  į   tai,  kad  Jungtinės  Tautos  Įstatuose

patvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus

orumu ir vertingumu ir pasiryžo prisidėti prie socialinės

pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo suteikdamos daugiau laisvės,

*pripažindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje ir Tarptautiniuose žmogaus teisių

paktuose paskelbė ir pritarė, jog kiekvienas žmogus turi turėti

visas šiuose dokumentuose nurodytas teises ir laisves

nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos,

religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės arba

socialinės kilmės, turto, luomo ar kitų aplinkybių,

*primindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje paskelbė, jog vaikai turi teisę būti

ypač globojami ir remiami,

*būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei

visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų,

augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga

ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei,

*pripažindamos, jog vaikas visapusiškai ir harmoningai

vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir

supratimą,

*manydamos, kad vaikas turi būti gerai parengtas

savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų

Organizacijos Įstatuose paskelbtų idealų, ypač taikos, kilnumo,

pakantumo, lasivės, lygybės ir solidarumo dvasia,

*atsižvelgdamos į tai, kad tokios ypatingos vaiko apsaugos

būtinumas buvo numatytas 1924 m. Ženevos vaiko teisių

deklaracijoje, 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos

priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir

politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsnyje), Tarptautiniame

ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10

straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių

organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir

atitinkamuose dokumentuose,

*atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių

deklaracijoje, "vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį

nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat

atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo",

*remdamosi Vaikų apsaugos ir gerovės, ypač perduodant vaikus

auklėti ir juos įvaikinant nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu,

socialinių ir teisinių principų deklaracijos, Jungtinių Tautų

Organizacijos Minimalių tipinių taisyklių dėl teisingumo vykdymo

nepilnamečiams ("Pekino taisyklės") ir Moterų ir vaikų apsaugos

nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu

deklaracijos nuostatomis,

*pripažindamos, kad visose pasaulio šalyse yra vaikų,

gyvenančių nepaprastai sunkiomis sąlygomis, ir kad tokiems

vaikams reikia ypatingo dėmesio,

*deramai atsižvelgdamos į kiekvienos tautos tradicijų ir

kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam

vystymuisi,

*pripažindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą gerinant

vaikų gyvenimo sąlygas kiekvienoje šeimoje, ypač besivystančiose

šalyse,

susitarė:

I DALIS

1 straipsnis

Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus,

neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė

nepripažinta anksčiau.

2 straipsnis

1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje

Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam

jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo

vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties,

kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės,

etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių

nors kitų aplinkybių.

2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių

dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso,

veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

3 straipsnis

1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar

tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios

socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų

leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.

2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią

apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo

tėvų, globėjų  ar kitų  asmenų, atsakančių  už jį pagal įstatymą,

teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir

administracinių priemonių.

3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vaikų globą ar

apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo,

sveikatos apsaugos sritys, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas,

tiek kompetentinga jų priežiūra atitiktų kompetentingų organų

nustatytas normas.

4 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių,

administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms

teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms

teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma

daugiau savo turimų išteklių, o prireikus pasitelkia ir

tarptautinį bendradarbiavimą.

5 straipsnis

Valstybės dalyvės gerbia tėvų arba, tam tikrais atvejais,

išplėstinės šeimos arba bendruomenės narių, jei to reikalauja

vietiniai papročiai, globėjų ar kitų, pagal įstatymą už viką

atsakančių asmenų  atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal

didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia

Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.

6 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaikų neatimamą

teisę gyventi.

2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui

gyventi ir sveikai vystytis.

7 straipsnis

1. Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo

momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai

įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.

2. Valstybės dalyvės užtikrina, kad šios teisės bus

įgyvendintos vadovaujantis jų įstatymais ir jų įsipareigojimais

pagal atitinkamus šios srities tarptautinius dokumentus, ypač tuo

atveju, jei antraip vaikas neturėtų pilietybės.

8 straipsnis

1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę

išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos

ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto

kišimosi.

2. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo

identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir

apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.

9 straipsnis

1. Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas

su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai

kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir

taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks

atskyrimas yra yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali

prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai

žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai

gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.

2. Pagal šio straipsnio 1 punktą, visoms suinteresuotoms

šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo

procese ir pareikšti savo požiūrį.

3. Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su

vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus

atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.

4. Kai vaikas su tėvais išskiriamas dėl kokio nors

valstybės dalyvės priimto sprendimo, pavyzdžiui, dėl vieno ar

abiejų tėvų arba vaiko arešto, įkalinimo, ištrėmimo, deportacijos

arba mirties (įskaitant mirtį dėl kokios nors priežasties tam

asmeniui esant valstybės žinioje), valstybė dalyvė suteikia

tėvams, vaikui arba, jeigu reikia, kitam šeimos nariui, jų

prašymu, reikalingą informaciją apie nesančio šeimos  nario  ar

narių buvimo vietą, jei ši informacija nekenkia vaiko gerovei.

