LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRAS

ĮSAKYMAS

DĖL ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO 2008 M. RUGPJŪČIO 26 D. ĮSAKYMO NR. ISAK- 2433 „DĖL PRADINIO IR PAGRINDINIO UGDYMO BENDRŲJŲ PROGRAMŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO

2016 m. sausio 25 d. Nr. V-46

Vilnius

1. P a k e i č i u Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433 „Dėl Pradinio ir pagrindinio bendrųjų ugdymo programų patvirtinimo“:

1.1. Pakeičiu 23.1.2 papunktį ir jį išdėstau taip:

„23.1.2. kalbos (lietuvių gimtoji kalba, tautinių mažumų gimtosios kalbos, lietuvių valstybinė kalba, pirmoji užsienio kalba);“

1.2. Papildau 23.1.2¹ papunkčiu:

„23.1.2¹. kalbos: lietuvių kalba, tautinių mažumų gimtosios kalbos, pirmoji užsienio kalba;“

1.3. Pakeičiu 23.2.2 papunktį ir jį išdėstau taip:

„23.2.2. kalbos: lietuvių gimtoji kalba, tautinių mažumų gimtosios kalbos, lietuvių gestų kalba, lietuvių valstybinė kalba, lietuvių kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, užsienio (anglų) kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (3 priedas)*;“

1.4. Papildau 23.2.2¹ papunkčiu:

„23.2.2¹ kalbos: lietuvių kalba ir literatūra, tautinių mažumų gimtosios kalbos, lietuvių gestų kalba, lietuvių kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, užsienio kalba (anglų) kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (3 priedas)*;“

1.5. Pakeičiu pastabą ir ją išdėstau:

„Pastaba. * Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrųjų programų 1-11 priedai skelbiami Valstybės žinių" interneto tinklalapyje adresu www.Valstybes-zinios.lt, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos interneto tinklalapyje adresu www.smm.lt ir Ugdymo plėtotės centro interneto tinklalapyje adresu www.upc.smm.lt.“

1.6. Pakeičiu 1 priedą:

1.6.1. Pakeičiu 4.2 papunktį ir jį išdėstau taip:

„4.2. Pradinį ugdymą sudaro šios sritys: Dorinis ugdymas: Etika, Katalikų tikyba, Stačiatikių tikyba, Evangelikų liuteronų tikyba, Evangelikų reformatų tikyba, Karaimų tikyba, Judėjų tikybos pažintinė programa; Kalbinis ugdymas: Lietuvių kalba (gimtoji); Tautinių mažumų gimtosios kalbos; Lietuvių valstybinė kalba; Užsienio kalbos; Matematinis ugdymas: Matematika; Socialinis ir gamtamokslinis ugdymas: Pasaulio pažinimas; Meninis ugdymas: Dailė ir technologijos; Muzika; Šokis; Teatras; Kūno kultūra; Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymas: Lietuvių gestų kalba; Lietuvių kalba; Matematika; Pasaulio pažinimas.“

1.6.2. Papildau 4.2¹ papunkčiu:

„4.2¹. Pradinį ugdymą sudaro šios sritys: Dorinis ugdymas: Etika, Katalikų tikyba, Ortodoksų (stačiatikių) tikyba, Evangelikų liuteronų tikyba, Evangelikų reformatų tikyba, Karaimų tikyba, Judėjų tikybos pažintinė programa; Kalbinis ugdymas: Lietuvių kalba; Tautinių mažumų gimtosios kalbos; Užsienio kalbos; Matematinis ugdymas: Matematika; Socialinis ir gamtamokslinis ugdymas: Pasaulio pažinimas; Meninis ugdymas: Dailė ir technologijos; Muzika; Šokis; Teatras; Kūno kultūra; Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymas: Lietuvių gestų kalba; Lietuvių kalba; Matematika; Pasaulio pažinimas“.

1.6.3. Papildau 7.5¹ papunkčiu:

„7.5¹. Pradinio ugdymo bendrojoje programoje pabrėžiamas mokinio vertybinių nuostatų ugdymas – kaip bendrasis (integralus) uždavinys kiekvieno dalyko ugdymo procese. Mokinių etinės (vertybinės) nuostatos ugdomos per visas tradicines ugdymo sritis – dorinį (tikyba arba etika), kalbinį (lietuvių kalba, tautinių mažumų gimtosios kalbos, užsienio kalbos), socialinį bei gamtamokslinį (pasaulio pažinimas), tiksliuosius mokslus (matematika), meninį (dailė, muzika, teatras, šokis), technologinį (darbeliai) ir sveikatos (kūno kultūra) ugdymą“.

1.6.4. Papildau 17¹ punktu:

„17¹. Lietuvių kalba.

17¹.1. Lietuvių kalbai tenka išskirtinė vieta ugdymo procese ir visuomenėje. Kalbiniai gebėjimai itin reikšmingi mokinio asmenybinei, pilietinei, kultūrinei brandai, tautinės savimonės formavimuisi, socialinių, pažinimo, kūrybiškumo kompetencijų ugdymuisi. Lietuvių kalbos paskirtis ugdymo(si) procese yra ypatinga tuo, kad lietuvių kalbos mokomasi ne tik per lietuvių kalbos dalyko pamokas, bet ir per  kitų dalykų pamokas. Tai priemonė bendrauti, įgyti žinių, mokytis toliau ir tobulėti.  Kalbos gebėjimai ypač svarbūs visaverčiam mokinio dalyvavimui mokyklos, bendruomenės, o ateityje ir visuomeniniame gyvenime.

17¹.2. Tikslas. Atsižvelgiant į mokinio kultūrinę, socialinę, kalbinę patirtį, padėti jam įgyti Lietuvos kultūros pažinimo, lietuvių kalbos gebėjimų pradmenis, ugdytis bendrųjų kompetencijų, būtinų kiekvieno žmogaus visaverčiam asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui, sėkmingam tolesniam mokymuisi, pagrindus.

17¹.3. Uždaviniai. Siekiama, kad mokydamiesi lietuvių kalbos mokiniai:

17¹.3.1. ugdytųsi šias vertybines nuostatas:

17¹.3.1.1. vertinti klausymą, kalbėjimą, skaitymą ir rašymą kaip asmeniškai svarbią veiklą, teikiančią galimybių bendravimui, saviraiškai, malonumo ir prasmingų išgyvenimų potyriams;

17¹.3.1.2. noriai skaityti įvairaus pobūdžio tekstus ir dalyvauti juos aptariant, dalytis skaitymo patirtimi išsakant ją sakytine ir rašytine kalba;

17¹.3.1.3. išklausyti kitą, gerbti jo nuomonę; ginti savo požiūrį neįžeidžiant kitų;

17¹.3.1.4. siekti tobulinti savo kalbinius gebėjimus, pasitikint savo jėgomis, geranoriškai priimant kitų patarimus.

17¹.3.2. ugdytųsi sakytinę kalbą:

17¹.3.2.1. gebėjimą sąmoningai ir atidžiai klausytis, suprasti, kas sakoma, klausti ir atsakyti į klausimus, informuoti, paaiškinti, apibūdinti, papasakoti, išsakyti savo nuomonę;

17¹.3.2.2. gebėjimą tinkamai ir taisyklinga kalba bendrauti su bendraamžiais ir kitais žmonėmis, reikšti savo mintis ir jausmus.

17¹.3.3. ugdytųsi rašytinę kalbą:

17¹.3.3.1. gebėjimą sąmoningai ir sklandžiai skaityti ir suprasti grožinius, negrožinius ir medijų tekstus, suvokti jų savitumą ir reikšmę, pasirinkti skaityti vertingus literatūros kūrinius, naudotis prieinamais informacijos šaltiniais;

17¹.3.3.2. gebėjimą kurti rašytinius tekstus: taisyklingai rašyti, aiškiai reikšti mintis ir jausmus.

17¹.3.4. įgytų kalbos sistemos supratimo pradmenis.

17¹.3.5. nuolat tobulintų savo kalbą, pažintų ir puoselėtų Lietuvos kultūrą.

17¹.4. Struktūra. Programoje ugdymo(si) turinys pateikiamas koncentrais, apimančiais 1–2 ir 3–4 klases. Kiekvieno koncentro turinį sudaro santykinai atskirtos, bet ugdymo procese integruojamos kalbinės veiklos sritys: klausymas (sakytinio teksto suvokimas, interpretavimas, vertinimas); kalbėjimas (taisyklinga ir aiški tartis, sakytinio teksto kūrimas, atsižvelgiant į tikslą, komunikavimo situaciją ir adresatą); skaitymas (skaitymo technika, skaitomo teksto suvokimas, interpretavimas, vertinimas); rašymas (rašymo technika, taisyklingumas, rašytinio teksto kūrimas, atsižvelgiant į tikslą, komunikavimo situaciją ir adresatą).

17¹.5. Mokinių gebėjimų raida. Šio papunkčio lentelėje nurodoma kiekvienos kalbinės veiklos srities – klausymo, kalbėjimo, skaitymo, rašymo – mokinių gebėjimų raida. Esminių gebėjimų skiltyje įvardijami pagrindiniai klausymo, kalbėjimo, skaitymo, rašymo gebėjimai, atskleidžiantys atitinkamos kalbinės veiklos struktūrą. 1–2 klasės ir 3–4 klasės gebėjimų skiltyse parodoma, kaip skleidžiasi, plėtojasi kalbos gebėjimai mokiniui augant ir bręstant.

Mokinių gebėjimų raida
Esminiai gebėjimai	1–2 klasės gebėjimai	3–4 klasės gebėjimai
1. Klausymas
1.1. Suprasti klausymosi paskirtį ir naudą.	1.1.1. Nurodo, kad klausantis galima pažinti pasaulį, gauti žinių, išgyventi emocijas.	1.1.1. Supranta ir paaiškina, kad klausymas padeda suprasti, mąstyti, bendrauti su kitais.
1.2. Aktyviai klausytis ir suprasti informacijos turinį.	1.2.1. Klausosi sąmoningai, dėmesingai, atrenka jam reikšmingą informaciją.	1.2.1. Klausosi sąmoningai, dėmesingai, tikslingai atrenka informaciją.
	1.2.2. Įsiklauso ir supranta informaciją, perteikiamą įvairių kalbėtojų (pvz., bendraamžių ir suaugusiųjų, pažįstamų ir nepažįstamų).	1.2.2. Įsiklauso ir supranta informaciją, perteikiamą įvairių kalbėtojų skirtingu tempu, tembru ir skirtingomis intonacijomis.
	1.2.3. Klausosi amžiaus tarpsnį atitinkančių grožinių ir negrožinių tekstų, supranta pagrindinę juose pateiktą informaciją.	1.2.3. Klausydamasis amžiaus tarpsnį atitinkančių grožinių ir negrožinių tekstų, supranta jų turinį, skiria faktus ir išmonę.
1.3. Klausytis dalyvaujant įvairiose komunikavimo situacijose, tinkamai reaguoti.	1.3.1. Bendraudamas klausosi kito, reaguoja į klausimus, prašymus, pastebėjimus, pajuokavimus.	1.3.1. Bendraudamas atidžiai klausosi, supranta kalbėtojo intencijas ir adekvačiai reaguoja žodinėmis ir nežodinėmis priemonėmis.
	1.3.2. Klausydamasis leidžia pašnekovui išsakyti savo mintis, stengiasi jo nepertraukti. Klausosi be reikalo nepertraukdamas.	1.3.2. Klausydamasis rodo susidomėjimą, gerbia kito nuomonę, laikosi klausymosi susitarimų.
1.4. Išklausius tekstą, interpretuoti, daryti išvadas.	1.4.1. Nusako klausomo teksto temą, daro tiesiogines išvadas, išsako savo nuomonę, emocinį santykį; išgirstą informaciją sieja su sava patirtimi.	1.4.1. Atskleidžia pagrindinę tekste išsakytą mintį, išsako savo nuomonę, emocinį santykį, vertinimus, susieja teksto dalis ir daro apibendrinančias išvadas.
	1.4.2. Paaiškina, kaip suprato vaizdingus žodžius, posakius.	1.4.2. Paaiškina, kaip supranta perkeltine reikšme vartojamus teksto žodžius ir / ar frazes.
1.5. Vertinti išgirstą informaciją.	1.5.1. Komentuoja išgirstą informaciją aiškumo, naudingumo aspektu.	1.5.1. Kritiškai vertina išgirstą informaciją, komentuoja jos pagrįstumą / nepagrįstumą, įvykių galimumą / negalimumą ir pan.
	1.5.2. Išgirstą informaciją sieja su sava patirtimi, vertina pagal nurodytus kriterijus.	1.5.2. Išgirstą informaciją sieja su sava patirtimi ir kontekstu, vertina pagal susitartus kriterijus.
1.6. Taikyti klausymosi strategijas.	1.6.1. Įvardija, ko nesuprato, paprašo pakartoti, patikslinti.	1.6.1. Įvardija, ko ir kodėl nesuprato, ir naudojasi jam žinomais būdais tai išsiaiškinti.
	1.6.2. Parodo kalbėtojui, kad jo klausosi.	1.6.2. Klausosi aktyviai: nusiteikia suprasti ir domėtis, išsiaiškina tikslą, pasižymi informaciją.
2. Kalbėjimas
2.1. Suprasti kalbėjimo paskirtį, teikiamas galimybes.	2.1.1. Supranta, kad kalbėdamiesi žmonės gali bendrauti, gauti ir perduoti žinias, patirtį, reikšti mintis, jausmus, išgyvenimus.	2.1.1. Argumentuotai paaiškina, kad kalbėjimasis svarbus ne tik bendrauti, dalintis mintimis, jausmais, sumanymais, bet ir vienyti Lietuvos gyventojus.
	2.1.2. Siekdamas efektyviau komunikuoti, pasinaudoja informacinėmis komunikacinėmis technologijomis.	2.1.2. Siekdamas efektyviau komunikuoti, tikslingai ir atsakingai naudoja informacines komunikacines technologijas.
2.2. Dalyvauti įvairiose komunikavimo situacijose, kalbėti, atsižvelgiant į tikslą, adresatą.	2.2.1. Kalba monologu, dalyvauja dialoge (atsako į klausimus ir pats klausia, reiškia mintis ir jausmus), naudojasi neverbalinės kalbos priemonėmis (mimika, judesiais).	2.2.1. Tikslingai kalba monologu, iš anksto pasirengęs konstruktyviai dalyvauja dialoge (pokalbyje, diskusijoje, debatuose), tinkamai naudojasi neverbalinės kalbos galimybėmis.
	2.2.2. Kalbėdamas atsižvelgia į kalbėjimo tikslą: papasakoja, informuoja, paaiškina, apibūdina.	2.2.2. Kalbėdamas atsižvelgia į kalbėjimo tikslą: pasakoja siekdamas sudominti, tiksliai informuoja, paaiškina, išsamiai apibūdina, argumentuoja siekdamas įtikinti.
	2.2.3. Kalbėdamas atsižvelgia į adresatą ir komunikavimo situaciją, kai yra suteikiama pagalba. Laikosi mandagaus bendravimo susitarimų.	2.2.3. Kalbėdamas atsižvelgia į adresatą ir komunikavimo situaciją, pasirenka tinkamas kalbos priemones. Laikosi kalbos etiketo.
2.3. Daryti išvadas, vertinti.	2.3.1. Kalbėdamas nenukrypsta nuo temos, sieja informaciją, daro išvadas, paaiškina savo ar kitų išsakomas mintis.	2.3.1. Kalbėdamas nuosekliai plėtoja temą, sieja informaciją, daro apibendrinimus bei išvadas, vertina savo ar kitų išsakomas mintis.
	2.3.2. Reiškia savo ar persako kitų nuomones.	2.3.2. Reiškia savo nuomonę, ją argumentuoja.
2.4. Tinkamai vartoti kalbinės raiškos priemones, laikytis kalbos normų.	2.4.1. Kalba raiškiai, daro pauzes, pabrėžia svarbiausius žodžius.	2.4.1. Kalba įtaigiai, tinkama intonacija, daro pauzes, balsu pabrėžia svarbiausią prasminę sakinio vietą (loginis kirtis).
	2.4.2. Nuosekliai pasakoja ar atpasakoja. Siekdamas sudominti, pasakoja emocingai, raiškiai. Kalbėdamas tinkamai pavartoja tarmybes (jeigu jas žino).	2.4.2. Nuosekliai, emocingai, raiškiai pasakoja, paaiškindamas priežastis ir pasekmes. Pasakodamas tikslingai vartoja vaizdingus tarmiškus žodžius ar posakius (jeigu juos žino).
	2.4.3. Pasirenka tinkamą raišką (kalba tiksliai, aiškiai) siekdamas informuoti, paaiškinti, įtikinti, kai yra suteikiama pagalba.	2.4.3. Pasirenka tinkamą raišką (kalba tiksliai, aiškiai, argumentuoja) siekdamas informuoti, paaiškinti, įtikinti.
	2.4.4. Taisyklingai taria, kirčiuoja dažnai vartojamus žodžius. Tinkamai intonuoja sakinius, kai yra suteikiama pagalba.	2.4.4. Daugeliu atvejų taisyklingai taria, kirčiuoja žodžius. Tinkamai intonuoja sakinius.
	2.4.5. Turtina savo kalbą naujais žodžiais ir posakiais. Tinkamai juos vartoja įprastose, žinomose situacijose, pažįstamame kontekste.	2.4.5. Turtina savo kalbą naujais žodžiais ir posakiais (ir perkeltinės prasmės, tarptautiniais). Tikslingai juos vartoja įprastose ir naujose situacijose.
2.5. Taikyti kalbėjimo strategijas.	2.5.1. Mokytojo padedamas apmąsto savo kalbėjimą ir įvardija: kas pasisekė, kas – ne, ką kitąkart reikėtų daryti kitaip.	2.5.1. Mokytojo padedamas apmąsto savo kalbėjimą: paaiškina, kas pasisekė, kas – ne, kodėl, ką kitąkart reikėtų daryti kitaip.
	2.5.2. Mokytojo padedamas naudojasi paprasčiausiomis kompensavimo strategijomis: pasakyti mintį kitais žodžiais, kalbą papildyti gestais.	2.5.2. Naudojasi kompensavimo strategijomis: perfrazuoti mintį, kalbą papildyti neverbalinėmis priemonėmis.

3. Skaitymas
3.1. Suprasti skaitymo prasmę, naudą ir teikiamas galimybes.	3.1.1. Supranta ir paaiškina, kad skaitant įgyjama žinių, kaupiama patirtis, patiriamas malonumas.	3.1.1. Supranta ir paaiškina skaitymo vertę ir svarbą žmogui, tautai ir kultūrai.
	3.1.2. Mokytojo, bibliotekininko, tėvų padedamas skaitymui renkasi savo polinkius atitinkančius kūrinius, plečiančius akiratį.	3.1.2. Mokytojo, bibliotekininko, tėvų padedamas renkasi kūrinius, ugdančius asmenybę, stiprinančius kultūrinę, pilietinę savimonę ir savivertę.
3.2. Sąmoningai skaityti įvairaus pobūdžio tekstus.	3.2.1. Skaito balsu ir tyliai sakiniais, sąmoningai. Taisyklingai taria garsus ir tinkamai intonuoja tiesioginius, klausiamuosius ir skatinamuosius sakinius, daro pauzes.	3.2.1. Skaito sklandžiai, įvairiais būdais (balsu ir tyliai, tik perbėgdamas akimis ir lėtai, įsigilindamas); skaito sąmoningai, balsu pabrėžia svarbiausią prasminę sakinio vietą, tinkamai intonuoja tiesioginę kalbą.
	3.2.2. Skaito savo poreikius ir galimybes atitinkančius tekstus ir supranta jų turinį.	3.2.2. Skaito savo poreikius ir galimybes atitinkančius tekstus, supranta jų turinį, suformuluoja teksto ar jo dalies apibendrinimą.
3.3. Rasti ir suprasti informaciją.	3.3.1. Randa tekste aiškiai tiesiogiai pateiktą informaciją.	3.3.1. Randa tekste tiesiogiai ir netiesiogiai pateiktą informaciją.
	3.3.2. Randa raktinį žodį, sakinį, iliustraciją, kurie rodo, apie ką gali būti tekstas.	3.3.2. Randa informaciją, kuri yra svarbi konkrečiam skaitymo tikslui (pvz., sužinoti, pritaikyti, kurti).
	3.3.3. Orientuojasi knygoje. Naudojasi vaikams skirtomis enciklopedijomis, žodynais, žinynais, „draugišku“ internetu.	3.3.3. Orientuojasi knygoje, pagal turinį randa reikiamą tekstą. Naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais atsirinkdamas informaciją konkrečiam tikslui.
3.4. Daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas.	3.4.1. Suformuluoja teksto (grožinio ir negrožinio) temą atsakydamas į klausimą, apie ką šis tekstas.	3.4.1. Suformuluoja teksto (grožinio ir negrožinio) temą, aiškiai tekste nusakytą pagrindinę mintį. Įvardija aiškiai numanomą negrožinio teksto tikslą.
	3.4.2. Aptaria aiškiai tekste atskleistas vertybes, susijusias su artimiausiu jam pažįstamu kontekstu.	3.4.2. Aptaria tekste lengvai atpažįstamas bendražmogiškas vertybes.
3.5. Aiškintis, kaip tekstuose kuriama prasmė.	3.5.1. Nusako įvykių seką, nurodo aiškiai tekste įvardytą veiksmo vietą ir laiką.	3.5.1. Aptaria aiškiai įvardytą ir / ar numanomą veiksmo laiką, vietą, jų kaitą, įvykių svarbą.
	3.5.2. Įvardija ir trumpai apibūdina kūrinio veikėjus, aptaria jų veiksmus.	3.5.2. Apibūdina veikėjus, aptaria jų santykius, paaiškina jų veiksmus ir poelgius, mintis.
	3.5.3. Palygina tekste aprašytus aiškiai panašius ar skirtingus objektus (veikėjus, daiktus), poelgius, faktus.	3.5.3. Palygina tekste aprašytus objektus (veikėjus, daiktus, reiškinius), poelgius, faktus, nuomones.
	3.5.4. Randa tekste vaizdingus žodžius ir frazes, paaiškina iliustracijų sąsajas su tekstu.	3.5.4. Paaiškina, kaip tekste siekiama įtaigumo (pvz., vaizdingi žodžiai, frazės), tikslumo (pvz., išvardijimas, šaltinio nurodymas), aiškumo (pvz., schema, piešinys).
	3.5.5. Skiria aiškiais požymiais pasižyminčius grožinį ir negrožinį tekstus. Pagal išorinius požymius skiria prozos ir poezijos kūrinius.	3.5.5. Nusako esminius grožinio ir negrožinio teksto ypatumus, skiria prozos, poezijos, dramos kūrinius.
3.6. Interpretuoti skaitomus tekstus.	3.6.1. Atpažįsta netiesiogiai pasakytas mintis ir jas paaiškina, kai yra suteikiama pagalba.	3.6.1. Paaiškina netiesiogiai pasakytas mintis, remdamasis savo žinojimu, intuicija, patirtimi.
	3.6.2. Išsako įspūdį, patirtą skaitant kūrinį, paaiškina grožiniame kūrinyje vaizduojamas situacijas.	3.6.2. Išsako įspūdį, patirtą skaitant kūrinį, aptaria grožiniame kūrinyje vaizduojamas situacijas, paaiškina įvykių priežastis, sąsajas.
	3.6.3. Įvardija ir paaiškina grožinio teksto nuotaiką (linksmi, liūdni, juokingi kūriniai / epizodai).	3.6.3. Apibūdina grožinio teksto nuotaiką ir išsako emocinį savo santykį su tekstu.
	3.6.4. Nurodo labiausiai patikusią (vaizdingiausią, įdomiausią, juokingiausią ar pan.) teksto vietą ir paaiškina, kodėl ji patiko.	3.6.4. Argumentuotai paaiškina, kas ir kodėl tekste jam padarė įspūdį, sudomino, nustebino, suglumino ir pan.
3.7. Vertinti skaitomų tekstų turinį ir raišką.	3.7.1. Išsako savo nuomonę apie perskaitytą tekstą, remdamasis konkrečia asmenine patirtimi.	3.7.1. Išsako savo nuomonę apie perskaitytą tekstą, remdamasis asmenine patirtimi, kontekstu ir kalbine nuovoka, atskleisdamas, ką ir kodėl laiko vertingiausiu dalyku.
	3.7.2. Įvertina, ar įvykiai išties galėjo atsitikti, ar yra išgalvoti.	3.7.2. Kritiškai vertina informacijos patikimumą, pagrįstumą.
	3.7.3. Išskiria aiškias ir mažiau suprantamas teksto vietas.	3.7.3. Įvertina tekste pateiktos informacijos aiškumą ir aptaria, kas padeda geriau suprasti konkretų tekstą.
3.8. Taikyti skaitymo strategijas.	3.8.1. Siekdamas suprasti, apie ką tekste bus kalbama, peržvelgia į akis krintančią informaciją (antraštes, schemas, paveikslėlius ir pan.).	3.8.1. Siekdamas suprasti teksto visumą tikslingai sieja žodinę ir nežodinę (iliustracijas, teksto struktūros ypatumus ir kt.) informaciją.
	3.8.2. Sieja tekstą su jau žinoma informacija, kai yra suteikiama pagalba.	3.8.2. Savarankiškai sieja tekstą su jau žinoma informacija.
	3.8.3. Pasitikrina savo supratimą klausdamas mokytojo, kitų suaugusiųjų, draugų.	3.8.3. Pasitikrina savo supratimą klausdamas, skaitydamas dar kartą, rasdamas informacijos žinynuose, žodynuose.
	3.8.4. Atsižvelgdamas į skaitymo tikslus ir poreikius suaugusiųjų padedamas naudojasi bibliotekomis, interneto svetainėmis ir kitomis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis skaityti.	3.8.4. Atsižvelgdamas į skaitymo tikslus ir poreikius naudojasi bibliotekomis, interneto svetainėmis ir kitomis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis skaityti.
4. Rašymas
4.1. Suprasti rašymo prasmę, naudą ir teikiamas galimybes.	4.1.1. Supranta ir paaiškina, kuo rašymas prasmingas jam pačiam ir kitiems. Rašo tekstą reikšdamas mintis, perduodamas žinią, dalindamasis jausmais.	4.1.1. Supranta ir paaiškina, kuo rašymas prasmingas žmogui ir visuomenei. Rašo tekstą reikšdamas mintis, perduodamas žinią, siekdamas saviraiškos.
4.2. Kurti tekstus atsižvelgiant į rašymo tikslą, adresatą ir komunikavimo situaciją.	4.2.1. Sukuria rišlų kelių sakinių tekstą.	4.2.1. Sukuria tekstą nuosekliai plėtodamas mintį.
	4.2.2. Savarankiškai arba naudodamasis pagalbine medžiaga kuria rišlų kelių sakinių pasakojimą.	4.2.2. Savarankiškai kuria nuoseklų, rišlų pasakojimą. Į pasakojimą įterpia aprašymą.
	4.2.3. Siekdamas kuo tiksliau perduoti žinią kuria informacinį tekstą, pateikdamas esminę informaciją.	4.2.3. Siekdamas perduoti žinią kuria informacinį tekstą, tiksliai ir aiškiai perteikia esminę informaciją ir detales.
	4.2.4. Naudodamasis pagalbine medžiaga aprašo objektus.	4.2.4. Tiksliai, vaizdžiai, išplėtotai aprašo objektus, įvykius, reiškinius.
	4.2.5. Pagal pavyzdį parašo kelių sakinių aiškinamojo pobūdžio tekstą.	4.2.5. Rašo išsamų aiškinamojo pobūdžio tekstą.
	4.2.6. Pagal savo galimybes rašo taip, kad skaitytojas jį suprastų.	4.2.6. Rašo siekdamas sužadinti skaitytojo smalsumą, emocijas.
4.3. Kurti tinkamos struktūros tekstus.	4.3.1. Rašo pasakojimą, kuriame ryškėja pagrindinės struktūrinės dalys (užuomazga – veiksmo vystymasis – atomazga).	4.3.1. Rašo pasakojimą, kuriame yra pagrindinės struktūrinės dalys (užuomazga – veiksmo vystymasis – kulminacija – atomazga).
	4.3.2. Rašydamas informacinį tekstą laikosi atitinkamos struktūros, kai yra suteikiama pagalba.	4.3.2. Rašydamas informacinį tekstą laikosi atitinkamos struktūros.
	4.3.3. Aprašydamas objektą pateikia bendrą vaizdą ir detales.	4.3.3. Aprašydamas objektą laikosi aprašymo struktūros (bendras vaizdas – detalės – apibendrinimas).
	4.3.4. Vartoja tiesioginius, klausiamuosius, skatinamuosius sakinius, kai yra suteikiama pagalba.	4.3.4. Siekdamas aiškumo sieja sakinius, pastraipas. Rašo tekstą tikslingai vartodamas tiesioginius, klausiamuosius, skatinamuosius sakinius.
4.4. Tinkamai pasirinkti raišką.	4.4.1. Rašydamas tekstą pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą. Rašydamas vartoja vaizdingus žodžius ir posakius.	4.4.1. Rašydamas tekstą tinkamai pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą. Rašydamas vartoja sinonimus, palyginimus, frazeologizmus, perkeltinės reikšmės žodžius ir posakius.
	4.4.2. Rašo tekstą siedamas sakinius, be reikalo nekartoja tų pačių žodžių.	4.4.2. Rašo tekstą siedamas vieną sakinį su kitu pagal prasmę, pasirinkdamas tinkamus siejamuosius žodžius.
	4.4.3. Stengiasi laikytis kalbos etiketo atsižvelgdamas į adresatą.	4.4.3. Laikosi kalbos etiketo atsižvelgdamas į adresatą ir komunikavimo situaciją.
4.5. Laikytis kalbos normų.	4.5.1. Rašo nesudėtingą tekstą laikydamasis 1–2 klasės turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos taisyklių.	4.5.1. Rašo tekstą laikydamasis 3–4 klasės turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos taisyklių.
	4.5.2. Laikydamasis kalbos normų rašo aiškiai, suprantamai ranka, mobiliųjų įrenginių klaviatūra.	4.5.2. Laikydamasis kalbos normų rašo įskaitomai ranka, mobiliųjų įrenginių klaviatūra.
4.6. Taikyti rašymo strategijas.	4.6.1. Rašo tekstą pagal planą, kai yra suteikiama pagalba, naudojasi užrašyta veiksmažodžių grandine, raktiniais žodžiais, duota pradžia, pabaiga ir pan.	4.6.1. Rašo tekstą pagal susidarytą planą, užrašytą veiksmažodžių grandinę, raktinius žodžius ir pan.
	4.6.2. Siekdamas tobulinti kuriamą tekstą dar kartą jį skaito, taiso pagal iš anksto susitartus kriterijus, apimančius vieną aspektą (pvz., turinys, struktūra, rašyba).	4.6.2. Siekdamas tobulinti kuriamą tekstą, taiso pagal iš anksto susitartus kriterijus.

17¹.6. Mokinių pasiekimai ir ugdymo gairės. 1–2 klasės.

Mokinių pasiekimai aprašomi išskiriant tris kompetencijų dalis – vertybines nuostatas, gebėjimus, žinias ir supratimą. Nuostatos suprantamos kaip mokinių požiūris į tam tikrą objektą, veiklą, jų nusiteikimas ir nusistatymas atitinkamai priimti informaciją, mąstyti ir veikti. Gebėjimai – tai žinių, patirties ir įgimtų gabumų panaudojimas mąstyti, pažinti, spręsti problemas, veikti. Žinios ir supratimas – tai, ką mokiniai turi žinoti ir kaip, kokiu būdu žinojimą ir supratimą turėtų parodyti (pvz., įvardija, nusako, ir pan.). Žinios ir supratimas – būtinos prielaidos gebėjimams bei vertybinėms nuostatoms susiformuoti. Programoje pateikiamos ugdymo gairės – siūlymai mokytojui, kaip organizuoti ugdomąją veiklą, lanksčiau ir tikslingiau pasirinkti mokymo(si) metodus, užduotis, mokymo(si) medžiagą.

Mokinių pasiekimai					Ugdymo gairės
Nuostatos		Gebėjimai	Žinios ir supratimas
1. Klausymas
1.1. Suprasti klausymosi paskirtį ir naudą
Vertinti klausymą kaip vieną svarbiausių žingsnių bendravimo procese.		Nurodo, kad klausantis galima pažinti pasaulį, gauti žinių, išgyventi emocijas.	Įvardija, kuo skiriasi kalbos garsai nuo aplinkos, gamtos, muzikos garsų, savais žodžiais paaiškina, kodėl svarbu atidžiai klausytis ir tiksliai išgirsti perduodamą informaciją (žodinę ir nežodinę).		Mokiniai klausosi aplinkos garsų, aptaria įvairius girdimus garsus, diskutuoja, kuo jie skiriasi nuo žmonių vartojamos kalbos, kokia jų paskirtis.
1.2. Aktyviai klausytis ir suprasti informacijos turinį
Nusiteikti klausytis pozityviai ir aktyviai.		Klausosi sąmoningai, dėmesingai, atrenka jam reikšmingą informaciją. Įsiklauso ir supranta informaciją, perteikiamą įvairių kalbėtojų (pvz., bendraamžių ir suaugusiųjų, pažįstamų ir nepažįstamų). Klausosi amžiaus tarpsnį atitinkančių grožinių ir negrožinių tekstų, supranta pagrindinę juose pateiktą informaciją.	Nurodo, kad norint išgirsti reikia susikaupti, įsiklausyti, būti atidžiam. Supranta, kad klausantis svarbu žinoti, kas, kam ir kodėl kalba. Supranta, kad žmonės kalba skirtingai: skiriasi jų tarimas, kalbėjimo tempas ir t.t. Paaiškina, kad klausantis teksto, pravartu išskirti, įsidėmėti, kartais – pasižymėti svarbiausias mintis.		Kalbamasi, diskutuojama, kaip reikia klausytis, norint išgirsti ir suprasti perduodamą informaciją. Klausydamiesi sakytinių tekstų, mokiniai ieško atsakymų į klausimus: Kas kalba? (vyras–moteris, vaikas–suaugęs, mokinys–mokytojas). Kam kalba? (mokiniams, tėvams, draugams). Kaip kalba? (greitai–lėtai, aiškiai–painiai, linksmai–liūdnai). Mokytojo padedami mokiniai nustato, kokiu tikslu kalbėtojas kalba (Ko siekia? Kodėl kalba?). Klausymosi gebėjimus mokiniai ugdosi nuolat: ne tik mokykloje per lietuvių kalbos ir kitų dalykų pamokas, būreliuose, renginiuose, bet ir kasdieniame gyvenime (šnekamoji kalba), namuose, klausydamiesi tėvų kalbėjimo, jų skaitomų knygų, ir pan. Klausomasi bendrinės, tarminės kalbos įrašų iš įvairių šaltinių: vaizdo ir garso įrašų ar transliacijų, mokytojo, bendraamžių. Klausomasi kuo įvairiausių kalbėtojų, kad vaikai suprastų, jog žmonių kalbėjimo būdas, tempas, aiškumas, taisyklingumas, raiška ir t.t. gali būti labai skirtingi. Mokiniai klausosi jų amžiui aktualių grožinės literatūros, tautosakos bei informacinių tekstų ir atlieka su skirtingų tekstų klausymusi susijusias užduotis (žr. aukščiau), mokosi suprasti, įsidėmėti, pasižymėti svarbiausias mintis ir kt .
1.3. Klausytis dalyvaujant įvairiose komunikavimo situacijose, tinkamai reaguoti
Atidžiai klausytis, gerbti pašnekovą, laikytis kalbos etiketo.		Bendraudamas klausosi kito, reaguoja į klausimus, prašymus, pastebėjimus, pajuokavimus.	Atpažįsta kalbančiojo klausimus, prašymus, pajuokavimus, emocines būsenas; skiria tekste klausiamuosius, liepiamuosius, skatinamuosius sakinius.		Atliekamos specialios klausymosi užduotys, mokomasi ne tik išgirsti kalbančiojo išsakytas mintis, bet ir įvardyti jo kalbėjimo intencijas, išgyvenamas emocijas, jas įvardyti, paaiškinti.
		Klausydamasis leidžia pašnekovui išsakyti savo mintis, stengiasi jo nepertraukti.	Savais žodžiais paaiškina, kad klausantis reikia būti dėmesingam, žiūrėti pašnekovui į akis, jo nepertraukti, išklausyti iki galo, išreikšti nuomonę.		Kalbėdamiesi su mokytoju, kitu mokiniu, mokiniais grupėje, mokiniai mokosi atidžiai, dėmesingai, mandagiai klausytis pašnekovo. Klausomasi klasės draugų pristatymų, pasakojimų apie jų pomėgius, laisvalaikį ir kitas aktualias pačių pasirinktas ar mokytojo pasiūlytas temas. Kalbamasi, diskutuojama, praktikuojamasi būti dėmesingam, atidžiai išklausyti kitą, parodyti pagarbą ir toleranciją kiekvienai nuomonei, mokomasi klausantis savo elgesiu (žvilgsniu, mimika, kūno kalba) rodyti pagarbą pašnekovui.
1.4. Išklausius tekstą, interpretuoti, daryti išvadas
Dalintis išgirsta informacija ir įspūdžiais su mokytoju, klasės draugais, tėvais, kitais namiškiais.		Nusako klausomo teksto temą, daro tiesiogines išvadas, išsako savo nuomonę, emocinį santykį; išgirstą informaciją sieja su sava patirtimi.	Įvardija, apie ką tekste kalbama, atskleidžia jame slypinčius priežasties ir pasekmės ryšius, padaro išvadą, išsako, ką galvoja, jaučia klausydamasis / išklausęs teksto.		Mokiniai atlieka klausymo užduotis, skirtas mokytis nusakyti temą, įžvelgti aiškų priežasties –pasekmės ryšį, padaryti išvadas. Mokiniai skatinami kalbėtis, diskutuoti, dalytis mintimis apie tai, kas svarbu klausomame tekste, kas patiko, nepatiko, paaiškinti, kodėl. Mokomasi savo mintis argumentuoti, pagrįsti. Išgirsta informacija sietina su patirtimi (mokiniai skatinami prisiminti, ar jiems nėra taip ar panašiai nutikę, ar nėra susidūrę su panašia problema ar situacija savo gyvenime). Mokiniai pratinasi klausydamiesi mokytojo ar aktorių skaitomo teksto išgirsti vaizdingus žodžius, posakius, juos įsidėmėti / užsirašyti. Atliekamos įvairios klausymosi užduotys, skirtos turtinti žodyną.
		Paaiškina, kaip suprato vaizdingus žodžius, posakius.	Įvardija klausomame tekste pavartotus žodžius, posakius.
1.5. Vertinti išgirstą informaciją
Noriai išsakyti nuomonę apie išgirstą informaciją.		Komentuoja išgirstą informaciją aiškumo, naudingumo aspektu.	Nurodo, kad klausantis yra svarbu informacijos aiškumas, naudingumas.		Mokiniai skatinami apmąstyti ką išgirdę, dalintis savo mintimis, įžvalgomis, nuomonėmis apie tai, kuo yra aktuali ir jiems gali būti naudinga girdėta informacija. Pokalbių, diskusijų metu mokiniai išklauso klasės draugų, mokytojo nuomones apie klausytą tekstą, jas palygina su savo mintimis. Išgirstą informaciją mokiniai įvertina pagal sutartus kriterijus (pvz., įdomu – neįdomu, žinoma – nežinoma, aišku – neaišku). Mokiniai klausosi taisyklingos tarties įrašų, nustato kirčiuotą žodžio skiemenį, pabrėžiamą sakinio žodį.
		Išgirstą informaciją sieja su sava patirtimi, vertina pagal nurodytus kriterijus.	Įvardija, kiek išgirsta informacija jam yra žinoma / nežinoma.
1.6. Taikyti klausymosi strategijas
Siekti pažinti savo klausymosi gebėjimus ir juos tobulinti.		Įvardija, ko nesuprato, paprašo pakartoti, patikslinti.	Nurodo, kaip reikia pasitikslinti, ko nors neišgirdus ar nesupratus (paprašyti pašnekovą paaiškinti dar kartą, persakyti kitaip ar pan.).		Mokytojas inicijuoja pratybas, skirtas mokytis ne tik klausytis, bet ir, ko nors nesupratus, pasitikslinti: paprašyti kalbėtoją pakartoti arba paaiškinti dar kartą. Tam būtina klasėje sukurti psichologiškai saugią, tolerantišką atmosferą, kurioje mokiniai nebijotų klausti, pasirodyti nežinantys ar nesuprantantys. Mokomasi klausytis aktyviai: suprasti kalbėtoją, jo tikslus ir emocijas, žodžiais, akių kontaktu ir gestais leisti kalbėtojui suprasti, kad jo klausomasi ir suprantama, ką jis sako. Mokiniai mokosi rodyti dėmesį (pvz., Taip, Tęsk, Aha...), savais žodžiais išsakyti tai, ką kalbėtojas sako, rodydami savo supratimą (pvz., Taigi, kaip aš suprantu, tai, kas nutiko, buvo...?), vartoti pritarimo teiginius (pvz., galvos linktelėjimu, žodžiais: Tai smagu... Gerai... Nuostabu... ir pan.).
		Parodo kalbėtojui, kad jo klausosi.	Įvardija keletą žodinių ir nežodinių būdų, leidžiančių kalbėtojui suprasti, kad jo klausomasi.
2. Kalbėjimas
2.1. Suprasti kalbėjimo paskirtį, teikiamas galimybes
Domėtis kalbėjimo teikiamomis galimybėmis, siekti patirti bendravimo džiaugsmą.		Supranta, kad kalbėdamiesi žmonės gali bendrauti, gauti ir perduoti žinias, patirtį, reikšti mintis, jausmus, išgyvenimus.	Savais žodžiais paaiškina, kuo žmogui naudingas mokėjimas tinkamai kalbėti.		Mokytojas inicijuoja diskusijas apie tai, kas būtų, jei negalėtume kalbėti – bendrauti su kitais žmonėmis, gauti ir perduoti žinias, patirtį, dalintis mintimis, jausmais, išgyvenimais. Išsiaiškinama, kad bendrauti, kalbėtis galima ne tik tiesiogiai, bet ir virtualiai, naudojantis mobiliaisiais įrenginiais. Mokomasi saugiai priimti ir perduoti reikalingą informaciją, naudotis informacinėmis komunikacinėmis technologijomis, laikantis draugiško interneto taisyklių, bendrauti tarpusavyje ir su pažįstamais suaugusiaisiais informacinėmis komunikacinėmis technologinėmis priemonėmis, aptariama šių priemonių paskirtis, prasmė, nauda, galimybės, grėsmės.
		Siekdamas efektyviau komunikuoti, pasinaudoja informacinėmis komunikacinėmis technologijomis.	Paaiškina, kaip galima priimti ir perduoti informaciją, bendrauti informacinėmis komunikacinėmis technologinėmis priemonėmis.
2.2. Dalyvauti įvairiose komunikavimo situacijose, kalbėti, atsižvelgiant į tikslą, adresatą
Siekti susikalbėjimu grįsto bendravimo (informacijos perdavimo ir priėmimo adekvatumo).		Kalba monologu, dalyvauja dialoge (atsako į klausimus ir pats klausia, reiškia mintis ir jausmus), naudojasi neverbalinės kalbos priemonėmis (mimika, judesiais).	Paaiškina, kuo pokalbis su kitu asmeniu skiriasi nuo pasakojimo ar viešo kalbėjimo (prieš klasę). Paaiškina, kodėl svarbu kalbant atsakyti į klausimus, reaguoti į pastebėjimus.		Mokiniai mokosi tinkamai kalbėtis realiose bendravimo situacijose (oficialiose ir neoficialiose) arba įsivaizduojamose, panašiose į autentiškas situacijose. Mokiniai mokosi rišliai pasakoti (kas, kur, kada, kodėl įvyko?), informuoti, paaiškinti, perpasakoti kitais žodžiais, apibūdinti daiktą, vietą, gyvūną, asmenį; klausti ir atsakyti į klausimus; pradėti, tęsti, užbaigti pokalbį; inscenizuoti įvairias situacijas; žaisti kalbinius žaidimus ir pan. Mokomasi suprasti, kad kalbantis svarbu suprasti, dėl ko kalbi, kam kalbi bei laikytis susitartų kalbėjimosi taisyklių. Nuolat mokomasi nežodinės raiškos – kalbėjimą papildant atitinkama mimika, gestais, kūno judesiais. Mokiniai kuria sakytinius tekstus, pagal galimybes atsižvelgdami į situaciją, tikslą, adresatą; pratinasi viešai kalbėti pasirinkta ar pasiūlyta tema, papasakoti apie kokius nors įvykius, patirtus įspūdžius. Kalbamasi su pažįstamais ir nepažįstamais, bendraamžiais ir suaugusiais. Mokomasi tinkamai formuluoti klausimus ir atsakymus. Mokiniai kalba dirbdami poromis ir grupėmis, mokosi aiškiai ir mandagiai pasakyti bei paaiškinti savo nuomonę, diskutuoti. Realiose situacijose diskutuodami, bandydami išsiaiškinti nesusipratimo priežastis, ieškodami racionalios išeities sprendžia nesutarimus, ginčus.
		Kalbėdamas atsižvelgia į kalbėjimo tikslą: papasakoja, informuoja, paaiškina, apibūdina.	Nurodo, kad kalbantis svarbu suprasti, dėl ko kalbi, kam kalbi.
		Kalbėdamas atsižvelgia į adresatą ir komunikavimo situaciją, kai yra suteikiama pagalba. Laikosi mandagaus bendravimo susitarimų.	Nurodo, kaip tinkamai kalbėtis su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Paaiškina, kodėl reikia laikytis pokalbio taisyklių.
2.3. Daryti išvadas, vertinti
Siekti būti suprastam, mandagiai reikšti savo ar persakyti kitų mintis.		Kalbėdamas nenukrypsta nuo temos, sieja informaciją, daro išvadas, paaiškina savo ar kitų išsakomas mintis.	Supranta, kad tema sieja visą pasakojimą, paaiškina, kodėl svarbu pasakoti nuosekliai.		Mokiniai mokosi pasakoti apie tai, ką yra matę, patyrę, išskirti svarbiausius dalykus, nenukrypti nuo temos, padaryti išvadas, apibendrinti, išsakyti savo nuomonę, vertinti. Tai daryti padeda parengtas planas, nukreipiantys klausimai, vaizdinė informacija (pvz., išvykos nuotrauka, filmuota medžiaga). Mokomasi apibendrinti išsakytą tekstą (Kas svarbiausia nutiko?), išsakyti savo nuomonę (Kaip vertina? Kodėl taip mano?), perteikti kitų nuomones, vertinimus.
		Reiškia savo ar persako kitų nuomones.	Pasako skirtingų nuomonių pavyzdžių.
2.4. Tinkamai vartoti kalbinės raiškos priemones, laikytis kalbos normų
Siekti turtinti savo kalbą ir laikytis kalbos normų.		Kalba raiškiai, daro pauzes, pabrėžia svarbiausius žodžius.	Iliustruodamas pavyzdžiais paaiškina, ką reiškia išraiškingai kalbėti, kaip keičiasi sakinio prasmė pabrėžiant skirtingus žodžius.		Mokiniai mokosi išraiškingai kalbėti inscenizuodami jų pačių pasirinktus ar mokytojo pasiūlytus kūrinius, raiškiai pasakodami jiems nutikusius įvykius ir t.t. Įvairių veiklų metu mokiniai skatinami kalbinę raišką sieti su judesiu. Kalbos raiškumas ugdomas, keičiant balso tembrą, veido mimiką, gestus, kūno judesius, tą pačią frazę ištariant greitai ir lėtai, tyliai ir garsiai ir kt. Kalbinės raiškos plėtojimui labai svarbu išnaudoti tarmiško šnekėjimo galimybes: organizuojami renginiai su tėvais ir seneliais, klausomasi įvairiomis tarmėmis įskaitytų tekstų, rengiami konkursai (pvz., tema „Kas pasakys, kokia čia tarmė?“) ar pan. Mokomasi iš klausos atskirti skirtingų tarmių skambėjimą, raišką. Siekiama, kad mokiniai suprastų, kad jų vartojama tarmė – tai kalbos turtas, kurį reikia saugoti ir puoselėti. Mokiniai kalbėdami mokosi aiškiai tarti, taisyklingai kirčiuoti, tinkamai intonuoti sakinius. Diskutuojama, aiškinamasi, jog norint tiksliai perteikti savo mintį, svarbu pasirinkti kuo tikslesnius žodžius. Iliustruojama pavyzdžiais: kuo skiriasi skirtingai sukirčiuoti tokie patys žodžiai, žodžių junginiai, skirtinga intonacija pasakyta ta pati frazė ir t.t. Mokomasi taisyklingai tarti ilguosius ir trumpuosius balsius; aiškinamasi, kur galima pasitikrinti taisyklingą žodžių kirčiavimą, tarimą, pavyzdžiui, naudojantis pradinukams skirtais žodynais, lietuvių kalbos žodynais, esančiais internete, žaidžiant pradinių klasių mokiniams sukurtus kompiuterinius žaidimus. Mokiniai, mokytojo skatinami, pasakodami ir kalbėdamiesi stengiasi įterpti į savo kalbą naujus, anksčiau nevartotus žodžius, jų junginius, posakius.
		Nuosekliai pasakoja ar atpasakoja. Siekdamas sudominti, pasakoja emocingai, raiškiai. Kalbėdamas tinkamai pavartoja tarmybes (jeigu jas žino).	Žino keletą būdų, kaip reikia pasakojant sudominti (vaizdingi žodžiai, tinkama intonacija, pauzės, gestai). Pasako, kokios tarmės yra Lietuvoje.
		Pasirenka tinkamą raišką (kalba tiksliai, aiškiai) siekdamas informuoti, paaiškinti, įtikinti, kai yra suteikiama pagalba.	Aptaria, kokios kalbinės priemonės daro kalbą informatyvia (tiksliai parinkti žodžiai, tikri faktai).
		Taisyklingai taria, kirčiuoja dažnai vartojamus žodžius. Tinkamai intonuoja sakinius, kai yra suteikiama pagalba.	Nurodo, kad aiški tartis, taisyklingas kirčiavimas padeda klausytojui geriau suprasti kalbantįjį, o kalbančiajam – tiksliau perteikti mintis.
		Turtina savo kalbą naujais žodžiais ir posakiais. Tinkamai juos vartoja įprastose, situacijose.	Paaiškina, kaip galima turtinti savo žodyną ir kodėl verta tai daryti nuolat.
2.5. Taikyti kalbėjimo strategijas
Noriai tobulinti savo kalbėjimą.		Mokytojo padedamas apmąsto savo kalbėjimą ir įvardija: kas pasisekė, kas – ne, ką kitąkart reikėtų daryti kitaip.	Nurodo, kodėl svarbu apmąstyti savo kalbėjimą ir jį tobulinti.		Mokiniams sudaromos galimybės atlikti kalbines užduotis, kurios reikalauja apmąstyti savo kalbėseną, žodyną, aptarti galimybes tobulinti savo kalbėjimo ir bendravimo gebėjimus. Mokiniai išbando įvairias kalbėjimo tobulinimo strategijas (planas, „minčių lietus“, chronologinė pasakojimo eiga ir t.t.). Kuriant įvairias komunikavimo situacijas, prisiimant tam tikrus vaidmenis, naudojantis įvairiomis priemonėmis (gestais, mimika, piešiniais, ženklais, paveikslėliais, komiksais ir kt.) mokomasi taikyti kalbėjimo kompensavimo strategijas. Mokytojui vadovaujant, diskutuojama, aiškinamasi ir išbandoma, kaip kalbant galima improvizuoti, t.y., įprastus žodžius, posakius, mintis persakyti, perkurti, kurti savas istorijas, pasakojimus ir kt.
		Mokytojo padedamas naudojasi kompensavimo strategijomis: pasakyti mintį kitais žodžiais, kalbą papildyti gestais.	Pasako, kad nežinant žodžio ar frazės, galima pavartoti kitus žinomus žodžius ar frazes, išreikšti mintį mimika, gestais.
3. Skaitymas
3.1. Suprasti skaitymo prasmę, naudą ir teikiamas galimybes
Nusiteikti patirti skaitymo naudą ir teikiamą džiaugsmą, malonumą.		Supranta ir paaiškina, kad skaitant įgyjama žinių, kaupiama patirtis, patiriamas malonumas.	Pateikia pavyzdžių, ką gali mokėdamas skaityti ir ko negalėtų nemokėdamas.		Mokiniai kalbasi, diskutuoja apie raštą, knygas, kitus informacijos perdavimo būdus (ženklus, simbolius, vaizdus, garsus, skaitmenines technologijas ir kt.). Aiškinasi, kad skaitymas ne tik padeda rasti reikalingą informaciją, bet ir skatina mąstyti, lavina protinius gebėjimus, plėtoja vaizduotę, fantaziją, žadina emocijas, jausmus, formuoja ir turtina asmenybę, padeda kurtis tautinei savasčiai. Su mokiniais aiškinamasi (vedami debatai, rengiami projektai ir pan.), pvz., Kas būtų, jeigu nebūtų rašto, knygų ir t.t.
		Mokytojo, bibliotekininko, tėvų padedamas skaitymui renkasi savo polinkius atitinkančius kūrinius, plečiančius akiratį.	Žino, kad tekstai gali būti nevienodai vertingi.
3.2. Skaityti ir suprasti įvairaus pobūdžio tekstus
Vertinti tekstą (plačiąja prasme) kaip informacijos šaltinį.		Skaito balsu ir tyliai sakiniais, sąmoningai. Taisyklingai taria garsus ir tinkamai intonuoja tiesioginius, klausiamuosius ir skatinamuosius sakinius, daro pauzes.	Atpažįsta ir iššifruoja dažniausiai naudojamus ženklus (kelio, informacinius, kompiuterinius ir pan.). Įvardija spausdintines ir rašytines, didžiąsias ir mažąsias lietuvių kalbos abėcėlės raides. Paaiškina garsų ir raidžių atitiktis. Skiria sakinio ribas, tekstą nuo pavienių sakinių. Paaiškina skyrybos ženklų (taško, kablelio, klaustuko) paskirtį. Paaiškina, kuo spausdintinis tekstas skiriasi nuo rašytinio.		Teksto supratimo gebėjimų ugdymas apima šiuos etapus: grafemų ir fonemų skyrimą, kitaip tariant – raidžių ir garsų identifikavimą; žodžių, žodžių junginių reikšmės supratimą; sintaksinių ryšių tarp atskirų elementų nustatymą ir jų reikšmės suvokimą; teksto komunikacinio tikslo, autoriaus intencijos nustatymą. Gebėjimas skaityti siejamas su kognityviniais mechanizmais. Praktiškai mokomasi skaityti taikant du skaitymo būdus: garsinį (fonologinį) ir žodinį (ortografinį). Garsiniu būdu skaitomas žodis yra analizuojamas paraidžiui, kiekvieną raidę siejant su garsu. Garsinio skaitymo būdas turi keletą etapų: raidžių analizė; raidžių virtimas garsais; garsų jungimas; ištarto žodžio reikšmės atpažinimas. Ortografiniu, žodiniu būdu, skaitant žinomos rašybos žodis yra atpažįstamas vizualiai, kaip grafinė visuma. Žodis nėra skaidomas į pavienius vaizdinius elementus, bet yra suvokiamas kaip „fotografija“. Abu šie būdai vienas kitą papildo, nes kai tekste pamatomas žinomas žodis, jis yra greitai identifikuojamas, o tai pagreitina skaitymą, tačiau, kai tekste randamas žodis, kurio grafinio vaizdo skaitantysis atmintyje neturi, vienintelis tinkamas jo skaitymo būdas yra netiesioginis. Rekomenduojami mokymosi skaityti būdai: Garsinis metodas (aprašytas aukščiau). Stebėjimo − kalbėjimo metodas remiasi žodžių įsiminimu, pasitelkiant regimąją atmintį. Šio metodo trūkumas yra tas, kad išmokus tik pavienius žodžius tekstas negali būti pilnai suvokiamas. Sakinių sudarymo metodas – naudodami žodžių korteles mokiniai sudaro sakinius. Skaitymas vadovaujant mokytojui, kai visi vaikai skaito tą patį tekstą, o mokytojas užduoda klausimus, padedančius mokiniams suvokti tekstą. Teksto vientisumo metodas taikomas, kai vaikai mokosi skaityti deklamuodami, dainuodami. Grupinis skaitymas balsu kelia teigiamus jausmus, sudomina; skaitydami kartu net ir tie vaikai, kurie turi skaitymo sunkumų geriau suvokia skaitomą tekstą. Skaitant bet kuriuo būdu svarbu sudaryti sąlygas vaikams skaityti tekstus pakartotinai, kadangi skaitydami pirmąkart vaikai pradeda suvokti žodžių reikšmes ir dažnai tik skaitydami pakartotinai geba suvokti viso kūrinio prasmę.
		Skaito savo poreikius ir galimybes atitinkančius tekstus ir supranta jų turinį.	Savais žodžiais papasakoja teksto, kurį perskaitė, turinį.
3.3. Rasti ir suprasti informaciją
Geranoriškai dalintis informacija, bendrauti, padėti kitiems.	Randa tekste aiškiai tiesiogiai pateiktą informaciją. (faktus, įvykius, laiką, vietą ir kt.).			Supranta, kuri informacija yra svarbiausia tekste, paaiškina, kaip ją surasti.	Informacijos, glūdinčios tekste, ieškoma, atsakant į klausimus (kas? kur? kada? kaip? ir kt.). Įvairiais būdais mokomasi kuo tiksliau suvokti, apie ką tekstas, kuo jis įdomus ar naudingas. Mokiniai kalbasi, diskutuoja, kuo knygos, vadovėliai skiriasi nuo kitų spausdintų leidinių. Bando suprasti, kaip sudaryta knyga. Išsiaiškina, kuo reikšmingas yra knygos autorius, dailininkas, maketuotojas, kas slypi už knygos pavadinimo, kodėl naudinga įsigilinti į knygos pradžioje pateiktą jos turinį ir kaip juo naudotis. Mokomasi susirasti reikiamą temą, tekstą, pratimą, užduotį ar iliustraciją. Mokiniai mokosi vadovautis mokymo priemonėse naudojamais sutartiniais ženklais. Dirbdami grupėse mokiniai aiškinasi, kaip ieškoti informacijos įvairiuose žodynuose, žinynuose, enciklopedijose. Mokomasi naudotis informacinėmis paieškos programomis.
	Randa raktinį žodį, sakinį, iliustraciją, kurie rodo, apie ką gali būti tekstas.			Paaiškina, iš ko galima numanyti apie teksto turinį.
	Orientuojasi knygoje. Naudojasi vaikams skirtomis enciklopedijomis, žodynais, žinynais, „draugišku“ internetu.			Savais žodžiais nusako, kaip rasti informaciją knygoje. Žino, kada ir kokiu tikslu reikia naudotis žodynais, enciklopedijomis.
3.4. Daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas
Siekti įžvelgti teksto (grožinio ir negrožinio) vertybes.		Suformuluoja teksto (grožinio ir negrožinio) temą atsakydamas į klausimą, apie ką šis tekstas.		Supranta, kad teksto temą galima nusakyti vienu sakiniu.	Mokiniai mokosi apibendrinti teksto informaciją ir trumpai suformuluoti temą, atsakydami į klausimą, apie ką šis tekstas. Iš pradžių mokomasi apibendrinti dalį teksto, o vėliau ieškoma formuluotės, kuri apibendrintų viso teksto tematiką. Mokiniai ieško savų atsakymų ir juos pateikia. Jei nuomonės išsiskiria, tai – puiki proga padiskutuoti, pasidalinti nuomonėmis, pasimokyti argumentuoti savo atsakymus. Aptariant klasėje ar savarankiškai perskaitytus tekstus aiškinamasi, kaip tekstas padeda pažinti save ir kitus, kas ir kodėl svarbu kūrinio veikėjams, ką jie laiko vertingais dalykais.
		Aptaria aiškiai tekste atskleistas vertybes, susijusias su artimiausiu pažįstamu kontekstu.		Supranta, kad vertybes gali parodyti veikėjų poelgiai, pasakotojo apibendrinimai, paaiškinimai.
3.5. Aiškintis, kaip tekstuose kuriama prasmė
Domėtis įvairiais tekstais, noriai skaityti, siekti kuo daugiau sužinoti.		Nusako įvykių seką, nurodo aiškiai tekste įvardytą veiksmo vietą ir laiką.	Paaiškina, iš kur sužinojo, kada ir kur vyksta veiksmas.		Nagrinėdami tekstą mokiniai mokosi suprasti kūrinio sandarą (visumą ir smulkesnes detales: veikėjai, laikas, vieta, kalbinė raiška ir kt.). Svarbu matyti visų elementų visumą ir ryšius. Diskutuojama, kaip vienas įvykis ar poelgis gali nulemti kitą, mokiniai mokosi paaiškinti įvykio, poelgio priežastį ir / ar pasekmę, kai priežastis tekste aprašyta greta įvykio ar poelgio, susieti faktus ir įvykius priežasties – pasekmės (jei...tai) ryšiais. Apibendrinant visi teksto elementai susiejami ir formuluojama pagrindinė mintis: ką svarbaus norėjo autorius pasakyti, o kas svarbu man kaip skaitytojui. Tekstų analizė organizuojama įvairiais būdais: dirbant individualiai ir grupėse, atsakant į klausimus, tam tikroms teksto dalims formuluojant klausimus ir pan. Mokinių pokalbiai organizuojami panašiai kaip ir mokytojo su mokiniais. Tačiau mokiniai neturi tikslo fiksuoti vienas kito skaitymo pažangos, gilintis į vienas kito skaitymo įgūdžius, polinkius ir pan. Mokiniai tiesiog keičiasi informacija – vyksta abiejų pusių nuomonių, įspūdžių mainai. Po skirto laiko skaitymui tylomis mokiniai pasiskirsto po du ar tris ir kalbasi apie skaitomas knygas. Kad pokalbiai vyktų sklandžiai, mokytojas gali pateikti orientyrus.
		Įvardija ir trumpai apibūdina kūrinio veikėjus, aptaria jų veiksmus.	Įvardija, kas gali būti veikėjai (žmonės, gyvūnai, daiktai, išgalvoti subjektai).
		Palygina tekste aprašytus aiškiai panašius ar skirtingus objektus (veikėjus, daiktus), poelgius, faktus.	Supranta, kad veikėjai, daiktai, įvykiai gali turėti panašumų ir / ar skirtumų.
		Randa tekste vaizdingus žodžius ir frazes, paaiškina iliustracijų sąsajas su tekstu.	Supranta, kad tekste pateikiamos vaizdinės priemonės vartojamos tikslingai.
		Skiria aiškiais požymiais pasižyminčius grožinį ir negrožinį tekstus. Pagal išorinius požymius skiria prozos ir poezijos kūrinius.	Įvardija grožinių ir negrožinių tekstų paskirtį, ryškiausius išorinius požymius (grafinė forma, ilgumas).
3.6. Interpretuoti skaitomus tekstus
Džiaugtis savo skaitymo patirtimi, dalijantis įspūdžiais su mokytoju, klasės draugais, tėvais, kitais namiškiais, patirti skaitymo malonumą.		Atpažįsta netiesiogiai pasakytas mintis ir jas paaiškina, kai yra suteikiama pagalba.		Supranta, kad tekstuose ne viską reikia suprasti pažodžiui.	Mąstydami ir pasakodami, kokius vaizdus regi skaitydami kūrinį, mokiniai ugdosi vaizduotę, lavina fantaziją. Mokiniai skatinami laisvai, nevaržomai dalintis savo patirtimi, mintimis, įžvalgomis. Interpretuodami literatūrinius siužetus, neišvengiamai juos sieja su gyvenimo patirtimi. Taip jie mokosi suvokti, kad tikrovė gali būti labai įvairi, kad knygose glūdi gili išmintis, kad iš jų galima daug ko pasimokyti. Siekiama suprasti, kad fantazija nuo tikrovės skiriasi. Svarbu, kad mokiniai dalintųsi savo įžvalgomis, drąsiai reikštų nuomonę. Diskutuojama, kad interpretuojant tekstą negali būti vienos nuomonės, kad kiekviena nuomonė yra vertinga, tik ji turi būti argumentuojama, pagrindžiama.
		Išsako įspūdį, patirtą skaitant kūrinį, paaiškina grožiniame kūrinyje vaizduojamas situacijas.		Supranta, kad teksto supratimas priklauso nuo kiekvieno turimos patirties.
		Įvardija ir paaiškina grožinio teksto nuotaiką (linksmi, liūdni, juokingi kūriniai / epizodai).		Supranta, kad kūriniai gali sukelti skirtingas nuotaikas.
		Nurodo labiausiai patikusią (vaizdingiausią, įdomiausią, juokingiausią ar pan.) teksto vietą ir paaiškina, kodėl ji patiko.		Supranta, kad kiekvienam skaitytojui gali patikti skirtingi dalykai.
3.7. Vertinti skaitomų tekstų turinį ir raišką
Pasitikėti savo skaitymo patirtimi ir noriai išsakyti nuomonę apie perskaitytą tekstą.		Išsako savo nuomonę apie perskaitytą tekstą, iliustracijas, remdamasis konkrečia asmenine patirtimi.		Supranta, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę apie tekstą.	Mokiniai aptaria, kas jiems patinka ar nepatinka skaitomuose tekstuose, mokytojas klausdamas skatina teiginius pagrįsti teksto medžiaga, mokiniai lygina perskaitytą tekstą su anksčiau skaitytais panašaus pobūdžio tekstais ir paaiškina, kuris tekstas labiau atitinka jų kaip skaitytojų lūkesčius ir kodėl. Mokiniai mokosi atskirti, kurie iš aprašytų įvykių yra autoriaus išgalvoti, o kurie – tikri. Mokomasi pagrįsti, argumentuoti savo nuomonę ir vertinimus. Mokiniai, mokytojo skatinami, pasako, ko nesupratę. Mokomasi patiems ieškoti atsakymų į kilusius klausimus, neaiškumus (įsiskaitant į tekstą dar kartą, ieškant papildomos literatūros) arba pasiklausiant draugų, mokytojo, suaugusiųjų.
		Įvertina, ar įvykiai išties galėjo atsitikti, ar yra išgalvoti.		Žino, kad kai kurie aprašyti įvykiai būna tikri, o kai kurie – išgalvoti.
		Išskiria aiškias ir mažiau suprantamas teksto vietas.		Įvardija, kas tekste pateikta aiškiai ir kas buvo neaišku.
3.8. Taikyti skaitymo strategijas
Siekti pažinti savo skaitymo gebėjimus ir juos tobulinti.		Siekdamas suprasti, apie ką tekste bus kalbama, peržvelgia į akis krintančią informaciją (antraštes, schemas, paveikslėlius ir pan.).		Paaiškina, kaip antraštės, schemos, paveikslėliai ir pan. padeda suprasti tekstą.	Mokiniai mokosi prieš pradėdami skaityti bendrais bruožais susipažinti su tekstu – perskaityti antraštę, paantraštes, permesti akimis iliustracijas, pažiūrėti, ar po tekstu nėra nuorodų, pastabų ir pan. Jei mokiniui skaityti sekasi sunkiau, mokytojas ieško tinkamos mokymosi pagalbos: parenka mažesnės apimties, lengvesnį tekstą ar siūlo mokiniams skaitymo kompensavimo strategijas. Atsižvelgiant į mokymosi situaciją, gali būti taikomos įvairios kompensavimo strategijos: paremtos emocijų raiška (spėjimai, gestai), kognityvinės, kai remiamasi bendru žinojimu, teksto struktūra, lingvistiniais raktais (pvz., jeigu žino žodžius gatvė, šviesoforas, supranta, kad tekstas yra apie miestą) ir pan. Mokantis kompensavimo strategijų tinka įvairūs mimikos žaidimai, kryžiažodžiai, improvizavimas ir pan Geriau skaitantiems mokiniams pasiūloma sudėtingesnė literatūra,   įvairesnes, sunkesnės  užduotys.
		Sieja tekstą su jau žinoma informacija, kai yra suteikiama pagalba.		Žino, kad skaitant tekstą vertėtų prisiminti, kas jau yra žinoma, suprasta.
		Pasitikrina savo supratimą klausdamas mokytojo, kitų suaugusiųjų, draugų.		Nurodo, kaip elgtis ko nors nesupratus.
		Atsižvelgdamas į skaitymo tikslus ir poreikius suaugusiųjų padedamas, naudojasi bibliotekomis, interneto svetainėmis ir kitomis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis skaityti.		Žino, kas gali padėti išsirinkti norimą skaityti knygą.
4. Rašymas
4.1. Suprasti rašymo prasmę, naudą ir teikiamas galimybes
Suprasti rašymo prasmę, naudą, galimybes ir pajusti teikiamą džiaugsmą, malonumą.		Supranta ir paaiškina, kuo rašymas prasmingas jam pačiam ir kitiems. Rašo tekstą reikšdamas mintis, perduodamas žinią, dalindamasis jausmais.		Nusako, kam reikalingas mokėjimas rašyti. Pateikia pavyzdžių, ką jis gali mokėdamas rašyti ir ko negalėtų, jeigu nemokėtų rašyti.	Mokiniai kalbasi, diskutuoja apie raštą, aptarinėja įvairius informacijos perdavimo būdus (ženklus, piešinius, hieroglifus, simbolius, skaitmenines technologijas ir kt.). Samprotauja, kaip žmonės gyventų, jeigu neturėtų rašto, o informaciją perduotų kaip pirmykščiai žmonės – piešiniais ir simboliais. Arba kaip žmonės gyventų, jeigu visai nebūtų jokių ženklų ir simbolių. Mokiniai patys daro išvadas, išsiaiškina, kad svarbu ne tik parašyti tekstą, bet ir stengtis, kad skaitytojas jį tinkamai suprastų.
4.2. Kurti tekstus atsižvelgiant į rašymo tikslą, adresatą ir komunikavimo situaciją
Vertinti rašymą kaip veiklą, teikiančią galimybę kūrybiškai reikštis kuriant prasmingą, įdomų rašytinį tekstą, dalintis mintimis, jausmais, nuomone su kitais.		Sukuria rišlų kelių sakinių tekstą.	Nusako, kaip parašyti tekstą: susieti kelis sakinius bendra mintimi/ tema.		Sukuriama psichologiškai saugi, maloni mokymosi aplinka, kurioje mokiniai laisvai, drąsiai, kūrybiškai kuria rašytinį tekstą: informacines žinutes, laiškelius, kvietimus, skelbimus, reklaminius pranešimus ir pan. Kurti rašytinius tekstus – kelių sakinių pasakojimus, aprašymus, informacinius tekstus – mokiniai mokosi įvairiais būdais: atsakydami į klausimus, pagal paveikslėlius, naudodami klasės veikėją (žaislą ar daiktą), perskaitytą pavyzdį, sugalvodami panašių situacijų. Galima pasinaudoti IKT teikiamomis galimybėmis. Mokantis kurti pasakojimą rašomi trumpi atpasakojimai. Mokiniai rašydami mokosi atsižvelgti į tikslą, situaciją ir adresatą (bendraamžis ar suaugęs, giminaitis ar svetimas žmogus ir pan.). Mokiniai mokosi rašyti trumpus aprašymus naudodamiesi pagalbine medžiaga (vaizdo, garso, lytėjimo), kuri padėtų vaizdžiai, išraiškingai apibūdinti daiktą ar reiškinį (koks jis: didelis, mažas, pūkuotas ir pan.; kaip atrodo: kokios ausys?, kokia uodega?, kokios spalvos kailis? ir pan.). Mokiniai mokosi samprotauti, formuluoti paaiškinimus, įrodymus atsakydami į klausimus kaip?: Kaip nueiti iki mokyklos? Kaip pasigaminti pieno kokteilį? ir pan.; kodėl?: Kodėl ryte reikia keltis? Kodėl lyja lietus? ir pan. Tai galėtų būti kelių žingsnių instrukcijos, kad mokiniai suprastų paaiškinimų paskirtį. Šiuo atveju natūraliai integruojama lietuvių kalba ir kitos ugdymo sritys (pasaulio pažinimo, matematikos ir kt.). Aptaria, diskutuoja, kodėl reikia rašyti aiškiai, taip, kad būtų suprastas. Mokiniai pateikia pavyzdžių, kada ir kodėl jie neperskaitė, kas parašyta ir kas tada atsitiko. Siūloma įsivaizduoti, kas gali nutikti nesupratus instrukcijos, recepto, kvietimo, kelionės maršruto aprašymo ir t.t. Mokiniai patys padaro išvadas.
		Savarankiškai arba naudodamasis pagalbine medžiaga kuria rišlų kelių sakinių pasakojimą.	Nurodo, kad pasakojimas gali būti apie patirtus, matytus ar išgalvotus įvykius.
		Siekdamas kuo tiksliau perduoti žinią kuria informacinį tekstą, pateikdamas esminę informaciją.	Paaiškina, kad žinutė, kvietimas, skelbimas padeda perduoti informaciją. Nurodo, ką svarbu paminėti informaciniame tekste.
		Naudodamasis pagalbine medžiaga aprašo objektą (daiktą, gyvūną ir kt.).	Nurodo, ką svarbu paminėti aprašyme.
		Pagal pavyzdį parašo kelių sakinių aiškinamojo pobūdžio tekstą.	Įvardija, kam reikalingi paaiškinimai.
		Pagal savo galimybes rašo taip, kad skaitytojas jį suprastų.	Paaiškina, ko reikia, kad skaitantysis jį suprastų.
4.3. Kurti tinkamos struktūros tekstus
Rašant tekstą atsižvelgti į teksto visumos, struktūros ir stiliaus reikalavimus.		Rašo pasakojimą, kuriame ryškėja pagrindinės struktūrinės dalys (užuomazga – veiksmo vystymasis – atomazga).	Nurodo, kad pasakojimas turi struktūrines dalis. Paaiškina, kad teksto pavadinimas padeda suprasti, apie ką tekste kalbama.		Mokiniai nagrinėja spausdintus tekstus, kitų ir / ar pačių mokinių sukurtus kūrinius, kuriuose yra visos struktūrinės teksto dalys. Atskiras struktūrines dalis gali pasižymėti kitos spalvos rašikliu (pieštuku). Mokiniai kuria įvairius pavadinimus kuriam nors tekstui, taip suprasdami, kad tam pačiam tekstui galima sukurti ne vieną, o kelis skirtingus pavadinimus. Aiškinasi, kas būtų, jeigu informaciniame tekste nebūtų nurodyta reikalinga informacija, pavyzdžiui, data, laikas, vieta ar kreipinys ir kt., ar adresatas teisingai suprastų informaciją. Atlieka įvairias pratybas, padedančias suprasti, kuo skiriasi pavieniai žodžiai nuo rišlaus sakinio; pavieniai sakiniai nuo rišlaus teksto. Mokiniai iš pavienių sakinių sudaro tekstą; išsiaiškina, kad tekste sakiniai turi būti susiję bendra mintimi, tema. Mokytojas skaitydamas sakinius parenka tinkamą intonaciją, kuri padėtų nustatyti, koks ženklas yra sakinio gale. Mokiniai tam pačiam sakiniui bando parinkti skirtingus skyrybos ženklus (intonacijas) ir aiškinasi, kodėl reikalingas klaustukas, šauktukas, ką jie padeda perteikti. Mokiniai mokosi rašyti aprašymus pradžioje nusakydami bendrą įspūdį apie objektą (daiktą, gyvūną ir kt.): koks jis?, o tada aprašydami detales: kaip atrodo?. Galima pasitelkti įvairius daiktus, piešinius, nuotraukas, kad vaikai kuo aiškiau suprastų, kuo pasižymi aprašomas objektas, kuo jis skiriasi nuo kitų.
		Rašydamas informacinį tekstą laikosi atitinkamos struktūros, kai yra suteikiama pagalba.	Įvardija laiško struktūrines dalis.
		Aprašydamas objektą pateikia bendrą vaizdą ir detales.	Nusako, kad aprašant objektą reikia parašyti, koks jis ir kaip atrodo.
		Vartoja tiesioginius, klausiamuosius, šaukiamuosius sakinius, kai yra suteikiama pagalba.	Nurodo, kad mintys yra užrašomos sakiniais. Skiria rišlų tekstą nuo pavienių sakinių. Įvardija sakinių rūšis, paaiškina, kada jie vartojami.
4.4. Tinkamai pasirinkti raišką
Suvokti kalbinę raišką kaip galimybę perduoti žinias, jausmus, išgyvenimus, nuomonę.		Rašydamas tekstą pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą. Rašydamas vartoja vaizdingus žodžius ir posakius.	Paaiškina, kad rašinys bus patrauklesnis, gyvesnis, įtaigesnis, įdomesnis, jei bus pavartoti vaizdingi žodžiai ir posakiai, sinonimai, įdomūs palyginimai ir t.t.		Rašto mokymosi pradžioje mokiniams patariama naudotis pieštukais, nes pieštuku parašytą tekstą lengva taisyti, koreguoti, redaguoti. Taip pat tai suteikia mokiniui saugumo pojūtį: žinodamas, kad galės bet kada pataisyti, jis nebijos drąsiau reikšti mintis, parašyti sudėtingesnį sakinį ar frazę, panaudoti sudėtingesnės rašybos žodį. Mokiniai padedant mokytojui išsiaiškina, kad lietuvių kalba turtinga vaizdingų žodžių ir posakių, patys renka pavyzdžius, pristato juos klasės draugams, argumentuodami, kodėl jiems tas žodis ar posakis patiko, pasirodė įdomus, kokiame sakinyje / tekste būtų galima jį panaudoti. Prieš rašydami tekstą mokiniai sudaro panašios reikšmės žodžių sąrašą, kuriuo vėliau naudojasi. Mokiniai nagrinėja pavyzdžius, kai tas pats tekstas parašytas su vis kitokiais vaizdingais žodžiais, posakiais. Aiškinamasi, kaip tekstas pasikeičia. Plėsdami žodyną mokiniai gali žaisti įvairius žodyną turtinančius žaidimus: asociacijų, anagramų, šaradų ir pan. Mokiniai nagrinėja pavyzdžius, kuriuose ryškus kalbinės raiškos skirtumas tarp teksto, parašyto vaikui ir suaugusiam. Aptaria šių tekstų kalbą.
		Rašo tekstą siedamas sakinius, be reikalo nekartoja tų pačių žodžių.	Nusako, kodėl rašytinėje kalboje reikia sieti sakinius, nuosekliai plėtoti mintį, vengti pasikartojimų.
		Stengiasi laikytis kalbos etiketo atsižvelgdamas į adresatą.	Paaiškina, kaip skirsis kalba rašant tekstą vaikui ir suaugusiam.
4.5. Laikytis kalbos normų
Pažinti kalbos pagrindus, laikytis kalbos normų, saugoti lietuvių kalbą.		Rašo nesudėtingą tekstą laikydamasis 1–2 klasės turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos taisyklių.	Nurodo, kaip rašyti žodžius ar sakinius (iš išmoktų rašybos ir skyrybos atvejų).		Mokiniai išsiaiškina, kad laikytis kalbos normų turime ne tik tam, kad suprastume vienas kitą, bet ir kad puoselėtume ir saugotume lietuvių kalbą. Mokiniai mokosi rašyti ir skaitydami: įsidėmi rašybą, nagrinėja įvairius skaitomame tekste pastebėtus žodžių rašybos atvejus, aiškinasi, kodėl taip rašome. Atskirti trumpuosius, ilguosius balsius, priebalsius mokiniai mokosi (iš)dainuodami žodžius, sukurdami gestus (ženklus), kurdami asociacijas ir pan. Mokiniai nagrinėja įvairius savo ir kitų ranka parašytus tekstus, kartu su mokytoju aptaria rašyseną. Nagrinėjami kompiuterio šriftai, aiškinamasi, kam jų reikia, kuriam tekstui kuris šriftas labiausiai tinka. Mokomasi rašyti tekstus kompiuterio, telefono ir kitų informacinių komunikacinių priemonių klaviatūra, laikantis kalbos normų, aiškinasi, kodėl reikia rašyti taisyklingai.
		Laikydamasis kalbos normų rašo aiškiai, suprantamai ranka, mobiliųjų įrenginių klaviatūra.	Nurodo, kad rašyti aiškiai reikia dėl to, kad kiti suprastų. Pabrėžia, kad rašant ranka, kompiuterio, telefono klaviatūra būtinai reikia laikytis kalbos normų.
4.6. Taikyti rašymo strategijas
Siekti pažinti savo rašymo gebėjimus ir juos tobulinti.		Rašo tekstą pagal planą, kai yra suteikiama pagalba, naudojasi užrašyta veiksmažodžių grandine, raktiniais žodžiais, duota pradžia, pabaiga ir pan.	Įvardija, kad sukurti nuoseklų ir rišlų tekstą padeda planas, veiksmažodžių grandinė, raktiniai žodžiai ir kt.		Mokiniai mokosi rašyti tekstą iš anksto apgalvodami bent kelis kūrybinio darbo etapus: temos, idėjos apmąstymą, pasirinkimą, medžiagos rinkimą, planavimą, rašymą pagal pasirengtą planą, perskaitymą / peržiūrėjimą, redagavimą, skelbimą. Mokosi atsižvelgti į mokytojo / tėvų / klasės draugų pastebėjimus, komentarus. Mokiniai turi žinoti kūrybinio darbo etapus, antroje klasėje jau galėtų atsižvelgti bent į keletą etapų, tačiau reikėtų prisiminti, kad vaikai yra skirtingi ir kiekvienam jų priimtinas vis kitas kūrybos būdas. Mokiniai supažindinami su skirtingais būdais (rašymas pagal planą, veiksmažodžių grandinės, raktinių žodžių, atskirų minčių užrašymas, minčių žemėlapis ir pan.), tačiau jie patys pasirenka tą būdą, kuris jiems yra tinkamiausias. Mokiniai pratinami galvoti apie tai, ką rašys, ką rašo, skaityti, ką parašė, taisyti, koreguoti, redaguoti savo rašinį. Mokosi sudaryti paprasčiausią rašinio planą: išsikelti klausimus pasirinktai temai ir į juos atsakyti rašydami tekstą; rašyti / kurti nuoseklų tekstą pagal paveikslėlius; naudotis raktiniais žodžiais, veiksmažodžių grandine ir pan.
		Siekdamas tobulinti kuriamą tekstą dar kartą jį skaito, taiso pagal iš anksto susitartus kriterijus, apimančius vieną aspektą (pvz., turinys, struktūra, rašyba).	Žino susitartus dalykus, kaip patobulinti savo tekstą.

17¹.7. Turinio apimtis. 1–2 klasės. Šiame papunktyje apibrėžiama visų kalbinės veiklos sričių – klausymo (garsinio teksto suvokimo), kalbėjimo (sakytinio teksto kūrimo, minties reiškimo žodžiu), skaitymo (skaitymo technikos, teksto suvokimo), rašymo (rašymo technikos, teksto kūrimo) – turinys ir jo apimtis. Atskira dalimi pateikiamas kalbos sandaros pažinimo pagrindų turinys, svarbus formuojant elementarų kalbinį raštingumą. Ugdymo procese kalbos sandaros pažinimo pagrindai integruojami į visas kalbinės veiklos sritis.

17¹.7.1. Klausymas:

17¹.7.1.1. Klausymo paskirtis ir tikslai. Aiškinamasi, kodėl reikia atidžiai klausytis. Aptariami esminiai klausymosi tikslai: sužinoti, išmokti, suprasti kitus.

17¹.7.1.2. Klausymosi veiklos pobūdis. Mokomasi tinkamai išklausyti ir suprasti kalbantįjį. Mokomasi iš klausos atpažinti ir tiksliai išgirsti lietuvių kalbos garsus, žodžius. Mokomasi bendraujant klausytis ir išgirsti vienas kitą, laikytis kalbos etiketo ir bendradarbiavimo (komandinio darbo, pokalbio, diskusijos) susitarimų.

17¹.7.1.3. Teksto struktūra ir tekstų tipai. Mokomasi aktyviai klausytis įvairių garsų (gamtos, aplinkos, muzikos), amžiaus tarpsnį atitinkančių tekstų, kurių temos ir turinys artimas mokinių patirčiai, supažindinantis su aktualiais tradicinės ir moderniosios Lietuvos ir pasaulio kultūros kontekstais. Klausymui pasirenkami nesudėtingos struktūros monologiniai ir dialoginiai skirtingo pobūdžio tekstai: kasdieniai pokalbiai, informaciniai pranešimai, instrukcijos, dalykiniai, tautosakos ir grožinės literatūros tekstai.

17¹.7.2. Kalbėjimas:

17¹.7.2.1. Kalbėjimo tikslai. Mokomasi suprasti kalbėjimo paskirtį ir teikiamas galimybes, komunikuoti įvairiomis priemonėmis (telefonu, internetu). Aptariama, kokiais tikslais, kodėl žmonės kalbasi: siekia sudominti, pasidalyti, apsikeisti informacija arba nuomonėmis, ieško informacijos, žinių, bendrauja.

17¹.7.2.2. Kalbėjimo veiklos pobūdis. Bendraudami įvairiose kalbinėse situacijose, pratinasi naudotis tinkamomis kalbinės raiškos priemonėmis, vartoti žodžius ir jų junginius, kuriais kreipiamasi į pašnekovą, pasisveikinama, atsakoma į klausimus, atsisveikinama, dėkojama bendraamžiams ir suaugusiesiems. Mokiniai mokosi išsakyti savo mintis, nuomones, vertinimus, nepertraukti kalbančiųjų. Mokomasi laikytis mandagaus bendravimo ir bendradarbiavimo (grupinio darbo, pokalbio, diskusijos) susitarimų.

Pratinamasi dalyvauti įvairiose komunikavimo situacijose, bendraujant išsakyti ir išgirsti vienas kitą, perduoti tikslią informaciją kitam asmeniui. Pasakojama pagal pavyzdį, pateikiamus klausimus, įvairius paveikslėlius. Aptariama kalbėjimo turinys ir forma, mokomasi apmąstyti, ką atliko gerai, kas nepasisekė, kaip kitą kartą galėtų pagerinti savo kalbėjimą.

Mokomasi tikslingai vartoti įvairias kalbinės raiškos priemones, verbalinę kalbą papildyti neverbalinėmis priemonėmis, suprantamai tarti lietuvių kalbos garsus žodžiuose: balsius, dvibalsius, mišriuosius dvigarsius, minkštuosius ir kietuosius priebalsius. Mokomasi nustatyti kirčiuotą skiemenį ir taisyklingai ištarti žodį (žodžius), taisyklingai intonuoti tiesioginius, klausiamuosius ir skatinamuosius sakinius.

17¹.7.2.3. Teksto struktūra ir tekstų tipai. Mokiniai mokosi kurti aiškios struktūros sakytinius tekstus (įžanga, dėstymas, pabaiga). Mokomasi kurti pasakojimą laikantis chronologinio principo. Nagrinėjami ir kuriami sakytiniai aprašomojo tipo tekstai, aiškinamasi, kokia aprašymo paskirtis, kada jo gali prireikti, mokomasi pateikti bendrą vaizdą ir detales. Mokomasi išsakyti savo nuomonę, bandoma ją pagrįsti. Aptariama monologinio teksto paskirtis, kokiose situacijose reikia jį naudoti, kuo jis skiriasi nuo pokalbio. Mokiniai mokosi tikslingai dalyvauti pokalbiuose.

17¹.7.3. Skaitymas:

17¹.7.3.1. Skaitymo tikslai. Aptariama, kodėl žmonėms svarbu mokėti skaityti, kaip dažnai ir ką skaito vaikai ir suaugusieji.

17¹.7.3.2. Skaitymo technika. Garsai. Raidės. Praktiškai susipažįstama su lietuvių kalbos garsais ir jų ženklais – raidėmis, aiškinamasi garso ir raidės ryšys. Skaitydami grožinius ir negrožinius tekstus mokiniai nuolat tobulina skaitymo įgūdžius, skaitoma balsu ir tyliai.

17¹.7.3.3. Tekstų atranka. Skaitomi vertingiausi, kultūrai pažinti svarbūs klasikinės ir šiuolaikinės (lietuvių ir kitų tautų) grožinės vaikų literatūros kūriniai ar jų ištraukos. Skaitomi mokinių suvokimo galimybes ir jų kaip skaitytojų įvairius poreikius atitinkantys negrožiniai tekstai. Skaityti klasėje parenkami ar savarankiškai skaityti rekomenduojami tekstai atitinka mokinių amžių, poreikius ir interesus, skatina motyvaciją skaityti.

17¹.7.3.3.1. Skaitoma ir aptariama: grožinių tekstų apie 70 proc. turinio apimties (tautosakos – apie 10 proc., lietuvių klasikų kūrinių vaikams – apie 10 proc., lietuvių šiuolaikinių autorių kūrinių vaikams – apie 20 proc., pasaulio vaikų literatūros klasikų kūrinių – apie 20 proc., pasaulio šiuolaikinės literatūros kūrinių vaikams – apie 10 proc.); negrožinių tekstų apie 30 proc.: publicistiniai, informaciniai ir įvairialypės informacijos (pvz., filmas, paveikslėlių istorija, elektroninis tekstas, dainovaizdis, žemėlapis) tekstai.

Programoje pateikiama tik privaloma literatūra. Ji suprantama kaip tekstai (ar jų ištraukos), kurie skaitomi ir aptariami pamokose. Jie sudaro tik dalį mokymosi medžiagos. Renkantis kitus tekstus remiamasi šiam mokinių amžiui rekomenduojamų skaityti kūrinių sąrašais.

17¹.7.3.3.2. Privaloma literatūra:

Pasirinktos pasakos apie gyvūnus ir buitinės pasakos (pvz., iš knygos Gulbė karaliaus pati).

Pasirinkti padavimai (atitinkamo etnografinio regiono).

P. Mašiotas. Kai aš mažas buvau arba Pajūriais pamariais.

V. Tamulaitis. Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai.

K. Kasparavičius. Trumpos istorijos ar kitas pasirinktas kūrinys.

A. Matutis. Pasirinkti eilėraščiai.

Vytė Nemunėlis. Pasirinkti eilėraščiai.

R. Skučaitė. Pasirinkti eilėraščiai.

J. Degutytė. Pelėdžiuko sapnas.

D. Bisetas. Aukštyn kojom.

O. Proisleris. Vaiduokliukas ar kitas pasirinktas kūrinys.

Dž. Rodaris. Pasakos telefonu arba Džipas televizoriuje.

17¹.7.3.3.3. Skaitant įvairius tautosakos, grožinės literatūros kūrinius, mokomasi įžvelgti juose autorių išmonę, kalbos turtingumą ir grožį. Mokomasi suprasti ir skirti pasaką, dainą, mįslę, skaičiuotę, pamėgdžiojimą, eiliuotą ir neeiliuotą kūrinį. Įgyjami literatūros pažinimo pradmenys, išmokstama tikslingai vartoti literatūros sąvokas (kūrinys, mįslė, pasaka, eilėraštis, apsakymas, rašytojas, pavadinimas, dailininkas, iliustracija).

Skaitant įvairius negrožinius tekstus (straipsnius, informacines žinutes, skelbimus, instrukcijas, receptus, sąrašus, gamtos objektų ir reiškinių aprašymus ir kt.), mokomasi šiuose tekstuose išskirti svarbiausias detales, faktus, veiksmų seką. Pratinamasi rasti reikiamą informaciją šio amžiaus vaikams skirtuose žodynuose, enciklopedijose, internete ir kitur.

17¹.7.3.4. Skaitytojo ugdymas. Mokiniai ugdosi pomėgį skaityti bei sąmoningo skaitytojo gebėjimus: orientuotis knygų įvairovėje, pasirinkti savo amžiui ir skaitymo gebėjimams tinkamą knygą, periodinį leidinį, tinkamai elgtis su knyga, pasidomėti, kas yra knygos autorius, dailininkas, pratintis vertinti leidinio išvaizdą ir turinį.

17¹.7.4. Rašymas (rašymo technika, teksto kūrimas):

17¹.7.4.1. Rašymo tikslai. Aptariama, kodėl žmonėms svarbu mokėti rašyti, kaip dažnai ir ką rašo vaikai ir suaugusieji.

17¹.7.4.2. Rašymo technika. Nagrinėjami pasirinkti rašytinių raidžių ir jų junginių pavyzdžiai, mokomasi taisyklingai rašyti visas rašytines lietuvių kalbos abėcėlės raides ir jas jungti žodžiuose, rašyti jas žodžiuose, sakiniuose, orientuotis rašymo sąsiuvinyje. Mokomasi rašyti kompiuterio, telefono klaviatūra. Didžiosiomis ir mažosiomis rašytinėmis ir spausdintinėmis raidėmis užrašomi informaciniai tekstai, įvairios antraštės, skelbimai.

17¹.7.4.3. Garsinė analizė. Nagrinėjami žodžiai (kuriuose nėra priebalsių asimiliacijos) garsais. Lyginami žodžiai, kuriuose yra i – y, u – ū, e – ė, ie – ė, uo – o, mokomasi juos taisyklingai tarti ir rašyti.

17¹.7.4.4. Elementarūs sakinio skyrybos ir teksto struktūros atvejai. Susipažįstama su paprasčiausiais sakinio skyrybos atvejais, teksto rašymo reikalavimais ir mokomasi parašyti sakinį bei neilgą tekstą: sakinį pradėti didžiąja raide, pabaigoje parašyti tašką, klaustuką arba šauktuką, rašyti teksto pavadinimą, pirmą teksto sakinį pradėti toliau nuo krašto.

17¹.7.4.5. Rašyba. Mokomasi taisyklingai užrašyti:

žodžio garsus juos žyminčiomis raidėmis;

žodžius, kurių rašyba nesiskiria nuo taisyklingo tarimo;

daiktavardžių vienaskaitos galininką, daugiskaitos kilmininką;

daiktavardžių vienaskaitos vietininką, kurių galūnė yra -e, -yje, -ėje, -oje, -uje;

žodžius su minkštumo ženklu, išskyrus atvejus, kai minkštumo ženklas yra prieš dvibalsius;

žodžius su e – ė;

žodžius su priebalse j;

žodžius su dvibalsiais (kai prieš dvibalsį nėra minkštumo ženklo) (ie, ei, au, ui, ai, uo);

žodžius su panašiai skambančiomis priebalsėmis k – g, p – b, t – d, ž – š, z – s (be priebalsių supanašėjimo);

žodžius su priebalsių samplaikomis;

žodžius su ilgaisiais ir trumpaisiais balsiais 2–3 skiemenų žodžiuose;

žmonių ir gyvūnų vardus, miestų, gatvių pavadinimus. Mokomasi parašyti savo vardą, pavardę, mokyklos, miesto, kaimo, gatvės pavadinimą;

įsidėmėtinos rašybos žodžius: ąsotis, ąžuolas, mįslė, žąsis, mane, tave, manęs, tavęs, mūsų, jūsų, ačiū, šiandien, rytoj, Kęstutis;

sakinį pradėti rašyti didžiąja raide;

sakinio pabaigoje rašyti tašką, klaustuką arba šauktuką, atsižvelgiant į intonaciją.

17¹.7.4.6. Teksto kūrimas. Mokomasi kurti prasmingus tekstus raštu, iš pradžių derinant paskirus žodžius su paveikslėliais, o išmokus rašyti visas raides – reikšti mintis sakiniais ir kurti rašytinius tekstus be paveikslėlių. Kuriamo teksto turinys ir pavadinimas turėtų atitikti temą, užduotį, mintys dėstomos susietais sakiniais, taikomi 1–2 klasės turinio apimtimi numatyti rašybos ir skyrybos atvejai. Mokomasi elementariai taisyti, tobulinti parašytą tekstą.

Pasakojimo rašymas. Mokomasi rašyti išgalvotą arba asmenine patirtimi grįstą neilgą aiškaus siužeto pasakojimą, kuriame nusakyta užuomazga, trumpai aprašytas veiksmas ir pateikta jo atomazga. Mokomasi parašyti pasakojimą apie patirtus, matytus ar išgalvotus įvykius pagal paveikslėlius, atsakant į klausimus, naudojant perskaitytą pavyzdį, naudojant kito teksto pradžią arba pabaigą, pagal kartu su mokytoju sudarytą planą (ar be jo).

Atpasakojimo rašymas. Mokant rašyti pasakojimą rašomas atpasakojimas (autoriaus teksto iki 50 žodžių), atitinkantis perskaitytą / girdėtą tekstą; atsižvelgiama į klausimus arba planą.

Informacinio teksto (žinutės, kvietimo, skelbimo), laiško rašymas. Mokomasi parašyti trumpą žinutę, kvietimą, skelbimą, sveikinimą draugui, namiškiams, užsirašant svarbiausią informaciją, pvz., kur ir kada įvyks koncertas; parašyti trumpą laišką pažįstamam adresatui. Mokomasi rašyti tikslingai, atsižvelgiant į situaciją ir adresatą.

Aprašymo rašymas. Mokomasi naudojantis pagalbine (vaizdo, garso, lytėjimo) medžiaga aprašyti objektą (daiktą, gyvūną ir kt.). Aprašyme pateikiamas bendras objekto vaizdas (koks jis?) ir išorinės detalės (kaip atrodo?).

Paaiškinimo rašymas. Mokomasi naudojantis pavyzdžiu parašyti kelių sakinių paaiškinimą, kaip kas nors daroma (pvz., instrukciją, receptą) arba kaip kur nors nueiti (pvz., iš namų į mokyklą).

17¹.7.5. Kalbos sandaros pažinimas:

17¹.7.5.1. Garsas. Lietuvių kalbos garsinė sandara: balsiai, priebalsiai, dvibalsiai. Dalyvaujant praktinėje veikloje (klausantis eilėraščių, dainų, smulkiosios tautosakos kūrinių (ypač eiliuotų), pasakų be galo, žaidžiant įvairius žodžių žaidimus ir pan.) įsiklausoma į kalbos garsus ir mokoma juos išgirsti kalbos sraute. Praktinėje veikloje susipažįstama su visais lietuvių kalbos garsais (ilgaisiais ir trumpaisiais balsiais, skardžiaisiais ir dusliaisiais priebalsiais). Mokomasi atlikti garsinę žodžio analizę (pasakyti visus žodžio garsus iš eilės, pasakyti pirmą, paskutinį ar žodžio viduryje esantį nurodytą garsą). Elementariai susipažįstama su lietuvių kalbos garsine sandara: balsiais, priebalsiais, dvibalsiais. Susipažįstama su sąvokomis: kalbos garsas, raidė, balsis, balsė, priebalsis, priebalsė, dvibalsis, ilgasis balsis, trumpasis balsis. Susipažįstama su minkštai tariamų priebalsių žymėjimu – priebalsių minkštumo ženklu i. Mokomasi taisyklingai tarti bendrinės kalbos garsus (ilguosius, trumpuosius balsius, panašiai skambančius priebalsius k – g, t – d, p – b, s – z, š – ž, dvibalsius ie, uo), taisyklingai kirčiuoti.

17¹.7.5.2. Žodis. Žodžiai, reiškiantys veiksmus, daiktų, jų požymių pavadinimus. Mokomasi skirti žodžius, reiškiančius veiksmą, daiktų, požymių pavadinimus. Susipažįstama su asmenvardžiais (žmonių vardai, pavardės), gyvūnų vardais, vietovardžiais (miesto, kaimo, kuriame gyvena, pavadinimas, artimiausio ežero, upės, kalno ar kitos žymios vietovės pavadinimas). Analizuojami tekstai, jų sakiniai, žaidžiama žodžiais, praktiškai susipažįstama su žodžių kaitymu ir dažniausiais žodžių darybos būdais: žodis gali keisti pabaigą; iš vieno žodžio galima padaryti kitą žodį (pvz., gėlė – gėlelė, bitė – bitininkas, eiti – išeiti, gražus – negražus ir pan.). Praktiškai susipažįstama su žodžio skiemeniu.

17¹.7.5.3. Sakinys. Sakinių įvairovė; žodžių ryšiai sakinyje. Praktinėje veikloje susipažįstama su sakinių įvairove, mokomasi suprasti, kuriuo sakiniu teigiama, kuriuo klausiama. Mokomasi tinkamai intonuoti šiuos sakinius. Nagrinėjant neilgus teksto sakinius mokomasi kelti sakinio žodžiams klausimus ir suprasti, kad sakinio žodžiai vieni su kitais susiję ir yra derinami tarpusavyje.

17¹.7.5.4. Tekstas. Tekstas ir pavieniai sakiniai, pasakojimo sandara. Formuojamas sakinio ir žodžio santykio suvokimas: tekstas sudarytas iš sakinių, sakinys – iš žodžių. Susipažįstama su teksto pavadinimu. Aiškinantis 6–8 metų vaikams suprantamų tekstų turinį, mokomasi pasakyti, apie ką tekste kalbama. Susipažįstama su paprasčiausia pasakojimo sandara: kaip įvykis prasidėjo (užuomazga), kas atsitiko (veiksmo vyksmas), kaip įvykis baigėsi (atomazga).

17¹.7.5.5. Abstrakčiosios sąvokos ir jų raiška (nevartojant sąvokų): 

Veiksmas dabartyje, praeityje, ateityje, reiškiamas veiksmažodžių esamojo, būtojo kartinio ir būsimojo laiko formomis.

Skatinimas, reiškiamas liepiamąja forma.

Subjektas, reiškiamas vardažodžių vardininku ir paprasčiausiais žodžių junginiais.

Objektas, reiškiamas vardažodžių galininku ir kilmininku, priemonės įnagininku, adresato naudininku.

Požymis, reiškiamas būdvardžiais ir įvardžiais.

Kiekybė, reiškiama kiekiniais pagrindiniais skaitvardžiais ir kiekio prieveiksmiais.

Vieta, reiškiama vardažodžių vietininku, prieveiksmiais ir prielinksninėmis konstrukcijomis.

Laikas, reiškiamas prieveiksmiais, vardažodžių galininku, prielinksninėmis konstrukcijomis.

Būdas, reiškiamas prieveiksmiais.

Tikslas, reiškiamas bendratimi ir vardažodžių kilmininku.

Neigimas, reiškiamas neigiamosiomis dalelytėmis ir priešdėliais.

Klausimas, reiškiamas klausiamaisiais žodeliais ir intonacija.

Kreipinys, reiškiamas šauksmininku.

Gramatikos formų ir konstrukcijų, abstrakčiųjų sąvokų raiškos turi būti mokomasi praktiškai, dažniausiai pagal pateiktus modelius ir klausimus, pačių sąvokų nevartojant. Programoje jos pateikiamos mokytojams, vadovėlių autoriams.

17¹.8. Pasiekimų vertinimo požymiai. 1–2 klasės.

Šioje lentelėje pateikiami apibendrinti orientaciniai trijų lygių – patenkinamo, pagrindinio ir aukštesniojo – mokinių dalyko žinių ir supratimo, kalbinės veiklos sričių gebėjimų bei vertybinių nuostatų ugdymosi kokybiniai aprašai. Jais vadovaujamasi priimant sprendimus apie mokinių pasiekimus ir daromą pažangą.

Lygiai                               Pasiekimų sritys		Patenkinamas	Pagrindinis	Aukštesnysis
Žinios ir supratimas		Žinios ir supratimas – paviršutiniški, fragmentiški: mokinys atgamina įsimintą informaciją, atpažįsta kai kurias sąvokas, priimtus susitarimus ir taisykles, tačiau dar negeba adekvačiai vartoti sąvokų, nuosekliai laikytis susitarimų ir taisyklių.	Žinios suprastos ir taikomos: mokinys supranta ir daugeliu atvejų tinkamai vartoja sąvokas, paaiškina visuotinai priimtus susitarimus ir taisykles, daugeliu atvejų jų laikosi.	Žinios išsamios ir sistemingos: mokinys supranta ir tiksliai vartoja sąvokas, paaiškina visuotinai priimtus susitarimus ir taisykles, sistemingai jų laikosi.
Gebėjimai	Klausymas	Klausosi paviršutiniškai, mokytojo padedamas atpažįsta girdėtą informaciją, pasako, apie ką buvo kalbama; ne itin atidžiai klausosi pašnekovo, ne visada adekvačiai reaguoja į šio pastabas, klausimus, prašymus. Išklausęs sakytinį tekstą mokytojo padedamas padaro elementarias išvadas, pakomentuoja išgirstą informaciją, išsako savo nuomonę, Klausydamasis kartais išgirsta tarties, kirčiavimo klaidas; nutuokia, ko neišgirdo ar nesuprato, bet nesugeba pasitikslinti.	Klausosi dėmesingai, supranta pagrindinę grožinių ir negrožinių tekstų informaciją; klausosi kito, reaguoja į klausimus, prašymus, pastebėjimus, pajuokavimus; išklausęs sakytinį tekstą, nusako temą, daro tiesiogines išvadas, komentuoja išgirstą informaciją, išreiškia savo nuomonę; klausydamasis išgirsta ir įvardija neįprastus tarties, kirčiavimo atvejus; įvardija, ko neišgirdo ir / ar nesuprato; moka pasitikslinti klausdamas.	Klausosi, naudodamasis klausymosi strategijomis (metodais), išgirsta ir supranta ne tik svarbiausią informaciją, bet ir praturtina ją asociacijomis; atidžiai klausosi kito, nepertraukia, supranta pagrindines išsakomas mintis; išklausęs sakytinį tekstą komentuoja, interpretuoja išgirstą informaciją, daro apibendrintas išvadas, išreiškia savo vertinimą, klausydamasis išgirsta daugumą tarties, kirčiavimo netikslumų; nurodo, ko neišgirdo ir / ar nesuprato, paaiškina, kas sutrukdė, moka pasitikslinti, perfrazuodamas mintį.
	Kalbėjimas	Kalba stengdamasis nuosekliai plėtoti mintį, atsižvelgti į komunikavimo situaciją, ir adresatą, laikytis mandagaus bendravimo susitarimų. Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose, bando klausti, atsakyti, bet ne visada klausimus ir atsakymus suformuluoja tinkamai. Mokytojo padedamas perduoda esminę informaciją. Pasakoja įvykius, nuotykius pagal pateiktą planą ar paveikslėlius. Taisyklingai taria, kirčiuoja dažnai vartojamus žodžius. Mokytojui padedant tobulina savo kalbėjimo gebėjimus.	Kalba nuosekliai plėtodamas mintį, atsižvelgia į komunikavimo situaciją, tikslą, adresatą; laikosi mandagaus bendravimo susitarimų, bet ne visuomet pasirenka tinkamas kalbos priemones. Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose, klausia, atsako, išsako savo nuomonę. Perduoda informaciją, paprašytas ją patikslina, paaiškina. Raiškiai, vaizdžiai pasakoja. Apibūdina objektus (išskiria visumą ir detales, kai yra suteikiama parama). Taisyklingai taria, kirčiuoja dažnai vartojamus žodžius, moka pasitaisyti. Taiko mokytojo nurodytas kalbėjimo strategijas, padedamas apmąsto savo kalbėjimo veiklą; paaiškina, kas sekėsi, kas – ne, tinkamai pasinaudoja gautais patarimais.	Kalba atsižvelgdamas į komunikavimo situaciją, tikslą, adresatą, laikosi kalbos etiketo. Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose, klausia, atsako, reiškia savo nuomonę. Tiksliai perduoda informaciją, taikydamas mokytojo pasiūlytus būdus ir priemones. Nuosekliai, vaizdžiai pasakoja, siekdamas sudominti. Apibūdina objektus išskirdamas visumą ir detales. Paaiškina laikydamasis nurodyto principo. Daugeliu atvejų taisyklingai taria, kirčiuoja, pasirenka tinkamus žodžius minčiai išreikšti. Taiko mokytojo nurodytas strategijas, klausiamas apmąsto savo kalbėjimo veiklą; paaiškina, kas sekėsi, kas – ne, kodėl, mokytojo padedamas padaro išvadas, kaip galėtų tobulinti savo gebėjimus.
	Skaitymas	Yra įvaldęs elementarius skaitymo įgūdžius: skaito žodžiais, sakiniais, supranta, ką perskaitė. Skaitydamas lengvai suprantamus tekstus, randa aiškiai pateiktą informaciją, atsakydamas į klausimus, atskleidžia elementarų teksto supratimą: nurodo veiksmo vietą ir laiką, pagrindinį įvykį, pagrindinį veikėją. Daro nesudėtingas išvadas: nurodo aiškiai atpažįstamą temą. Pasako savo nuomonę apie tekste vaizduojamus įvykius, poelgius remdamasis asmenine patirtimi.	Skaito sakiniais, supranta ką perskaitė, randa svarbiausią informaciją, atsako į klausimus, atskleidžiančius teksto supratimą: nurodo veiksmo vietą ir laiką, svarbesnius įvykius, įvardija ir trumpai apibūdina veikėjus. Interpretuoja ir daro teksto dalį ar visumą apibendrinančias išvadas: nusako teksto temą, aptaria įvykių ir poelgių priežastis ir pasekmes, nurodo tiesiogiai tekste įvardytas vertybes. Pasako savo nuomonę apie tekstą ar tekste vaizduojamus įvykius, poelgius remdamasis asmenine patirtimi.	Skaitydamas randa svarbiausią informaciją, atsako į klausimus, atskleidžiančius teksto supratimą: nurodo veiksmo vietą ir laiką, aptaria įvykius, įvardija ir apibūdina veikėjus. Interpretuoja ir daro teksto dalį ar visumą apibendrinančias išvadas: suformuluoja teksto temą, aptaria įvykių ir poelgių priežastis ir pasekmes, nurodo nesunkiai atpažįstamas vertybes. Pasako savo nuomonę apie tekstą ar tekste vaizduojamus įvykius, poelgius, nuomonę, mėgina pagrįsti remdamasis asmenine patirtimi ir aiškiai tekste pateikta informacija.
	Rašymas	Naudodamasis pagalba rašo kelių sakinių tekstą, kurio turinys iš dalies atitinka nurodytą temą ir užduotį. Tekste stinga rišlumo, nuoseklumo, dėl to tekstą gali būti sunku suprasti. Galima numanyti teksto struktūrinės dalies buvimą (dažniausiai veiksmo vyksmą). Rašydamas tekstą vartoja neutralius žodžius ir frazes. Rašo tekstą tiesioginiais sakiniais. Daro nemažai sisteminių bei atsitiktinių klaidų iš turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos atvejų. Mokytojo padedamas bando taisyti savo darbą.	Rašo kelių sakinių gana rišlų tekstą, kurio turinys atitinka nurodytą temą, užduotį, adresatą. Mokytojo padedamas pasirenka tinkamą raišką. Pasitaiko nuoseklumo trūkumų. Teksto struktūros laikosi iš dalies (gali nebūti kurios nors teksto struktūrinės dalies arba jos turėti trūkumų). Mintis užrašo sakiniais. Rašo tekstą tiesioginiais sakiniais, kartais vartoja klausiamuosius, šaukiamuosius sakinius, kai yra suteikiama pagalba. Kartais pavartoja vaizdingų žodžių ir posakių. Daro kai kurias sistemines bei atsitiktines klaidas iš turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos atvejų. Dažniausiai savarankiškai bando taisyti savo darbą.	Rašo kelių sakinių rišlų tekstą, kurio turinys atitinka nurodytą temą, užduotį, adresatą. Tekstas gana nuoseklus. Elementariai laikomasi teksto struktūros (galima pastebėti visų struktūrinių teksto dalių apraiškas). Mintis užrašo sakiniais. Rašo tekstą tiesioginiais sakiniais, kartais savarankiškai vartoja klausiamuosius, šaukiamuosius sakinius. Dažnai savarankiškai pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą, adresatą. Pavartoja vaizdingų žodžių ir posakių. Gali pasitaikyti viena kita atsitiktinė klaida iš turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos atvejų, akivaizdūs apsirikimai. Taiso savo darbą.
Nuostatos		Mokytojo paragintas domisi lietuvių kalba, jos vartojimu; siekia išgirsti ir suprasti, kas kalbama, stengiasi aiškiai reikšti savo mintis; paragintas ieško įdomesnių, vertingesnių knygų; suvokia, kad skaitymo, rašymo, kalbėjimo, klausymo gebėjimus reikia tobulinti.	Yra nusiteikęs domėtis lietuvių kalba, jos galimybėmis, išskirtinumu, savitumu; stengiasi girdėti ir suprasti, kas kalbama; siekia aiškiai, tiksliai, savitai reikšti mintis žodžiu ir raštu; nori pasirinkti ir skaityti įdomias, vertingas knygas; stengiasi nuolat tobulinti savo kalbinę raišką, skaitymo, rašymo, klausymo gebėjimus.	Labai domisi lietuvių kalba, jos savitumu, išskirtinumu, vartojimo galimybėmis; stengiasi girdėti ir adekvačiai suprasti, kas kalbama, siekia reikšti mintis ne tik aiškiai ir tiksliai, bet vaizdžiai, raiškiai, sklandžiai; savo iniciatyva ieško trokštamų knygų; savarankiškai tobulina ir turtina savo kalbinę raišką, skaitymo, rašymo, klausymo gebėjimus.

