KONSULINĖ KONVENCIJA TARP LIETUVOS RESPUBLIKOS IR LENKIJOS RESPUBLIKOS

Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika,

išreikšdamos norą vystyti kaimyninius santykius, stiprinti draugystę ir gilinti abipusiai naudingą bendradarbiavimą,

siekdamos sureguliuoti ir vystyti konsulinius santykius tarp abiejų Valstybių, remiantis visokeriopų lengvatų, ginant piliečių teises ir interesus, suteikimo principu,

nutarė sudaryti konsulinę Konvenciją ir susitarė:

I DALIS

DEFINICIJOS

1 straipsnis

1. Šioje Konvencijoje naudojamos sąvokos turi tokią reikšmę:

1) „konsulinė įstaiga“ – generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas arba konsulinė agentūra;

2) „konsulinė apygarda“ – teritorija, skirta konsulinei įstaigai konsulinėms funkcijoms vykdyti;

3) „konsulinės įstaigos vadovas“ – asmuo, įgaliotas tokio pobūdžio veiklai;

4) „konsulinis tarnautojas“ – kiekvienas asmuo, įskaitant konsulinės įstaigos vadovą, įgaliotas vykdyti konsulines funkcijas;

5) „konsulinis darbuotojas“ – kiekvienas asmuo, dirbantis konsulinėje įstaigoje administracinį ar techninį darbą;

6) „tarnybinio personalo narys“ – kiekvienas asmuo, dirbantis konsulinės įstaigos namų ūkyje;

7) „konsulinės įstaigos nariai“ – konsuliniai tarnautojai, konsuliniai darbuotojai ir tarnybinio personalo nariai;

8) „asmeninio personalo narys“ – asmuo, dirbantis tik asmeninėje konsulinės įstaigos nario tarnyboje;

9) „šeimos narys“ – konsulinės įstaigos nario sutuoktinis arba sutuoktinė, jų vaikai ir tėvai, jei jie gyvena kartu su konsulinės įstaigos nariu ir yra jo išlaikomi;

10) „konsulinės patalpos“ – konsulinės įstaigos tikslams naudojami pastatai arba pastatų dalys, įskaitant konsulinės įstaigos vadovo rezidenciją, ir teritorija, esanti prie šių pastatų, nepriklausomai nuo to, kieno jie yra nuosavybė, jeigu yra naudojami tik konsulinės įstaigos tikslams;

11) „konsuliniai archyvai“ – visi raštai, dokumentai, korespondencija, knygos, filmai, techninės priemonės informacijai rinkti ir ja naudotis, konsulinės įstaigos rejestrai ir šifrai bei kodai, kartotekos, taip pat įranga jų saugojimui ir laikymui;

12) „laivas“ – kiekvienas civilinis plaukiojantis įrenginys, turintis teisę iškelti siunčiančiosios Valstybės vėliavą ir užregistruotas toje valstybėje;

13) „orlaivis“ – kiekvienas civilinis skraidantis įrenginys, turintis teisę naudoti priklausomybės siunčiančiajai Valstybei ženklus ir užregistruotas toje valstybėje.

2. Šios Konvencijos nuostatai, taikomi siunčiančiosios Valstybės piliečiams, atitinkamai taikomi ir juridiniams asmenims, įskaitant komercines bendrijas, kurie yra įsteigti remiantis siunčiančiosios Valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais bei kurių būstinė yra tos Valstybės teritorijoje.

II DALIS

KONSULINIŲ ĮSTAIGŲ STEIGIMAS BEI KONSULINĖS ĮSTAIGOS NARIŲ SKYRIMAS

2 straipsnis

1. Konsulinė įstaiga gali būti įsteigta priimančiosios Valstybės teritorijoje tik šiai Valstybei sutikus.

2. Konsulinės įstaigos buvimo vieta, jos klasė ir konsulinė apygarda yra nustatomos siunčiančiosios Valstybės ir turi būti priimančiosios Valstybės aprobuotos.

3. Vėlesni konsulinės įstaigos buvimo vietos, jos klasės ir konsulinės apygardos pakeitimai gali būti siunčiančiosios Valstybės daromi tik sutikus priimančiajai Valstybei.

3 straipsnis

1. Konsulinės įstaigos vadovui bus leista atlikti savo funkcijas tik įteikus priimančiajai Valstybei komisinius raštus ir gavus jos egzekvatūrą.

2. Siunčiančioji Valstybė perduoda komisinius raštus dėl konsulinės įstaigos vadovo skyrimo priimančiosios Valstybės Užsienio reikalų ministerijai, tarpininkaujant siunčiančiosios Valstybės diplomatinei atstovybei ar kitu tinkamu būdu. Komisiniuose raštuose patvirtinami konsulinės įstaigos vadovo vardas, pavardė ir rangas, pilietybė, konsulinė apygarda, kurioje jis vykdys savo funkcijas, bei konsulinės įstaigos buvimo vieta.

3. Įteikus komisinius raštus dėl konsulinės įstaigos vadovo skyrimo, priimančioji Valstybė suteikia jam egzekvatūrą kaip galima greičiau.

4. Iki egzekvatūros suteikimo priimančioji Valstybė gali duoti konsulinės įstaigos vadovui sutikimą laikinai vykdyti jo funkcijas.

5. Konsulinės įstaigos vadovas gali pradėti vykdyti savo funkcijas, kai priimančioji Valstybė suteikia jam egzekvatūrą ar kitus įgaliojimus.

6. Priimančiosios Valstybės valdžia imasi būtinų priemonių, kad konsulinės įstaigos vadovas galėtų vykdyti savo funkcijas nuo to momento, kai jam buvo leista vykdyti tas funkcijas, net ir laikinai.

4 straipsnis

1. Siunčiančioji Valstybė informuoja priimančiosios Valstybės Užsienio reikalų ministeriją apie konsulinio tarnautojo, siunčiamo į konsulinę įstaigą ne įstaigos vadovo pareigoms, vardą, pavardę, pilietybę, rangą ir pareigas, taip pat apie konsulinio darbuotojo vardą, pavardę, pilietybę ir pareigas.

2. Atitinkami priimančiosios Valstybės organai nemokamai išduoda kiekvienam konsuliniam tarnautojui dokumentą, patvirtinantį jo asmens tapatybę ir rangą.