Valstybės dalyvės rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų

pasekmių atitinkamam asmeniui ar asmenims.

10 straipsnis

1. Vadovaudamosios valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte

pareikštu įsipareigojimu, vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl

įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad šeima

galėtų susijungti, valstybės dalyvė turi svarstyti humaniškai,

operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą. Valstybės dalyvės

rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų pasekmių

pareiškėjams ir jų šeimos nariams.

2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi

teisę, išskyrus ypatingas aplinkybes, nuolat ir tiesiogiai

bendrauti su abiem tėvais. Todėl, vadovaudamosios savo 9

straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės

gerbia vaiko ir jo tėvų teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant

ir jų pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį galima

apriboti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir būtina

valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre public), gyventojų

sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms

apsaugoti ir yra suderinama su šioje Konvencijoje pripažintomis

kitomis teisėmis.

11 straipsnis

1. Valstybės dalyvės kovoja su neteisėtu vaikų perkėlimu ir

negrąžinimu iš užsienio.

2. Šiam tikslui valstybės dalyvės skatina sudaryti

dvišalius arba daugiašalius susitarimus arba prisijungti prie

galiojančių susitarimų.

12 straipsnis

1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam

suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį

liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į

jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.

2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti

išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio

nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą

nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

13 straipsnis

1. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši

teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio

informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine: rašytine arba

spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais

būdais.

2. Įgyvendinant šią teisę, gali būti kai kurių apribojimų,

tačiau jie gali būti tik tokie, kokie numatyti įstatymu ir yra

būtini:

a) siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir

reputacijai; arba

b) būtini valstybės saugumui, viešajai tvarkai (ordre

public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

14 straipsnis

1. Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės

ir religijos laisvę.

2. Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais,

teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant

jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.

3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti

ribojama tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir yra būtina

valstybės saugumo, viešosios tvarkos, gyventojų dorovės ir

sveikatos arba kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių

apsaugai.

15 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į asociacijų ir

taikių susirinkimų laisvę.

2. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų,

išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini

demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės augumo,

viešosios tvarkos (ordre public), gyventojų sveikatos, dorovės

arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.

16 straipsnis

1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto

kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę,

susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir

reputaciją.

2. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti

įstatymo ginamas.

17 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos

priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad vaikas galėtų naudotis

įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija ir

medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie

vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo

fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:

a) skatina masinės informacijos priemones platinti

informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu

požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus:

b) skatina tarptautinį bendradarbiavimą tokią iš įvairių

kultūrinių, nacionalinių ir tarptautinių šaltinių gaunamą

informaciją ir medžiagą, ją pasikeičiant ir ją platinant;

c) skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą;

d) skatina masinės informacijos priemones skirti ypač daug

dėmesio vaikų, priklausančių kokiai nors mažumų grupei, arba

vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;

e) skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo

jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18

straipsnio nuostatas.

18 straipsnis

1. Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų

pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko

auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitininkamais

atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už

vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti

vaiko interesai.

2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių

įgyvendinimą ir norėdamos prie to prisidėti, valstybės dalyvės

teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam

vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.

3. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikai, kurių tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis

vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.

19 straipsnis

1. Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo

įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar

piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio,

grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį

piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų

globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų

reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo

priemonių.

2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali

būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti

paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti,

pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų

priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o

prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

20 straipsnis

1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs

savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje

aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą

ir paramą.

2. Valstybės dalyvės, vadovaudamosios savo įstatymais,

pasirūpina tokio vaiko priežiūros pakeitimu.

3. Tokia priežiūra gali reikšti perdavimą perauklėti,

"kafalą" pagal islamo teisę, įvaikinimą arba, esant reikalui,

atidavimą į atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas. Pageidautina,

svarstant pakeitimo variantus, atsižvelgti į vaiko auklėjimo

paveldimumą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę

ir gimtąją kalbą.