17¹.9. Mokinių pasiekimai ir ugdymo gairės. 3–4 klasės.

Šiose lentelėse pateikiami mokinių pasiekimai ir ugdymo gairės. Pasiekimą sudaro vertybinė nuostata, gebėjimas, žinios ir supratimas. Nuostatos suprantamos kaip mokinių požiūris į tam tikrą objektą, veiklą, jų nusiteikimas atitinkamai priimti informaciją, mąstyti ir veikti. Gebėjimai – tai žinių, patirties ir įgimtų gabumų panaudojimas pažinti, spręsti problemas, veikti. Žinios ir supratimas – tai, ką mokiniai turi žinoti ir kaip, kokiu būdu žinojimą ir supratimą turėtų parodyti (pvz., įvardija, nusako, ir pan.). Žinios ir supratimas – būtinos prielaidos gebėjimams bei vertybinėms nuostatoms susiformuoti. Ugdymo gairėse pateikiama siūlymų, kaip organizuoti udgomąją veiklą, lanksčiau ir tikslingiau pasirinkti mokymo(si) metodus, užduotis, mokymosi medžiagą. Ugdymo gairės yra rekomendacinio pobūdžio.

Mokinių pasiekimai			Ugdymo gairės
Nuostatos	Gebėjimai	Žinios ir supratimas
1. Klausymas
1.1. Suprasti klausymosi paskirtį ir naudą
Vertinti klausymą kaip asmeniškai svarbią veiklą, teikiančią galimybių sužinoti, bendrauti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.	Supranta ir paaiškina, kad klausymas padeda suprasti, mąstyti, bendrauti su kitais.	Įvardija, kad mokėjimas klausytis padeda įgyti žinių, skatina mąstyti, įsivaizduoti, kurti, padeda susikalbėti, telkia ir vienija bendruomenę ir tautą.	Mokiniai diskutuoja apie tai, kaip klausydamiesi ir kalbėdami žmonės gali bendrauti. Išsiaiškinama, kad klausymas žadina mąstymą, plėtoja vaizduotę, fantaziją, sukelia emocijas, jausmus.
1.2. Aktyviai klausytis ir suprasti informacijos turinį
Atidžiai išklausyti ir suprasti klausomą informaciją, pašnekovą.	Klausosi sąmoningai, dėmesingai, tikslingai atrenka informaciją.	Įvardija svarbiausią informaciją, išskiria kai kurias detales.	Mokiniai atlieka įvairias užduotis, padedančias lavinti tiek bendrąjį (pagrindinės minties), tiek atrankinį (svarbiausios informacijos), tiek detalųjį  klausymosi informacijos supratimą. Išklausius tekstą mokomasi tikslingai (pasitikslinti, paprašyti paaiškinti ir pan.) formuluoti įvairius klausimus skirtingiems adresatams. Mokomasi įsiklausyti į sakytinę informaciją, perteikiamą skirtingu greičiu, balso tonu. Klausomasi įvairių kalbėtojų (vaikų ir suaugusiųjų, aktorių, žurnalistų, laidų vedėjų ir kt.). Mokiniai atlieka įvairius dėmesio sukaupimo pratimus (klausantis išgirsti tam tikrus garsus, žodžius, frazes). Atliekami kalbos intonacijos (iškilminga, neutrali, pajuokianti ir pan.). atpažinimo sakytiniame tekste pratimai. Mokiniai klausosi jiems aktualių grožinės literatūros, tautosakos bei informacinių tekstų, pateiktų skirtingais būdais: garso ir vaizdo įrašai, knygos, animaciniai, kino filmai, spektakliai, ir atlieka klausymosi užduotis.
	Įsiklauso ir supranta informaciją, perteikiamą įvairių kalbėtojų skirtingu tempu, tembru ir skirtingomis intonacijomis.	Supranta, kad žmonės kalba skirtingai: skiriasi jų tarimas, kalbėjimo tempas, balso tonas.
	Klausydamasis amžiaus tarpsnį atitinkančių grožinių ir negrožinių tekstų, supranta jų turinį, skiria faktus ir išmonę.	Įvardija aiškiai išsakytą pagrindinę klausomo teksto mintį, nusako požymius, pagal kuriuos skiriasi grožinis ir negrožinis tekstai.
1.3. Klausytis dalyvaujant įvairiose komunikavimo situacijose, tinkamai reaguoti
Gerbti kito nuomonę, laikytis kalbos etiketo, klausymosi kultūros.	Bendraudamas atidžiai klausosi, supranta kalbėtojo intencijas ir adekvačiai reaguoja žodinėmis ir nežodinėmis priemonėmis.	Žino, kad norint dalyvauti pokalbyje ir tinkamai reaguoti, reikia išgirsti ne tik pašnekovo mintis, bet ir suprasti jo tikslus, pajausti nuotaiką, mandagiai bendrauti.	Atliekant įvairias užduotis mokomasi išgirsti ir suprasti, kas, kam, kaip ir kodėl taip kalba. Tokios užduotys skatina vaikus įsiklausyti į kalbėtojų tikslus (informuoti, įtikinti, nuslėpti, pameluoti ir t.t.). Klausomasi oficialių ir neoficialių pokalbių, atpažįstami mandagumo posakiai, aiškinamasi, diskutuojama, kokiose situacijose reikia mandagaus, draugiško supratingumo, pašnekovo palaikymo neverbalinėmis priemonėmis: žvilgsniu, mimika, gestais ir pan. Klausydamiesi, kalbėdamiesi, mokiniai stengiasi leisti pašnekovui išsakyti savo mintis, nepertraukti. Mokomasi, kaip išklausyti kitą, parodyti, kad toleruojama ir vertinama kiekviena nuomonė, kaip klausančiajam savo elgesiu parodyti pagarbą pašnekovui.
	Klausydamasis rodo susidomėjimą, gerbia kito nuomonę, laikosi klausymosi susitarimų.	Paaiškina, kaip klausantis rodyti susidomėjimą, kodėl reikia laikytis susitarimų.
1.4. Išklausius tekstą, interpretuoti, daryti išvadas
Suprasti, kad kiekvieno žmogaus įžvalgos yra vertingos.	Atskleidžia pagrindinę tekste išsakytą mintį, išsako savo nuomonę, vertinimą, susieja teksto dalis, daro apibendrinančias išvadas.	Įvardija, kaip galima nusakyti pagrindinę mintį. Nurodo, kokios yra teksto dalys.	Mokiniai atlieka su klausymu susijusias užduotis, kuriomis siekiama išmokti išskirti ir nusakyti pagrindinę mintį, padaryti apibendrinančias išvadas, išsakyti savo nuomonę, požiūrį apie išgirstą tekstą. Mokiniai kalbasi, diskutuoja, dalijasi mintimis apie tai, kas klausomame tekste buvo svarbu, kas patiko, nepatiko, paaiškinti, kodėl. Mokiniai mokosi įžvelgti priežasties – pasekmės ryšį, rasti panašumų, skirtumų, sudėlioti, paaiškinti įvykių, veiksmų nuoseklumą. Klausantis teksto praktikuojamasi išgirsti netikėtų, raiškių, vaizdžių apibūdinimų, palyginimų, sugretinimų, išsiaiškinti jų reikšmę, pabandyti su jais sudaryti sakinius, frazes. Aiškinamasi, kuo vertingi tekste pavartoti perkeltinės prasmės žodžiai ir posakiai. Išklausius tekstą, mokiniai prašomi nurodyti, kokius perkeltinės reikšmės žodžius, posakius jie išgirdo.
	Paaiškina, kaip supranta perkeltine reikšme vartojamus teksto žodžius ir / ar frazes.	Supranta, kad tekste tam tikri žodžiai ar posakiai gali būti suprantami netiesiogiai.
1.5. Vertinti išgirstą informaciją
Reikšti savo nuomonę pasitikint savimi, neįžeidžiant kitų.	Kritiškai vertina išgirstą informaciją, komentuoja jos pagrįstumą / nepagrįstumą, įvykių galimumą / negalimumą ir pan.	Nurodo, kodėl reikia mokėti įvertinti išgirstos informacijos teisingumą, patikimumą, naudingumą.	Mokiniai skatinami klausant skirti argumentuotą, pagrįstą informaciją nuo nepagrįstos, tikrus faktus nuo fantazijų, išmonės, atskirti svarbias ir nereikšmingas teksto detales. Mokiniai mokosi įvertinti klausomą informaciją remdamiesi nurodytais ar pačių pasiūlytais kriterijais (pvz., ar tai galėjo nutikti, kur ir kada galėtume šia informacija pasinaudoti ir pan.). Mokiniai skatinami išgirsti, kaip individualiai žmonės taria. Pasiūloma įsiklausyti į tarmiškai šnekančiųjų kalbėjimą. Bandoma atpažinti, iš kurio etnografinio krašto gali būti kilęs kalbantysis. Mokiniai klausosi kitų ir savo kalbos įrašų, aptaria juos tarties taisyklingumo aspektu, radę klaidų, jas ištaiso. Mokytojo padedami, aiškinasi, kas padeda ar trukdo taisyklingai ištarti garsus.
	Išgirstą informaciją sieja su sava patirtimi ir kontekstu, vertina pagal susitartus kriterijus.	Įvardija, kaip vertinti informaciją pagal susitartus kriterijus.
1.6. Taikyti klausymosi strategijas
Tobulinti savo klausymosi gebėjimus.	Įvardija, ko ir kodėl nesuprato, ir naudojasi jam žinomais būdais tai išsiaiškinti.	Nurodo, ko nesuprato (pagrindinės minties, priežastinių ryšių, konkrečių detalių ar pan.) ir dėl kokių priežasčių (dėl neatidumo, išsiblaškymo, garso kokybės, klausomo teksto sudėtingumo, painumo).	Mokytojas inicijuoja klausymosi ir girdėjimo pratybas: klausomasi tylaus, pernelyg garsaus, itin sudėtingo teksto pavyzdžių. Mokiniai turėtų patys prieiti prie išvadų, dėl kokių priežasčių klausantis buvo sunku suprasti. Mokymosi veiklos turėtų įpratinti mokinius nebijoti perklausti pašnekovą, tikslintis, ką jis norėjo pasakyti, aiškintis tol, kol abiems bus iki galo aišku, kad susikalbėta. Mokomasi klausytis aktyviai: suprasti kalbėtoją, jo tikslus ir emocijas, žodžiais, akių kontaktu ir gestais leisti kalbėtojui suprasti, kad jo klausomasi ir suprantama, ką jis sako, pasižymėti svarbiausią informaciją. Mokiniai mokosi rodyti dėmesį (pvz., Taip, Tęsk, Aha ...), empatiją (pvz., Sakei, kad prastai jautiesi. Kas nutiko? , Aš pastebėjau, kad...), savais žodžiais išsakyti tai, ką kalbėtojas sako, rodydami savo supratimą (pvz., Taigi, kaip aš suprantu, tai, kas vyko, buvo ...?), vartoti pritarimo teiginius (pvz., galvos linktelėjimu, žodžiais: Pritariu... Gerai ... Nuostabu ... ir pan.), apibendrinti (pvz., Jei aš supratau teisingai, ... Taigi, ar jūs turėjote omenyje... Pažiūrėkime, ar aš supratau teisingai...).
	Klausosi aktyviai: nusiteikia suprasti ir domėtis, išsiaiškina tikslą, pasižymi informaciją.	Įvardija keletą aktyvaus klausytojo bruožų (pvz., atidumas, domėjimasis, žodinis ir nežodinis bendravimas).
2. Kalbėjimas
2.1. Suprasti kalbėjimo paskirtį, teikiamas galimybes
Siekti suprasti kalbos, kaip bendravimo ir žmonių suartinimo priemonės, vertę.	Argumentuotai paaiškina, kad kalbėjimasis svarbus ne tik bendrauti, dalintis mintimis, jausmais, sumanymais, bet ir vienyti Lietuvos gyventojus.	Nurodo svarbiausias kalbėjimo funkcijas.	Mokomasi praktiškai pajausti kalbėjimo vertę. Mokiniai su mokytoju aptaria, kurios kalbėjimo funkcijos svarbiausios, pvz., bendrauti ir bendradarbiauti, pasidalinti patirtimi, perteikti informaciją. Aptariama, kaip kalba mus suartina, buria į bendruomenes. Mokiniai skatinami ugdytis pasitikėjimą savimi: stebimi kalbantieji, analizuojama, kada pasitikima savo jėgomis, iš ko tai matoma; mokiniai praktikuojasi kalbėti kito vardu, pasirinkus vaidmenį ir pan. Atliekamos įvairios užduotys, kurios moko žodžiais paskatinti kitus, pvz., sudaromas skatinamųjų (drąsinančių) žodžių ir posakių sąrašas, modeliuojamos įvairios situacijos. Mokomasi mandagiai nepritarti, argumentuotai išsakyti savo nuomonę, pateikti pavyzdžių. Mokomasi saugiai priimti ir perduoti reikalingą informaciją, naudotis informacinėmis komunikacinėmis technologijomis, laikantis draugiško interneto taisyklių, bendrauti tarpusavyje ir su pažįstamais suaugusiaisiais (mokytojais, tėvais, artimaisiais) informacinėmis komunikacinėmis technologinėmis priemonėmis, aptariama šių priemonių paskirtis, prasmė, nauda, grėsmės.
	Siekdamas efektyviau komunikuoti, tikslingai ir atsakingai naudoja informacines komunikacines technologijas.	Paaiškina, kokios naudojimosi informacinėmis komunikacinėmis technologijomis galimybės ir pavojai, ką reiškia naudotis atsakingai.
2.2. Dalyvauti įvairiose komunikavimo situacijose, kalbėti, atsižvelgiant į tikslą, adresatą
Bendraujant su kitais nusiteikti būti mandagiam, tolerantiškam, neįžeisti, neįskaudinti kitų, mandagiai išsakyti savo nuomonę.	Tikslingai kalba monologu, konstruktyviai dalyvauja dialoge (pokalbyje, diskusijoje, iš anksto pasirengus – debatuose), tinkamai naudojasi neverbalinės kalbos galimybėmis.	Paaiškina, kuo skiriasi dialoginė ir monologinė kalba. Paaiškina, kas yra debatai, kaip juose dalyvauti. Supranta, kad norint tiksliai ir įtaigiai išsakyti savo nuomonę, norą, pageidavimą, paliepimą ir kt., reikia parinkti tinkamus žodžius, intonaciją, mimiką, gestus.	Mokomasi ne tik kalbėtis (dialoginė kalba), bet pratinamasi ir kalbėti viešai: prieš klasę ar kitą auditoriją pasakoti, aiškinti, pristatyti surinktą informaciją, aptarti perskaitytą knygą, matytą spektaklį, specialiai pasirengus kalbėti kokiame nors renginyje atsižvelgiant į adresatą ir situaciją. Mokomasi, atsižvelgiant į adresatą, sekti pasaką, sakmę, padavimą ar kt. Pokalbiams pasirenkamos mokiniams artimos ir aktualios temos: mokyklos gyvenimo problemoms spręsti ar siekiant kitų dalyko mokymosi uždavinių (pvz., rengiantis kurti tekstą, aptariant perskaitytus kūrinius). Mokymo ir mokymosi būdai turėtų padėti įsitraukti į diskusiją visiems mokiniams (pvz., diskusijos pradžiai parenkamas tekstas, kuriame kalbama apie ginčytinus dalykus, priešingi požiūrio aspektai svarstomi poromis, papildomų argumentų ieškoma sugrupavus dvi poras, grupės išvados pateikiamos klasei, aptariama, kodėl nuomonės sutapo ar išsiskyrė). Sudaromos įvairios kalbėjimo situacijos, kuriose mokomasi ramiai kalbėti, tinkamai skatinti kitus, konstruktyviai spręsti iškilusias problemas, konfliktus, mandagiai nepritarti; išklausyti kitą, parodyti, kad vertinama kiekvieno nuomonė. Kuriami dialogai (nebaigtų replikų, pagal schemą, planą ir pan.), rengiami aptarimai įdomiomis, aktualiomis temomis ir mokomasi apibūdinti, palyginti ir įvertinti įvykius, asmenis, jų poelgius, požiūrius; rengiami projektai (pvz., pasakų, pasakojimų ar eilėraščių popietė kitiems mokiniams, tėvams ar kt.). Mokomasi debatuoti radijo ir / ar televizijos laidų, filmų, spektaklių, skaitytų knygų temomis ir pan.; nuomones pagrįsti argumentais. Mokantis pagrįsti, įtikinti svarbu pasirinkti mokiniams artimas temas ir sukurti kuo natūralesnes situacijas. Sudaromos progos pasirengus kalbėtis su draugu, vienam įrodinėjant „už“, kitam – „prieš“, pasiklausyti vieniems kitų, aptarti, ar argumentai visiems suprantami. Siekiama, kad mokiniai suprastų, kaip kalbėjimas priklauso nuo situacijos ir adresato.
	Kalbėdamas atsižvelgia į kalbėjimo tikslą: pasakoja siekdamas sudominti, tiksliai informuoja, paaiškina, išsamiai apibūdina, argumentuoja, siekdamas įtikinti.	Paaiškina, kaip reikėtų pasakoti apie įvykius, kaip sudominti klausantįjį. Paaiškina, kaip pasitikrinti, ar klausantysis informaciją suprato teisingai.
	Kalbėdamas atsižvelgia į adresatą ir komunikavimo situaciją, pasirenka tinkamas kalbos priemones. Laikosi kalbos etiketo.	Nurodo, kuo skiriasi kalbėjimas klasėje, namuose, svečiuose, teatre, su bendraamžiu ir suaugusiuoju, pažįstamu ir nepažįstamu ir pan.
2.3. Daryti išvadas, vertinti
Noriai dalytis patirtimi, ginti savo nuomonę neįžeidžiant kitų.	Kalbėdamas nuosekliai plėtoja pagrindinę mintį, sieja informaciją, daro apibendrinimus bei išvadas, vertina savo ar kitų išsakomas mintis.	Paaiškina, kuo remdamasis sieja informaciją priežasties – pasekmės ryšiais, daro apibendrinančias išvadas.	Mokytis nuosekliai kalbėti padeda planavimo veiklos. Prieš planuojant kalbėjimą mokytojas pasiūlo išklausyti kalbėjimo pavyzdžių ir juos aptarti tikslo, adresato, informatyvumo, aiškumo ir kt. aspektais. Pagal pačių susikurtą ar mokytojo pateiktą planą mokiniai mokosi planuoti kalbos turinį, sisteminti medžiagą, tinkamai ją pateikti. Siekiant palaikyti mokymosi motyvaciją, svarbu išlaikyti specialių kalbėjimo pratybų ir natūralaus bendravimo pusiausvyrą, todėl turėtų būti organizuojamos įvairios kalbėjimo veiklos: kalbėjimas monologu, poromis, grupėmis. Mokiniai mokosi vertinti vieni kitų kalbėjimą – aptarti išklausytos kalbos turinį ir taisyklingumą, nurodant, kas pavyko, ir ką reikėtų tobulinti.
	Reiškia savo nuomonę, ją argumentuoja.	Paaiškina, iš kokių požymių galima atskirti faktus ir nuomones.
2.4. Tinkamai vartoti kalbinės raiškos priemones, laikytis kalbos normų
Jaustis atsakingu už savo pasakymų tikrumą, aiškumą.	Kalba įtaigiai, tinkama intonacija, daro pauzes, balsu pabrėžia svarbiausią prasminę sakinio vietą (loginis kirtis).	Paaiškina, kada kalbant daromos pauzės, ką jos reiškia.	Mokiniai mokosi pasakoti nuosekliai, laikydamiesi laiko sekos principo, stengdamiesi įvykius susieti priežasties – pasekmės ryšiais. Prieš mokydamiesi raiškiai pasakoti mokiniai aptaria klausomus (tiesiogiai ir iš įrašų) pasakojimus, aiškinasi, kaip parenkant intonaciją, darant pauzes, pabrėžiant svarbiausią prasminę sakinio vietą (darant loginį kirtį), naudojant nežodines priemones, siekiama įtaigumo. Mokomasi suvokti gestų ir mimikos reikšmę įtaigumui kurti (gali būti aptariami nuotraukose ar vaizdo įrašuose užfiksuoti gestai, parenkamos jiems tinkamos frazės, stebimi kalbantys aktoriai, diktoriai, stebimos televizijos laidos išjungus garsą ir bandant iš gestų ir mimikos suprasti, apie ką kalbama). Mokiniai skatinami kūrybiškai perkonstruoti žinomus pasakojimus, istorijas, parodyti, kaip galima sukurti ir panaudoti tuos pačius žodžius naujuose žodžių junginiuose, kaip „žaidžiant“ žodžiais, gali gimti naujos mintys, vaizdai, asociacijos. Mokomasi taisyklingai tarti, kirčiuoti, intonuoti. Klausomi taisyklingos tarties įrašai. Atkreipiamas dėmesys į kalbėjimo intonaciją, balso stiprumą, mokomasi išvengti balso tono monotonijos. Mokiniai, pasinaudodami informacinėmis komunikacinėmis technologijomis (telefonais, diktofonais, kompiuteriais) daro savo kalbų įrašus ir analizuoja savo bei kitų kalbą, mokosi pastebėti kalbos normų pažeidimus, ieško geriausių taisymo variantų. Mokiniai diskutuoja apie dabartinę lietuvių kalbos padėtį, mokytojo padedami aiškinasi, ką reiškia, kad lietuvių kalba yra valstybinė, kas atsitiktų tautai, visuomenei, jeigu ji neturėtų piliečius vienijančios valstybinės kalbos.
	Nuosekliai, emocingai, raiškiai pasakoja, paaiškindamas įvykių priežastis ir pasekmes. Pasakodamas tikslingai vartoja vaizdingus tarmiškus žodžius ar posakius (jeigu juos žino).	Paaiškina, kodėl reikia pasakoti nuosekliai. Nurodo, kad kalbant raiškiai, įtaigiai, galima įvairiai paveikti klausantįjį: įtikinti, sužavėti, pradžiuginti, pralinksminti, net įteigti, suvilioti ir pan.
	Pasirenka tinkamą raišką siekdamas informuoti, paaiškinti, įtikinti.	Savais žodžiais nusako, kaip supranta aiškų, įtaigų kalbėjimą.
	Daugeliu atvejų taisyklingai taria, kirčiuoja žodžius. Tinkamai intonuoja sakinius.	Paaiškina, kodėl reikia laikytis kalbos normų, kaip pasitikrinti, jeigu dvejoja dėl kirčiavimo ar tarimo taisyklingumo.
	Turtina savo kalbą naujais žodžiais ir posakiais (ir perkeltinės prasmės, tarptautiniais). Tikslingai juos vartoja įprastose ir naujose situacijose.	Paaiškina, kuo skiriasi žodinga ir skurdaus žodyno kalba. Pasako keletą neseniai sužinotų žodžių ar terminų, nurodo, kur jie vartojami.
2.5. Taikyti kalbėjimo strategijas
Stengtis pažinti savo ir kitų kalbinius gebėjimus ir juos tobulinti, norėti mokytis iš kitų.	Mokytojo padedamas apmąsto savo kalbėjimą: paaiškina, kas pasisekė, kas – ne, kodėl, ką kitąkart reikėtų daryti kitaip.	Paaiškina, kuo vertingas kalbėjimo apmąstymas.	Mokiniams sudaromos galimybės po kalbėjimo veiklų, situacijų aptarti (apmąstyti), kas padeda tinkamai kalbėti, kas kliudo, patarti vieni kitiems, padėti pritaikyti kiekvienam tinkamas kalbėjimo gebėjimų kompensavimo strategijas. Stebint pokalbių įrašus, analizuojama, kas buvo pasakyta tiksliausiai, įtikinamai, kada paklausta mandagiausiai bei ką ir kaip būtų galima tobulinti (įterpti tam tikrų posakių, maloniai kreiptis, tiksliai paklausti ar paprašyti, aiškiai atsakyti ir pan.). Mokiniai atlieka užduotis, skatinančias apmąstyti ir išsiaiškinti, kodėl kartais nepavyksta vieniems kitų suprasti. Aiškinamasi sakytinių tekstų nesupratimo priežastys ir padariniai. Klasėje ar grupėje susikuriamos klausymosi ir kalbėjimo taisyklės ir mokomasi jų laikytis. Mokiniai išbando įvairias sakytinio teksto kūrimo, sakymo ir kompensavimo strategijas. Mokiniai diskutuoja, aiškinasi, kaip kalbant galima improvizuoti. Praktikuojamasi įprastus žodžius, posakius, mintis kūrybiškai persakyti, perkurti.
	Naudojasi kompensavimo strategijomis: perfrazuoti mintį, kalbą papildyti neverbalinėmis priemonėmis.	Nurodo, kaip elgtis nežinant žodžio, nemokant išsakyti minties.
3. Skaitymas
3.1. Suprasti skaitymo prasmę, naudą ir teikiamas galimybes
Vertinti skaitymą kaip asmeniškai svarbią veiklą, teikiančią galimybių patirti skaitymo malonumą, prasmingų išgyvenimų, ugdytis vaizduotę, mokytis.	Supranta ir paaiškina skaitymo vertę ir svarbą žmogui, tautai ir kultūrai.	Įvardija keletą skaitymo vertės aspektų (pvz., ugdo vaizduotę, padeda sužinoti, informuoja, sudaro galimybę pajusti ir išgyventi tai, ką išgyveno kiti, padeda mokytis).	Mokiniai kalba apie savo skaitymo interesus ir įpročius, mokytojas padeda mažiau motyvuotiems skaityti mokiniams ir jų tėvams išsiaiškinti priežastis ir suteikia paramą. Mokytojas pabrėžia, kad skaitymas – ne tik būtina, naudinga, bet ir maloni veikla, kuria svarbu dalytis su kitais. Į mokymosi veiklas įtraukiami mokinių pasiūlyti tekstai. Mokiniai įvairiomis formomis dalijasi skaitymo patirtimi (įspūdžiais, kilusiomis mintimis, asociacijomis), individualiai ir grupėmis pristato savarankiškai perskaitytas knygas, rengia vaikams skirtų knygų aptarimus. Mokytojas planuoja mokymosi veiklas taip, kad padėtų mokiniams suprasti, jog ne tik skaityti, bet ir kalbėtis apie tekstus įdomu ir prasminga, kad jų pačių ir kitų (suaugusiųjų ir bendraamžių) pateikiamos įžvalgos gali padėti geriau suprasti skaitomą tekstą. Kad mokiniai patirtų emocinių, estetinių išgyvenimų, grožiniai kūriniai raiškiai skaitomi mokytojo, klausomasi meninio skaitymo įrašų.
	Mokytojo, bibliotekininko, tėvų padedamas renkasi kūrinius, ugdančius asmenybę, stiprinančius kultūrinę, pilietinę savimonę ir savivertę.	Supranta, kas lemia kūrinio vertę.
3.2. Skaityti ir suprasti įvairaus pobūdžio tekstus
Mokymąsi skaityti suvokti kaip sau prasmingą.	Skaito sklandžiai, įvairiais būdais (balsu ir tyliai, tik perbėgdamas akimis ir lėtai, įsigilindamas); skaito sąmoningai, balsu pabrėžia svarbiausią prasminę sakinio vietą, tinkamai intonuoja tiesioginę kalbą.	Paaiškina, kaip sklandus skaitymas, taisyklinga tartis, tinkama intonacija padeda geriau suprasti tekstą. Paaiškina skyrybos ženklų reikšmę teksto skaitymui ir suvokimui.	Mokiniai mokosi sklandžiai ir tiksliai skaityti įvairius tekstus. Jie skaito garsiai ir tyliai, savarankiškai ir kartu su kitais (mokiniai kartu mokosi skaitymo būdų ir aptaria skaitomus tekstus, ieško tinkamiausio būdo nežinomam žodžiui išsiaiškinti). Mokiniai ne tik atsako į mokytojo klausimus ir tuojau pat gauna grįžtamąjį ryšį, bet ir patys užduoda klausimus, susijusius su tekstu, kitiems skaitytojams, mokytojui, kelia klausimus sau ir bando į juos atsakyti. Geresniam teksto suvokimui pasitelkiamos grafinės ir semantinės schemos (pvz., teksto žemėlapiai), kai skaitytojai grafiškai pavaizduoja perskaitytas mintis. Organizuojamos mokymosi veiklos, kurių metu mokiniai išmoksta remtis teksto struktūra tam, kad geriau įsidėmėtų turinį (pvz., pasakojimo struktūros schema). Įvairiais būdais pareikšdami nuomonę apie grožinės literatūros kūrinius ir kitus tekstus, jie parodo, kad supranta teksto esmę ir nurodo savo prioritetus. Norėdami nustatyti tinkamus informacijos šaltinius ir juose rasti reikiamą informaciją, jie pasitelkia abėcėlės žinias.
	Skaito savo poreikius ir galimybes atitinkančius tekstus, supranta jų turinį, suformuluoja teksto ar jo dalies apibendrinimą.	Atpasakoja tekstą ar jo dalį nurodytu būdu (detaliai, glaustai). Išvardija tekste aprašytus įvykius chronologine tvarka.
3.3. Rasti ir suprasti informaciją
Geranoriškai bendradarbiauti, ieškoti ir gauti pagalbos iš kitų asmenų bei ją suteikti, randant reikiamos informacijos.	Randa tekste tiesiogiai ir netiesiogiai pateiktą informaciją (konkrečias mintis, faktus, įvykius, duomenis).	Nurodo būdus, padedančius rasti informaciją tekste: greita peržvalga, reikšminis žodis, grafinė ir vaizdinė medžiaga.	Mokydamiesi rasti ir tikslingai atrinkti informaciją mokiniai nustato reikalingos informacijos vietą, peržvelgdami turinį, antraštes, remiasi reikšminiais žodžiais. Kad informacijos paieškos nebūtų savitikslės, mokytojas numato ir paaiškina mokiniams, kaip sukaupta informacija bus panaudota kitiems (rašymo, kalbėjimo, kitų dalykų mokymosi) gebėjimams ugdyti. Tikslingai naudojasi katalogais, enciklopedijomis, žinynais, žodynais. Aptarus žodynų, žinynų, įvairių enciklopedijų, vaikams skirtos periodinės spaudos paskirtį, kartu su mokytoju mokiniai renkasi ar kuria būdus (schemas, įvairių formų lenteles) medžiagai klasifikuoti. Aptaria, ar surinkta informacija yra susijusi su tema, tinkamai suklasifikuota. Mokiniai skatinami lankytis bibliotekoje, mokytojo, bibliotekininko padedami, mokosi pasirinkti knygas, kartu su mokytoju, draugais, tėvais ieškoti informacijos enciklopedijose, žodynuose, žinynuose. Rinktis knygas skatina įdomių ištraukų skaitymas, iliustracijos, knygų aptarimas, knygų šventės, mugės.
	Randa informaciją, kuri yra svarbi konkrečiam skaitymo tikslui (pvz., sužinoti, pritaikyti, kurti).	Nusako, kokiais tikslais gali būti skaitomi grožiniai ir negrožiniai tekstai.
	Orientuojasi knygoje, pagal turinį randa reikiamą tekstą. Naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais atsirinkdamas informaciją konkrečiam tikslui.	Nurodo keletą informacijos paieškos būdų: nurodant autorių, knygos ar leidinio pavadinimą, temą. Paaiškina, kada naudojamasi žodynais, enciklopedijomis.
3.4. Daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas
Susitelkti į esminius dalykus, įžvelgti kūrinio vertybes.	Suformuluoja teksto (grožinio ir negrožinio) temą, aiškiai tekste nusakytą pagrindinę mintį. Įvardija aiškiai numanomą negrožinio teksto tikslą.	Savais žodžiais paaiškina, kas yra teksto tema (apie ką tekstas) ir pagrindinė mintis (kas norima pasakyti).	Mokiniai mokosi atpažinti kūrinio temą, keldami klausimą „Apie ką yra šis tekstas?“ ir ieškoti atsakymo į klausimą „Kas tekstu pasakyta?“, kad suformuluotų pagrindinę kūrinio mintį. Kad atpažintų temą, mokiniai pratinami pastebėti pasikartojimus, atkreipti dėmesį į pavadinimą. Pokalbiuose apie grožinius tekstus mokytojas pabrėžia vertybinį literatūros aspektą, galimybę pažinti save ir kitus. Mokytojo vadovaujami mokiniai aptaria veikėjų būsenas, poelgių motyvus ir pasekmes, aiškinasi, kokius dalykus kūrinių veikėjai laiko vertingais, svarbiais, lygina kūrinio vertybes su savosiomis.
	Aptaria lengvai atpažįstamas bendražmogiškas vertybes.	Savais žodžiais nusako, kuo tekstas yra pamokantis.
3.5. Aiškintis, kaip tekstuose kuriama prasmė
Smalsauti, domėtis, noriai skaityti įvairius tekstus, siekti išsiaiškinti jų prasmę.	Aptaria aiškiai įvardytą ir / ar numanomą veiksmo laiką, vietą, jų kaitą, įvykių svarbą.	Įvardija veiksmo laiką / laikus ir pasakojimo laiką. Skiria tikrovišką ir fantastinę veiksmo vietą.	Skaityti ir aptarti pasirenkami tekstai, kurie atitinka mokinių suvokimo galimybes. Kad suprastų tekstą, mokiniai turi turėti tam tikrų žinių ar patirties, susijusios su skaitomo teksto turiniu ir forma. Jei skaitomi sudėtingesni tekstai, mokytojas suteikia reikiamą paramą, pvz., paaiškina nežinomus žodžius, teksto sandaros ypatumus, skaitoma dalimis ir aiškinamasi kartu. Skaitant per pamoką organizuojama trijų etapų skaitymo veikla (prieš skaitant, skaitant, perskaičius). Mokytojas vadovauja klasės diskusijai, pateikia atvirojo tipo klausimų, kurie skatina mokinius daryti išvadas, jas pagrįsti kūrinio medžiaga, dalintis įžvalgomis vieniems su kitais. Pateikus klausimą svarbu suteikti mokiniams laiko pamąstyti, apgalvoti atsakymą. Mokiniai mokosi atskirti esminę informaciją ir detales (pvz., skirtingai pažymėdami). Mokytojas mąstydamas balsu demonstruoja, kaip jis, kaip skaitytojas, pasitikrina, ar išvada apibendrina visą tekstą, ar tik jo dalį. Mokymosi veiklos turėtų padėti mokiniams suprasti ir struktūruoti mokymosi medžiagą, išskirti svarbiausią informaciją, idėjas, suprasti santykius, ryšius, prisiminti svarbiausius dalykus. Mokytojas galėtų pasinaudoti grafinių tvarkyklių metodu, tinkamu įvairaus amžiaus, polinkių bei poreikių mokiniams nagrinėti įvairaus pobūdžio medžiagą. Pvz., pasakojimo planas (pasakojimo žvaigždė) – tai grafinė tvarkyklė, kuri padeda mokiniams savarankiškiau ir sąmoningiau analizuoti pasakojimus remiantis pasakojimo struktūros žiniomis. Ja naudodamiesi mokiniai supranta, kad kruopšti pasakojimo elementų analizė nėra savitikslė, ji padeda suprasti teksto prasmę. Be to, mokiniai išmoksta remtis pasakojimo struktūra patys kurdami tekstus. Panašiai galima pasinaudoti ir įvairiomis veikėjų stebėjimo grafinėmis formomis. Mokantis palyginti gali padėti Venno diagrama. Grafiniai mokymosi medžiagos vaizdavimo būdai ypač veiksmingi dirbant su teksto suvokimo sutrikimų turinčiais ir vizualiojo mokymosi stiliaus vaikais. Naudojant šį metodą mokiniams reikėtų suteikti didesnę paramą: pademonstruoti, kaip jos naudojamos, pateikti pradėtą pildyti schemą ir pan.
	Apibūdina veikėjus, aptaria jų santykius, paaiškina jų veiksmus ir poelgius, mintis.	Įvardija pagrindinius ir antraeilius (epizodinius) veikėjus. Supranta, kaip veikėją gali charakterizuoti jo poelgiai, išvaizda, vardas/ pavardė/ pravardė, kitų veikėjų atsiliepimai.
	Palygina tekste aprašytus objektus (veikėjus, daiktus, reiškinius), poelgius, faktus, nuomones.	Supranta, kad lyginami objektai aptariami tuo pačiu požiūriu. Paaiškina, kaip dažniausiai reiškiama nuomonė: tiesiogiai, pavadinimu, paskutiniu teksto sakiniu.
	Paaiškina, kaip tekste siekiama įtaigumo (pvz., vaizdingi žodžiai, frazės), tikslumo (pvz., išvardijimas, šaltinio nurodymas), aiškumo (pvz., schema, piešinys).	Atpažįsta tekste kalbinės raiškos priemones: palyginimus, pakartojimus, epitetus, ir paaiškina jų paskirtį.
	Nusako esminius grožinio ir negrožinio teksto ypatumus, skiria prozos, poezijos, dramos kūrinius.	Žino keletą esminių grožinio ir negrožinio teksto bruožų.
3.6. Interpretuoti skaitomus tekstus
Ieškoti savo santykio su tekstu, remiantis asmenine patirtimi, dalijantis įspūdžiais su mokytoju, klasės draugais, tėvais, kitais namiškiais.	Paaiškina netiesiogiai pasakytas mintis, remdamasis savo žinojimu, intuicija, patirtimi.	Žino, kad perkeltinė prasmė yra vienas iš esminių grožinio teksto bruožų.	Aptardami savo ir kitų įžvalgas mokiniai išsiaiškina, kad kūrinio supratimą lemia ir skaitytojo patirtis, todėl gali būti skirtingų kūrinio aiškinimų. Svarbu, kad jie būtų pagrįsti tekstu. Mokiniams nuolat primenama, kad daromas išvadas reikia pagrįsti, pateikiant klausimą „Kodėl taip manai (manote)?“ ir skatint mokinius nuolat sau kelti šį klausimą. Dalydamiesi mintimis, potyriais, mokiniai geriau suvokia tekstą bei jo platesnį kontekstą, mokosi atrasti ryšius tarp „ten“ ir „čia“, „seniau“ ir „dabar“, veikėjų elgsenos ir mokinio pozicijos. Dalijantis mokomasi kūrinio idėjas perteikti savais žodžiais, ieškoti naujų prasmių ir jas atrasti. Todėl per pamokas svarbu į skaitomą tekstą reaguoti asmeniškai ir pasidalyti savo reakcija su kitais. Mokiniai gali ir savitai, kūrybiškai interpretuoti tekstus: pasekti pasaką, papasakoti padavimą, skaityti vaidmenimis, inscenizuoti, iliustruoti kūrinį ar epizodą. Mokiniai mokosi perteikti kūrinio nuotaiką, prasmę raiškiai skaitydami. Mokymosi veiklos turėtų padėti formuotis tikram, išgyventam teksto supratimui, kai mokiniai geba „knygines“ žinias sieti su sava patirtimi, rasti ir palyginti panašumus ir prieštaravimus, apmąstyti naują informaciją ir ją pritaikyti praktiškai. Taip kuriamas autentiškas skaitančiojo ir skaitomo teksto santykis, skaitymas tampa prasmingas ir naudingas. Mokiniai raginami kelti originalias idėjas, pateikti savitą požiūrį, pažvelgti į situaciją iš netikėtų perspektyvų, kelti originalius klausimus, mokytis priimti ir vertinti kitokią nuomonę bei požiūrius.
	Išsako įspūdį, aptaria grožiniame kūrinyje vaizduojamas situacijas siedamas su savo patirtimi ir žinomais kontekstais.	Paaiškina, kokią įtaką skaitytojo patirtis gali turėti tekste vaizduojamų situacijų supratimui.
	Apibūdina grožinio teksto nuotaiką ir išsako emocinį savo santykį su tekstu (ką jaučia skaitydamas ir kodėl).	Supranta, kad skaitydami kūrinį žmonės išgyvena skirtingus jausmus.
	Argumentuotai paaiškina, kas ir kodėl tekste jam padarė įspūdį, sudomino, nustebino, suglumino ir pan..	Supranta, kad skirtingiems skaitytojams patinka skirtingi dalykai.
3.7. Vertinti skaitomų tekstų turinį ir raišką
Noriai dalyvauti aptariant įvairius tekstus, pasitikėti savimi, reikšti savo nuomonę neįžeidžiant kitų.	Išsako savo nuomonę apie perskaitytą tekstą, remdamasis asmenine patirtimi, kontekstu ir kalbine nuovoka, ją pagrindžia, atskleisdamas, ką laiko vertingiausiu dalyku.	Žino, kad išvadas, daromas skaitant, reikia pagrįsti.	Mokiniai skatinami įvairiais būdais išsakyti savo įspūdžius, nuomonę apie skaitomus tekstus. Jie gali rašyti skaitytojo dienoraščius, laiškus knygų autoriams, veikėjams, skaityti patikusius fragmentus klasės draugams, pristatyti patikusias knygas ar tekstus vieni kitiems ir pan. Mokiniai aptaria, kas jiems patinka ar nepatinka skaitomuose tekstuose, mokytojas klausdamas skatina teiginius pagrįsti teksto medžiaga, mokiniai lygina perskaitytą tekstą su anksčiau skaitytais panašaus pobūdžio tekstais ir paaiškina, kuris tekstas labiau atitinka jų kaip skaitytojų lūkesčius ir kodėl. Mokiniai gali rašyti laiškus autoriui, veikėjui ar veikėjams, knygos dalininkui ar kt. Galima pasiūlyti mokiniams rašyti kito vardu: autoriaus, veikėjo ar pan. Tokie laiškai – puiki priemonė lavinti vaizduotę, fantaziją, patogus būdas „pasislėpti“ už knygos herojaus reiškiant savo jausmus ir mintis. Labai svarbu, kad mokiniai galėtų reikšti mintis laisvai, spontaniškai, gramatinių klaidų šiame etape nereikėtų taisyti.
	Kritiškai vertina informacijos patikimumą, pagrįstumą.	Paaiškina, iš ko galima spręsti apie informacijos patikimumą, pagrįstumą. Supranta, kad ne visų tekstų informacija vienodai patikima.
	Įvertina tekste pateiktos informacijos aiškumą ir aptaria, kas padeda geriau suprasti konkretų tekstą.	Naudojasi nurodytu (nurodytais) informacijos žymėjimo būdu (būdais).
3.8. Taikyti skaitymo strategijas
Siekti pažinti save kaip besimokantįjį ir tobulinti savo skaitymo gebėjimus.	Siekdamas suprasti teksto visumą tikslingai sieja žodinę ir nežodinę (iliustracijas, teksto struktūros ypatumus ir kt.) informaciją.	Supranta, kad nežodinė informacija padeda atskleisti teksto prasmę.	Praktiškai veikdami mokiniai supranta skaitymo proceso (veiksmai prieš skaitant, veiksmai skaitant, veiksmai perskaičius) etapų paskirtį ir įpranta šį supratimą taikyti skaitydami savarankiškai. Prieš skaitant tekstą įvairiais būdais aktyvinamos mokinių turimos žinios ir patirtis: prašoma prisiminti, ką jie žino, mano žiną ta tema, peržvelgti į akis krintančią informaciją (iliustracijas, diagramas, pavadinimą, paantraštes ir pan.), numatyti temą, autoriaus tikslą iš teksto pavadinimo. Skaitant mokiniams pasiūloma, kokiomis strategijomis naudotis, kad galėtų stebėti savo suvokimą: mokiniai pildo lenteles (pvz., žinojau, nauja ir svarbu, neaišku), kurių skilčių pavadinimus mokytojas keičia atsižvelgdamas į skaitymo ir teksto tikslus; braižo „minčių žemėlapius“; pažymi nurodytą informaciją; skaitydami pasakojamojo tipo tekstus numato, kas bus toliau, lygindami savo versijas su kūrinyje pateiktomis. Perskaičius tekstą mokytojo vadovaujami ar kartu su grupės draugais mokiniai aptaria savo užrašus, aiškinasi neaiškias teksto vietas dar kartą skaitydami; sieja tai, kas perskaityta, su pirminėmis įžvalgomis; mokytojas pademonstruoja mokiniams, kaip išsiaiškinti neaiškius žodžius remiantis kontekstu, taikant žodžių darybos žinias. Mokytojas kalbasi su mokiniu individualiai, su grupe mokinių ar visa klase, skatindamas mokinius apmąstyti, kokias strategijas jie taiko spręsdami vieną ar kitą teksto suvokimo problemą (pvz.: Ar iš anksto pateikti klausimai tau padėjo rasti informaciją? Ką darai, kai supranti, kad teksto vieta neaiški?). Mokiniai mokosi kompensavimo strategijų, jog nesutriktų, tekste susidūrę su tokiais kalbos dalykais, kurių nesimokė. Mokantis kompensavimo strategijų tinka įvairūs mimikos žaidimai, kryžiažodžiai, improvizavimas ir pan.
	Savarankiškai sieja tekstą su jau žinoma informacija.	Žino, kad geriau suprasti tekstą gali padėti kita informacija.
	Pasitikrina savo supratimą klausdamas, skaitydamas dar kartą, rasdamas žinynuose, žodynuose.	Įvardija būdus, kurie padeda pasitikrinti savo supratimą.
	Atsižvelgdamas į skaitymo tikslus ir poreikius naudojasi bibliotekomis, interneto svetainėmis ir kitomis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis skaityti.	Paaiškina bibliotekos, kurioje lankosi, taisykles, knygų pasirinkimo būdus.
4. Rašymas
4.1. Suprasti rašymo prasmę, naudą ir teikiamas galimybes
Vertinti rašymą, kaip sau ir visuomenei svarbią veiklą.	Supranta ir paaiškina, kuo rašymas prasmingas žmogui ir visuomenei. Rašo tekstą reikšdamas mintis, perduodamas žinią, siekdamas saviraiškos.	Paaiškina, kad mokėjimas rašyti vertingas tuo, kad padeda žmogui ir visuomenei bendrauti, dalintis mintimis, reikšti jausmus, tobulėti.	Aiškinamasi, kad rašymas ne tik skatina mąstyti, plėtoja vaizduotę, kūrybiškumą, žadina emocijas, jausmus, bet ir formuoja, turtina asmenybę, stiprina asmens savivertę, padeda kurtis asmeninei ir tautinei savasčiai. Mokiniai nagrinėja, lygina Lietuvos ir užsienio autorių kūrybą, aiškinasi, kaip autoriai savo kūriniuose perteikia nuotaikas, jausmus, mintis; pasirenka (pasibraukia, pasižymi) pavyzdžių, kuriuos vėliau panaudoja savo rašiniuose. Nagrinėja klasės draugų kūrybinius darbus, stengdamiesi įžvelgti, kas jiems labiausiai patiko ir kodėl. Aiškinasi, kuriuo būdu pateiktą informaciją suprasti lengviausia / sunkiausia, kodėl.
4.2. Kurti tekstus atsižvelgiant į rašymo tikslą, adresatą ir komunikavimo situaciją
Vertinti rašymą kaip veiklą, teikiančią galimybę kūrybiškai reikštis kuriant prasmingą, įdomų rašytinį tekstą.	Sukuria tekstą nuosekliai plėtodamas mintį.	Nusako, kas būdinga tekstui (sakinių / minčių rišlumas, nuoseklumas, susiejimas).	Prieš rašydami rašto darbus mokiniai nagrinėja įvairių rūšių tekstų (pasakojimo, skelbimo, kvietimo, laiško ir kt.) pavyzdžius. Aiškinasi, kada ir kodėl svarbu panaudoti išmonę, fantazuoti, siekti rašytinės kalbos vaizdumo, paisyti žanro ypatybių, panaudoti eiliuoto teksto elementus, dialoginę kalbą, o kada reikia rašyti lakoniškai, tik esminius dalykus. Mokantis kurti rašytinį tekstą, patartina skirti dėmesio turiniui, temos atskleidimui, minčių aiškumui ir nuoseklumui, taip pat akcentuoti rašinio originalumą, vaizdumą, naujumą, netikėtumą ir t.t. (pvz., kartą per savaitę vaikai rašo kūrybinį darbą, kuriame, pagal išankstinį susitarimą su mokiniais, vertinamas turinys, temos atskleidimas, minčių originalumas ir raiška, o rašybos klaidos toleruojamos (tačiau mokytojui skaitant rašinį, ištaisomos!). Aptariama, kad kūrybiniame darbe svarbiausia autentiška paties pasakotojo raiška, pasakojimo originalumas, naujumas, netikėtumas. Mokiniai aiškinasi, ką būtų svarbu paminėti rašant laišką draugui, seneliams, vaikų žurnalui ar į televiziją. Apie ką tinka rašyti, ką dera parašyti apie save, ko mandagu paklausti? Mokiniai rašydami atsižvelgia į tikslą, situaciją ir adresatą (bendraamžis ar suaugęs, giminaitis ar svetimas žmogus ir pan.). Nagrinėja įvairius pavyzdžius, kai autorius bando papasakoti, informuoti, aprašyti, paaiškinti, išskiria šių tekstų skirtumus. Jeigu reikia raštu perduoti tikslią informaciją, mokiniai rašo informacinį raštelį, kvietimą, skelbimą, SMS žinutę telefonu. Atkreipiamas dėmesys į perteikiamos informacijos tikslumą, lakoniškumą, mokomasi nedaugiažodžiauti, taip pat aptariamos tokiems atvejams tinkamos kalbinės raiškos priemonės. Mokydamiesi rašyti nesudėtingus nurodymus, vaikai gali pasinaudoti įvairiais nurodymais, paaiškinimais ar instrukcijomis (pvz., žaidimo). Su mokytoju aptariama, kodėl laikomasi nurodymų ir kas galėtų nutikti, jeigu jais nebūtų vadovaujamasi. Vaikai galėtų kurti savo instrukcijas, receptus. Taip pat galima nagrinėti žaidimų instrukcijas ir taisykles. Mokiniai mokosi rašyti šmaikščiai, emocingai, nuotaikingai – taip, kad skaitantysis būtų pradžiugintas, nustebintas, sujaudintas, prajuokintas. Kuriami humoristiniai rašinėliai, parodijos, anekdotai ir t.t. Mokosi tai daryti korektiškai, nesišaipant, nesityčiojant iš kitų. Drauge ugdoma vaikų tolerancija žmonių skirtingumui, „kitoniškumo“ pripažinimas.
	Savarankiškai kuria nuoseklų, rišlų pasakojimą. Į pasakojimą įterpia aprašymą.	Nusako, kas yra pasakojimas, bendrais bruožais nusako, kaip jis rašomas. Paaiškina, kad kurti pasakojimą apie patirtus, matytus ar išgalvotus įvykius gali padėti daiktai, garsai, vaizdai ir kt.
	Siekdamas perduoti žinią kuria informacinį tekstą, tiksliai ir aiškiai perteikia esminę informaciją ir detales.	Nusako, kodėl informaciniame tekste (žinutėje, kvietime, skelbime), laiške svarbu kuo tiksliau perteikti informaciją. Bendrais bruožais nusako, kuo skiriasi tekstai, rašomi pažįstamam ir nepažįstamam adresatui.
	Įdomiai, vaizdžiai, išplėtotai aprašo objektus, įvykius, reiškinius.	Paaiškina, kad kurti aprašymą gali padėti daiktai, garsai, kvapai, paveikslėliai, nuotraukos ir kt.
	Rašo išsamų aiškinamojo pobūdžio tekstą.	Nurodo, kad siekiant ką nors paaiškinti svarbu kuo tiksliau pasakyti ar parašyti, kaip ir ką daryti.
	Rašo siekdamas sužadinti skaitytojo smalsumą, emocijas.	Paaiškina, kad rašydamas ne tik perduoda žinią, dalinasi jausmais, bet ir teikia džiaugsmą, malonumą skaitytojui.
4.3. Kurti tinkamos struktūros tekstus
Gerbti skaitantįjį stengiantis rašyti taip, kad jam būtų aišku ir suprantama.	Rašo pasakojimą, kuriame yra pagrindinės struktūrinės dalys (užuomazga – veiksmo vystymasis – kulminacija – atomazga).	Paaiškina, kodėl svarbu paisyti teksto visumos bei jo struktūros reikalavimų. Nusako kiekvienos pasakojimo struktūrinės dalies paskirtį.	Mokiniai nagrinėja įvairių autorių kūrinius (tekstus) ir/ar pačių mokinių sukurtus rašinius, kuriuose yra visos struktūrinės teksto dalys. Taip pat nagrinėjami pavyzdžiai, kai kurios nors struktūrinės dalies nėra arba yra tik jos užuomazgos. Siekdami atskleisti teksto turinį mokiniai savo rašomiems tekstams kuria pavadinimus, kurie atskleidžia teksto temą, kitus, kurie atskleidžia teksto pagrindinę mintį. Taip pat kuria pavadinimus, išreikštus vaizdingu žodžiu ar posakiu, ar patarle. Aiškinasi, kokius pavadinimus pasirinko ir kodėl, kas padeda sukurti skirtingus pavadinimus. Nagrinėja informacinio teksto struktūrines dalis, specifinius informaciniam tekstui keliamus reikalavimus. Mokiniai mokosi rašyti informacinį rašinį pagal iš anksto aptartą struktūrą. Mokiniai toliau mokosi rašyti aprašymus nusakydami bendrą įspūdį apie objektą: koks jis?, detales: kaip atrodo? ir apibendrindami. Vaikai mokosi išskirti esminius aprašomo objekto bruožus (pvz., aprašydami įvairių veislių šunis, tos pačios rūšies gyvūnus), kad suprastų, kuo pasižymi aprašomas objektas, kuo jis skiriasi nuo kitų. Mokiniai atlieka įvairias pratybas, padedančias suprasti, kuo skiriasi vientisiniai sakiniai nuo sudėtinių (nevartojant sąvokų): nagrinėja mokytojo pateiktus pavyzdžius; tekstuose skirtingomis spalvomis pabraukia minėtų sakinių rūšis; patys rašo tekstus vientisiniais ir sudėtiniais sakiniais.
	Rašydamas informacinį tekstą laikosi atitinkamos struktūros.	Nurodo informacinio teksto struktūrines dalis. Paaiškina, kodėl svarbu laikytis tokios teksto struktūros.
	Aprašydamas objektą laikosi aprašymo struktūros (bendras vaizdas – detalės – apibendrinimas).	Nusako kiekvienos aprašymo struktūrinės dalies paskirtį.
	Siekdamas aiškumo sieja sakinius, pastraipas. Rašo tekstą tikslingai vartodamas tiesioginius, klausiamuosius, skatinamuosius sakinius.	Nusako, kad tekstas yra viena su kita susijusių minčių visuma. Nurodo, kad tekstą sudaro sakiniai, pastraipos. Nurodo sakinių rūšis pagal sakymo būdą, paaiškina, kada jie vartojami.
4.4. Tinkamai pasirinkti raišką
Vertinti kalbinės raiškos svarbą kaip tautinį paveldą, už kurio saugojimą atsakingas kiekvienas žmogus. Laikytis kalbos etiketo.	Rašydamas tekstą tinkamai pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą. Rašydamas vartoja sinonimus, palyginimus, frazeologizmus, perkeltinės reikšmės žodžius ir posakius.	Nurodo, kad perteikti teksto tikslą, jausmus, išgyvenimus, nuomonę, nuotaiką padės tinkamai pasirinkta kalbinė raiška. Pasako vaizdingų žodžių, posakių, sinonimų, palyginimų pavyzdžių.	Su mokiniais aptariama, kad saugodami, puoselėdami lietuvių kalbą išliksime, kaip tauta, ir tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Išsiaiškinama, kad lietuvių kalba turtinga vaizdingų žodžių ir posakių. Mokiniai, skaitydami literatūros kūrinius mokosi pastebėti įdomesnius kalbinės raiškos pavyzdžius, aiškina jų reikšmes, argumentuoja, kodėl jiems tas žodis ar posakis patiko, pasirodė įdomus, kokiame sakinyje / tekste galėtų jį panaudoti. Vaikai atlieka praktines užduotis, kai mokytojo pateiktą tekstą praplečia vaizdingais žodžiais ir posakiais, taip pat ir savo sukurtais. Susipažįsta su mokinių kalboje dažniau vartojamų žodžių sinonimais, antonimais, perkeltinės reikšmės žodžiais ir kt. Plėsdami žodyną mokiniai gali žaisti įvairius žodyną turtinančius žaidimus. Rašydami tekstą mokiniai mokosi sieti sakinius, bando pasikartojančius žodžius keisti kitais, panašios reikšmės žodžiais. Mokiniams pateikiamos situacijos, įvestys, į kurias atsižvelgdami rašydami jie turi pasirinkti adresatą ir atitinkamą žodyną. Mokiniai aiškinasi naudojimosi internetu (pvz., savo nuomonės rašymas forumuose) etiketo aspektus.
	Rašo tekstą siedamas vieną sakinį su kitu pagal prasmę, pasirinkdamas tinkamus siejamuosius žodžius.	Nusako, kad nuoseklus tekstas padeda skaitančiajam geriau jį suprasti. Paaiškina, kodėl rašytinėje kalboje reikia vengti pasikartojimų.
	Laikosi kalbos etiketo atsižvelgdamas į adresatą ir komunikavimo situaciją.	Nurodo, kaip rašant atsižvelgiama į skirtingus adresatus (bendraamžį, vyresnį, pažįstamą, nepažįstamą).
4.5. Laikytis kalbos normų
Laikytis kalbos normų, saugoti lietuvių kalbą.	Rašo tekstą laikydamasis 3–4 klasės turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos taisyklių.	Žino, kaip rašyti žodžius ar sakinius (iš išmoktų rašybos ir skyrybos atvejų).	Gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos mokiniai mokosi atlikdami įvairias užduotis: rašydami įvairių rūšių diktantus, atpasakojimus, kūrybinius darbus; skaitydami tekstus atkreipia dėmesį į tuos rašybos ir skyrybos atvejus, kurių mokomasi. Mokiniai nagrinėja ir skaito įvairius ranka parašytus tekstus (mokytojo, kito suaugusiojo, pvz., tėčio, mamos, močiutės; klasės draugų). Kartu su mokytoju aptaria savo rašyseną. Taip pat nagrinėja kompiuterio šriftus, aiškinasi, kam jų reikia, diskutuoja, kuriam tekstui kuris šriftas labiausiai tinka. Rašo įvairius tekstus skirtingais šriftais, parenka tekstams įvairias juos papildančias detales (rėmelius, pabraukimus, paryškinimus, lenteles, paveikslėlius ir pan.). Rašydami tekstą mobiliųjų įrenginių ir informacinių technologinių priemonių klaviatūra laikosi kalbos normų, aiškinasi, kad rašyti taisyklingai reikia tam, kad išsaugotume savo kalbos tradicijas ir kad kiti suprastų, ką norime pasakyti.
	Laikydamasis kalbos normų rašo įskaitomai ranka, mobiliųjų įrenginių klaviatūra.	Nusako, kad rašyti įskaitomai reikia tam, kad kiti suprastų, kas parašyta. Nurodo, kad rašant reikia laikytis kalbos normų.
4.6. Taikyti rašymo strategijas
Siekti pažinti savo rašymo gebėjimus ir juos tobulinti.	Rašo tekstą pagal susidarytą planą, užrašytą veiksmažodžių grandinę, raktinius žodžius ir pan.	Nurodo, kad sukurti nuoseklų ir rišlų tekstą padės planas, veiksmažodžių grandinė, raktiniai žodžiai ir pan.	Mokiniai mokosi sudaryti paprasčiausią rašinio planą: išsikelti klausimus pasirinktai temai ir į juos atsakyti rašant tekstą; rašyti / kurti nuoseklų tekstą pagal paveikslėlius; naudotis raktiniais žodžiais, veiksmažodžių grandine ir pan. Rašydami rašinį vaikai nevaržo savo kūrybiškumo, gali drąsiai keisti, taisyti, koreguoti. Darbą gali aptarti su mokytoju ir, jeigu reikia, dar pakoreguoti, patobulinti. Skaito, analizuoja ir vertina mokinių parašytus rašinius ir įvairių kitų autorių sukurtus rašytinius tekstus. Aptaria, kaip pavyko siekti užsibrėžtų tikslų, ar atsižvelgta į adresatą, ar nenukrypta nuo temos, ar tinkama rašytinio darbo struktūra, ar pakankama apimtis, ar visos struktūrinės dalys tinkamai išplėtotos, ar pasirinktos tinkamos kalbinės raiškos priemonės, kaip sekėsi išvengti gramatikos ir kalbos kultūros klaidų, kaip reikėtų patobulinti darbą. Mokiniai toliau mokosi rašyti tekstą iš anksto apgalvodami kūrybinio darbo etapus: temos, idėjos pasirinkimą, medžiagos rinkimą, planavimą, rašymą pagal pasirengtą planą, perskaitymą / peržiūrėjimą, redagavimą, skelbimą. Mokosi atsižvelgti į mokytojo / tėvų / klasės draugų pastebėjimus, komentarus.
	Siekdamas tobulinti kuriamą tekstą, taiso pagal iš anksto susitartus kriterijus.	Nusako, kaip tobulinti rašto darbą.