3. Šio straipsnio 2 punkto nuostatai taikomi taipogi ir konsuliniams darbuotojams, tarnybinio ir asmeninio personalo nariams, jei tie asmenys nėra priimančiosios Valstybės piliečiai ir neturi toje valstybėje nuolatinės gyvenamosios vietos.

4. Šio straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatai atitinkamai taikomi šeimos nariams.

5 straipsnis

Konsuliniai tarnautojai gali būti tik siunčiančiosios Valstybės piliečiai, neturintys priimančiojoje Valstybėje pastovios gyvenamosios vietos ir neužsiimantys toje Valstybėje jokia kita apmokama veikla, išskyrus savo tarnybines funkcijas.

6 straipsnis

Priimančioji Valstybė gali bet kuriuo metu, neprivalėdama pagrįsti savo sprendimo, pranešti diplomatiniu keliu ar kitu tinkamu būdu siunčiančiajai Valstybei apie tai, kad konsulinės įstaigos vadovo egzekvatūra yra atšaukta, arba kad konsulinis tarnautojas yra pripažintas persona non grata, ar kad koks nors kitas konsulinės įstaigos narys yra nepageidaujamas asmuo. Tuo atveju siunčiančioji Valstybė privalo atšaukti tokį asmenį, jeigu jis jau pradėjo vykdyti savo funkcijas. Jeigu siunčiančioji Valstybė neįvykdys to įsipareigojimo per priimtinus terminus, priimančioji Valstybė gali nebepripažinti tokio asmens konsulinės įstaigos nariu.

7 straipsnis

Suinteresuotoms valstybėms pasikeitus oficialiomis notomis ir nė vienai iš jų aiškiai neprieštaraujant, siunčiančioji Valstybė gali patikėti konsulinei įstaigai, įsteigtai vienoje valstybėje, vykdyti konsulines funkcijas kitoje valstybėje.

8 straipsnis

Atitinkamai pasiuntus priimančiajai Valstybei oficialią notą ir jai neprieštaraujant, siunčiančiosios Valstybės konsulinė įstaiga gali vykdyti priimančiojoje Valstybėje konsulines funkcijas trečiosios valstybės naudai.

III DALIS

LENGVATOS, PRIVILEGIJOS IR IMUNITETAI

9 straipsnis

1. Priimančioji Valstybė suteikia konsulinei įstaigai visokių lengvatų jai vykdant savo funkcijas ir imasi atitinkamų priemonių tam, kad konsulinės įstaigos nariai galėtų vykdyti savo tarnybinę veiklą ir naudotis teisėmis, privilegijomis ir imunitetais, numatytais šioje Konvencijoje. Priimančioji Valstybė imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų įstaigos saugumą.

2. Priimančioji Valstybė traktuoja konsulinius tarnautojus su derama pagarba ir imasi visų atitinkamų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam kėsinimuisi į jų asmenį, laisvę ar orumą.

10 straipsnis

1. Jei konsulinės įstaigos vadovas negali vykdyti savo funkcijų arba jei konsulinės įstaigos vadovo pareigybė neužimta, vietoje konsulinės įstaigos vadovo gali laikinai veikti laikinasis vadovas.

2. Laikinojo vadovo vardas ir pavardė pranešami siunčiant oficialią notą arba per siunčiančiosios Valstybės diplomatinę atstovybę, arba kai ši Valstybė neturi diplomatinės atstovybės priimančiojoje Valstybėje, per konsulinės įstaigos vadovą, o tuo atveju, kai jis negali to atlikti, per atitinkamus siunčiančiosios Valstybės valdžios organus priimančiosios Valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba tos ministerijos paskirtiems valdžios organams. Ši nota turi būti pasiųsta iš anksto. Priimančiajai Valstybei sutikus, laikinuoju vadovu gali būti priimtas asmuo, kuris nėra nei siunčiančiosios Valstybės diplomatinis atstovas, nei konsulinis tarnautojas priimančiojoje Valstybėje.

3. Atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai privalo teikti laikinajam vadovui pagalbą ir apsaugą. Jo vadovavimo įstaigai laikotarpiu šios Konvencijos nuostatai taikomi jam tais pačiais principais, kaip ir tos konsulinės įstaigos vadovui. Tačiau priimančioji Valstybė neįpareigota pripažinti laikinajam vadovui lengvatų, privilegijų ir imunitetų, kuriais naudojasi konsulinės įstaigos vadovas, atitikdamas tuos reikalavimus, kurių neatitinka laikinasis vadovas.

4. Jei esant aplinkybėms, numatytoms šio straipsnio 1 punkte, laikinuoju vadovu siunčiančioji Valstybė skiria asmenį, kuris yra siunčiančiosios Valstybės diplomatinės atstovybės personalo narys arba Užsienio reikalų ministerijos atstovas, jis naudojasi diplomatinėmis privilegijomis ir imunitetais, jeigu priimančioji Valstybė tam neprieštarauja.

11 straipsnis

1. Siunčiančioji Valstybė priimančiosios Valstybės įstatymuose bei poįstatyminiuse aktuose numatyta tvarka turi teisę:

1) įgyti ir turėti savo nuosavybėje arba nuomoti bei naudotis teritorijomis, pastatais ar pastatų dalimis, skirtais konsulinei įstaigai, konsulinės įstaigos vadovo rezidencijai ar kitų konsulinės įstaigos narių butams;

2) statyti arba pritaikyti toms pačioms reikmėms pastatus įgytose teritorijose;

3) perduoti tokiu būdu pastatytų ar įgytų teritorijų, pastatų bei pastatų dalių nuosavybės teises.

2. Priimančioji Valstybė esant reikalui privalo padėti konsulinei įstaigai rasti jos nariams tinkamus butus.

3. Šio straipsnio 1 punkto nuostatai neatleidžia siunčiančiosios Valstybės nuo pareigos laikytis statybos, urbanistikos ir paminklų apsaugos apribojimų, taikomų plotui, kuriame yra arba bus išvardintos teritorijos, pastatai arba jų dalys.

12 straipsnis

1. Lenta su siunčiančiosios Valstybės herbu bei atitinkamu užrašu siunčiančiosios Valstybės kalba ir priimančiosios Valstybės kalba, žyminti konsulinę įstaigą, gali būti iškabinta ant pastato, kuriame yra konsulinė įstaiga, ir ant konsulinės įstaigos vadovo rezidencijos.