21 straipsnis

Valstybės dalyvės,  kurios  pripažįsta  įvaikinimo  sistemą,

rūpinasi, kad pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus,

taip pat:

a) rūpinasi, kad vaikai būtų įvaikinami tik leidus

kompetentingiems valdžios organams, kurie, vadovaudamiesi

taikytinais įstatymais ir nustatyta tvarka, taip pat remdamiesi

visa reikalinga ir patikima informacija, nustato, kad įvaikinimas

leistinas dėl vaiko statuso tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų

atžvilgiu ir kad tuo atveju, kai reikia, suinteresuoti asmenys,

atitinkamai pasikonsultavę, duotų savo sąmoningą sutikimą

įvaikinti:

b) pripažįsta, kad įvaikinimą kitoje šalyje galima laikyti

alternatyviu vaiko priežiūros būdu, jei vaiko negalima perduoti

šeimai, kuri galėtų jį auklėti arba įvaikinti, ir jei neįmanoma

suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs;

c) užtikrina, kad vaiką įvaikinant kitoje šalyje būtų

suteikiamos tokios pat garantijos ir laikomasi tokių pat normų,

kaip ir įvaikinimo šalies viduje;

d) imasi visų reikiamų priemonių, kad įvaikinimas kitoje

šalyje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamą

finansinę naudą;

e) padeda prireikus pasiekti šio straipsnio tikslų

sudarydamos dvišalius ir daugiašalius susitarimus ir rūpinasi,

kad vaiką kitoje šalyje įkurdintų kompetentingi valdžios organai

ar pareigūnai.

22 straipsnis

1. Valstybės dalyvės imasi reikiamų priemonių,   kad

užtikrintų vaikui, norinčiam gauti pabėgėlio statusą arba

laikomam pabėgėliu pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę

ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi

jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę

pagalbą naudodamosios taikytinomis teisėmis, išdėstytomis šioje

Konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių arba

humanitariniuose dokumentuose, kurių dalyvės yra nurodytos

valstybės.

2. Šio tikslo siekdamos valstybės dalyvės remia, jeigu joms

atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų

tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų,

bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį

vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų

arba kitų šeimos narių, gauti iš jų reikalingą informaciją, kad

būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių

negalima surasti, tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip

ir bet kuriam kitam  vaikui, dėl  kokios nors  priežasties visam

laikui ar laikinai netekusiam savo šeimos aplinkos, kaip tai

numato ši Konvencija.

23 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta, kad psichiškai ar fiziškai

nepilnavertis vaikas turi gyventi pilnavertį ir prideramą

gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi

ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.

2. Valstybės dalyvės pripažįsta nepilnaverčio vaiko teisę

gauti ypatingą globą ir rūpinasi, jei yra lėšų, kad turinčiam į

tai teisę vaikui ar atsakantiems už jo globą asmenims būtų

suteikta parama, kurios prašoma ir kuri atitinka vaiko būklę ir

jo tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių asmenų padėtį.

3. Turint galvoje ypatingus nepilnaverčio vaiko poreikius,

parama pagal šio straipsnio 2 punktą teikiama pagal galimybę

nemokamai, atsižvelgiant į tėvų ar kitų jį prižiūrinčių asmenų

finansinius išteklius. Būtina sudaryti galimybę nepilnaverčiams

vaikui gauti išsilavinimą, profesinį parengimą, būti medicinos

darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei

veiklai ir poilsiauti taip, kad jis kuo labiau įsitrauktų į

socialinį  gyvenimą,   galėtų  ugdyti  savo  asmenybę  ir  bręsti

kultūriniu bei dvasiniu požiūriu.

4. Valstybės dalyvės, plėtodamos tarptautinį

bendradarbiavimą, skatina keitimąsi atitinkama informacija apie

nepilnaverčių vaikų profilaktinę sveikatos apsaugą ir medicijos,

psichologinį ir funkcinį gydymą, įskaitant informaciją apie

reabilitacijos, bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo metodus,

taip pat rūpinasi, jog būtų galimybė šia informacija naudotis,

kad valstybės dalyvės turėtų daugiau žinių ir galėtų išplėsti

savo patirtį. Ypač daug dėmesio šiuo atveju turi būti skiriama

besivystančių šalių poreikiams.

24 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis

tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei

sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad

nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos

apsaugos sistemos paslaugomis.

2. Valstybės dalyvės siekia visiškai įgyvendinti šią teisę

ir imasi priemonių, leidžiančių:

a) sumažinti kūdikių ir vaikų mirtingumą;

b) užtikrinti reikiamą medicinos pagalbą ir sveikatos

apsaugą visiems vaikams, pirmiausia plėtojant pirmąją medicinos

ir sanitarijos pagalbą;

c) kovoti su ligomis ir pusbadžiavimu panaudojant pirmąją

medicinos ir sanitarijos pagalbą, be viso kito, taikant lengvai

prieinamą technologiją ir apsirūpinant pakankamai maistingais

produktais ir, atsižvelgiant į aplinkos užterštumo pavojų ir

riziką, švariu geriamuoju vandeniu;

d) teikti motinoms reikalingas sveikatos apsaugos paslaugas

ikigimdyminiu ir pogimdyminiu laikotarpiu;

e) informuoti visus visuomenės sluoksnius, ypač tėvus ir

vaikus, apie vaikų sveikatą ir  mitybą,  maitinimo  krūtimi

privalumus, higieną, vaiko gyvenamosios aplinkos sanitariją ir

kelių nelaimingiems atsitikimams užkirtimą, taip pat sudaryti

galimybę jiems lavintis ir tokiomis žiniomis pasinaudoti.

f) plėtoti švietimą ir paslaugas sveikatos priežiūros, tėvų konsultavimo ir šeimos planavimo srityje;

3. Valstybės dalyvės imasi visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastinei praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti.

