Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAKUOČIŲ IR PAKUOČIŲ ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO NR. IX-517 8, 112 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-2461(2)
2019 m. liepos 17 d. Nr. 773
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SV-S-1163 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo Nr. IX-517 8, 112 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-2461(2) (toliau – projektas) dėl šių priežasčių:
1. 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (OL 1994 L 365, p. 10) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, „Kad pasiektų šioje direktyvoje nustatytus tikslus, valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad būtų įdiegtos sistemos, kurias taikant: a) panaudotos pakuotės ir (arba) pakuočių atliekos grąžinamos ir (arba) surenkamos iš vartotojų, kitų galutinių naudotojų ar atliekų srauto, kad jas būtų galima nukreipti į tinkamiausias atliekų tvarkymo operacijas; b) pakuotės ir (arba) surinktos pakuočių atliekos naudojamos, pakartotinai naudojamos ir perdirbamos“.
Dėl šių priežasčių, siekiant, kad užstato už daugkartines pakuotes ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos (toliau – užstato sistemos) būtų efektyvios, aplinkosauginiu ir socialiniu aspektu priimtinos, būtina užtikrinti pakankamą pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, ir jų atliekų priėmimo vietų tinklą visoje šalyje. Todėl turi būti užtikrintos gyventojams patogiai išdėstytos užstato sistemose dalyvaujančių daugkartinių pakuočių ir vienkartinių pakuočių atliekų (toliau – pakuotės, kurioms taikomas užstatas) priėmimo ir užstato grąžinimo vietos ne tik gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia didelis skaičius įvairaus dydžio parduotuvių, bet ir miesteliuose bei kaimuose.
2. Projekto 1 straipsnyje siūlomu teisiniu reguliavimu siekiamos numatyti lengvatos kaimo parduotuvėms nustatytos 2019 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo Nr. IX-517 8 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-681, kuris priimtas įvertinus tai, kad dauguma miestelių ir kaimų parduotuvių statytos pagal tipinius projektus, todėl jų bendras plotas vidutiniškai yra apie 60 kv. m. Pareigos priimti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, panaikinimas visoms kaimo parduotuvėms išbalansuotų veikiančias užstato sistemas ir panaikintų kaimo gyventojams galimybę patogiai savo gyvenamoje vietovėje grąžinti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, ir susigrąžinti užstatą.
3. Projekto 1 straipsnio 3 dalimi dėstomoje Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 4 dalyje siūlomi nustatyti diskriminaciniai, nuo gyvenamosios vietovės dydžio priklausantys atstumai iki artimiausio pakuočių pardavėjo, kuris priims pakuotes, kurioms taikomas užstatas, nes pažeidžiant lygiateisiškumo principą atstumą iki artimiausio pakuočių pardavėjo, kuris priims pakuotes, kurioms taikomas užstatas, kaimų ir miestelių vietovėse siūloma nustatyti daugiau kaip 3 kartus didesnį nei miestuose.
Siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudaromos prielaidos pakuočių pardavėjams piktnaudžiauti vykdant pareigą organizuoti pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimą nurodytu atstumu, skirtingai matuojant reikiamą atstumą iki artimiausios pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimo vietos ir vertinant, ar toks pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimas vykdomas laikantis projekto 1 straipsnio 3 dalyje dėstomos Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Projekto 1 straipsnio 3 dalyje dėstoma Įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi siūlomu įtvirtinti teisiniu reguliavimu būtų sudarytos sąlygos pakuočių pardavėjams piktnaudžiauti skelbiant prekybos vietoje informaciją, kad pakuotes, kurioms taikomas užstatas, priima ir užstatą grąžina kitas pardavėjas, tačiau faktiškai nei vienas iš gyvenamoje vietovėje esančių pakuočių pardavėjų nevykdytų pareigos iš vartotojų priimti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, ir grąžinti užstatą.
Siūlomu teisiniu reguliavimu būtų apribota vartotojų teisė pakuotes, kurioms taikomas užstatas, grąžinti patogiose vietose, nes grąžinti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, ir susigrąžinti užstatą vartotojai turėtų ne jiems įprastoje artimiausioje parduotuvėje, o kitoje, pavyzdžiui, už kelių šimtų metrų nutolusioje, parduotuvėje, o kaimo parduotuvėse neorganizuojant pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimo, tos vietovės gyventojams, norintiems grąžinti tokias pakuotes ir susigrąžinti užstatą, gali tekti važiuoti į tokių pakuočių priėmimo vietas, esančias artimiausiame mieste, kuris gali būti nutolęs keliolikos ar keliasdešimt kilometrų atstumu. Užstato sistemos bus efektyvios, jeigu gyventojai (įskaitant ir neturinčius automobilio) galės grąžinti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, ir susigrąžinti užstatą ne specialiose seniūnijos teritorijoje įrengtose vietose, o įprastinėse apsipirkimo vietose ar arti jų.
Dėl to neabejotinai sumažėtų užstato sistemų patogumas vartotojui ir tai turėtų neigiamos įtakos užstato sistemų efektyvumui, nes susidarę nepatogumai demotyvuotų vartotojus grąžinti pakuotes, kurioms taikomas užstatas. Tokiu atveju nebūtų pasiektas siūlomo teisinio reguliavimo rezultatas – „pakuočių užstato sistema pirmiausia turi būti patogi vartotojams“ ir „surinkimo priemonių prieinamumas turi būti kuo platesnis“.