2. Siunčiančiosios Valstybės vėliava gali būti iškelta ant pastato, kuriame yra konsulinė įstaiga, bei ant konsulinės įstaigos vadovo rezidencijos.

3. Konsulinės įstaigos vadovas taip pat gali iškelti siunčiančiosios Valstybės vėliavą ant savo transporto priemonių.

13 straipsnis

1. Pastatai ar jų dalys, naudojami tik konsulinės įstaigos tikslams, o taip pat prie jų esanti teritorija yra neliečiami.

Priimančiosios Valstybės valdžios organai negali įeiti į pastatus arba jų dalis, kurie skirti tik konsulinės įstaigos tikslams, bei į prie jų esančią teritoriją, taip pat į gyvenamąsias patalpas, esančias tuose pastatuose ar jų dalyse, be siunčiančiosios Valstybės konsulinės įstaigos vadovo, diplomatinės atstovybės vadovo arba vieno iš jų paskirto asmens sutikimo.

2. Šio straipsnio 1 punkto nutarimai taikomi ir konsulinių tarnautojų bei konsulinių darbuotojų gyvenamosioms patalpoms.

14 straipsnis

Konsulinės patalpos, jų įranga, konsulinės įstaigos turtas ir jos transporto priemonės negali būti kokia nors forma rekvizuojami krašto gynybos, visuomeninio panaudojimo ar kitais tikslais.

15 straipsnis

1. Konsulinės įstaigos patalpos, konsulinės įstaigos vadovo rezidencija, taip pat konsulinės įstaigos narių butai, kurių savininkas ar nuomininkas yra siunčiančioji Valstybė arba koks nors asmuo, veikiantis jos vardu, yra atleidžiami nuo visokių rinkliavų bei valstybinių, regioninių ir komunalinių mokesčių, išskyrus rinkliavas, renkamas už tam tikras paslaugas.

2. Lengvatos, numatytos šio straipsnio 1 punkte, netaikomos rinkliavoms ir mokesčiams, kurie renkami pagal priimančiosios Valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus, asmens, kuris sudarė sutartį su siunčiančiąja Valstybe ar su jos vardu veikiančiu asmeniu, atžvilgiu.

3. Šio straipsnio 1 punkto nuostatai taikomi taip pat ir transporto priemonėms, kurios yra siunčiančiosios Valstybės nuosavybė ir skirtos konsulinės įstaigos tikslams.

16 straipsnis

Konsuliniai archyvai ir dokumentacija yra neliečiami bet kuriuo metu ir nepriklausomai nuo jų buvimo vietos.

17 straipsnis

1. Priimančioji Valstybė suteikia ir saugo susisiekimo laisvę visais konsulinės įstaigos tikslais. Susisiekdama su siunčiančiosios Valstybės vyriausybe, diplomatinėmis atstovybėmis bei konsulinėmis įstaigomis, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, konsulinė įstaiga gali naudotis visomis tinkamomis ryšių priemonėmis, įskaitant diplomatinius ir konsulinius kurjerius, diplomatinį bei konsulinį paštą, taip pat užkoduotą arba užšifruotą korespondenciją. Įrengti radijo siųstuvą ir naudoti jį konsulinė įstaiga gali tik su priimančiosios Valstybės sutikimu.

2. Konsulinės įstaigos tarnybinė korespondencija yra neliečiama. „Tarnybinė korespondencija“ – tai visa korespondencija, susijusi su konsuline įstaiga ir jos funkcijomis.

3. Konsulinis paštas turi būti su matomais išoriniais ženklais, išreiškiančiais jo pobūdį, ir jame gali būti tik įstaigos korespondencija, o taip pat dokumentai bei daiktai, skirti tik tarnybiniam naudojimui.

4. Konsulinis paštas negali būti atplėšiamas ir sulaikomas.

5. Konsulinis kurjeris privalo turėti tarnybinį dokumentą, patvirtinantį jo statusą ir nurodantį konsulinį paštą sudarančių vienetų skaičių. Konsuliniu kurjeriu gali būti tik siunčiančiosios Valstybės pilietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos priimančiojoje Valstybėje. Vykdydamas savo funkcijas, konsulinis kurjeris yra priimančiosios Valstybės saugomas ir naudojasi asmens neliečiamybe, negali būti sulaikytas, areštuotas, jo asmens laisvė negali būti apribota jokiu kitu būdu.

6. Konsulinis paštas gali būti patikėtas laivo kapitonui ar orlaivio vadui. Kapitonas (vadas) turi turėti tarnybinį dokumentą, nurodantį vienetų, sudarančių konsulinį paštą, skaičių, tačiau jis nelaikomas konsuliniu kurjeriu. Konsulinis tarnautojas netrukdomai priima konsulinį paštą tiesiogiai iš laivo kapitono ar orlaivio vado ir perduoda jam šį paštą tokiu pat būdu.

18 straipsnis

1. Konsuliniai tarnautojai nepriklauso priimančiosios Valstybės baudžiamajai, civilinei ir administracinei jurisdikcijai. Jie naudojasi asmens neliečiamybe, todėl negali būti sulaikomi, areštuojami, jų asmens laisvė negali būti apribota jokiu kitu būdu.

2. Konsuliniai darbuotojai ir tarnybinio personalo nariai nepriklauso priimančiosios Valstybės baudžiamajai, civilinei ir administracinei jurisdikcijai tarnybinių pareigų vykdymo metu.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatai negalioja civilinėms byloms:

1) iškeltoms konsulinės įstaigos nariui, sudariusiam sutartį, kurioje jis nedalyvauja aiškiai išreikštu ar sutartu būdu kaip siunčiančiosios Valstybės atstovas;

2) iškeltoms dėl žalos, padarytos antžeminio transporto priemonės, laivo ar orlaivio, įvykus nelaimingam atsitikimui priimančiojoje Valstybėje;

3) paveldėjimo byloms, kuriose konsulinės įstaigos narys dalyvauja kaip paveldėtojas, išskirtinės gavėjas, testamento vykdytojas, palikimo valdytojas, globėjas arba rūpintojas, veikdamas kaip privatus asmuo.

