Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO NR. I-446 9 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XVP-369
2025 m. liepos 30 d. Nr. 528
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo 2025 m. gegužės 15 d. vakarinio posėdžio metu priimtą sprendimą (protokolas Nr. SPP-46), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XVP-369 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 2, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 22, 23, 29, 32, 34, 35, 37, 40, 41, 43, 45, 47, 55, 56, 64, 66 straipsnių ir VI1 skyriaus pakeitimo įstatymą Nr. XV-211 (toliau – Įstatymas), kurio 4 straipsnio 12 dalimi keičiamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 17 dalies 3 punktas, numatant, kad valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą valstybinės žemės nuomotojo reikalavimu, jeigu valstybinės žemės nuomininkas naudoja statinius ir (ar) įrenginius ne pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ir gavęs valstybinės žemės patikėtinio įspėjimą šio pažeidimo nepašalina per 2 metus arba 5 metus, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu turi būti rengiamas vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentas, ar nepateikia valstybinės žemės patikėtiniui dokumento, patvirtinančio statybos užbaigimą, ar nesutinka mokėti šio straipsnio 26 dalies 1 punkte nurodyto valstybinės žemės nuomos mokesčio. Apie valstybinės žemės patikėtinio sprendimą įspėti valstybinės žemės nuomininką dėl statinių ir (ar) įrenginių naudojimo ne pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį kaimo gyvenamojoje vietovėje informuojama savivaldybė. Priėmus sprendimą nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį dėl statinių ar įrenginių naudojimo ne pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį valstybinės žemės patikėtinis kreipiasi į statinių naudojimo priežiūrą atliekančią instituciją dėl statinių ir (ar) įrenginių nugriovimo (nukėlimo ar pašalinimo) iš valstybinės žemės sklypo (ar jo dalies), jei valstybinės žemės nuomos sutartyje nesusitarta kitaip. Pašalinus pažeidimus, valstybinės žemės sklypo (jo dalies) nuomininkas turi kreiptis į valstybinės žemės nuomotoją dėl nuomos sutarties pakeitimo.
Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad valstybinės žemės patikėtinis turi mokėti už daromo pažeidimo pašalinimą, t. y. visais atvejais (priešingai, nei nurodyta aiškinamąjame rašte) savo nuosavybėn išpirkti statinius ir (ar) įrenginius. Kadangi aptariamu atveju pažeidimas atsiranda dėl statinių ir (ar) įrenginių naudojimo ne pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, tai ir jo šalinimas turi remtis statinių ir (ar) įrenginių naudojimo teisiniu reglamentavimu. Taigi Įstatymo projekto tikslai bus pasiekti įgyvendinant 2025 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Įstatymu planuojamas teisinio reguliavimo priemones ir vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 21 punkte nurodytą savarankiškąją savivaldybės funkciją – statinių naudojimo priežiūrą neinvestuojant papildomų valstybės ar savivaldybės lėšų pažeidėjo daromam pažeidimui pašalinti.
2. Pažymėtina ir tai, kad 2025 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Įstatymu sukuriamas teisinis reguliavimas užtikrins teisinių santykių stabilumo poreikį.
3. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte siūlomos teisinio reguliavimo priemonės nėra būtinos, o įgyvendinant siūlomą reguliavimą valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos būtų eikvojamos netikslingai ir neveiksmingai, daroma išvada, kad Įstatymo projektas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto teisėkūros efektyvumo principo, reiškiančio, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės.