Byla Nr. 12/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 28 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 3.229 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2025 m. balandžio 17 d. Nr. KT21-N5/2025
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2025 m. balandžio 8 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2024 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašymą Nr. 1B-12/2024 ištirti, ar:
– Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis, pagal kurį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, tiek, kiek, pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas konstitucinę asmens teisę į šeimos santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą sureguliavo taip, kad ši asmens teisė ir galimybė ja veiksmingai pasinaudoti visiškai priklauso nuo įgyvendinimo sąlygos, pagal kurią turi būti numatyta tik šios teisės įgyvendinimo procedūra;
– Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Civilinio kodekso 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Vyriausybės prašymas ištirti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Pasak pareiškėjos, iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti alternatyvų santuokai šeimos kūrimo pagrindą, kuris būtų efektyvus ir užtikrintų santuokos nesudariusių asmenų konstitucinę teisę į jų šeimos santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą, kaip to reikalauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys, aiškinamos kartu su Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, 22 straipsnio 1, 4 dalimis ir 29 straipsniu.
Pareiškėjos teigimu, alternatyvus santuokai šeimos santykių kūrimo pagrindas ir tokių santykių teisinis reguliavimas yra bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, arba kitaip dar vadinamo partneryste, institutas, numatytas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos VI dalies XV skyriuje. Taip, pasak pareiškėjos, CK nuostatomis įgyvendinama iš Konstitucijos 38 straipsnio, aiškinamo kartu su jos 21, 22 ir 29 straipsniais, kylanti konstitucinė teisė kurti šeimą kitokiu nei santuoka teisiniu pagrindu, kartu sukuriant šeimos santykių teisinę apsaugą. Kadangi įstatymų leidėjas šios konstitucinės teisės įgyvendinimą susiejo su Įstatymo 28 straipsnyje numatyta sąlyga, pagal kurią CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, ši konstitucinė teisė, pareiškėjos teigimu, yra neefektyvi ir iki šiol nėra užtikrinta dėl daugiau kaip 20 metų trunkančio įstatymų leidėjo neveikimo. Priimdamas CK, kuriame įtvirtintas bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) institutas, įstatymų leidėjas asmenims sukūrė teisėtus lūkesčius dėl jų konstitucinių teisių į šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą garantijos, o sau – pareigą užtikrinti šios garantijos įgyvendinimą, tačiau šios pareigos nevykdo daugiau kaip 20 metų.
1.2. Pasak pareiškėjos, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad, nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją; tokia situacija pagal Konstituciją netoleruotina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos teigimu, Įstatymo 28 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nesudariusių santuokos bendrai gyvenančių asmenų teisės į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą įgyvendinimas yra visiškai priklausomas nuo įstatymų leidėjo diskrecijos, yra nesuderinamas su konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principais ir Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kuriuos įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neginamos Konstitucijoje įtvirtintos asmenų teisės, nesaugomi iš Konstitucijos kylantys asmenų teisėti lūkesčiai. Kartu, pareiškėjos manymu, Įstatymo 28 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra paneigta bendrai gyvenančių nesudariusių santuokos asmenų konstitucinė teisė į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą, kylanti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, aiškinamų kartu su Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, 22 straipsnio 1, 4 dalimis ir 29 straipsniu.
1.3. Šiuo klausimu, pareiškėjos manymu, itin svarbūs ir Lietuvos Respublikos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) prisiimti įsipareigojimai, kurie, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, neleidžia Lietuvos valstybei taikyti šalies gyventojams iš esmės kitokių nei pagal tarptautinės teisės principus ir normas žmogaus teisių standartų.
Pasak pareiškėjos, susiklosčiusioje situacijoje Lietuvos Respublikos piliečiams neužtikrinama efektyvi teisių, nustatytų Konvencijos 8 straipsnyje, apsauga. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje plačiai aiškina šeimos sąvoką ir yra aiškiai pripažinęs, kad Konvencijos 8 straipsnyje sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir de facto šeimos ryšius, jei asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos. Teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konvencijos 8 straipsnį yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt. Pavyzdžiui, EŽTT yra ne kartą nurodęs, kad visoms poroms, palaikančioms stabilius santykius, reikalingas jų santykių teisinis pripažinimas ir apsauga. Nepaisant to, kad Lietuvoje partnerystės institutas buvo sukurtas dar 2000 m., valstybėje iki šiol nėra pripažįstamos kitos nei santuoka šeimos santykių formos, dėl to sukuriamos prielaidos neužtikrinti Konvencijos 8 straipsnyje numatytos asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apsaugos.
Atsižvelgiant į tai, pasak pareiškėjos, CK nuostatų, reguliuojančių bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, negaliojimas dėl Įstatymo 28 straipsnyje nustatytos sąlygos ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos pagal Konvenciją prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus (o tai draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pacta sunt servanda imperatyvi pareiga), bet ir kartu sukuria Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujančią situaciją, kai neužtikrinamas Konvencijos, kaip sudedamosios Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies, tinkamas taikymas ir veikimas.
2. Pareiškėjos prašymas ištirti CK 3.229 straipsnio atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjos teigimu, nors CK trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus nuostatos dar nėra įsigaliojusios, aiškindamas Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje vartojamos formuluotės „Seimo priimti aktai“ turinį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, jis turi įgaliojimus tirti dar neįsigaliojusių įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai, tik svarbu, kad šie įstatymai ir kiti Seimo priimti teisės aktai būtų priimti ir oficialiai paskelbti.
2.2. Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nurodo, kad, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Pagal Konstituciją ir konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia priimti įstatymus, užtikrinančius tinkamą žmogaus orumo (Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalys), privataus gyvenimo (22 straipsnio 1, 4 dalys), lygiateisiškumo (29 straipsnis) apsaugą. Viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu. Konstitucinio Teismo yra išaiškinta, kad demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, riboti pagal Konstituciją garantuojamų teisių. Pasisakydamas dėl konstitucinės šeimos sampratos, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu ir diskriminacijos draudimu yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos, kuri yra neutrali lyties požiūriu, sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba, panašiais ryšiais ir savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Taigi, pasak pareiškėjos, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsniu, saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, taip pat ir šią sampratą atitinkančios tos pačios lyties poros. Atsižvelgiant į tai, CK 3.229 straipsnio norma, kiek pagal ją leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjos manymu, prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui ir seksualinės orientacijos pagrindu diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis, pažeidžia konstitucines tokių asmenų teises į teisinę orumo ir privataus gyvenimo apsaugą, todėl pripažintina prieštaraujančia Konstitucijai.
2.3. Pasak pareiškėjos, remiantis nuosekliai formuojama EŽTT praktika, valstybės, Konvencijos dalyvės, turi pozityvią pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius, teisiškai juos pripažinti ir apsaugoti. Pagal EŽTT praktiką, teisinių priemonių vienalytėms šeimoms pripažinti ir apsaugoti nebuvimas valstybėje pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį, garantuojantį teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Ši EŽTT praktika, pareiškėjos manymu, koreliuoja su Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, o vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, Konvencija yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis ir formuoja žmogaus teisių standartą.
Atsižvelgiant į tai, CK 3.229 straipsnio nuostata, pagal kurią leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjos manymu, ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos pagal Konvenciją prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, t. y. prieštarauja Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam pacta sunt servanda principui, bet ir kartu sukuria Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujančią situaciją, kai neužtikrinamas Konvencijos, kaip sudedamosios Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies, tinkamas taikymas ir veikimas.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo nario Juliaus Sabatausko, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Mildos Masteikienės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Sauliaus Švedo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
4. Seimo atstovų pozicija dėl Įstatymo 28 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais.
4.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, pagal CK 3.229 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Taigi pagal šiame CK straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pripažįstama tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruota partnerystė, o viena iš įstatymų leidėjo nustatytų būtinų sąlygų, sukeliančių teisinių padarinių asmenims, bendrai gyvenantiems neįregistravus santuokos, yra partnerystės registravimas.
Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Taigi įstatymų leidėjas CK nenustatė partnerystės įregistravimo tvarkos, o CK 3.229–3.235 straipsniai, reglamentuojantys bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos, pagal įstatymo leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą įsigalioja priėmus naują teisės aktą, reglamentuojantį partnerystės įregistravimą, arba atlikus atitinkamus galiojančių teisės aktų pakeitimus.
Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, pagal Konstitucijos 38 straipsnio, taip pat pagal kitų pareiškėjos prašyme nurodytų Konstitucijos straipsnių nuostatas, įstatymo leidėjui nustačius asmenims teisę nustatyta tvarka įteisinti partnerystę, nekyla pareiga tame pačiame teisės akte (šiuo atveju CK) nustatyti ir šios teisės įgyvendinimo tvarką. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad ir kitose CK normose, reglamentuojančiose šeimos santykius, asmenų teisės įgyvendinimas sietinas ne su pačiame CK, bet, jeigu tai numatyta CK, su kituose įstatymuose nustatyta teisės įgyvendinimo procedūra. Pagal CK 3.18 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, santuoka sudaroma norintiems susituokti asmenims padavus prašymą įregistruoti santuoką ir ją įregistravus civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi santuokos registravimo tvarka taip pat nustatyta ne pačiame CK, bet civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančiame įstatyme.