4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 punktų nuostatai atitinkamai taikomi ir šeimos nariams.

19 straipsnis

1. Siunčiančioji Valstybė gali atsisakyti privilegijų ir imunitetų, apibrėžtų 18 straipsnyje. Atsisakymas visada turi būti aiškiai išreikštas ir oficialia nota praneštas priimančiajai Valstybei.

2. Konsulinės įstaigos nariui pareiškus ieškinį byloje, kurioje jis gali naudotis imunitetu nuo priimančiosios Valstybės jurisdikcijos, jis neturi teisės remtis imunitetu nuo jurisdikcijos bet kurio priešieškinio, tiesiogiai susijusio su pagrindiniu ieškiniu, atveju.

3. Atsisakymas imuniteto nuo teisminio arba administracinio proceso jurisdikcijos nereiškia, kad atsisakoma imuniteto, susijusio su nuosprendžio, sprendimo ar nutarimo vykdymu. Šiuo atveju reikia atskiro atsisakymo.

20 straipsnis

1. Konsulinės įstaigos nariai gali būti kviečiami kaip liudytojai į priimančiosios Valstybės teismą ar kitus atitinkamus valdžios organus duoti parodymus. Jei konsulinis tarnautojas atsisako atvykti ar duoti parodymus, jo atžvilgiu negalima naudoti prievartos priemonių ar sankcijų.

Konsuliniai darbuotojai ir tarnybinio personalo nariai negali atsisakyti duoti parodymus, išskyrus atvejus, apibrėžtus šio straipsnio 3 punkte.

2. Priimančiosios Valstybės valdžios organas, kviečiantis konsulinės įstaigos narį duoti parodymus, neturi trukdyti jam vykdyti tarnybinių funkcijų. Tokius parodymus iš konsulinės įstaigos nario galima gauti konsulinėje įstaigoje, rezidencijoje arba jo bute.

3. Konsulinės įstaigos nariai neprivalo duoti parodymų apie faktus, kurie susiję su jų tarnybinių pareigų vykdymu, ir pristatyti įstaigos korespondencijos bei kitų dokumentų iš konsulinių archyvų. Ši nuostata taikoma taip pat konsulinės įstaigos narių šeimos nariams ir asmeninio personalo nariams, kai kalbama apie faktus, susijusius su konsulinės įstaigos veikla.

4. Konsulinės įstaigos nariai neprivalo pareikšti nuomonės kaip siunčiančiosios Valstybės teisės ekspertai.

21 straipsnis

Konsulinės įstaigos nariai bei jų šeimos nariai priimančiojoje Valstybėje yra atleisti nuo asmeninių prievolių ir bet kokio pobūdžio visuomeninės tarnybos, nuo karinės tarnybos bei šių karinių prievolių: rekvizicijos, kontribucijos ir privalomo apgyvendinimo.

22 straipsnis

Konsulinės įstaigos nariai, o taip pat jų šeimos nariai yra atleisti nuo priimančiosios Valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų numatytų registracijos, leidimo būti šalyje ir kitų panašių reikalavimų, kurie galioja užsieniečiams.

23 straipsnis

1. Konsulinės įstaigos nariai ir jų šeimos nariai yra atleidžiami nuo visų rinkliavų, muitų, asmeninių ir turto mokesčių – valstybinių regioninių ir komunalinių – išskyrus:

1) netiesioginius tos rūšies mokesčius, kurie yra iš anksto įskaityti į prekių ar paslaugų kainą;

2) rinkliavas ir mokesčius, renkamus už asmeninį nekilnojamąjį turtą, esantį priimančiosios Valstybės teritorijoje, laikantis šios Konvencijos 15 straipsnio nuostatų;

3) palikimo mokesčius ir nuosavybės teisės perdavimo mokesčius, kuriuos renka priimančioji Valstybė;

4) rinkliavas ir mokesčius, renkamus už privačias pajamas, įskaitant pajamas už kapitalą, kurių šaltinis yra priimančiojoje Valstybėje, bei mokesčius už kapitalą, investuotą į priimančiosios Valstybės prekybines ar finansines įmones;

5) registracines, teismines, hipotetines bei žymines rinkliavas, laikantis šios Konvencijos 15 straipsnio nuostatų.

2. Konsulinės įstaigos nariai, įdarbindami asmenis, kurių atlyginimai ar algos nėra atleidžiami nuo pajamų mokesčių priimančiojoje Valstybėje, turi vykdyti pareigas, kurias privalo vykdyti darbdavys pagal tos valstybės pajamų mokesčių įstatymus bei poįstatyminius aktus.

24 straipsnis

1. Priimančioji Valstybė pagal galiojančius įstatymus ir poįstatyminius aktus leidžia įvežti ir išvežti tokį turtą ir atleidžia jį nuo muitų, mokesčių bei rinkliavų, išskyrus rinkliavas už pakrovimą, pervežimą, saugojimą ir iškrovimą bei kitas paslaugas:

1) daiktus, skirtus oficialiam konsulinės įstaigos naudojimui;

2) daiktus, įskaitant transporto priemones, skirtus asmeniniam konsulinių įstaigų narių bei jų šeimos narių naudojimui, įskaitant daiktus, skirtus įsikūrimui.

2. Asmeninis konsulinio tarnautojo ir jo šeimos narių bagažas netikrinamas, jeigu nėra pagrindo įtarti, kad jame be daiktų, kurių įvežimas leidžiamas pagal šio straipsnio 1 punkto 2 papunktį, yra dar kitų daiktų arba daiktų, kurių įvežimas ir išvežimas yra uždraustas priimančiosios Valstybės įstatymų ar karantino taisyklių. Tokį patikrinimą galima vykdyti tik dalyvaujant konsuliniam tarnautojui ar jo įgaliotajam atstovui.

25 straipsnis

Atsižvelgdama į savo įstatymus ir poįstatyminius aktus dėl zonų, į kurias įeiti draudžiama arba įėjimas apribotas valstybės saugumo sumetimais, priimančioji Valstybė užtikrina visiems konsulinės įstaigos nariams judėjimo savo teritorijoje laisvę. Tačiau visais atvejais priimančioji Valstybė užtikrina konsuliniam tarnautojui galimybę atlikti jo funkcijas.

