Byla Nr. 17/2014

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

Lietuvos Respublikos vardu

 

NUTARIMAS

Dėl lietuvos respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), lietuvos respublikos vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 

2016 m. kovo 15 d. Nr. KT8-N5/2016

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2016 m. vasario 17 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 17/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-26/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

 

Konstitucinis Teismas

nustatė:

 

I

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus ir šios valdybos sprendimų, susijusių su motinystės pašalpos paskyrimu. 2013 m. pareiškėjai buvo paskirta maksimali motinystės pašalpa už 126 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, taikant pagal einamųjų 2013 metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą apskaičiuotą maksimalų vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, o ne už jį didesnį pareiškėjos vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, pagal kurį pareiškėjai būtų buvusi paskirta didesnė motinystės pašalpa. Pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa kompensavo 47,17 procentų jos prarasto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti jo nagrinėjamai administracinei bylai aktualių Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai) 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), pagal kuriuos maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į šią pašalpą atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitiktimi Konstitucijai, nutartimi administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jų atitiktį Konstitucijai.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms siejama su ypatinga nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologine būkle ir sveikatos apsaugos poreikiu, ypatingu motinos ir vaiko ryšiu pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį garantuojamų nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą susiejo su iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkiu (o ne su valstybės nustatytu kompensuojamuoju uždarbiu). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui palikta laisvė nustatyti iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, bet ne atostogų apmokėjimo dydį (kuris turėtų atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį).

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį taikomas maksimalus kompensuojamasis uždarbis, pažeidžiama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija.

2.2. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos, pareiškėjas teigia, kad, pažeisdamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, kurioje yra įtvirtinta viena iš garantijų, kurias įgyvendindama valstybė užtikrina, kad minėtos konstitucinės vertybės būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos, įstatymų leidėjas nevykdo ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių jam kylančių pareigų.

2.3. Dirbančių motinų, kurios valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui moka nuo visų pajamų, teisinė padėtis yra vienoda, tačiau motinystės pašalpoms apskaičiuoti taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį jos yra traktuojamos skirtingai, t. y. vienoms (toms, kurių kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuojamas pagal jų draudžiamąsias pajamas, neviršija maksimalaus kompensuojamojo uždarbio) kompensuojama 100 procentų dėl nėštumo ir gimdymo prarasto uždarbio, o kitoms (toms, kurių kompensuojamasis uždarbis viršija maksimalų kompensuojamąjį uždarbį) – mažiau. Toks vienodoje padėtyje esančių asmenų nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas, todėl pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas.

 

II

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės Kristinos Miškinienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistemos, kurios dalis yra ligos ir motinystės socialinis draudimas, pajėgumą lemia šalies ekonominė būklė, gebėjimas surinkti mokesčius, socialinio draudimo įmokų ir išmokų santykis. Dirbančiųjų mokamomis socialinio draudimo įmokomis į VSDF biudžetą yra garantuojamos išmokos tiems, kurie dėl tam tikros įstatymuose numatytos socialinės rizikos negali patys užsitikrinti pragyvenimui reikalingų lėšų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį valstybinio socialinio draudimo pašalpoms (įskaitant motinystės pašalpą) apskaičiuoti, siekė konstituciškai reikšmingų tikslų – remiantis konstituciniu socialinio solidarumo principu sudaryti pakankamą VSDF biudžetą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių garantuoti tam tikro dydžio socialinę apsaugą visiems tam tikrą socialinę riziką patyrusiems asmenims, įskaitant mažesnes pajamas gavusius ir atitinkamai mažesnes įmokas mokėjusius asmenis.

Siekiant užtikrinti socialinę darną, taip pat derinti šeimų, visuomenės ir valstybės išgales, įstatymu nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus kompensuojamojo uždarbio dydis valstybinio socialinio draudimo pašalpoms, įskaitant motinystės pašalpą, apskaičiuoti. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį motinystės pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį.

1.2. Asmens kompensuojamasis uždarbis atspindi pajamas, nuo kurių buvo skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos, o ne faktiškai įmokėtas šių įmokų sumas. Akivaizdu, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų suma, kurią apdraustasis asmuo sumoka per nustatytą reikalaujamo stažo laikotarpį, yra gerokai mažesnė už jo kompensuojamąjį uždarbį. Bet kurios socialinės rizikos, taip pat ir motinystės, atveju socialinio draudimo sistema neįmanoma kompensuoti (to ir nesiekiama) visų dėl tam tikrų socialinės rizikos veiksnių prarastų pajamų. Atsižvelgiant į tai, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl draudiminio įvykio (taip pat ir motinystės) prarastų darbo pajamų.

