Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos

 

SUTARTIS

dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose

 

Lietuvos Respublika ir Azerbaidžano Respublika, toliau – Susitariančiosios Šalys,

remdamosi visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis;

siekdamos užtikrinti vienodą abiejų Susitariančiųjų Šalių piliečių asmeninių ir turtinių teisių apsaugą;

teikdamos svarbią reikšmę bendradarbiavimo plėtojimui teisinės pagalbos srityje – civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose,

susitarė:

 

Pirmoji dalis

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1 straipsnis

Teisinės gynybos teikimas

 

1. Vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai.

2. Vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos Susitariančiosios Šalies teismus, prokuratūrą bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės, šeimos ir baudžiamosios bylos (toliau – teisingumo įstaigos), gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, pareikšti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai.

3. Šios Sutarties nuostatos taikytinos ir juridiniams asmenims, įsteigtiems Susitariančiųjų Šalių teritorijose pagal jų įstatymus.

 

2 straipsnis

Teisinės pagalbos teikimas

 

1. Abiejų Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose vadovaudamosi šios Sutarties nuostatomis.

2. Teisingumo įstaigos teikia teisinę pagalbą ir kitoms įstaigoms šio straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose.

3. Kitos įstaigos prašymus dėl teisinės pagalbos šio straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose siunčia per teisingumo įstaigas.

 

3 straipsnis

Teisinės pagalbos mastas

 

Teisinė pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, visus įstatymų numatytus procesinius veiksmus, kaip antai: šalių, kaltinamųjų ir teisiamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, teisminės apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, baudžiamojo persekiojimo vykdymą ir nusikaltimus padariusių asmenų išdavimą, teismo sprendimų civilinėse bylose pripažinimą ir vykdymą, dokumentų įteikimą ir persiuntimą, duomenų apie kaltinamųjų teistumą pateikimą kitos Šalies prašymu.

 

4 straipsnis

Susižinojimo tvarka

 

Teikdamos teisinę pagalbą, Susitariančiųjų Šalių įstaigos tarpusavyje susižino per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, per Azerbaidžano Respublikos teisingumo ministeriją ir Azerbaidžano Respublikos generalinę prokuratūrą.

5 straipsnis

Kalba

 

1. Prašymai suteikti teisinę pagalbą surašomi prašymą pateikiančios Susitariančiosios Šalies kalba ir prie jų pridedamos patvirtintos vertimų į kitos Susitariančiosios Šalies kalbą arba rusų kalbą kopijos.

2. Vertimą tvirtina oficialus vertėjas ar notaras arba įstaigos, kuri pateikia prašymą, pareigūnas, arba prašymą pateikiančios Susitariančiosios Šalies diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga.

 

6 straipsnis

Adresų ir kitų duomenų nustatymas

 

1. Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos, gavusios prašymą, vadovaudamosi savo valstybių įstatymais, teikia viena kitai pagalbą, kai reikia nustatyti asmenų, gyvenančių Susitariančiųjų Šalių teritorijose, adresus, jeigu to reikia piliečių teisėms įgyvendinti. Be to, prašymą pateikianti teisingumo įstaiga praneša turimus duomenis, kurie gali padėti nustatyti prašyme nurodyto asmens adresą.

2. Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai pagalbą, kai reikia nustatyti Susitariančiosios Šalies teritorijoje gyvenančių asmenų, kuriems prašymą pateikiančios Susitariančiosios Šalies teisingumo įstaigose yra pateikta turtinių reikalavimų civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, civilinę būklę, darbo vietą ar užsiėmimo rūšį ir pajamas.

 

7 straipsnis

Prašymo suteikti teisinę pagalbą forma

 

1. Prašyme suteikti teisinę pagalbą turi būti nurodyta:

1) prašymą pateikiančios įstaigos pavadinimas;

2) įstaigos, kuriai pateikiamas prašymas, pavadinimas, prašymo tikslas ir prašomos pagalbos aprašymas;

3) bylos, kurioje prašoma suteikti teisinę pagalbą, pavadinimas;

4) šalių, kaltinamųjų, teisiamųjų arba nuteistųjų vardai ir pavardės, jų pilietybė, užsiėmimas, nuolatinė gyvenamoji vieta arba buveinė;

5) jų įgaliotų atstovų pavardės ir adresai;

6) prašymo turinys, o baudžiamosiose bylose ir padaryto nusikaltimo faktinių aplinkybių aprašymas bei jo juridinė kvalifikacija.