26 straipsnis

1. Privilegijos ir imunitetai, numatyti šioje Konvencijoje, išskyrus apibrėžtus 20 straipsnio 3 ir 4 punktų nuostatais, netaikomi konsuliniams darbuotojams, taip pat tarnybinio personalo nariams, jeigu jie yra priimančiosios Valstybės piliečiai arba turi pastovią gyvenamąją vietą toje Valstybėje.

2. Konsulinės įstaigos nario, kuris yra priimančiosios Valstybės pilietis arba turi pastovią gyvenamąją vietą toje Valstybėje, šeimos nariai, taip pat, kai šie šeimos nariai yra priimančiosios Valstybės piliečiai ar turi pastovią gyvenamąją vietą toje Valstybėje arba užsiima toje Valstybėje darbine veikla, už kurią gauna atlyginimą, išskyrus 20 straipsnio 3 punkto nuostatuose nurodytas išimtis, nesinaudoja jokiomis privilegijomis ir imunitetais.

3. Šioje Konvencijoje numatytos privilegijos ir imunitetai, išskyrus apibrėžtus 20 straipsnio 3 punkte, nebus taikomi asmeninio personalo nariams.

4. Priimančioji Valstybė savo jurisdikciją taikys asmenims, paminėtiems šio straipsnio 1-3 punktuose taip, jog be reikalo netrukdytų konsulinei įstaigai vykdyti savo funkcijas.

27 straipsnis

Visi asmenys, kurie pagal šią Konvenciją naudojasi privilegijomis ir imunitetais, privalo, be žalos toms privilegijoms ir imunitetams, gerbti priimančiosios Valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus, įskaitant tuos, kurie reguliuoja eismo bei automobilių draudimo tvarką.

IV DALIS

KONSULINĖS FUNKCIJOS

28 straipsnis

1. Konsulinis tarnautojas turi teisę konsulinės apygardos ribose vykdyti funkcijas, išvardintas šioje Konvencijos dalyje. Be to, konsulinis tarnautojas gali vykdyti kitas oficialias konsulines funkcijas, jeigu jos neprieštarauja priimančiosios Valstybės teisei.

2. Konsulinis tarnautojas, pranešus oficialia nota priimančiajai Valstybei, gali veikti kaip siunčiančiosios Valstybės atstovas prie kiekvienos tarptautinės organizacijos.

3. Konsulinis tarnautojas, vykdydamas savo funkcijas, gali kreiptis raštu ar žodžiu į atitinkamus Valstybės valdžios organus konsulinėje apygardoje, įskaitant ir centrinės valdžios atstovus.

4. Konsulinis tarnautojas turi teisę rinkti konsulinius mokesčius pagal siunčiančiosios Valstybės įstatymus.

29 straipsnis

Konsulinis tarnautojas turi teisę:

1) ginti siunčiančiosios Valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų teises;

2) remti prekybinių, ekonominių, mokslinių ir kultūrinių santykių tarp siunčiančiosios Valstybės ir priimančiosios Valstybės vystymą bei kitais būdais remti draugiškų santykių tarp jų plėtojimą.

30 straipsnis

1. Konsulinis tarnautojas turi teisę:

1) registruoti siunčiančiosios valstybės piliečius;

2) registruoti ir priimti siunčiančiosios Valstybės piliečių gimimo ir mirties liudijimus bei dokumentus;

3) vadovaudamasis siunčiančiosios Valstybės įstatymais, priimti pareiškimus dėl santuokos sudarymo, jei abi pusės turi tos šalies pilietybę.

2. Konsulinis tarnautojas informuos atitinkamus priimančiosios Valstybės valdžios organus apie siunčiančiosios Valstybės piliečių gimimo, santuokos ar mirties įregistravimą konsulinėje įstaigoje, jei to reikalauja priimančiosios Valstybės įstatymai.

3. Šio straipsnio 1 punkto 2 ir 3 papunkčių nuostatai neatleidžia suinteresuotų asmenų nuo pareigos laikytis formalumų, kurių reikalauja priimančiosios Valstybės įstatymai.

31 straipsnis

Konsulinis tarnautojas turi teisę:

1) išduoti piliečių pasus, pratęsti jų galiojimą ir pripažinti negaliojančiais, vadovaudamasis siunčiančiosios Valstybės įstatymais;

2) išduoti dokumentus, leidžiančius vykti į siunčiančiąją Valstybę, ir daryti tuose dokumentuose būtinas pataisas;

3) išduoti vizas.

32 straipsnis

Konsulinis tarnautojas turi teisę atlikti šiuos veiksmus:

1) priimti, sudaryti, registruoti ir tvirtinti siunčiančiosios Valstybės piliečių pareiškimus, įskaitant pareiškimus pilietybės ir šeimos klausimais;

2) sudaryti, registruoti, tvirtinti ir saugoti siunčiančiosios Valstybės piliečių testamentus;

3) sudaryti, registruoti ir tvirtinti sutartis, sudaromas tarp siunčiančiosios Valstybės piliečių, ir tvirtinti vienpusiškus valios išreiškimo aktus, jei tos sutartys ir aktai neprieštarauja priimančiosios Valstybės teisei. Konsulinis tarnautojas negali sudaryti, registruoti ir tvirtinti tokių sutarčių ir aktų, kurie nustato ar panaikina teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį priimančiojoje Valstybėje;

4) sudaryti, registruoti, tvirtinti sutartis tarp siunčiančiosios Valstybės piliečių, iš vienos pusės, ir priimančiosios Valstybės piliečių arba trečiosios valstybės piliečių, iš kitos pusės, jeigu tos sutartys turi būti įvykdytos arba turės juridines pasekmes išimtinai siunčiančiojoje Valstybėje ir jei neprieštaraus priimančiosios Valstybės teisei;

5) legalizuoti siunčiančiosios Valstybės arba priimančiosios Valstybės valdžios organų išduotus dokumentus, taip pat tvirtinti kopijas, nuorašus ir išrašus iš šių dokumentų;

6) versti dokumentus bei tvirtinti išverstų dokumentų autentiškumą;

7) tvirtinti siunčiančiosios Valstybės piliečių parašus;

8) priimti į depozitą iš siunčiančiosios Valstybės piliečių arba skirtus tos Valstybės piliečiams dokumentus, pinigus ar kitokį turtą, jei tai atitinka priimančiosios Valstybės įstatymus. Iš priimančiosios Valstybės toks depozitas gali būti išvežtas, tik laikantis priimančiosios Valstybės įstatymų;

9) išduoti prekių kilmės dokumentus.