4. Valstybės dalyvės įsipareigoja skatinti ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą siekdamos laipsniškai įgyvendinti šiame straipsnyje pripažintą teisę. Šiuo požiūriu ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas besivystančių šalių poreikiams.

25 straipsnis

Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko, kompetentingų organų

atiduoto globoti ir rūpintis juo, ginti jį arba fiziškai ar

psichiškai gydyti, teisę nuolat vertinti jo gydymą ir kitas su jo

globa susijusias sąlygas.

26 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę

naudotis socialiniu aprūpinimu, įskaitant socialinį draudimą, ir

imasi reikiamų priemonių šiai teisei įgyvendinti pagal savo

įstatymus.

2. Socialinis aprūpinimas pagal reikalingumą teikiamas

atsižvelgiant į vaiko ir asmenų, atsakančių už vaiko išlaikymą,

turimus išteklius ir galimybes, taip pat kitais sumetimais,

susijusiais su gėrybių gavimu vaikui arba jo vardu.

27 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę

turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam,

protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.

2. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka

didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis,

sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

3. Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas

ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei

kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o

prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas,

ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais.

4. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

vaikas gautų  geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį

atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. Jei

finansiškai už vaiką atsakantis asmuo ir vaikas gyvena

skirtingose valstybėse, valstybės dalyvės ragina pripažinti

tarptautinius susitarimus arba sudaryti kitus atitinkamus

susitarimus.

28 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis.

Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas

galimybes, jos:

a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą;

b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio

viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas

visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo

įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;

c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios

informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams:

e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir

mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.

2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad

drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą

vaiko orumui atitinkamai pagal šios Konvencijos reikalavimus.

3. Valstybės dalyvės skatina ir  plėtoja  tarptautinį

bendradarbiavimą sprendžiant švietimo problemas. Ypač jos siekia

prisidėti prie tamsumo ir neraštingumo visame pasaulyje

panaikinimo ir sudaryti galimybę naudotis mokslo ir technikos

žiniomis bei šiuolaikiniais mokymo  metodais. Šiuo  atveju  ypač

daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių poreikiams.

29 straipsnis

1. Valstybės dalyvės susitaria, kad vaiko lavinimo tikslas

turi būti:

a)  kuo  visapusiškiau  ugdyti  vaiko  amenybę, talentą ir

protinius bei fizinius sugebėjimus;

b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,

taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;

c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam

identitetui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena;

civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;

d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje,

pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų

lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių

grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;

e) ugdyti pagarbą gamtai.

2. Jokia šio arba 28 straipsnio dalis neturi būti

suprantama kaip apribojanti atskirų asmenų ir organų teisę

steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti, su sąlyga, kad

visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 punkte išdėstytų principų

ir reikalavimų, kad mokslas tokiose įstaigose atitiks minimalias

normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė.

30 straipsnis

Tose valstybėse, kuriose gyvena etninių, religinių ar

kalbinių mažumų arba vietinių gyventojų, iš vaiko, priklausančio

tam tikrai mažumai, ar vietinio gyventojo vaiko negali būti

apimta teisė  kartu su  kitais savo grupės nariais naudotis  savo

kultūra, išpažinti savo religiją, atlikinėti jos apeigas ir

vartoti gimtąją kalbą.

31 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir

laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių

atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti

kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius.

2. Valstybės dalyvės gerbia ir skatina vaiko teisę

visapusiškai dalyvauti kultūriniame ir kūrybiniame gyvenime ir

prisideda prie to, kad jam būtų suteiktos atitinkamos ir vienodos

galimybės dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti

laisvalaikį ir poilsiauti.

32 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę būti apsaugotam

nuo ekonominio išnaudojimo ir nuo bet kokio darbo, kuris gali

būti pavojingas jo sveikatai arba trukdyti jam mokytis, gali

kenkti jo sveikatai ir fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam

bei socialiniam vystymuisi.

( Kad būtų įgyvendintos šio straipsnio nuostatos, valstybės

dalyvės imasi teisinių, administracinių. socialinių ir

auklėjamųjų priemonių. Šiam tikslui, vadovaudamosios

atitinkamomis kitų tarptautinių dokumentų nuostatomis, valstybės

dalyvės:

a) nustato minimalų priėmimo į darbą amžių;

b) numato darbo dienos trukmę ir darbo sąlygas;

c) numato atitinkamas bausmes arba kitas sankcijas,

leidžiančias veiksmingai įgyvendinti šį straipsnį.