Pasak suinteresuoto asmens atstovų, įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, vadovavosi CK trečiosios knygos 3.229 straipsnio nuostatomis, teisinio reguliavimo nuoseklumo ir teisinio aiškumo principais. Įstatymo 28 straipsnyje nustačius, kad CK nuostatos, reglamentuojančios partnerystės institutą, įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuosiančio partnerystės įregistravimą, įsigaliojimo momento, turėtas tikslas, kad faktinių partnerystės santykių pripažinimas ir partnerystės registravimas, kurie suteiktų tokiems santykiams teisinę apsaugą, įsigaliotų tuo pačiu momentu. Kitu atveju CK 3.229–3.235 straipsnių nuostatos, nesant teisinio reguliavimo dėl jų įgyvendinimo tvarkos, būtų deklaratyvaus pobūdžio, nebūtų užtikrinta teisės aktų darna ir faktiškai susiklosčiusių partnerystės santykių įteisinimas praktikoje.
4.2. Įstatymo 50 straipsnio 1 punkto f papunktyje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas Nr. VIII-1864 buvo priimtas 2000 m. liepos 18 d., taigi įstatymų leidėjas Vyriausybei nustatė protingą terminą minėtam įstatymo projektui parengti.
Suinteresuoto asmens atstovų manymu, vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimą, pareiškėjos argumentas, kad partnerystės registravimą reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas jau daugiau kaip 20 metų, nėra pakankamas pagrindas vertinti teisinį reguliavimą kaip neatitinkantį Konstitucijos nuostatų, o Įstatymo 28 straipsnį kaip savaime prieštaraujantį Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad būtent Vyriausybei buvo pasiūlyta parengti partnerystės registravimo įstatymo projektą, tačiau toks projektas įstatymų leidėjui nebuvo pateiktas.
Suinteresuoto asmens atstovai taip pat pažymi, kad Seime yra įregistruotas Seimo narių grupės pateiktas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio pakeitimo ir 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, kuriuo ginčijamą Įstatymo 28 straipsnį siūloma pripažinti netekusiu galios.
5. Seimo atstovų pozicija dėl Civilinio kodekso 3.229 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais.
5.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, vertinant pareiškėjos argumentus dėl CK 3.229 straipsnio nuostatų tiek, kiek juose teisė įregistruoti partnerystę įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta tik priešingų lyčių asmenims, reikia atsižvelgti į tokio teisinio reguliavimo pasirinkimo motyvus ir jo įtvirtinimu siektinus tikslus ir juos įvertinti.
CK 3.229 straipsnyje nustatyta, kad šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Taigi, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, atsižvelgiant į partnerystės instituto esmę, partnerystę šeimos teisės tikslais galima apibrėžti pagal analogiją su santuokos apibrėžimu: tai įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius nesudarant santuokos. Asmenims, norintiems įregistruoti partnerystę, keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir būsimiems sutuoktiniams. Skirtinga asmenų lytis yra ne tik santuokos, bet ir registruotos partnerystės sudarymo sąlyga. Šis reikalavimas grindžiamas moralinėmis, tradicinėmis pažiūromis į šeimą, kurios viena iš pagrindinių funkcijų – reprodukcinė funkcija.
5.2. Vertindami pareiškėjos argumentus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tos pačios lyties porų teisinių santykių reguliavimo srityje, suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, nors tarptautinė ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES, ir Sąjunga) teisė nenumato tiesioginės pareigos valstybėms savo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti konkrečius (unifikuotus) skirtingų lyčių ar tos pačios lyties asmenų santykių įtvirtinimo ir pripažinimo modelius, pastaruosius dešimtmečius tos pačios lyties porų santykių pripažinimas įgauna vis didesnę svarbą. EŽTT praktikoje plėtojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų aiškinimas, suponuotas visuomenėse vykstančių socialinių ir kultūrinių pokyčių, nustato valstybėms pozityvią pareigą pripažinti vienos lyties asmenų šeiminių santykių svarbą ir juos tinkamai reglamentuoti nacionaliniuose teisės aktuose, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecijos teise. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę pasirenkant pripažinimo būdus, kiek tai susiję su tiksliu asmenų šeiminio statuso reglamentavimu ir tokiai sąjungai ar registruotai partnerystei suteikiamomis teisėmis ir pareigomis. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, suinteresuoto asmens atstovų manymu, galima daryti išvadą, kad iš Konvencijos kylanti pozityvi pareiga valstybėms pripažinti ir reglamentuoti inter alia tos pačios lyties porų šeiminius santykius kartu suteikia galimybę valstybėms rinktis geriausiai nacionalinės teisės ypatumus atitinkantį šios pareigos įgyvendinimo būdą – santuoką, registruotą partnerystę, civilinę sąjungą, faktinės partnerystės pripažinimą ar kitą modelį. Dėl šios priežasties, pasak suinteresuoto asmens atstovų, negalima sutikti su pareiškėjos argumentu, kad CK 3.229 straipsnio nuostata, pagal kurią leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas, savaime pažeidžia Lietuvos Respublikos pagal Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus, nes įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tos pačios lyties asmenų šeiminio gyvenimo teisinio pripažinimo poreikį, turi plačią diskrecijos teisę spręsti dėl konkrečios minėtų asmenų šeiminių santykių įteisinimo formos, t. y. nebūtinai rinktis partnerystės institutą.
Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis jam Konstitucijos suteikta įstatymų leidybos diskrecijos teise, yra pasirinkęs kiek kitokį asmenų tarpusavio santykių pripažinimo ir iš jo išplaukiančių asmenų teisių ir pareigų reglamentavimo modelį – civilinę sąjungą. Seime yra registruotas Seimo narių grupės pateiktas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, o kartu su juo registruotas ir Civilinio kodekso pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo inter alia siūloma pripažinti netekusiu galios CK trečiosios knygos VI dalies XV skyrių, kuriame yra pareiškėjos ginčijamas CK 3.229 straipsnis. Kitaip nei CK įtvirtintas partnerystės institutas, kuris, vadovaujantis CK 2.18 straipsnio 9 punktu, yra laikomas civilinės būklės aktu ir kurio įsigaliojimas siejamas su partnerystės įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka faktu ir skirtingų lyčių partnerių bendru gyvenimu ne mažiau nei vienerius metus (CK 3.229 straipsnis), civilinė sąjunga siejama su asmenų (įskaitant tos pačios lyties asmenis) susitarimu dėl civilinės sąjungos sudarymo, kuris turi būti patvirtintas notarine tvarka.
Pasak suinteresuoto asmens atstovų, atsižvelgiant į Civilinės sąjungos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, įstatymų projektai yra parengti siekiant sureguliuoti ir teisiškai apsaugoti bendrus tarpusavio santykius kuriančių asmenų turtinius ir neturtinius teisinius bendro gyvenimo – civilinės sąjungos – santykius. Taigi, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, „projektais siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pašalinta jau 20 metų egzistuojanti teisės spraga dėl teisinio reguliavimo, reglamentuojančio partnerių teisinius santykius, nebuvimo. Kartu būtų įgyvendinta ir užtikrinta iš Konstitucijos kylanti valstybės pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų apsaugotos ir ginamos bendrus tarpusavio asmeninius santykius kuriančių asmenų teisės ir teisėti interesai, reglamentuojamos šių asmenų tarpusavio pareigos.“ Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, vadovaujantis Civilinės sąjungos įstatymo projekto 3 straipsniu, civilinė sąjunga yra apibrėžiama kaip teisės aktų nustatyta tvarka sudarytas ir patvirtintas dviejų asmenų (partnerių) savanoriškas susitarimas, kuriuo jie siekia sukurti ir (ar) plėtoti, apsaugoti tarpusavio asmeninius santykius. Taigi Civilinės sąjungos įstatymo projektu yra įtvirtinamas lyčiai neutralios civilinės sąjungos institutas, kuris, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, atitinka pareiškėjos poziciją dėl vienos lyties asmenų teisinių santykių sureguliavimo.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus ir įvertinę tai, kad šiuolaikinės visuomenės gyvenime vyksta daugybė socialinių ir kultūrinių pokyčių, suinteresuoto asmens atstovai mano, kad visuomenė ir valstybės institucijos turi tinkamai į juos atsižvelgti, įvykdyti savo pozityvias pareigas šiems asmenims ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris pripažintų visų asmenų ilgalaikius ir stabilius tarpusavio santykius ir sukurtų tinkamas sąlygas jų teisėms ir teisėtiems interesams įgyvendinti.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas teisinis reguliavimas
6. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (jis įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 6 d.); jo 1 straipsniu buvo patvirtintas naujas Civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2001 m. liepos 1 d.
7. CK trečiosios knygos VI dalies „Kitų šeimos narių teisės ir pareigos“ XV skyriuje „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ (CK 3.229–3.235 straipsniai) yra reglamentuojamas bendras asmenų gyvenimas neįregistravus santuokos.
Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame CK 3.229 straipsnyje „Taikymo ribos“ nustatyta:
„Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.“
Taigi, pagal ginčijamą CK 3.229 straipsnį, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos yra skirtos vyro ir moters, bendrai gyvenančių nesudarius santuokos ir įregistravusių partnerystę, turtiniams santykiams reguliuoti. Antai, CK 3.230 straipsnyje nustatyta, koks šių asmenų turtas pripažįstamas bendrai naudojamu, 3.231 straipsnyje numatyta galimybė viešame registre įrašyti jų, kaip asmenų, besinaudojančių bendrais daiktais ar teisėmis, vardus, CK 3.232, 3.234 straipsniuose reglamentuojama bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatomis nėra reguliuojamos kitos minėtų asmenų gyvenimui paprastai laikomos svarbiomis teisės ir pareigos, inter alia paveldėjimo, tarpusavio išlaikymo, teisės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teisės ir pareigos nepilnamečiams vaikams ir pan.
Aiškinant pareiškėjos ginčijamą CK 3.229 straipsnį, konstatuotina, kad pagal jį partnerystę įstatymų nustatyta tvarka gali registruoti tik šeimą norintys sukurti vyras ir moteris ir tik jiems gali būti taikomas CK trečiosios knygos XV skyriaus normose įtvirtintas santuokos neįregistravusių asmenų šeimos turtinių santykių teisinis reguliavimas.
8. Įstatymo 28 straipsnyje „Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normų įsigaliojimas“, kuris taip pat yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.“
Taigi, pagal Įstatymo 28 straipsnį, įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, priėmimas ir įsigaliojimas yra būtina sąlyga tam, kad įsigaliotų CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos. Kol toks įstatymas nėra priimtas, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos negalioja.
8.1. Pažymėtina, kad iš Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kyla įstatymų leidėjo įsipareigojimas priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą.
Šiame kontekste paminėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio „Pasiūlymai Vyriausybei“ 1 punkto f papunktyje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą.
8.2. Pasiūlęs Vyriausybei iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, įstatymų leidėjas nei Įstatymo 28 straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nenustatė, iki kada jis pats turi priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą.
Aiškinant Įstatymo 28 straipsnį taip, kad esą įstatymų leidėjas turi neribotą diskreciją bet kada priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą, iš jo kylantis Seimo įsipareigojimas priimti minėtą įstatymą būtų beprasmis. Taigi Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintas įstatymo leidėjo įsipareigojimas priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą aiškintinas kaip įsipareigojimas priimti jį per protingą laiką.
II
Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
9. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Europos Tarybos aktuose įtvirtintos nuostatos, susijusios inter alia su teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės tuoktis apsauga, diskriminacijos, be kita ko, dėl lyties, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės draudimu, partnerystės įtvirtinimu.
10. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas inter alia jo privatus ir šeimos gyvenimas.
Konvencijos 12 straipsnyje „Teisė į santuoką“ numatyta, kad vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal valstybės įstatymus, kuriais reglamentuojamas naudojimasis šia teise.
Konvencijos 14 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta, kad naudojimasis Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.
11. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė rekomendaciją Nr. 1474 (2000) „Dėl lesbiečių ir gėjų padėties Europos Tarybos valstybėse narėse“, kuria valstybes nares paragino priimti teisės aktus, kuriais būtų įteisinama registruota partnerystė. Partnerystės įtvirtinimo svarba pabrėžta ir 2007 m. balandžio 18 d. Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1547 (2007) „Dėl žmogaus teisių ir demokratijos Europoje padėties“.
Parlamentinė Asamblėja 2010 m. balandžio 29 d. priėmė rezoliuciją Nr. 1728 (2010) „Diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės“, kurioje valstybės narės yra raginamos užtikrinti teisinį tos pačios lyties porų partnerystės pripažinimą, jei partnerystė yra galima ir tarp skirtingų lyčių asmenų.
Paminėtina ir tai, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendacijoje Nr. CM/Rec(2010)5 „Dėl kovos su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės priemonių“ rekomendavo valstybėms narėms užtikrinti, kad būtų patvirtintos ir veiksmingai įgyvendintos teisinės ir kitos priemonės, skirtos kovai su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, taip pat užtikrinti pagarbą lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių asmenų teisėms, skatinti visuomenės toleranciją jiems. Šioje rekomendacijoje taip pat pažymėta, kad valstybės narės, kurių teisės aktais nėra reguliuojami tos pačios lyties asmenų partnerystės teisiniai santykiai, yra raginamos apsvarstyti galimybę reguliuoti tokius santykius nediskriminuojant nei tos pačios lyties, nei skirtingų lyčių porų ir suteikti teisines ar kitas priemones socialinėms praktinėms problemoms, su kuriomis jie susiduria gyvendami, spręsti.
12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui, ir taikymui. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiais aspektais būtina atsižvelgti į EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus minėtų Konvencijos nuostatų, inter alia jos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su jos 8 ar 12 straipsniu, taikymo principus.
12.1. EŽTT yra pažymėjęs, kad, nors nuo Konvencijos priėmimo santuokos institutas patyrė ypač didelių socialinių pokyčių, iki šiol Europoje nėra bendros nuomonės dėl tos pačios lyties asmenų santuokos (2010 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, peticijos Nr. 30141/04, 58 punktas).
EŽTT praktika rodo, kad Konvencijos 8 straipsnis, kuriame, kaip minėta, įtvirtinta asmens teisė į pagarbą inter alia jo privačiam ir šeimos gyvenimui, negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę Konvencijos dalyvę suteikti tos pačios lyties asmenų poroms teisę sudaryti santuoką pagal nacionalinę teisę (EŽTT Didžiosios kolegijos 2014 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Hämäläinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 37359/09, 71 punktas; mutatis mutandis 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją (peticijų Nr. 26431/12, 26742/12, 44057/12, 60088/12) 204, 205 punktai).
Kartu paminėtina, kad Konvencijos 12 straipsnis, suteikiantis teisę vyrui ir moteriai tuoktis ir kurti šeimą, taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis pareigą valstybėms Konvencijos dalyvėms suteikti galimybę sudaryti santuoką ir tos pačios lyties asmenims (inter alia sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 101 punktas).
Maža to, tokia valstybių pareiga negali būti kildinama iš Konvencijos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su 8 straipsniu, – juose įtvirtintos bendresnės turinio ir tikslo požiūriu nuostatos, nei nurodyta minėtame Konvencijos 12 straipsnyje (sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 101 punktas).
Taigi valstybės Konvencijos dalyvės turi diskreciją pagal Konvencijos 12 straipsnį, taip pat pagal Konvencijos 14 straipsnį, aiškinamą kartu su 8 straipsniu, apriboti galimybę tos pačios lyties asmenų poroms sudaryti santuoką (sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 108 punktas; 2015 m. liepos 21 d. sprendimo byloje Oliari ir kt. prieš Italiją, peticijų Nr. 18766/11, 36030/11, 191–193 punktai).
12.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT savo jurisprudencijoje plačiai aiškina šeimos sąvoką ir yra aiškiai pripažinęs, jog Konvencijos 8 straipsnyje sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir de facto šeimos ryšius, jei asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos (inter alia EŽTT Didžiosios kolegijos 1979 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Marckx prieš Belgiją, peticijos Nr. 6833/74, 31 punktas; EŽTT Didžiosios kolegijos 1986 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Johnston ir kt. prieš Airiją, peticijos Nr. 9697/82, 55–56 punktai; 1994 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje Keegan ir kt. prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90, 44 punktas). EŽTT yra pažymėjęs, kad pagarba šeimos gyvenimui reikalauja, kad biologinė ir socialinė tikrovė būtų viršesnė už teisinę prielaidą (1994 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Kroon ir kt. prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 18535/91, 40 punktas). EŽTT yra taip pat pažymėjęs, kad sąvoka „šeimos gyvenimas“ 8 straipsnio kontekste neapsiriboja vien šeimomis, pagrįstomis santuoka, ir gali apimti kitus de facto santykius; sprendžiant, ar santykiai prilygsta „šeimos gyvenimui“, gali būti svarbūs keli veiksniai, įskaitant tai, ar pora gyvena kartu, jų santykių trukmė ir tai, ar jie įrodė savo įsipareigojimą vienas kitam susilaukę bendrų vaikų ar kitomis priemonėmis (EŽTT Didžiosios kolegijos 1997 m. balandžio 22 d. sprendimo byloje X, Y ir Z prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 21830/93, 36 punktas). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pagal Konvencijos 8 straipsnį neturi būti saugomas ir tos pačios lyties asmenų „šeimos gyvenimas“, kuris tos pačios lyties asmenų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, santykius apima lygiai taip pat, kaip skirtingų lyčių asmenų santykius (sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 94 punktas; 2013 m. lapkričio 7 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09, 32684/09, 73 punktas).
Vadinasi, pagal Konvencijos 8 straipsnį yra ginama tiek skirtingų lyčių asmenų porų, tiek tos pačios lyties asmenų porų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, teisė į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą (inter alia 2016 m. birželio 30 d. sprendimo byloje Taddeucci ir McCall prieš Italiją, peticijos Nr. 51362/09, 58 punktas).
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį diskriminacijos draudimas taikomas ir diskriminacijai dėl asmens seksualinės orientacijos. Turi būti itin svarios ir įtikinamos priežastys, kurios pateisintų skirtingą asmenų traktavimą dėl lyties, taip pat dėl jų seksualinės orientacijos (sprendimo byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją 77 punktas), ypač kai toks traktavimas yra susijęs su teisėmis, ginamomis pagal Konvencijos 8 straipsnį. Vien asmenų seksualinės orientacijos pagrindu daromi skirtumai pagal Konvenciją yra nepateisinami (EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo byloje E.B. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 43546/02, 93, 96 punktai).
Pažymėtina, kad byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją spręsdamas ginčą dėl įstatymo, kuris numatė civilinės partnerystės galimybę tik skirtingų lyčių asmenų poroms, EŽTT atmetė argumentus, jog tos pačios lyties porų diskriminavimas, nesuteikiant šioms poroms teisės sudaryti civilinę partnerystę, buvo pateisinamas siekiant teisėtų tikslų. EŽTT pažymėjo, kad tos pačios lyties poros, kaip ir skirtingų lyčių poros, užmezga stabilius, įsipareigojančius santykius, todėl jų padėtis teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą aspektu yra panaši. EŽTT nustatė, kad suteikus galimybę sudaryti civilinę partnerystę tik skirtingų lyčių asmenų poroms yra pažeistas Konvencijos 14 straipsnis kartu su 8 straipsniu (sprendimo byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją 9, 78, 92 punktai).