2. Kai būtina, prie prašymo pridedamos deramai patvirtintos dokumentų kopijos ar dokumentų išrašai, palengvinantys prašymo įvykdymą arba reikalingi prokurorų ar teismų sankcionuojamiems procesiniams veiksmams įvykdyti.

3. Prašymas turi būti pasirašytas atitinkamo pareigūno ir patvirtintas prašymą pateikiančios teisingumo įstaigos herbiniu antspaudu.

 

8 straipsnis

Vykdymo tvarka

 

1. Teisingumo įstaiga, kuriai adresuotas prašymas, vykdydama prašymą suteikti teisinę pagalbą, taiko savo valstybės įstatymus. Tačiau prašymą pateikiančios teisingumo įstaigos prašoma, ji gali atsižvelgti į prašymą pateikiančios Susitariančiosios Šalies procesines normas, jeigu šios normos neprieštarauja jos valstybės įstatymams.

2. Jei teisingumo įstaiga, kuriai adresuotas prašymas, nekompetentinga jį įvykdyti, ji persiunčia prašymą kompetentingai teisingumo įstaigai ir praneša apie tai prašymą pateikiančiai įstaigai.

3. Prašymą pateikiančios teisingumo įstaigos prašymu teisingumo įstaiga, kuriai pateikiamas prašymas, laiku praneša jai ir suinteresuotoms šalims apie prašymo suteikti teisinę pagalbą įvykdymo laiką ir vietą, kad jos, jeigu tai leidžia Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymai, galėtų dalyvauti vykdant prašymą.

4. Įvykdžiusi prašymą, teisingumo įstaiga, kuriai adresuotas prašymas, išsiunčia dokumentus prašymą pateikusiai įstaigai. Tuo atveju, jei teisinė pagalba negalėjo būti suteikta, prašymas grąžinamas ir nurodomos aplinkybės, kliudančios jį įvykdyti.

 

9 straipsnis

Dokumentų įteikimo tvarka

 

1. Teisingumo įstaiga, kuriai pateikiamas prašymas, įteikia dokumentus pagal savo valstybėje galiojančius įstatymus, jeigu įteikiami dokumentai surašyti jos kalba arba prie jų pridėtas patvirtintas vertimas. Tais atvejais, kai dokumentai surašyti ne Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, kalba arba prie jų nepridėtas vertimas, jie įteikiami gavėjui, jei jis sutinka savo noru juos priimti.

2. Prašyme įteikti dokumentus turi būti nurodytas tikslus gavėjo adresas ir įteikiamų dokumentų pavadinimai. Jeigu paaiškėjo, kad prašyme įteikti dokumentus nurodytas ne visas ar netikslus adresas, įstaiga, kuriai pateikiamas prašymas, vadovaudamasi savo valstybės įstatymais, imasi priemonių tiksliam adresui nustatyti.

 

10 straipsnis

Dokumentų įteikimo patvirtinimas

 

Dokumentų įteikimo patvirtinimas įforminamas pagal įstatymus, galiojančius Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, teritorijoje. Patvirtinime turi būti nurodyta įteikimo laikas ir vieta, taip pat asmuo, kuriam įteikti dokumentai.

 

11 straipsnis

Dokumentų įteikimas ir piliečių apklausa per diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas

 

Susitariančiosios Šalys turi teisę per savo diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas įteikti dokumentus bei apklausti savo piliečius, esančius kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Tokiu atveju prievartos priemonės negali būti taikomos.

 

12 straipsnis

Liudytojų, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų, civilinių atsakovų, ekspertų iškvietimas į užsienį

 

1. Jeigu, atliekant parengtinį tardymą arba teisme nagrinėjant bylą, vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje atsiranda būtinybė iškviesti liudytoją, nukentėjusįjį, civilinį ieškovą ir atsakovą, jų atstovus ar ekspertą, esančius kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, reikia kreiptis į tos Šalies atitinkamą įstaigą, pavedant jai įteikti šaukimą.

2. Šaukiamajam neatvykus, kai byla nagrinėjama teisme, Susitariančiosios Šalys neturi teisės taikyti procesinių ir kitokių prievartos priemonių.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, nesvarbu, kokia jų pilietybė, atvykę pagal šaukimą į kitos Susitariančiosios Šalies atitinkamą įstaigą savo noru, tos Šalies teritorijoje negali būti patraukti baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn, suimti ar nubausti už kokią nors veiką, padarytą iki jiems kertant valstybės sieną. Tokie asmenys taip pat negali būti patraukti baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn, suimti ar nubausti, vadovaujantis jų parodymais ir išvadomis, kuriuos jie davė kaip ekspertai, arba dėl veikos, kuri yra nagrinėjimo dalykas.

4. Šia lengvata nesinaudoja šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, jeigu jie per 15 dienų po to, kai jiems buvo pranešta, kad jų buvimas nėra būtinas, neišvyksta iš prašymą pateikusios Susitariančiosios Šalies teritorijos. Į šį terminą neįskaitomas laikas, per kurį šie asmenys negalėjo išvykti iš prašymą pateikusios Susitariančiosios Šalies teritorijos dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių.

5. Liudytojai ir ekspertai, pagal šaukimą atvykę į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, turi teisę gauti iš juos iškvietusios įstaigos kelionės ir gyvenimo užsienyje išlaidų, taip pat dėl atitraukimo nuo darbo negauto darbo užmokesčio atlyginimą; be to, ekspertai turi teisę gauti atlyginimą už atliktą ekspertizę. Šaukime turi būti nurodyta, kokias išmokų rūšis turi teisę gauti iškviesti asmenys; jų prašymu šaukimą išsiuntusi Susitariančioji Šalis išmoka avansą atitinkamoms išlaidoms atlyginti.

 

13 straipsnis

Dokumentų galiojimas

 

1. Dokumentai, surašyti ar patvirtinti vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje atitinkamos įstaigos ar specialiai tam įgalioto asmens pagal jų kompetenciją ir pagal nustatytą formą bei patvirtinti herbiniu antspaudu, kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo.

2. Dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje turi oficialių dokumentų įrodomąją galią.

 

14 straipsnis

Išlaidos teikiant teisinę pagalbą

 

1. Susitariančioji Šalis, kuriai adresuotas prašymas, nereikalauja atlyginti išlaidų teikiant teisinę pagalbą, išskyrus išlaidas už ekspertizių atlikimą ir vežimą tranzitu.

2. Visos išlaidos, atsiradusios teikiant teisinę pagalbą Susitariančiųjų Šalių teritorijose, tenka joms pačioms, jeigu šioje Sutartyje nenumatyta kitaip.

 

15 straipsnis

Informacijos teikimas

 

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija bei Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Azerbaidžano Respublikos teisingumo ministerija bei Azerbaidžano Respublikos generalinė prokuratūra teikia viena kitai, jeigu to prašoma, informaciją apie jų valstybėse galiojančius ar galiojusius įstatymus ir jų taikymą teisingumo įstaigose.

 

16 straipsnis

Nemokama teisinė gynyba ir atleidimas nuo teismo išlaidų

 

Vienos Susitariančiosios Šalies piliečiams kitos Susitariančiosios Šalies teismuose ir kitose teisingumo įstaigose teisinė pagalba teikiama nemokamai, jiems užtikrinamas nemokamas teismo procesas bei atleidimas nuo teismo išlaidų tokiais pačiais pagrindais ir su tokiomis pačiomis lengvatomis kaip ir jos pačios piliečiams.

 

17 straipsnis

Civilinės būklės liudijimų ir kitų dokumentų persiuntimas

 

1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja viena kitos prašymu be vertimo ir nemokamai persiųsti civilinės būklės aktų registravimo liudijimus ir kitus dokumentus (apie išsilavinimą, darbą ir t. t.) apie kitos Susitariančiosios Šalies piliečių asmenines teises ir turtinius interesus.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigų gali būti persiunčiami neišversti ir nemokamai tiesiogiai suinteresuotiems asmenims, gyvenantiems kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, pagal jų prašymus.

