Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGAUS EISMO AUTOMOBILIŲ KELIAIS ĮSTATYMO NR. VIII-2043 2 IR 272 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO BEI ĮSTATYMO PAPILDYMO 292 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-3831
2021 m. kovo 31 d. Nr. 200
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2021 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. SV-S-46 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 2 ir 272 straipsnių papildymo bei Įstatymo papildymo 292 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIIP-3831 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projektu siūlomos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 292 straipsnio nuostatos yra perteklinės galiojančio teisinio reguliavimo atžvilgiu, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tikslingumo principo. Įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 292 straipsnyje įtvirtinti, kad transporto priemonių remonto veikla gali būti vykdoma tik patalpose, registruotose Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valdomoje valstybės informacinėje sistemoje, taip pat nustatyti, kad reikalavimus patalpoms ir valstybės informacinės sistemos nuostatus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma siekiama spręsti problema, kai dalis paslaugas pagal paslaugų bei verslo liudijimus teikiančių subjektų savo veiklą (pavyzdžiui, automobilių remonto paslaugas) vykdo tam nepritaikytose patalpose. Teisės aktai šiuo metu jau nustato institucijų funkcijas ir atsakomybę dėl reikalavimų nustatymo patalpoms, kuriose atliekamos transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugos, dėl nustatytų reikalavimų laikymosi kontrolės ir susijusių duomenų rinkimo, vertinimo ir kaupimo.
Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 27, 28 punktuose nustatyti įgaliojimai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai arba jos įgaliotai institucijai atlikti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugų kontrolę, tvirtinti reikalavimus transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą atliekantiems asmenims ir nustatyti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugų teikimo tvarką; keičiamo įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas turi būti atliekami laikantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (Lietuvos standartizacijos departamento) patvirtinto standarto; Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 5 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl pastatų, statinių naudojimo priežiūros. Įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose išsamiai sureguliuotos tiek institucijų pareigos, tiek informacijos, reikalingos vykdant šias pareigas, valdymo mechanizmas, todėl nėra objektyvaus poreikio steigti naują valstybės informacinę sistemą, kurios paskirtis siejama tik su vienos veiklos rūšies patalpų registravimu, nes tai būtų neproporcinga priemonė įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomam tikslui pasiekti. Taigi, galiojančio teisinio reguliavimo visuma sudaro prielaidas visiškai pasiekti įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomą tikslą, o reikalavimų patalpoms, kuriose atliekamos transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugos, kontrolės, informacijos kaupimo ir tvarkymo mechanizmas šiuo metu yra nustatytas ir veikiantis, todėl keičiamo įstatymo 292 straipsnyje siūlomo reikalavimo įtvirtinimas nėra tikslingas.
Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, leidimu laikomas ir sprendimas ar kitas panašaus pobūdžio dokumentas, reikalingas pradedant ir vykdant paslaugų teikimo veiklą, įpareigojimas įsiregistruoti valstybės registre ar žinybiniame registre arba pateikti informaciją prieš pradedant teisėtai vykdyti paslaugų teikimo veiklą. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 292 straipsnyje siūlomas nustatyti ūkinės veiklos ribojimas laikytinas nauju ūkinės veiklos licencijavimu, nes ūkinę veiklą pradėjęs ar vykdantis ūkio subjektas privalėtų savo veiklos vykdymo vietą (patalpas) registruoti specialioje informacinėje sistemoje. Svarstant galimybę licencijuoti tam tikrą veiklą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 4 straipsnyje nurodytais. nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo principais, įvertinta veiklos keliama rizika pažeisti svarbius visuomenės interesus. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateiktas pagrindimas neįrodo, kad ūkinės veiklos licencijavimas šiuo atveju būtų proporcinga priemonė ir Įstatymo projektu siekiamų tikslų nebūtų galima pasiekti kitomis ūkio subjektų priežiūros priemonėmis. Ūkinės veiklos licencijavimo esminiai reikalavimai ūkio subjektui, siekiančiam užsiimti licencijuojama veikla, turi būti nustatyti įstatymais, todėl pagrindiniai transporto priemonių remonto veiklos patalpų reikalavimai ir registravimo informacinėje sistemoje sąlygos turi būti nustatyti įstatyme. Be to, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 40 straipsnyje nurodyta, kad licencijų išdavimo funkcijoms atlikti negali būti steigiamos naujos valstybės informacinės sistemos ir registrai, jeigu Europos Sąjungos teisės aktuose ar jų įgyvendinamuosiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nėra nustatyta kitaip.