17¹.10. Turinio apimtis. 3–4 klasės. Šiame papunktyje nusakomas visų kalbinės veiklos sričių – klausymo (garsinio teksto suvokimo), kalbėjimo (sakytinio teksto kūrimo, minties reiškimo žodžiu), skaitymo (skaitymo technikos, teksto suvokimo), rašymo (rašymo technikos, teksto kūrimo) – turinys ir jo apimtis. Atskira dalimi pateikiamas kalbos sandaros pažinimo pagrindų turinys, svarbus formuojant elementarų kalbinį raštingumą. Ugdymo procese kalbos sandaros pažinimo pagrindai integruojami į visas kalbinės veiklos sritis.

17¹.10.1. Klausymas (sakytinio teksto suvokimas):

17¹.10.1.1. Klausymosi tikslai. Mokiniai mokosi klausytis ir taikyti klausymo strategijas atsižvelgdami į situaciją, tikslą (informacijai gauti, bendrauti, savo malonumui ar kt.), adresantą (ar kalba bendraamžiai, suaugusieji, pažįstami, nepažįstami ir t.t.), klausymosi kokybę (atidžiai, sąmoningai, be išankstinio nusistatymo).

17¹.10.1.2. Klausymosi veiklos pobūdis. Mokiniai mokosi klausytis, dalyvaudami pokalbiuose (dviese, mažesnėje ar didesnėje grupėje), diskusijose, mokosi išgirsti ir suprasti kalbančiojo intenciją, ketinimus. Mokiniai praktikuojasi pokalbio metu atidžiai klausytis ir nepertraukti kalbančiųjų, leisti jiems išsakyti savo mintis, nuomones, vertinimus. Mokomasi, išklausius sakytinį tekstą, paaiškinti klausomo teksto, jo dalių sąsajas, vyksmo nuoseklumą, priežastingumą. Sakytinio teksto informaciją mokomasi sieti su nežodine informacija. Atlikdami specialias klausymosi užduotis, praktikuojasi koncentruoti dėmesį, būti atidesni.

17¹.10.1.3. Teksto struktūra ir tekstų tipai. Mokiniai klausosi įvairių negrožinių (informacinių, dalykinių, publicistinių, praktinių: receptai, instrukcijos ir pan.), tautosakos ir grožinės literatūros tekstų, pokalbių, girdimų tiesiogiai arba įrašytų naudojant įvairias informacijos ir komunikacijos priemones. Klausomų tekstų turinys aktualus, susijęs su mokiniams pažįstamu ir nepažįstamu kontekstu. Klausymui parinktus tekstus aiškia ir taisyklinga lietuvių kalba (arba tarmiškai), lėtai arba vidutiniu tempu kalba (ar skaito) įvairūs klausytojai – vaikai, suaugusieji, aktoriai, žinomi žmonės ir kt. Mokomasi, klausantis oficialių ir neoficialių pokalbių, atpažinti mandagumo posakius, frazes, juos įsidėmėti, atitinkamai reaguoti.

17¹.10.2. Kalbėjimas:

17¹.10.2.1. Kalbėjimo tikslai. Kalbama atsižvelgiant į tikslą: sudominti (mokomasi pasakoti įvykius, nuotykius, sekti pasakas), informuoti (tiksliai perduoti informaciją, trumpai pristatyti objektą), apibūdinti (pateikti objekto visumą ir detales), paaiškinti (kaip kas nors veikia, kaip kas nors yra padaryta), išreikšti savo nuomonę. Mokomasi kalbėti įvairiems adresatams: bendraamžiams, vyresniems, pažįstamiems ir nepažįstamiems.

17¹.10.2.2. Kalbėjimo veiklos pobūdis. Mokiniai ugdosi monologinio ir dialoginio kalbėjimo gebėjimus. Mokomasi tinkamai dalyvauti neoficialiuose pokalbiuose, diskusijose, trumpai ar išsamiai atsakyti į klausimus, formuluoti klausimus, debatuoti (iš anksto pasirengus), debatuose užimti įvairias pozicijas: teigiančiųjų, neigiančiųjų, teisėjų, stebėtojų ir pan. Kalbėjimo (dialoginio ir monologinio) temos turėtų atitikti amžiaus grupę, būti aktualios mokiniams, susijusios su pažįstamu ir nepažįstamu kontekstu. Kuriamos mokiniams įprastos ir naujos, neįprastos kalbėjimo situacijos. Pagal galimybes kalbama ne tik realiai, bet ir virtualiai. Aptariant įvairias komunikavimo situacijas išsiaiškinama, kada reikia kalbėti itin aiškiai, konkrečiai. Mokomasi tiksliai perduoti informaciją (kas, kada, kur, kaip, kodėl). Vaidinant, žaidžiant, kuriant išgalvotas istorijas, mokomasi improvizuoti, kūrybiškai interpretuoti (perkurti, pakeisti pasakojimo pradžią, pabaigą ir t. t.), įtaigiai, raiškiai kalbėti, tinkamai intonuoti. Mokomasi vartoti būdingas žodinės ir nežodinės raiškos (pauzės, nutylėjimai, gestai) priemones.

17¹.10.2.3. Teksto struktūra ir tekstų tipai. Mokiniai mokosi kurti aiškios struktūros sakytinius tekstus (įžanga, dėstymas, pabaiga). Susipažįstama su visais tekstų tipais – pasakojimu, aprašymu, aiškinimu, argumentavimu. Susipažįstama su esmine pasakojimo savybe – dinamiškumu, mokomasi kurti pasakojimą laikantis chronologinio principo. Nagrinėjami ir kuriami sakytiniai aprašomojo tipo tekstai: susipažįstama su jų komponavimo ypatumais (visumos įspūdis ir detalės, erdvinio išdėstymo principas (arti – toli, viršus – apačia, kairė – dešinė). Mokomasi pasakoti įtraukiant aprašymo elementus. Mokomasi išsakyti savo nuomonę, ją pagrįsti. Mokiniai mokosi suprasti, kad sakinius į visumą sieja teksto tema, veikėjas, pagrindinė mintis. Mokiniai mokosi sieti sakinius vartodami jungtukus, laiko, vietos ir būdo prieveiksmius, įvardžius.

17¹.10.3. Skaitymas:

17¹.10.3.1. Skaitymo tikslai. Skaitant ir aptariant grožinius ir negrožinius tekstus, vaikų periodiką aiškinamasi, kodėl, kokiu tikslu skaitoma: pažinti, mokytis, patirti malonumą.

17¹.10.3.2. Skaitymo technika. Toliau tobulinami skaitymo gebėjimai: mokomasi pasirinkti skaitymo būdą ir tempą, daryti pauzes, tinkamai dėti loginius kirčius, skaityti ir deklamuoti raiškiai.

17¹.10.3.3. Tekstų atranka. Skaitomi vertingiausi, asmenybei ugdytis ir kultūrai pažinti svarbūs klasikinės ir šiuolaikinės (lietuvių ir kitų tautų) vaikų literatūros kūriniai ar jų ištraukos. Skaitomi mokinių suvokimo galimybes ir jų kaip skaitytojų įvairius poreikius atitinkantys negrožiniai tekstai.

Skaitoma ir aptariama:grožinių tekstų apie 70 proc. turinio apimties (tautosakos – apie 10 proc., lietuvių klasikų kūrinių vaikams – apie 10 proc., lietuvių šiuolaikinių autorių kūrinių vaikams – apie 20 proc., pasaulio vaikų literatūros klasikų kūrinių – apie 20 proc., pasaulio šiuolaikinės literatūros kūrinių vaikams – apie 10 proc.; negrožinių tekstų apie 30 proc.: publicistiniai, dokumentiniai, informaciniai ir įvairialypės informacijos (pvz., filmas, reklama, paveikslėlių istorija, elektroninis tekstas, dainovaizdis, žemėlapis) tekstai.

Programoje pateikiama privaloma literatūra. Ji suprantama kaip tekstai (ar jų ištraukos), kurie skaitomi ir aptariami pamokose. Jie sudaro tik dalį mokymosi medžiagos. Renkantis kitus tekstus remiamasi šiam mokinių amžiui rekomenduojamų skaityti kūrinių sąrašais.

Privaloma literatūra:

Pasirinktos stebuklų pasakos (pvz., iš knygos Gulbė karaliaus pati).

Pasirinktos sakmės (pvz., iš knygos Sužeistas vėjas).

A. Vaičiulaitis. Pasirinkta pasaka.

J. Degutytė. Nepalik manęs. Pasirinkti eilėraščiai.

V. Žilinskaitė. Kelionė į Tandadriką ar kitas pasirinktas kūrinys.

K. Saja. Ei, slėpkitės!

B. Vilimaitė. Pasirinktas apsakymas.

M. Vainilaitis. Bruknelė.

L. Gutauskas. Pasirinktos pasakos, pasirinkti eilėraščiai.

S. Geda. Pasirinkti eilėraščiai.

M. Martinaitis. Pelenų antelė.

H. K. Andersenas. Bjaurusis ančiukas.

A. Lindgren. Emilis iš Lionebergos, Pepė Ilgakojinė.

Ch. Nöstlinger. Nykštukas galvoje arba Ateina šuo!

Skaitant tautosakos, grožinės literatūros kūrinius, mokomasi suvokti literatūrą kaip išmonę, įžvelgti jos meninio pasaulio sąlygiškumą, vertybes. Susipažįstama su tradiciniais lietuvių liaudies pasakų personažais, mokomasi skirti liaudies ir literatūrinę pasaką.

Skaitant tautosakos tekstus stengiamasi priartėti prie natūralių jų gyvavimo būdų: sekamos pasakos, pasakojami padavimai, sakmės, menamos mįslės, žaidžiami žaidimai, dainuojamos vaikų dainos. Atkreipiamas dėmesys į poeziją, kaip savitą kalbėjimo būdą, aptariama eilėraščių nuotaikos, ritmiškumas, mokomasi raiškiai deklamuoti. Mokiniai patys bando eiliuoti. Mokomasi suprasti dramos kūrinio savitumą, skaitant vaidmenimis ar vaidinant dramos kūrinio ištrauką.

Mokomasi įžvelgti literatūros ir kitų menų ryšius: aptariama skaitomų kūrinių ir iliustracijų sąsajos, spektakliai, filmai, pastatyti pagal literatūros kūrinius.

Mokomasi vartoti naujas sąvokas (tekstas, drama, sakmė autorius, poetas, tema, pagrindinė mintis, vaizdingi žodžiai, veiksmo laikas, veiksmo vieta, pagrindinis veikėjas).

Tikslingai skaitomi negrožiniai tekstai knygoje, periodiniuose leidiniuose, internete. Aptariami pasirinkti vaikams skirtos periodikos leidiniai, televizijos ir radijo laidos, filmai, vaikų literatūros ekranizacijos, spektakliai, interneto svetainės (bent po vieną pavyzdį).

17¹.10.3.4. Skaitytojo ugdymas. Skaitydami vertingus literatūros kūrinius, mokiniai ugdosi literatūrinę, kultūrinę, estetinę nuovoką. Ugdomas knygos kaip literatūros pateikimo formos supratimas. Aptariama knygos sandara, mokomasi rasti pagrindinius bibliografinius duomenis.

17¹.10.4. Rašymas (rašymo technika, teksto kūrimas):

17¹.10.4.1. Rašymo tikslai. Aptariama rašymo svarba visuomenei, nauda žmogui ugdantis asmenybę, kūrybiškumą, lavinantis vaizduotę, praktinėje veikloje.

17¹.10.4.2. Rašymo technika. Rašoma tvarkingai, įskaitomai, pereinama prie greitesnio rašymo tempo. Rašoma kompiuterio, telefono klaviatūra.

17¹.10.4.3. Elementarūs sakinio skyrybos ir teksto struktūros atvejai. Mokomasi kuriamuose tekstuose vartoti tiesioginius, klausiamuosius, šaukiamuosius sakinius ir jų pabaigoje parašyti reikiamus skyrybos ženklus. Mokomasi pagal pavyzdį užrašyti veikėjų pokalbius, išskirti kreipinį. Mokomasi vartoti sudėtinius sakinius, parašyti kablelį prieš jungtukus kad, o, bet, tačiau.

17¹.10.4.4. Rašyba. Mokomasi taisyklingai užrašyti:

asmeninius įvardžius, asmenvardžius ir vietovardžius;

žodžius su priešdėliais iš-, į-, už-, at-, ant-, ap-, są-, san-, sam-;

žodžius su priesagomis -el-, -(i)uk-, -ykl-, -ikl-, -yn-, -in-, -yt-, -inink-, -(i)av-, -dav-, -ing-, -uot-, -ot-;

sudurtinius žodžius be jungiamųjų balsių (rugsėjis) ir su jungiamąja balse (i)a (rugiagėlė);

žodžius su mišriaisiais dvigarsiais, su dvibalsiais, su minkštumo ženklu;

paprasčiausius priebalsių asimiliacijos atvejus (dirbti – dirba, nešdavo – nešė, verkdavo – verkė, išbėgo, užsuko, apdengė, atgal ir kt.);

žmonių vardus, pavardes, miestų, kaimų, gatvių, upių, ežerų ir kt. pavadinimus;

įsidėmėtinos rašybos žodžius: mane, tave, save, manęs, tavęs, savęs, mūsų, jūsų, šiandien, vėliava, įvairus, kažkas, galbūt, turbūt, dviese, trise, keturiese, žemyn, aukštyn, rytoj, keletas, stebuklas, mąstyti, mįslingas, kąsnis, tęsinys, aukštyn, drąsa, grįžo ir jų darinius, taip pat 2 klasėje išmoktus atvejus;

daiktavardžių ir būdvardžių visus vienaskaitos ir daugiskaitos linksnius;

esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo laiko veiksmažodžius (visų asmenų);

būdo prieveiksmius;

sakinio gale parašo reikiamus skyrybos ženklus, išskiria kreipinį, atskiria neišplėstines vienarūšes sakinio dalis. Rašo kablelį prieš jungtukus o, bet, tačiau, kad; paprasčiausius dialogo skyrybos atvejus.

17¹.10.4.5. Teksto kūrimas. Mokomasi kurti prasmingus tekstus raštu. Kuriamo teksto turinys turi atitikti temą, užduotį. Mokomasi rašyti rišliais sakiniais (sieti vieną sakinį su kitu pagal prasmę, pasirinkti tinkamus siejamuosius žodžius); nekartoti tų pačių žodžių, išskyrus kartojimą kaip stilistinę priemonę (pvz., ėjo ėjo ir priėjo; lipo lipo ir įlipo į dangų; graži graži kaip saulės dukra) ir kt.; pasakoti vaizdžiai. Mokomasi taisyti, tobulinti parašytą tekstą: netiksliai pavartotą žodį pakeičia tikslesniu; išbraukia pasikartojantį, netinkamą sakinį, prireikus įrašo žodžių, papildo parašytą tekstą. Taikomi 3–4 klasės turinio apimtimi numatyti rašybos ir skyrybos atvejai. Laikomasi kalbos etiketo (tinkamai pasirenkami žodžiai ir posakiai) atsižvelgiant į adresatą ir komunikavimo situaciją.

Pasakojimo kūrimas. Mokomasi rašyti išgalvotą arba asmenine patirtimi grįstą pasakojimą: 1) pagal paveikslėlių seriją; 2) pagal pateiktą pradžią ir pabaigą; 3) savarankiškai keičiant, perdarant mokytojo pateiktą planą; 4) pagal pasakojimo gaires; 5) pagal perskaityto literatūros kūrinio pavyzdį; 6) pagal savarankiškai sudarytą planą. Vertinant pasakojimą atsižvelgiama į su mokiniais aptartus ar susitartus pasakojimo kūrimo kriterijus (pvz., temos atskleidimą; teksto vientisumą ir nuoseklumą; pasakojimo struktūrą (užuomazga – veiksmo vyksmas – kulminacija – atomazga); teksto kalbinę raišką; išmoktų rašybos ir skyrybos atvejų taikymą).

Atpasakojimo rašymas. Mokant rašyti atpasakojimą rašomas nuoseklus, rišlus tekstas (autoriaus teksto iki 100 žodžių). Mokomasi naudotis klausimais, planu, veiksmų grandine.

Informacinio teksto (žinutės, kvietimo, skelbimo), laiško rašymas. Mokomasi parašyti žinutę, kvietimą, skelbimą, sveikinimą atsižvelgiant į tikslą ir adresatą. Išskiriamos tokios šiems tekstams būdingos struktūrinės dalys:

laiško – data, kreipinys, pasisveikinimas, atsisveikinimas, parašas (savo vardo ir / ar pavardės užrašymas);

skelbimo, kvietimo – kreipinys, tikslas, vieta, laikas, apranga (ir / ar kitos detalės), parašas (savo vardo ir / ar pavardės užrašymas);

žinutės – kreipinys, tikslas, laikas, vieta, parašas (savo vardo ir / ar pavardės užrašymas).

Aprašymo rašymas. Naudojantis regos, girdėjimo, lytėjimo, uoslės, skonio pojūčiais mokomasi detaliai aprašyti objektą (daiktą, gyvūną ir kt.), įvykį, reiškinį. Galima naudotis pavyzdžiu, planu, vaizdinėmis priemonėmis ar kt. Mokomasi laikytis aprašymo struktūros (bendras vaizdas – detalės – apibendrinimas). Mokomasi aprašymą ar jo detales įterpti į pasakojimą.

Paaiškinimo rašymas. Mokomasi parašyti išsamų paaiškinimą, kaip kas nors daroma arba kaip kur nors nueiti, nuvažiuoti.

17¹.10.5. Kalbos sandaros pažinimas:

17¹.10.5.1. Garsas. Lietuvių kalbos garsų rūšys: balsiai, priebalsiai, dvigarsiai (dvibalsiai, mišrieji dvigarsiai). Klausantis raiškiai deklamuojamų ar skaitomų tekstų, dainuojamų liaudies dainų, taip pat deklamuojant, skaitant, dainuojant įtvirtinamas ir praplečiamas supratimas apie lietuvių kalbos garsinę sandarą: balsius, priebalsius, ilguosius, trumpuosius balsius, dvibalsius, supažindinama su mišriaisiais dvigarsiais ir sąvoka mišrusis dvigarsis. Mokomasi išgirsti ir suprasti garsų sąskambius eiliuotoje kalboje. Toliau tobulinama tartis: taisomi tarties trūkumai, pagal pavyzdį mokomasi taisyklingai kirčiuoti sunkiau kirčiuojamus žodžius, jų kirčiavimą pasitikrinti žodyne.

17¹.10.5.2. Žodis. Reikšminės žodžio dalys. Kalbos dalys: veiksmažodis, daiktavardis, būdvardis, prieveiksmis; sinonimai, antonimai, perkeltinės reikšmės žodžiai; asmenvardžiai ir vietovardžiai. Supažindinama su sąvokomis: giminiški žodžiai, šaknis, galūnė, priesaga, priešdėlis. Mokomasi skirstyti žodžius reikšminėmis žodžio dalimis, žymėti sutartiniais ženklais. Mokomasi sudaryti naujus priešdėlinius, priesaginius žodžius ir juos tinkamai vartoti tekste. Aiškinamasi, kaip kaitomi veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, mokomasi tinkamai vartoti įvairias jų formas.

17¹.10.5.3. Sakinys. Mokomasi kelti klausimus sakinio žodžiams, t. y. rasti ryšius tarp sakinio žodžių; pagal sakymo tikslą sudaryti tiesioginius, klausiamuosius, skatinamuosius sakinius (terminų tiesioginis, klausiamasis, skatinamasis mokiniai nevartoja, tik paaiškina, kad vienais sakiniais galima pasakoti įvykį, kitais – ko nors paklausti, paprašyti, trečiais – paraginti ir t. t.). Mokosi taisyklingai intonuoti sakinius. Mokomasi sakinyje rasti veiksnį (išreikštą daiktavardžio ar asmeninio įvardžio vardininku), tarinį (išreikštą asmenuojamąja veiksmažodžio forma) ir juos tinkamai pažymėti sutartiniais ženklais. Mokomasi nagrinėti sakinį, tinkamai keliant klausimus sakinio žodžiams; vartoti neišplėstinius ir išplėstinius sakinius.

17¹.10.5.4. Tekstas. pasakojamojo teksto sandara, planas; gyvūnų, daiktų aprašymas; samprotavimo elementai mokinių kalboje. Mokomasi sudaryti pasakojamojo teksto planą, suprasti pasakojimo (kaip teksto tipo) sandarą, sukurti pasakojimą, kuriame būtų užuomazga – veiksmo vyksmas – kulminacija – atomazga. Susipažįstama su gyvūnų, daiktų aprašymo vartojimu tekste. Aptariami skaitomi literatūros kūriniai, jų ištraukos, atsakoma į klausimus, remiamasi teksto žodžiais arba išsakoma nuomonė, vertinama, praktiškai pradedamas vartoti samprotavimas kaip teksto tipas.

17¹.10.5.5. Abstrakčiosios sąvokos ir jų raiška (nevartojant sąvokų):

Veiksmas, jo pradžia, tąsa. Veiksmas dabartyje, praeityje, ateityje, reiškiamas asmenuojamomis veiksmažodžio formomis. Būsenos raiška vardažodžių vardininku. Skatinimas, reiškiamas liepiamąja nuosaka.

Subjektas, reiškiamas vardažodžių vardininku ir elementariais žodžių junginiais.

Objektas, reiškiamas vardažodžių galininku, kilmininku, adresato naudininku.

Požymis, reiškiamas būdvardžiais, įvardžiais, skaitvardžiais.

Priklausomybė, reiškiama kilmininko linksniu ir įvardžiais.

Kiekybė, reiškiama kiekiniais pagrindiniais ir dauginiais skaitvardžiais ir kiekio prieveiksmiais.

Vieta, reiškiama vardažodžių vietininku, prieveiksmiais, prielinksninėmis konstrukcijomis.

Laikas, reiškiamas prieveiksmiais, vardažodžių galininku ir įnagininku, prielinksninėmis konstrukcijomis, elementariais šalutiniais sakiniais.

Būdas, reiškiamas prieveiksmiais.

Priežastis, reiškiama prieveiksmiais, nesudėtingomis prielinksninėmis konstrukcijomis ir šalutiniais sakiniais.

Tikslas, reiškiamas bendratimi ir vardažodžių kilmininku.

Neigimas, reiškiamas neigiamosiomis dalelytėmis ir priešdėliais.

Lyginimas, reiškiamas būdvardžių, prieveiksmių laipsniais ir lyginamosiomis konstrukcijomis.

Klausimas, klausiamieji žodeliai, klausiamoji intonacija.

Kreipinys. Kreipinio raiška šauksmininku.

Abstrakčiųjų sąvokų raiškos pradinėje ugdymo pakopoje turi būti mokomasi tik praktiškai vartojant reikiamas žodžių formas ir gramatikos konstrukcijas, dažniausiai pagal pateiktus modelius ir klausimus, pačių sąvokų nevartojant. Jos pateikiamos mokytojams, vadovėlių autoriams.

17¹.11. Pasiekimų vertinimo požymiai. 3–4 klasės.

Šioje lentelėje pateikiami apibendrinti orientaciniai trijų lygių – patenkinamo, pagrindinio ir aukštesniojo – mokinių dalyko žinių ir supratimo, dalyko veiklos sričių gebėjimų bei vertybinių nuostatų ugdymosi kokybiniai aprašai. Jais vadovaujamasi priimant sprendimus apie mokinių pasiekimus ir daromą pažangą. Remiantis nurodytais mokinių pasiekimų lygių požymiais mokytojas gali vertinti esamus (tarpinius) mokinių pasiekimus, daryti išvadas pateikiant apibendrinamuosius vertinimo aprašus pusmečio, metų ar kito laikotarpio pabaigoje. Pasiekimų lygių požymiai taikytini ir kasdieniam diagnostiniam vertinimui (nustatyti esamą situaciją), kad būtų galima spręsti, kiek mokinys jau yra pasiekęs ir ko jis dar turėtų siekti ateityje.

Lygiai                               Pasiekimų sritys		Patenkinamas	Pagrindinis	Aukštesnysis
Žinios ir supratimas		Žinios paviršutiniškos ir fragmentiškos: mokinys atgamina įsimintą informaciją, atpažįsta kai kurias sąvokas, visuotinai priimtus susitarimus ir taisykles, tačiau dar negeba tikslingai vartoti sąvokų, sistemingai laikytis susitarimų ir taisyklių.	Žinios suprastos ir taikomos: mokinys supranta ir daugeliu atvejų tinkamai vartoja sąvokas, paaiškina visuotinai priimtus susitarimus ir taisykles, daugeliu atvejų jų laikosi.	Žinios išsamios ir sistemingos: mokinys supranta ir tiksliai vartoja sąvokas, paaiškina visuotinai priimtus susitarimus ir taisykles, sistemingai jų laikosi.
Gebėjimai	Klausymas	Padedamas išgirsta ir įvardija garsinę informaciją; nurodo, apie ką kalbama grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose; klausosi pašnekovo ne visada atidžiai, padedamas įvardija kalbėtojo intencijas; išklauso kalbantįjį, laikosi mandagaus bendravimo susitarimų; susieja klausomo teksto dalis, įvardija įvykius. Padedamas įvertina išgirstą informaciją, ją komentuoja. Padedamas nurodo, ko neišgirdo ir nesuprato.	Klausosi, išgirsta ir supranta garsinę informaciją. Klausydamasis supranta grožinių ir negrožinių tekstų turinį. Atidžiai klausosi pašnekovo, palaiko pokalbį, supranta kalbėtojo intencijas. Atidžiai bei efektyviai klausosi, gerbia kito nuomonę, laikosi klausymosi kultūros. Susieja klausomo teksto dalis, vyksmo nuoseklumą, priežastingumą. Kritiškai vertina išgirstą informaciją, komentuoja jos pagrįstumą / nepagrįstumą, faktų, įvykių galimumą / negalimumą ir pan. Nurodo, ko klausydamasis nesuprato.	Išgirsta ir nesunkiai supranta garsinę informaciją. Klausydamasis supranta grožinių ir negrožinių tekstų esmę, pagrindinę mintį. Dėmesingai klausosi, palaiko ir plėtoja pokalbį, įžvelgia gilesnes kalbančiojo intencijas; efektyviai klausosi, pripažįsta ir toleruoja skirtingas nuomones; įžvelgia klausomo teksto pagrįstumą. Kritiškai vertina išgirstą informaciją, vertina jos patikimumą. Moka paaiškinti, kodėl klausydamasis ko nors nesuprato.
	Kalbėjimas	Kalba stengdamasis atsižvelgti į komunikavimo situaciją, tikslą, adresatą, laikytis mandagaus bendravimo susitarimų, bet ne visuomet pasirenka tinkamas kalbos priemones. Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose, klausia, atsako. Perduoda informaciją, mokytojo padedamas ją patikslina, paaiškina. Nuosekliai pasakoja. Taisyklingai taria, kirčiuoja dažnai vartojamus žodžius. Taiko mokytojo nurodytas strategijas, mokosi mokytojo vadovaujamas.	Kalba atsižvelgdamas į komunikavimo situaciją, tikslą, adresatą, laikosi kalbos etiketo. Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose, klausia, atsako, reiškia savo nuomonę. Tiksliai perduoda informaciją, taikydamas mokytojo pasiūlytus būdus ir priemones. Nuosekliai, vaizdžiai pasakoja, siekdamas sudominti. Apibūdina objektus išskirdamas visumą ir detales. Paaiškina laikydamasis nurodyto principo. Daugeliu atvejų taisyklingai taria, kirčiuoja, pasirenka tinkamus žodžius minčiai išreikšti. Taiko mokytojo nurodytas strategijas, klausiamas apmąsto savo kalbėjimo veiklą; paaiškina, kas sekėsi, kas – ne, kodėl, mokytojo padedamas padaro išvadas, kaip galėtų tobulinti savo gebėjimus.	Kalba atsižvelgdamas į komunikavimo situaciją, tikslą, adresatą, pasirenka tinkamą žodinę ir nežodinę raišką, laikosi kalbos etiketo. Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose, klausia, atsako, reiškia savo nuomonę, ją pagrindžia. Tiksliai perduoda informaciją, tinkamai pasirinkdamas būdus ir priemones. Įtaigiai pasakoja, siekdamas sudominti. Apibūdina objektus išskirdamas visumą ir detales, palygindamas su kitais. Paaiškina taikydamas pasirinktą principą iš nurodytų. Taisyklingai taria, kirčiuoja, pasirenka tinkamus žodžius minčiai išreikšti. Taiko tinkamas strategijas, apmąsto savo kalbėjimo veiklą, mokytojo padedamas planuoja, kaip tobulins savo kalbėjimo gebėjimus.
	Skaitymas	Sąmoningai skaito, supranta, ką perskaitė. Skaitydamas tekstus, randa nurodytą informaciją, atsako į klausimus, atskleidžiančius teksto supratimą: nurodo veiksmo vietą ir laiką, įvykius, įvardija veikėjus, juos trumpai apibūdina. Daro teksto dalį ar visumą apibendrinančias išvadas: nusako teksto temą, aptaria aiškiai atpažįstamas įvykių ir poelgių priežastis ir pasekmes, nurodo tekste įvardytas vertybes. Pasako savo nuomonę apie tekstą remdamasis asmenine patirtimi.	Skaito sąmoningai, sklandžiai. Skaitydamas tekstus, randa svarbiausią informaciją ir detales, interpretuoja ir daro platesnio apibendrinimo reikalingas išvadas: nusako teksto temą, įvardija negrožinio teksto tikslą, suformuluoja aiškiai išsakytą pagrindinę mintį, apibūdina grožinio teksto nuotaiką, veikėjus ir jų poelgių motyvus, nurodo vertybes. Atpažįsta turinio apimtimi nurodytas kalbinės raiškos priemones ir siekia paaiškinti jų funkcijas. Pasako savo nuomonę apie tekstus, remiasi patirtimi, mėgina lyginti juos su kitais tekstais.	Skaito sklandžiai, sąmoningai, įvairiais būdais (garsiai, tyliai, perbėgdamas akimis). Skaitydamas tekstus, randa ir sieja svarbiausią informaciją ir detales, interpretuoja įvykius ir veikėjų veiksmus, įvardydamas priežastis, motyvus, jausmus. Daro teksto visumą apibendrinančias išvadas: nurodo negrožinio teksto tikslą, formuluoja pagrindinę teksto mintį, temą, aptaria vertybes. Atpažįsta turinio apimtimi nurodytas kalbinės raiškos priemones ir paaiškina jų paskirtį. Išsako savo nuomonę ir ją pagrindžia.
	Rašymas	Naudodamasis pagalba rašo tekstą, kurio turinys iš dalies atitinka nurodytą temą ir užduotį. Tekste daug rišlumo, nuoseklumo trūkumų, dėl to tekstą suprasti sunku. Rašydamas iš dalies atsižvelgia į teksto struktūros reikalavimus (gali būti pateikta arba ne teksto užuomazga ir elementariai aprašytas veiksmo vyksmas). Rašydamas tekstą vartoja neutralius žodžius ir frazes. Daro nemažai sisteminių bei atsitiktinių klaidų iš turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos atvejų. Mokytojo padedamas bando rašyti pagal planą, taisyti savo darbą.	Rašo gana rišlų tekstą, kurio turinys atitinka nurodytą temą, užduotį. Siekdamas aiškumo sieja sakinius, pastraipas, gali pasitaikyti nuoseklumo trūkumų. Iš dalies laikomasi teksto struktūros logikos, bet gali nebūti kurios nors teksto struktūrinės dalies. Rašo siekdamas sužadinti skaitytojo smalsumą, emocijas, nors ne visada pavyksta. Dažniausiai tinkamai pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą, adresatą. Pavartoja vaizdingų žodžių ir posakių. Daro keletą sisteminių bei atsitiktinių klaidų iš turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos atvejų. Dažniausiai savarankiškai rašo pagal planą, bando taisyti savo darbą.	Rašo rišlų tekstą, kurio turinys atitinka nurodytą temą, užduotį. Siekdamas aiškumo sieja sakinius, pastraipas. Laikosi teksto struktūros logikos, yra visos teksto struktūrinės dalys. Rašo siekdamas sužadinti skaitytojo smalsumą, emocijas. Tinkamai pasirenka raišką, atitinkančią teksto turinį, tikslą, adresatą. Vartoja vaizdingus žodžius ir posakius. Daro vieną kitą atsitiktinę klaidą iš turinio apimtimi numatytų gramatikos, leksikos, rašybos ir skyrybos atvejų. Savarankiškai rašo pagal planą, taiso savo darbą.
Nuostatos		Nusiteikęs domėtis lietuvių kalba, jos vartojimu; stengiasi išgirsti ir suprasti, kas kalbama, siekia aiškiai reikšti savo mintis; mokytojo paskatintas stengiasi skaityti vertingesnes knygas; suvokia, kad skaitymo, rašymo, kalbėjimo, klausymo gebėjimus reikia nuolat tobulinti.	Stengiasi domėtis lietuvių kalba, jos galimybėmis, išskirtinumu, savitumu; stengiasi girdėti ir suprasti, kas kalbama; siekia aiškiai, tiksliai, savitai, įtaigiai reikšti mintis žodžiu ir raštu; nori pasirinkti ir skaityti tik vertingas knygas; stengiasi nuolat tobulinti savo kalbinę raišką, skaitymo, rašymo, klausymo gebėjimus.	Labai domisi lietuvių kalba, jos savitumu, išskirtinumu, vartojimo galimybėmis; stengiasi girdėti ir adekvačiai suprasti, kas kalbama, siekia reikšti mintis ne tik aiškiai ir tiksliai, bet vaizdžiai, raiškiai, sklandžiai; savo iniciatyva ieško vertingų trokštamų knygų; siekia savarankiškai tobulinti ir turtinti savo kalbinę raišką, skaitymo, rašymo, klausymo gebėjimus.

1.6.5. Pakeičiu 18 punkto pirmąją pastraipą ir ją išdėstau taip:

„18. Tautinių mažumų gimtosios kalbos“.

1.6.6. Pakeičiu 18.1. papunktį ir jį išdėstau taip:

„18.1. Bendrosios nuostatos. Tautinių mažumų gimtųjų kalbų mokymo Lietuvoje tikslus, uždavinius ir turinį lemia skirtinga situacija, nes mokyklos funkcionuoja kitoje, ne savo tautos, kalbinėje ir visuomeninėje kultūrinėje aplinkoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes tautinių mažumų kalbų ugdymo turinys bei procesas įgauna keletą svarbių aspektų:

18.1.1. siekiama suvokti priklausomybę savo tautai, išsaugoti ir puoselėti etnokultūrinį tautinei mažumai priklausančių asmenų identitetą, gimtosios kalbos mokymasis, skaitomi grožinės literatūros tekstai siejami su tautinės mažumos kultūros paveldu bei tradicijomis, skatinamas domėjimasis šių dienų savo tautos kultūra. 

18.1.2. tautinių mažumų gimtosios kalbos mokymasis glaudžiai sietinas su socialiniu kultūriniu Lietuvos kontekstu, pilietiškumu; akcentuojamos  gimtosios ir lietuvių, slavų ir baltų kultūrų bei tradicijų sąsajos, savosios bendruomenės Lietuvoje istorija, tautosaka ir etnokultūra;  

18.1.3. svarbi ugdymo turinio dalis – lenkų ir rusų kalbų Lietuvoje ypatumai. Skiriama nemažai laiko ir dermės gimtosios kalbos kultūrai, gimtosios kalbos sąveikai su lietuvių bei kitomis kalbomis.“

1.6.7. Pakeičiu 18.2 papunktį ir jį išdėstau taip:

„18.2. Tikslas. Svarbiausias tautinių mažumų gimtųjų kalbų, kaip mokomojo dalyko, tikslas – sudaryti sąlygas įgyti komunikavimo ir kultūrinės kompetencijos pagrindus.“

1.7. Pakeičiu 3 priedą:

1.7.1. Pakeičiu 4.1 papunktį ir jį išdėstau taip:

„4.1. Kalbinio ugdymo sritį sudaro šie mokomieji dalykai: lietuvių gimtoji kalba; tautinių mažumų gimtosios kalbos; gestų kalba; lietuvių valstybinė kalba; lietuvių kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems; pirmoji užsienio kalba; antroji užsienio kalba; užsienio kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems.“

1.7.2. Papildau 4.1¹ papunkčiu:

„4.1¹. Kalbinio ugdymo sritį sudaro šie mokomieji dalykai: lietuvių kalba ir literatūra; tautinių mažumų gimtosios kalbos; gestų kalba; lietuvių kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems; pirmoji užsienio kalba; antroji užsienio kalba; užsienio kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems.“

1.7.3. Pakeičiu 5.2 papunktį ir jį išdėstau taip:

„5.2. Mokantis kalbų vyksta dalykų integracija, nes kalbos temos yra iš įvairių gyvenimo sričių. Kalbos mokomasi per visus mokomuosius dalykus.“

1.7.4. Pakeičiu 5.3 papunktį ir jį išdėstau taip:

„5.3. Ugdymo procese reikėtų atsižvelgti į tai, kad vienos kalbos pamokose išugdyti gebėjimai turi būti perkeliami mokantis kitos kalbos. Mokiniai skatinami lyginti kitas kalbas su gimtąja, atkreipiamas dėmesys į kalbų panašumą ir skirtumus.“

1.7.5. Papildau IV¹skyriumi:

„IV¹. LIETUVIŲ KALBA IR LITERATŪRA: MOKINIŲ PASIEKIMAI, TURINIO APIMTIS, VERTINIMAS.

8¹. Lietuvių kalba ir literatūra.

8¹.1. Bendrosios nuostatos.

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikslus ir uždavinius, mokinių pasiekimus, ugdymo turinio apimtį, pateikti orientacines ugdymo veiklas.

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo mokykloje paskirtis – suteikti mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros (kultūros) pagrindus, būtinus mokinio moralinei, kultūrinei, tautinei bei pilietinei brandai. Lietuvių kalbos ir literatūros teikiami humanitarinės kultūros pagrindai mokiniui yra reikalingi tam, kad jis gebėtų savarankiškai mąstyti ir apsispręsti, siektų asmeninio gyvenimo prasmės, ateityje kartu su kitais atsakingai kurtų valstybės kultūrinę bei politinę tikrovę. Lietuvių kalba ir literatūra ugdo kūrybingumą ir vaizduotę, stiprina asmens ir tautos kūrybines galias, padeda susiformuoti vertybines ir estetines nuostatas.

Lietuvių kalbos ir literatūrinis (kultūrinis) ugdymas perduoda mokiniams Lietuvos pasakojimą – tautinei ir pilietinei bendruomenei svarbius ženklus, vaizdinius, idėjas, vertybes, „bendrąsias vietas“, idealus – ir taip užtikrina tradicijos tęstinumą, stiprina asmens tapatybę ir jungia įvairios kilmės mokinius į solidarią Lietuvos visuomenę. Šis mokomasis dalykas apima ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis Lietuvoje kurtus tekstus, atskleidžia jų sąsajas, parodo Lietuvos kultūros tradicijos įvairovę ir daugiabalsiškumą. Kartu jis atveria mokiniams Europos kultūros tradiciją, supažindina su Europos kultūros svarbiausiais ženklais ir vaizdiniais, atskleidžia jos antikines ir krikščioniškąsias ištakas. Jis padeda atrasti, patirti, išgyventi, suprasti literatūrą kaip kalbos meną.

Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas atveria mokiniams pamatines dorybes ir skatina jomis grįsti savo gyvenimą, ugdytis sąžiningumą, orumą ir savigarbą, atsakomybę už viešą žodį ir veiksmą. Mokiniai ugdosi pilietinę poziciją, gebėjimą atpažinti propagandą, manipuliavimą žodžiais ir vaizdais.

Išskirtinę mokomojo dalyko paskirtį lemia kalbos ir literatūros kaip žodžio meno ypatinga ugdomoji reikšmė. Kalboje slypi šimtmečiais kurtas tautos pasaulis: bendruomenės pasaulėjautos ir pasaulėžiūros bruožai, dorinės nuostatos, būdo savybės, istorinės patirtys ir gyvenimo išmintis. Todėl norint suprasti savo tautos, savo pilietinės bendruomenės kalbą nepakanka suvokti jos sistemą, išmokti gramatikos ir taisyklingos vartosenos, bet reikia būti sąmoningu kūrybinio, dvasinio proceso dalyviu. Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas turi padėti mokiniui tokiu dalyviu tapti.

8¹.2. Dalyko tikslas ir uždaviniai.

8¹.2.1. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo tikslas – padėti mokiniams suvokti ir ugdytis lietuvių kalbą kaip svarbią savo tapatybės dalį, Lietuvos visuomenės bendravimo būdą; atrasti literatūrą kaip asmeninei egzistencijai svarbią kultūros sritį, ugdytis savarankišką ir kūrybišką požiūrį į literatūrą; suvokti save kaip lietuvių kalbos, literatūros ir kultūros paveldėtoją, puoselėtoją ir kūrėją; ugdytis laisvo, atsakingo asmens savimonę.

8¹.2.2. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo uždaviniai – sudaryti sąlygas, kad mokydamiesi lietuvių kalbos ir literatūros mokiniai:

8¹.2.2.1. suprastų kalbos sistemą, įgustų reikšti mintis, kurti tekstus žodžiu ir raštu taisyklinga, aiškia bei turininga kalba, atrastų lietuvių kalbos teikiamas kūrybos galias;

8¹.2.2.2. atrastų skaitymo malonumą, suvoktų literatūrą kaip meną, lavintųsi estetinę pajautą, įžvelgtų literatūros jungtis su kitais menais;

8¹.2.2.3. susipažintų su lietuvių ir kitų tautų literatūra, su lietuvių tautosaka, kitais Lietuvos kultūrai svarbiais tekstais, jų kalbine įvairove, iškiliomis kultūros asmenybėmis, kultūrai reikšmingais istoriniais įvykiais;

8¹.2.2.4. susipažintų su Europos kultūros tradicija, jos ištakomis; įžvelgtų jungtis tarp lietuvių ir užsienio literatūros kūrinių;

8¹.2.2.5. remdamiesi literatūra formuotųsi moralines nuostatas, suvoktų sąžiningumo, teisingumo, ištikimybės, pilietinės atsakomybės bei kitų žmogaus dorybių grožį, jų svarbą bendruomenės gyvenime, ugdytųsi šias dorybes;

8¹.2.2.6. domėtųsi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, kritiškai vertintų informaciją, pateikiamą įvairiais informacijos kanalais, lavintųsi savarankiško mąstymo gebėjimus.

8¹.3. Kompetencijų ugdymas(is).

Mokydamiesi lietuvių kalbos ir literatūros mokiniai ugdosi bendrąsias (asmeninę, kultūrinę, mokėjimo mokytis, komunikavimo, socialinę pilietinę, pažinimo bei kūrybiškumo) kompetencijas ir dalykines (lingvistinę, diskurso ir literatūrinę) kompetencijas. 

8¹.3.1. Bendrųjų kompetencijų ugdymas(is).

8¹.3.1.1. Asmeninę kompetenciją mokiniai ugdosi mokydamiesi pažinti save ir kitą, suprasti ir išreikšti mintis, jausmus, išgyvenimus, patirtis, aiškindamiesi svarbias vertybes ir idėjas bei apsispręsdami jų atžvilgiu.

8¹.3.1.2. Kultūrinę kompetenciją mokiniai ugdosi skaitydami ir analizuodami literatūros (kultūros) tekstus, išreikšdami savo kultūrinę patirtį pačių kuriamais tekstais. 

8¹.3.1.3. Mokėjimo mokytis kompetenciją mokiniai ugdosi savarankiškai atlikdami tiriamuosius darbus, atsirinkdami reikalingą informaciją įvairiuose šaltiniuose, ją sistemindami ir vertindami, planuodami savo mokymąsi ir ugdydamiesi skaitymo kultūrą.

8¹.3.1.4. Komunikavimo kompetenciją mokiniai ugdosi įgydami bendrąjį kalbinį ir funkcinį raštingumą, viešai reikšdami savo požiūrį ir jį pagrįsdami, mokydamiesi išklausyti ir suprasti kitų požiūrius ir argumentus, užmegzti ir plėtoti dialogą, dalyvauti diskusijoje.

8¹.3.1.5. Socialinę pilietinę kompetenciją mokiniai ugdosi pažindami ir analizuodami viešąją Lietuvos erdvę, mokydamiesi suprasti visuomenės idėjas ir vertybes, bendruomenės gyvenimo problemas ir galimus jų sprendimo būdus, ugdydamiesi atsakomybės jausmą.

8¹.3.1.6. Pažinimo kompetenciją mokiniai ugdosi skaitydami ir analizuodami grožinius ir negrožinius tekstus, ieškodami jungčių tarp kultūros reiškinių, kūrinių, idėjų ir raiškos, mokydamiesi suprasti kalbos sistemą, tekstų struktūros modelius.

8¹.3.1.7. Kūrybiškumo kompetenciją mokiniai ugdosi interpretuodami kūrinius, žodžiu ir raštu kurdami įvairių žanrų ir tipų tekstus, išbandydami skirtingas kalbinės raiškos priemones, atlikdami tiriamuosius darbus.

8¹.3.2. Dalykinių kompetencijų ugdymas(is).

Mokydamiesi lietuvių kalbos ir literatūros mokiniai ugdosi dalykines (lingvistinę, diskurso ir literatūrinę) kompetencijas.

8¹.3.2.1. Lingvistinę kompetenciją mokiniai ugdosi aiškindamiesi kalbos sistemą, jos dėsnius, mokydamiesi fonetikos, gramatikos (morfologijos ir sintaksės), leksikos, žodžių darybos, rašybos, skyrybos, ugdydamiesi gebėjimus taisyklingai ir tinkamai vartoti kalbą.

8¹.3.2.2. Diskurso kompetenciją mokiniai ugdosi suvokdami, kaip tarpusavyje siejami atskiri prasminiai teksto elementai, kokios jų sąsajos su visu diskursu, kaip tomis sąsajomis kuriama prasmė, kaip sakiniai jungiami, kai jie susiję laiko, erdvės, priežasties ir pasekmės ir kt. ryšiais, kaip plėtojama tema, pateikiami argumentai, kaip formuluojama pagrindinė mintis, kaip parenkamas registras, kuriamas tam tikras funkcinis stilius.

8¹.3.2.3. Literatūrinę kompetenciją mokiniai ugdosi skaitydami ir nagrinėdami įvairių žanrų ir laikotarpių lietuvių ir užsienio autorių kūrinius, mokydamiesi apibūdinti veikėjus, lyginti ir vertinti jų charakterius, idėjas, požiūrius ir vertybes, išsakydami savo požiūrį apie perskaitytą kūrinį, jį vertindami.

8¹.4. Nuostatos, žinios ir gebėjimai, mokinių pasiekimai.

8¹.4.1. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo turiniu ugdomos kompetencijos suprantamos kaip nuostatų, žinių ir gebėjimų visuma. Mokydamiesi lietuvių kalbos ir literatūros (kultūros) mokiniai ugdosi šias nuostatas:

8¹.4.1.1. vertinti kalbą kaip savęs ir pasaulio suvokimo būdą, bendruomenės pasaulėjautos ir pasaulėžiūros, istorinės patirties ir gyvenimo išminties reiškėją ir saugotoją;

8¹.4.1.2. vertinti lietuvių kalbą kaip svarbią Lietuvos piliečio tapatybės dalį, kultūros raiškos būdą ir viešojo bendravimo priemonę; suprasti lietuvių kalbos svarbą asmenybės ugdymuisi, saviraiškai, bendruomenės tapatybei ir jausti atsakomybę už savo kalbos turinį;

8¹.4.1.3. ugdytis asmeninį ryšį su lietuvių kultūros tradicija, gerbti ir vertinti kitų tautų kultūras, suprasti savo kultūrą kaip vertingą pasaulio kultūrų įvairovės dalį;

8¹.4.1.4. vertinti literatūrą kaip šaltinį, turtinantį asmens emocijas ir intelektą, ugdantį vaizduotę ir mąstymą; skaitant ir analizuojant literatūros kūrinius formuotis etines ir estetines vertybes;

8¹.4.1.5. semtis iš meno kūrinio gyvenimo išminties, mokytis geriau pažinti savo jausmus, mintis, išgyvenimus, patirtis, įsitikinimus, vertybines nuostatas; branginti asmens ir tautos laisvę, tiesą, draugystę, bendruomenės solidarumą, asmens sąžiningumą, teisingumą, dorumą, atsakingumą kaip pamatines vertybes;

8¹.4.1.6. plėtoti savo kūrybinius gebėjimus ir mąstymo įgūdžius; plėsti akiratį, mokytis mąstyti savarankiškai ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus;

8¹.4.1.7. nuolat lavintis gerus kalbinius įgūdžius, ugdytis sąmoningo skaitymo ir turiningos raiškos poreikį; vertinti kalbos įgūdžius kaip mokymosi įgūdžių pagrindą.