12.3. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių Konvencijos dalyvių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti (sprendimo byloje Marckx prieš Belgiją 31 punktas).
12.3.1. Aiškindamas pozityvias valstybės pareigas Konvencijos 8 straipsnio kontekste, sprendime byloje Oliari ir kt. prieš Italiją EŽTT pažymėjo, kad ir tos pačios lyties asmenų poros turi itin svarbų interesą turėti galimybę sudaryti civilinę sąjungą ar įregistruoti partnerystę. Tai būtų tinkamas būdas įteisinti santykius ir užtikrinti deramą jų apsaugą. Atsižvelgdamas į itin specifines tos bylos aplinkybes, EŽTT pripažino, kad Italijos įstatymų leidėjas, ilgą laiką nenumatęs jokio būdo, kaip tos pačios lyties asmenims įteisinti savo santykius, nors Italijos Konstitucinis Teismas ir Italijos Kasacinis teismas jį ragino tai padaryti, peržengė savo vertinimo laisvės ribas ir paliko pareiškėjus teisiniame vakuume, taip pažeisdamas iš Konvencijos 8 straipsnio kylančią pozityvią pareigą įstatymuose numatyti atitinkamą teisinę galimybę tam tikru būdu įteisinti tos pačios lyties porų sąjungas (184–187 punktai).
12.3.2. EŽTT 2017 m. gruodžio 14 d. sprendime byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją nagrinėjo klausimą dėl užsienyje sudarytų tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo, t. y. jų įregistravimo Italijoje. Atitinkamas prašymas buvo atmestas remiantis nacionaline teise, kadangi Italijoje tos pačios lyties asmenų teisė sudaryti santuoką nėra numatyta. Sprendime taip pat paminėta, kad, vykdydamas sprendimą minėtoje byloje Oliari ir kt. prieš Italiją, Italijos įstatymų leidėjas Italijos teisėje įtvirtino civilinės sąjungos (angl. civil unions) institutą. EŽTT konstatavo, kad valstybės Konvencijos dalyvės šioje srityje vis dar turi plačią laisvę vertinti, ar tokias sąjungas pripažinti santuokomis pagal nacionalinę teisę, kita vertus, nesant galimybės jokia forma įteisinti tokių sąjungų (iki naujų įstatymų priėmimo), jas sudarę asmenys lieka teisiniame vakuume, o valstybė neatsižvelgia į socialinę tikrovę (sprendimo byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją 205 punktas). EŽTT pabrėžė valstybėse Konvencijos dalyvėse vyraujančią aiškią tendenciją pripažinti tos pačios lyties asmenų sąjungas (sprendimo byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją 112, 204 punktai), pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį sudaryti santuokas leidžiama tik skirtingų lyčių asmenų poroms, nepažeidžia Konvencijoje numatytų teisių, jeigu yra galimybė santykius įtvirtinti santuokai alternatyviu institutu, taip pat pažymėjo, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi vertinimo laisvę kurdamos skirtingus santykių įtvirtinimo institutus (2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Chapin ir Charpentier prieš Prancūziją, peticijos Nr. 40183/07, 48–49 punktai).
12.3.3. Aiškindamas pozityvias valstybės pareigas Konvencijos 8 straipsnio kontekste, EŽTT 2023 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją (peticijų Nr. 40792/10, 30538/14, 43439/14) pažymėjo, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato pozityvią pareigą valstybėms Konvencijos dalyvėms užtikrinti tos pačios lyties poroms teisinį pripažinimą. Atkreipiant dėmesį į valstybių Konvencijos dalyvių nacionalinių įstatymų ir tarptautinės teisės vystymąsi tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo linkme, šiame sprendime pažymima, kad daugelis institucijų ir organizacijų tokį pripažinimą laiko įrankiu kovoje su išankstiniu nusistatymu prieš homoseksualius asmenis ir jų diskriminacija. Konvencijos 8 straipsnio, kaip nustatančio pozityvią pareigą valstybėms Konvencijos dalyvėms nustatyti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir jų santykių apsaugos pagrindą, aiškinimas pagrįstas siekiu užtikrinti veiksmingą homoseksualių asmenų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Toks aiškinimas atitinka tokias Konvencijos puoselėjamas demokratinės visuomenės vertybes, kaip pliuralizmas, tolerancija ir plačios pažiūros (sprendimo byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją 46, 48, 125, 178–179, 181 punktai).
Atsižvelgiant į tai, kad tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo klausimas yra susijęs su ypač svarbiais tos pačios lyties asmenų asmeninio ir socialinio tapatumo aspektais, taip pat į valstybėse vyraujančią aiškią tendenciją pripažinti tos pačios lyties asmenų sąjungas, valstybių Konvencijos dalyvių nuožiūros laisvė, kai kalbama apie galimybę suteikti tos pačios lyties asmenų poroms teisinį pripažinimą ir apsaugą, yra gerokai mažesnė. Valstybės Konvencijos dalyvės turi platesnę vertinimo laisvę nustatydamos konkretų teisinio režimo, kuris turi būti prieinamas tos pačios lyties poroms, pobūdį, kuris nebūtinai turi būti santuokos formos. Vykdydamos iš Konvencijos 8 straipsnio kylančią pozityvią pareigą, valstybės turi diskreciją, susijusią tiek su pripažinimo formos pasirinkimu, tiek ir su tos pačios lyties poroms suteikiamos apsaugos turinio nustatymu, tačiau svarbu, kad suteikiama apsauga būtų adekvati tiek materialiniu (išlaikymas, apmokestinimas, paveldėjimas), tiek moraliniu (tarpusavio teisės ir pareigos) aspektais, kurie neatsiejami nuo bendro poros gyvenimo (sprendimo byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją 187–188, 190 punktai).
EŽTT pažymėjo, kad tradicinės šeimos gynimas yra svarus ir teisėtas pagrindas, kuriuo galima būtų pateisinti skirtingą traktavimą seksualinės orientacijos pagrindu, tačiau šis tikslas yra veikiau abstraktus ir gali būti užtikrinamas įvairiomis priemonėmis. Nėra pagrindo teigti, kad tos pačios lyties porų teisinis pripažinimas ir apsauga gali kaip nors pakenkti tradicinėms šeimoms ar kelti pavojų jų ateičiai ar stabilumui. Toks pripažinimas jokiu būdu netrukdo skirtingų lyčių poroms sudaryti santuoką ar kurti šeimą pagal savo tos sampratos suvokimą. Tos pačios lyties porų teisių užtikrinimas savaime niekaip nesumenkina kitų asmenų ar kitų porų teisių. Atitinkamai tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimo (sprendimo byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją 207, 208, 212, 213 punktai).
Iš esmės tokios pačios pozicijos EŽTT laikėsi ir kitose nagrinėtose bylose (kaip antai 2023 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Buhuceanu ir kt. prieš Rumuniją, peticijų Nr. 20081/19 ir 20 kitų, 2023 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Maymulakhin ir Markiv prieš Ukrainą, peticijos Nr. 75135/14, 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Przybyszewska ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 11454/17, ir kt.).
12.3.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, aiškindamas Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, EŽTT yra pažymėjęs, jog, numatant tam tikrus tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos), t. y. (EŽTT nagrinėtu atveju) tarpusavio susitarimus, kuriems įstatymas nenustato konkrečios formos, kuriuos gali sudaryti kartu gyvenantys asmenys, nesvarbu, ar jie yra tėvai, partneriai, draugai, paprasti sugyventiniai ar globėjai, bet ne susituokusios poros, ir kuriais daugiausia aptariami finansiniai bendro gyvenimo aspektai, bendro gyvenimo nutraukimas ir pagalba ligos ar neveiksnumo atveju, tokie tarpusavio susitarimai neužtikrina pagrindinių poreikių, kurie yra esminiai reguliuojant stabilius ir tvirtus ryšius turinčių porų santykius, kaip antai abipusių teisių ir pareigų vienas kitam, įskaitant neturtinę ir materialinę paramą, išlaikymo prievoles ir paveldėjimo teises. Tai, kad tokių susitarimų tikslas nėra poros pripažinimas ir apsauga, akivaizdu iš to, kad jais gali naudotis visi kartu gyvenantys asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pora, palaikanti tvirtus santykius. Taigi tokie susitarimai negali būti laikomi suteikiančiais pareiškėjų sąjungai reikiamą pripažinimą ir apsaugą (sprendimo byloje Oliari ir kt. prieš Italiją 41, 169 punktai).
13. Apibendrinant EŽTT praktiką šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:
– pagal Konvencijos 14 straipsnį, diskriminacijos draudimas taikomas ir diskriminacijai dėl asmens seksualinės orientacijos; turi būti itin svarios ir įtikinamos priežastys, kurios leistų dėl jos pateisinti skirtingą asmenų traktavimą, ypač kai toks traktavimas yra susijęs su teisėmis, ginamomis pagal Konvencijos 8 straipsnį; vien asmenų seksualinės orientacijos pagrindu daromi skirtumai pagal Konvenciją yra nepateisinami;
– Konvencija neįpareigoja valstybių vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve; tačiau, pagal Konvencijos 8 straipsnį, ir tos pačios lyties asmenų porų privatus ir šeimos gyvenimas turi būti saugomas lygiai taip pat, kaip ir skirtingų lyčių asmenų porų, nes tos pačios lyties asmenų porų, sukūrusių stabilius de facto santykius, padėtis šeimos gyvenimo požiūriu yra lygiavertė (vienoda);
– taigi iš Konvencijos 8 straipsnio kyla pozityvi pareiga valstybėms Konvencijos dalyvėms užtikrinti tos pačios lyties porų teisinį pripažinimą ir apsaugą; valstybės turi diskreciją pasirinkti konkretų teisinį režimą (kaip antai sudaryti civilinę sąjungą ar įregistruoti partnerystę), kuris būtų prieinamas tos pačios lyties poroms, svarbu, kad suteikiama apsauga būtų adekvati tiek materialiniu, tiek moraliniu aspektais; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra garantuojama, jei tos pačios lyties poros neturi galimybės įteisinti savo santykių; ši teisė taip pat nėra užtikrinama numačius galimybę sudaryti tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo, kuriais gali naudotis visi kartu gyvenantys asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pora, palaikanti tvirtus santykius, nes jais nėra užtikrinama pakankama porų privataus ir šeimos gyvenimo apsauga.