33 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, įskaitant

teisines, administracines, socialines ir šviečiamąsias, kad

apsaugotų vaikus nuo neteisėto narkotinių priemonių ir

psichotropinių medžiagų, kaip jos apibrėžtos atitinkamose

tarptautinėse sutartyse, vartojimo ir neleistų panaudoti vaikų

tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant.

34 straipsnis

Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų

seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvežiodijmo formų. Šiam

tikslui valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių

nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:

a) lenkti arba prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors

neteisėtoje seksualinėje veikloje;

b) išnaudoti vaikus verčiant juos užsiimti prostitucija arba

kita neteisėta seksualine veikla;

c) išnaudoti vaikus pornografijai ir pornografiniams

leidiniams.

35 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių

nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos užkirsti

kelią vaikų grobimui, prekybai arba jų kontrabandai, nesvarbu,

kokiems tikslams ir kokia forma.

36 straipsnis

Valstybės dalyvės gina vaiką nuo visų kitų išnaudojimo

formų, darančių kokią nors žalą jo gerovei.

37 straipsnis

Valstybės dalyvės užtikrina, kad:

a) nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus,

nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Nei mirties

bausmė, nei įkalinimas iki gyvos galvos, nenumatant išlaisvinimo

galimybės, neskiriami už nusikaltimus, padarytus jaunesnių kaip

18 metų asmenų;

b) nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų

atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas

pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma

trumpesniam laikui;

c) su kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, būtų elgiamasi

žmoniškai, kad  būtų  gerbiamas  jo  orumas  atsižvelgiant  į  jo

amžiaus asmenų poreikius. Kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė

turi būti atskirtas nuo suaugusiųjų, jei tik nemanoma, kad šito

daryti nedera dėl paties vaiko interesų; jis turi turėti teisę

palaikyti ryšius su savo šeima susirašinėdamas ir pasimatydamas,

išskyrus ypatingas aplinkybes;

d) kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, turėtų teisę

tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat teisę ginčyti

savo lasivės atėmimo teisėtumą prieš teismą ar kitą

kompetentingą, nepriklausomą ir nešališką organą ir teisę

reikalauti, kad jie neatidėliodami priimtų sprendimą dėl bet

kurio tokio procesinio veiksmo.

38 straipsnis

1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti tarptautinės

humanitarinės teisės sprendimus, kurie gali būti priimami dėl

vaikų kilus jose ginkluotiems konfliktams, ir jų laikytis.

2. Valstybės dalyvės imasi visų galimų priemonių, kad

asmenys, neturintys 15 metų, tiesiogiai nedalyvautų karo

veiksmuose.

3. Valstybės dalyvės nepritaria, kad asmenys, neturintys 15

metų, būtų šaukiami tarnauti Ginkluotosiose Pajėgose. Verbuojant

asmenis, turinčius 15 metų, tačiau dar neturinčius 18 metų,

valstybės dalyvės pirmenybę stengiasi atiduoti vyresnio amžiaus

asmenims.

4. Vadovaudamosios savo įsipareigojimais, atitinkamai pagal

tarptautinę humanitarinę teisę, apsaugoti civilius gyventojus

kilus jose ginkluotiems konfliktams, valstybės dalyvės imasi visų

priemonių, kad apsauga būtų garantuota, o per ginkluotą konfliktą

nukentėjusiais vaikais pasirūpinta.

39 straipsnis

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų

fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis

vaikui, tapusiam bet kokio pobūdžio nesirūpinimo, išnaudojimo,

piktnaudžiavimo; kankinimo ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba

orumą žeminančio elgesio ar bausmės; ginkluotų konfliktų auka.

40 straipsnis

1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko, įtariamo

pažeidus baudžiamuosius įstatymus, kaltinamo arba pripažįstamo

kaltu dėl jų pažeidimo, teisę, kad su juo būtų elgiamasi

stengiantis ugdyti jo orumą ir reikšmingumą, pagarbą žmogaus

teisėms ir pagrindinėms laisvėms, kad būtų atsižvelgiama į jo

amžių ir jaustųsi noras padėti jam reintegruotis ir atlikti

naudingą vaidmenį visuomenėje.