8¹.4.2. Mokinių pasiekimai ir jų vertinimas. 

Žinios ir gebėjimai, kuriuos turi būti susiformavę dauguma mokinių, baigiančių atitinkamą kalbos ir literatūros ugdymo koncentrą, yra pateikiami pagal ugdymo sritis (kalbėjimas ir klausymas, skaitymas ir rašymas, kalbos pažinimas).

Vertinami mokinių komunikavimo ir teksto suvokimo gebėjimai, kalbos ir literatūros žinios, gebėjimai kurti tekstus taisyklinga sakytine ir rašytine kalba.

Mokymosi pasiekimuose, kurie nurodyti prie 5–6, 7–8, 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentrų, pateiktas pagrindinis pasiekimų lygis. Patenkinamą pasiekimų lygį mokiniai pasiekia, jei demonstruoja gebėjimus, žemesnius nei nurodyta pagrindinio lygio mokymosi pasiekimuose. Aukštesnįjį pasiekimų lygį pasiekia tie mokiniai, kurie geba suprasti sudėtingesnius tekstus, atlikti sudėtingesnes užduotis. Mokinių teksto suvokimo pasiekimų vertinimas priklauso nuo nagrinėjamų tekstų sudėtingumo, gebėjimų atsakyti į tam tikrų tipų ir sudėtingumo klausimus, nuo užduočių atlikimo lygmens. Todėl tekstų suvokimo, kaip mąstymo gebėjimų, skirstymas į patenkinamą, pagrindinį ir aukštesnįjį pasiekimų lygį, vertinant kalbos ir literatūros mokymosi pasiekimus, apibūdinamas kokybiniais, o ne kiekybiniais skirtumais. Programoje yra pateikiami konkretūs kalbėjimo, diktanto, atpasakojimo, rašinio vertinimo aprašai.

8¹.5. Integravimo galimybės.

8¹.5.1. Kalbos ir literatūros jungtys.

Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas nuosekliai grindžiamas kalbos ir literatūros siejimu, nes literatūra teikia pagrindą kalbai suvokti ir vartoti. Iš literatūros mokomasi ne tik pažinti žmogų ir pasaulį, suprasti kultūros tradiciją, bet ir prasmingai kalbėti. Literatūra atveria mokiniams lietuvių kalbos kūrybines galias. Literatūros skaitymas, jos analizė ir interpretacija ugdo asmens kalbą. Kalbos reikšmių ir prasmių analizė padeda mokiniams įgyti literatūrinį bei kultūrinį raštingumą.

Mokant kalbos būtina mokiniams perteikti ne tik kalbos sistemą, bet ir kalboje slypintį tautos pasaulį – lietuvių kalbos saugomas prasmes, kultūrinę bendruomenės atmintį. Kalbos ugdymas grįstinas mokiniui reikšmingu turiniu. Tad pamokose kalbą ir literatūrą sieja tiek mokiniams aktualios bendros temos, tiek bendri kultūros tekstai. Kalbai ugdyti pasitelkiami privalomi ir pasirenkami literatūros tekstai: tautosakos, grožinės ir populiariosios mokslo literatūros, eseistikos, publicistikos, Lietuvos viešosios erdvės ir kultūrinio gyvenimo tekstai.

Tiek per kalbos, tiek per literatūros pamokas mokiniams atveriama kultūrinių kovų už lietuvių kalbą, už jos išsaugojimą istorija. Parodoma, kaip per amžius lietuvių raštija ir literatūra gynė ir kūrė lietuvių kalbą. Pati kalba išryškinama kaip istoriškai kintantis tautos kūrinys.

8¹.5.2. Lietuvių kalbos ir literatūros integracija su kitais dalykais.

Kalbinio ir literatūrinio ugdymo ryšius su kitais mokomaisiais dalykais lemia bendroji kultūrinė kalbos reikšmė: kalba perimamas, kuriamas ir perduodamas visų dalykų turinys. Taigi kalbinis ugdymas teikia pagrindus sėkmingam kitų dalykų mokymuisi.

Ypač glaudžiai sietinas lietuvių kalbos ir literatūros dalykas su istorija: tik derinant šiuos mokomuosius dalykus įmanoma mokiniams perteikti Lietuvos pasakojimą, padėti suvokti Lietuvos istorinę raidą, jos kultūros tradiciją. Tautinių mažumų mokyklų mokiniams būtina išryškinti jų gimtosios kalbos ir literatūros ryšius su lietuvių kalbos ir literatūros dalyku: atkreipti dėmesį į bendrą, visą krašto visuomenę telkiančią tradiciją, šią tradiciją kūrusius bendrus autorius ir bendrus tekstus. Kalbos ir literatūrinis ugdymas neatskiriamas nuo meno dalykų – dailės, muzikos, teatro, kino: juos sieja bendra meno ženklų kalba ir bendras dėmesys Lietuvos menų raidai. Mokiniams padedama suprasti šios kalbos universalumą ir įvairovę. Jie mokomi perskaityti ir interpretuoti literatūros kūrinių inscenizacijas ir ekranizacijas, suvokti melodijos svarbą dainai.

Kalbos žinios, įgytos lietuvių kalbos ir literatūros pamokose, padeda mokiniams suprasti užsienio kalbų sistemas ir sėkmingai šių kalbų mokytis. Lietuvių kalbos pamokose nagrinėjamos temos ir problemos turi kultūrinį, pilietinį, dorovinį ir filosofinį pobūdį: jas svarstant svarbu pasitelkti etikos, tikybos, pilietiškumo pagrindų dalykų patirtis. Ugdant loginį ir kūrybinį mąstymą lietuvių kalba sietina su matematika. Informacijos paieška, naudojimasis elektroninėmis žodynų versijomis, elektroninėmis mokymo(-si) priemonėmis, teksto rengimas kompiuterinėmis programomis, pristatymų kūrimas suartina lietuvių kalbos ir literatūros pamokas ir su informacinėmis technologijomis.

8¹.6. Dalyko struktūra.

Lietuvių kalbos ir literatūros programoje ugdymo turinys pateikiamas koncentrais: 5–6, 7–8, 9–10 (gimnazijų I–II) klasės. Kiekvieno koncentro turinį sudaro santykinai atskirtos, bet ugdymo procese integruojamos sritys: kalbinis ir literatūrinis (kultūrinis) ugdymas.

8¹.6.1. Kalbinis ugdymas apima kalbos vartojimo ugdymą ir kalbos sistemos pažinimą. Nurodomi kiekvieno koncentro kalbos vartojimo ugdymo mokymosi pasiekimai, turinio apimtis ir ugdymo veiklos bei kalbos sistemos pažinimo mokymosi pasiekimai, turinio apimtis ir ugdymo veiklos. Pastarosios yra pateikiamos atskirai, nes bazinio raštingumo įgūdžiai yra iš esmės psichomotoriniai ir turi formavimosi etapus, kurie sudaro atskirą sistemą.

Kalbos sistemos pažinimo temos skirstomos pagal konkrečias klases ir pateikiamos nuosekliai, kad būtų matyti tęstinumas, sistemingumas. Į kalbinį ugdymą įtrauktos ir mokslo metų pradžioje svarbios kalbos žinių kartojimo bei įgūdžių įtvirtinimo temos. 

Kiekvienoje klasėje mokiniai nuosekliai įgyja vis sudėtingesnių kalbos vartojimo įgūdžių. Kalbos vartojimo įgūdžiai, ugdomi literatūros pamokose, yra susiję su meninio stiliaus tekstų nagrinėjimu ir, be kalbos vartojimo, turi ir literatūrinio ugdymo tikslų. Literatūros pamokose skaitomi ir negrožiniai kultūros tekstai, jie taip pat susiję su literatūra, apima jos kontekstą. Tačiau grožinė literatūra neaprėpia visos šiuolaikinių tekstų įvairovės, neatskleidžia technologijų teikiamų galimybių. Negrožinių tekstų skaitymui, klausymui ar stebėjimui ir klausymui, įvairiems bendravimo kontekstams yra skirta kalbos vartojimo ugdymo dalis.

8¹.6.2. Literatūrinio (kultūrinio) ugdymo dalyje yra nurodyti kiekvieno koncentro literatūros mokymosi pasiekimai, turinio apimtis ir ugdymo veiklos. Literatūros turinys pateiktas taip, kad mokiniai, sudominti literatūra, jiems artimomis ir aktualiomis skaitomų tekstų temomis ir problemomis, būtų nuosekliai įvesdinami į lietuvių ir kitų Europos tautų kultūros pasaulį. Todėl literatūros turinys 5–6 ir 7–8 klasėse yra grindžiamas teminiu principu. Siekiama, kad mokiniai nagrinėtų visų literatūros rūšių, įvairių žanrų kūrinius. Klasikos kūriniai aktualizuojami, su jais siejama šiuolaikinė literatūra. Klasikos tekstai padeda mokiniams susipažinti su Lietuvos kultūrinio pasakojimo fragmentais, to pasakojimo reikšme nūdienai.

Literatūros kūriniai ar jų ištraukos atrinkti atsižvelgiant į mokinių amžių, kūrinių vertę ir svarbą. Į programą įtraukti nacionaliniu mastu įvertinti šiuolaikiniai lietuvių autorių kūriniai. Siekiama, kad mokiniai pažintų svarbiausias lietuvių kultūros temas, sužinotų apie išskirtines asmenybes. Siekiant jungčių su vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programa, abiejų programų tęstinumo, 9–10 (gimnazijų I–II) klasėse chronologiškai pateikiamos Antikos ir Viduramžių literatūros temos. Ugdant kalbinį ir kultūrinį raštingumą analizuojami ir negrožiniai tekstai, susiję su literatūros kūriniais, autoriais, Lietuvos kultūrai reikšmingomis asmenybėmis, istoriniais įvykiais (7–8, 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentruose). Literatūros kontekstas padeda mokiniams suprasti ir įvertinti esminius Lietuvos kultūros aspektus. Negrožiniai tekstai turėtų padėti suprasti literatūros procesą.

5–6 ir 7–8 klasių literatūros ugdymo turinys sudarytas laikantis teminio ir probleminio nuoseklumo. Temos išskirtos remiantis programoje numatytais ugdymo tikslais, menine literatūros verte ir su ja susijusiomis kompetencijomis: asmenine ir kultūrine. Į turinio apimtį įtraukti meniškai vertingi, tinkami pagal amžių skirtingų žanrų kūriniai. Atsižvelgiant į daugiau susikaupimo ir atidaus skaitymo įgūdžių reikalaujančių, sudėtingesnių kūrinių supratimo gebėjimų ugdymą, įtraukti ir sudėtingesni skirtingų žanrų kūriniai. Atsižvelgiant į meninės raiškos įvairovės suvokimo ugdymą, įtraukti skirtingų laikotarpių ir žanrų prozos, dramos kūriniai (tragedija, drama), klasikinė ir modernioji poezija. Atsižvelgiant į negrožinių tekstų supratimo gebėjimų ugdymą, įtraukta dalis skirtingų laikotarpių ir žanrų negrožinių kultūros tekstų (kalba, viešas laiškas, dienoraštis, atsiminimai).

5–6, 7–8 klasių literatūrinio ugdymo turinio struktūra: temos, siūlomi nagrinėjimo aspektai, privalomų autorių kūriniai, kiti kultūros tekstai, skaitymui ir kalbos ugdymui rekomenduojami papildomi kūriniai, kurie praplečia ir pagilina literatūrinę patirtį, žinias ir supratimą. Rekomenduojamų kūrinių dalį mokytojai su mokiniais gali papildyti vertybiniu ir meniniu požiūriu vertingais kūriniais, pasirinktais savo nuožiūra.

9–10 (gimnazijų I–II) klasių literatūros ugdymo turinys sudarytas laikantis chronologinio ir teminio bei probleminio nuoseklumo. 9–10 (gimnazijų I–II) klasės literatūros turinys susiejamas su 11–12 (gimnazijų III–IV) klasių literatūros turiniu. Jis apima šiuolaikinės kultūros ir literatūros ištakas – lietuvių tautosaką ir mitologiją, Antiką, Bibliją, Viduramžius ir archetipinių vaizdinių, siužetų, temų, idėjų interpretacijas klasikinėje ir šiuolaikinėje lietuvių ir užsienio literatūroje. Dėmesys sutelkiamas į etinį, visuomeninį literatūros (tautosakos) turinį ir jo estetinę raišką. Kūriniai (grožiniai ir negrožiniai tekstai) parinkti remiantis programoje numatytais ugdymo tikslais, menine literatūros verte ir su ja susijusiomis kompetencijomis: asmenine, kultūrine, socialine pilietine. Siūlomais nagrinėjimo aspektais nėra siekiama aprėpti visų kūrinyje atspindėtų aspektų: juos mokytojai renkasi patys. Siūlomi temų aspektai neriboja laisvės, bet padeda aktualiai perskaityti privalomus ir kontekstinius kūrinius.

9–10 (gimnazijų I–II) klasių literatūros ugdymo turinio struktūra: horizontalioje lentelės grafoje pateiktos siūlomos nagrinėjimo temos, skirtos kūrinio prasmėms ir meninei vertei suprasti; pirmoje lentelės grafoje pateikti privalomų autorių kūriniai, tautosakos, kultūros tekstai; antroje lentelės grafoje pateikti savarankiškam skaitymui ir kalbos ugdymui rekomenduojami kūriniai, kurie praplečia ir pagilina literatūrinę patirtį, žinias ir supratimą; trečioje grafoje pateikti siūlomi nagrinėjimo aspektai.

Literatūrinio ugdymo veiklos, nurodytos po kiekvieno koncentro literatūros ugdymo turinio, apima daugumą galimų užduočių ir pateikia tinkamų tokioms užduotims atlikti mokymo(si) metodų ir būdų pavyzdžių, atsižvelgiant į mokinių amžiaus tarpsnius ir suteikiant galimybę individualizuoti ir diferencijuoti įvairių ugdymosi poreikių turinčių mokinių mokymo(si) procesą.

Literatūrinio ugdymo veiklos yra sugrupuotos pagal pagrindinius darbo su kūriniais etapus: pirminis susipažinimas su literatūros (kultūros) kūriniu ir teksto suvokimas; kūrinių ir jų kontekstų analizė, lyginimas, interpretacija; kūrinio vertinimas ir apibendrinimas arba baigiamieji ir kūrybiniai darbai. Literatūrinio ugdymo veiklos yra rekomendacinio pobūdžio.

Per literatūros pamokas naujos žinios yra geriau įsisavinamos ir gebėjimai būna tvirtesni, jeigu medžiaga pateikiama žodžiu, raštu, garso ir vaizdo priemonėmis. Patartina pasitelkti įvairiausius analizavimo aspektus, diskusijas ir kūrybinį rašymą, įvairius kalbinės raiškos būdus (grupinio darbo pristatymai, pranešimai, kalbos, diskusijos), vaidinimą, inscenizavimą, kurie ugdo teksto interpretavimo, mokinių viešojo kalbėjimo gebėjimus, drąsą ir pasitikėjimą savimi.

Siekiant ugdyti komunikavimo ir mokymosi mokytis kompetencijas, patartina pasitelkti aktyvaus mokymosi metodus (tiriamuosius darbus, probleminį, projektinį darbą ir kt., mokiniams suteikti galimybę mokytis savarankiškai, poromis, grupėse, siekiant ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius ir pareigos jausmą, skatinti kitų atliktų darbų vertinimą ir savo pažangos įsivertinimą.

8¹.7. Didaktinės nuostatos.

Kalbos ir literatūros ugdymas remiasi sistemiškumo ir sąmoningumo, integracijos ir interpretacijos, komunikacijos ir bendradarbiavimo didaktinėmis nuostatomis.

8¹.7.1. Remiantis sistemiškumo ir sąmoningumo nuostata siekiama, kad mokiniai mokytųsi suprasti lietuvių kalbą kaip sistemą. Kalbos pažinimo ugdymo turinys pateiktas tokia tvarka, kad žinios apie kalbą sudarytų tam tikrą sistemą, kuri mokiniams padėtų skirti bendruosius dalykus nuo atskirų ir suvokti kiekvieno kalbos fakto vietą kalbos lygmenų hierarchijoje. Sisteminis lietuvių kalbos pažinimo ugdymo turinys kiekviename koncentre pradedamas žemiausiu kalbos lygmeniu ir baigiamas aukščiausiu (garsas – žodis – sakinys), kiekvienas kalbos mokslo skyrius (fonetika, morfologija, sintaksė) taip pat išlaiko savo vidinę logiką. Remiantis sistemiškumo ir sąmoningumo nuostata pateikiamas ir literatūros kurso turinys: 5–6 ir 7–8 klasių literatūros ugdymo turinys sudarytas laikantis teminio ir probleminio nuoseklumo pagal paaugliams artimas patirtis, vertybinį ir visuomeninį literatūros turinį, kad mokiniai būtų nuosekliai įvesdinami į Lietuvos ir Europos kultūros pasaulį; 9–10 (gimnazijų I–II) klasių literatūros turinys, sudarytas laikantis teminio ir probleminio bei chronologinio nuoseklumo, tuo būdu ne tik susiejamas su chronologiškai pateiktu 11–12 (gimnazijų III–IV) klasių literatūros turiniu, bet ir siekia lavinti mokinių kultūrinį istorinį sąmoningumą.

8¹.7.2. Integracijos ir interpretacijos nuostata skatina atsižvelgti ne tik į vidines kalbos ir literatūros sąsajas bei įvairių mokomųjų dalykų ryšius, bet ir į humanitarinio ugdymo ir mokinio asmenybės brendimo integralumą bei kūrybinių galių plėtotę. Tai atitinka lietuvių kalbos ir literatūros dalyko paskirtį – suteikti mokiniams humanitarinio išsilavinimo pagrindus, būtinus asmens moralinei, kultūrinei, pilietinei brandai, atverti kultūrinius prasmės šaltinius ir padėti formuotis vertybines nuostatas, kurtis prasmingas asmeninio gyvenimo gaires. Integracijos ir interpretacijos nuostata atveria galimybes į mokinį žvelgti kaip į savarankišką asmenį, gebantį ugdytis kūrybinį požiūrį į kalbą ir literatūrą, vertinti įvairius kūrinius, kultūrinius reiškinius ir suvokti jų sąsajas su dabartimi.

8¹.7.3. Komunikacijos ir bendradarbiavimo nuostata akcentuojama ne tik komunikacinė kalbos funkcija, bet ir jos taikymas gyvenime, t. y. bendradarbiavimas su kitais žmonėmis. Mokymasis yra socialinė veikla – dalijamasi patirtimi, keičiamasi nuomonėmis, kartu atliekami įvairūs darbai. Tai suteikia galimybę pasitikrinti ir praplėsti savo suvokimą, ugdo kūrybinį ir kritinį mąstymą, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Bendradarbiavimu paremtos mokymosi formos skatina mokinių aktyvumą, ugdo savarankiškumą ir atsakomybę už mokymąsi. Svarbu, kad bendradarbiaudami mokiniai praktiškai (ir intuityviai) mokosi visų kalbinės veiklos rūšių – klausymo, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo – strategijų, padedančių jiems geriau suprasti, struktūruoti informaciją, ją perteikti ir kurti. Tai ugdo gebėjimą komunikuoti žodžiu ir raštu, gerina skaitymo ir rašymo pasiekimus, skatina įvairios kilmės mokinių tarpusavio supratimą ir prisideda prie solidarios visuomenės kūrimo.

8¹.8. Kalbinis ir literatūrinis ugdymas(is) 5–6 klasių koncentre.

8¹.8.1. Mokymosi pasiekimai, baigus 6 klasę.

Gebėjimai Ugdymo sritys	Kalbėjimo ir klausymo gebėjimai
Komunikavimas	Aiškiai taria, kalba girdimai, taisyklingai, tinkamu tempu. Glaustai išdėsto tai, ką išgirdo ar perskaitė. Užduoda klausimus apie tai, ką išgirdo ar perskaitė, ir geba į juos atsakyti. Geba nuosekliai papasakoti įvykį, žodžiu apibūdinti daiktą, gyvūną, vietą ir asmenį, paaiškinti nesudėtingą procesą, samprotauti apie perskaitytus kūrinius. Tinkamai vartoja stilistines ir retorines kalbinės raiškos priemones. Geba išsakyti požiūrį, diskutuoti konkrečia tema, mandagiai prieštarauti, pagrįsti savo poziciją. Mandagiai ir tinkamai reiškia savo nuomonę apie įvykius, reiškinius ar tekstus. Aptaria klausymosi, bendravimo telefonu ir saugaus elgesio internete taisykles; tinkamai bendrauja dirbdami poromis ir grupėje, telefonu, paštu, elektroniniu paštu ir socialiniuose tinkluose.
Atpasakojimas ir pristatymas	Atpasakoja kūrinį išsamiai, jei reikia, naudodamiesi planu ar reikšminiais žodžiais. Atpasakoja aiškiai, nuosekliai, turininga kalba vientisos kompozicijos istorijas, paremtas literatūros tekstais, realaus gyvenimo arba vaizduotės sukurtais įvykiais; pasakoja istorijas pagal piešinius (arba piešinių ciklą), paaiškina jų turinį. Geba sekti pasaką, pasakoti padavimą, moka patarlių ir mįslių, gali atmintinai deklamuoti eilėraščius, raiškiai skaityti trumpus prozos fragmentus, kūrinio ištraukas vaidmenimis; prasmingai, raiškiai, tiksliai, sklandžiai perteikti tekstą, jo mintį ir nuotaiką. Geba pasakyti trumpą kalbą ar paruošti pristatymą.
Skaitymo ir rašymo gebėjimai
Teksto suvokimas	Supranta perskaitytų tekstų turinį ir paskirtį. Geba palyginti skirtingus tekstus, užduoti klausimų. Atpažįsta skirtingų funkcinių stilių tekstus, jų būdingiausius kalbinės raiškos ypatumus. Nurodo teksto struktūrines ir grafines savybes (pvz., žodžių paryškinimas, esminiai žodžiai, svarbiausios frazės, saitai, elektroniniai meniu, piktogramos) ir jomis naudojasi siekdami greitai rasti informaciją ir geriau ją suprasti. Naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais, įskaitant žodynus ir elektroninius šaltinius, randa reikalingą informaciją. Vartoja programoje numatytus lingvistinius ir teksto analizės terminus.
Literatūros (kultūros) pažinimas	Vertina skaitymą; per metus yra perskaitę ne mažiau kaip dešimt meniškai vertingų, 5–6 klasėms rekomenduojamų arba savarankiškai pasirinktų lietuvių ir užsienio literatūros prozos, poezijos, dramos knygų, kuriomis remdamiesi geba formuotis dorovines nuostatas ir skaitymo įgūdžius.  Supranta, kad literatūra yra esminė tautos kultūros dalis, kad ugdo asmens estetinius jausmus, pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas. Aptaria perskaityto kūrinio autoriaus biografiją, kūrinio turinį, menines ypatybes, veikėjų charakterius taip pat kaip ir savo įspūdžius, jausmus ir patirtis. Analizuoja, interpretuoja kūrinius, supranta siužeto pagrindinę liniją, pagrindinio ir antraeilių veikėjų ryšius, meninės kalbos savitumą. Geba suvokti ir įvardyti skaitymo metu patirtus jausmus, pažintas vertybes. Supranta ir vertina skirtingus požiūrius, kurie išryškėja skaitant literatūros kūrinius. Aptaria Lietuvos kultūros reiškinius, literatūrinį (kultūrinį) kūrinio kontekstą: lietuvių tautosaką – jos savitumą ir vertę, pirmąją lietuvišką knygą, spaudos draudimą ir knygnešystę, tautinį atgimimą, tautos himną.
Kūrinio visumos supratimas	Skaitymo strategijų taikymas: formuluoja skirtingų tipų klausimus iš perskaityto teksto; atsako į klausimus iš teksto savais žodžiais arba cituodami; sudaro teksto turinio planą, naudodamiesi klausimais, trumpomis formuluotėmis, esminiais žodžiais. Kūrinio meninės raiškos aptarimas: aptaria kūrinio grafines, fonines, leksines ypatybes; gali paaiškinti patarlių, priežodžių, frazeologizmų reikšmes. Kūrinyje vaizduojamojo pasaulio suvokimas: aptaria kūrinio visumą, siedami įvykius, laiką ir vietą; remdamiesi kūriniu apibūdina veikėjų išvaizdą, charakterio ir elgesio ypatybes, analizuoja veikėjų ryšius, vertina jų poelgius moralės požiūriu, lygina su savo elgesiu. Kūrinio prasmių supratimas: apibrėžia kūrinio (ištraukos) svarbiausias idėjas ir suformuluoja pagrindinę mintį; aptaria kūrinio temą, pagrindinius įvykius, veikėjų charakterius, jų problemas bei vertybes; gali paaiškinti eilėraščių, apsakymų, draminių kūrinių, atitinkančių vaikišką patirtį, prasmę. Kūrinio interpretacija: remdamiesi visu kūriniu ar ištrauka, išreiškia ir pagrindžia savo nuomonę, pateikdami tinkamus pavyzdžius iš teksto ar asmeninio gyvenimo. Žodyno plėtimas: ieško informacijos, aiškindamiesi nežinomų žodžių reikšmes ir išmoksta tuos žodžius vartoti.
Supažindinimas su literatūros teorijos sąvokomis	Teksto žanrai, tipai, struktūra: padavimas, pasakėčia, literatūrinė pasaka, apsakymas, apysaka, eilėraštis, inscenizacija, himnas, drama, aprašymas, pasakojimas, samprotavimas; įžanga, dėstymas, pabaiga. Kūrinio prasmių lygmuo: tema, pagrindinė mintis. Kūrinio vaizduojamasis pasaulis: veiksmo laikas, veiksmo vieta, pagrindinis veikėjas, pasakotojas, lyrinis „aš“, siužetas, užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, veikėjų dialogai. Kūrinio meninė raiška: posmas, eiliuota kalba, rimas, vaizdingi žodžiai, antonimas, sinonimas, deminutyvas, epitetas, įasmeninimas (personifikacija), alegorija, frazeologizmas, palyginimas, kartojimas, retorinis klausimas.
Teksto kūrimas	Rašo įskaitomai, reikšdami mintis ir jausmus sklandžia, aiškia, turtinga kalba. Kurdami tekstus, tikslingai vartoja sinonimus ir frazeologizmus, prireikus tinkamai pasitelkia antonimus. Rašo rišlius pasakojimus iš savo patirties, paisydami laiko ir priežastinio nuoseklumo ir pasakojimus pagal įvykių reikšmingumą. Geba įterpti į pasakojimą tiesioginę kalbą, pasakoti pirmuoju ir trečiuoju asmeniu. Aprašo daiktą, gyvūną, žmogų, apibūdina vietą, išreikšdami bendrą įspūdį, tikslingai panaudodami detales ir vertindami. Rašo samprotaujamojo pobūdžio kūrybinius darbus, taikydami trinarę rašinio kompoziciją (įžanga, temos plėtojimas, pabaiga). Savarankiškai arba naudodamiesi patarimais susiranda informaciją tekstui kurti bibliotekoje ar internete. Geba informaciją atsirinkti (palyginti, vertinti), tinkamai nurodo informacijos šaltinį. Taiko pagrindines rašymo strategijas (apmąsto ir planuoja, rašo juodraštį, jį tobulina ir taiso). Geba rašyti laiškus (taip pat el. laiškus ir žinutes) ir užpildyti paprastas formas (anketas). Veda skaitytojo užrašus (pvz., dviejų pusių dienoraštį). Rašo atpasakojimus (išsamiuosius, glaustuosius, atrenkamuosius; laisvuosius) ir įvairius kūrybinius darbus (pagal vaizdinę medžiagą ir pan.).
Kalbos pažinimo gebėjimai
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys	Tekste atpažįsta sinonimus, frazeologizmus, randa žodžius, galinčius turėti antonimus, supranta perkeltines žodžių reikšmes, geba paaiškinti jų paskirtį. Geba parinkti sinonimų įvairių kalbos dalių žodžiams, pasakyti nemažai antonimų porų, sugalvoti su jais sakinių. Gali pateikti įvairių frazeologizmų, suvokia, kur ir kada juos tiktų pavartoti. Geba naudotis reikiamais žodynais ir žinynais; naudodamiesi žodynais gali paaiškinti jiems aktualių vardų, pavardžių, vietovardžių kilmę. Gali bendrais bruožais paaiškinti, kuo skiriasi bendrinė kalba ir tarmės, atpažįsta pagrindines tarmes, geba nurodyti jų arealus.
Fonetikos, kirčiavimo ir morfologijos žinių taikymas, taisyklinga tartis ir rašyba	Skiria, taisyklingai taria ir rašo ilguosius ir trumpuosius balsius, dvibalsius ir dvigarsius, kietuosius ir minkštuosius priebalsius; jų tarimą ir rašymą geba paaiškinti remdamiesi taisyklėmis. Atpažįsta ir geba paaiškinti įvairius priebalsių supanašėjimo ir susiliejimo atvejus, taisyklingai juos taria ir rašo. Geba nustatyti kirčiuotą skiemenį, taisyklingai kirčiuoja (nagrinėtus atvejus). Klausydamiesi bendraamžių pastebi tarties trūkumus ir juos pataiso. Paaiškina žodžių sandarą ir rašybą. Geba atlikti žodžių sandaros ir darybos analizę. Taisyklingai taria ir rašo šaknies balsius; taiko nosinių balsių rašybos žodžių šaknyse taisykles. Taisyklingai taria ir rašo būdvardžių laipsnių priesagas ir įvardžiuotines galūnes. Nurodo daiktavardžių ir būdvardžių darybos būdus; nustato darybos reikšmę. Gali paaiškinti priesagų -elis, -ėlis, -esys, -enybė, -iava, -ykla, -ymas, -imas, -yba, -uotas, -otas, -inis, -ingas, -iškas reikšmes, moka šias priesagas tinkamai vartoti ir taisyklingai rašyti. Gali paaiškinti žodžių su priešdėliais są- (san-, sam-), į- (in-, im-), api-, apy- rašybą, moka šiuos žodžius tinkamai vartoti ir taisyklingai rašyti. Taisyklingai rašo tikrinius sudėtinius pavadinimus. Atpažįsta daiktavardį, būdvardį, veiksmažodį, prielinksnį, jungtuką ir tinkamai juos vartoja; nurodo ir paaiškina daiktavardžio, būdvardžio, veiksmažodžio gramatinius požymius. Moka linksniuoti, taisyklingai vartoja ir rašo daiktavardžių ir būdvardžių linksnius (ir įvardžiuotinių formų), veiksmažodžio laikų ir nuosakų priesagas bei asmenų galūnes, prieveiksmių (būdo, laiko, vietos) priesagas, laipsnių priesagas. Taisyklingai taria ir kirčiuoja nagrinėtas daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių formas. Taisyklingai vartoja prielinksnius pas, per, į, ant bei polinksnį dėka.
Sintaksės žinių taikymas, taisyklinga skyryba	Skiria sakinių rūšis pagal komunikacinį tikslą, taisyklingai juos skaito. Skirsto sakinius žodžių junginiais, atpažįsta pagrindinį ir priklausomą žodį. Atpažįsta pagrindines ir antrininkes sakinio dalis, kelia joms klausimus; geba paaiškinti raišką. Taisyklingai skiria vienarūšes sakinio dalis. Atpažįsta vientisinį ir sudėtinį sakinius. Taisyklingai skiria nesudėtingus sudėtinio sakinio atvejus. Taisyklingai skiria paprastus tiesioginės kalbos atvejus. Randa sakinyje kreipinį, taisyklingai jį skiria. Taisyklingai vartoja žodžių junginius (atstovauti kam?, atitikti ką?, atsisakyti ko?, domėtis kuo?, prisitaikyti prie ko?, turtingas ko?), tinkamai vartoja sakinių siejimo priemones. Geba atpažinti nagrinėtas sakinio dalis, sakinių tipus ir rūšis; sintaksiškai nagrinėja vientisinius ir sudėtinius sakinius. Moka skyrybos taisykles, atpažįsta skirtinas konstrukcijas. Jas atpažindami naudojasi intonacijos, sakinio prasmės ir raiškos orientyrais. Pateikia nurodytos sandaros ir funkcijos sakinių, turiningais sakiniais iliustruoja nagrinėtas skyrybos taisykles. Rašydami tekstą geba taikyti įgytas skyrybos žinias, tinkamai suvokia intonacijos ir skyrybos santykį.

8¹.8.2. Kalbos vartojimo ugdymo turinio apimtis ir ugdymo(si) veiklos 5–6 klasių koncentre.

Turinio apimtis		Ugdymo(si) veiklos
Kalbėjimas ir klausymas
Klausymosi taisyklės. Aktyvus klausymasis. Aiškaus bei taisyklingo kalbėjimo ir tinkamos intonacijos etiketas. Nežodinis bendravimas (laikysena, mimika). Pokalbio pradžios ir pabaigos etiketas.  Požiūrio išsakymo ir prieštaravimo etiketas. Kalbėjimo situacijos – viešoji ir asmeninė erdvė, tikslai ir adresatas – suaugusieji, bendraamžiai.  Pristatymas, jo situacija ir tikslai (kam, kas ir kodėl pristatoma). Tinkamo žodyno pasirinkimas. Bendravimo telefonu ir internete elgesio taisyklės. Internetas kaip pavojaus šaltinis.		Klausymosi taisyklių sudarymas ir priėmimas. Aktyvaus klausymosi pratybos (pasitikslinimas, perklausimas ir kt.). Atpasakojimas (mokytojo aiškinimo / klasės draugo pasakojimo / išklausyto įrašo). Kalbėjimo aiškumo, tempo, garsumo, intonacijos ir bendros laikysenos pratybos (garso ir vaizdo įrašų analizė). Taisyklingos tarties ugdymo veiklos. Vaidmeniniai žaidimai, inscenizavimas. Požiūrio išsakymas dirbant poromis ar grupėmis, diskutavimas konkrečia tema, prieštaravimas, savo pozicijos pagrindimas. Temos pristatymas ir atsakymai į klausimus aiškiai tariant ir tinkamai intonuojant pagal nurodytas / pasirinktas kalbėjimo situacijas. Pristatymai. Draugų darbo vertinimas, pripažinimas ir korektiški patarimai darbui tobulinti. Tinkamo bendravimo telefonu, paštu, elektroniniu paštu ir socialiniuose tinkluose pratybos, žinučių rašymas.
Skaitymas ir tekstų kūrimas (žodžiu ir raštu)
Skaitymas balsu: skaitymo girdimumas, aiškumas, tempas, pauzės ir intonacija. Raiškusis skaitymas: prasmingas, sklandus teksto minties ir nuotaikos perteikimas.	Artikuliacijos lavinimo ir taisyklingo kvėpavimo pratimai. Skaitymo technikos tobulinimas, kreipiant dėmesį į tinkamą galvos ir viso kūno padėtį, skaitymo tempą, pauzes ir intonaciją (Švariakalbės ir greitakalbės / Žaidimai patarlėmis ir priežodžiais / Raiškus mįslių minimas / poezijos ir prozos tekstų skaitymas).
Tikslingas skaitymas. Pasirengimas skaityti, dėmesingas skaitymas. Skaitymo malonumas, įdomumas. Tikslingas skaitymas iš naujo. Atidusis (įdėmusis) skaitymas. Vadovėlių medžiaga: apibrėžimai, taisyklės, instrukcijos, lentelės, schemos, žemėlapiai, jų sudarymas ir suvokimas. Pažintinis (apžvalginis) skaitymas. Spaudiniai: knygos, laikraščiai ir žurnalai, jų sandara. Ieškomasis skaitymas. Žodynai ir žinynai, jų sandara ir naudojimas.	Įdomių knygų atradimas ir pristatymas / savarankiškas pasirinktos knygos skaitymas klasėje ir namuose su numatytomis užduotimis pristatymui ir bendrai klasės diskusijai. Savo ir kitų skaitymo stebėjimas ir vertinimas. Skaitytojo užrašų vedimas. Knygos pristatymas supažindinant su knygos autoriumi, siužetu, veikėjais, svarbiausiomis mintimis. Išsamus grožinio ir negrožinio teksto atpasakojimas / atsakymai į klausimus savais žodžiais, cituojant arba iš atminties pasakant teksto frazę ar pastraipą. Vadovėlių medžiagos skaitymas ir komentavimas. Sąvokos apibrėžimo analizė / vadovėlio rašymo žaidimas. Įvairių spaudinių paskirties ir struktūros pristatymas (porinis arba grupinis darbas). Skaitymo rekomendacijos klasės draugams. Nežinomų žodžių reikšmių ir reikiamos informacijos radimas žodynuose, žinynuose ar kituose šaltiniuose.
Pagrindinės informacijos radimo strategijos. Vaizdinės ir tekstinės informacijos šaltiniai ir jų patikimumas. Reportažinės fotografijos, karikatūros, antraštės. Reklama: vaizdo ir teksto įtaigumas, reklama vaikams. Internetas kaip akiračio plėtimo priemonė ir informacijos šaltinis. Svarbi ir nesvarbi informacija. Naujausios informacijos perdavimo galimybės. Televizijos ir radijo laidų specifika ir įvairovė. Tikslingas jų žiūrėjimas ar klausymasis. Programų gidai.	Papildomos informacijos radimas. Šaltinio nurodymas. Skirtingų šaltinių informacijos palyginimas, svarbios ir nesvarbios informacijos atranka ir vertinimas (informacijos grupavimas sudarant lentelę, jos pristatymas ir komentavimas). Naujos ir jau žinomos informacijos susiejimas ir panaudojimas užduočiai atlikti (siejant su kalbos ar literatūros temomis). Tekstų kūrimas pagal paveikslus ar vaizdinę medžiagą (aprašymas, savo nuomonės išreiškimas ir pagrindimas / kūrybinis darbas). Klausimų sudarymas: faktiniai ir įsivaizdavimo (fantazijos, vaizduotės) klausimai. Užduočių rasti informaciją ir ją tikslingai panaudoti sudarymas ir atlikimas (grupės – viena kitai). Elektroninio laiško ir žinutės rašymas. Televizijos ar radijo laidų atpasakojimas savais žodžiais / perskaitytų, išgirstų ir pamatytų dalykų aptarimas žodžiu ir raštu.
Dalykinio ir meninio stiliaus tekstai, jų paskirtis ir kalbos ypatybės (tikslumas, aiškumas ir glaustumas; konkretumas ir vaizdingumas). Publicistinio ir buitinio stiliaus tekstai, jų paskirties supratimas. Publicistinio ir buitinio stiliaus kalbos ypatybės. Kalbos vaizdingumas ir neformalumas, dialogiškumas. Praktinių tekstų kalbos ypatybės: naudojimosi instrukcijos, prekių etiketės, tvarkaraščiai ir kt.	Skirtingo stiliaus tekstų lyginimas, kalbos ypatybių žymėjimas. Kūrybinis teksto dalies įrašymas į pateiktus skirtingų stilių tekstus. Asmeninio laiško rašymas. Tikslingas duomenų atsirinkimas iš schemų, sąrašų, tvarkaraščių, kainoraščių ir pan. Paprastų formų (anketų) pildymas.
Sakytinė ir rašytinė raiška. Sakytinės raiškos ypatybės (kreipimasis į klausytojus, kalbėjimas pirmu asmeniu, dažniausiai – esamasis laikas, trumpi sakiniai).	To paties teksto sakytinės ir rašytinės formų nagrinėjimas ir lyginimas. Savo nuomonės išreiškimas ir pagrindimas / savo nuotykio pasakojimas (žodžiu) ir glaustas apibendrinimas (raštu).
Teksto suvokimo ir kūrimo pagrindai. Įspūdis, nuomonė, požiūris, jų reiškimas ir pagrindimas (pavyzdžiai, citatos, asmeninė patirtis). Išvados, jų formulavimas. Teksto struktūra (įžanga, minties plėtojimas, pabaiga). Teksto tema ir pagrindinė mintis, jos formulavimo ypatybės. Pavadinimo funkcijos.	Savo idėjų, emocijų ir skaitymo įspūdžių išreiškimas. Išvadų, paremtų perskaitytu tekstu, formulavimas. Pavyzdžių (citatų, charakteringų detalių) radimas tekste. Detalių apibūdinimas, aptarimas. Argumentavimas, paremtas savo asmenine patirtimi ir pavyzdžiais iš teksto. Fakto ir nuomonės atpažinimo pratybos. Pagrįsto ir nepagrįsto teiginio skyrimas. Pagrindimo atradimas / kūrimas. Klausimų tekstui formulavimas. Perskaityto teksto atpasakojimas išskiriant svarbiausią informaciją. Atsakymas į klausimus. Informacijos apibendrinimas raštu. Pagrindinės minties suradimas tekste / teksto pagrindinės minties formulavimas. Teksto (skirsnelio) turinio reziumavimas / pagrindinių dalykų išvardijimas. Santrauka (gimininių sąvokų panaudojimas).
Rašymo strategijos: apmąstymas, plano apmatai ir minčių žemėlapis, rašymas, peržiūrėjimas,  grįžtamosios informacijos gavimas. Tekstų tipai. Pasakojimas, aprašymas, samprotavimas. Pasakojimo samprata. Įvykis, vieta, laikas, pasakotojas. Pasakojimo nuoseklumas (laiko, priežastinis). Pasakojimo kompozicija. Tiesioginė kalba pasakojime. Pasakojimas pagal faktų, detalių, įvykių reikšmingumą. Pasakojimo rišlumas. Aprašymo samprata. Aprašymo sandara: bendras įspūdis, detalės ir vertinimas. Autoriaus požiūris į aprašomus objektus ir jo reiškimas. Aprašymo kompozicija: pagrindinis įspūdis, esminiai bruožai, detalės ir įvertinimas. Daiktų, gyvūnų, fantastinių būtybių, žmonių, aplinkos, gamtos ir jausmų aprašymas. Autoriaus siekiai ir jų perteikimas (išreiškimas) aprašymu. Samprotavimas. Priežastis ir pasekmė, jų skyrimas.	Kūrybinio darbo procesas (apmąstymas, juodraščio rašymas, teksto tobulinimas, klaidų taisymas, švarraščio pristatymas).  Pasakojamojo pobūdžio teksto atpasakojimas (žodžiu ir raštu). Fantastinių pasakojimų atpasakojimas. Pasakojimas apie įvykius ar prisiminimus iš savo arba kito žmogaus gyvenimo, laikantis įvykių nuoseklumo / reikšmingumo. Tiesioginės kalbos įterpimas į pasakojimą. Pasakojimas pirmuoju ir trečiuoju asmeniu. Pasakojimas, paremtas vaizdu (nuotraukomis, iliustracijomis, karikatūromis ar komiksais). Teksto glaudinimas (glaustasis atpasakojimas). Aprašomojo pobūdžio teksto atpasakojimas / atrenkamasis atpasakojimas (žodžiu ir raštu). Informacijos apie daiktą, gyvūną, asmenį ar įvykį pristatymas atsižvelgiant į aprašymo tikslą, situaciją ir adresatą. Gyvūno, daikto, gamtos, aplinkos aprašymas ir jo įterpimas į savo ar kito autoriaus tekstą. Priežasčių ir padarinių suradimas tekste (medžiagos struktūravimas naudojant grafinius piešinius / rašytinio teksto papildymas vaizdine medžiaga). Problemos išryškinimas ir samprotavimas apie ją (diskusija). Samprotaujamojo pobūdžio teksto atpasakojimas (žodžiu ir raštu).

8¹.8.3. Kalbos sistemos pažinimo turinio apimtis 5–6 klasių koncentre.

5 klasės turinio apimtis		6 klasės turinio apimtis
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys
Kalba kaip bendravimo priemonė. Lietuvių kalba – mus vienijanti kalba. Tautos ir valstybės kalba. Lietuvių kalbos turtingumas. Sinonimai ir antonimai. Frazeologizmai. Leksika – greitai kintanti kalbos sistemos dalis. Senieji ir naujieji žodžiai. Taisyklingo kalbos vartojimo prasmė.		Kalbos kilmė. Žmogaus kalbos specifika, jos skirtumas nuo gyvūnų „kalbos“. Daugiareikšmiai žodžiai. Žodžių vartojimas perkeltine reikšme. Bendrinė kalba ir tarmės. Kalba kaip pasaulio pažinimo būdas.  Vardų ir pavardžių kilmė. Vietovardžių kilmė.
Išeito kurso pagrindų kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas
Pradinių klasių kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas. Pagrindinės kalbos mokslo sąvokos (pagal pradinių klasių kursą). Pagrindinės galūnių rašybos taisyklės. Vienaskaitos galininko ir vietininko, daugiskaitos kilmininko ir vietininko galūnių rašyba, veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko galūnių rašyba. Pagrindinės skyrybos taisyklės. Skyrybos ženklai sakinio gale. Vienarūšių sakinio dalių skyryba. Kablelis prieš o, bet, tačiau, kad, kai.		5 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas. Kalbos dalių sistema. Kalbos dalys – erdvės, laiko, santykio ir jausmo žodžiai. Jaustukai ir ištiktukai – kalbos lopšio žodžiai. Daiktavardis – daikto vardas. Būdvardis – daikto būdo vardas. Skaitvardis – daiktų skaičiaus vardas. Įvardis – ateinantis į vardo vietą. Daiktavardiškai, būdvardiškai ir skaitvardiškai vartojami įvardžiai. Veiksmažodis. Reikšmė. Laikai ir nuosakos. Veiksmažodis ir daiktavardžio linksniai. Prielinksnis. Prieveiksmis. Jungtukas ir dalelytė. Pagrindinių tarimo ir rašybos taisyklių, taikomų lietuviškiems žodžiams, kartojimas.
Fonetika, kirčiavimas ir rašyba
Kalbos padargai, jų funkcijos. Kalbos garsai (balsiai, priebalsiai, pusbalsiai). Jų susidarymas. Balso lavinimo pratybos. Aiškaus kalbėjimo taisyklės. Garsas ir raidė. Abėcėlė. Susipažinimas su žodynais, žinynais, enciklopedijomis (spausdintiniais ir elektroniniais leidiniais). Balsiai. Ilgieji ir trumpieji balsiai. Dvibalsiai. i-y, u-ū, ė-ie, o-uo tarimas ir rašyba. Pusbalsiai. Mišrieji dvigarsiai. Mišriųjų dvigarsių su i, u tarimas ir rašyba. Skiemuo. Ilgieji ir trumpieji skiemenys. Žodžio kėlimas. Kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys. Kirčio svarba. Trumpųjų skiemenų kirčiavimas. Ilgųjų skiemenų kirčiavimas. Priegaidės, jų rūšys. Priebalsiai. Kietieji ir minkštieji priebalsiai. Minkštumo ženklas. e-ia rašyba lietuviškų žodžių kamiene. Priebalsio j tarimas ir rašyba lietuviškuose žodžiuose. Skardieji ir duslieji priebalsiai. Priebalsių supanašėjimas ir susiliejimas.		Tarptautinių žodžių rašyba, tarimas ir kirčiavimas (elementarūs atvejai). e-ia rašyba tarptautiniuose žodžiuose. Priebalsio j tarimas ir rašyba tarptautiniuose žodžiuose. Tarptautinių žodžių trumpasis o. Kaitomi ir nekaitomi tarptautiniai žodžiai, jų kirčiavimo ypatumai. Žodžio galo kirčiavimas.
Žodžių sandara ir rašyba
Žodžių sandara, jos žymėjimas (šaknis, galūnė, priešdėlis, priesaga, sangrąžos dalelytė, jungiamasis balsis).  Šaknis – pagrindinė reikšminė žodžių dalis. Šaknies balsių kaita giminiškuose žodžiuose. Kamienas ir galūnė. Galūnės skyrimo pratybos. Pagrindinės kamieno tarimo ir rašybos taisyklės. Priešdėliai, dalyvaujantys suskardėjimo procese (ap-, at-, ant-, prieš-, iš-). Priešdėlis, dalyvaujantis suduslėjimo procese (už-). Priebalsių supanašėjimas dūriniuose. Priebalsių susiliejimas (žodžiuose su priešdėliais iš-, už- ir dūriniuose). Priesagos, sukeliančios paskutinio šaknies priebalsio suduslėjimą (-ti, -t-, -tuv-, -tuk-, -s-, -st-, -sn-, -sm- ir kt.) ir suskardėjimą (-dav-, -dam-). Nosinės raidės – kalbos istorijos liudininkės. Nosinių raidžių rašyba žodžių kamiene. Priešdėlių są- (san-, sam-) ir į- (in-, im-) rašyba. Nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyje (ą, ę, į, ų : an, en, in, un, ą : ę : į).		Paprastieji žodžiai ir dariniai. Žodžių darybos būdai. Vediniai. Sudurtiniai žodžiai, jų jungiamieji balsiai. Darybinė žodžio reikšmė. Žodžių lizdas. Giminiški žodžiai. Daiktavardis. Tikrinių sudėtinių pavadinimų rašyba. Daiktavardžių darybos būdai. Priesagų rašyba. Būdvardis. Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai. Būdvardžių laipsniai, jų rašyba. Įvardžiuotinių būdvardžių rašyba. Būdvardžių darybos būdai. Priesaginių ir priešdėlinių būdvardžių rašyba.
Kalbos dalys ir jų santykiai sakinyje
Morfologijos skyriai. Kalbos dalių sistema (linksniuojamosios, asmenuojamoji, nekaitomosios kalbos dalys). Daiktavardis. Daiktavardžio reikšmė. Bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai. Daiktavardžio gramatiniai požymiai. Linksniai ir jų sintaksinės funkcijos. Elementarūs vienarūšių sakinio dalių skyrybos atvejai. Veiksmažodžių valdomi linksniai. Taisyklingas linksnių vartojimas. Prielinksniai ir polinksniai. Linksniai su prielinksniais, jų sintaksinės funkcijos. Taisyklingas prielinksninių konstrukcijų vartojimas. Būdvardis. Būdvardžio reikšmė, gramatiniai požymiai, derinimas su daiktavardžiu. Laipsniai, jų rašybos ypatumai (supažindinimas). Įvardžiuotiniai būdvardžiai (supažindinimas). Būdvardžių daiktavardėjimas. Būdvardis sakinyje. Jungtukas. Jungtukų skyriai. Sakiniai su sujungiamaisiais sudedamaisiais, priešinamaisiais, aiškinamaisiais ir prijungiamaisiais jungtukais. Jų skyrybos ypatumai. Daiktavardžio ir būdvardžio linksniuotės, linksniavimo ir kirčiavimo ypatybės, rašyba. Daiktavardžių ir būdvardžių linksniavimo, kirčiavimo, rašybos modeliai: mielas mokytojas, ilgiausias kelias, aukštesnis medis, tvarkingas mokinys, šviežias vaisius, drąsus sūnus. Žalia vyšnia, graži marti, didelė eglė, vyresnė duktė, mažiausia sesuo, sraunusis vanduo, aukštesnioji pušis, didysis žvėris.		Veiksmažodžio asmenuojamosios formos. Pagrindinės veiksmažodžio formos. Veiksmažodžių šaknies balsių kaita ir rašyba. Nosinių raidžių rašyba veiksmažodžių šaknyse (su išvestinių žodžių rašyba). Veiksmažodžio laikai ir nuosakos. Asmenuotės. Veiksmažodžių asmenavimas ir galūnių rašyba. Veiksmažodžių daryba. Veiksmažodžių priesagų rašyba. Sangrąžiniai ir beasmeniai veiksmažodžiai. Veiksmažodžio vartosena.
Sintaksė ir skyryba
Sakinys ir jo rūšys. Sakinio gramatinis centras. Tiesioginiai, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai. Šaukiamieji sakiniai. Šių sakinių taisyklingas skaitymas. Skyrybos ženklai sakinio gale. Žodžių junginio samprata. Žodžių junginio pagrindinis ir priklausomasis žodis (praktinis supažindinimas). Vienarūšės sakinio dalys, elementarūs jų skyrybos atvejai (kablelis prieš kartojamą jungtuką ir, taip pat prieš vienarūšes sakinio dalis jungiančius jungtukus bet, o, tačiau). Vientisinio ir sudėtinio sakinio samprata.  Vientisinis sakinys. Sakinio dalys, jų praktinis skyrimas pagal klausimus. Pagrindinės ir antrininkės sakinio dalys. Tarinys ir veiksnys. Papildinys. Vietos, laiko ir būdo aplinkybės. Pažyminys. Sudėtinis sakinys. Sudėtinių sakinių dėmenų skyrimas kableliu. Kablelis sakinio viduryje prieš sudėtinio sakinio dėmenis, prasidedančius jungtukais ir, bet, o, tačiau, kad, jog, kai, kaip, nes, jei(gu), nors, įvardžiu kuris. Kablelis po pirmojo sudėtinio sakinio dėmens, prasidedančio jungtukais kai, jei(gu), nors, kas (J e i vilkas dantų neturėtų, niekas jo nebijotų. tts. K a s klausia, tas neklysta. tts.). Jungiamuoju žodžiu kuris prasidedančio sudėtinio sakinio dėmens, įsiterpusio į kitą dėmenį, išskyrimas kableliais (Tauta, k u r i neskaito, nerašo ir nekuria, neturi pasaulyje prasmės. V. M.-P.). Elementarūs kreipinio skyrybos atvejai.	Sakinio dalys ir kalbos dalys (V klasėje įgytų sintaksės žinių panaudojimas per morfologijos pamokas atskleidžiant nagrinėjamųjų kalbos dalių vaidmenį sakinyje). Veiksnio, tarinio, antrininkių sakinio dalių raiška. Supažindinimas su būdvardžio vartojimu tariniui reikšti. Sudėtinių sakinių skyryba (įtvirtinimas). Tiesioginės kalbos skyryba su autoriaus žodžiais (paprasti atvejai).

8¹.8.4. Kalbos sistemos pažinimo ugdymo veiklos 5–6 klasių koncentre.

8¹.8.4.1. Kalbos kaip socialinio kultūrinio reiškinio pažinimas.

Nežinomų žodžių reikšmės nustatymas iš konteksto (pasitikrinama žodyne). Semasiologiniai žaidimai (atspėti žodį pagal jo loginę perifrazę, įminti mįslę ar minklę, išspręsti kryžiažodį, parinkti sinonimą ar antonimą ir pan.). Onomasiologiniai pratimai (teminių žodžių grupių sudarymas, tinkamų žodžių parinkimas aprašymui ir pan.). Semantinė sinonimų analizė, jų grupavimas eilėmis.

Darbas su žodynais (daugiareikšmių žodžių ir  reikšmės aiškinimasis; sinonimų, antonimų, frazeologizmų parinkimas kūrybinei užduočiai atlikti ir pan.). Susipažinimas su vardų žodynu (aktualių vardų kilmės ir reikšmės aiškinimasis ir pristatymas); su vietovardžių žodynu (artimiausios aplinkos, tėvų, senelių ir pan. gyvenamųjų vietų pavadinimų kilmės aiškinimasis ir pristatymas).