III
Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas
ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija
14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktualios Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ES sutartis) nuostatos, įtvirtinančios pamatines vertybes, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, taip pat 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre, išdėstytos teisės, laisvės ir principai.
14.1. ES sutarties 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad ES yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.
14.2. Pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjunga pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ES sutartis ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV).
Be to, pagal ES sutarties 6 straipsnio 3 dalį, pagrindinės teisės, kurias garantuoja Konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro ES teisės bendruosius principus.
15. Chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ nustatyta, kad žmogaus orumas yra neliečiamas; jį reikia gerbti ir saugoti. Chartijos 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ nustatyta: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“ Chartijos 9 straipsnyje „Teisė tuoktis ir kurti šeimą“ įtvirtinta: „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus.“ Pagal Chartijos 21 straipsnio „Diskriminacijos uždraudimas“ 1 dalį draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.
Pažymėtina, kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Chartijos nuostatos skirtos ES institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina ES teisę, todėl jie turi gerbti Chartijoje įtvirtintas teises, laikytis joje įtvirtintų principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami ES įgaliojimų, suteiktų jai pagal ES sutartį ir SESV.
16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija, susijusi su asmenų civilinės būklės reglamentavimo aiškinimu, taip pat su teisės aktų, kuriais reglamentuojama teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, aiškinimu, tiek, kiek tai susiję su šeimos samprata.
16.1. ESTT yra konstatavęs, kad dabartiniame ES teisės plėtros etape asmenų civilinės būklės reglamentavimas yra valstybių narių kompetencija (2011 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje C‑147/08 Römer 38 punktas) ir kad valstybės narės gali nevaržomos pasirinkti, ar numatyti tos pačios lyties asmenų santuokas arba alternatyvią jų santykių teisinio pripažinimo formą ir prireikus – datą, nuo kurios įsigalios tokia santuoka ar alternatyvi jos forma (2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje C-443/15 Parris 59 punktas).
Tačiau ESTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad valstybės narės savo kompetenciją atitinkamose srityse privalo įgyvendinti laikydamosi ES teisės aktų (1995 m. vasario 14 d. sprendimo byloje C-279/93 Schumacker 21 punktas; 2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje C‑148/02 Garcia Avello 25 punktas). Valstybėms narėms įgyvendinant savo kompetenciją srityse, susijusiose su šeiminės padėties reglamentavimu, turi būti laikomasi ES teisės nuostatų, susijusių su nediskriminavimo principu (2008 m. balandžio 1 d. sprendimo byloje C‑267/06 Maruko 59 punktas; 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje C-443/15 Parris 58 punktas), taip pat ES sutarties nuostatų dėl visiems ES piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje C-148/02 Garcia Avello 25 punktas).
16.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualus ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje C-673/16 Coman ir kt., kuriame inter alia išaiškintas terminas „sutuoktinis“ teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje kontekste.
ESTT, aiškindamas SESV 21 straipsnio 1 dalies, kuria užtikrinama ES piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB ir 93/96/EEB, (toliau – ir Direktyva), nuostatas, pažymėjo, kad Direktyvoje vartojama sąvoka „sutuoktinis“ reiškia asmenį, sudariusį santuoką su kitu asmeniu; ši sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą, yra neutrali lyties atžvilgiu ir gali apimti tos pačios lyties, kaip ir ES pilietis, sutuoktinį (35 punktas).
16.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinas ESTT 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje C‑490/20 V.М.А. prieš Stolichna obshtina, rayon „Pancharevo“.
Šiame sprendime ESTT pažymėjo, kad, pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę, asmenų, kuriems taikomos santuokos ir vaiko kilmės nustatymo taisyklės, civilinė būklė yra valstybių narių kompetencijai priklausanti sritis, o Sąjungos teisė nedaro poveikio šiai kompetencijai; taigi valstybės narės gali nevaržomos pasirinkti, ar nacionalinėje teisėje numatyti tos pačios lyties asmenų santuoką ir tėvystę; vis dėlto įgyvendindama šią kompetenciją kiekviena valstybė narė turi laikytis Sąjungos teisės, visų pirma SESV nuostatų, susijusių su kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažįstama teise judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, šiuo tikslu pripažindama kitoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisę nustatytą asmenų civilinę būklę (52 punktas). ESTT konstatavo, kad, be kita ko, SESV 21 straipsnis (juo užtikrinama ES piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje), taip pat Chartijos 7 straipsnis (pagal jį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas) turi būti aiškinami taip, kad nepilnamečiam vaikui, kuris yra Sąjungos pilietis ir kurio gimimo liudijime, išduotame kitoje valstybėje narėje, kaip jo tėvai nurodyti du tos pačios lyties asmenys, valstybė narė, kurios pilietis yra šis vaikas, privalo išduoti asmens tapatybės kortelę arba pasą nereikalaudama, kad jos valdžios institucijos prieš tai parengtų gimimo liudijimą, nors nei jos Konstitucijoje, nei šeimos teisėje nenumatyta dviejų tos pačios lyties asmenų tėvystė (53, 69 punktai).
17. Apibendrinant ES teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal jį:
– santuokos ir registruotos partnerystės sudarymo sąlygų teisinis reguliavimas yra valstybių narių kompetencijai priskirta sritis; valstybės narės neprivalo nacionalinės teisės aktuose numatyti tos pačios lyties asmenų santuokos (ESTT 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje C‑147/08 Römer 38 punktas; 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje C-443/15 Parris 59 punktas);
– ES grindžiama tokiomis pamatinėmis vertybėmis kaip pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises (ES sutarties 2 straipsnis);
– viena iš ES piliečių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (inter alia SESV 21 straipsnio 1 dalis); užtikrinant laisvą asmenų judėjimą turi būti gerbiamas ES piliečių privatus ir šeimos gyvenimas, paisoma bet kokios diskriminacijos, inter alia dėl lyties, seksualinės orientacijos, draudimo (Chartijos 7 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalis);
– iš ESTT praktikos matyti, jog teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (inter alia SESV 21 straipsnio 1 dalis) kontekste šeimos samprata apima tos pačios lyties sutuoktinius ir tėvus, net jei valstybė narė nacionalinėje teisėje nėra numačiusi tos pačios lyties asmenų santuokos ir (ar) tėvystės (ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimo byloje C-673/16 Coman ir kt. 35 punktas, 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje C‑490/20 V.М.А. prieš Stolichna obshtina, rayon „Pancharevo“ 53, 69 punktai).
IV
Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija
18. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad partnerystės instituto įtvirtinimas buvo ne kartą analizuojamas ir užsienio valstybių konstitucinių teismų praktikoje.
19. Antai Austrijos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime konstatavo, kad Austrijos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, kuriose numatyta, kad santuoka sudaroma tarp skirtingų lyčių asmenų, yra nesuderinamos su lygiateisiškumo principu ir diskriminavimo draudimu ir dėl to prieštarauja Austrijos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimu minėtos Civilinio kodekso nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai tiek vienos lyties, tiek skirtingų lyčių poroms. Analogiška pozicija išreikšta ir dėl registruotos civilinės partnerystės. Taigi tiek santuokos, tiek registruotos civilinės partnerystės teisiniai institutai turi būti prieinami ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties poroms.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, rengdamas Registruotos partnerystės įstatymą, įstatymų leidėjas siekė sudaryti galimybę teisiškai pripažinti tos pačios lyties porų santykius ir taip kovoti su tos pačios lyties porų diskriminacija. Tai, kad priešingų lyčių ir tos pačios lyties poroms buvo sukurti skirtingi teisiniai institutai, reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad santuoka tradiciškai (ir dėl to, kad ši sąvoka turi „giliai įsišaknijusias socialines ir kultūrines konotacijas“) buvo siekiama tėvystės (bent jau jos galimybės), o ilgą laiką bendra tėvystė nebuvo galima tos pačios lyties poroms. Šis skirtumas tarp dviejų teisinių institutų šiandien nebegali būti išlaikytas nediskriminuojant tos pačios lyties porų dėl jų seksualinės orientacijos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į netolimoje praeityje vykdytą teisinę ir socialinę homoseksualių asmenų diskriminaciją, šis santykių, kurie iš esmės yra lygiaverčiai savo prigimtimi ir reikšme skirtingų lyčių porų santykiams, atskyrimas į du skirtingus teisinius institutus, turi diskriminacinį poveikį, kuris yra draudžiamas pagal Austrijos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygybės principą.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, kalbant apie tos pačios lyties asmenų poras, šis skirstymas į skirtingus teisinius institutus ir visuomenei, ir kiekvienam asmeniui rodo, kad dviejų tos pačios lyties asmenų santykiai, kuriuos įkūnija registruota partnerystė, skiriasi nuo santuokos tarp dviejų skirtingų lyčių asmenų, nors abiem atvejais ketinimai yra grindžiami tomis pačiomis vertybėmis. Taigi dviejų teisinių institutų išskyrimas, net jei juos reglamentuojančios teisės normos yra tokios pačios, rodo, kad homoseksualūs asmenys nėra lygūs heteroseksualios orientacijos asmenims. Dėl to diskriminacinis poveikis akivaizdus, pavyzdžiui, dėl skirtingų terminų, vartojamų asmens civilinei padėčiai įvardyti („susituokęs“ ir „gyvenantis registruotoje partnerystėje“), asmenys, sudarę tos pačios lyties asmenų partnerystę, turi atskleisti savo seksualinę orientaciją net ir tais atvejais, kai ji nėra ir neturi būti reikšminga, ypač atsižvelgiant į istorinį šio klausimo kontekstą, jie rizikuoja būti diskriminuojami. Įstatymuose (Civiliniame kodekse ir Registruotos partnerystės įstatyme) įtvirtintas skirtumas tarp skirtingų lyčių ir tos pačios lyties asmenų santykių, kaip dviejų skirtingų teisinių institutų, pažeidžia lygybės principą, kuris draudžia bet kokią asmenų diskriminaciją dėl asmeninių savybių, pavyzdžiui, seksualinės orientacijos.
20. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas klausimą dėl tėvystės atostogų gimus vaikui suteikimo (pagal ginčijamą teisinį reguliavimą teisę į šias atostogas turėjo gimusio vaiko tėvas, tačiau tokia teisė nebuvo suteikiama tos pačios lyties partneriams), 2020 m. lapkričio 12 d. sprendime priėjo prie išvados, kad iš Latvijos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio pirmojo sakinio „valstybė saugo ir remia santuoką – vyro ir moters sąjungą, šeimą, tėvų teises ir vaiko teises“ įstatymų leidėjui kyla pareiga užtikrinti teisinę apsaugą ir socialinės bei ekonominės apsaugos ir paramos priemones visoms šeimoms, įskaitant tos pačios lyties partnerių šeimas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šalia valstybės pareigos saugoti ir remti santuoką kaip vyro ir moters sąjungą Konstitucija (110 straipsnio pirmasis sakinys) nustato valstybės pareigą saugoti ir remti šeimą, tėvus ir vaikus. Joje įtvirtinta valstybės pozityvioji pareiga saugoti ir remti šeimą nėra taikoma tik išimtinai santuokoje sukurtai šeimai. Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, aiškinama kartu su žmogaus orumo principu ir teise į privataus gyvenimo neliečiamumą, lemia valstybės pareigą saugoti ir remti ir tos pačios lyties partnerių šeimas. Nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti tos pačios lyties partnerių šeimos santykių teisinio reguliavimo formą ir turinį, taip pat šeimos socialinės ir ekonominės apsaugos priemones, jis neturi diskrecijos pasirinkti, ar tokioms šeimoms iš viso turi būti užtikrinta teisinė apsauga, taip pat ekonominė ir socialinė apsauga bei parama.
21. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniam Įstatymui neprieštaraujančiu pripažintas Civilinės partnerystės įstatymas (Įstatymas „Dėl tos pačios lyties porų diskriminacijos nutraukimo: civilinės partnerystės“). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad registruotos civilinės partnerystės teisinio instituto nustatymas tos pačios lyties poroms nepažeidžia Pagrindinio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos santuokos sudarymo laisvės. Pagrindinio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ypatinga santuokos apsauga netrukdo įstatymų leidėjui numatyti civilinę partnerystę sudarantiems tos pačios lyties asmenims tokių teisių ir pareigų, kurios būtų tokios pat kaip santuokoje įgyjamos teisės ir pareigos arba į jas panašios. Santuokos institutui negresia joks pavojus dėl instituto, kuris yra skirtas asmenims, negalintiems sudaryti santuokos tarpusavyje, įtvirtinimo.
Sprendime pažymėta ir tai, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį kartu gyvenantys skirtingų lyčių asmenys ir tarpusavyje susijusių asmenų grupės, gyvenančios kartu, neturi galimybės sudaryti registruotos civilinės partnerystės, nepažeidžia Pagrindinio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto lygybės principo.
Pažymėtina, kad vėliau Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo jurisprudencija buvo plėtojama, akcentuojant įvairius lygybės tarp santuoką sudariusių vyro ir moters ir tos pačios lyties porų aspektus, kaip antai konstatuojant lygybės pažeidimus tais atvejais, kai nebuvo sudarytos galimybės tos pačios lyties civiliniams partneriams pasinaudoti dovanojamo ir paveldimo turto mokesčio lengvatomis, kuriomis naudojosi susituokę asmenys (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimas), civiliniams partneriams, skirtingai nei sutuoktiniams, nebuvo leidžiama įvaikinti partnerio anksčiau įvaikintą vaiką (2013 m. vasario 19 d. sprendimas), civiliniams partneriams, skirtingai nei sutuoktiniams, nebuvo leidžiama pasinaudoti pajamų mokesčio lengvata (2013 m. gegužės 7 d. sprendimas), kol galiausiai įstatymų leidėjas 2017 m. įtvirtino galimybę sudaryti santuoką ir tos pačios lyties asmenų poroms.
22. Vengrijos Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendime, vertindamas Partnerystės įstatymo atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad santuokos, kaip pagrindinio socialinio instituto, konstitucinės apsaugos reikalavimas netaikomas toms poroms, kurios neturi teisės susituokti, nes priklauso tai pačiai lyčiai. Nors priešingų lyčių poros gali laisvai rinktis santuoką arba partnerystę, tos pačios lyties poros tokios teisinės galimybės neturi. Pabrėždamas, kad, nors Vengrijos Konstitucijos 15 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga saugoti santuokos ir šeimos institutus nesuponuoja pareigos saugoti nei priešingų lyčių, nei tos pačios lyties porų partnerystės, tačiau tos pačios lyties asmenų, neturinčių galimybės susituokti, nuolatinė partnerystė nusipelno pripažinimo ir apsaugos, remiantis teise į žmogaus orumą (Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis), apsisprendimo teise, taip pat teise į bendrąją veiksmų laisvę ir laisvą asmenybės vystymąsi. Tos pačios lyties poroms registruotos partnerystės institutas suteiktų pripažinimą ir teisinę apsaugą, kurios jos iki šiol neturėjo, palyginti su de facto partneryste. Tokio privilegijuoto, palyginti su de facto partneryste, teisinio instituto tikslas galėtų būti, viena vertus, suteikti registraciją, kad būtų lengviau įrodyti partnerystės egzistavimą. Kita vertus, įregistruota tos pačios lyties porų partnerystė gali būti papildyta pagrindinėmis, be kita ko, turtinio pobūdžio, asmens teisėmis ir pareigomis. Atlikus išsamią sutuoktiniams taikomų teisės aktų apžvalgą, teisės aktuose galėtų būti nurodyta, atsižvelgiant į būtiną diferenciaciją, atsirandančią dėl tokių asmenų seksualinės orientacijos, tinkamus teisės aktus taikyti ir registruotiems tos pačios lyties partneriams, tinkamai atsižvelgiant į reikalavimą traktuoti tokius asmenis kaip lygiaverčius orumo aspektu.
Vengrijos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė nekenkia ir nekelia grėsmės priešingų lyčių asmenų, turinčių teisę tuoktis, statusui. Konstitucijos 15 straipsniu grindžiama valstybės pareiga saugoti, remti ir puoselėti santuokos institutą gali būti aiškinama tik asmenų, kurie turi teisę ir galimybę susituokti, kontekste. Būtų antikonstituciška įtvirtinti jiems kitą teisinį institutą, savo turiniu „beveik“ tapatų santuokai. Tačiau tos pačios lyties asmenims, kurie pagal Konstituciją negali susituokti, teisės aktai turėtų suteikti konstitucinį būdą įgyti teisinį statusą, panašų į sutuoktinių teisinį statusą, garantuojantį jų, kaip savo orumu lygiaverčių asmenų, traktavimą. Toks naujas teisinis institutas nepažeistų konstitucinės santuokos apsaugos (Konstitucijos 15 straipsnis) ar iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies kylančios priešingų lyčių asmenų teisės tuoktis ir nesukeltų tam pavojaus. Valstybės konstitucinė pareiga saugoti (pripažinti, remti) santuokos ir šeimos institutus nepasikeistų dėl įstatyminio tos pačios lyties porų registruotos partnerystės pripažinimo. Priešingų lyčių asmenų santuoka, kaip tradicinė forma, nepatirtų jokios žalos dėl to, kad registruoti tos pačios lyties partneriai įgytų panašų į sutuoktinių statusą, išlaikydami dėl tokios partnerystės pobūdžio atsirandančius skirtumus.
23. Apibendrinant pažymėtina, kad minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija rodo bendrą tendenciją, kad tos pačios lyties poroms turi būti suteikiamas teisinis pripažinimas ir apsauga, o valstybė turi rasti teisingą pusiausvyrą tarp tradicinės santuokos apsaugos ir šiuolaikinių visuomenės realijų ir užtikrinti orumo, lygiateisiškumo, privataus gyvenimo gerbimo principų įgyvendinimą.
V
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
24. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama su bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto įtvirtinimu susijusio teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.
25. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra (inter alia 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai (2019 m. vasario 15 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).
26. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra aktualios ir Konstitucijos nuostatos, susijusios su žmogaus orumo apsauga.
Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumą gina įstatymas; pagal šio straipsnio 3 dalį draudžiama inter alia žeminti žmogaus orumą.