 

18 straipsnis

Atsisakymas teikti teisinę pagalbą

 

1. Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos gali visiškai ar iš dalies atsisakyti patenkinti prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo, jeigu jo įvykdymas gali pažeisti žmogaus teises, pakenkti valstybės suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymams.

2. Priėmusios sprendimą atsisakyti patenkinti prašymą, Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos apie tai viena kitą informuoja raštu nurodydamos atsisakymo priežastis.

 

Antroji dalis

SPECIALIOSIOS NUOSTATOS

 

I SKYRIUS

TEISINĖ PAGALBA IR TEISINIAI SANTYKIAI CIVILINĖSE IR ŠEIMOS BYLOSE

 

19 straipsnis

Dokumentų apie asmeninę, šeiminę ir turtinę padėtį išdavimas

 

1. Dokumentus apie asmeninę, šeiminę ir turtinę padėtį, reikalingus gauti atleidimą nuo teismo išlaidų mokėjimo, išduoda tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra pareiškėjo gyvenamoji vieta ar buveinė, kompetentinga įstaiga.

2. Jeigu pareiškėjas neturi gyvenamosios vietos ar buveinės Susitariančiųjų Šalių teritorijose, pakanka dokumento, kurį patvirtina jo valstybės diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga.

3. Teismas, priimantis sprendimą dėl prašymo atleisti nuo teismo išlaidų mokėjimo, gali paprašyti papildomo paaiškinimo iš įstaigos, išdavusios dokumentą.

 

20 straipsnis

Teismų kompetencija

 

1. Jeigu šioje Sutartyje nenustatyta kitaip, abiejų Susitariančiųjų Šalių teismai yra kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą. Teismai kompetentingi nagrinėti juridiniams asmenims pareikštus ieškinius, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas.

2. Susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, kai yra rašytinis šalių susitarimas. Kai toks susitarimas yra, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki atsikirtimų dėl ieškinio esmės pateikimo. Šalys savo susitarimu išimtinės teismų kompetencijos pakeisti negali.

3. Jeigu abiejų Susitariančiųjų Šalių teismuose, kompetentinguose pagal šią Sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia.

4. Dėl ieškinių, susijusių su nuosavybės teise ir kitomis daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą, išskirtinai kompetentingi vietos, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismai.

 

21 straipsnis

Veiksnumas ir teisnumas

 

1. Fizinio asmens veiksnumą nustato tos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo ar kurios teritorijoje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, įstatymai.

2. Juridinio asmens teisnumą nustato tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jis įsteigtas, įstatymai.

 

22 straipsnis

Pripažinimas ribotai veiksniu arba neveiksniu. Veiksnumo sugrąžinimas

 

1. Bylose dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, kompetentingas yra tos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra asmuo, teismas.

2. Jeigu vienos Susitariančiosios Šalies teismas nustato, kad yra pagrindas pripažinti ribotai veiksniu arba neveiksniu kitos Susitariančiosios Šalies pilietį, kuris gyvena tos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jis praneša apie tai Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, teismui.

3. Jeigu teismas, kuriam buvo praneštas pagrindas pripažinti ribotai veiksniu arba neveiksniu, per tris mėnesius nepradeda nagrinėti bylos arba nepareiškia savo nuomonės, byla dėl pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu nagrinėjama tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra šio asmens gyvenamoji vieta, teisme. Sprendimas pripažinti asmenį ribotai veiksniu arba neveiksniu siunčiamas Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, kompetentingam teismui.

4. Šio straipsnio 1–3 dalių nuostatos atitinkamai taikomos ir sugrąžinant veiksnumą.

5. Neatidėliotinais atvejais, numatytais šio straipsnio 2 arba 3 dalyje, priemonių, būtinų apginti tą asmenį ar jo turtą, gali savarankiškai imtis Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra tas asmuo, teismas. Potvarkiai, susiję su šiomis priemonėmis, išsiunčiami Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra tas asmuo, teismui. Šie potvarkiai gali būti panaikinti, jei tos Susitariančiosios Šalies teismas nutaria kitaip.

6. Bylos dėl piliečio pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu abiejų Susitariančiųjų Šalių teismuose nagrinėjamos tik dalyvaujant prokurorui.