Semantinė žodžių, vartojamų perkeltine reikšme, analizė. Leksinės krypties stilistiniai pratimai (tikslaus, tinkamo žodžio parinkimas arba paieška žodyne). Lietuvių kalbos tarmių žemėlapio pristatymas. Savo tarmės (patarmės, šnektos) pristatymas lyginant ją su bendrine kalba.

8¹.8.4.2. Taisyklinga tartis ir kirčiavimas, fonetinė rašyba.

Orientacinis etapas: tarminio tarimo lyginimas su literatūrinės kalbos norma (pvz., kiedie – kėdė; myškas – miškai, pukelis – pūkas); taisyklingo garsų tarimo pratimai; pavyzdžių, būtinų tarimo, kirčiavimo ir rašybos dėsningumams suprasti, analizė; taisyklės nustatymas; taisyklingos tarties ir kirčiavimo kartojimas (pagal įrašą); dalinis fonetinis nagrinėjimas (žodžiu); tarimo, kirčiavimo ir rašybos taisyklių vaizdavimas piešiniais, schemomis, maketais, vaidyba, pavyzdžių parinkimas.

Analitinės veiklos etapas (būtinas nuolatinis grįžtamasis ryšys): skambančio žodžio analizė (ilgųjų – trumpųjų balsių, kirčiuotų – nekirčiuotų skiemenų, skardžiųjų – dusliųjų priebalsių ir kt. „signalizavimas“ spalvotomis juostelėmis, judesiais ir pan.); specialių žodžių sąrašų (pagal tarties ar kirčiavimo dėsningumus) skaitymas (choru ir individualiai); raiškus greitakalbių skaitymas; balso formavimo pratimai; rašybiniai žaidimai (išbraukti, nuvesti rodyklę, uždengti, pasakyti, parodyti, įrašyti...); nurodytų žodžių (vienskiemenių, dviskiemenių ir pan.) išrinkimas iš teksto; nagrinėjimas žodžio dalimis (žodžiu ir raštu); dalinis rašybinis nagrinėjimas (žodžiu ir raštu).

Sintetinės veiklos etapas (savikontrolė ir korekcija): įspėjamasis girdimasis diktantas; rašybinių, tarimo ir kirčiavimo uždavinių sprendimas; nurašinėjimas dailyraščiu ir taisyklingas skaitymas (patarlių, sentencijų, poezijos, skaitomo kūrinio citatų ir pan. – su atitinkamomis ortogramomis); diktantai (komentuojamasis, aiškinamasis – prašoma pakartoti sakinius prieš rašant); ortogramų įrašymas nurašant rišlų tekstą; rašybos klaidų analizė (žodžiu ir raštu).

Situacinis etapas (įgūdžio taikymas naujomis sąlygomis): rašybinis nagrinėjimas; klausiamasis diktantas; praleistų žodžių įrašymas (mįslėse, patarlėse, skaitomo kūrinio fragmentuose ir pan.); raiškusis mįslių, patarlių, poezijos skaitymas; skaitymas vaidmenimis; atmintinis rašymas (išmoktų kūrinių fragmentų); laisvasis diktantas.

Įgūdžių tobulinimo etapas: pilnasis fonetinis nagrinėjimas (žodžiu ir raštu); raiškusis prozos skaitymas; atpasakojimas (žodžiu ir raštu); kūrybinės užduotys pagal nurodytas gaires (žodžiu ir raštu); literatūros kūrinių inscenizavimas.

8¹.8.4.3. Morfologinė rašyba ir žodžių daryba.

Orientacinis etapas: pavyzdžių, būtinų taisyklės esmei atskleisti, analizė; rašybos taisyklės nustatymas; taisyklės ir jos galiojimo sąlygų aiškinimas savais žodžiais; taisyklės vaizdavimas schemomis, maketais, vaidyba ir pan. bei pavyzdžių jai parinkimas arba baigtinio žodžių sąrašo sudarymas.

Analitinės veiklos etapas (būtinas nuolatinis grįžtamasis ryšys): nagrinėjamų ortogramų atpažinimas (žodžiu); rašybiniai žaidimai (išbraukti, nuvesti rodyklę, uždengti, pasakyti, parodyti, įrašyti...); nagrinėjimas žodžio dalimis (raštu); dalinis rašybinis nagrinėjimas (raštu).

Sintetinės veiklos etapas (savikontrolė ir korekcija): užduotys iš žodyno (parinkti bendrašaknių kitos kalbos dalies žodžių; rasti žodžių, rašomų pagal nagrinėjamą taisyklę ir pan.); atrenkamasis nurašinėjimas (žodžių su atitinkamomis ortogramomis – iš rišlaus teksto); įspėjamasis regimasis diktantas; ortogramų įrašymas nurašant rišlų tekstą; žodžių darybos pratimai (sudaryti nurodyto priešdėlio, priesagos ar galūnės vedinių; sudaryti žodžių pagal nurodytą darybos reikšmę; sudaryti žodžių darybos grandį ir lizdą; išspręsti darybinę lygtį; palyginti dūrinių leksinę ir darybinę reikšmę ir pan.); darybinis nagrinėjimas (raštu); diktantai (komentuojamasis, aiškinamasis). 

Situacinis etapas (įgūdžio taikymas naujomis sąlygomis): atmintinis rašymas (išmoktų kūrinių fragmentų); praleistų žodžių įrašymas (mįslėse, patarlėse, skaitomo kūrinio fragmentuose ir pan.); klausiamasis diktantas; rašybinis nagrinėjimas ir rašybos klaidų analizė (žodžiu ir raštu); kūrybinis diktantas; laisvasis diktantas; atpasakojimas.

Įgūdžių tobulinimo etapas: draugo klaidų taisymas; bendraklasių mokymas; teksto kūrimas pagal gairinius žodžius, paveikslą, fotografiją ir pan.; pratimų konkrečiam rašybos įgūdžiui ugdyti sudarymas; kryžiažodžių, testų rengimas ir pan.

8¹.8.4.4. Kalbos dalys ir jų santykiai sakinyje.

Orientacinis etapas: kalbos dalių klasifikacijos vaizdavimas (piešiniais, grafikais, maketais, vaidyba ir pan.); kalbos dalių sąvokų schemų (reikšmė, gramatiniai požymiai, pavyzdžiai) sudarymas ir jų lyginimas; kalbos dalių funkcijų sakinyje nustatymas ir vaizdus lyginimas; pavyzdžių, būtinų rašybos ar skyrybos dėsningumams suprasti, analizė; taisyklės nustatymas; rašybos ar skyrybos taisyklių vaizdavimas piešiniais, schemomis, vaidyba ir pan. bei pavyzdžių parinkimas.

Analitinės veiklos etapas (nuolatinis grįžtamasis ryšys): žodžių identifikavimas pagal kalbos dalis (pabraukti, nuvesti rodyklę, išrašyti ir pan.); kompiuteriniai pratimai; raiškus posakių (su vaizdingais veiksmažodžiais ir pan.) skaitymas; įspėjamieji diktantai; atrenkamasis diktantas; nagrinėjimas žodžio dalimis (žodžiu ir raštu); kalbos dalių darybinis nagrinėjimas (žodžiu ir raštu); rašybinių ir darybinių uždavinių sprendimas.

Sintetinės veiklos etapas (savikontrolė ir korekcija): morfologinis nagrinėjimas (žodžiu ir raštu); analogijų taikymas (linksniuojant ir asmenuojant); žodžių junginių (būdvardis + daiktavardis, veiksmažodis + daiktavardis ir pan.) radimas tekste; sakinių nurašymas suskliaustą žodį keičiant tinkama forma; deformuoto teksto atstatymas (iš duotų žodžių pradinių formų); atrenkamasis nurašinėjimas (tam tikrų žodžių ar žodžių junginių – iš rišlaus teksto); žodyno naudojimas (daiktavardžio ir būdvardžio linksniavimo ir kirčiavimo paradigmos).

Situacinis etapas (įgūdžio taikymas naujomis sąlygomis): konstravimo pratimai (sakinių, teksto – pagal duotus parametrus); rašybinis nagrinėjimas ir rašybos klaidų analizė (žodžiu ir raštu); diktantai (klausiamasis, aiškinamasis, kūrybinis); atpasakojimas.

Įgūdžių tobulinimo etapas: algoritmų sudarymas (kalbos daliai, formai, rašybai ar skyrybai nustatyti); tekstų analizė nurodytu aspektu (pvz., atitinkamo linksnio, prielinksninių konstrukcijų, veiksmažodžio nuosakų vartosena ir pan.); kūrybinės užduotys; pratimų konkrečiam rašybos įgūdžiui ugdyti sudarymas; kryžiažodžių, testų rengimas ir pan.

8¹.8.4.5. Sintaksė ir skyryba.

Orientacinis etapas: sakinio skirstymas žodžių junginiais; sakinių sudarymas iš žodžių junginių; lyginimas ir gretinimas (sakinio dalių raiškos, vientisinio ir sudėtinio sakinio ir pan.).

Analitinės veiklos etapas (būtinas nuolatinis grįžtamasis ryšys): grafinis vaizdavimas (pabraukti sutartiniais ženklais sakinio dalis, nubraižyti loginę sudėtinio sakinio schemą); grafiniai diktantai (sutartiniais ženklais žymimos tik sakinio dalys ir / arba skyrybos ženklai); sintaksinis žodžių junginių (ir sakinių) nagrinėjimas; taisyklę iliustruojančių pavyzdžių išrinkimas iš teksto; skyrybinis nagrinėjimas.

Sintetinės veiklos etapas (savikontrolė ir korekcija): sakinio intonacijos ir skyrybos ženklų rašymo / nerašymo lyginimas; raiškus skyrybos ženklų skaitymas; skaitymas vaidmenimis; raiškusis prozos skaitymas; konstravimo pratimai (pavartoti nurodytas sintaksines konstrukcijas).

Situacinis etapas (įgūdžio taikymas naujomis sąlygomis): diktantai (klausiamasis, aiškinamasis, kūrybinis, laisvasis); kūrybiškas skyrybos taisyklės pristatymas (pvz., norma, galiojimo sąlygos, pavyzdžiai iš skaitomos literatūros); atpasakojimas; skyrybos klaidų analizė.

Įgūdžių tobulinimo etapas: kūrybiniai darbai (stilistinė žodžių ar frazių atranka, sakinių siejimas, miniatiūros kūrimas pagal įvestį ir pan.); lingvistinis tyrimas (skyrybos ženklų prasmė, jų vartojimo grožiniame kūrinyje ir vadovėlio dalykinės kalbos tekstuose skirtingumai ir pan.).

8¹.8.5. Literatūrinio ugdymo turinio apimtis 5–6 klasių koncentre.

Tema	Nagrinėjimo aspektai	Kūriniai, nagrinėjami per pamokas	Rekomenduojami kūriniai
I tema. Vaikystės patirtys	Šeima ir namai. Namų teikiamas saugumas. Vaiko santykis su artimaisiais. Stiprinantys ir skaudūs išgyvenimai. Pirmosios doros pamokos ir atsakomybė. Žmogaus ryšio su žmogumi vertė. Apsakymas, pasakotojas ir jo santykis su vaizduojamuoju pasauliu, veikėjais. Veikėjų vidinis pasaulis ir jų tarpusavio santykiai. Eilėraštis, eilėraščio nuotaika, juo perteikiami jausmai. J. Biliūno asmenybė.	J. Biliūnas „Kliudžiau“. J. Kaupas „Stirniukas“arba kitas pasirinktas lietuvių autoriaus apsakymas.  Pasirinkti lietuvių poetų eilėraščiai (J. Degutytės, R. Skučaitės, V. Palčinskaitės, J. Erlicko, S. Gedos ar kitų). A. Lindgren pasirinktas kūrinys.	V. Krėvė „Antanuko rytas“. J. Biliūnas „Kūdikystės sapnai“, „Joniukas“, „Brisiaus galas“. Šatrijos Ragana „Vyšnios“. A. Vaičiulaitis „Tešlinis žmogutis“. P. Cvirka „Vaikų karas“. S. Zobarskas „Ganyklų vaikai“. B. Vilimaitė „Čiuožyklos muzika“, „Kada piešime perlinę vištelę“. G. Morkūnas „Vasara su katšuniu“. V. Palčinskaitė „Andrius“. K. Saja „Vėjo pamušalas“, „Būrimas obuolio sėklom“.
II tema. Kasdienė išmintis.	Lietuvių tautos sąmojis ir išmintis. Pasakėčios – išplėtota patarlių išmintis. Pasikartojantys pasakėčių siužetai. Pamokančio žodžio vaizdingumas ir žaismė. Palyginimas, alegorija, įasmeninimas. Žaidimas žodžiu vaikų literatūroje.	Smulkiosios tautosakos pavyzdžiai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, anekdotai ir kiti smulkiosios tautosakos žanrai. Pasakėčios: S. Stanevičius „Žmogus ir levas“. Ezopas (pasirinktos pasakėčios). R. Černiauskas „Slieko pasaka“ (pasirinkti pramanai) arba kitas lietuvių autoriaus prozos ar poezijos kūrinys.	M. Valančius „Mikė Melagėlis“, „Palangos Juzė“ (ištrauka iš „Ketvirtojo vakaro“). Ezopas „Žmogus ir liūtas“, „Nesutarią žemdirbio vaikai“, „Piemens juokai“, „Varna ir lapė“, „Vilkas ir ėriukas“, „Keleiviai ir lokys“. K. Boruta „Jurgio Paketurio klajonės“. J. Erlickas „Bilietas iš dangaus“ arba „Bobutė iš Paryžiaus“ (pasirinkti eilėraščiai). R. Skučaitė „Žaidžiu lietuvišku žodžiu“.
III tema. Nesenstanti pasakų išmonė.	Pasakų paskirtis, jų universali išmintis. Pasakų veikėjai, jų siekiai ir vertybės. Pasakojimo įtaigumas. Literatūrinė pasaka – tradicinių vertybių perteikėja. Drama, veikėjų dialogai.	Buitinės pasakos: „Gudri merga“, „Gailestingas sūnus“, „Kaip žmogus savo dalią atrado“ (privaloma 1). Stebuklinės pasakos: „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“, „Devyniabrolė ir devyniagalvis“ (privalomos 2). S. Nėris „Eglė žalčių karalienė“. A. Liobytė „Devyniabrolė“ arba kito lietuvių autoriaus drama-pasaka, H. K. Anderseno pasirinkta pasaka.	„Lietuviškos pasakos“, „Gyvasis vanduo“, „Negirdėtos neregėtos pasakos“, „Gulbė karaliaus pati“, „Stebuklingas žodis“, J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka (pasirinkti tautosakos kūrinių pavyzdžiai). S. Čiurlionienė-Kymantaitė „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“. O. Milašiaus, A. Vaičiulaičio, A. Giedriaus pasakos. J. Degutytė „Šaltinėlis“. V. V. Landsbergis „Obuolių pasakos“. „Arklio Dominyko meilė“. O. Vaildas „Laimingasis princas“.
IV tema. Nuotykiai brandina ir suburia draugus.	Kaip atrandami, pažįstami, išbandomi draugai, puoselėjama draugystė. Patiriamos ir savarankiškai patikrinamos tiesos. Siužeto intriga, veikėjų charakteriai, jų kaita ir vertybinė branda.	Vilė Vėl „Kaip mes išgarsėjome“ arba kitas lietuvių autoriaus kūrinys. M. Tvenas (M. Twain) „Tomo Sojerio nuotykiai“ arba kitas užsienio autoriaus kūrinys.	G. Morkūnas „Grįžimo istorija“. K. Gudonytė „Ida iš šešėlių sodo“. V. V. Landsbergis „Rudnosiuko istorijos“. V. Dautartas „Žydrieji jungos“. R. Rimšas „Ne Karibų kruizas“. R. Spalis „Gatvės berniuko nuotykiai“. Č. Dikensas (Ch. Dickens) „Oliverio Tvisto nuotykiai“.  R. L. Stivensonas (R. L. Stevenson) „Lobių sala“. M. De Jongas „Gandralizdis ant stogo“. A. Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.
V tema. Vaizduotės galia.	Tikrovę kurianti ir perkurianti, drąsą ir pasitikėjimą įkvepianti vaizduotė. Praeities ir ateities jungtys. Veikėjų, laiko ir erdvės savitumas.	V. Žilinskaitė „Robotas ir peteliškė“ arba kitas lietuvių autoriaus kūrinys. J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien) „Hobitas, arba Ten ir Atgal“ arba kitas užsienio autoriaus kūrinys.	G. Morkūnas „Blusyno pasakojimai“. L. S. Černiauskaitė „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“. C. S. Levisas (C. S. Lewis) „Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“. L. Kerol (L. Caroll) „Alisa stebuklų šalyje“. A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, „Mijo, mano Mijo“. F. Pirs (P. Pearce) „Tomo vidurnakčio parkas“. K. Di Kamilo (K. DiCamillo) „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. N. Babit (N. Babbitt) „Amžinieji Takiai“. J. Korčakas „Karalius Motiejukas Pirmasis“. S. Lagerliof  „Stebuklingosios Nilso kelionės“.
VI tema. Sakmės ir mitai apie pasaulio ir tėvynės kilmę.	Pasaulio sukūrimas lietuvių sakmėse ir Antikos mituose. Pasakojimai apie Lietuvos, jos miestų, vietovių atsiradimą ir įkūrimą. Istorinė atmintis padavimuose ir jų literatūrinėse interpretacijose. Padavimų siužetai, veikėjai. Pasakojimo vaizdingumas.	Lietuvių sakmės apie pasaulio sukūrimą, dievus ir mitines būtybes („Kaip atsirado žemė“, „Saulė, Mėnulis ir Žemė“, „Sužeistas vėjas“, sakmės apie Perkūną ir velnią, Laimą, Giltinę, laumes, raganas – privalomos 4), graikų mitai (apie pasaulio ir dievų atsiradimą, dievus ir pusdievius – 3 privalomi). Pasakojimas, kaip Kernius suteikė Lietuvai vardą, pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą ir pasirinktas padavimas apie artimiausios gyvenamosios vietovės įkūrimą. B. Sruoga „Giesmė apie Gediminą“.	„Kai milžinai gyveno“, „Kadaise ir akmenys augo“, „Žemės atmintis“. J. Tumas-Vaižgantas „Vilniaus pilies pasaka“. „Vilniaus padavimai“. A. Vienuolis „Padavimai ir legendos“.  Šatrijos Ragana „Lietuvos senovės istorijos pasakos“. A. Ramonas „Vilniaus legendos“. R. G. Vėliūtė „Viena diena Kernavėje“.
VII tema. Žmogus tautoje: kalba, literatūra, kultūra.	Rašto ir knygos reikšmė. Gimtosios kalbos svarba. Ką skaitė ir kaip mokėsi lietuvių protėviai: M. Mažvydo pirmoji lietuviška knyga – pirmasis eilėraštis, pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis, M. Mažvydo asmenybė. Interaktyvios ir e. knygos. Pirmasis lietuvių literatūros klasikas: mokomės skaityti K. Donelaitį. Knygnešiai ir „vargo mokykla“. Tautinis atgimimas: asmenybės, kūrusios ir tebekuriančios Lietuvą (V. Kudirkos ir Maironio asmenybės). Žmogaus herojiškumas, atkaklumas, pasiaukojimas. Poetinis tėvynės kraštovaizdis. Lietuvos himnas – tautos gyvenimo gairės. Eiliuoto teksto savitumas. M. K. Čiurlionio asmenybė.	M. Mažvydas „Katekizmas“ (eiliuotos prakalbos ir elementoriaus ištraukos). M. Daukša „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ (ištrauka). K. Donelaitis „Metai“ (ištrauka iš „Pavasario linksmybių“). A. Baranauskas „Anykščių šilelis“ (ištrauka). Maironis „Milžinų kapai“, „Lietuva brangi“. V. Kudirka „Tautiška giesmė“. M. K. Čiurlionis „O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno“ (laiškas broliui). J. Aistis „Peizažas“.	V. Mačernis „Maža tauta su dideliu žodynu“. K. Sirvydas „Trijų kalbų žodynas“ (susipažinimas su pirmuoju lietuvių kalbos žodynu). Knygnešių pasakojimai ir pasakojimai apie knygnešius (pasirinktas tekstas). J. Zauerveinas „Lietuviais esame mes gimę“. Vydūnas „Mes – Lietuvos vaikai“. Just. Marcinkevičius „Tai gražiai mane augino“. P. Širvio, J. Degutytės, J. Strielkūno, M. Martinaičio ir kitų lietuvių poetų eilėraščiai.
VIII tema. Gyvenimo išbandymai.	Žmogaus elgesys, jausmai, apsisprendimai sudėtingose situacijose. Pasitikėjimas savimi, orumas ir savigarba. Jautrumas kitam ir artimo meilė. Autentiškos patirtys literatūroje. Šatrijos Raganos asmenybė.	Šatrijos Ragana „Irkos tragedija“ ir dar vienas pasirinktas lietuvių autoriaus kūrinys. A. Maršalas (A. Marshall) „Aš moku šokinėti per balas“ arba kitas užsienio autoriaus kūrinys.	E. H. Porter „Poliana“. L. M. Montgomeri (L. M. Montgomery) „Anė iš Žaliastogių“. D. Amiči (E. De Amici) „Širdis“. J. Spyri „Heida“. K. Paterson „Tiltas į Terabitiją“, „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Kaip ir žvaigždės“. E. Doneli (E. Donnelly) „Sudie, seneli, ištariau aš tyliai“. F. H. Burnet (F. H. Burnett) „Paslaptingas sodas“. B. Vilimaitė „Užpustytas traukinys“.
5–6 klasėse mokiniams pristatomi šie Lietuvos kultūros reiškiniai: lietuvių tautosaka – jos grožis ir vertė, pirmoji lietuviška knyga, knygnešystė, tautinis atgimimas, tautos himnas.
Mokiniai supažindinami su šiomis Lietuvos kultūros asmenybėmis: M. Mažvydu, V. Kudirka, Maironiu, J. Biliūnu, Šatrijos Ragana, M. K. Čiurlioniu.

8¹.8.6. Literatūrinio ugdymo veiklos 5–6 klasių koncentre.

8¹.8.6.1. Pirminis susipažinimas su kūriniu ir teksto suvokimas.

Įtaigus meninio teksto skaitymas. Pirminė  kūrinio refleksija. Pokalbis (pasidalijimas įspūdžiais).

Trumpas supažindinimas su rašytoju ir kūrinio žanru.

Komentuojamasis skaitymas (nežinomų žodžių ir prasmių aiškinimasis) / kontekstiniai komentarai; skaitymas vaidmenimis.

Autoriaus ir pasakotojo sąvokų aiškinimas.

8¹.8.6.2. Kūrinio analizė ir interpretacija.

Eilėraščio raiškus tarimas. Poezijos kūrinio rimas ir skambesys.Eilėraščio interpretacija (kas mokiniui yra svarbu, kas daro įspūdį, kelia minčių). Komentuojamasis skaitymas (aiškinantis savus atradimus). Esminių (raktinių) žodžių atpažinimas, aptarimas. Pokalbis apie eilėraščio nuotaiką, eilėraščio prasmę.

Kalbinės raiškos priemonių supratimas: sinonimų, antonimų, epitetų / tiesioginės ir perkeltinės reikšmės / alegorijos / daugiareikšmių žodžių, frazeologizmų, vaizdingų veiksmažodžių / palyginimų / deminutyvų atpažinimas, jų prasmės ir tikslingumo aiškinimasis.

Sintaksinių figūrų supratimas: retorinių klausimų, sušukimų ir kreipinių atpažinimas, raiškus skaitymas, prasmės ir tikslingumo aiškinimasis.

Meninių vaizdų apibūdinimas (sakytinis iliustravimas / iliustravimas piešiant).

Prozos / dramos tekste vaizduojamų įvykių sekos aptarimas / pasakojimo schemos (su raktiniais žodžiais) pildymas / teksto plano sudarymas (iš klausiamųjų, konstatuojamųjų sakinių, raktinių žodžių) / teksto skaitymas dalimis ir pavadinimų atskiriems epizodams (dramos veiksmams) kūrimas / kūrinio kompozicijos schemos sudarymas.

Klausimų formulavimas pagal tekstą ir atsakymas į juos / skaitymas atsakant į klausimus  (poros, grupės – viena kitai ir pan.).

Kūrinio analizė pagal veiksmo nuoseklumą (pradžios situacija, įvykių grandinė: įvykių priežastiniai ryšiai, pabaigos situacija) / pagal „pasakojimo piramidę“ (pagrindinis veikėjas – jo apibūdinimas – veiksmo vieta – kūrinio tema – svarbiausias įvykis – antras pagal svarbą įvykis – kūrinio idėja) / pagal penkių klausimų strategiją (Kas pagrindinis veikėjas? Kur ir kada vyksta veiksmas? Kas vyksta? Ką veikėjai jaučia, tikisi, mąsto? Kuo viskas baigiasi?). Kokia vaizduojamosios situacijos paskirtis, kaip ji atskleidžia kūrinio prasmę.

Kūrinio interpretacija (kas kūrinyje mokiniui yra svarbu, kas daro įspūdį, kokias kelia mintis).

Charakteringų kūrinio citatų parinkimas / vaizdingiausios ar poetiškiausios ištraukos skaitymas ir jos meniškumo analizė (leksinės ir sintaksinės raiškos priemonių radimas, jų prasmės ir tikslingumo nustatymas) / Teksto vietų, kurios tapo patarlėmis ar priežodžiais skaitymas / ištraukos, kuriai galima parinkti patarlę, skaitymas / Ištraukos, komentuojančios iliustraciją, skaitymas.

Veikėjų žodžių, kuriuos turime sakyti garsiai / tyliai, greitai / lėtai, radimas ir perskaitymas / teksto fragmentų, kuriuos derėtų skaityti paniekinamai, griežtai, prašant, nusivylus, su nepasitenkinimu, pašiepiant ir pan. radimas ir raiškus perskaitymas.

Kūrinio veikėjų lyginimas / grupavimas (vaidmenų žaidimai, improvizacijos...) / veikėjų problemų ir konfliktų nustatymas ir aptarimas / konflikto priežasčių ir dėl ko stiprėja įtampa, gilėja konfliktas aiškinimasis.

Ištraukų, padedančių sudaryti veikėjo portretą, radimas ir skaitymas / veikėjo charakteristikos sudarymas ir aptarimas (pagal jo paties žodžius; remiantis jo santykiais su kitais; atskleidžiant jo siekius) / pasakojimas apie veikėją, kuris sužadino emocijas (užuojautą, pasipiktinimą ir pan.).

Sakytinis vaizduojamų įvykių atpasakojimas (išsamusis / atrenkamasis / glaustasis) / linksmiausio ir liūdniausio ar labiausiai patikusio epizodo atpasakojimas.

8¹.8.6.3. Kūrinio vertinimas, apibendrinimas, baigiamieji ir kūrybiniai darbai.

Kūrinio idėjos išryškinimas, jos svarbos aptarimas / pagrindinės minties formulavimas.

Autoriaus intencijos aptarimas, kūrinio potekstės aiškinimasis, aktualizavimas (apie ką privertė susimąstyti šitas kūrinys) / diskusija apie aktualumą mokiniui, konkrečiam skaitytojui, sąsajas su  gyvenimu, poveikį aplinkai / probleminių klausimų, kylančių iš kūrinio, formulavimas / prasminių jungčių tarp kūrinių atradimas).

Meninis skaitymas kreipiant dėmesį į skaitymo tempą, pauzes ir intonaciją / aiškinimasis, kaip kūrinio tempas, pauzės, intonacija padeda atskleisti kūrinio prasmę.

Perskaityto kūrinio pasakojimas naudojant mimiką, gestus, pozą / vienam mokiniui skaitant, kitas turinį perteikia poza, gestais ir mimika.

Nebaigti sakiniai (diktuojamos poetiškos sakinių pradžios – mokiniai parašo ir pabaigą).

Eilėraščio (poemos fragmentų) / prozos fragmentų mokymasis atmintinai.

Pasakų sekimas / raiškusis trumpo prozos teksto (įskaitant dialogą ar monologą) skaitymas / glaustasis teksto skaitymas (praleidžiami kai kurie sakiniai ir žodžiai) – rengimasis glaustajam atpasakojimui.

Frazių, kuriomis galima pasinaudoti rašant rašinėlį / rengiant pristatymą, radimas, skaitymas ir užsirašymas / skaitymas, pasižymint žodžius, kuriuos derėtų vartoti savo kalboje.

Kūrinio veikėjų aprašymas (žodžių pasirinkimas, svarbių ir charakteringų veikėjo bruožų pristatymas) / laiškas kūrinio veikėjui (pagal asmeninio laiško reikalavimus).

Grožinio kūrinio transformacijos (veikėjo ar pačių susikurto naujo veikėjo dienoraštis / skelbimas, susijęs su veikėju ar siužetu / skaitytos istorijos detalizavimas / nauja pabaiga arba istorijos tęsinys / naujas veikėjų dialogas / veikėjus charakterizuojantys laiškai / pasakojimo perkūrimas, pridedant naujus veikėjus ir įvykius ir kt.).

Žaidimas patarlėmis, priežodžiais ir posakiais (dialogų sudarymas, inscenizavimas) / mįslių kūrimas (poromis, grupėmis) / pasakojimai pagal mįsles, patarles ar priežodžius (žodžiu ar raštu).

Teksto dramatizavimas kuriant vaidinimo scenarijų / komiškumo, lyriškumo, dramatiškumo atpažinimas tekste ir perteikimas balsu / improvizuoti vaidinimai skaitant kūrinį (dialogų fragmentai) / inscenizavimas.

Dailininkų iliustracijų aptarimas / įspūdžių, patirtų skaitant kūrinį ir žiūrint spektaklį (filmą), palyginimas.

Stebuklinių pasakų vaizduojamasis pasaulis / padavimų ir sakmių vaizduojamasis pasaulis / padavimų ir legendų herojai / alegorijų, simbolių ir komiškumo pasakėčiose aiškinimas (grupiniai projektai, pristatymai).

Trumpesnių ar didesnės apimties kūrinių kūrimas (eilėraštis pagal nagrinėtą ar pačių pasirinktą rimą / vaizdelis pradedant eilėraščio pradžia / pasirinkus patikusią frazę / pasakojimas su tipiškais buitinių ar stebuklinių pasakų veikėjais / pasakos apie gyvūnus, stebuklinės pasakos / padavimai / nuotykių ir fantastinės istorijos, prisiminimai).

Skaitytojo dienoraštis / perskaitytų knygų pristatymas. Skaitymo rekomendacijos klasės draugams. Savarankiškas pasirinktos knygos skaitymas klasėje ir namuose su numatytomis užduotimis pristatymui ir bendrai klasės diskusijai.

8¹.9. Kalbinis ir literatūrinis ugdymas(is) 7–8 klasių koncentre.

8¹.9.1. Mokymosi pasiekimai, baigus 8 klasę.

Gebėjimai Ugdymo sritys		Kalbėjimo ir klausymo gebėjimai
Komunikavimas		Kalba girdimai ir aiškiai, adresatui tinkamu ir suprantamu tempu, taisyklinga bendrine lietuvių kalba. Vertina klausomo arba stebimo ir klausomo teksto turinį, raišką, kalbėjimo kultūrą ir geba išsakyti savo požiūrį žodžiu ar raštu. Geba inicijuoti, plėtoti, kultūringai pertraukti pokalbį ar jo išvengti, išreikšti ir pagrįsti savo požiūrį, pritarti ar prieštarauti; atsižvelgdami į kalbėjimo situaciją ir adresatą, mokytojo padedami pasirenka kalbinę raišką. Aptaria jų amžiui tinkamas problemas poromis ar grupėmis, geba kartu priimti sprendimą, tinkamai bendraudami žodžiu ar raštu. Geba pasakyti kalbą bendraamžiams. Geba parašyti dalykinį laišką (ir el. laišką), tinkamai bendrauja telefonu.
Atpasakojimas ir pristatymas		Gali glaustai atpasakoti siužetą, laikydamiesi kūrinio kompozicijos ir įvykių sekos. Atmintinai skaito eilėraščius, prozos ir dramos ištraukas, geba aiškiai, raiškiai, sklandžiai perteikti prasmę. Pasirengia ir pristato kūrinį mokytojo nurodytu ir / ar pasirinktu aspektu. Geba taikyti pristatymo strategijas. Pasirengia ir pristato savarankiškai perskaitytą knygą.
Skaitymo ir rašymo gebėjimai
Teksto suvokimas	Atpažįsta pagrindinius tekstų tipus, jų savybes ir paskirtį; supranta skaitomus, girdimus ar stebimus įvairios paskirties tekstus ir geba juos kritiškai įvertinti. Nurodo dalykinio, publicistinio, eseistinio teksto temą, problemas, pagrindinę mintį, pateikia teksto santrauką; nurodo, ko tekste nesuprato. Nurodo teksto autoriaus tikslą ir paaiškina, iš ko jis atpažįstamas; paaiškina, kaip skirtinguose tekstuose pagrindžiami teiginiai, ir pasiremia pavyzdžiais iš teksto; atpažįsta ir paaiškina skirtingus požiūrius. Nurodo teksto funkcinį stilių ir vartojimo sferą, atpažįsta ir geba paaiškinti kalbinės raiškos ypatumus. Atpažįsta ir tikslingai vartoja įvairias stilistines ir retorines kalbinės raiškos priemones, geba paaiškinti jų paskirtį; paaiškina žodžių ir frazių reikšmę tekste, skiria tiesioginę ir perkeltinę reikšmę. Paaiškina kiekvienos teksto pastraipos sandarą ir paskirtį, pateikia pavyzdžių apie tai, kurie elementai kuriuos teiginius pagrindžia; susieja rašytinio teksto ir iš nuotraukų, paveikslų, schemų, grafikų, vaizdo ar garso įrašų gautą informaciją. Vartoja programoje numatytus lingvistinius ir teksto analizės terminus.
Literatūros (kultūros) pažinimas	Skaito literatūros kūrinius sklandžiai ir raiškiai, paisydami literatūros rūšių, žanrų skirtybių ir vertina skaitymą kaip prasmingą veiklą. Per metus yra perskaitę ne mažau kaip dešimt meniškai vertingų, 7–8 klasėms rekomenduojamų ar savarankiškai pasirinktų skirtingų žanrų lietuvių ir užsienio literatūros knygų, jomis remdamiesi geba formuotis dorovines bei estetines nuostatas ir plėtoti skaitymo įgūdžius. Supranta ir vertina skirtingus požiūrius, įžvelgia juos literatūros kūriniuose, vertina skirtingas idėjas ir raiškos būdus. Gali pasakoti ir kalbėtis apie perskaityto kūrinio autorių, siužetą, veikėjų charakterius, problemas, kūrinio pagrindinę idėją ir lyginti su kitais kūriniais. Argumentuotai išreiškia savo požiūrį kalbėdami ir rašydami, glaustai atpasakoja kūrinio siužetą, svarsto apie kūrinį, rašo kūrybinius skirtingų žanrų darbus. Analizuoja ir interpretuoja literatūros kūrinius, supranta juos kaip skirtingų istorijų ir žmonių santykių, jausmų ir vertybių šaltinius. Aptaria gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklo sampratą liaudies dainose, nurodo dainų žanrus, pagrindinius vaizdinius. Gali paaiškinti lietuvių literatūros ir tautosakos kultūrinę reikšmę. Gali paaiškinti lietuvių liaudies dainų vertę ir dainiškąją tradiciją, laisvės kovų (sukilėlių ir partizanų) literatūrą, Lietuvos praeities vaizdavimą XIX–XX a. literatūroje, tremties ir holokausto patirčių liudijimus. Gali papasakoti apie Lietuvos kultūros asmenybes.
Kūrinio visumos supratimas	Skaitymo strategijos Formuluoja skirtingų tipų klausimus iš perskaityto teksto; atsako į faktinius, dedukcinius ir analitinius iš tekstų suformuluotus klausimus. Pagrįsdami savo teiginius naudojasi teksto pavyzdžiais ir citatomis. Kūrinio meninės raiškos aptarimas Aptaria kūrinio grafines, fonines, leksines ypatybes. Atpažįsta tekstuose ir vartoja epitetus, palyginimus, metaforas. Paaiškina liaudies dainų, eilėraščių, prozos ir dramos meninės kalbos vaizdingumą, perkeltines prasmes. Kūrinio vaizduojamojo pasaulio suvokimas Apibūdina kūrinio laiką ir vietą, išskiria svarbius įvykius, apsvarsto priežasčių ir pasekmių ryšius; apibūdina, remdamiesi tekstu, veikėjų išvaizdą, charakterio ir elgesio ypatybes, analizuoja veikėjų ryšius, vertina ir lygina jų reiškiamas vertybes su humanistinėmis ir demokratinėmis vertybėmis. Aptaria poezijos vaizduojamąjį pasaulį, lyrinio veikėjo būsenas, lyrinį vyksmą. Kūrinio prasmių supratimas Nurodo svarbiausias kūrinio idėjas, aptaria svarbiausius įvykius, veikėjus, jų problemas ir vertybes. Suformuluoja kūrinio temą, problemą ir pagrindinę mintį. Kūrinio interpretacija Remdamiesi visu kūriniu ar kūrinio ištrauka, vertina kūrinį, išsako ir pagrindžia savo nuomonę, pateikia tinkamus pavyzdžius iš teksto, sieja juos su  asmenine patirtimi.  Žodyno plėtimas Ieško informacijos, aiškindamiesi nežinomų žodžių reikšmes, ir išmoksta tuos žodžius vartoti.
Literatūros teorijos sąvokų vartojimas	Supranta sąvokas ir jas vartoja, aptardami literatūros kūrinius. Literatūros rūšys, žanrai, tipai Rūšis, žanras. Epas, epiškumas, pasaka, pasakėčia, legenda, baladė, romansas, poema, apsakymas, novelė, romanas. Lyrika, lyrizmas, sutartinė, liaudies daina, lyrinis eilėraštis, poema. Komizmas, humoras, satyra. Drama, dramatizmas, tragedija, tragizmas, komedija, komizmas. Kūrinio prasmių lygmuo Tema, problema, idėja, vertybės. Kūrinio vaizduojamasis pasaulis Laikas ir vieta, pasakotojas, veikėjai, charakteriai, siužetas, ekspozicija, intriga, konfliktas, atomazga, monologas, dialogas, remarka. Kūrinio meninė raiška Rimas, ritmas, aliteracija, asonansas, epitetas, įasmeninimas (personifikacija), pakartojimas, metafora, ironija, retorika.
Teksto kūrimas	Rašo kūrybinius darbus, išreikšdami mintis ir jausmus sklandžia, aiškia, turtinga kalba. Geba išdėstyti savo požiūrį į įvykius, reiškinius ar tekstus, jį pagrįsti asmenine patirtimi, grožiniais ir negrožiniais tekstais. Sėkmingai naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais, įskaitant žodynus ir elektroninius šaltinius, randa reikalingą informaciją, geba ją kritiškai vertinti, atsirinkti ir tinkamai ja pasinaudoti. Savais žodžiais atpasakodami turinį ar perfrazuodami, tiksliai perteikia kitų asmenų požiūrį, nurodo jų duomenis. Rašo pasakojamuosius, informacinius, aiškinamuosius ir samprotaujamuosius tekstus, atsižvelgdami į pažįstamą adresatą (mokyklos laikraščio ar tinklalapio skaitytojus bendraamžius). Rašo aprašymus (veikėjo charakterio eskizą, scenos (situacijos) aprašymą), pasakojimus (pasaką arba legendą), kūrybinį rašymą siedami su literatūrine patirtimi. Rašo rašinius, paremtus literatūros kūriniais, remdamiesi pavyzdžiais iš tekstų ir savo patirties, kreipdami dėmesį į savo teksto turinio aiškumą, stiliaus sklandumą, teiginių pagrįstumą, rašybą ir skyrybą. Išmano rašymo strategijas ir jomis naudojasi.  Kuria ir redaguoja parašytą tekstą tinkamai naudodamiesi technologijomis. Tobulina rašymo įgūdžius: perskaito tai, ką parašė, redaguoja ar rašo iš naujo.
Kalbos pažinimo gebėjimai
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys	Geba paaiškinti lietuvių kalbos santykį su kitomis baltų kalbomis ir indoeuropiečių kalbų šeima, gali nurodyti keletą kitų šios šeimos šakų ir paminėti kelias joms priklausančias kalbas. Remdamiesi skaitytais tekstais apie seniausius rašytinius lietuvių kalbos šaltinius, gali paaiškinti jų reikšmę lietuvių kultūros raidai. Aptaria skolinių, archaizmų, istorizmų, naujadarų, terminų atsiradimą bei formavimąsi. Nagrinėdami rašytinių šaltinių pavyzdžius, gali nurodyti XVI–XIX a. ir dabartinės kalbos skirtumus, geba naudotis įvairiais žodynais. Skiria pagrindines kalbotyros šakas, gali diskutuoti apie dabartinę lietuvių kalbos padėtį, naujų žodžių kūrimą ir įsitvirtinimą.
Fonetikos, kirčiavimo ir morfologijos žinių taikymas, taisyklinga tartis ir rašyba	Gali paaiškinti ir kalbėdami moka taikyti bendrąsias daiktavardžių, veiksmažodžių, veiksmažodinių formų, prieveiksmių tarties ir kirčiavimo taisykles. Geba naudotis kirčiavimo žodynais, elektroninėmis kirčiuoklėmis. Nurodo skaitvardžio, įvardžio ir prieveiksmio gramatinius požymius, taisyklingai šias kalbos dalis vartoja, rašo bei kirčiuoja. Atpažįsta neasmenuojamąsias veiksmažodžio formas (dalyvį, pusdalyvį, padalyvį), nurodo jų gramatinius požymius, tinkamai vartoja, rašo ir kirčiuoja. Tinkamai vartoja jungtukus ir prielinksnius; atpažįsta ir tinkamai vartoja dalelytes, taisyklingai jas rašo. Atpažįsta tekste visas kalbos dalis, geba jas gramatiškai nagrinėti, tinkamai vartoja ir rašo.
Sintaksės žinių taikymas, taisyklinga skyryba	Geba nurodyti kalbos ir sakinio dalių skirtumus, nagrinėti sakinį sakinio dalimis. Gali paaiškinti pagrindinio ir priklausomojo žodžio jungimo būdus (valdymą, derinimą ir šliejimą). Atpažįsta sudėtingesnės raiškos veiksnius ir tarinius bei antrininkes sakinio dalis; atpažįsta sakinyje dalyvinius tarinius ir pažyminius. Geba taisyklingai vartoti nagrinėtų veiksmažodžių valdomus linksnius. Taiko privalomąsias vienarūšių ir aiškinamųjų sakinio dalių, lyginamųjų posakių, kreipinių, įterpinių ir elementarios struktūros prijungiamųjų sakinių skyrybos taisykles. Geba vartoti ir skirti tiesioginę kalbą.

8¹.9.2. Kalbos vartojimo ugdymo turinio apimtis ir ugdymo(si) veiklos 7–8 klasių koncentre.

Turinio apimtis		Ugdymo(si) veiklos
Kalbėjimas ir klausymas
Bendravimo situacija ir bendravimo partneriai. Bendravimas grupėje, gebėjimas klausytis ir bendradarbiauti sulaukiant savo eilės ir pateikiant savo teiginius ir argumentus. Savos nuomonės reiškimas ir jos paaiškinimas dirbant grupėje, gebėjimas susitarti, bendro sprendimo priėmimas. Kalbėjimo girdimumas ir aiškumas, adresatui tinkamas ir suprantamas tempas. Pokalbio telefonu etika. Diskusija. Tiesos siekimas, prieštaravimas, sutarimas. Ginčas ir ginčo taisyklės. Bendravimo raštu ir žodžiu skirtumai. Pristatymas. Pristatymo situacija, tikslai (kam, ką ir kodėl) ir pagrindinės strategijos. Tinkamas žodynas, kalbėjimo tempas, garsumas, intonacija, pauzės. Kontaktas su auditorija. Dėmesys veido išraiškai, gestams ir bendrai laikysenai.		Vaidmeniniai žaidimai, paisant bendravimo dalyvių ir situacijos (kreipimasis, sveikinimasis, pokalbio inicijavimas ir plėtojimas, kultūringas pokalbio pertraukimas, pokalbio išvengimas; telefoninis pokalbis ir pan.). Požiūrio išsakymas dirbant poromis ar grupėmis, diskutavimas konkrečia tema, prieštaravimas, savo pozicijos pagrindimas.  Žodinės diskusijos teiginių pasižymėjimas raštu. Reziumavimas to, kas buvo išgirsta ir perskaityta, ir tinkamų klausimų uždavimas. Pasiūlymas pažiūrėti filmą, spektaklį, perskaityti knygą, suformuluotas keliais sakiniais ir kt. Pristatymai. Pagrįstas bendramokslių darbo (turinio, raiškos, kalbėjimo kultūros) įvertinimas ir korektiškas papildymas / pataisymas to, kas pasakyta / padaryta.
Skaitymas ir tekstų kūrimas (žodžiu ir raštu)
Skaitymas balsu: skaitymo girdimumas, aiškumas, tempas, pauzės ir intonacija. Raiškusis skaitymas: sklandus poezijos, prozos, dramos tekstų prasmės perteikimas.	Skaitymo technikos tobulinimas. Tikslingas skaitymas atmintinai. Užduotys, siejamos su kalbos ir literatūros kursu.
Skaitymo būdai. Greitas ir lėtas skaitymas, apžvalginis ir atidus skaitymas. Tikslingas skaitymas iš naujo. Skirtingų skaitymo technikų įvaldymas. Pomėgio skaityti ugdymas/is (skaitymo malonumas). Atrankinis (ieškomasis) skaitymas. Kombinuotas skaitymas (derinamos kelios skaitymo rūšys).	Savarankiško skaitymo tikslų formulavimas. Įdomių literatūros knygų radimas, savarankiškas skaitymas ir pristatymas / bendraklasių supažindinimas su knygos autoriumi, siužetu ir veikėjų charakteriais, knygos palyginimas su kita (kitomis) knygomis. Savarankiškas rekomenduojamų knygų skaitymas su numatytomis užduotimis knygą pristatyti, aptarti ją klasės diskusijoje. Teksto žymėjimasis, konspektavimas, citatų išsirašymas (siejama su kalbos ir literatūros kursais). Reikalingos informacijos paieška įvairiuose informacijos šaltiniuose (įskaitant žodynus ir elektroninius šaltinius), kritiškas informacijos vertinimas, atsirinkimas ir tinkamas pasinaudojimas. Savo skaitymo ir skaitymo pasiekimų analizavimas.
Tekstų paskirtis ir struktūra. Tekstų grafinės savybės. Internetiniai tinklalapiai, informacijos pateikimo juose ypatybės. Verbalinio teksto ir grafinės informacijos (fotografijų, piešinių, schemų) sąsajos. Skirtingos pasakojimo formos elektroninėse informacijos priemonėse (internetas, radijas, televizija ir kt.). Kalbos priemonių pasirinkimas susirašinėjant elektroniniu paštu ir pokalbių svetainėse. Dalykiniai, publicistiniai, eseistiniai tekstai, jų struktūra /ypatybės. Praktinių / taikomųjų tekstų (instrukcijų, gyvenimo aprašymo, informacinių lapelių, pareiškimų) savybės ir kompozicija. Autoriaus tikslo atpažinimas tekste. Požiūrių reiškimas tekste. Tiesioginė ir perkeltinė reikšmė. Chronologinis minčių dėstymas, sugretinimas ir supriešinimas, priežasčių ir pasekmių grandinės ir kt. Teiginių pagrindimo būdai. Pastraipų paskirtis, sandara ir siejimo būdai.	Paveikslo teksto ir infografikos skaitymas ir interpretavimas. Rašytinio teksto ir iš nuotraukų, paveikslų, schemų, grafikų, vaizdo ar garso įrašų gautos informacijos siejimas ir apibendrinimas. Rašymas apie nurodytus atraminius tekstus (žiniasklaidos ir informacinius): apžvalga ir aptarimas (elektroninių laiškų ir kt. rašymas). Skirtingų požiūrių atpažinimas ir paaiškinimas (pasiremiant pavyzdžiais iš teksto). Dalykinio, publicistinio, eseistinio teksto turinio (tema, problema, pagrindinė mintis) ir raiškos analizė, nustatant teksto savybes ir paskirtį (teksto santraukos pateikimas ir kritiškas teksto įvertinimas). Klausimų kėlimas. Svarbios informacijos radimas informaciniuose ir praktiniuose tekstuose ir sisteminimas, išvadų darymas, remiantis surasta informacija. Atsakymų į klausimus formulavimas savais žodžiais. Instrukcijos, skelbimo, prašymo rašymas. Pasakojamųjų, informacinių, aiškinamųjų ir samprotaujamųjų tekstų rašymas (įvairių žanrų; tam tikra tema arba susijusių su sava patirtimi, atsižvelgiant į pažįstamą adresatą), kreipiant dėmesį į savo teksto turinio aiškumą, stiliaus sklandumą, teiginių pagrįstumą, rašybą ir skyrybą. Skaitomo / rašomo teksto pastraipų / fragmentų sandaros ir paskirties paaiškinimas, teiginių pagrindimo analizė.
Funkciniai stiliai ir kalbos ypatybės. Mokslinio ir administracinio stiliaus tekstai, jų paskirtis, kalbos ypatybės (abstraktumas, konkretumas, logiškumas, terminų vartojimas; standartų laikymasis, kalbos šablonai). Informacinės technologijos ir tekstas. Tarptautinių žodžių, kaip terminų, vartojimas. Naujadarai, jų kūrimas. Stilius ir gramatinė forma. Morfologinė sinonimika. Gramatinių formų (laikų, nuosakų, asmenų) sinonimika. Meninio, mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstai, būdingos jų kalbos ypatybės (individualumas; logiškumas, objektyvumas, minties aiškumas; tiesioginis socialinis vertinimas). Kalbinės raiškos priemonės: palyginimas, citata, metafora, metonimija, paralelizmas. Stiliaus individualumas. Kontekstas (žodžio, žodžių junginio ar sakinio vartosenos aplinka). Stilizacija. Kalbinės raiškos priemonės: ironija, kontrastas, inversija, antitezė, elipsė. Sintaksiniai sinonimai. Emocinė leksika (jaustukai, ištiktukai). Hiperbolė, litotė. Patarlės. Rašymo strategijos. Informacijos šaltinių bei atraminių tekstų nurodymo / citavimo galimybės. Planavimo būdai ir rašymo etapai. Apmąstymas, temos aspektų išskyrimas, plano apmatai. Teiginių formulavimas, jų pagrindimas, citavimas.	Tekstų funkcinio stiliaus, vartojimo sferos ir kalbinės raiškos ypatumų atpažinimas (konkrečių atitinkamo stiliaus tekstų skaitymas ir aptarimas). Meninio, mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstų ta pačia tema lyginimas, būdingų kalbos ypatybių aptarimas. Vieno kito semantizmo vartojimo aptarimas. Atitinkamų atpasakojimų rašymas (parengimas straipsnio / poleminio rašinio kūrimui).   Straipsnio / poleminio rašinio rašymas (naudojantis rašymo strategijomis). Problemos (-ų) išskyrimas, sprendimo būdų suradimas ir pateikimas.  Literatūrinio laiško, literatūrinio dienoraščio ir įvairių kūrybinių darbų (esė, interviu, recenzijos (teksto įdomumo, aktualumo ir meniškumo vertinimas), eilėraščio, miniatiūros ir kt.) rašymas, naudojantis įvairiomis kalbinės raiškos priemonėmis. Rašinių tobulinimas atsižvelgiant į mokytojo pastabas. Naudojimasis technologijų teikiamomis galimybėmis (tekstų rašymas, komponavimas, iliustravimas, tobulinimas ir redagavimas).
Sakytinė ir rašytinė raiška, jos lyginimas.	Rašytinio teksto (fragmento) perkūrimas sakytine raiška. Sakytinio (užrašyto) teksto glaudinimas raštu (kalbos formų keitimas). Pasakojimas pirmuoju, antruoju ir trečiuoju asmeniu. Glaustas siužeto atpasakojimas, laikantis kūrinio kompozicijos ir įvykių sekos. Kalbos bendraamžiams rengimas bei sakymas. Kalbos iliustravimas.

8¹.9.3. Kalbos sistemos pažinimo turinio apimtis 7–8 klasių koncentre.