Aiškindamas šias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas); visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d., 2024 m. birželio 4 d. nutarimai). Žmogaus orumas vertintinas kaip ypatinga konstitucinė vertybė (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d., 2024 m. balandžio 25 d. išvados).
Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą (inter alia 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2024 m. birželio 24 d. nutarimai). Tai, be kita ko, reiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai; kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogaus orumas yra gerbtinas (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada).
Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
27. Pareiškėja ginčija Įstatymo 28 straipsnio, CK 3.229 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims.
Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas (1 dalis); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (4 dalis).
27.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Iš Konstitucijoje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo kyla asmens teisė į privatumą (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 10 d. nutarimai), kuri apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (inter alia 1999 m. spalio 21 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 10 d. nutarimai).
Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę ir orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas); žmogaus privataus gyvenimo apsauga neatsiejama nuo jo orumo apsaugos (2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 10 d. nutarimai).
27.2. Pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra absoliuti (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2024 m. birželio 4 d. nutarimai).
Minėtos asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygos taikytinos ir ribojant Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į privatumą, inter alia teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą. Pabrėžtina, kad įstatymu nustatant tam tikrus naudojimosi asmens teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apribojimus, kurie būtini demokratinėje visuomenėje ir kuriais siekiama konstituciškai svarbių tikslų, taip pat turi būti laikomasi konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; priešingu atveju būtų pažeistas ir pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamas žmogaus orumas, t. y. būtų sudarytos prielaidos žeminti žmogaus orumą paneigiant jo laisvą asmenybę ir prigimtinę lygybę savo orumu su kitais žmonėmis (2019 m. sausio 11 d., 2024 m. birželio 4 d. nutarimai).
27.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalis, asmens seksualinė orientacija yra vienas iš asmens privataus ir šeimos gyvenimo elementų, o Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalys garantuoja kiekvieno asmens, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos, privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą.
28. Pareiškėja ginčija Įstatymo 28 straipsnio, CK 3.229 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui.
28.1. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, kuris draudžia diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
28.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai). Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis yra 1 dalies išvestinė, nes neleidžia pažeisti asmenų lygiateisiškumo – bendros taisyklės, suformuluotos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“ (1995 m. sausio 24 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turinys gali būti atskleistas tik aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis kartu; Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę (inter alia 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).
Viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
28.3. Kaip minėta, tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine. Pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija – antimažoritarinis aktas, ji gina individą (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, inter alia viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, inter alia riboti pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalis užtikrinamą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo, be kita ko, santykių su kitais šeimos nariais, apsaugą (2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
29. Pareiškėja ginčija Įstatymo 28 straipsnio, CK 3.229 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.
29.1. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:
29.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
29.3. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata; pabrėžta, kad kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti; tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
29.4. Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios, nei sudarytos santuokos pagrindu, šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).
29.5. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime pažymėta ir tai, kad, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu; pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu ir diskriminacijos draudimu, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas; kita vertus, tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė taip pat saugo ir globoja motinystę, tėvystę ir vaikystę, atsižvelgiant į objektyvius ir konstituciškai pagrįstus kriterijus, negali būti nustatytas diferencijuotas valstybės globos ir paramos šeimai teisinis reguliavimas.
30. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į šių santykių specifiką, inter alia į jų subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
Minėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti; pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, taigi, santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu.
30.1. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją konstitucinė šeimos samprata neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir kitais pagrindais sukurtus de facto šeimos ryšius, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, turi būti saugomi ir ginami ir kiti, ne tik santuokos pagrindu sukurti, bendro gyvenimo santykiai.
Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, turi būti saugomi ir ginami ir kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, santykiai. Reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės.
30.2. Pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, įgyvendinant valstybės pareigą saugoti ir ginti ir kitas, ne tik santuokos pagrindu sudarytas, šeimas, atitinkančias konstitucinę šeimos sampratą, aiškinamą iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui kontekste, santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu (taigi sukūrusių stabilius de facto šeimos santykius), santykiai turi būti sureguliuoti taip, kad būtų užtikrinta jų privataus ir šeimos gyvenimo apsauga.
Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, įstatymų leidėjas turi pareigą užtikrinti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, priešingu atveju nebūtų užtikrintas pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (inter alia nebūtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, nebūtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai).
30.2.1. Pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, reguliuodamas šiuos santykius įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą (kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę), svarbu, kad teisės aktais suteikiama apsauga būtų adekvati, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo poros bendro gyvenimo, šeimos gyvenimo aspektus. Šiame kontekste pažymėtina, kad santuokos nesudariusių asmenų porų teisinis pripažinimas ir apsauga nebūtų užtikrinami, numačius tik galimybę sudaryti tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos), nes jie nesuteikia santuokos nesudariusioms asmenų poroms deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrina pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kaip antai jais negalima susitarti dėl tokių svarbių bendram poros gyvenimui aspektų, kaip mokesčiai, socialinė apsauga, paveldėjimas, migracija ir kt. Nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatydamas tokioms asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą bei turinį, jis negali tokioms šeimoms neužtikrinti teisinės apsaugos.
30.2.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros.
Šiame kontekste pažymėtina, kad visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje. Teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, orumui, taip pat su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis.
Taigi, neužtikrinus santuokos nesudariusių (ar teisiškai negalinčių jos sudaryti) šeimą sukūrusių porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, nepriklausomai nuo jas sudarančių asmenų lyties, teisinio pripažinimo ir apsaugos, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas.
30.2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).
Taigi, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi pareigą santuokos nesudariusių (ar negalinčių jos sudaryti) porų, kurių santykiai atitinka konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą reglamentuojantį teisinį reguliavimą įtvirtinti ne bet kokiu teisės aktu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi šios teisės įgyvendinimo elementai.
31. Pareiškėja ginčija Įstatymo 28 straipsnio, CK 3.229 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai.
31.1. Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus; pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (inter alia 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada).
31.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tvarkos kūrimo, ir aiškindamas 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, konstatavo, kad Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų; save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi.
Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas įkūnija ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, ir teisinės valstybės siekius (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Pagarba tarptautinei teisei taip pat yra susijusi su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiu, kuris suponuoja inter alia atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją (inter alia 2014 m. kovo 18 d. nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas).
31.3. Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią. Pažymėta ir tai, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Esant Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ir Konstitucijos nuostatų nesuderinamumui, iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga tokį nesuderinamumą pašalinti inter alia atsisakant atitinkamų tarptautinėje sutartyje nustatytų tarptautinių įsipareigojimų vadovaujantis tarptautinės teisės normomis arba darant atitinkamas Konstitucijos pataisas (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).
32. Kaip Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai); konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. birželio 26 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai).
32.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (2011 m. gruodžio 22 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai). Pagal šį konstitucinį principą turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 7 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai), įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai).
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų; tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai).
32.2. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (inter alia 2013 m. gegužės 30 d., 2017 m. sausio 25 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai).
32.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (inter alia 2018 m. balandžio 12 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).
32.4. Pažymėtina, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių imperatyvų privalu laikytis nustatant ir įstatymų įsigaliojimo, ir įgyvendinimo tvarką.
Pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.
Taigi, įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais privalo nustatyti, kad įstatymai įsigalioja vėliau, nei yra oficialiai paskelbiami. Antai, pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).
Kaip minėta, pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Šie principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas turi laikytis atsakingo valdymo principo suponuojamo reikalavimo tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, netoleruotinos situacijos, kai įstatymų leidėjas, įstatymo įsigaliojimą susiejęs su kokio nors kito įstatymo priėmimu, ilgą (neapibrėžtą) laiką nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų ir nepriima to kito įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti. Tokiu atveju, įstatymų leidėjui išreiškus valią sureguliuoti tam tikrus santykius, tie santykiai ilgą (neapibrėžtą) laiką taip ir lieka nesureguliuoti, o priimtas ir paskelbtas įstatymas, kurio įsigaliojimas atidėtas neapibrėžtam laikui, nepradedamas taikyti. Taip gali būti sukuriamas teisinis netikrumas ir neapibrėžtumas, paneigiami teisėti asmenų lūkesčiai, kad įstatymų leidėjo nustatytas tam tikrų santykių teisinis reguliavimas bus pradėtas taikyti, taip mažinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir teise, todėl tai gali būti pakankamas pagrindas tokį įstatymo įsigaliojimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai, inter alia neužtikrinančiu iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimų, pažeidžiančiu atsakingo valdymo principą.
VI
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
28 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas
33. Minėta, kad pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams neprieštarauja Įstatymo 28 straipsnis, pagal kurį CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, tiek, kiek, pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas konstitucinę asmens teisę į šeimos santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą sureguliavo taip, kad ši asmens teisė ir galimybė ja veiksmingai pasinaudoti visiškai priklauso nuo įgyvendinimo sąlygos, pagal kurią turi būti numatyta tik šios teisės įgyvendinimo procedūra.
34. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 28 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nesudariusių santuokos bendrai gyvenančių asmenų teisės į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą įgyvendinimas yra visiškai priklausomas nuo įstatymų leidėjo diskrecijos, yra nesuderinamas su konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principais ir Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kuriuos įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neginamos Konstitucijoje įtvirtintos asmenų teisės, nesaugomi iš Konstitucijos kylantys asmenų teisėti lūkesčiai. Kartu, pareiškėjos manymu, Įstatymo 28 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra paneigta bendrai gyvenančių nesudariusių santuokos asmenų konstitucinė teisė į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą, kylanti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, aiškinamų kartu su Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 22 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir 29 straipsniu.