2. Šių tikslų siekdamos ir atsižvelgdamos į atitinkamas

tarptautinių dokumentų nuostatas, valstybės dalyvės užtikrina,

kad:

a) nė vienas vaikas nebūtų įtariamas pažeidęs baudžiamuosius

įstatymus, nebūtų kaltinamas ir pripažįstamas kaltu juos pažeidęs

veiksmais ar neveikimu, kurie, juos įvykdant, nebuvo nacionalinės

arba tarptautinės teisės uždrausti;

b) kiekvienas vaikas, kuris laikomas pažeidusiu

baudžiamuosius įstatymus arba kaltinamas jų pažeidimu, turėtų

bent tokias garantijas:

I) laikomasi nekaltumo prezumpcijos, kol jo kaltė nebus

įrodyta pagal įstatymus;

II) suteikiama greita ir tiesioginė informacija apie jam

iškeltus kaltinimus, o prireikus, per tėvus ar teisėtus globėjus,

ir teisinė bei kitokia pagalba, kuri jam reikalinga rengiantis

gintis ar ginantis;

III) neatidėliojant    supažindinama   su   kompetentingo,

nepriklausomo ir nešališko organo arba teismo organo sprendimu,

priimtu teisingai, pagal įstatymą, dalyvaujant advokatui arba

kitam atitinkamam asmeniui, apsvarsčius bylą, jeigu tai nekenkia

vaiko interesams, ypač turint omenyje jo amžių ir situaciją, arba

jo tėvams ar teisėtiems globėjams;

IV) teisę nebūti verčiamam duoti parodymus arba prisipažinti

kaltu; susipažinti su kaltinimo liudytojų parodymais

savarankiškai arba padedant kitiems asmenims ir lygiomis teisėmis

pasinaudoti liudytojais gynėjais bei susipažinti su jų

parodymais;

V) jei manoma, kad vaikas pažeidė baudžiamuosius įstatymus,

teisę į pakartotinį atitinkamo sprendimo ir visų šiuo atveju

panaudotų priemonių svarstymą, atliekamą aukštesnio

kompetentingo, nepriklausomo ir nešališko organo arba teismo

organo pagal įstatymą;

VI) nemokamą vertėjo pagalbą, jei vaikas nesupranta

vartojamos kalbos arba ja nekalba;

VII) visišką pagarbą jo asmeniniam gyvenimui visose bylos

nagrinėjimo stadijose.

3. Valstybės dalyvės siekia padėti priimti įstatymus,

įvesti atitinkamą tvarką, steigti organus ir įstaigas, tiesiogiai

susijusias su vaikais, kurie laikomi pažeidusiais baudžiamuosius

įstatymus, kaltinami arba pripažįstami kaltais dėl jų pažeidimo,

būtent:

a) nustatyti minimalų amžių, kurio nesulaukę vaikai laikomi

negalinčiais pažeisti baudžiamųjų įstatymų:

b) prireikus ir pageidaujant imtis priemonių, kad tokiems

vaikams nebūtų taikomas teisminis nagrinėjimas ir kad nebūtų

pažeidžiamos jų teisės ir teisinės garantijos.

4. Kad elgesys su vaiku nepakenktų jo interesams, jo

padėčiai ir atitiktų nusikaltimo pobūdį, reikia būti numačius

priežiūrai įstaigose alternatyvią priežiūros, globos ir

vadovavimo tvarką, konsultacines paslaugas, bandomojo laikotarpio

skyrimą, auklėjimą, mokymą ir profesinį rengimą bei kt.

41 straipsnis

Šia Konvencija netrukdoma laikytis nuostatų, kurios padeda

geriau įgyvendinti vaiko teises ir gali būti suformuluotos:

a) valstybės dalyvės įstatyme; arba

b) tarptautinės teisės normose, galiojančiose atitinkamoje

valstybėje.

II DALIS

42 straipsnis

Valstybės dalyvės įsipareigoja tinkamais ir veiksmingais

būdais plačiai informuoti apie Konvencijos principus ir nuostatas

tiek suaugusiuosius, tiek vaikus.

43 straipsnis

1. Siekiant susipažinti su pažanga, valstybių dalyvių

pasiekta vykdant pagal šią Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus,

įsteigiamas Vaiko teisių komitetas, kuris atlieka toliau

numatytas funkcijas.

2.  Komitetą   sudaro  dešimt   aukštos  dorovės  ekspertų,

kompetentingų šios Konvencijos aprėpiamoje srityje. Komiteto

narius valstybės dalyves, atsižvelgdamos į teisingą geografinį

pasiskirstymą ir pagrindines teisines sistemas, renka iš savo

piliečių, ir jie veikia kaip privatūs asmenys.

3. Komiteto nariai renkami slaptu balsavimu iš valstybių

dalyvių iškeltų ir į sąrašą įtrauktų asmenų. Kiekviena valstybė

dalyvė iš savo piliečių gali iškelti vieną asmenį.