7 klasės turinio apimtis		8 klasės turinio apimtis
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys
Indoeuropiečių kalbų šeima, baltų kalbos. Bendrabaltiškoji leksika. Latvių kalba. Pagrindiniai latvių ir lietuvių kalbų fonetikos ir morfologijos panašumai ir skirtumai. Latvių – lietuvių, lietuvių – latvių kalbų žodynas. Seniausi rašytiniai lietuvių kalbos šaltiniai. XIX a. kalba (laikraščio „Varpas“ ištrauka). Kai kurie XVI–XIX a. ir dabartinės kalbos skirtumai.  Lietuvių kalbos žodynas. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, sinonimų, antonimų, frazeologizmų žodynai.		Dabartinė lietuvių kalbos situacija. Žodžių istorija (veldiniai ir skoliniai, archaizmai ir istorizmai, naujadarai, tarptautiniai žodžiai ir terminai). Kalbotyros šakos.
Išeito kurso pagrindų kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas
6 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas. Kalbos dalys, jų daryba. Kalbos dalių santykiai sakinyje. Pagrindinės skyrybos taisyklės. Linksniuojamųjų kalbos dalių galūnių rašyba. Veiksmažodžio laikų ir nuosakų rašyba. Pagrindinės lietuviškų žodžių tarimo ir kamieno rašybos taisyklės. Nosinių raidžių rašyba žodžių kamiene. Pagrindinės tarptautinių žodžių tarimo ir kamieno rašybos taisyklės.		7 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas. Kalbos dalių rašybos kartojimas. Nosinių raidžių rašyba žodžių kamiene. Veiksmažodžio neasmenuojamųjų formų gramatiniai požymiai, daryba, rašyba.
Fonetika, kirčiavimas ir rašyba
Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kirčiavimas (priešpaskutinio skiemens taisyklė, esamojo ir būtojo kartinio laiko veiksmažodžių kirčiavimas). Daugiskaitos naudininko taisyklė. Prieveiksmių kirčiavimas. Naudojimasis kirčiavimo žodynais ir elektroninėmis kirčiuoklėmis.		Supažindinimas su kirčiuočių sistema. Vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko, vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko kirčio vietos nustatymas pagal kirčiuotę. Tarptautinių žodžių kirčiavimas. Naudojimasis kirčiavimo žodynais ir elektroninėmis kirčiuoklėmis.
Morfologija ir rašyba
Įvardis. Įvardžio reikšmė ir gramatiniai požymiai. Įvardžių skyriai. Įvardžių linksniavimas, rašyba, kirčiavimas bei vartojimo ypatumai. Skaitvardis. Skaitvardžių reikšmė, gramatiniai požymiai. Skaitvardžių skyriai, kiekinių skaitvardžių poskyriai. Dauginių ir kuopinių skaitvardžių daryba, vartojimas. Skaitvardžių kaitymo, rašybos ir kirčiavimo ypatumai. Skaitvardžių rūšys pagal sandarą. Įvardžiuotinių skaitvardžių linksniavimas, rašyba, vartojimas. Samplaikinių skaitvardžių linksniavimas. Romėniški skaitmenys, vartojimas. Datos, matų, piniginių vienetų santrumpos. Veiksmažodžio asmenuojamųjų formų kartojimas. Veiksmažodžio neasmenuojamosios formos. Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai. Dalyvių rūšys, vartojimo ir kirčiavimo ypatumai. Dalyvis sakinyje. Dalyviniai tariniai ir pažyminiai. Veikiamųjų dalyvių laikai, daryba, vartojimas. Veikiamųjų dalyvių linksniavimas, rašyba. Neveikiamųjų dalyvių laikai, daryba. Sangrąžiniai dalyviai. Įvardžiuotiniai dalyviai, jų rašyba, vartojimas. Pusdalyvio gramatiniai požymiai, daryba, vartojimo ir kirčiavimo ypatumai. Padalyvio gramatiniai požymiai, daryba, vartojimo ypatumai. Aplinkybės, reiškiamos dalyviu, pusdalyviu ir padalyviu. Prieveiksmio reikšmė ir gramatiniai požymiai. Prieveiksmių skyriai, daryba, laipsniavimas ir kirčiavimo ypatumai. Būdvardžio bevardės giminės ir prieveiksmių rašybos ir vartojimo skirtumai.	Prielinksnio reikšmė, kilmė, daryba. Jungtuko reikšmė ir vartojimas. Dalelytės reikšmė, vartojimas, rašyba. Kalbos dalių gramatinių požymių kartojimas ir apibendrinimas. Kalbos dalių reikšmė grožiniame tekste.
Sintaksė ir skyryba
Vientisinių ir sudėtinių sakinių sintaksinio nagrinėjimo ir skyrybos įgūdžių tolesnis lavinimas. Sintaksės žinių panaudojimas per morfologijos pamokas atskleidžiant nagrinėjamųjų kalbos dalių vaidmenį sakinyje. Išplėstų kreipinių vartosena ir skyryba. Tiesioginės kalbos skyryba. Vientisinio sakinio skyrybos kartojimas.		Sintaksės ir skyrybos samprata. Sintaksės ryšys su kalbos kultūra. Žodžių junginys. Prijungiamieji žodžių junginiai, jų pagrindinis ir priklausomasis žodis. Pagrindinio ir priklausomojo žodžio jungimo būdai: valdymas, derinimas ir šliejimas. Veiksmažodiniai, daiktavardiniai ir būdvardiniai žodžių junginiai. Linksniai, valdomi veiksmažodžių atitikti, atstovauti, aukotis, dėkoti daugėti, mažėti, galininkinių veiksmažodžių su neiginiu ne-, būdvardžių atidus, palankus, panašus, dosnus, turtingas, gabus, vedinas. Žodžių junginiai, sudaryti abipusės sąsajos ir sudedamuoju ryšiu. Sakinys. Sakiniai pagal sakymo tikslą ir būdą: tiesioginiai, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai; šaukiamieji sakiniai. Vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai. Vientisinis sakinys. Sakinio dalies samprata. Pagrindinės ir antrininkės sakinio dalys. Išplėstiniai ir neišplėstiniai sakiniai. Asmeniniai ir beasmeniai sakiniai. Nepilnieji sakiniai. Veiksnys, jo reiškimo būdai. Tarinys. Grynasis, sudurtinis ir suvestinis tarinys. Jų reiškimo būdai. Sudurtinio tarinio vardinė dalis ir jungtis. Galimybė rašyti brūkšnį vietoj praleistos jungties. Papildinys. Papildinio reiškimo būdai. Aplinkybės, jų rūšys (vietos, laiko, būdo ir kiekybės, priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo), reiškimo būdai. Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės, ir padalyvinės aplinkybės. Galimybė rašant jas išskirti kableliais. Pažyminys. Derinamieji ir nederinamieji pažyminiai, jų reiškimo būdai. Išskirtiniai pažyminiai, jų reiškimo būdai ir skyryba. Priedėlio samprata, jo reiškimas ir skyryba. Vienarūšės sakinio dalys. Sakinio dalių vienarūšiškumo požymiai. Vienarūšių sakinio dalių jungtukai. Bejungtukių ir sujungtų jungtukais bet, o tačiau, taip pat kartojamaisiais jungtukais vienarūšių sakinio dalių skyryba. Galimybė kableliu atskirti greta pavartotus artimos reikšmės arba kartojamuosius žodžius, jei jie suprantami kaip vienarūšės sakinio dalys (Š n a r a, m u r m a šaltos bangos amžiną legendą.), prieš pažymimąjį žodį einančius pažyminius, kai jie nurodo ne vieno pagrindo požymius, bet rašančiojo laikomi lygiaverčiais (Įeinu į t y l ų,  ž a l i ą  mišką. E. M.) Aiškinamosios sakinio dalys. Aiškinamųjų sakinio dalių su jungiamaisiais žodžiais ypač, kaip ir, būtent, tai yra (t. y.) ir pan. skyryba. Kelių vienarūšių aiškinamųjų sakinio dalių, einančių po apibendrinamojo žodžio sakinio viduryje, skyrybos variantai: brūkšniais, dvitaškiu ir brūkšniu, dvitaškiu ir kableliu. Kelių vienarūšių aiškinamųjų sakinio dalių, einančių po apibendrinamojo žodžio sakinio gale, skyryba. Brūkšnys prieš apibendrinamąjį žodį, einantį po vienarūšių sakinio dalių. Galimybė kableliais (brūkšniais) išskirti sakinio dalį be jungiamųjų žodžių, jei norima parodyti, kad ji aiškina arba tikslina prieš ją einančią vienavardę sakinio dalį. Lyginamieji posakiai, jų skyryba. Įterpiniai. Jų vartojimas reiškiant tikrumą ir įsitikinimą, netikrumą, abejojimą ar spėjimą, nuomonę, jausminį vertinimą, nusakant minčių šaltinį, jų eilę, išvadą iš ankstesnių teiginių, kontakto su pašnekovu siekį ir kt.  Dažniausiai įterpiniais einantys žodžiai ir žodžių junginiai. Įterpinių skyryba. Galimybė suteikti įterptinį pobūdį žodžiams anaiptol, kaip antai, atseit, apskritai, esą, galų gale, iš tiesų, iš tikrųjų, kaip tyčia, konkrečiai, konkrečiau, mat, palyginti, paprastai, pirmiausia, rasi, taigi, tikrai, tikriausiai, tiksliau, veikiausiai, visų pirma ar pan. ir rašant išskirti juos kableliais. Kreipinys. Jo vartojimas ir skyryba.

8¹.9.4. Kalbos sistemos pažinimo ugdymo veiklos 7–8 klasių koncentre.

8¹.9.4.1. Kalbos kaip socialinio kultūrinio reiškinio pažinimas.

Grafinis vaizdavimas (kalbų šeimų, leksikos sluoksnių ir pan.). Baltų kalbų leksikos, fonetikos ar gramatikos reiškinių gretinimas ir lyginimas. Rašytinių šaltinių tyrimas nurodytu aspektu. Kūrybiniai darbai naudojantis žodynais. Žodžių liaudiškosios etimologijos rinkimas (kūrimas) ir lyginimas su jų lingvistine etimologija.

8¹.9.4.2. Taisyklinga tartis ir kirčiavimas, fonetinė rašyba.

Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų tarties, kirčiavimo ir rašybos lyginimas. Taisyklingas ir raiškus kirčiuoto teksto skaitymas. Kirčio vietos žodyje (linksnio ir kt.) nustatymas naudojantis kirčiavimo žodynais. Teksto, sukirčiuoto naudojantis elektroninėmis kirčiuoklėmis, analizė. Grafinis kirčiavimo taisyklių vaizdavimas ir jo taikymas. Tarptautinių žodžių kirčiavimo modelių kūrimas ir taikymas. Žodžių, jų formų ar teksto kirčiavimas raštu, taikant mokomas taisykles.

8¹.9.4.3. Morfologija ir rašyba.

Orientacinis etapas: nagrinėjamos kalbos dalies / formos reikšmės, gramatinių požymių, darybos ir rašybos sisteminimas (lentelės, grafikai, modeliai ir pan.); nagrinėjamos kalbos dalies / formos atpažinimas tekste, jos apibūdinimas ir konkrečios vartojimo funkcijos nustatymas.

Analitinės veiklos etapas (būtinas nuolatinis grįžtamasis ryšys): žodžių identifikavimas pagal kalbos dalį ir / ar gramatinę formą (pabraukti, nuvesti rodyklę, išrašyti ir pan.); diktantai (įspėjamasis regimasis, klausiamasis); nagrinėjimas žodžio dalimis (žodžiu ir raštu); kalbos dalių darybinis nagrinėjimas (žodžiu ir raštu); rašybinių ir darybinių uždavinių sprendimas.

Sintetinės veiklos etapas (savikontrolė ir korekcija): kalbos dalių žodynėlio sudarymas (skaitomo eilėraščio ir pan.); morfologinis nagrinėjimas (žodžiu ir raštu); analogijų taikymas (linksniuojant ir asmenuojant); sakinių nurašymas suskliaustą žodį keičiant tinkama forma; deformuoto teksto atstatymas (iš duotų žodžių pradinių formų); atrenkamasis perrašymas (tam tikrų žodžių ar žodžių junginių – iš rišlaus teksto); žodyno naudojimas (linksniavimo ir kirčiavimo paradigmos).

Situacinis etapas (įgūdžio taikymas naujomis sąlygomis): konstravimo pratimai (sakinių, teksto – pagal duotus parametrus); rašybinis nagrinėjimas ir rašybos klaidų analizė (žodžiu ir raštu); diktantai (klausiamasis, aiškinamasis, kūrybinis); atpasakojimas.

Įgūdžių tobulinimo etapas: tekstų analizė nurodytu aspektu (kalbos dalies reikšmė grožiniame tekste ir pan.); kūrybinės užduotys (pratimų, testų rengimas ir pan.).

8¹.9.4.4. Sintaksė ir skyryba.

Orientacinis etapas: nagrinėjamo gramatinio reiškinio analizė ir atpažinimas tekste; lyginimas ir gretinimas (esminių ir neesminių to paties gramatinio reiškinio požymių; gramatinio reiškinio skirtingų rūšių požymių).

Analitinės veiklos etapas (būtinas nuolatinis grįžtamasis ryšys): grafinis vaizdavimas (sutartiniais ženklais, schemomis ir pan.); sintaksinis ir skyrybinis nagrinėjimas; vartosenos (taisyklingos) nagrinėjimas ir sisteminimas.

Sintetinės veiklos etapas (savikontrolė ir korekcija): raiškusis tekstų skaitymas (išvardijimo, išplėstinio aiškinimo, apibendrinimo, tikslinimo ir kt. loginių sintaksinių reiškinių intonavimas); konstravimas (pavartoti nurodytas sintaksines konstrukcijas, sukurti sakinių pagal pateiktas schemas); redagavimas (pavartoti tinkamą sintaksinę konstrukciją, padėti skyrybos ženklus).

Situacinis etapas (įgūdžio taikymas naujomis sąlygomis): diktantai (klausiamasis, aiškinamasis, kūrybinis, laisvasis); kūrybinis skyrybos taisyklės pristatymas (pvz., norma, galiojimo sąlygos, pavyzdžiai iš skaitomos literatūros); atpasakojimas; skyrybos klaidų analizė.

Įgūdžių tobulinimo etapas: kūrybiniai darbai (stilistinė žodžių ar frazių atranka, sakinių siejimas, teksto kūrimas pagal nurodytus parametrus ir pan.); lingvistinis tyrimas (nurodyto gramatinio reiškinio vartosena šnekamojoje kalboje, skaitomuose tekstuose ir pan.).

8¹.9.5. Literatūrinio ugdymo turinio apimtis 7–8 klasių koncentre.

Tema	Nagrinėjimo aspektai	Kūriniai, nagrinėjami per pamokas	Rekomenduojami kūriniai
I tema. Jaunas žmogus ieško gyvenimo prasmės	Jaunystės idealai ir siekiai. Draugystė, meilė, pasitikėjimas. Šeimos, draugų, mokyklos įtakos. Savo vietos tarp žmonių ieškojimas. Žmonių santykiai. Savivertė ir orumas. Įsipareigojimai ir ištikimybė. Gyvenimo vertė. Dramatiškas, tragikomiškas, poetiškas gyvenimo vaizdavimas. K. Binkio asmenybė. V. Mačernio asmenybė.	V. Mačernio pasirinktas eilėraštis ir laiškų ištraukos. K. Binkis „Atžalynas“. A. de Sent Egziuperi (A. de Saint-Exupéry) „Mažasis princas“.	M. K. Oginskis „Priesakai sūnui“. M. Lukšienė „Dienoraštis“ (ištraukos). A. Liobytė „Sunki mama“. J. Kunčinas „Baltųjų sūrių naktis“. G. Adomaitytė „Laumžirgių namai“. V. Žilinskaitė „Kintas“. K. Saja „Septyni miegantys broliai“. V. Juknaitė „Ugniaspalvė lapė“. S. Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“. L. Lauri (L. Lowry) „Siuntėjas“. H. Li „Nežudyk strazdo giesmininko“. R. Bredberis (R. Bradbury) „Pienių vynas“. O. Lutsas „Pavasaris“. V. Železnikovas „Baidyklė“. S. Lagerliof (S. Lagerlöf) „Portugalijos karalius“. K. Nostlinger (Ch. Nöstlinger) „Pirmadienį viskas kitaip“. M. Berdžesas (M. Burgess) „Vilko kauksmas“.
II tema. Tautosakos ir tradicijų tęstinumas.	Dainos reikšmė žmogaus ir bendruomenės gyvenime. Protėvių pasaulėžiūros ašis – metų ratas. Ryšys su gamta. Darbai ir šventės, jų tradicijos praeityje ir dabar. Dainų simbolika. Tautosakos gyvybingumas šiandien: tautosaka šiuolaikinėje jaunimo kūryboje (postfolkloras ir folklorizmas). Išsaugota ir atgaivinta tradicija – šiuolaikinės kultūros dalis.	Veronikos pasakojimai ir dainos (iš CD „Tėvulio prievartėliuos“, 2004). „Saulala, motula, užtekėk, užtekėk“ („Kūlgrinda“ iš CD „Giesmės Saulei“, 2007) arba kitos grupės pasirinktas postfolkloro kūrinys. Darbo dainos: „Aš išdainavau visas daineles“, „Bėkit, bareliai“, „Pūtė vėjelis“, „Rūta žalioji“. Švenčių dainos: „Vai atbėga baikštus elnelis“, „Supkit, meskit mane jauną“, „Kupolėle, kas tave skynė“, „Aš atsisakiau savo močiutei“, „Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle“, „Beauštanti aušružėlė“. M. Martinaitis „Padainuok man“.	V. Povilionienės ir P. Vyšniausko duetas – dainos, pasaka (iš CD V. Povilionienė, P. Vyšniauskas „Mažiems ir dideliems“, 2008). Postfolkloras – „Kūlgrinda“ (iš CD „Giesmės Saulei“, 2007, „Giesmės Žemynai“, 2013), folkrokas – „Atalyja“ (iš CD „Močia“, 2004), „Skylė“ ir A. Smilgevičiūtė (CD „Broliai“, 2010). Dainų pateikėjų ir šiuolaikinių atlikėjų pasisakymai (V. Povilionienė, „Atalyja“, A. Smilgevičiūtė). „Trys minutės tylos: sidabrinis laukas be takų“. „Atalyja“ lyderius kalbina J. Šorys arba kitas aktualus interviu.  A. Nyka-Niliūnas „Motinos daina“. V. Mačernis „Vizijos“ (Penktoji).
III tema. Laisvės gynimas	Kovų už laisvę įprasminimas lietuvių karinėse istorinėse dainose, baladėse, romansuose. Asmens didvyriškumo ir patriotizmo išaukštinimas. Sukilėlių, kovų už nepriklausomybę, partizanų, Sąjūdžio idėjos ir idealai poezijoje, dainose, kalbose. Retorinės raiškos priemonės.	„Sudaičio sutartinė“, „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“. M. P. Karpavičius „Piliečio pamokslinė kalba“ (1794, ištrauka). J. Slovackis „Lietuvių legiono daina“. „Palinko liepa šalia kelio“ arba kita pasirinkta partizanų daina. B. Brazdžionis „Šaukiu aš tautą“. B. Krivickas „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“ (1952). K. Genys „Pabudome ir kelkimės“. H. Nagys „Vilniaus baladė“.	Lietuvos Tautos Aukščiausiosios Tarybos Atsišaukimas (1794, ištrauka), lietuvių liaudies dainos apie T. Kosciušką „Užgied gaidžiai pusiau nakties“, „Kad Kosciuška jojo“. A. Vištelis „Maršas Lietuvos“. Partizanų laiškas Lietuvos jaunimui „Į Lietuvos jaunimą“ (1948), „Partizanų maldos“. Just. Marcinkevičius „Laisvė“. M. Martinaitis „Ciklas Sausio vidurnaktis“ (pirmas eilėraštis).
IV tema. Kelionės atveria akiračius	Gyvenimo kelionė. Kelionės – savęs ieškojimas, savęs ir pasaulio pažinimo būdas. Pagarba savo ir kitų tautų tradicijoms. Keliautojai ir kelionių literatūra. Pasaulio lietuviai. B. Brazdžionio asmenybė. J. Meko asmenybė.	B. Brazdžionis „Per pasaulį keliauja žmogus“. M. Šalčius „Svečiuose pas keturiasdešimt tautų“ (ištraukos) arba kitas pasirinktas lietuvių autoriaus kūrinys (ištraukos). J. Mekas „Laiškai iš Niekur“ (ištraukos).	A. Vaičiulaitis „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“. P. Andriušis „Kelionių užrašai“ (ištraukos). K. Boruta „Šiaurės kelionės“. J. Ivanauskaitė „Kelionių alchemija“. „Misija: Sibiras“ (dienoraščiai). J. Žilinskas „Mano Vilnius mano“. D. Defo „Robinzonas Kruzas“. Ž. Vernas (J. Verne) „Penkiolikos metų kapitonas“, „Kapitono Granto vaikai“, „Aplink pasaulį per 80 dienų“. J. Gorderis (J. Gaarder) „Kortų paslaptis“.
V tema. Jausmų galia.	Meilės grožis ir tragizmas. Draugystės vertė. Asmens jausmų ir bendruomenės papročių konfliktas. Gyvenimo aistra ir kova su lemtimi. Tragedija. Lyrizmas. Metafora. K. Borutos asmenybė.	Maironis „Jūratė ir Kastytis“. S. Nėries, A. Miškinio, P. Širvio, J. Degutytės ir pasirinkto dabartinio lietuvių poeto meilės lyrika (5 eilėraščiai). V. Šekspyras (W. Shakespeare) „Romeo ir Džuljeta“. K. Boruta „Baltaragio malūnas“.	J. Vaičiūnaitė „Kanonas Barborai Radvilaitei“. O. Proisleris (O. Preussler) „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“. M. Morpurgo „Karo žirgas“. Dž. Grynas (J. Green) „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. A. D‘Avenijas (A. D'Avenia) „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“.
VI tema. Gyvoji atmintis	Atminties ir istorinio pasakojimo svarba asmens ir bendruomenės savimonei. Bendruomenės vertybės ir idealai. Pasakojimų herojai, jų apsisprendimai ir laikysenos. Poema. S. Daukanto ir A. Mickevičiaus asmenybės.	Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (ištrauka apie mankurtą). S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (ištraukos apie kalbą, apie sueimą, apie narsumą). A. Mickevičius „Gražina“. Maironis „Trakų pilis“. V. Krėvė „Milžinkapis“.	A. Mickevičius „Konradas Valenrodas“. J. I. Kraševskis „Kunigas“. P. Tarasenka „Pabėgimas“. G. Viliūnė „Karūna be karaliaus“. V. Skotas (W. Scott) „Aivenhas“. A. Diuma „Trys muškietininkai“. E. Peters pasirinktas romanas iš „Kedfaelio kronikų“.
VII tema. Jaunuoliai ribinėse situacijose	Asmeninės patirties pasakojimai. Žmogui tenkantys istorijos iššūkiai. Moralinės laikysenos ir tvirtumo šaltiniai. Žmoniškumo pamokos prievartos pasaulyje. Gyvenimo vertė. Dokumentinio pasakojimo savitumas.	D. Grinkevičiūtė „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (ištraukos). J. Ulinauskaitė „Likimo išbandymai“ (ištrauka „Lemtingi gyvenimo posūkiai“). A. Frank „Dienoraštis“ (ištraukos).	A. Škėma „Saulėtos dienos“. V. Juknaitė „Tariamas iš tamsos“. G. Morkūnas „Iš nuomšiko gyvenimo“. R. Šepetys „Tarp pilkų debesų“. I. Meras „Geltonas lopas“. A. Suckeveris „Žaliasis akvariumas“. S. Zobarskas „Gerasis aitvaras“.  R. Spalis „Ant ribos“, „Rezistencija“. G. Kanovičius „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“. B. Radzevičius „Žmogus sniege“. D. Terakovska (Terakowska) „Ten, kur krinta angelai“.
VIII tema. Juoko prasmė	Ironiškas santykis su savimi ir pasauliu. Humoras. Komiško pasakojimo ypatumai. Ironija, atskleidžianti gyvenimo dramatizmą ir paradoksalumą, padedanti priešintis absurdui ir apsiginti.	S. Šaltenis „Riešutų duona“ ir dar vienas pasirinktas lietuvių autoriaus kūrinys. Dž. Kriusas (J. Krüss) „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“arba kitas užsienio autoriaus kūrinys.	V. Žilinskaitė „Miškas rudenį“. J. Erlicko pasirinkti kūriniai. R. Černiauskas „Miestelio istorijos“. G. A. Biurgeris „Baronas Miunhauzenas“. T. Pračetas (T. Pratchett) „Mažieji laisvūnai“. R. Gary „Aušros pažadas“. Dž. Kriusas „Mano proseneliai, herojai ir aš“.
7–8 klasėse mokiniams išsamiau pristatomi šie Lietuvos kultūros reiškiniai: dainiškoji tradicija, tautosaka modernioje literatūroje, laisvės kovų literatūra, Lietuvos istorija literatūroje. Tremties ir egzodo literatūra. Kelionių literatūra.
Mokiniai plačiau supažindinami su šiomis Lietuvos kultūros asmenybėmis: S. Daukantu, A. Mickevičiumi, K. Binkiu, K. Boruta, V. Mačerniu, B. Brazdžioniu, J. Meku.

8¹.9.6. Literatūrinio ugdymo veiklos 7–8 klasių koncentre.

8¹.9.6.1. Pirminis susipažinimas su kūriniu ir teksto suvokimas.

Meniškas poezijos kūrinio perskaitymas klasėje (pasirengusio mokinio ar mokytojo arba įrašo išklausymas) / kūrinio perskaitymas ir pasidalijimas įspūdžiais. Rašytojo (ir jo kūrinio) pristatymas (mokytojo ar pasirengusių mokinių pristatymai / ekspozicijos apie rašytoją parengimas / filmo, spektaklio peržiūra ir aptarimas / mokinių vaidinimas pagal rašytojo biografijos epizodą ar kt.).

Komentuojamasis skaitymas (nežinomų žodžių ir prasminių akcentų aiškinimasis; istoriniai,  stilistiniai komentarai) / kūrinio fragmentų skaitymas vaidmenimis / skaitymas vaidmenimis praleidžiant autoriaus žodžius. Skaityto kūrinio pirminė refleksija / pasakojimas apie įspūdžius, kilusius skaitant ar perskaičius kūrinį.

8¹.9.6.2. Kūrinio analizė ir interpretacija.

Meninės raiškos priemonių atpažinimas, jų prasmės ir tikslingumo aiškinimasis, poezijos kūrinio ritmo ir skambesio supratimas (meninių vaizdų parinkimas / ir lyginimas).

Eilėraščio lyrinio subjekto ir eilėraščio vyksmo apibūdinimas (pradžios situacija, subjekto būsena, kas įvyksta, kas yra lūžio momentas, personažo nuotaika ar eilėraščio keliama nuotaika, jausmo ar supratimo pasikeitimas, lyrinio subjekto jausmai ir mintys). Nagrinėtų lyrikos kūrinių žanrinės ypatybės (pristatymai su deklamuojamais pavyzdžiais / piešiniais, filmais).

Liaudies dainų analizė: dainų simbolikos, darbo, kalendorinių švenčių, šeimos, karinių-istorinių dainų, senųjų dainų vaizdinių pokario partizanų dainose aptarimas, lyginimas (Koks liaudies dainų pasaulis ir žmogus? Kas tame pasaulyje svarbu? Kuo tai panašu ar skiriasi nuo mūsų dienų?). Kūrinio pradžios ir pabaigos lyginamoji analizė.

Pasakojimo / dramos veiksmo laikas ir vieta; aplinkos apibūdinimas. Kūrinio kompozicijos analizė: ekspozicijos, veiksmo užuomazgos, konflikto, kulminacijos ir atomazgos aptarimas (siužeto schemos sudarymas ir aptarimas). Ištraukų, padedančių analizuoti veikėjus, radimas ir grupavimas (temos žemėlapio sudarymas) / literatūrinių portretų kūrimas žodžiu. Skaitymas dialogų / teksto ištraukų, kurios perteikia tam tikrą nuotaiką / veikėjų santykius / pasakotojo poziciją.

Dramos kūrinio analizė, vartojant programoje numatytas sąvokas (esminių kūrinio scenų analizės pristatymas – individualus ir grupinis darbas ar kt.). Veikėjų charakterio, motyvų ir veiksmų aiškinimas ir jo elgesio priežasčių analizavimas (interviu su kūrinio veikėju / argumentuotas atsakymas į klausimus / rašinys) / paprastų (statiškų) ir sudėtingų (besikeičiančių) veikėjų skyrimas, jų charakterių lyginimas (diagramos, demonstruojančios veikėjo charakterio kaitą, sudarymas). Veikėjų vidinių konfliktų supratimas (veikėjo dienoraštis / dramos metodo panaudojimas).

Pagrindinio konflikto tarp veikėjų nustatymas, veikėjų ryšių analizavimas (veikėjo laiškas kitam veikėjui / struktūrinė diskusija / sustingusios skulptūros / disputas / literatūrinis teismas). Veikėjų charakterių atskleidimas analizuojant jų santykį su savimi, kitais ir supančiu pasauliu (paaiškinimai, pateikti iš veikėjų pozicijos / veikėjų dialogo ar monologo kūrimas). Skirtingų kūrinių pagrindinių veikėjų lyginimas (Venn diagrama ar kt.). Sakytinis vaizduojamų įvykių atpasakojimas (išsamusis / atrenkamasis / glaustasis).

8¹.9.6.3. Kūrinio vertinimas ir apibendrinimas, baigiamieji darbai.

Kūrinio vertės aptarimas, problemų refleksija (Kuo šis kūrinys gražus? Kuo svarbus? Kuo įdomus? Kokia autoriaus intencija? Kuo aktualus „man“? Kokius mano jausmus jis pažadina? Ko iš „manęs“ tikisi autorius? Ką supratau apie tą laiką, kai kūrinys buvo sukurtas? Kurios vertybės yra amžinos? Kodėl? / Kokios problemos svarstomos kūrinyje? / Kurie dalykai svetimi ar nebesuprantami, ar keliantys pasipiktinimą?) (pokalbiai šiomis temomis, diskusija / refleksijų ar rašinių rašymas, skaitymas ir aptarimas ar kt.).

Iš teksto išrinktų citatų komentarai / pokalbis remiantis teksto citatomis. Liaudies dainos komentarai / eilėraščio ir dainuojamosios poezijos palyginimas. Kūrybinis skaitymas kreipiant dėmesį į skaitymo intonaciją ir prasmės perteikimą. Poezijos deklamavimas atmintinai. Trumpo prozos teksto (dialogo ar monologo) skaitymas atmintinai. Dramos ištraukos skaitymas atmintinai. Scenos kalbos, laikysenos įgūdžių formavimas.

Kūrinio atpasakojimas, naudojantis raktiniais žodžiais / laikantis kūrinio kompozicijos / iš skirtingų pasakojimo perspektyvų / naudojantis citatomis / glaustas atpasakojimas laikantis pagrindinės siužeto linijos / komentuojamasis scenų atpasakojimas, kuriose perteikti įvairūs jausmai.

Grožinio kūrinio transformacijos (kūrybinis pasakojimas keičiant asmenį / pridedant replikas / pridedant papildomų detalių / skaitytos istorijos perkūrimas keičiant kūrinio laiką ar vietą, įtraukiant naujus veikėjus ar įvykius, skirtingas pabaigas). Esė rašymas pradedant nuo patikusios literatūrinės frazės / rašinys pagal įvestis / citatas / sentencijas / laiškas autoriui.

Rašytojo ar jo vaizduojamų personažų kelionių žemėlapio sudarymas / literatūrinės ekskursijos planavimas (žemėlapio sudarymas). Skaitymas sudarant scenarijų filmui / skaitymas įgarsinant „filmą“. Literatūros kūrinio ir filmo arba spektaklio lyginimas (aptarimas / struktūrinė diskusija / esė, rašinys).

Kūrybiniai darbai: eilėraščio kūrybiniai bandymai; teksto žanro keitimas (pvz., skelbimas ar reklama, paremta eilėraščiu; liaudies dainos pavertimas publicistinių / dalykinių žanrų tekstais) / pasakėčios, alegoriniai pasakojimai; juokingos istorijos, paremtos posakiais; nuotykių istorijos, nuotykiniai pasakojimai; miniatiūros; pasakos, legendos; pasakojimas, kurio veikėjas – mitinis personažas; pasakojimas apie veikėjo gyvenimo įvykį, pagal veikėjo gyvenimo moto; komiška ir tragiška istorija, sukurta pagal tą patį įvykį; teksto žanro keitimas (pvz., novelė, paremta žiniasklaidos tekstu / pjesė ar kt.). Skaitytojo dienoraščio rašymas.

8¹.10. Kalbinis ir literatūrinis ugdymas(is) 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentre.

8¹.10.1. Mokymosi pasiekimai, baigus 10 (gimnazijų II) klasę.            

Gebėjimai Ugdymo sritys	Kalbėjimo ir klausymo gebėjimai
Komunikavimas	Kalbėdami ir rašydami laikosi bendrinės kalbos normų ir viešojo bendravimo etikos. Įvairaus pobūdžio pokalbiuose kultūringai kelia problemas, svarsto, pritaria ar prieštarauja pateikdami argumentų. Dalijasi patirtimi, nuomone bei informacija, atsižvelgdami į kalbėjimo situaciją ir adresatą. Vertina klausomo arba stebimo ir klausomo teksto turinį, raišką, poveikį klausytojui bei kalbėjimo kultūrą, geba apibendrinti ir interpretuoti tai, ką išgirdo ar perskaitė. Pasirenka tinkamą komunikavimo būdą; geba kalbėti viešai (kreiptis į auditoriją, pristatyti temą ir pasakyti kalbą).
Pristatymas	Atmintinai skaito poeziją, prozos ir dramos ištraukas.   Savarankiškai pasirengia viešajai kalbai ir ją pasako. Geba pasirinkti pagal kontekstą tinkamą žodyną, kalbėjimo tempą, intonaciją ir neverbalines išraiškos priemones. Savarankiškai parengia pranešimą su vaizdine medžiaga iš tiriamųjų kalbos arba literatūros darbų. Pristato perskaitytą knygą, pateikia klasės draugams rekomendacijas ją skaityti, pasitelkdamas pavyzdžius iš kūrinio.
Skaitymo ir rašymo gebėjimai
Teksto suvokimas	Nurodo tekstų tipą, žanrą ir funkcinį stilių, paaiškina jų pagrindines savybes ir paskirtį; paaiškina, kaip teksto raiškos būdas priklauso nuo jo paskirties / adresato, tipo ir autoriaus individualybės. Geba apibūdinti tekstus žodžiu ir raštu, atpasakoja ir pateikia santrauką, komentuoja, prieštarauja, kuria interpretacijas, išreiškia nuomones ir susieja tekstus su savo patirtimi ir nuostatomis. Geba atpažinti ir apibūdinti įvairiuose tekstuose panaudotas raiškos priemones ir jų paskirtį, paaiškina teksto sąsajų su kontekstu aspektus, atpažįsta pagrindinius įtakos darymo būdus. Geba nustatyti kalbos, pranešimo, prisistatymo ir kitų negrožinių tekstų esminius žodžius (frazes), susieti jų perteikiamas idėjas su anksčiau skaitytais tekstais, kelti pagrįstus klausimus, sintetinti ir grafiniu būdu pateikti informaciją, formuluoti ir argumentuoti savo įžvalgas. Atpažįsta, geba paaiškinti ir tikslingai vartoja leksines, sintaksines ir fonetines stiliaus figūras bei retorines raiškos priemones; apibūdina stilingos kalbos reikalavimus. Paaiškina teksto struktūrą, kaip siejasi tekstas ir lentelė, tekstas ir vaizdas arba jį lydintis garsas; kuo tai praplečia teksto supratimą. Vartoja programoje numatytus lingvistinius ir teksto analizės terminus.
Literatūros (kultūros) pažinimas	Per metus yra perskaitę ne mažiau kaip dešimt meniškai vertingų, skirtingų žanrų knygų iš 9–10 (gimnazijų I–II) klasei rekomenduojamų kūrinių ir pasirinktų savarankiškai. Pateikia skirtingų žanrų lietuvių tautosakos ir literatūros, Antikos, Biblijos, Viduramžių literatūros kūrinių pavyzdžių ir susieja juos su istoriniu ir kultūriniu kontekstu. Paaiškina Antikos ir Viduramžių literatūrų pagrindinius reiškinius ir idėjas, jų reikšmę literatūrai ir kultūrai; nurodo kūrinius ir kūrėjus, nusako skaitytų kūrinių svarbą savo, kaip skaitytojo, asmeninei patirčiai. Aptaria lietuvių tautosakos, Antikos, Biblijos, Viduramžių vaizdinių ir siužetų turinį, moka įžvelgti ir paaiškinti jų interpretacijas klasikinėje ir šiuolaikinėje literatūroje. Aptaria perskaitytus kūrinius įsisiedami juos su šiuolaikine kultūra ir jos reiškiniais, savo ir bendruomenės gyvenimo problemomis.
Kūrinio visumos supratimas	Kontekstinė analizė. Nagrinėja tekstus ir pasakotojo poziciją, siedami su rašytojo biografija ir jo gyvenama epocha, laikotarpiu. Lyginamoji analizė. Analizuoja, lygina (gretina ir supriešina) tekstus, juos vertina ir apibendrina savo įžvalgas. Lygindami tekstus, paaiškina netiesiogiai pasakytas mintis, vaizduojamas situacijas remdamiesi patirtimi, perskaitytu(-ais) tekstu(-ais), programoje nurodytais atvejais – ir istoriniu (kultūriniu) kontekstu. Gretina ir lygina tekstus pasakojimo, kompozicijos, veikėjų charakterių, epizodų, motyvų, vaizdinių aspektais. Nurodo siužeto, personažų, motyvų, vaizdinių, idėjų, meninės išraiškos tarptekstines sąsajas. Nustato teksto tipiškas ir individualias savybes, sieja turinį ir formą. Diskutuoja apie kūrinyje svarstomas temas ir problemas.
Teksto analizė ir interpretacija	Paaiškina pagrindinių sąvokų, reikalingų tekstų analizei, reikšmes, analizuoja kūrinių menines priemones, supranta kalbos vartojimo ypatumus, sąsajas tarp teksto stiliaus ir temos. Analizuoja ir interpretuoja poezijos kūrinius, apibūdina jų poetiką (žanrą, temą, motyvus, vaizdinius, kompoziciją), nusako savo nuotaiką ir suformuluoja kūrinio temą, pagrindinę mintį, svarbiausias idėjas. Nusako prozos ir dramos kūrinių temą, suformuluoja juose keliamas problemas ir pagrindines idėjas, apibūdina pasakotojo poziciją, veiksmo laiką ir vietą, situacijas, siužetą, veikėjų charakterius, kompoziciją ir kalbos vartojimo ypatumus. Apibūdina personažo išvaizdą, veikėjo charakterį, elgesį remdamiesi tekstu, palygina ir supriešina veikėjus, vertina jų elgesį ir pateikia jų elgesiui alternatyvų, palygina save su personažais.
Literatūros teorijos sąvokų vartojimas	Analizuodami kūrinius žodžiu ir raštu vartoja sąvokas ir jas sieja su kūrinio prasmių aiškinimu ir žanrinėmis ypatybėmis. Kultūros epochos, kultūros reiškiniai, literatūros teorijos sąvokos: Antikos literatūra, Biblija, Viduramžių literatūra, kultūros epocha, modernizmas, postmodernizmas, archetipas, aliuzija, ironija, parodija, groteskas, sarkazmas, interpretacija. Literatūros rūšys, žanrai, tipai: tautosaka, mitas, epas, herojinis epas, lyrika, poezija, odė, baladė, atsiminimai, dienoraštis, autobiografija, drama, alegorija. Kūrinio prasmių lygmuo: tema, problema, idėjos, potekstė. Kūrinio vaizduojamasis pasaulis: lyrinis subjektas, lyrinis vyksmas, pasakojimas, pasakotojas, veikėjai, fabula, siužetas, konfliktas, veiksmas, veiksmo vieta, veiksmo laikas, dialogas, monologas. Kūrinio meninė raiška: kalbos poetika, elipsė, epitetas, palyginimas, metafora, metonimija, personifikacija, simbolis, retorinės figūros, strofa, metras, rimas, ritmas.
Teksto kūrimas	Geba kurti įvairių tipų ir žanrų tekstų (rašinius, santraukas, esė, komentarus, anotacijas ir recenzijas, gyvenimo aprašymą, prašymą ir pan.). Atlieka įvairius, su nagrinėjama literatūra susijusius kūrybinius darbus. Randa teksto kūrimui reikiamą informaciją bibliotekoje ir internete, kritiškai pasirenka šaltinius, tinkamai jais remiasi bei juos nurodo. Taiko išmoktus rašymo ir rengimosi kalbai principus. Pasiremdami šaltiniu, tiksliai ir išsamiai apibūdina tekstus, kuriuos išgirdo ar perskaitė, ir juos įvertina remdamiesi asmenine patirtimi ir nuostatomis. Samprotauja tinkamai ir pagrįstai remdamiesi perskaitytais ar girdėtais tekstais žodžiu ir raštu, pateikia pavyzdžių iš kūrinių, plėtoja temą, keldami klausimus ir pateikdami argumentų. Sudaro teminių darbų aplanką (portfolio) apie dabarties kultūros reiškinius ir istorines kultūros asmenybes. Kalbėdami ar rašydami apie tekstus vartoja išmoktas lingvistines ir literatūrines sąvokas.
Kalbos pažinimo gebėjimai
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys	Remdamiesi skaitytais tekstais apie seniausius lietuvių kalbos rašytinius šaltinius, geba paaiškinti jų kultūrinį kontekstą, reikšmę Lietuvos kultūros raidai. Geba paaiškinti lietuvių kalbos unikalumą ir savitumą, aptarti bendrinės kalbos formavimosi procesą. Geba diskutuoti apie dabartinę lietuvių kalbos padėtį, kalbos kitimą, globalizacijos procesų poveikį lietuvių kalbai, jos tarmėms ir kitoms kalboms. Gali išvardyti pagrindinių kalbos tyrėjų ir ugdytojų darbus, paaiškinti jų reikšmę. Nurodo pagrindinius lietuvių kalbos tarmių skirstymo dalykus, geba aptarti gyvenamosios vietos tarmės santykį su bendrine kalba. Geba paaiškinti ir atlikti kalbos tyrimo darbus (numatyti tikslą, iškelti hipotezę, pasirinkti šaltinius ir metodiką, suplanuoti tyrimą, surinkti medžiagą, analizuoti, apibendrinti, daryti išvadas, pristatyti rezultatus). Geba naudotis įvairiais žodynais, skaitmeniniais lietuvių kalbos ištekliais.
Fonetikos, kirčiavimo ir morfologijos žinių taikymas, taisyklinga tartis ir rašyba	Kalbėdami skiria tvirtapradę ir tvirtagalę priegaides, taiko pagrindines linksniuojamųjų kalbos dalių, veiksmažodžio ir nekaitomų kalbos dalių kirčiavimo taisykles. Moka naudotis kirčiavimo žodynais ir elektroninėmis kirčiuoklėmis. Kalbėdami ir rašydami laikosi bendrinės lietuvių kalbos gramatikos normų. Geba taikyti visas rašybos taisykles, kurdami tekstą laikosi taisyklingos lietuvių kalbos rašybos reikalavimų.
Sintaksės žinių taikymas, taisyklinga skyryba	Skiria ir tinkamai vartoja sudėtinius jungtukinius ir bejungtukius sakinius. Nurodo sudėtinių prijungiamųjų sakinių rūšis, šalutinių sakinių laipsnius, geba parinkti šalutinių sakinių sintaksinių sinonimų. Geba parinkti sujungiamųjų ir bejungtukių sakinių sintaksinių sinonimų. Geba paaiškinti atskiriamųjų ir išskiriamųjų sintaksinių konstrukcijų ypatumus. Geba taikyti visas privalomąsias vientisinių ir sudėtinių sakinių skyrybos taisykles. Taisyklingai skiria tiesioginę kalbą. Geba tinkamai vartoti ir skirti citatas. Kurdami tekstą laikosi skyrybos reikalavimų ir sakinių sudarymo bei siejimo normų (jungtukai, jungiamieji žodžiai, įvardžiai, prieveiksmiai, dalelytės).

8¹.10.2. Kalbos vartojimo ugdymo turinio apimtis ir ugdymo(si) veiklos 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentre.

Turinio apimtis		Ugdymo(si) veiklos
Kalbėjimas ir klausymas
Kalbėjimo ir klausymo strategijos. Tinkamų kalbos formų pasirinkimas bendraujant žodžiu ir raštu, elektroninėmis priemonėmis, atsižvelgiant į bendravimo tikslus. Bendravimas internetinėse pokalbių svetainėse. Lingvistinė etika, orumas. Komplimentų etika. Anonimiškumo poveikis kalbos vartojimui. Rašytinės ir sakytinės kalbos vartojimo specifika. Stilingos kalbos reikalavimai. Viešųjų kalbų rūšys: informacinės, įtikinimo, proginės kalbos. Jų specifika, rengimo ir sakymo strategijos. Pristatymo / prisistatymo situacija ir tikslai (kam, ką ir kodėl). Žodyno, kalbėjimo tempo, garsumo, intonavimo, vaizdinės medžiagos, neverbalinės raiškos tinkamumas.		Prisistatymas. Klausimų uždavimas prisistatančiajam. Dalijimasis informacija, patirtimi ir nuomone, atsižvelgiant į kalbėjimo situaciją ir adresatą (pokalbis, diskusija, disputas, debatai). Tinkamas ir pagrįstas samprotavimas (problemų kėlimas, svarstymas, pritarimas ar prieštaravimas), remiantis perskaitytais ar girdėtais tekstais. Poezijos, prozos, dramos ištraukų skaitymas atmintinai ir jų interpretavimas (žodžiu). Perskaitytos knygos pristatymas, skaitymo rekomendacijų klasės draugams teikimas, pasitelkiant pavyzdžius iš kūrinio. Kalbos planavimas, rengimas ir sakymas. Viešosios kalbos komponavimas atsižvelgiant į temos pobūdį, tikslus ir poveikį klausytojui.  Tikslingas leksinių, sintaksinių ir fonetinių stiliaus figūrų, retorinių ir neverbalinių raiškos priemonių vartojimas. Kalbos (pranešimo) rengimas iš tiriamųjų kalbos arba literatūros darbų: temos pasirinkimas, pristatymo plano sudarymas, tezių atranka. Vaizdinės medžiagos ir įvairialypės terpės priemonių naudojimas. Pastabų žymėjimasis klausant sakomos kalbos (pranešimo). Klausimų uždavimas kalbėtojui. Reikiamos informacijos ir šaltinių užsirašymas (klausant). Klausomo arba stebimo ir klausomo teksto turinio, raiškos, poveikio klausytojui bei kalbėjimo kultūros vertinimas. Išklausytos kalbos apibendrinimas ir interpretavimas (žodžiu).
Skaitymas ir rašymas
Tekstų tipai, žanrai ir funkciniai stiliai: informaciniai, publicistiniai, praktiniai tekstai, jų ypatybės ir paskirtis. Žiniasklaidos paskirtis ir ypatybės. Žiniasklaidos žanrai: naujienos, reportažas, analitinis straipsnis, nuomonė, replika, interviu, reklama. Antraščių paskirtis. Televizija ir radijas: visuomeniniai ir privatūs transliuotojai. Programų sudarymo principai. Tiesioginės ir užslėptos poveikio priemonės. Kalbos laisvė ir jos ribos. Tinklalapiai. Informacijos internete patikimumo vertinimas. Vadovėlių ir mokslo populiarinimo tekstų kalbos ypatybės ir skaitymo strategijos. Žodinės ir vaizdinės, grafinės medžiagos siejimas. Stilingos kalbos reikalavimai (aiškumas, logiškumas, tikslumas, glaustumas, įtaigumas). Elektroninių informacijos priemonių (interneto, radijo, televizijos ir kt.) stilistikos ypatybės.	Skirtingų tipų tekstų skaitymas ir vertinimas, susiejant su savo patirtimi ir nuostatomis (komentuojamasis skaitymas / pokalbis). Konkrečių tekstų tipo, žanro, funkcinio stiliaus ir paskirties atpažinimas, raiškos būdo vertinimas ir autoriaus pozicijos komentavimas. Teksto sąsajų su kontekstu nustatymas, įtakos darymo būdų atpažinimas. Fakto ir požiūrio skyrimas (tekstų atpasakojimas, komentarai, santrauka, interpretacija ir kt.). Teksto ir lentelės, teksto ir vaizdo siejimas (Informacijos radimas praktiniuose tekstuose / Vartojimo instrukcijų, tvarkaraščių, etikečių, grafikų ir pan. analizė). Informacijos kaupimas ir sisteminimas. Konspekto rašymas. Savo skaitymo įgūdžių, poreikių analizė ir savo skaitymo patirties, skirtingų skaitytojų grupių, skaitymo būdų įvertinimas (pokalbis / esė / pristatymas / sąrašo sudarymas).
Tekstų kūrimas. Rašinio planavimas ir rašymas. Pasirengimas rašyti rašinį: idėjų rinkimas, plano rengimas ir juodraščio rašymas. Rašinio tema ir pagrindinė mintis bei kompozicija. Principinė samprotavimo sandara: teiginys, argumentacija ir išvada. Tekstų antraštės. Tekstų pastraipos / fragmentai ir jų kompozicija. Teksto tvarkymo principai. Teksto rišlumas. Pasakojimas, aprašymas ir samprotavimas, jų siejimas į visumą. Naujienų rašymas: medžiagos ir informacijos šaltinių pasirinkimas ir atsakomybės prisiėmimas už paskelbtą informaciją. Naujienų antraštės. Interviu rašymas: klausimų tipai; pasirengimas, klausimų uždavimas, rašymas, redagavimas ir sudarymas. Nuomonių rašymas: savo nuomonės apie diskutuojamą problemą reiškimas ir jos paaiškinimas. Dalykinis laiškas, jo specifika. Praktinių tekstų rengimo principai. Lingvistinis tekstų redagavimas. Lingvistinių žinių taikymas dirbant su tekstais. Kalbos figūrų vartojimas kuriant tekstus: kontekstas ir tinkamos arba netinkamos figūros.	Negrožinių tekstų esminių žodžių (frazių / teiginių) atpažinimas, jų perteikiamų idėjų siejimas su anksčiau skaitytais tekstais (informacijos sintetinimas ir pateikimas grafiniu būdu / savo įžvalgų formulavimas ir argumentavimas). Tezių rašymas. Samprotavimo (diskutuotinų) temų, grįstų asmenine patirtimi ar atraminiais tekstais, radimas ir formulavimas. Tinkamų pavyzdžių iš kūrinių pateikimas, probleminių klausimų kėlimas, argumentavimas. Pasakojamųjų, aprašomųjų ir samprotaujamųjų rašinių rašymas. Naujienų, interviu ir nuomonių rašymas. Reikiamos informacijos paieška bibliotekoje ir internete, kritiškas šaltinių pasirinkimas, tinkamas rėmimasis jais ir jų nurodymas. Tikslus ir išsamus tekstų apibūdinimas ir įvertinimas remiantis asmenine patirtimi ir nuostatomis. Laiškų rašymas ir tvarkymas, kalbos priemonių pasirinkimas. Gyvenimo aprašymo, prašymo, įgaliojimo ir kt. praktinių tekstų rašymas. Įvairių kūrybinių darbų rašymas (esė, komentarai, anotacijos, recenzijos ir kt.). Tekstų tobulinimas, formulavimo ir sintaksės klaidų taisymas, redagavimas, skelbimas.
Siūlomos temos, kuriomis diskutuojama, sakomos kalbos ir rašomi tekstai Asmuo ir visuomenė. Visuomeniškumas ir egoizmas. Draugystė. Meilė. Šeima. Gyvenimo prasmė ir laimė. Asmuo ir tauta. Asmens ir tautos tapatybė. Tautinė savigarba ir pagarba kitoms tautoms. Lietuvos valstybė ir tautinės bendrijos. Tautiškumas ir pilietiškumas. Tautos ir pasaulio kultūra. Žmogus ir jo aplinka. Žmogus ir technologijos. Žmogus ir istorija. Asmuo ir asmenybė. Sau žmogus ir egoizmas. Laisvė ir įsipareigojimai. Dvasios aristokratiškumas. Skurdo kultūros samprata. Banalybės samprata. Kičo samprata. Snobizmo samprata. Uždara / atvira visuomenė. Kritika ir kritinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas ir kūrybiškumas. Provincialumas ir atvirumas pasauliui. Globalizacija. Šiuolaikiškumo / modernumo samprata. Lietuvos kultūros ateitis.

8¹.10.3. Kalbos sistemos pažinimo turinio apimtis 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentre

9 (gimnazijų I) klasės turinio apimtis	10 (gimnazijų II) klasės turinio apimtis
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys
Kalbų ir kultūrų įvairovė. Kalbos kitimas, globalizacijos procesų poveikis lietuvių kalbai, jos tarmėms ir kitoms kalboms. Bendrinės kalbos formavimasis ir dabartinė lietuvių kalbos padėtis. Senieji lietuvių kalbos paminklai ir tarmės.	Kalbos tyrimo darbų principai (tikslas, hipotezė, šaltiniai, metodika, medžiagos atranka, analizė, rezultatų apibendrinimas ir pristatymas). Pagrindiniai lietuvių kalbos tyrėjų ir ugdytojų darbai, jų reikšmė (D. Kleinas, K. Sirvydas, J. Jablonskis, K. Būga ir kt.).
Išeito kurso pagrindų kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas
8 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas. Fonetinė, morfologinė ir tradicinė rašyba. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų gramatinių požymių, darybos ir rašybos kartojimas. Kalbos dalių gramatiniai požymiai. Vientisinio sakinio sandara.  Tiesioginės kalbos, kreipinio, įterpinių skyryba. Sudėtinio sakinio sandara. Vientisinio sakinio privalomosios ir sudėtinio sakinio elementariosios skyrybos taisyklės.	5–9 (gimnazijų I) klasių kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas. Sakinys. Žodžių junginys. Predikatinis centras. Derinimo, valdymo, šliejimo santykiai. Vientisinis sakinys. Išvardijimas ir apibendrinimas. Sudėtinis sakinys. Sujungimas (koordinacija) ir prijungimas (subordinacija). Vientisinio ir sudėtinio sakinio skyryba. Kalbos dalių funkcijos sakinyje. Gramatinis nagrinėjimas. Galūnių rašybos dėsningumai. Kalbos dalių darybos sintaksiniai aspektai. Žodžių daryba ir formų daryba. Žodžių kamienų rašybos dėsningumai ir išimtys.
Fonetika ir kirčiavimas
Taisyklingos tarties ir kirčiavimo įgūdžių įtvirtinimas.	Taisyklingos tarties ir kirčiavimo įgūdžių įtvirtinimas.
Morfologija ir rašyba
Gramatinių žodžio formų parinkimas ir vartojimas (veiksmažodžių atstovauti, atitikti ir pan. valdomi linksniai, dalies kilmininkas, dvejybiniai linksniai, pusdalyvis ir padalyvis).	Gramatinių žodžio formų taisyklinga vartosena. Įgūdžių įtvirtinimas.
Sintaksė ir skyryba
Sudėtiniai sakiniai. Jų rūšys: prijungiamieji, sujungiamieji ir bejungtukiai. Prijungiamieji sakiniai. Pagrindinis ir šalutinis sakinys. Šalutinio sakinio esminiai požymiai. Jungtukai ir kiti jungiamieji žodžiai, kuriais šalutiniai sakiniai jungiami prie pagrindinių sakinių. Šalutinių sakinių rūšys: veiksnio ir papildinio, tarinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, būdo ir kiekybės, priežasties, sąlygos ir tikslo) šalutiniai sakiniai. Šalutinių sakinių skyryba. Šalutinių sakinių sintaksiniai sinonimai (išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės, ir padalyvinės aplinkybės, išplėstiniai derinamieji pažyminiai, sujungiamųjų ir bejungtukių sakinių dėmenys). Prijungiamieji sakiniai su keliais vienarūšiais ir nevienarūšiais šalutiniais sakiniais, jų skyryba. Šalutinių sakinių laipsniai. Sujungiamieji sakiniai. Jungtukai, kuriais siejami sujungiamųjų sakinių dėmenys. Dėmenų prasminiai santykiai. Sudedamojo, gretinamojo bei priešinamojo, skiriamojo ir paremiamojo sujungimo sakiniai, jų skyryba. Sujungiamųjų sakinių sintaksiniai sinonimai (prijungiamieji ir bejungtukiai sakiniai). Bejungtukiai sakiniai. Jų dėmenis siejanti intonacija ir tų dėmenų prasminiai santykiai: vienu laiku ar vienas po kito vykstančių reiškinių išvardijimas, skirtingų arba priešingų dalykų ar reiškinių gretinimas, sąlygos, laiko, nuolaidos ir neatitikimo, priežasties ir pasekmės, apibendrinimo nusakymas, vieno dėmens turinio papildymas ir aiškinimas. Kablelio, dvitaškio ir brūkšnio vartojimas skiriant bejungtukių sakinių dėmenis. Bejungtukių sakinių sintaksiniai sinonimai (sujungiamieji ir prijungiamieji sakiniai). Rašybos ir skyrybos kartojimas ir įgūdžių įtvirtinimas.	Mišrieji sudėtiniai sakiniai, jų dėmenų jungimo ypatumai. Mišriųjų sudėtinių sakinių skyryba. Tiesioginė kalba. Autoriaus žodžių vieta sakiniuose su tiesiogine kalba. Tiesioginės kalbos skyryba brūkšniais ir kabutėmis. Tiesioginės kalbos vertimas netiesiogine.   Citatų skyryba. Apibendrinamasis sintaksės ir skyrybos kartojimas. Sakinių rūšys pagal 1) sakymo tikslą ir būdą, 2) gramatinių centrų skaičių, 3) pagrindines ir antrininkes sakinio dalis, 4) tarinio sąsają su vardininku reiškiamu veikėju, 5) pilnį ir priklausymą nuo konteksto. Veiksnio nusakymas vardininko linksniu, veiksmažodžio bendratimi, padalyviu, žodžių junginiu ar samplaika ir šalutiniu sakiniu. Tarinio reiškimas veiksmažodžio asmenuojamąja forma, dalyviu, vardažodžiu su veiksmažodine jungtimi ir be jos, bendratimi su pagalbiniu veiksmažodžiu ir šalutiniu sakiniu. Pažyminio raiška būdvardiškosiomis kalbos dalimis ir formomis (būdvardžiu, skaitvardžiu, įvardžiu, dalyviu), daiktavardžių ir įvardžių linksniais, žodžių junginiu ir šalutiniu sakiniu. Aplinkybinių santykių raiška prieveiksmiais, daiktavardžių ir įvardžių linksniais, linksniais su prielinksniais, dalyviais, pusdalyviais bei padalyviais, žodžių junginiais ir šalutiniais sakiniais. Kalbamųjų santykių nusakymo galimybės sujungiamuoju ar bejungtukiu sakiniu, gretimais vientisiniais sakiniais. Atskiriamosios konstrukcijos (vienarūšės sakinio dalys, sujungiamieji ir bejungtukiai sakiniai), jų skyrybos ypatumai. Išskiriamosios konstrukcijos (išplėstiniai derinamieji ir kiti pažyminiai, priedėliai, aiškinamosios sakinio dalys, išplėstinės dalyvinės aplinkybės, įterpiniai, kreipiniai, šalutiniai sakiniai), jų skyryba.