4. Projekto 1 straipsnio 3 dalimi atsisakius Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios pakuočių pardavėjų pareigą pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimą ir užstato grąžinimą organizuoti prekybos vietose ar teritorijose arba arti jų, tačiau ne didesniu kaip 150 m atstumu nuo prekybos vietų, užtikrinant tokias pačias kaip prekybos vietų darbo valandas, būtų apribota vartotojų teisė jiems patogiu pardavėjų darbo laiku grąžinti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, ir susigrąžinti užstatą. Dėl to neabejotinai sumažėtų užstato sistemų patogumas vartotojui ir tai turėtų neigiamos įtakos užstato sistemų efektyvumui.
5. Projekto 1 straipsnio 3 dalyje dėstomoje Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje siūlomos įtvirtinti abstrakčios nuostatos, numatančios prievolę pakuočių pardavėjams iškabinti informaciją apie pakuočių grąžinimo vietą. Nustatant reikalavimą pakuočių pardavėjams prekybos vietoje teikti rašytinę informaciją apie tai, kaip pakuočių vartotojai gali grąžinti pakuotes, kurioms taikomas užstatas, pakankamas Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytas reglamentavimas.
6. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje dėstomame Įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūlomu įtvirtinti teisiniu reguliavimu automatinį priėmimą „kiekvieno kaimo seniūnijoje“ numatant tik vienkartinių pakuočių, kurioms taikomas užstatas, atveju būtų nustatytos nelygiavertės užstato sistemų veikimo sąlygos bei kaimo gyventojams būtų apribota teisė tokiomis pat sąlygomis kaip vienkartinių pakuočių, kurioms taikomas užstatas, atveju grąžinti ir daugkartines pakuotes, kurioms taikomas užstatas.
Seniūnija nėra administracinis vienetas, kuriuo būtų galima įvardinti visos Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymą. Pavyzdžiui, į seniūnijas nesuskirstytos Klaipėdos miesto savivaldybės, Panevėžio miesto savivaldybės, Alytaus miesto savivaldybės, Neringos savivaldybės, Visagino savivaldybės teritorijos. Siūlomos nuostatų formuluotės neužtikrintų pareigos įrengti bent vieną pakuočių, kurioms taikoma užstato sistema, priėmimo ir užstato grąžinimo vietą savivaldybių, nesuskirstytų į seniūnijas, teritorijose.
7. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje dėstomame Įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūlomu teisiniu reguliavimu užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriui būtų suteikiama teisė savo nuožiūra pasirinkti skatinimo priemones siekiant, kad „kiekvieno kaimo seniūnijos“ teritorijoje veiktų bent vienas automatizuoto (nedalyvaujant žmogui) vienkartinių pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimo ir užstato grąžinimo įrenginys. Toks teisinis reguliavimas sudarytų galimybes piktnaudžiauti, kad skatinimas apsiribotų, pavyzdžiui, formaliu užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus kreipimusi į gyvenamosios vietovės savivaldybės administraciją siūlant jai pasirūpinti automatizuoto (nedalyvaujant žmogui) vienkartinių pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimo ir užstato grąžinimo įrenginio pastatymu. Todėl projektu siekiamas rezultatas, kad „pakuočių užstato sistema pirmiausia turi būti patogi vartotojams“ ir „surinkimo priemonių prieinamumas turi būti kuo platesnis“, nebūtų pasiektas.
8. Netikslinga nustatyti projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomame Įstatymo 112 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūlomą prievolę, nes pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį vienkartinių pakuočių pardavėjai įpareigoti priimti vienkartines pakuotes, kurioms taikomas užstatas, ir grąžinti užstatą. Kiti subjektai, kurie nėra pakuočių pardavėjai, Įstatymu neįpareigoti vykdyti pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimą ir užstato grąžinimą.
Pagal pasaulinę užstato sistemų praktiką pakuočių, kurioms taikomas užstatas, priėmimo ir užstato grąžinimo funkcija atliekama pasitelkiant gėrimais prekiaujančias parduotuves, nes:
2) piniginių operacijų atlikimas parduotuvėje nereikalauja papildomų užstato sistemos investicijų, nes parduotuvėje yra grynųjų pinigų kasa ir galimybė suteikti kasdienių prekių ar paslaugų už vartotojui priklausančią užstato sumą.
Neturėtų būti nustatomas naujas įpareigojimas (sudaryti susitarimus su nauja subjektų grupe), kurį, kaip traktuotina pagal siūlomas projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomo Įstatymo 112 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, turėjo atitikti subjektai, siekiantys užsiimti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veikla. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo Nr. IX-517 2, 41, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 111, 112, 121, 122, 123 straipsniais įstatymo Nr. XII-864 (reglamentavusio užstato už vienkartines pakuotes sistemos veikimo pradžią) 15 straipsnio 6 dalies nuostatomis, užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veikla siekiančių užsiimti subjektų statusą turėjo subjektai, kurie iki 2015 m. sausio 1 d. su Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija derino reikiamus dokumentus.