4. Pirmieji Komiteto rinkimai rengiami ne vėliau kaip po

šešių mėnesių nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos, o vėliau

- kartą per dvejus metus. Mažiausiai prieš keturis mėnesius iki

kiekvienų rinkimų dienos Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius

kreipiasi laišku į valstybes dalyves, siūlydamas joms pateikti

savo kandidatus per du mėnesius. Po to Generalinis sekretorius

sudaro visų tokiu būdu iškeltų asmenų abėcėlinį sąrašą

(nurodydamas juos iškėlusias valstybes dalyves) ir pateikia šį

sąrašą valstybėms, šios Konvencijos dalyvėms.

5. Rinkimai vyksta valstybių dalyvių posėdžiuose,

Generalinio sekretoriaus šaukiamuose Jungtinių Tautų būstinėje.

Šiuose posėdžiuose, kuriuose du trečdaliai valstybių dalyvių

sudaro kvorumą, į Komitetą išrenkami tie kandidatai, kurie gauna

daugiausia balsų ir absoliučią dalyvaujančių ir balsuojančių

valstybių dalyvių atstovų balsų daugumą.

6. Komiteto nariai renkami ketveriems metams. Jie turi

teisę būti perrinkti, jei yra pakartotinai iškeliami. Penkių

pirmuose rinkimuose išrinktų narių įgaliojimų laikas baigiasi po

dvejų metų; tuojau pat po pirmųjų rinkimų šiuos penkis narius

burtų keliu atrenka posėdžio Pirmininkas.

7. Jei kuris nors Komiteto narys miršta ar atsistatydina

arba jeigu jis dėl kokios nors priežasties daugiau negali atlikti

Komiteto nario pareigų, jį iškėlusi valstybė dalyvė likusiam

laikotarpiui skiria kitą ekspertą iš savo piliečių, jei tam

neprieštarauja Komitetas.

8. Komitetas nustato savo veiklos taisykles.

9. Komitetas renka savo pareigūnus dvejiems metams.

10. Komiteto sesijos paprastai vyksta Jungtinių Tautų

būstinėje arba kokioje nors kitoje Komiteto nustatytoje vietoje.

Komiteto sesijos paprastai vyksta kiekvienais metais. Komiteto

sesijos trukmė nustatoma, o prireikus peržiūrima valstybių, šios

Konvencijos dalyvių, posėdyje, jei tam neprieštarauja Generalinė

Asamblėja.

11. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius parūpina

reikalingus darbuotojus ir lėšas veiksmingai Komiteto veiklai

pagal šios Konvencijos reikalavimus.

12. Pagal šią Konvenciją įkurto Komiteto nariai gauna

Generalinės Asamblėjos patvirtintą atlyginimą iš Jungtinių Tautų

lėšų tokia tvarka ir sąlygomis, kokias nusato Generalinė

Asamblėja.

44 straipsnis

1. Valstybės dalyvės įsipareigoja informuoti Komitetą per

Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių, ką nuveikė Konvencijoje

pripažintoms teisėms įtvirtinti ir kokią pažangą, įgyvendindamos

šias teises, padarė:

a)   per   dvejus   metus   nuo Konvencijos įsigaliojimo

atitinkamoje valstybėje;

b) vėliau kas penkeri metai.

2. Informacijoje, pateiktoje pagal šį straipsnį, nurodomi

veiksniai ir sunkumai, jeigu tokių yra, trukdantys vykdyti šios

Konvencijos įsipareigojimus. Ši informacija turėtų būti tokia,

kad Komitetas galėtų gerai įsivaizduoti, kaip ši Konvencija

veikia atitinkamoje šalyje.

3. Valstybei dalyvei, pirmą kartą pateikusiai Komitetui

visapusišą informaciją, nėra reikalo jos kartoti vėlesniuose

pranešimuose, pateikiamuose pagal šio straipsnio 1 b punktą.

4. Komitetas gali valstybių dalyvių prašyti papildomos

informacijos apie šios Konvencijos įgyvendinimą.

5. Informacija apie Komiteto veiklą kartą per dvejus metus

per Ekonominę ir socialinę tarybą pateikiama Generalinei

Asamblėjai.

6. Valstybės dalyvės garantuoja savo ataskaitų viešumą savo

šalyse.

45 straipsnis

Siekiant prisidėti prie veiksmingo Konvencijos įgyvendinimo

ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą šios Konvencijos

aprėpiamoje srityje:

a) Jungtinių Tautų specializuotos įstaigos, Vaikų fondas ir

kiti Jungtinių Tautų organai turi teisę dalyvauti svarstant

klausimus dėl įgyvendinimo tokių šios Konvencijos nuostatų,

kurios įeina į jų veiklos sritį. Komitetas gali pasiūlyti

Jungtinių Tautų specializuotoms įstaigoms, Vaikų fondui ir

kitiems kompetentingiems organams, kai jis mano esant tikslinga,

pateikti ekspertų  išvadą  apie  Konvencijos  įgyvendinimą  tose

srityse, kurias apima jų veikla. Komitetas gali siūlyti Jungtinių

Tautų specializuotoms įstaigoms, Vaikų fondui ir kitiems

Jungtinių Tautų organams pateikti informaciją apie Konvencijos

įgyvendinimą jų veiklai priklausančiose srityse;