8¹.10.4. Kalbos sistemos pažinimo ugdymo veiklos 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentre.

8¹.10.4.1. Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys.

Pasaulio kalbų žemėlapio analizė. Teksto analizė nurodytu aspektu (nustatyti, kokias realijas įvardija naujažodžiai, pasvarstyti jų radimosi konkrečiame tekste priežastis ir pan.). Kūrybiniai darbai (parinkti / sukurti tinkamų lietuviškų atitikmenų naujiesiems skoliniams ir pan.). Redagavimas (naudojantis kalbos norminamaisiais šaltiniais nustatyti leksinius ar / ir gramatinius variantus, kuriuos tinka vartoti rengiant (redaguojant) dalykinio pobūdžio tekstą ir pan.). Projektiniai darbai (tarmės, šnektos tyrimas ir pan.). Pranešimų rengimas ir pristatymas.

8¹.10.4.2. Fonetika ir kirčiavimas.

Raiškus poezijos ir prozos tekstų skaitymas. Literatūros kūrinių inscenizavimas.

8¹.10.4.3. Morfologija ir rašyba.

Taisyklingos gramatinių formų vartosenos sisteminimas (sudaryti linksnių reikšmių lenteles, veiksmažodžių valdymo žemėlapius, palyginti gramatines reikšmes skirtingose kalbose ir pan.). Diktantai. Tekstų (ir savo rašinių) redagavimas ir tobulinimas (parinkti tinkamos konotacijos žodį ir reikiamą gramatinę formą, pavartoti taisyklingą žodžių junginį, ištaisyti žodžių rašybą ir pan.).

8¹.10.4.4. Sintaksė ir skyryba.

Analogijų pratimai (nustatyti pateiktų sakinių struktūrą, parašyti analogiškos struktūros sakinių savo tekste ir pan.). Transformavimo pratimai (vieną sintaksinę konstrukciją paversti kita; nustatyti, kuri iš sinoniminių konstrukcijų tinkamesnė konkrečioje situacijoje – pagal žanrą, adresatą, tikslą ir pan.). Sakinio sintaksinis ir skyrybinis nagrinėjimas. Tekstų (dalykinio, publicistinio, meninio) sintaksinės struktūros nagrinėjimas. Tekstų (ir savo rašinių) redagavimas ir tobulinimas (pakoreguoti teksto struktūrą, patobulinti sintaksines konstrukcijas, padėti reikiamus skyrybos ženklus ir kt.).

8¹.10.5. Literatūrinio ugdymo turinio apimtis 9–10 (gimnazijų I–II) klasių koncentre.

Per pamokas nagrinėjami kūriniai	Rekomenduojami kūriniai	Nagrinėjimo aspektai
I tema. Knygų skaitymas – savęs ir pasaulio pažinimo būdas
V. Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“. Pasirinktas užsienio autoriaus kūrinys.	Esė ir publicistika apie knygos ir skaitymo vertę šiandien. R. Granauskas „Laimingiausioji vasara“ (iš „Trečias gyvenimas“). I. Meras „Ties gatvės žibintu“. R. M. Remarkas „Trys draugai“. M. Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. J. Gorderis (J. Gaarder) „Sofijos pasaulis“.	Kodėl verta skaityti knygas? Kaip skaitomos knygos veikia mus ir mūsų gyvenimą? Kaip iš knygų suprantame savo ir kito patirtį. Kodėl knygos nesensta? Kaip skaitomos knygos. Dialogo ir diskusijos reikšmė. Knyga – pokalbis su kitu ir savimi.
II tema. Žmogus ir tėvynė
S. Geda „Giesmė apie pasaulio medį“. Vydūnas „Tėvynė ir žmogus“ (iš Vydūnas „Septyni šimtmečiai lietuvių ir vokiečių santykių“). R. Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“ (12 laiškas, ištraukos).	P. Vaičaitis „Yra šalis“. J. Degutytė „Mažutė“, „Aš – Tavo“, „Gimtoji kalba“, „Monologas akmeniui“. Liūnė Sutema „Nebėra nieko svetimo“, „Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra...“. A. Mackus ‚Netikėjimas“, „Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“, „Lietuva“. N. Vėlius „Pasaulio modelis“ (iš „Senovės baltų pasaulėžiūra“). G. Grajauskas „Lietuviai“. S. Čiurlionienė-Kymantaitė „Apie tautos auklėjimą“. V. Zaborskaitė „Apie tautą“, „Apie patriotizmą“, „Apie kalbą“ (iš kn. „Gairės“). D. Sauka „Apie kaltę“ (iš kn. „Gairės“). V. Daujotytė „Apie tėvynę“ (iš kn. „Gairės“). V. Kavolis „Gyvasis lietuviškumas“ (iš „Nepriklausomųjų kelias“). A. J. Greimas „Būti lietuviu“.	Ką reiškia būti lietuviu, Lietuvos žmogumi šiandien? Ar svarbi šiandien tradicinė pasaulio samprata? Kuo grindžiamas asmens ir tautos, asmens ir tėvynės ryšys? Tautinė ir pilietinė asmens tapatybė. Koks žmogus – tokia jo tėvynė? Vydūno asmenybė. S. Gedos asmenybė.
III tema. Kūryba žmogaus gyvenime
I. Šeinius „Kuprelis“. O. Vaildas „Doriano Grėjaus portretas“ arba kitas pasirinktas užsienio autoriaus kūrinys.	M. K. Čiurlionis „Laiškai Sofijai“ (ištraukos). H. Radausko, J. Aisčio, A. Nykos-Niliūno, A. Marčėno eilėraščiai apie kūrybą. L. S. Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“. Dž. Londonas „Martinas Idenas“. R. M. Rilkė „Laiškai jaunam poetui“. M. Ivaškevičius „Stilius plius“.	Vaizduotės ir saviraiškos svarba. Kūrybinio pašaukimo paslaptis. Meno ir tikrovės, kūrėjo ir visuomenės santykis. Kūryba kaip meilės raiška. Pasitikėjimas kitu žmogumi.
IV tema. Dialogas su tradicija: mitas, tautosaka, literatūra
Pokalbis su Marija Gimbutiene „Iš paskutiniųjų profesorės Marijos Gimbutienės susitikimų“ (ištraukos) (M. Gimbutienė. „Laimos palytėta“, p. 115 – 125).	Pokalbis su Norbertu Vėliumi „Apie etninę kultūrą. Pokalbis su N. Vėliumi“ (Norbertas Vėlius, p. 393–400). Pokalbis su Gintaru Beresnevičiumi „Duetas XIV. Pokalbininkas etnologas Gintaras Beresnevičius“ (T. Sakalauskas, „Duetai“, p. 171–187). M. Valančius „Apie senųjų žemaičių tikėjimą“, „Apie žemaičių krikštą“ (M. Valančius „Žemaičių vyskupystė“, 17 ir 25 skirsniai).	Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien. Tradicinės kultūros pažinimas ir perdavimas. Senosios ir šiuolaikinės kultūros sandūra – praradimai ir atradimai. Ką mums šiandien kalba mitai? M. Gimbutienės asmenybė.
IV tema. 1 potemė. Mitai aiškina pasaulį
Lietuvių sakmės (apie dievus ir kitas mitines būtybes). Pasakojimai apie Sovijų, Vaidevutį, Palemoną.	„Sužeistas vėjas“, „Kaip atsirado žemė“ (sud. N. Vėlius). „Žemės atmintis“ (sud. B. Kerbelytė). G. Beresnevičius „Lietuvių religija ir mitologija“. G. Beresnevičius „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“. S. Daukantas „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“ (pasakojimas apie Vaidevutį).	Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje. Žmogus ir mitinės būtybės. Likimo, laimės, dalios samprata. Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos. Kilmės mitų svarba bendruomenės tapatybei. Baltų ir lietuvių kilmės pasakojimų sąsajos su Antika. Baltų istorinė vaizduotė, baltų tautų giminystės suvokimas. Ką mums šiandien kalba mitai?
IV tema. 2 potemė. Pasakos gyvybingumas
„Eglė žalčių karalienė“.	„Gyvasis vanduo“, „Lietuvių liaudies stebuklinės pasakos“ („Apie baltąjį vilką“, „Gyvatė pati“, „Marti iš jaujos“, „Gulbė karaliaus pati“). J. Kaupas „Pasaka ir realybė“. M. Martinaičio pjesė-pasaka „Žemės duktė“. K. Saja „Po to, kai jie pavirto medžiais“.	Pasakos perteikiamos egzistencinės patirtys. Pasakos struktūra. Pasakos herojus. Herojė moteris. Pasakos ryšys su mitu.
IV tema. 3 potemė. Liaudies daina ir dainiškoji poezija
Liaudies daina (3 pasirinktos dainos). A. Strazdas „Strazdas“. A. Vienažindys „Ilgu ilgu man ant svieto“ arba „Linksminkimos“. M. Martinaitis „Kai sirpsta vyšnios“.	Just. Marcinkevičius „Dienoraščiai ir datos“ (ištrauka „O, liaudies žodi, sandoros lobyne!“). G. Beresnevičius „Dainavimas atsistojus“. A. Baranauskas „Dainu dainelę“. Maironis „Oi neverk, matušėle“. S. Nėris „Grįšiu“, „Mūsų dienos kaip šventė“. P. Širvys „Kai brendu naktimi“. J. Strielkūnas „Žiedas vėjuotą rudens dieną“.	Liaudies dainų pasaulis – tradicinės pasaulėjautos išraiška. Jauno žmogaus paveikslas dainose. Etiniai dainų idealai. Lyrinė lietuvių dainų tradicija. A. Strazdo asmenybė.
IV tema. 4 potemė. Tapatybės raiška literatūroje
K. Donelaitis „Metai“ (ištraukos). Žemaitė „Marti“. V. Krėvė „Skerdžius“. I. Simonaitytė „Aukštujų Šimonių likimas“. L. Baliukevičius-Dzūkas „Dienoraštis“ (ištrauka). R. Granauskas „Kai šlama ąžuolai“ arba „Liūdnosios upės“. A. Landsbergis „Žodžiai, gražieji žodžiai“.	V. Kudirka „Iš mano atsiminimų keletas žodelių“. M. Martinaitis „Apie darbą“ (iš kn. „Gairės“). R. Granauskas „Gyvenimas po klevu“, novelės iš rinkinio „Duonos valgytojai“. A. Miškinis „Žaliaduonių gegužė“ (ištrauka). B. Vilimaitė „Apsakymai apie Žemaitę“. G. Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštis“ (ištraukos). V. Kavolis „Kudirkos epochos ženklai“, „Lietuvis kaip revoliucijos žmogus“. I. Simonaitytė „Vilius Karalius“. D. Staponkutė „Kartais ir maištas gydo“ (iš knygos „Iš dviejų renkuosi trečią“). O. de Balzakas „Tėvas Gorijo“. U. Lachauer „Rojaus kelias“.	Tapatybės atramos. Asmuo bendruomenėje: pareigos, apsisprendimai, įsipareigojimai, konfliktai. Moters vaidmens aktualizavimas. Savivertės gynimas ir priešinimasis aplinkos brutalumui. Tautinės bendruomenės tapatybės ir orumo gynimas. Tradicinis etosas – vertybės, papročiai, principai. Žmogaus ir medžio ryšys. Tradicijos ir modernumo sandūra. Romano žanrinės ypatybės. Kūrinio erdvė ir laikas. Žemaitės asmenybė. I. Simonaitytės asmenybė.
V tema. Antika ir jos ženklai literatūroje
V tema. 1 potemė. Antikos mitai
Graikų mitai (Prometėjas, Sizifas, Narcizas, Orfėjas ir Euridikė, Dedalas ir Ikaras). Pasirinktas mitą interpretuojantis lietuvių poeto eilėraštis.	Ovidijus „Metamorfozės“. V. Mykolaitis-Putinas „Prometėjas“. H. Radauskas „Afroditė ir Narcizas“. J. Vaičiūnaitė „Orfėjas ir Euridikė“, „Keturi portretai“.	Mitų reikšmė Antikos ir dabarties žmogaus gyvenimui. Graikų mitinio pasaulio modelis. Mitų herojai ir jų žygių prasmė. Skirtas likimas ir sąmoningas pasirinkimas. Mito interpretacija.
V tema. 2 potemė. Herojinis epas
Homeras „Iliada“ (pasirinktos giesmės; siūloma: I. 1–445, 488–530; VI. 238–529; XVI. 257–868; XVIII. 468–617; XXIV. 322–804), „Odisėja“ (pasirinktos giesmės; siūloma: I. 1–95; V. 92–224, 366–493; VI. 110–250; IX. 82–115; X. 210 – 309; XII. 166–259; XIII. 352–411; XXI. 51–433). Pasirinktas epą interpretuojantis lietuvių poeto eilėraštis.	Vergilijus „Eneida“. V. Janavičius „Pakeliui į Atėnus“. K. Bradūnas „Odisėjas buvo nekantrus“. A. Nyka-Niliūnas „Laivų katalogas“. H. Radauskas „Homero jaunystė“, „Tėvynės vėjas“. A. A. Jonynas, M. Vilutis „Paskutinės dienos Itakėje“.	Epas – tautinę bendruomenę vaizduojantis, ugdantis ir telkiantis pasakojimas. Epo herojus ir jo kovos prasmė. Garbės ir šlovės samprata. Epinio pasakojimo poetika.
V tema. 3 potemė. Laisvo žmogaus laikysenos
„Periklio kalba laidojant atėniečius“ iš Tukidido „Peloponeso karo“ (ištraukos). Sofoklis „Antigonė“. Horacijus „Jaunimui“. Kalbos, telkiančios bendruomenę (iš N. Sadūnaitės kalbos teisme (ištraukos), 1975. S. Geda „Žodis Lietuvai: kalba Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge Vingio parke“(1988.07.09). Just. Marcinkevičius „Kalba laidojant sausio 13 d. žuvusiuosius“. V. Landsbergis „Kalba Jungtinėse Tautose“(1991.09.17).	Sokrato kalba teisme iš Platono „Sokrato apologijos“. Ciceronas „Prieš Marką Antonijų“ (XIV filipika), „Apie bičiulystę“. P. Karpavičius „Pamokslas, sakytas minint piliečius, paaukojusius gyvybę už laisvę ir tėvynę“ (ištraukos su Periklio ir Cicerono citatomis). Plutarchas „Biografijos“ („Periklis“, „Ciceronas“, „Julijus Cezaris“ ir kitos). Markas Aurelijus „Sau pačiam“. Lucijus Anėjus Seneka „Laiškai Lucilijui“. J. Basanavičius „Priekalba“ („Auszra“, 1883, Nr. 1). A. Mickevičius „Jono Čečioto, kaip tikrojo nario, pasveikinimas“, 1819. S. Stanevičius „Šlovė žemaičių“. J. Degutytė „Antigonė“.	Viešo žodžio svarba ir galia. Laisvės vertė. Išminties meilė ir jos svarba žmogaus tobulėjimui. Savarankiškas, kritiškas žmogus ir jo įsipareigojimai bendruomenei. Bičiulystės ir bendruomeniškumo reikšmė. Oratorinio žodžio ypatumai.
VI tema. Biblija ir jos tradicija
Senasis ir Naujasis Testamentai (ištraukos: Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą (Pr 1,1–31; 2, 1–4), Kainas ir Abelis (Pr 4, 1–16), Abraomo auka ir bandymas (Pr 22, 1–19), pasakojimas apie Babelio bokštą (Pr 11). Dovydo psalmės: Kūrėjo didybė ir žmogaus orumas Ps 8, Tremtinio malda Ps 42. Kalno pamokslas (Mt 5, 38-48), Palyginimas apie talentus (Mt 25, 14–30), Sūnaus palaidūno palyginimas (Lk 15, 11–32), Himnas meilei (1 Kor 13). Pasirinkti trys lietuvių poezijos kūriniai, vienas prozos arba eseistinis kūrinys bibliniais motyvais.	Ekleziastas, Giesmių giesmė (ištraukos). Evangelija pagal Morkų. E. Auerbach „Odisėjo randas“ (iš „Mimezis“). K. Donelaitis „Metai“ („Žiemos rūpesčių“ pabaiga). J. Biliūnas „Lazda“, „Ubagas“. M. K. Čiurlionis „Psalmė“. Partizanų maldos. A. Miškinis „Psalmės“ („Pasaulis be Dievo“, „Rūpintojėlis“ ir kt.). V. Mykolaitis-Putinas „Rūpintojėlis“. B. Brazdžionis „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“. B. Krivickas „Dovydas prieš Galijotą“. K. Bradūnas „Krikšto vanduo“, „Joninių naktį“ (pasirinkti eilėraščiai). S. Geda „Iš Testamento I“, „Iš Testamento II“. D. Kajokas „Apie palaidūną ir paklydėlį“. J. Sasnauskas „Pasmerkti gailestingumui“.	Biblija kaip literatūros ir kultūros tekstas: jos svarba Europos tapatybei. Senojo ir Naujojo Testamentų vaizdiniai, herojai ir siužetai: jų interpretacija literatūroje. Senojo Testamento gyvenimo išmintis ir etinės nuostatos. Krikščioniškoji meilės samprata. Asmens nelygstama vertė. Žmonių lygybės ir laisvės idėjos. Auka ir aukojimasis. Biblinio pasakojimo savitumas: teksto daugiaprasmiškumas (alegorija, parabolė, simbolis, metafora). Sakralumo patyrimas.
VII tema. Viduramžiai ir jų vaizdavimas literatūroje
VII tema. 1 potemė. Viduramžių pasaulis, herojai ir idealai
Dantė „Dieviškoji Komedija“ (ištraukos). T. Meloris „Pasakojimas apie karalių Artūrą“ (ištraukos) arba kitas pasirinktas riterinis romanas ar herojinis epas. M. de Servantesas „Don Kichotas“ (ištraukos).	„Rolando giesmė“(ištraukos). K. de Trua „Persevalis“, arba „Pasakojimas apie Gralį“. Ž. Bedjė „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“. „Carmina burana“: vagantų poezija. F. Rable „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (ištraukos). J. Aistis „Persevalis“. V. Mačernis „Don Quijote“, „Zancho Panza“, „Don Kichoto ir Sančo Pansa pokalbis“. J. Vaičiūnaitė „Lyg pėsčias karžygys“.	Krikščioniškoji žmogaus ir pasaulio samprata. Santykis su Antika: Vergilijaus paveikslas. Beatričės paveikslas.  Poetinės vaizduotės ir pažinimo galios. Riteris ir riteriškumas: kova už gėrį. Riteris pakitusiame pasaulyje: Don Kichoto paveikslo reikšmės. Parodija, komizmas, tragizmas. Riterių literatūros vaizdiniai, siužetai klasikinėje ir šiuolaikinėje literatūroje.
VII tema. 2 potemė. Viduramžių Lietuva: senojo ir krikščioniškojo pasaulių susidūrimas
Didžiųjų kunigaikščių laiškai (ištraukos iš: Gediminas „Laiškas Liubeko, Rostoko ir kitų miestų piliečiams, 1323 m. gegužės 26 d.“, Vytautas „Laiškas Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui, 1420 m. kovo 11 d.“, Vytautas „Laiškas Jogailai po Lucko suvažiavimo, 1429 m. vasario 17 d.“). Just. Marcinkevičius „Mindaugas“.	„Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (iš „Trumpojo metraščių sąvado“). K. Būga „Apie lietuvių asmens vardus“. K. Bradūnas „Pokalbiai su karaliumi“. B. Sruoga „Milžino paunksmė“. J. Grušas „Herkus Mantas“.	Lietuvos ir lietuvių vaizdiniai, laisvės supratimas didžiųjų kunigaikščių laiškuose. Lietuvių tautos ir kalbos samprata. Valdovo vaizdinys laiškuose. Pagarba tautos papročiams, tolerancija kitoms kultūroms. Lietuvos valdovų interpretacija modernioje literatūroje. Dramos Mindaugas sukūrimo aplinkybės: Lietuvos valstybės idėjos iškėlimas okupacijos metais. Valstybės kūrimo keliai: kalaviju ar pasitikėjimu? Valdovo asmenybės drama: pasirinkimas tarp asmeninės laimės ir valstybės. Praeities tiesa ir melas apie praeitį. Just. Marcinkevičiaus asmenybė.
VIII tema. Santykis su tradicija XX  ir XXI a. literatūroje
VIII tema. 1 potemė. Vertybių patikrinimas: gėrio ir blogio kova
I. Meras „Lygiosios trunka akimirką“. J. Grušas „Meilė, džiazas ir velnias“. W. Goldingas „Musių valdovas“. Dž. Orvelas „Gyvulių ūkis“.	A. Šlepikas „Mano vardas Marytė“. M. Bulgakovas „Šuns širdis“. Dž. D. Selindžeris „Rugiuose prie bedugnės“. J. Ešer (J. Asher) „Trylika priežasčių kodėl“.	Tradicinės vertybės ir elgesio normos XX amžiuje. Moralinės kolizijos, asmens pasirinkimo laisvė ir elgesio motyvai. Gėrio ir blogio vaizdiniai, jų turinys, sąsajos su kultūros tradicija. Utopija ir antiutopija. Politinė alegorija ir satyriškas santykis su tikrove.
VIII tema. 2 potemė. Tradicijos provokavimas ir žaidimas
K. Ostrauskas „Jūratė ir Kastytis“arba kita pasirinkta pjesė. K. Binkis „100 pavasarių“ (3 pasirinkti eilėraščiai).	„Keturių vėjų manifestas“. S. Gedos eilėraščiai. S. T. Kondrotas „Įvairių laikų istorijos“, „Žalčio žvilgsnis“. G. Beresnevičius „Tikrasis istorijos veidas“, „Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos“ (ištraukos iš „Pabėgęs dvaras“). G. G. Markesas „Šimtas metų vienatvės“. U. Eco „Rožės vardas“.	Maištas prieš tradiciją. Žaidimas kultūros ženklais. Ironiškas žvilgsnis į tradiciją ir istoriją. Stereotipų kritika. Kultūros istorija – estetinės patirties ir meninio žaidimo šaltinis.
Mokiniai plačiau supažindinami su šiomis Lietuvos kultūros asmenybėmis: A. Strazdu, Žemaite, Vydūnu, I. Simonaityte, M. Gimbutiene, Just. Marcinkevičiumi, S. Geda

8¹.10.6. Literatūrinio ugdymo veiklos 9–10 (gimnazijų I–II) klasėse.

8¹.10.6.1. Pirminis susipažinimas su literatūros (kultūros) kūriniu ir teksto suvokimas.

Ekspozicijos apie kūrėją / nagrinėjamą temą parengimas. Mokytojo aiškinimo konspektavimas. Raiškiai skaitomo (atliekamo) poezijos (tautosakos) kūrinio klausymas / kūrinio perskaitymas ir pasidalijimas įspūdžiais. Komentuojamasis kūrinio skaitymas (nežinomų žodžių ir prasminių akcentų aiškinimasis / sąvokų žemėlapio sudarymas). Savarankiškai skaitomo kultūros teksto tezinis planas / probleminių klausimų kėlimas.

8¹.10.6.2. Kūrinių ir jų kontekstų analizė, lyginimas, interpretacija.

Diskusija apie kūrinio temą ir svarstomas problemas / pasakotojo pozicijos analizė / teksto idėjų siejimas su savo gyvenimo ir skaitymo patirtimi. Ryšių tarp įvykių, priežasčių ir pasekmių aiškinimas. Istorinių įvykių ir kultūros turinio ryšys. Laikotarpio ypatybės kūrinyje. Lietuvos istorijos ir kultūros istorijos ryšys. Istorijos ir kultūros reikšmės tekste (ryšių schemų sudarymas / vadovaujamas tyrinėjimas) / rašytojo intencijos / gyvenamojo laiko refleksijos kūrinyje atpažinimas ir aptarimas.

Veikėjo charakteristikos sudarymas pagal jo paties žodžius / remiantis jo santykiais su kitais / atskleidžiant jo siekius (veikėjų portretų kūrimas žodžiu / pokalbis su veikėju / veikėjų laiškai vieni kitiems / veikėjo laiškas autoriui); veikėjo kalbos paslėptų reikšmių atskleidimas (dviejų pusių dienoraštis). Veikėjų konfliktų atskleidimas (pokalbis grindžiant savo poziciją citatomis iš kūrinio). Skirtingų kūrinių pagrindinių veikėjų lyginimas.

Kūrinio kompozicijos analizė: ekspozicijos, veiksmo užuomazgos, konflikto, kulminacijos ir atomazgos aptarimas (kompozicijos schemos sudarymas ir pristatymas); kūrinio aspektiniai tyrimai (tiriamasis darbas – medžiagos rinkimas, analizavimas, sisteminimas, apibendrinimas, pristatymas / kūrybinis rašymas).

Literatūros kūrinių aspektinis lyginimas: tekstų pasakojimo, kompozicijos, veikėjų charakterių, epizodų, motyvų, vaizdinių, idėjų ir kt. (tiriamasis darbas – medžiagos rinkimas, analizavimas, sisteminimas, apibendrinimas, vertinimas ir pristatymas). Skirtingų tekstų raiškos lyginimas / įvairių stilių ir naujakalbės (pokalbės) vartojimo literatūros tekstuose tikslingumo ir prasmės aiškinimasis.

Negrožinio teksto esminių žodžių radimas, savo nuomonės formulavimas, klausimų kėlimas, argumentavimas. Kūrinio idėjų siejimas su anksčiau perskaitytais tekstais, informacijos pateikimas grafiniu būdu / diskusija / viešąja kalba. Citavimas ir citatų atsirinkimas, vengiant pažeisti autorių teises, išvengti plagijavimo (referatas, remiantis nurodytais šaltiniais / straipsnis).

Literatūros (kultūros) kūrinių analizė, randant sąsajų su Antikos, Viduramžių epochos ir XX amžiaus istorijos įvykiais, menais ir filosofija (individualūs ir grupiniai pristatymai / esė). Tarptekstinių sąsajų atpažinimas siužeto, personažų, motyvų, vaizdinių, idėjų, meninės raiškos aspektais. Kūrinio ir jo meninių interpretacijų lyginimas (anotacija / pranešimas / recenzija / esė).

Tautosakos, Antikos, Biblijos, Viduramžių kūrinių vaizdinių, motyvų, idėjų, personažų, siužetų klasikinėje ir šiuolaikinėje literatūroje, kultūros tekstuose atpažinimas (projektiniai darbai / diskusija / pranešimas / rašinys). Tautosakos, Antikos, Biblijos, Viduramžių kūrinių interpretavimo prasmės ir būdų aiškinimasis klasikinėje ir šiuolaikinėje literatūroje, kultūros tekstuose: citavimas, perfrazavimas, interpretavimas, prasmės pakeitimas (tiriamieji darbai, jų pristatymas / rašinys).

8¹.10.6.3. Kūrinio vertinimas ir apibendrinimas, baigiamieji ir kūrybiniai darbai.

Refleksija apie kūrinio problematikos aktualumą. Kelių kritikų nuomonių apie tą patį kūrinį sugretinimas (tiriamasis darbas / diskusijos / reziumė). Perskaitytos medžiagos apibendrinimas sakytiniu, rašytiniu tekstu arba pasirinkta kūrybine forma. Pristatymų, parengtų apie tekstus, analizė, pristatomos medžiagos privalumų ir trūkumų aptarimas. Informacijos apie grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose keliamas problemas, idėjas, laiką, veiksmo vietą ir t. t. paieška kituose šaltiniuose. Literatūros kūrinio lyginimas su individualiai skaitytais tekstais ta pačia tema (pasakojimas / esė / rašinys).

Diskusija analizuotų kūrinių tema / argumentų grupavimas ir analizavimas. Viešosios kalbos rengimas, remiantis klasikinių tekstų pavyzdžiais, ir jos sakymas. Poezijos deklamavimas atmintinai. Trumpo prozos teksto (įskaitant dialogą ar monologą), dramos ištraukos skaitymas atmintinai. Kompozicijos pagal prozos ar poezijos kūrinius, autoriaus ar istorinės asmenybės gyvenimo istoriją / laikotarpį sudarymas ir inscenizavimas / literatūrinės – muzikinės kompozicijos sudarymas ir atlikimas. Scenos kalbos, laikysenos įgūdžių formavimas. Samprotavimas apie skaitytą kūrinį naudojantis citatomis. Išvadų formulavimas remiantis tekstu.

Kūrybinis rašymas (teksto papildymas palyginimais ir metaforomis / fragmento pagal rašytojo stilių įterpimas praplečiant veikėjų charakteristiką, peizažo aprašymą ar kt.). Teksto žanro keitimas raštu arba žodžiu. Teksto dramatizavimas kuriant vaidinimo scenarijų. Literatūros kūrinio ekranizavimas, inscenizavimas, pastatymas – vaidmeniniai žaidimai (režisierius, scenografas, operatorius, dailininkas, aktoriai, kritikai ir pan.). Skaitymas vaidmenimis, režisavimo komentarai, mizanscenų kūrimas, scenografijos kūrimas.

Eilėraščio, novelės, esė, pjesės rašymas, interpretuojant tautosakos, Biblijos, Antikos, Viduramžių literatūros (kultūros) vaizdinį, situaciją, siužetą, personažą. Klasikinių žanrų (soneto, odės, trioleto, dedikacijos ir kt.) rašymas, laikantis klasikinių turinio ir formos reikalavimų.

Literatūros kūrinio lyginimas su kitais menais (daile, kinu, teatru ir pan.). Dailės ar muzikos kūrinių / meninės fotografijos, idėjomis ar nuotaika artimų skaitytam literatūros kūriniui, parinkimas ir šio pasirinkimo pristatymas / komentavimas.

Knygos, spektaklio, kino filmo anotacijos, recenzijos rašymas. Kino filmo (spektaklio) pagal pasirinktą kūrinį projektavimas (afiša, pakvietimas, programa). Paminklo rašytojui (asmenybei) projekto sukūrimas / literatūrinių žemėlapių sudarymas (konkursiniai darbai).

Kinematografinė ir teatrinė prasmės raiška: vaizdas, garsas ir žodis (analizė, atsiliepimo rašymas); literatūros kūrinio / spektaklio / filmo / recenzija; spektaklių ir muziejų lankymas su užduotimis (vaidmeniniai žaidimai). Meninių kūrinių ekranizacijų ir dokumentinių kino filmų, pristatančių literatūros (kultūros) kūrėjus bei kultūros istoriją, žiūrėjimas ir aptarimas, garso įrašų klausymasis ir aptarimas (kūrinio interpretacijų palyginimas / atsiliepimas). Klasės knygos išleidimas (tekstų tobulinimas, iliustravimas, maketavimas; knygos viršelio projektavimas; kūrinių recenzavimas, pristatymas).

Įvairių žanrų tekstų rašymas, samprotaujant literatūros kūrinių situacijų, veikėjų charakterių ar vertybių aspektais, ruošimasis rašiniams, planavimas, medžiagos rinkimas, juodraščio rašymas ir tobulinimas gavus grįžtamąją informaciją.

Komiškumo, lyriškumo, dramatiškumo aspektų atpažinimas ir paaiškinimas / epo, romano, novelės, apsakymo, miniatiūros ypatybių atpažinimas / epikos, lyrikos ir dramos bruožų atpažinimas (trumpi referatai, remiantis nurodytais šaltiniais / grupiniai pristatymai su pavyzdžiais).

Kultūrinės informacijos rinkimas: teminių darbų aplankas (portfolio) apie dabarties kultūros reiškinius ir istorines kultūros asmenybes.

Keliais sakiniais suformuluotas pasiūlymas pažiūrėti filmą, spektaklį, perskaityti knygą / rekomendavimas klasės draugams skaityti knygą, pasitelkiant pavyzdžius iš kūrinio / savarankiškai perskaitytų knygų pristatymai / skaitytojo užrašų apie perskaitytas knygas rašymas ir pristatymas draugams / literatūrinio dienoraščio rašymas

8¹.11. Mokinių darbų vertinimo aprašai.

Mokinių darbų vertinimo aprašai yra rekomendacinio pobūdžio.

8¹.11.1. Diktanto vertinimas V–X (gimnazijos I–II) klasėse.

8¹.11.1.1. Pažymys ir klaidų skaičius.

Pažymys	Rišlaus / sakinių diktanto klaidų skaičius			Žodžių diktanto klaidų skaičius
	Rašybos	Skyrybos	Bendras
10	1	1	1	1
9	1	2	2	2
8	2	3	4	3
7	4	5	6	4
6	5	6	8	5
5	6	7–8	11	6
4	7–8	9–10	14	7–8
3	9–10	11–12	16	9–10
2	11–12	13–15	19	11–12
1	13 ir daugiau	16 ir daugiau	20 ir daugiau	13ir daugiau

8¹.11.1.2. Diktanto žodžių skaičius

Klasė	Rišlaus / sakinių diktanto	Žodžių diktanto
V	90–100	20–25
VI	110–120	25–30
VII	120–130	30–35
VIII	130–140	35–40
IX (I gimnazijos)	140–160	40–45
X (II gimnazijos)	160–180	45–50

8¹.11.2. Atpasakojimo vertinimas V–X (gimnazijos I–II) klasėse.

8¹.11.2.1. Atpasakojimo vertinimo kriterijai.

Kriterijai Taškai	Turinio atskleidimas: esmės ir įvykių tarpusavio ryšių supratimas.	Teksto prasmės suvokimas ir atskleidimas: pagrindinės minties, vertybinių autoriaus nuostatų ir perkeltinių prasmių supratimas.	Teksto struktūra, stilius, žodyno turtingumas, sintaksinių formų įvairovė.	Raštingumas
5	Atrinkti esminiai dalykai. Suprastos ir puikiai atskleistos veiksmo aplinkybės, veikėjų charakterio savybės, motyvai ir poelgiai, nulėmę veiksmo eigą.	Puikiai suprastos ir išryškintos autoriaus ir veikėjų vertybinės nuostatos. Puikiai paaiškintos ne tik tiesiogiai pasakytos prasmės, bet ir nutylėti ar prieštaringi dalykai.	Tekstas prasmingai suskirstytas pastraipomis; kalba aiški, rišli; žodžiai parenkami tiksliai ir pagal situaciją; žodynas turtingas; sakinių struktūra įvairi.	Rašoma taisyklinga kalba, be klaidų.
4	Atrinkti esminiai dalykai. Iš esmės suprastos pagrindinės aplinkybės ir veikėjų motyvai bei poelgiai, kurie nulėmė veiksmo eigą.	Iš esmės suprastos autoriaus ir veikėjų vertybinės nuostatos ir išryškintos atpasakojant. Paaiškintos ne tik tiesiogiai pasakytos prasmės, bet ir nutylėti ar prieštaringi dalykai.	Tekstas tinkamai suskirstytas pastraipomis; kalba aiški, rišli; sakinių struktūra įvairi; žodžiai vartojami tinkama reikšme.	Rašoma taisyklinga kalba, 1–2 klaidos.
3	Ne visai suprastos aplinkybės ar veikėjų motyvai ir poelgiai, kurie nulėmė veiksmo eigą.	Tik iš dalies suprastos ar ne visai išryškintos autoriaus ir veikėjų vertybinės nuostatos. Stengiamasi paaiškinti ne tik tiesiogines, bet ir perkeltines ar tiesiogiai nepasakytas prasmes.	Tekstas ne visai tinkamai suskirstytas pastraipomis; pasitaiko aiškumo, rišlumo, sakinių struktūros trūkumų; žodžiai ne visada vartojami tinkama reikšme.	Rašoma pakankamai taisyklinga kalba, 3–5 klaidos.
2	Tik dalis aplinkybių ar veikėjų motyvų ir poelgių suprasta, todėl veiksmo priežastys ne visai paaiškintos.	Bandomos aiškinti autoriaus ir veikėjų nuostatos. Paaiškintos tik tiesiogiai pasakytos prasmės, atpasakotos neesminės detalės, trūksta paaiškinimų, kurie atskleistų teksto supratimą.	Daug aiškumo, rišlumo trūkumų; dažnai nejaučiamos pastraipos ar sakinio ribos. Didelė dalis sakinių elementarios struktūros; žodynas elementarus /žodžiai dažnai vartojami netinkama reikšme.	Rašoma pakankamai taisyklinga kalba, 6–8 klaidos.
1	Bandoma suprasti, kas vyksta tekste, bet pasakojant klystama.	Apie vertybinius dalykus tik užsimenama. Esmė nesuprasta, nukrypta į neesminių dalykų paaiškinimus.	Testas nenuoseklus, nerišlus, neskaidoma pastraipomis / skaidoma nemotyvuotai. Sakiniai elementarios struktūros; žodynas skurdus / žodžiai vartojami netinkama reikšme.	Yra nemažai kalbos, rašybos ir skyrybos (9–12) klaidų.
0	Tekstas visiškai nesuprastas, rašoma apie dalykus, kurių nebuvo atpasakojimo tekste.	Autoriaus idėjos, vertybinės nuostatos visiškai nesuprastos.	Tekstas nerišlus, neaiškus. Sakiniai neaiškios struktūros; žodynas skurdus / žodžiai vartojami netinkama reikšme.	Yra daug kalbos, rašybos ir skyrybos (13 ir daugiau) klaidų.

8¹.11.2.2. Atpasakojamo teksto žodžių skaičius.

Klasė	Žodžių skaičius
V–VI	150–200
VII–VIII	200–250
IX–X (I–II gimnazijos klasės)	300–400

8¹.11.2.3. Atpasakojimo vertinimas pažymiu.

Taškai	Pažymys
20–19	10
18–17	9
16–15	8
14–13	7
12–11	6
10–9	5
8–7	4
6 ir mažiau	3

8¹.11.3. Kalbėjimo vertinimas V–X (gimnazijos I–II) klasėse.

8¹.11.3.1. Kalbėjimo vertinimo kriterijai.

Kriterijai	Taškai	Aprašas
Temos (užduoties, klausimo) atskleidimas ir kalbėjimo tikslo suvokimas	5	Tema puikiai atskleista. Aiškiai suformuluota pagrindinė mintis (pagrįsta išvada) ir iš jos kylantys (į ją vedantys) svarbiausi teiginiai, atskleidžiama mokinio pozicija. Tinkamai parinkti argumentai (pasakojimai, pavyzdžiai, analogijos, pateikiama iliustracinė medžiaga ir pan.).
	4	Tema atskleista. Suformuluota pagrindinė mintis (pagrįsta išvada) ir iš jos kylantys (į ją vedantys) svarbiausi teiginiai, mokinio pozicija aiški. Tinkamai parinkti argumentai (pasakojimai, pavyzdžiai, analogijos, pateikiama iliustracinė medžiaga ir pan.).
	3	Tema atskleista. Pagrindinę mintį galima suprasti iš ją pagrindžiančių teiginių, argumentuojama, suformuluojamos išvados.
	2	Kartais nukrypstama nuo temos, dalis argumentų netinkami arba jų trūksta, išvados neaiškios.
	1	Nukrypstama nuo temos, teiginiai nepagrįsti, tuščiažodžiaujama.
	0	Kalbama ne į temą.
Kalbėjimo struktūra, aiškumas, sklandumas, rišlumas, sakinių ir žodyno įvairovė.	5	Kalbama sakytine kalba, įtaigiai, logiškai, nuosekliai, rišliai, struktūruotai.  Žodynas turtingas, sakinių struktūra įvairi (gali būti 1–2 trūkumai).
	4	Kalbama aiškiai, sklandžiai, rišliai, struktūruotai. Žodynas turtingas, sakinių struktūra įvairi (gali būti 3–4 trūkumai).
	3	Kalbama pakankamai sklandžiai, rišliai, pasitaiko minties šuolių. Žodynas ir sakinių struktūra tinkama (gali būti 5–6 trūkumai).
	2	Kalbama nepakankamai rišliai, sakiniai vienodos struktūros, trūksta žodžių. Raiškos trūkumai netrukdo suprasti sakomo teksto.
	1	Kalbama nesklandžiai, vartojama nemotyvuotų įterpinių, daroma daug pauzių. Raiškos trūkumai trukdo suprasti sakomą tekstą.
	0	Kalbama labai trumpai, nesklandžiai, nerišliai. Beveik nesugebama sieti sakinių, dažnos nepagrįstos pauzės. Sunku suprasti sakomą tekstą
Tarties, kirčiavimo, intonacijos, gramatikos ir žodyno taisyklingumas, tinkamumas	5	Tartis, kirčiavimas, gramatika ir žodynas atitinka bendrinės kalbos normas (gali būti 1–2 trūkumai). Kalbama tinkama intonacija.
	4	Tartis, kirčiavimas, gramatika ir žodynas atitinka bendrinės kalbos normas (gali būti 3–4 trūkumai). Kalbama tinkama intonacija.
	3	Tartis, kirčiavimas, gramatika ir žodynas vartojami pakankamai taisyklingai (5–6 trūkumai).
	2	Tartis, kirčiavimas, gramatika ir žodynas dažnai vartojami netinkamai, netaisyklingai, bet daromos klaidos netrukdo suprasti teksto.
	1	Daroma daug tarties, kirčiavimo, gramatikos ir žodyno klaidų. Tai trukdo suprasti tekstą.
	0	Daroma labai daug tarties, kirčiavimo, gramatikos ir žodyno klaidų. Tekstas beveik nesuprantamas.

8¹.11.3.2. Kalbėjimo vertinimas pažymiu.

Surinkti taškai	Pažymys
15	10
14	9
13–12	8
11–10	7
9–8	6
7–6	5
5–4	4
3	3
2	2
1	1

8¹.11.4. Rašinio vertinimas V–VIII klasėse.

8¹.11.4.1. Rašinio vertinimo kriterijai.

Kriterijai Taškai	Temos suvokimas ir plėtojimas, teiginių pagrindimas, argumentų tinkamumas.	Struktūra ir nuoseklumas, stilius, žodyno turtingumas, sintaksinių formų įvairovė.	Raštingumas: žodynas, gramatika, rašyba, skyryba
5	Tema puikiai suprasta, tinkamai pasirinkti aspektai. Argumentai parinkti taikliai.	Yra visos trys struktūrinės dalys, skaidymas pastraipomis itin tikslingas; mintys plėtojamos nuosekliai ir kryptingai. Kalba stilinga, sakiniai įvairūs, žodžiai parenkami tiksliai, pagal situaciją.	Rašoma taisyklinga kalba, be klaidų.
4	Tema suprasta, pasirinkti tinkami aspektai. Argumentų pakanka.	Yra visos trys struktūrinės dalys, pastraipomis skaidoma prasmingai; mintys plėtojamos nuosekliai. Kalba aiški, rišli; žodžiai parenkami tiksliai; sakinių struktūra įvairi.	Rašoma taisyklinga kalba, 1–3 klaidos.
3	Tema suprasta, aspektai pasirinkti tinkamai, tačiau ne visur pavyksta išvengti paviršutiniškumo. Didžioji dalis argumentų tinkami, kartais atsitiktiniai.	Yra visos trys struktūrinės dalys, tekstas ne visada prasmingai suskaidytas pastraipomis; gali pasitaikyti pasikartojimų / nenuoseklumo. Kalba aiški, rišli; sakinių struktūra įvairi; žodžiai vartojami tinkama reikšme.	Rašoma pakankamai taisyklinga kalba, yra 4–6 klaidos.
2	Tema suprasta paviršutiniškai / iš dalies; pasirinkti aspektai ne visi išplėtoti / prieštarauja vienas kitam; dažnai tuščiažodžiaujama. Argumentai formalūs, paviršutiniški.	Rašinio struktūra turi trūkumų, ne visada jaučiamos pastraipų ribos; gali būti kartojama ar pasakojama nenuosekliai. Pasitaiko aiškumo, rišlumo, sakinių struktūros trūkumų; žodžiai ne visada vartojami tinkama reikšme.	Rašoma ne visai taisyklinga kalba, yra 7–10 klaidų.
1	Tema suprasta tik iš dalies; pasirinkti aspektai nepadeda atskleisti temos / negebama jų išskirti; dažnai tuščiažodžiaujama. Bandoma argumentuoti.	Yra ne visos struktūrinės dalys, nejaučiamos pastraipų ribos; kartojama ar pasakojama nenuosekliai. Yra daug aiškumo, rišlumo trūkumų; dažniausiai nejaučiamos sakinio ribos / sakiniai elementarios struktūros; žodynas skurdus / žodžiai vartojami netinkama reikšme.	Yra nemažai kalbos, rašybos ir skyrybos klaidų (11–16 klaidų).
0	Tema nesuprasta arba rašoma apie dalykus, nesusijusius su tema. Neargumentuojama arba tuščiažodžiaujama.	Struktūra pabira; nejaučiamos pastraipų ribos; nuolat kartojama tas pats. Kalba neaiški, nerišli; sakiniai neaiškios struktūros; žodynas skurdus arba žodžiai vartojami netinkama reikšme.	Yra daug kalbos, rašybos ir skyrybos klaidų (17 ir daugiau klaidų).

8¹.11.4.2. Rašinio žodžių skaičius.

Klasės	Žodžių skaičius
V–VI	150–200
VII–VIII	200–250

8¹.11.4.3. Rašinio vertinimas pažymiu.

Taškai	Pažymys
15–14	10
13–12	9
11	8
10	7
9–8	6
7–6	5
5–4	4
3–2	3
1	2
0	1

8¹.11.5. Rašinio vertinimas IX–X (gimnazijų I–II) klasėse.

8¹.11.5.1. Rašinio vertinimo kriterijai.

Kriterijai Taškai	Temos suvokimas ir plėtojimas, mokinio individualybės atsiskleidimas.	Teiginių pagrindimas, argumentų tinkamumas ir vertė.	Struktūra ir nuoseklumas: kryptingas ėjimas į išvadą.	Teksto stilius, žodyno turtingumas, sintaksinių formų įvairovė.	Raštingumas: žodynas, gramatika, rašyba, skyryba
5	Tema puikiai suprasta, pasirinkti aspektai išryškina jos aktualumą, analizė ir interpretacija leidžia atsiskleisti mokinio individualybei.	Argumentai parinkti taikliai; jų parinkimas rodo mokinio brandą, išprusimą, konteksto išmanymą.	Skaidymas dalimis ir pastraipomis itin tikslingas; mintys plėtojamos nuosekliai ir kryptingai, išvada rodo mokinio gebėjimą apibendrinti.	Kalba vartojama tikslingai, atskleidžiamas gebėjimas pasinaudoti visais reikalingais jos klodais: žodžiai parenkami tiksliai ir pagal situaciją. Rašydamas mokinys atskleidžia savo iškalbą ir erudiciją.	Rašoma taisyklinga kalba, be klaidų.
4	Tema suprasta, jai atskleisti pasirinkti tinkami aspektai, analizė pagrįsta.	Argumentų pakanka. Jie svarūs, įtikinami.	Visos trys struktūrinės dalys tinka temai; pastraipomis skaidoma prasmingai, mintys plėtojamos nuosekliai.	Kalba aiški, rišli; žodžiai parenkami tiksliai ir pagal situaciją; žodynas turtingas; sakinių struktūra įvairi.	Rašoma taisyklinga kalba, 1–3 klaidos.
3	Tema suprasta, aspektai pasirinkti tinkamai, jie analizuojami, tačiau ne visur pavyksta išvengti paviršutiniškumo.	Didžioji dalis argumentų yra tinkami, bet kartais nepavyksta išvengti jų atsitiktinumo.	Yra visos trys struktūrinės dalys, tekstas ne visada prasmingai suskaidytas pastraipomis; gali pasitaikyti pasikartojimų ar tam tikro nenuoseklumo.	Kalba aiški, rišli; sakinių struktūra įvairi; žodžiai vartojami tinkama reikšme.	Rašoma pakankamai taisyklinga kalba, 4–6 klaidos.
2	Tema suprasta paviršutiniškai / iš dalies; pasirinkti aspektai ne visi išplėtoti arba prieštarauja vienas kitam; tuščiažodžiaujama.	Argumentai formalūs, paviršutiniški / ne visi teiginiai pagrįsti.	Struktūrinės dalys turi trūkumų, ne visada jaučiamos pastraipų ribos; gali būti kartojama ar pasakojama nenuosekliai.	Pasitaiko aiškumo, rišlumo, sakinių struktūros trūkumų; žodžiai ne visada vartojami tinkama reikšme.	Rašoma ne visai taisyklinga kalba, 7–10 klaidų.
1	Tema suprasta tik iš dalies; pasirinkti aspektai nepadeda atskleisti temos / negebama išskirti aspektų.	Bandoma argumentuoti.	Yra ne visos struktūrinės dalys, nejaučiamos pastraipų ribos; kartojama ar pasakojama nenuosekliai.	Yra daug aiškumo, rišlumo trūkumų; dažniausiai nejaučiamos sakinio ribos arba sakiniai elementarios struktūros; žodynas skurdus arba žodžiai vartojami netinkama reikšme.	Yra nemažai kalbos, rašybos ir skyrybos klaidų (11–16 klaidų).
0	Tema nesuprasta / rašoma apie dalykus, nesusijusius su tema.	Neargumentuojama /tuščiažodžiaujama.	Struktūra pabira; nejaučiamos pastraipų ribos; nuolat kartojama tas pats.	Kalba neaiški, nerišli; sakiniai neaiškios struktūros; žodynas skurdus arba žodžiai vartojami netinkama reikšme.	Yra daug kalbos, rašybos ir skyrybos klaidų (17 ir daugiau klaidų).

8¹.11.5.2. Rašinio žodžių skaičius IX–X (gimnazijų I–II) klasėse – 250–300 žodžių.

8¹.11.5.3. Rašinio vertinimas pažymiu.

Taškai	Pažymys
25–24	10
23–22	9
21–20	8
19–17	7
16–14	6
13–11	5
10–8	4
7–6	3
5–3	2
2–1	1

8¹.11.6. Klaidų žymėjimas ir vertinimas.

Vertinant diktantų, atpasakojimų, rašinių ir kūrybinių darbų rašybą ir skyrybą taisoma, bet klaidomis nelaikoma: dalykai, kurių nebuvo mokyta(si); akivaizdūs apsirikimai (tačiau trys apsirikimai žymimi kaip viena klaida); rašančiojo nuožiūra parašyti skyrybos ženklai, jeigu tai neprieštarauja skyrybos taisyklėms.

Tas pats žodis, netaisyklingai parašytas kelis kartus, laikomas viena klaida (kūrti). Dvi vieno tipo klaidos laikomos viena klaida (kūrti ir būrti; šala ir nesušalantis; sekdavo sena, gražia pasaką).

Jeigu žodį ar žodžių grupę reikia išskirti kableliais, o mokinys parašė tik vieną kablelį arba neparašė nė vieno, toks atvejis laikomas viena skyrybos klaida. Vieno tipo skyrybos klaidomis laikomos pražangos, pažeidžiančios tą pačią taisyklę visiškai vienodos sandaros sakiniuose (Kai baigėsi pamokos_ išėjome namo ir Kai nuskambėjo skambutis_ baigėsi pamoka). Jei klaidos padarytos sakiniuose, kurie skiriasi punktogramų skaičiumi, skiriamos konstrukcijos pozicija, apimtimi, jungiamaisiais žodžiais, jos laikomos atskiromis klaidomis (Kai baigėsi pamokos_ išėjome namo ir Išėjome namo_ kai baigėsi pamokos). Mokiniui, padariusiam 3–4 vieno tipo klaidas, skaičiuojamos dvi klaidos.“

1.7.6.  Pakeičiu V skyriaus pavadinimą ir jį išdėstau taip:

„V. TAUTINIŲ MAŽUMŲ GIMTOSIOS KALBOS: MOKINIŲ PASIEKIMAI, TURINIO APIMTIS, VERTINIMAS“

1.7.7. Pakeičiu 9 punkto pirmąją pastraipą ir ją išdėstau taip:

„9. Tautinių mažumų gimtųjų kalbų pagrindinio ugdymo bendrosios programos paskirtis apibrėžti gimtųjų kalbų, kaip mokomojo dalyko, tikslus ir uždavinius, mokinių pasiekimus, ugdymo turinio apimtį, mokinių gebėjimus ir ugdymo gaires.“

1.7.8. Pakeičiu 9.1.2 papunktį ir jį išdėstau taip:

„9.1.2. Uždaviniai. Svarbiausi tautinių mažumų gimtųjų kalbų ugdymo uždaviniai yra šie: pažinti ir suprasti gimtąją kalbą ir literatūrą kaip savosios tautos ir Lietuvos kultūros dalį, pažinti savosios tautos ir Lietuvos tradicijas, gebėti jas saugoti ir pagal išgales kūrybingai plėtoti; išsiugdyti komunikacinių gebėjimų suvokti ir kurti rišlius įvairių žanrų tekstus; suvokti kalbos sistemos pagrindus, išsiugdyti poreikį nuolat tobulinti savo kalbinius gebėjimus, laikytis bendrinės kalbos normų; išsiugdyti poreikį skaityti, susidaryti skaitytojo kultūros pagrindus; įgyti estetinę literatūrinę nuovoką, plėsti savo estetinę patirtį; įgyti savišvietos ir saviugdos įgūdžių, laikytis nuostatos mokytis visą gyvenimą; išsiugdyti informacinius gebėjimus, strateginę kompetenciją; puoselėti savo ir kitų kūrybingumą; gebėti remtis savo lingvistine ir literatūrine kompetencija mokantis kitų dalykų.“

2. N u s t a t a u, kad:

2.1. nuo 2016 m.  rugsėjo 1 d. mokyklos, vykdančios pradinio ugdymo programą, įgyvendina pradinio ugdymo lietuvių kalbos bendrąją programą pagal šio įsakymo 1.2, 1.6.2, 1.6.3, 1.6.4 papunkčius 1, 3 klasėse, jei tam yra pasirengusios;

2.2. nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. mokyklos, vykdančios pagrindinio ugdymo programą, įgyvendina pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą pagal šio įsakymo 1.4, 1.7.2, 1.7.3, 1.7.4, 1.7.5 papunkčius 5, 7, 9 (gimnazijos I) klasėse;

2.3. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. mokyklos, vykdančios pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, įgyvendina pradinio ugdymo lietuvių kalbos ir pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrąsias programas pagal šio įsakymo 1.2, 1.4, 1.6.2, 1.6.3, 1.6.4, 1.7.2, 1.7.3, 1.7.4, 1.7.5 papunkčius 1-10 (gimnazijos I-II)  klasėse.

3. Šis įsakymas įsigalioja 2016 m. rugsėjo 1 dieną.

Švietimo ir mokslo ministrė                                                    Audronė Pitrėnienė