2. Keičiamame įstatyme nėra tikslinga apibrėžti Įstatymo projektu siūlomos sąvokos „transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN)“, nes ji jau yra apibrėžta 2011 m. sausio 11 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 19/2011 dėl variklinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimo, atsižvelgiant į gamintojo identifikavimo plokštelę ir transporto priemonės identifikavimo numerį, reikalavimų, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 661/2009 dėl variklinių transporto priemonių, jų priekabų ir joms skirtų sistemų, sudėtinių dalių bei atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo, atsižvelgiant į jų bendrąją saugą, reikalavimų (toliau – Reglamentas 19/2011) 2 straipsnio 2 punkte. Reglamentas 19/2011 yra tiesioginio taikymo teisės aktas, todėl papildomas sąvokos apibrėžimas nacionalinėje teisėje nėra reikalingas. Be to, Įstatymo projekte siūloma sąvokos apibrėžtis neatitinka ir standarto LST ISO 3779:2010 „Kelių transporto priemonės. Transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN). Turinys ir sandara (tapatus ISO 3779:2009)“ reikalavimų.
3. Įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 272 straipsnio 6 dalies nuostata, kad Centralizuotosios techninės apžiūros duomenų bazės ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenis, susiejančius transporto priemonės valstybinės registracijos numerį ir transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN), Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali gauti ir kiti juridiniai asmenys, nedera su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) nuostatomis ir yra perteklinė galiojančio teisinio reguliavimo atžvilgiu. Siūloma nuostata nesukuria teisinio pagrindo tretiesiems asmenims („kitiems juridiniams asmenims“) rinkti asmens duomenis, o tik nustato jų teisę asmens duomenis gauti, tačiau, net ir neįtraukus šios nuostatos į keičiamą įstatymą, tretiesiems asmenims teisė rinkti asmens duomenis iš kitų duomenų valdytojų, įskaitant nurodytų Įstatymo projekto 2 straipsnyje, nėra apribota. Kitaip tariant, abiem atvejais tretieji asmenys, kreipdamiesi į Įstatymo projekto 2 straipsnyje nurodytus duomenų valdytojus, turės savo prašymą pagrįsti, t. y. nurodyti asmens duomenų rinkimo tikslą, pagrįsti teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygą, nustatytą Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 6 straipsnyje (t. y. savo teisę prašomus asmens duomenis rinkti ir toliau tvarkyti), pagrįsti prašomų asmens duomenų santykį su asmens duomenų tvarkymo tikslu, o prašymą gavęs duomenų valdytojas turės pareigą vertinti, ar prašymas atitinka Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimus ir asmens duomenis galima teikti. Taigi, siūlomas įstatymo pakeitimas yra perteklinis. Be to, tais atvejais, kai teisės aktu siūloma nustatyti asmens duomenų tvarkymo pagrindą, tokiame teisės akte, vadovaujantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 6 straipsnio 3 dalimi, turi būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą taikomoms taisyklėms pritaikyti, įskaitant konkrečius subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti, ir tikslus, dėl kurių asmens duomenys gali būti atskleisti. Įstatymo projekte tai nėra nustatyta, todėl Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 27² straipsnio papildymas yra perteklinis, esamas teisinis reguliavimas yra pakankamas.