1.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis (t. y. maksimalus mėnesio motinystės pašalpos dydis), lygus 3,2 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sumai, net viršija Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių).

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos Alesios Rynkevič ir Socialinio draudimo ir pensijų departamento Socialinio draudimo skyriaus patarėjos Vilmos Vizbaraitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Valstybinio socialinio draudimo sistema, įskaitant ligos ir motinystės socialinį draudimą, yra paremta konstituciniu socialinio solidarumo principu, pagal kurį visuomenė prisideda prie tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, išlaikymo. Todėl su valstybiniu socialiniu draudimu susijusių įsipareigojimų vykdymo našta tam tikru mastu turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams.

Siekdamas užtikrinti socialinę darną, taip pat derinti šeimų, visuomenės ir valstybės išgales, įstatymų leidėjas nustatė minimalų ir maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį valstybinio socialinio draudimo pašalpoms, įskaitant motinystės pašalpą, apskaičiuoti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinis socialinis draudimas paremtas visuotinumo ir solidarumo principais, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio nustatymas garantuoja minimalių valstybinio socialinio draudimo pašalpų mokėjimą. Atsisakius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio nustatymo, reikėtų atsisakyti minimalių valstybinio socialinio draudimo pašalpų nustatymo ir asmenims, gaunantiems mažas pajamas, būtų neužtikrintos net minimalios socialinės garantijos.

2.2. Valstybinio socialinio draudimo sistema, kuriai priklauso ir motinystės pašalpos, negarantuoja šio draudimo išmokų, lygių asmens sumokėtoms įmokoms. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnį ligos ir motinystės socialinis draudimas kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį prarastų darbo pajamų. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu valstybinio socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti kompensuojamos ne visos prarastos pajamos, o jų dalis, atitinka ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtį, taip pat solidarumo principą, kuris nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą.

2.3. Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį apmokant dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogas, kaip ir pagal šio straipsnio 1 dalį teikiant paramą šeimai ir motinoms, būtina paisyti valstybės išgalių. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema paremta einamojo finansavimo principu, pagal kurį surinktos įmokos išdalijamos, todėl ji labai priklauso nuo šalies ekonomikos, taigi ir nuo valstybės finansinių galimybių. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šalies ūkio būklę, užtikrindamas valstybės materialines galimybes garantuoti socialinę apsaugą, subalansuodamas valstybinio socialinio draudimo sistemą ir paisydamas konstitucinių atsakingo valdymo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, turi teisę apriboti gaunamų valstybinio socialinio draudimo išmokų dydžius. Įstatymų leidėjas, siekdamas išvengti situacijos, kai gali būti nesurenkama pakankamai VSDF biudžeto pajamų valstybės įsipareigojimams vykdyti, turi teisę nustatyti, kad didesnį darbo užmokestį gaunantys asmenys daugiau prisidėtų prie VSDF biudžeto sudarymo, nes priešingu atveju valstybė negalėtų tinkamai vykdyti inter alia Konstitucijos 38, 39 straipsniuose jai pavestų pareigų.

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, pagal kurį apskaičiuojamas motinystės pašalpos dydžiui aktualus maksimalus kompensuojamasis uždarbis, priklauso nuo atitinkamo laikotarpio VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų. VSDF biudžetas, įskaitant lėšas ligos ir motinystės socialiniam draudimui, jau kelerius metus yra deficitinis. Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, ginčijamu teisiniu reguliavimu pagrįstai nustatė maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, kuris, beje, net viršija Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių).

2.4. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nei diskriminuojamos, nei privilegijuojamos motinos, kurios sumoka daugiau įmokų, bet negauna išmokų, didesnių už maksimalias, todėl juo nepažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas.

2.5. Ginčijamas teisinis reguliavimas taip pat suderintas su įsipareigojimais pagal tarptautines sutartis, susijusias su motinystės apsauga. 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo (Lietuvos Respublikos ratifikuota 2003 m. kovo 25 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 23 d.) nustatyta, kad jeigu pagal nacionalinę teisę ar praktiką piniginių išmokų, mokamų už motinystės atostogas, dydis yra skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusį uždarbį, tokių išmokų dydis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai buvusio moters uždarbio arba to uždarbio, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išmokos dydį (6 straipsnio 3 dalis). Ši nuostata yra įgyvendinta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad motinystės pašalpa, mokama nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, t. y. šios pašalpos dydis nėra mažesnis kaip du trečdaliai uždarbio, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant motinystės pašalpos dydį.