b) Komitetas perduoda, kai jis mano esant tikslinga,

Jungtinių Tautų specializuotoms įstaigoms, Vaikų fondui ir

kitiems kompetentingiems organams visą valstybių dalyvių

informaciją, kur prašoma techninės konsultacijos ar pagalbos arba

nurodoma, kad jų reikia, taip pat Komiteto pastabas ir

pasiūlymus, jeigu tokių būna, dėl tokių prašymų;

c) Komitetas gali rekomenduoti Generalinei Asamblėjai, kad

ji pasiūlytų Generaliniam sekretoriui jos vardu atlikti tyrimus

vaiko teises liečiančiais klausimais;

d) Komitetas gali teikti bendrų pasiūlymų ir rekomendacijų,

pagrįstų pagal šios Konvencijos 44 ir 45 straipsnį gauta

informacija. Tokie bendri pasiūlymai ir rekomendacijos perduodami

kiekvienai suinteresuotai valstybei dalyvei ir pranešami

Generalinei Asamblėjai kartu su valstybių dalyvių pastabomis,

jeigu jų būna.

III DALIS

46 straipsnis

Šią Konvenciją gali pasirašyti visos valstybės.

47 straipsnis

Ši Konvencija ratifikuotina. Ratifikavimo raštai atiduodami

saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

48 straipsnis

Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė.

Prisijungimo dokumentai atiduodami saugoti Jungtinių Tautų

Generaliniam sekretoriui.

49 straipsnis

1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po dvidešimto

ratifikavimo rašto ar prisijungimo dokumentų atidavimo saugoti

Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui dienos.

2. Kiekvienoje valstybėje, kuri ratifikuoja šią Konvenciją

arba prie jos prisijungia po dvidešimto ratifikavimo rašto ar

prisijungimo dokumento atidavimo saugoti dienos, ši Konvencija

įsigalioja trisdešimtą dieną po jos pačios ratifikavimo rašto ar

prisijungimo dokumento atidavimo saugoti dienos.

50 straipsnis

1. Kiekviena valstybė dalyvė gali pasiūlyti pataisą ir

pateikti ją Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui. Generalinis

sekretorius išsiuntinėja pasiūlytą pataisą valstybėms dalyvėms

prašydamas nurodyti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių

dalyvių konferencija, tie pasiūlymai svarstomi ir už juos

balsuojama. Jei per keturis mėnesius nuo tokio panešimo dienos

bent trečdalis valstybių dalyvių tam pritaria, Generalinis

sekretorius šaukia šią Jungtinių Tautų globojamą konferenciją.

Kiekviena pataisa, priimta šioje konferencijoje dalyvaujančių ir

balsuojančių valstybių dalyvių balsų   dauguma,   pateikiama

tvirtinti Generalinei Asamblėjai.

2. Pagal šio straipsnio 1 punktą priimta pataisa įsigalioja

tada, kai ji patvirtinama Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos

ir priimama dviejų trečdalių valstybių dalyvių balsų dauguma.

3. Įsigaliojusi pataisa yra privaloma ją priėmusioms

valstybėms dalyvėms, o kitoms valstybėms dalyvėms yra privalomos

šios Konvencijos nuostatos ir visos ankstesnės pataisos, kurias

jos yra priėmusios.

51 straipsnis

1. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius gauna ir

išsiuntinėja visoms valstybėms ratifikavimo arba prisijungimo

metu valstybių padarytų išlygų tekstus.

2. Negalima daryti išlygos, nesuderinamos su šios

Konvencijos tikslais ir uždaviniais.

3. Išlygas galima bet kuriuo metu atšaukti informuojant

apie tai Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių, kuris savo ruožtu

informuoja apie tai visas valstybes. Tokia informacija įsigalioja

nuo tos dienos, kai ją gauna Generalinis sekretorius.

52 straipsnis

Kiekviena valstybė dalyvė gali denonsuoti šią Konvenciją

raštu pranešdama apie tai Jungtinių Tautų Generaliniam

sekretoriui. Denonsavimas įsigalioja po vienerių metų nuo tos

dienos, kai Generalinis sekretorius gauna pranešimą.

53 straipsnis

Jungtinių Tautų Generlainis sekretorius skiriamas šios

Konvencijos depozitarijumi.

54 straipsnis

Šios Konvencijos, kurios tekstai yra autentiški anglų,

arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis, originalas

atiduodamas saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

TAI PATVIRTINDAMI, valstybių dalyvių atstovai, atitinkamai

įgalioti savo vyriausybių, žemiau pasirašė šią Konvenciją.