 

23 straipsnis

Pripažinimas nežinia kur esančiu, paskelbimas mirusiu ir mirties fakto nustatymas

 

1. Nagrinėti bylas dėl pripažinimo nežinia kur esančiu ir paskelbimo mirusiu arba dėl mirties fakto nustatymo kompetentingos yra tos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis asmuo buvo tuo metu, kai paskutinėmis žiniomis jis buvo gyvas, įstaigos.

2. Vienos Susitariančiosios Šalies įstaigos gali pripažinti kitos Susitariančiosios Šalies pilietį nežinia kur esančiu arba mirusiu, taip pat nustatyti jo mirties faktą jos teritorijoje gyvenančių asmenų prašymu, jeigu jų teisės ir interesai yra pagrįsti šios Susitariančiosios Šalies įstatymais.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais Susitariančiųjų Šalių įstaigos taiko savo valstybės įstatymus.

 

24 straipsnis

Santuokos sudarymas

 

1. Santuokos sudarymo sąlygas kiekvienam tuoktis ketinančiam asmeniui nustato Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis jis yra, įstatymai. Be to, turi būti laikomasi Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sudaroma santuoka, įstatymų reikalavimų dėl kliūčių santuokai sudaryti.

2. Santuokos sudarymo formą nustato tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sudaroma santuoka, įstatymai.

 

25 straipsnis

Sutuoktinių asmeniniai ir turtiniai teisiniai santykiai

 

1. Sutuoktinių asmeninius ir turtinius teisinius santykius nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą, įstatymai.

2. Jei vienas iš sutuoktinių gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, bet abu sutuoktiniai turi tą pačią pilietybę, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius nustato Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiai jie yra, įstatymai.

3. Jei vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo jų paskutinė bendra gyvenamoji vieta, įstatymai.

4. Jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys neturėjo bendros gyvenamosios vietos Susitariančiųjų Šalių teritorijose, taikomi Susitariančiosios Šalies, kurios įstaiga nagrinėja bylą, įstatymai.

5. Sutuoktinių teisinius santykius, susijusius su jų nekilnojamuoju turtu, nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra šis turtas, įstatymai.

 

26 straipsnis

Santuokos nutraukimas ir santuokos pripažinimas negaliojančia

 

1. Byloms dėl santuokos nutraukimo taikomi tos Susitariančiosios Šalies įstatymai ir kompetentingos yra tos Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiai sutuoktiniai buvo duodant prašymą, įstaigos. Jeigu sutuoktinių gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, tai kompetentingos yra ir tos Susitariančiosios Šalies įstaigos.

2. Jeigu duodant prašymą nutraukti santuoką vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kompetentingos yra abiejų Susitariančiųjų Šalių įstaigos. Šiuo atveju jos taiko savo valstybės įstatymus.

3. Byloms dėl santuokos pripažinimo negaliojančia taikomi tos Susitariančiosios Šalies įstatymai, kurie pagal šios Sutarties 24 straipsnį buvo taikyti sudarant santuoką. Šiuo atveju teismų kompetencija nustatoma atitinkamai vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis.

 

TĖVŲ IR VAIKŲ TARPUSAVIO TEISINIAI SANTYKIAI

 

27 straipsnis

Tėvystės ar vaiko gimimo nustatymas ir nuginčijimas

 

Tėvystės nustatymo ir nuginčijimo bei vaiko kilmės iš šios santuokos nustatymo bylos nagrinėjamos vadovaujantis Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis vaikas yra pagal gimimą, įstatymais.

 

28 straipsnis

Tėvų ir vaikų tarpusavio teisiniai santykiai

 

1. Tėvų ir vaikų teisinius santykius įtvirtina Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą, įstatymai.

2. Jeigu kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų teisinius santykius nustato Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas, įstatymai.

3. Byloms dėl tėvų išlaikymo iš pilnamečių vaikų išieškojimo taikomi Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje pretenduojantis gauti išlaikymą asmuo turi gyvenamąją vietą, įstatymai.

 

29 straipsnis

Nesantuokinis vaikas

 

Vaiko ir jo motinos bei jo tėvo, kurie nėra susituokę, teisinius santykius nustato Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas, įstatymai.

 

30 straipsnis

Teismų kompetencija

 

1. Priimti sprendimus bylose dėl teisinių santykių, nurodytų šios Sutarties 27–29 straipsniuose, kompetentingi yra Susitariančiosios Šalies, kurios įstatymai taikytini tokiais atvejais, teismai.