 

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautas VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus Mindaugo Sinkevičiaus raštas, kuriame pateikta statistinė informacija su šia konstitucinės justicijos byla susijusiais klausimais.

 

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

 

I

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

2. Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas.

2.1. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims yra kompensuojama dalis dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų (2 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. redakcija)) skiriant ir mokant ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas (5 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 1 dalis) iš VSDF biudžeto lėšų (22 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. redakcija)).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 5 d., 2014 m. balandžio 24 d. redakcijos) inter alia nustatyta, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims šiais atvejais:

1) motinystės – moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu;

2) tėvystės – apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo;

3) motinystės (tėvystės) – apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai.

Taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą motinystės pašalpa, su kurios apskaičiavimu susijęs teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, skiriama ir mokama nėštumo ir gimdymo atostogų metu.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtintą Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., nėštumo ir gimdymo atostogos yra viena iš tikslinių atostogų rūšių (178 straipsnis (2006 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 5 d. redakcijos)). Darbo kodekso 179 straipsnio „Nėštumo ir gimdymo atostogos“ 1 dalyje nustatyta, kad moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos – 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – 70 kalendorinių dienų); šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos moteriai visos, nepaisant faktiškai iki gimdymo panaudotų dienų skaičiaus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šių atostogų laiką mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta pašalpa.

Taip pat paminėtina, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį (2008 m. gruodžio 18 d., 2013 m. gegužės 9 d. redakcijos) teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustos moterys, kurioms suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jos iki pirmosios šių atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius šio draudimo stažą (išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus).

2.2. Taigi už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką – 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 kalendorines dienas (arba 70 kalendorinių dienų) po gimdymo – ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustoms moterims, kurioms suteiktos šios atostogos ir kurios turi nustatytą šio draudimo stažą, yra skiriamos ir mokamos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytos motinystės pašalpos. Vadinasi, moterims, kurios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą turi teisę gauti motinystės pašalpą, atostogos iki gimdymo ir po jo apmokamos iš VSDF biudžeto lėšų, t. y. šių atostogų apmokėjimas yra grindžiamas socialiniu draudimu.

Šiame kontekste paminėtina, kad nėščioms moterims, kurios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės pašalpos, likus 70 kalendorinių dienų iki numatomos gimdymo datos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą (2004 m. gegužės 18 d. redakcija) iš valstybės biudžeto lėšų mokamos vienkartinės išmokos (4 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 1 d. redakcija), 10 straipsnis (2008 m. liepos 1 d. redakcija)).

2.3. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje „Motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu dydis“ nustatyta, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio ir per mėnesį negali būti mažesnė už nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį (1 dalis (2010 m. liepos 2 d. redakcija)), išskyrus nurodytus atvejus, kai apdraustasis motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu turi pajamų ar gauna tam tikras pašalpas (2 dalis (2013 m. gegužės 9 d. redakcija)).

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) kompensuojamasis uždarbis – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos, o pagal šio straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos pašalpos, įskaitant motinystės pašalpą, taip pat pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo ir Nedarbo socialinio draudimo įstatymus mokamos pašalpos (išmokos).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 7 dalyje nustatyta, kad einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos ir tvirtinamos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatyta tvarka.

Šiame kontekste paminėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad einamųjų metų draudžiamąsias pajamas, apskaičiuotas pagal VSDF tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio VSDF biudžeto pajamas ir išlaidas, ne rečiau kaip kartą per metus VSDF tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė.

2.4. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnyje „Kompensuojamasis uždarbis“ nustatyta kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį nustatomas inter alia motinystės pašalpos dydis, apskaičiavimo tvarka.

2.4.1. Šio straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį.

2.4.2. Pagal 6 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 4 dalį, jeigu vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti yra mažesnis už nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį, ši pašalpa skaičiuojama taikant pastarąjį dydį.