33 straipsnis

Konsulinio tarnautojo sudaryti, patvirtinti ar išversti dokumentai, atitinkantys šios Konvencijos 32 straipsnio nuostatus, bus pripažįstami priimančiojoje Valstybėje kaip dokumentai, turintys tokią pačią juridinę galią kaip dokumentai, sudaryti, patvirtinti ar išversti atitinkamų priimančiosios Valstybės valdžios organų.

34 straipsnis

Konsulinis tarnautojas turi teisę įteikti teisminius ir neteisminius raštus, taip pat vykdyti rekviziciją, remiantis galiojančiomis tarptautinėmis sutartimis, o nesant jų, remiantis kitais priimančiosios Valstybės juridiniais aktais. Tokie veiksmai galimi tik siunčiančiosios Valstybės piliečių atžvilgiu, netaikant prievartos priemonių.

35 straipsnis

Konsulinis tarnautojas, nepažeisdamas priimančiosios Valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, turi teisę rūpintis mažamečių ir kitų asmenų, kurie yra siunčiančiosios Valstybės piliečiai ir negali pilnai atlikti juridinių veiksmų, interesais ir ypatingai tais atvejais, kai reikalinga jiems priežiūra ar globa.

36 straipsnis

Atitinkami priimančiosios Valstybės organai nedelsiant praneša konsuliniam tarnautojui apie siunčiančiosios Valstybės piliečio mirtį ir nemokamai perduoda mirties liudijimo nuorašą.

37 straipsnis

1. Atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai nedelsiant praneša konsuliniam tarnautojui apie toje Valstybėje atsiradusį siunčiančiosios Valstybės piliečio palikimą, taipogi apie atsiradusį palikimą, nepriklausomai nuo mirusio asmens pilietybės, jeigu siunčiančiosios Valstybės pilietis pašauktas paveldėti kaip įpėdinis pagal testamentą arba įstatymą.

2. Atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai imasi reikiamų priemonių, numatytų tos Valstybės įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose, siekdami apsaugoti palikimą bei perduoti konsuliniam tarnautojui testamento, jeigu jis buvo sudarytas, nuorašą bei įvairią turimą informaciją apie palikimą, įgaliotųjų palikimui asmenų buvimo vietą, palikimo visumos vertę ir sudėtį, įskaitant sumas, susidedančias iš socialinio draudimo, atlyginimų ir draudimo polisų. Taip pat pranešama apie palikiminio proceso pradžią arba stadiją, kurioje jis yra.

3. Konsulinis tarnautojas yra įgaliotas, be specialaus įgaliojimo, betarpiškai arba per savo tarpininką, atstovauti teismuose ar kituose atitinkamuose priimančiosios Valstybės valdžios organuose siunčiančiosios Valstybės pilietį, turintį teisę į palikimą arba turintį pretenzijų į palikimą priimančiojoje Valstybėje, jeigu jis nedalyvauja ar nepaskyrė savo įgaliotinio.

4. Konsulinis tarnautojas turi teisę reikalauti:

1) apdrausti palikimą, uždėti ir nuimti antspaudą, imtis priemonių palikimo apsaugai, tame tarpe skiriant palikimo globėją, taip pat dalyvauti atliekant minėtus veiksmus;

2) parduoti turtą, įeinantį į palikimo sudėtį, taip pat informuoti jį apie nustatytą pardavimo datą, kad jis galėtų dalyvauti.

5. Pasibaigus palikiminiam procesui ar kitiems tarnybiniams veiksmams, priimančiosios Valstybės atitinkami organai nedelsdami informuoja apie tai konsulinį tarnautoją ir, sumokėjus skolas, mokesčius bei rinkliavas, per tris mėnesius perduoda jam asmenų, kuriuos jis atstovauja, palikimą ar palikimo dalis.

6. Konsulinis tarnautojas perdavimui įgaliotiems asmenims turi teisę gauti palikimo dalis, paveldėtas pagal įstatymą arba testamentą siunčiančiosios Valstybės piliečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos priimančiojoje Valstybėje, bei gauti įgaliotiems asmenims priklausančias atlyginimo už žalą, rentos, nepaimto užmokesčio ir draudimo poliso sumas.

7. Turto ir priklausančių sumų perdavimas siunčiančiajai Valstybei pagal šio straipsnio 5-6 punktus gali būti vykdomas tik vadovaujantis priimančiosios Valstybės įstatymais bei poįstatyminiais aktais.

38 straipsnis

1. Tuo atveju, kai siunčiančiosios Valstybės pilietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos priimančiojoje Valstybėje, miršta buvimo toje Valstybėje metu, likę jo daiktai yra saugomi atitinkamų priimančiosios Valstybės organų ir perduodami be specialios procedūros siunčiančiosios Valstybės konsuliniam tarnautojui. Konsulinis tarnautojas apmoka mirusio asmens buvimo priimančiojoje Valstybėje metu padarytus įsiskolinimus, kurių vertė ne didesnė už perduotų daiktų vertę.

2. Turtui, apibrėžtam šio straipsnio 1 punkte, taikomi atitinkamai šios Konvencijos 37 straipsnio 7 punkto nuostatai.

39 straipsnis

Konsulinis tarnautojas turi teisę atstovauti priimančiosios Valstybės valdžios organuose siunčiančiosios Valstybės piliečius, jei tie asmenys dėl nedalyvavimo ar kitų svarbių priežasčių negali reikiamu metu ginti savo teisių ir interesų. Tas atstovavimas gali būti pratęstas, kol atstovaujamas asmuo nepaskiria savo įgaliotinio arba pats asmeniškai nesiima ginti savo teisių ir interesų.

40 straipsnis

1. Konsulinis tarnautojas turi teisę palaikyti ryšį ir susitikinėti su kiekvienu siunčiančiosios Valstybės piliečiu, teikti jam visokeriopą paramą ir patarimus, o būtinais atvejais imtis priemonių, siekiant suteikti jam teisinę pagalbą. Priimančioji Valstybė negali kokiu nors būdu riboti siunčiančiosios Valstybės piliečio kontaktų su konsuliniu tarnautoju, o taipogi riboti jo galimybes patekti į konsulinę įstaigą.

2. Atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas, praneša atitinkamam konsuliniam tarnautojui apie siunčiančiosios Valstybės piliečių areštą, sulaikymą arba kitokį laisvės atėmimą.

3. Konsulinis tarnautojas turi teisę nedelsdamas, tai yra ne vėliau kaip per keturias dienas, aplankyti ir užmegzti ryšį su siunčiančiosios Valstybės piliečiu, kuris yra areštuotas, sulaikytas, atlieka bausmę arba kuriam atimta laisvė kitu būdu.

Šiame punkte išvardinti įgaliojimai vykdomi, vadovaujantis priimančiosios Valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais, jei minėti įstatymai ir poįstatyminiai aktai neprieštarauja tiems įgaliojimams.

4. Atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai nedelsdami praneša atitinkamai konsulinei siunčiančiosios Valstybės įstaigai apie nelaimingus atsitikimus ir kitus įvykius, kurių aukomis tapo siunčiančiosios Valstybės piliečiai.

41 straipsnis

1. Konsulinis tarnautojas turi teisę padėti ir teikti visokeriopą pagalbą siunčiančiosios Valstybės laivams bei tų laivų įguloms jų buvimo priimančiosios Valstybės uostuose, teritoriniuose ar vidiniuose vandenyse metu.

2. Konsulinis tarnautojas gali įžengti į siunčiančiosios Valstybės laivą tuojau po apžiūros įvykdymo, jam atplaukus, o laivo kapitonas ir įgulos nariai gali užmegzti su juo ryšį.

3. Konsulinis tarnautojas gali naudotis apžiūros ir inspekcijos teise siunčiančiosios Valstybės laivų ir jų įgulų atžvilgiu. Tuo tikslu jis taip pat gali aplankyti tuos laivus, priimti kapitonų ir įgulos narių vizitus.

4. Konsulinis tarnautojas gali kreiptis dėl pagalbos į atitinkamus priimančiosios Valstybės valdžios organus visais klausimais, kurie susiję su siunčiančiosios Valstybės laivu, laivo kapitonu ir įgulos nariais.

42 straipsnis

Konsulinis tarnautojas siunčiančiosios Valstybės laivų atžvilgiu turi teisę:

1) nepažeisdamas priimančiosios Valstybės valdžios organų įgaliojimų, išsiaiškinti visus įvykius, kurie įvyko siunčiančiosios Valstybės laive reiso ir sustojimų metu, apklausti kapitoną ar bet kurį įgulos narį, patikrinti laivo dokumentus, priimti pareiškimus dėl laivo, krovinio ir reiso, taip pat palengvinti įplaukimo, išplaukimo bei laivo buvimo uoste sąlygas;

2) nepažeisdamas priimančiosios Valstybės valdžios organų įgaliojimų, spręsti įvairius ginčus tarp kapitono ir laivo įgulos narių, įskaitant ginčus dėl atlyginimo ir darbo sutarčių tais atvejais, kada tai leidžia siunčiančiosios Valstybės įstatymai;

3) imtis atitinkamų priemonių laivo kapitono ar kurio nors iš įgulos narių gydymo ar repatriacijos klausimais;

4) suteikti kapitonui ar kitiems įgulos nariams teisinę pagalbą jų santykiuose su priimančiosios Valstybės teismais bei kitais valdžios organais ir tuo tikslu užtikrinti jiems teisinę ir vertėjo pagalbą;

5) priimti, registruoti bei tvirtinti laivo deklaracijas ar kitus dokumentus, numatytus siunčiančiosios Valstybės įstatymuose;

6) atlikti kitus veiksmus, kuriuos numato siunčiančioji Valstybė laivininkystės klausimais, jei jie neprieštarauja priimančiosios Valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams.

43 straipsnis

1. Teismai ir kiti priimančiosios Valstybės atitinkami valdžios organai negali taikyti savo jurisdikcijos nusikaltimų, įvykdytų siunčiančiosios Valstybės laive, atžvilgiu, išskyrus:

1) nusikaltimus, padarytus priimančiosios Valstybės piliečio arba prieš tokį pilietį, arba padarytą bet kurio kito asmens ar prieš tokį asmenį, jeigu jis nėra laivo įgulos narys;

2) nusikaltimus, pažeidžiančius priimančiosios Valstybės uosto arba teritorinių ir vidaus vandenų tvarką bei saugumą;

3) nusikaltimus, pažeidžiančius priimančiosios Valstybės įstatymus ar poįstatyminius aktus dėl sveikatos apsaugos, gyvybės saugumo jūroje, imigracijos, muitų, jūros teršimo ar nelegalaus narkotikų pervežimo;

4) nusikaltimus, už kuriuos bausmė pagal priimančiosios Valstybės įstatymus yra ne švelnesnė kaip 5 metai laisvės atėmimo arba griežtesnė.

2. Kitais atvejais aukščiau išvardinti valstybiniai organai gali atlikti procesinius veiksmus, tik esant konsulinio tarnautojo prašymui ar sutikimui.

44 straipsnis

1. Tuo atveju, kai priimančiosios Valstybės teismai ar kiti atitinkami valdžios organai siunčiančiosios Valstybės laive ketina imtis prievartos priemonių, konfiskuoti turtą ar vesti kokius nors tardymo veiksmus, jie privalo iš anksto apie tai pranešti atitinkamam konsuliniam tarnautojui. Tai turi būti pranešta prieš tokių veiksmų vykdymo pradžią, kad konsulinis tarnautojas ar jo atstovas galėtų dalyvauti šių veiksmų vykdymo metu. Jeigu negalima iš anksto pranešti konsuliniam tarnautojui, atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai praneša jam kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip iki minėtų veiksmų vykdymo pradžios. Atitinkami priimančiosios Valstybės organai sudaro palankias sąlygas konsuliniam tarnautojui pasimatyti su sulaikytu ar areštuotu asmeniu ir bendrauti su juo, taip pat imtis atitinkamų priemonių suinteresuoto asmens ar laivo interesams apsaugoti.

2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatai taikomi taip pat tuo atveju, kai kapitonas ar laivo įgulos nariai turi būti uosto vietos valdžios organų tardomi sausumoje.

3. Šio straipsnio nuostatai netaikomi įprastos muitų, pasų ir sanitarinės kontrolės atveju, o taip pat vykdant kokius nors veiksmus laivo kapitono prašymu arba jo sutikimu.

45 straipsnis

Kada įgulos narys, kuris nėra priimančiosios Valstybės pilietis, paliko priimančiojoje Valstybėje siunčiančiosios Valstybės laivą be kapitono sutikimo, atitinkami priimančiosios Valstybės organai, paprašius konsulinės įstaigos tarnautojui, suteikia pagalbą, ieškant minėto asmens.

46 straipsnis

1. Jeigu siunčiančiosios Valstybės laivas sudužo, buvo apgadintas, įstrigo seklumoje, buvo išmestas į krantą ar patyrė kitokią avariją priimančiojoje Valstybėje, arba jei kokia nors krovinio dalis, esanti siunčiančiosios Valstybės piliečių ar juridinių asmenų nuosavybe, patyrė žalą laivo avarijos metu ir buvo rasta pakrantėje ar netoli priimančiosios Valstybės kranto, arba buvo nugabenta į tos valstybės uostą, tai atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai apie tai kuo greičiau praneša konsuliniam tarnautojui.

2. Šio straipsnio 1 punkte paminėtais atvejais atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai imasi visų būtinų priemonių, siekdami organizuoti laivo, keleivių, įgulos, laivo įrangos, krovinio, atsargų ir kitų daiktų, esančių laive, gelbėjimą ir apsaugą, o taip pat neleidžiant pažeisti teisės į nuosavybę.

Tai atliekama ir apsaugant daiktus, sudarančius laivo ar jo krovinio dalį, kurie atsidūrė už laivo borto. Apie visas panaudotas priemones atitinkami priimančiosios Valstybės valdžios organai kuo greičiau praneša konsuliniam tarnautojui.

3. Konsulinis tarnautojas gali teikti visokeriopą pagalbą tokiam laivui, jo keleiviams ir įgulos nariams ir tuo tikslu kreiptis dėl jos į priimančiosios Valstybės atitinkamus valdžios organus. Dėl laivo remonto, įskaitant jo pradžią ir eigą, taip pat dėl visų veiksmų, minėtų šio straipsnio 2 punkte, vykdymo, konsulinis tarnautojas gali kreiptis į atitinkamus priimančiosios Valstybės valdžios organus.

4. Jeigu siunčiančiosios Valstybės laivas, kuris patyrė avariją, arba bet koks daiktas, priklausantis tam laivui, yra rastas priimančiosios Valstybės pakrantėje ar netoli kranto, arba atgabentas į tos Valstybės uostą ir jei laivo kapitonas, savininkas, jo agentas ar draudėjas negali imtis priemonių to laivo ar daikto valdymui bei apsaugai, tai pripažįstama, kad konsulinis tarnautojas yra įgaliotas savininko vardu imtis tokių priemonių, kokių tuo atveju galėtų imtis pats savininkas. Šio punkto nuostatai taikomi ir bet kuriam daiktui, esančiam krovinio dalimi ir siunčiančiosios Valstybės piliečio ar juridinio asmens nuosavybe.

5. Jeigu koks nors daiktas, sudarantis trečiosios Valstybės laivo, patyrusio avariją, krovinio dalį ir esantis siunčiančiosios Valstybės piliečio ar juridinio asmens nuosavybe, yra rastas priimančiosios Valstybės pakrantėje ar netoli kranto, yra atgabentas į tos valstybės uostą ir jei laivo kapitonas, daikto savininkas, jo agentas ar globėjas negali imtis priemonių, siekiant valdyti ar apsaugoti tokį daiktą, tai pripažįstama, kad konsulinis tarnautojas savininko vardu yra įgaliotas imtis tokių priemonių, kurių tuo atveju galėtų imtis pats savininkas.

47 straipsnis

1. Jeigu kapitonas arba kitas siunčiančiosios Valstybės laivo įgulos narys mirė arba dingo be žinios priimančiojoje Valstybėje laive ar sausumoje, kapitonas arba jo padėjėjas, taip pat siunčiančiosios Valstybės konsulinis tarnautojas turi išimtinę teisę aprašyti daiktus, vertybinius popierius ir kitokį turtą, paliktą mirusio ar dingusio be žinios asmens, o taip pat atlikti kitus veiksmus, užtikrinant tokio turto apsaugą ir perdavimą paveldėtojams.

2. Mirus arba dingus be žinios kapitonui ar kitam įgulos nariui, kuris yra priimančiosios Valstybės pilietis, kapitonas arba jo padėjėjas išsiunčia šio straipsnio 1 punkte minėtų daiktų aprašymo kopiją priimančiosios Valstybės valdžios organams, įgaliotiems atlikti būtinus veiksmus turtui apsaugoti ir, esant reikalui, perduoti palikimą. Šie organai informuoja siunčiančiosios Valstybės konsulinę įstaigą apie atliktus veiksmus.

48 straipsnis

41–47 straipsnių nuostatos taip pat taikomos ir orlaiviams, jei minėtos nuostatos neprieštaraus tarptautinėms dvišalėms ar daugiašalėms skridimų sutartims, privalomoms abiem Susitariančiosioms Šalims.

V DALIS

BAIGIAMIEJI NUOSTATAI

49 straipsnis

1. Ši Konvencija ratifikuojama ir įsigalioja praėjus trisdešimčiai dienų nuo pasikeitimo ratifikaciniais dokumentais............................................................. dienos.

2. Ši Konvencija sudaryta neribotam laikui. Ji gali būti nutraukta, pranešus apie tai oficialia nota kiekvienai iš Susitariančiųjų Šalių. Tokiu atveju ši Konvencija netenka galios praėjus šešiems mėnesiams nuo notos įteikimo.

Tai paliudydami Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių Įgaliotiniai pasirašė šią Konvenciją ir patvirtino ją antspaudais.

Sudaryta Vilniuje 1992 metų sausio 13 dieną, dviem egzemplioriais, kiekvienas lietuvių ir lenkų kalba, ir abu šie tekstai turi vienodą galią.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU	LENKIJOS RESPUBLIKOS VARDU
UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAS	UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAS

______________