2. Jeigu ieškovas ir atsakovas gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, priimti sprendimus dėl jų teisinių santykių kompetentingi taip pat ir tos Susitariančiosios Šalies teismai, laikantis šios Sutarties 27 ir 29 straipsnių nuostatų.

 

ĮVAIKINIMAS

 

31 straipsnis

Įvaikinimas ir jo panaikinimas

 

1. Įvaikinant taikomi tos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas, įstatymai.

2. Jeigu įvaikina sutuoktiniai, kurių vienas yra vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, tai įvaikinimas turi atitikti įstatymų, galiojančių abiejų Susitariančiųjų Šalių teritorijose, reikalavimus.

3. Jeigu vaikas yra vienos, o įvaikintojas – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, įvaikinimui ar jo panaikinimui reikalingas vaiko, jei to reikalauja Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis jis yra, įstatymai, jo atstovo pagal įstatymą ir tos Susitariančios Šalies kompetentingos valstybinės įstaigos sutikimas.

 

32 straipsnis

Įstaigų kompetencija

 

Priimti sprendimą dėl įvaikinimo kompetentinga yra Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas, įstaiga, o šios Sutarties 31 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju kompetentinga yra Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sutuoktiniai turi arba turėjo paskutinę bendrą gyvenamąją vietą arba buveinę, įstaiga.

 

GLOBA IR RŪPYBA

 

33 straipsnis

Įstaigų kompetencija

 

1. Priimti sprendimus dėl Susitariančiųjų Šalių piliečių globos ir rūpybos kompetentinga yra Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra globotinas ar rūpintinas asmuo, globos ir rūpybos įstaiga, jeigu šioje Sutartyje nenumatyta kitaip. Šiuo atveju taikomi tos Susitariančiosios Šalies įstatymai.

2. Globėjo ir globotinio arba rūpintojo ir rūpintinio teisinius santykius nustato Susitariančiosios Šalies, kurios globos ir rūpybos įstaiga paskyrė globėją ar rūpintoją, įstatymai.

 

34 straipsnis

Priemonių dėl globos ir rūpybos taikymo tvarka

 

1. Jeigu vienos Susitariančiosios Šalies piliečio, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta, buveinė arba turtas yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, labui būtina imtis priemonių dėl globos ir rūpybos, tos Susitariančiosios Šalies globos ir rūpybos įstaiga nedelsdama privalo apie tai pranešti kompetentingai pagal 33 straipsnį globos ir rūpybos įstaigai.

2. Neatidėliotinais atvejais kitos Susitariančiosios Šalies globos ir rūpybos įstaiga, vadovaudamasi savo įstatymais, gali pati imtis būtinų laikinų priemonių. Tačiau apie tai ji turi nedelsdama pranešti kompetentingai pagal 33 straipsnį globos ir rūpybos įstaigai. Šios priemonės galioja tol, kol įstaiga, nurodyta šios Sutarties 33 straipsnyje, nepriima kitokio sprendimo.

 

35 straipsnis

Globos ir rūpybos perdavimas

 

1. Kompetentinga pagal šios Sutarties 33 straipsnio 1 dalį globos ir rūpybos įstaiga turi teisę perduoti globą ar rūpybą atitinkamoms kitos Susitariančiosios Šalies įstaigoms, jeigu globotinio ar rūpintinio gyvenamoji vieta, buveinė ar turtas yra toje valstybėje. Perdavimas galioja tik tuo atveju, jei įstaiga, kuriai pateiktas prašymas, sutinka perimti globą ar rūpybą ir apie tai informuoja prašymą pateikusią įstaigą.

2. Įstaiga, priėmusi globą ar rūpybą pagal šio straipsnio 1 dalį, vykdo ją vadovaudamasi savo valstybės įstatymais. Tačiau ji neturi teisės priimti sprendimų dėl globotinio ar rūpintinio asmeninio statuso, bet gali duoti leidimą sudaryti santuoką, kuris yra būtinas pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, įstatymus.

 

TURTINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

 

36 straipsnis

Nuosavybės teisė

 

1. Nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra šis turtas, įstatymai. Kuris turtas yra laikomas nekilnojamuoju, nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje šis turtas yra, įstatymai.

2. Nuosavybės teisę į transporto priemones, kurios registruotinos valstybiniuose registruose, nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra transporto priemonę įregistravusi įstaiga, įstatymai.

3. Nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą atsiradimas ir pabaiga nustatomi pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje turtas buvo tuo momentu, kai įvyko veiksmas arba buvo kitokia aplinkybė, tapusi tokios teisės atsiradimo ar pabaigos pagrindu, įstatymus. Nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą, kuris yra sandorio dalykas, atsiradimas ir pabaiga nustatomi pagal sandorio sudarymo vietos įstatymus, jeigu šalių susitarimu nenumatyta kitaip.

 

37 straipsnis

Sandorio forma

 

1. Sandorio formą nustato sandorio sudarymo vietos įstatymai.

2. Sandorio dėl nekilnojamojo turto ir teisių į jį formą nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje toks turtas yra, įstatymai.

 

38 straipsnis

Žalos atlyginimas

1. Prievolės atlyginti žalą, išskyrus prievoles, atsirandančias dėl sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba buvo kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, įstatymus.

2. Jeigu ieškovas ir atsakovas yra vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, taikomi tos Susitariančiosios Šalies įstatymai.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytose bylose kompetentingas yra Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba buvo kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teismas. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta, teismui.

 

39 straipsnis

Ieškinio senatis

 

Ieškinio senaties klausimai sprendžiami remiantis įstatymais, kurie taikomi tokiems teisiniams santykiams reguliuoti.

 

PAVELDĖJIMAS

 

40 straipsnis

Lygiateisiškumo principas

 

Vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai gali paveldėti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje turtą ar teises pagal įstatymą ar testamentą tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokio paties dydžio kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai.

 

41 straipsnis

Paveldėjimo teisė

 

1. Kilnojamojo turto paveldėjimo teisę nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo palikėjo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta, įstatymai.

2. Nekilnojamojo turto paveldėjimo teisę nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra turtas, įstatymai.

 

42 straipsnis

Išmarinis turtas

 

Jeigu pagal Susitariančiosios Šalies įstatymus, taikytinus paveldėjimui, paveldėtojas yra valstybė, tai paveldimas kilnojamasis turtas perduodamas valstybei, kurios pilietis mirties momentu buvo palikėjas, o nekilnojamasis turtas pereina nuosavybėn tos valstybės, kurios teritorijoje jis yra.

 

43 straipsnis

Testamentas

 

Asmens gebėjimą sudaryti testamentą ir jį atšaukti, taip pat testamento sudarymo ir jo atšaukimo formą nustato Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo palikėjo gyvenamoji vieta sudarant testamentą, įstatymai. Tačiau testamentas ar jo atšaukimas negali būti pripažinti negaliojančiais dėl to, kad nebuvo laikytasi nustatytos formos, jeigu ši atitinka jo sudarymo vietos įstatymų reikalavimus.

 

44 straipsnis

Kompetencija paveldėjimo bylose

 

1. Kilnojamojo turto paveldėjimo bylas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus, nagrinėja Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra paveldimas kilnojamasis turtas, teisingumo įstaigos.

2. Nekilnojamojo turto paveldėjimo bylas nagrinėja Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra tas turtas, įstaigos.

3. Šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos ginčams paveldėjimo bylose.

 

45 straipsnis

Palikimo apsauga

 

1. Vienos Susitariančiosios Šalies įstaigos imasi savo įstatymuose numatytų priemonių apsaugoti jos teritorijoje esantį paveldimą turtą, paliktą kitos Susitariančiosios Šalies piliečio.

2. Įstaigos, atsakingos už palikimo apsaugą po kitos Susitariančiosios Šalies piliečio mirties, privalo nedelsdamos pranešti tos Susitariančiosios Šalies diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai apie palikėjo mirtį ir apie asmenis, pareiškusius savo teises į palikimą, žinomas aplinkybes apie asmenis, turinčius teises į palikimą, jų buvimo vietą, esamą testamentą, turto dydį ir vertę, taip pat apie priemones, kurių imtasi palikimui apsaugoti.

3. Diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos reikalavimu joms perduodamas paveldimas kilnojamasis turtas ir mirusiojo dokumentai.

 

46 straipsnis

Diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos teisės

 

Vienos Susitariančiosios Šalies diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga turi teisę atstovauti savo Šalies piliečių interesams dėl paveldėjimo kitos Susitariančiosios Šalies įstaigose be atskiro įgaliojimo, išskyrus teisę atsisakyti paveldėjimo, jeigu tie piliečiai jų nesant arba dėl kitų svarbių priežasčių negali laiku apginti savo teisių bei interesų ir nepaskyrė įgaliotinio.

 

47 straipsnis

Specialioji taisyklė

 

Jeigu vienos Susitariančiosios Šalies pilietis mirė kelionės metu kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kurioje jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tai pinigai ir daiktai, kuriuos jis turėjo su savimi, be jokių formalumų perduodami Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis buvo mirusysis, diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

 

48 straipsnis

Palikimo perdavimas

 

1. Jeigu kilnojamasis paveldimas turtas ar pinigų suma, gauta pardavus kilnojamąjį ar nekilnojamąjį paveldimą turtą, baigus paveldėjimo bylą, turi būti perduoti įpėdiniams, kurių gyvenamoji vieta arba buveinė yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, tai paveldimas turtas ar gauta pinigų suma perduodami tos Susitariančiosios Šalies diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

2. Kompetentinga paveldėjimo bylose įstaiga paveda perduoti paveldimą turtą diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

3. Šis turtas gali būti perduotas įpėdiniams, jeigu:

1) yra apmokėti arba užtikrinti visi palikėjo kreditorių reikalavimai, pareikšti Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra paveldimas turtas, įstatymuose nustatytu terminu;

2) yra sumokėti arba užtikrinti visi su paveldėjimu susiję mokesčiai;

3) kompetentingos įstaigos davė leidimą, jeigu tai būtina, išvežti paveldimą turtą.

4. Piniginės sumos pervedamos vadovaujantis Susitariančiųjų Šalių teritorijose galiojančiais įstatymais.

 

SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

 

49 straipsnis

Sprendimų civilinėse ir šeimos bylose, taip pat baudžiamosiose bylose dėl žalos atlyginimo pripažinimas ir vykdymas

 

1. Susitariančiosios Šalys abipusiškai pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimo padarytos žalos atlyginimo.

2. Susitariančiųjų Šalių teritorijose be specialios teisenos pagal savo pobūdį taip pat pripažįstami vykdymo nereikalaujantys globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ir kitų įstaigų sprendimai civilinėse ir šeimos bylose.

 

PRAŠYMŲ LEISTI VYKDYTI SPRENDIMUS NAGRINĖJIMAS

 

50 straipsnis

Teismų kompetencija

 

1. Nagrinėti prašymus leisti vykdyti sprendimus kompetentingi yra Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi būti vykdomi, teismai.

2. Prašymas leisti vykdyti sprendimą paduodamas pirmosios instancijos teismui, priėmusiam sprendimą byloje. Prašymas, paduotas pirmosios instancijos teismui, priėmusiam sprendimą byloje, persiunčiamas kompetentingam priimti sprendimą dėl prašymo teismui.

3. Prie prašymo pridedamas pagal šios Sutarties 5 straipsnio 2 dalį patvirtintas vertimas.

 

51 straipsnis

Prašymas

 

Prie prašymo leisti vykdyti sprendimą būtina pridėti:

1) teismo patvirtintą sprendimo kopiją;

2) oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto;

3) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam teismo procese, buvo laiku ir deramai bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą;

4) šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų dokumentų patvirtinti vertimai.

 

SPRENDIMŲ VYKDYMO TVARKA

 

52 straipsnis

Vykdymo tvarka

 

Sprendimų vykdymo tvarką nustato Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimai turi būti vykdomi, įstatymai.

 

53 straipsnis

Teismo išlaidos

 

Teismų sprendimų vykdymo išlaidoms taikomi Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimai turi būti vykdomi, įstatymai.

 

54 straipsnis

Atsisakymas pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus

 

Pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu:

1) padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo teismo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotam asmeniui nebuvo laiku ir deramai įteiktas šaukimas į teismą;

2) dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių Susitariančiosios Šalies teritorij