2.4.3. Šio straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), kuri tiek, kiek taikoma motinystės pašalpai apskaičiuoti, yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.“

Taigi šio straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu yra ribojamas inter alia motinystės pašalpos dydis: mėnesio motinystės pašalpos dydis negali viršyti maksimalaus kompensuojamojo uždarbio – teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

2.5. Apibendrinant pažymėtina, kad nors Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) nustatyta, jog motinystės pašalpos, mokamos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, ginčijamoje šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatytas šio dydžio ribojimas – mėnesio motinystės pašalpos dydis negali viršyti teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Taip pat pažymėtina, kad įstatymuose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, pagal kurį dirbančioms moterims, be minėto riboto dydžio motinystės pašalpos, nėštumo ir gimdymo atostogos būtų apmokamos paskyrus dar kokią nors kitą (papildomą) išmoką.

3. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytų socialinio draudimo pašalpų, inter alia motinystės pašalpų, apskaičiavimo, skyrimo ir mokėjimo tvarka detaliau reguliuojama Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, įsigaliojusiu 2001 m. vasario 1 d., vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais. Šie nuostatai buvo ne kartą keičiami.

3.1. Minėtų nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), kuris tiek, kiek taikomas motinystės pašalpai apskaičiuoti, yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti <...> pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos.“

Taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, kaip ir pagal nustatytąjį ginčijamoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), mėnesio motinystės pašalpos dydis negali viršyti maksimalaus kompensuojamojo uždarbio – nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

3.2. Šių nuostatų 9 punkte (2010 m. rugsėjo 8 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas.

3.3. Šių nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje inter alia nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Taip pat šiame punkte inter alia nustatyta, kad minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusias einamųjų metų draudžiamąsias pajamas, šių pajamų trečdalį dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė); metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu.

 


II

1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, susijusios su motinystės ir vaikystės apsauga, mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

2. 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, kuris Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., 10 straipsnyje nustatyta, kad šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba; ypatinga apsauga turi būti teikiama motinoms per pagrįstą laiko tarpą iki gimdymo ir po jo; dirbančios motinos tuo laikotarpiu turi gauti mokamas atostogas arba atostogas ir pakankamas socialinės paramos išmokas.

3. 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo (Lietuvos Respublikos ratifikuota 2003 m. kovo 25 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 23 d.) inter alia nustatyta, kad:

– dirbanti moteris turi teisę į ne trumpesnes kaip 14 savaičių motinystės atostogas (4 straipsnio 1 dalis);

– skiriamos piniginės išmokos turi būti tokio dydžio, kad užtikrintų reikiamą moters bei jos vaiko sveikatos būklę ir tinkamą gyvenimo lygį (6 straipsnio 2 dalis); jeigu pagal nacionalinę teisę ar praktiką piniginių išmokų, mokamų už motinystės atostogas, dydis yra skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusį uždarbį, tokių išmokų dydis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai buvusio moters uždarbio arba to uždarbio, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išmokos dydį (6 straipsnio 3 dalis).

4. Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – ir Chartija), priimtos 1996 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., 8 straipsnyje „Dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą“ nustatyta, jog, siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, šalys įsipareigoja inter alia suteikti moterims prieš gimdymą ir po jo mokamas ne trumpesnes kaip 14 savaičių bendros trukmės atostogas arba pakankamas socialinio draudimo išmokas, arba išmokas iš valstybės fondų tokioms atostogoms.

Europos socialinių teisių komitetas, kuris prižiūri valstybių įsipareigojimų pagal Chartiją vykdymą, yra išaiškinęs, kad motinystės atostogų metu turi būti toliau mokama darbo užmokestis arba socialinio draudimo pašalpos, arba pašalpos iš viešųjų fondų; pašalpa turi būti pakankama ir atitikti darbo užmokesčio dydį arba būti beveik (netoli) tokio dydžio. Pavyzdžiui, 70 procentų darbo užmokesčio dydžio pašalpa laikoma pakankama; vertinant mažesnių už darbo užmokestį pašalpų dydį, atsižvelgiama į tokius veiksnius, kaip viršutinės ribos nustatymas, šios ribos lygis viso darbo užmokesčio struktūroje, moterų, gaunančių didesnes už šią ribą pašalpas, skaičius.

5. Europos Bendrijų Tarybos 1992 m. spalio 19 d. direktyvoje 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) inter alia nustatyta:

– valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad nėščios, neseniai pagimdžiusios ir maitinančios krūtimi darbuotojos turėtų teisę į bent 14 savaičių nepertraukiamas motinystės atostogas prieš ir (arba) po gimdymo remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika (8 straipsnio 1 dalis);

– motinystės atostogų atveju turi būti garantuotos nėščių, neseniai pagimdžiusių ir maitinančių krūtimi darbuotojų teisės, susijusios su darbo sutartimi, taip pat šių darbuotojų atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą (11 straipsnio 2 punktas); tokia pašalpa yra laikoma atitinkama, jei ji užtikrina pajamas, lygiavertes toms, kurias, atsižvelgiant į bet kokį nacionalinės teisės aktais nustatytą maksimumą, darbuotoja gautų nutraukusi savo darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių (11 straipsnio 3 punktas).

6. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas motinystės atostogų turinį, yra pažymėjęs, kad nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė (2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Kiiski, C‑116/06, 49 punktas).

 

III

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), pagal kuriuos nustatomas maksimalus motinystės pašalpos dydis, atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

2. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“

Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

Aiškindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, taip pat kad šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones (2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendrasis principas, yra išreikštas inter alia Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, ir 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos (2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

3. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, yra pabrėžęs, kad:

– Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje inter alia yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo;

– šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos; atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas;

– įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus apmokamos dirbančių motinų atostogos iki gimdymo ir po jo: šios atostogos inter alia gali būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks jų finansavimo modelis.

4. Taigi Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad dirbančių motinų mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo, kaip specifinio konstitucinio motinystės ir vaikystės apsaugos instituto, sampratos turinys neturi priklausyti nuo to, kokį minėtų atostogų apmokėjimo modelį pasirinko įstatymų leidėjas – grindžiamą socialiniu draudimu ar kitokį.

5. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

 

IV

Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijai

1. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas, nustatęs ginčijamą teisinį reguliavimą, ne tik pažeidė Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, pagal kurią dirbančioms motinoms yra garantuojamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo (o ne parama šeimoms, kurią riboja inter alia visuomenės ir valstybės išgalės) ir jų apmokėjimo dydis turėtų atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, bet ir nevykdė iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių jam kylančių pareigų, taip pat nepaisė 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui principo.

2. Sprendžiant, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos; ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį; įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus apmokamos dirbančių motinų atostogos iki gimdymo ir po jo: šios atostogos inter alia gali būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks jų finansavimo modelis.

2.1. Minėta, kad įstatymų leidėjas nustatė moterims suteikiamų atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimo, grindžiamo socialiniu draudimu, teisinį reguliavimą; už Darbo kodekse numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų laiką yra skiriama ir mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta motinystės pašalpa. Taip pat minėta, kad pagal ginčijamą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) mėnesio motinystės pašalpos dydis negali viršyti maksimalaus kompensuojamojo uždarbio – teisės į šią pašalpą atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Minėta ir tai, kad įstatymuose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, pagal kurį dirbančioms  moterims, turinčioms teisę pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės pašalpą, be šios riboto dydžio pašalpos, nėštumo ir gimdymo atostogos būtų apmokamos paskyrus dar kokią nors kitą (papildomą) išmoką, taigi ir tokią išmoką, kurią mokant (kartu su minėta pašalpa) būtų pasiektas per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkis.

2.2. Vadinasi, jeigu per tam tikrą įstatymo nustatytą laiką iki nėštumo ir gimdymo atostogų dirbančios moters gauto atlyginimo vidurkis viršija maksimalų kompensuojamąjį uždarbį motinystės pašalpoms apskaičiuoti, jai nėštumo ir gimdymo atostogų metu yra skiriama ir mokama pagal ginčijamą teisinį reguliavimą apskaičiuota maksimali motinystės pašalpa, kurios dydis nėra susietas su tos moters per nustatytą laiką iki atostogų gautu atlyginimu ir gali būti gerokai mažesnis už jo vidurkį.

2.3. Taigi konstatuotina, kad, nesant įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo visoms dirbančioms moterims, turinčioms teisę pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės pašalpą, būtų nustatytas jų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų mokėjimas už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

4. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims.

5. Sprendžiant, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal šį punktą, kaip ir pagal ginčijamą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), mėnesio motinystės pašalpos dydis negali viršyti maksimalaus kompensuojamojo uždarbio – nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Taigi, konstatavus, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

6. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims.

7. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su nustatytuoju šių nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje. Kaip minėta, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje inter alia nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Konstatavus, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad šių nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

 

V

1. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos, susijusios su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

2. Atsižvelgiant į tai, kad šio Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui, Teisės aktų registre jis oficialiai skelbtinas 2017 m. sausio 2 d.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

nutaria:

 

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

4. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Konstitucinio Teismo teisėjai                                                           Elvyra Baltutytė

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Dainius Žalimas