Be to, pasak pareiškėjos, CK nuostatų, reguliuojančių bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos, negaliojimas dėl Įstatymo 28 straipsnyje nustatytos sąlygos ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos pagal Konvenciją prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus (o tai draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pacta sunt servanda imperatyvi pareiga), bet ir kartu sukuria Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujančią situaciją, kai neužtikrinamas Konvencijos, kaip sudedamosios Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies, tinkamas taikymas ir veikimas.
35. Kaip minėta, iš pareiškėjos ginčijamo Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kyla įstatymų leidėjo įsipareigojimas per protingą laiką priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą; šio įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas yra būtina sąlyga tam, kad įsigaliotų CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos; kol toks įstatymas nėra priimtas, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos negalioja.
Vadinasi, pagal Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas įsipareigojo per protingą laiką priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą ir taip užtikrinti, kad įsigaliotų CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos.
Minėta ir tai, kad iki šiol partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas ir neapibrėžta, kada jis bus priimtas. Taigi CK trečiosios knygos XV skyrius iki šiol nėra įsigaliojęs.
36. Sprendžiant dėl Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise; šie principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą;
– įstatymų leidėjas turi laikytis atsakingo valdymo principo suponuojamo reikalavimo tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus;
– pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, netoleruotinos situacijos, kai įstatymų leidėjas, įstatymo įsigaliojimą susiejęs su kokio nors kito įstatymo priėmimu, ilgą (neapibrėžtą) laiką nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų ir nepriima to kito įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti; tokiu atveju, įstatymų leidėjui išreiškus valią sureguliuoti tam tikrus santykius, tie santykiai ilgą (neapibrėžtą) laiką taip ir lieka nesureguliuoti, o priimtas ir paskelbtas įstatymas, kurio įsigaliojimas atidėtas neapibrėžtam laikui, nepradedamas taikyti; taip gali būti sukuriamas teisinis netikrumas ir neapibrėžtumas, paneigiami asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymų leidėjo nustatytas tam tikrų santykių teisinis reguliavimas bus pradėtas taikyti, taip mažinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir teise, todėl tai gali būti pakankamas pagrindas tokį įstatymo įsigaliojimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai, inter alia neužtikrinančiu iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimų, ir pažeidžiančiu atsakingo valdymo principą.
36.1. Vertinant Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, be kita ko, teisėtų lūkesčių apsaugos principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymas (inter alia ginčijamas jo 28 straipsnis) buvo priimtas 2000 m. liepos 18 d., o įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 6 d. Minėta ir tai, kad Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintas įsipareigojimas iki šiol nėra įvykdytas, t. y. iki šiol nėra priimtas partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, nuo kurio įsigaliojimo momento turėtų įsigalioti CK trečiosios knygos XV skyrius.
Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas įgyvendinti iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, kylančią pareigą sureguliuoti ne tik santuoką registravusių, bet ir kitų bendrai gyvenančių asmenų porų santykius, CK trečiosios knygos XV skyriuje nustatė partnerystės santykių teisinį reguliavimą, tačiau jau daugiau nei 24 metus, t. y. nepagrįstai ilgą laiką, akivaizdžiai viršijantį bet kokį galimą protingą terminą, reikalingą teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti, nevykdo Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto savo įsipareigojimo priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą, ir nėra aišku, kada tai bus padaryta. Dėl to neįsigalioja prieš 24 metus priimtos CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos, nors nėra jokio pagrįsto poreikio tiek laiko atidėti jų įsigaliojimą, o santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys asmenys iki šiol negali pasinaudoti šiame skyriuje įtvirtinta teisine apsauga.
36.2. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, priėmęs CK, jo trečiosios knygos XV skyriuje pradėjo reguliuoti santuokos nesudariusių, bendrai gyvenančių asmenų porų santykius, tačiau taip ir nepriėmęs partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, nuo kurio įsigaliojimo momento turėtų įsigalioti CK trečiosios knygos XV skyrius, nepabaigė atlikti visų būtinų teisėkūros veiksmų tam, kad įtvirtintas institutas įsigaliotų. Vadinasi, toks Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį CK trečiosios knygos XV skyrius įsigalios tik tuomet, kai bus priimtas ir įsigalios partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, tokio (specialaus) įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti, nepriėmus, sukūrė teisinį netikrumą ir neapibrėžtumą, paneigė asmenų teisėtus lūkesčius, kad įstatymų leidėjo nustatytas partnerystės santykių teisinis reguliavimas bus pradėtas taikyti, sumažino asmenų pasitikėjimą valstybe ir teise, neužtikrino iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimų, pažeidė atsakingo valdymo principą.
37. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai.
VII
Civilinio kodekso 3.229 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas
38. Minėta, kad pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat prašo ištirti, ar Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka.
39. Pareiškėjos teigimu, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsniu, saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, taip pat ir šią sampratą atitinkančios tos pačios lyties poros. Atsižvelgiant į tai, CK 3.229 straipsnio norma, kiek pagal ją leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas, pareiškėjos manymu, prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, seksualinės orientacijos pagrindu diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis ir pažeidžia konstitucines tokių asmenų teises į teisinę orumo ir privataus gyvenimo apsaugą, pripažintina prieštaraujančia Konstitucijai.
Be to, pasak pareiškėjos, CK 3.229 straipsnio nuostata, pagal kurią leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas, ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos pagal Konvenciją prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, t. y. prieštarauja Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam pacta sunt servanda principui, bet ir kartu sukuria Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujančią situaciją, kai neužtikrinamas Konvencijos, kaip sudedamosios Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies, tinkamas taikymas ir veikimas.
40. Kaip minėta, pagal ginčijamą CK 3.229 straipsnį, partnerystę įstatymų nustatyta tvarka gali registruoti tik šeimą norintys sukurti vyras ir moteris ir tik jiems gali būti taikomas CK trečiosios knygos XV skyriuje įtvirtintas santuokos neįregistravusių asmenų šeimos turtinių santykių teisinis reguliavimas.
Minėta ir tai, kad iki šiol CK trečiosios knygos XV skyrius nėra įsigaliojęs, nes partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas, ir neapibrėžta, kada jis bus priimtas. Taigi nėra įsigaliojęs ir pareiškėjos ginčijamas CK 3.229 straipsnis.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai“ reiškia, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta šių įstatymų ar kitų aktų (jų dalių) taikymo pradžios data (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Taigi, pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas, turėdamas įgaliojimus tirti dar neįsigaliojusių įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai, kai šie įstatymai ir kiti Seimo priimti teisės aktai yra priimti ir oficialiai paskelbti, inter alia gali vertinti ir šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo CK 3.229 straipsnio atitiktį Konstitucijai.
41. Sprendžiant dėl CK 3.229 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, įstatymų leidėjas turi pareigą užtikrinti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, priešingu atveju nebūtų užtikrintas pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnyje 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (inter alia nebūtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, nebūtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai);
– nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros; visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje; teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba žmogaus teisėms, orumui, taip pat su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis; neužtikrinus santuokos nesudariusių (ar teisiškai negalinčių jos sudaryti) šeimą sukūrusių porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, nepriklausomai nuo jas sudarančių asmenų lyties, teisinio pripažinimo ir apsaugos, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas.
41.1. Pažymėtina, kad tokiu CK 3.229 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį partnerystę gali sudaryti tik šeimą norintys kurti vyras ir moteris, įstatymų leidėjas neįgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, kylančios pareigos užtikrinti, kad būtų saugomi ir ginami visų santuokos nesudariusių, tačiau bendrai gyvenančių ir puoselėjančių nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos ryšius asmenų santykiai taip, jog būtų sudarytos prielaidos tokioms šeimoms tinkamai funkcionuoti ir būtų ginamos tokių šeimos narių teisės ir teisėti interesai.
Taigi konstatuotina, kad toks CK 3.229 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį partnerystę gali sudaryti tik šeimą norintys kurti vyras ir moteris, neužtikrina iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, aiškinamų kartu su jos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, 22 straipsnio 1, 4 dalimis, kylančios tos pačios lyties santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo, jų orumo ir privataus bei šeimos gyvenimo apsaugos, pažeidžia ne santuokoje gyvenančių porų lygybę, seksualinės orientacijos pagrindu diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis, taigi pažeidžia ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.
41.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai).
42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
43. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai.
44. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad Įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.
Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomas Įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta sąlyga, nuo kurios įvykdymo priklausė CK trečiosios knygos XV skyriaus įsigaliojimas. Vadinasi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį „Civilinio kodekso įsigaliojimas“ (pagal kurį Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus) įsigalios partnerystės santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos.
Kaip minėta, partnerystei įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatyta tvarka nėra nustatyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas; galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2020 m. liepos 8 d. nutarimas). Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę (2008 m. vasario 1 d. sprendimas, 2020 m. liepos 8 d. nutarimas), inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, jog minėta teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (2007 m. birželio 7 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).
Taigi tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
45. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, pagal CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas nėra reguliuojamos kitos partnerių gyvenimui paprastai laikomos svarbiomis teisės ir pareigos, inter alia paveldėjimo, tarpusavio išlaikymo, teisės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teisės ir pareigos nepilnamečiams vaikams ir pan.
Kaip minėta, pagal Konstituciją, reguliuodamas santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti konkrečią jiems skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą (kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę), tik svarbu, kad suteikiama apsauga būtų adekvati, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus.
Taigi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, turi nustatyti tokį visuminį teisinį reguliavimą, pagal kurį suteikiama apsauga būtų pakankama, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras