Byla Nr. 7/2016
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. XII-2250 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados“ 1 straipsnio atitikties LIETUVOS RESPUBLIKOS Konstitucijai
2016 m. gruodžio 22 d. Nr. KT31-N17/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui advokatui Gyčiui Kaminskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo posėdyje 2016 m. gruodžio 6 d. žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 7/2016 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-7/2016 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. XII-2250 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados“ 1 straipsnis:
1) tiek, kiek juo pritarta Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados nuostatai, kad Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, kurių nuostatos neatitinka 1966 m. Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktų nuostatų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsniui;
2) tiek, kiek juo pritarta Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados nuostatai, kad Seimas privalo įgyvendinti įvykusios apkaltos peržiūrą (quasi apeliaciją) – jam turi būti suteikta kompetencija spręsti, ar yra teisinis pagrindas pradėti, nutraukti ir peržiūrėti įvykdytą apkaltą, taip pat kompetencija, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, Seimo specialiosios komisijos siūlymu ar paties Seimo sprendimu atšaukti apkaltą asmeniui, kuriam ji buvo įvykdyta, dėl tokio sprendimo priėmimo net nesikreipiant į Konstitucinį Teismą, jeigu Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta, yra išnykę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims;
3) tiek, kiek juo pritarta Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados nuostatai, kad Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio interpretacija, yra kompetentingas atkurti Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 Seimo narių balsų dauguma, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos Seimo narių grupės argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Seimui 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-2250 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados“ (toliau – ir Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimas) pritarus Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo (toliau – ir Komisija) pateiktai išvadai, jos nuostatos tapo Seimo nutarimo sudedamąja dalimi ir gali būti vertinamos atitikties Konstitucijai požiūriu.
1.2. Komisijos išvadoje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, jeigu jų nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktų nuostatų.
Pareiškėjos prašyme nurodyta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje tokio Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ar sprendimo peržiūrėjimo pagrindo, kaip jo nutarimo nuostatų neatitiktis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatoms, nėra nustatyta. Taigi ginčijamu Seimo nutarimu, kuriuo pritarta Komisijos išvados nuostatai, kad Konstitucinis Teismas privalo persvarstyti savo priimtus nutarimus esant kitiems negu nustatytieji Konstitucinio Teismo įstatyme pagrindams, Konstituciniam Teismui numatyti tam tikri įpareigojimai, kurie minėtame įstatyme nenustatyti, todėl ginčijamas Seimo nutarimas tiek, kiek nurodyta, prieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsniui.
1.3. Komisijos išvadoje, kuriai pritarta Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu, taip pat nustatyta, kad Seimas privalo įgyvendinti įvykusios apkaltos peržiūrą (quasi apeliaciją) ir papildyti Seimo statutą 2301 straipsniu, kuriame būtų įtvirtinta nuostata, pagal kurią Seimas turėtų kompetenciją spręsti, ar yra teisinis pagrindas pradėti, nutraukti ir peržiūrėti įvykdytą apkaltą, taip pat kompetencija, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, Seimo specialiosios komisijos siūlymu ar paties Seimo sprendimu atšaukti apkaltą asmeniui, kuriam ji buvo įvykdyta, t. y. įvykdyti visišką asmens reabilitaciją, dėl tokio sprendimo priėmimo net nesikreipiant į Konstitucinį Teismą, jeigu Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta, yra išnykę.
Pareiškėja remiasi oficialiosios konstitucinės apkaltos doktrinos nuostatomis ir teigia, jog iš jų darytina išvada, kad Konstitucijoje yra nustatytos skirtingos Seimo ir Konstitucinio Teismo funkcijos apkaltos procese, taip pat nustatyti šioms funkcijoms įgyvendinti reikalingi atitinkami įgaliojimai: Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Respublikos Prezidento konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ir pateikia Seimui išvadą (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas), o Seimas, jeigu Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir (arba) sulaužė priesaiką, sprendžia, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų (Konstitucijos 74 straipsnis). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį Seimas turi įgaliojimus spręsti ne tai, ar konkretūs Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai, bet tai, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų.
Vadinasi, ginčijamas Seimo nutarimas tiek, kiek juo pritarta minėtoms Komisijos išvados nuostatoms dėl Seimo įgaliojimų apkaltos procese, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims.
1.4. Komisijos išvadoje, kuriai pritarta Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu, nustatyta ir tai, kad Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio interpretacija, yra kompetentingas atkurti R. Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 Seimo narių balsų dauguma.
Pareiškėjos nuomone, tokia Seimo nutarimo nuostata iš esmės reiškia, kad Seimo nutarimu būtų sprendžiama dėl už priesaikos sulaužymą asmeniui kylančių teisinių pasekmių. Tad Seimas, ginčijamu Seimo nutarimu pritardamas minėtai Komisijos išvadai, bando įtvirtinti taisyklę, kad konstitucinė apkaltos procedūra (teisinės pasekmės) būtų reglamentuojama (-os) ne Konstitucijos keitimu (kaip nustatyta Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime), bet Seimo nutarimais. Tokia ginčijamo Seimo nutarimo nuostata yra ad absurdum ir akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo advokato G. Kaminsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo įstatymui. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjos prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, todėl byla turėtų būti nutraukta. Pareiškėjos ginčijamas Seimo nutarimas dėl savo prigimties ir sukeliamų teisinių pasekmių yra specifinis. Seimas, nutarimu pritardamas Komisijos išvadai, iš esmės pritarė jos nuomonei ir siūlymams imtis tam tikrų teisėkūros veiksmų dėl tam tikrų Lietuvos visuomenės gyvenimo įvykių ir galimų sprendimų. Nuomonės, nors ir išreikštos specifine Seimo nutarimo forma, atitikties Konstitucijai ir įstatymams vertinimas nepatenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Priešingu atveju tektų pripažinti, kad Konstitucinis Teismas turi teisę vertinti pažiūras ir kiekvienam asmeniui nustatyti žodžio laisvės ribas.
Seimo pritarimas Komisijos siūlymams imtis tam tikrų teisėkūros veiksmų iš esmės reiškia, kad tam tikriems probleminiams klausimams spręsti gali būti sudarytos darbo grupės arba gali būti imamasi kitų organizacinių veiksmų reikiamiems teisės aktų projektams parengti. Taigi siūlymų turinys sukels teisines pasekmes tik tuo atveju, jei siūlymų nuostatos bus įtrauktos į konkrečius teisės aktus, kurie galės būti ginčijami Konstituciniame Teisme. Net jei Komisijos siūlymus būtų galima vertinti kaip teisės akto projekto nuostatas, Konstitucinis Teismas neturi teisės nagrinėti tokių nuostatų atitikties Konstitucijai ar įstatymams, nes į Konstitucinio Teismo kompetenciją nepatenka teisės aktų projektų atitikties Konstitucijai ir įstatymams tyrimas.
Seimas, nutarimu pritaręs Komisijos išvadai ir konstatavęs, kad Komisija darbą baigė, nesprendė tolesnių teisėkūros ir (arba) organizacinių veiksmų, siūlytų Komisijos išvadoje, klausimo. Taigi šių klausimų sprendimas bus tolesnių Seimo ar atskirų jo struktūrinių padalinių veiklos rezultatas.
2.2. Ginčijamas Seimo nutarimo 1 straipsnis tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvados nuostatai, kad Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, kurių nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktų nuostatų, neapriboja Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje įtvirtintos Konstitucinio Teismo teisės savo nuožiūra peržiūrėti atitinkamus Konstitucinio Teismo nutarimus, nes tai yra tik Komisijos nuomonė, neįtvirtinta jokiame teisės akte. Kol nėra padaryti atitinkami Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimai, Seimo nutarimas negali būti laikomas nustatančiu kokius nors papildomus Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūros pagrindus, taigi nėra pagrindo teigti, kad jis tiek, kiek nurodyta pareiškėjos, prieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsniui.
Seimo nutarimo 1 straipsnis antruoju pareiškėjos nurodytu aspektu – tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvados nuostatai dėl Seimo teisės įgyvendinti įvykusios apkaltos peržiūrą (quasi apeliaciją), – ginčijamas taip, lyg tai jau būtų nustatytas teisinis reguliavimas. Tačiau Komisijos išvadoje yra išdėstytas tik siūlymas atlikti tam tikrus teisėkūros veiksmus, todėl Seimas, nutarimu pritardamas Komisijos išvadai (2.3 punktas), tik išreiškė savo požiūrį į tokius teisėkūros veiksmus.
Atitinkamai pareiškėjos argumentai dėl trečiojo jos nurodyto Seimo nutarimo prieštaravimo Konstitucijai aspekto – dėl Seimo kompetencijos atkurti R. Pakso pilietines ir politines teises – taip pat galėtų būti svarstomi, jei ginčijamu Seimo nutarimu būtų keičiamas teisinis reguliavimas ir juo būtų įtvirtintos atitinkamos nuostatos. Tačiau, kaip minėta, ginčijamu Seimo nutarimu tik išreikšta Seimo nuomonė ir siūlomi tolesni teisėkūros veiksmai, todėl toks Seimo nutarimas niekaip negali prieštarauti Konstitucijai.
2.3. Tai, kad pats Seimo nutarimas, kuriuo yra pritarta Komisijos išvadai, nesukelia teisinių pasekmių, pagrindžia ir pačių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų statusas, prigimtis ir jų funkcijos, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime suformuota oficialioji doktrina. Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbo tikslas – surinkti informaciją apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas; tai yra pagalba Seimo nariams formuojant jų požiūrį į tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus. Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada nesaisto valstybės ar savivaldybės institucijų, kurios veikia pagal įstatymais nubrėžtą kompetenciją ir nustatytą tvarką. Seimo nutarime, kuriuo pritariama Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, pateikiama Seimo nuomonė, požiūris į jo sudarytos laikinosios tyrimo komisijos išvadą, todėl nėra pagrindo tirti ginčijamo Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams.
III
Teismo posėdyje pateikti suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimai
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. XII-877 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo sudarymo“ (toliau – Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimas) sudarė Seimo laikinąją tyrimo komisiją ir įpareigojo ją iki 2014 m. gegužės 31 d. pateikti Seimui išvadas ir pasiūlymus dėl inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 34932/04) (toliau – EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas) įgyvendinimo ir Jungtinių Tautų (toliau – JT) Žmogaus teisių komiteto 110-ojoje sesijoje priimtos 2014 m. kovo 25 d. išvados (angl. Views adopted by the Human Rights Committee at its 110th session) (pranešimo Nr. 2155/2012) dėl Rolando Pakso politinių teisių atkūrimo nuo 2004 metų rekomendacijų (toliau – JT Žmogaus teisių komiteto išvada) įvykdymo.
Iš šio Seimo nutarimo pavadinimo, preambulės ir kai kurių nuostatų matyti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija buvo sudaryta siekiant, be kita ko, išsiaiškinti, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis galėtų būti atkurtos R. Pakso pilietinės ir politinės teisės (preambulės 6, 7 pastraipos, 1 straipsnis).
Seimo 2014 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. XII-909 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. XII-877 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo sudarymo“ pakeitimo“ ir 2014 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. XII-993 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. XII-877 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo sudarymo“ pakeitimo“ Komisijos darbo trukmė buvo pratęsta atitinkamai iki 2014 m. liepos 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d.
5. Komisija 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdyje, dalyvaujant 7 nariams iš 9, vienbalsiai priėmė parengtą išvadą ir pateikė ją Seimui.
Komisijos išvadoje, įgyvendinant Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu suformuluotus uždavinius, tirta, dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas pagal pareiškėjo R. Pakso skundą dėl 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija arba Konvencija) garantuojamų teisių pažeidimo (1 punktas), kaip Lietuva per 180 dienų turi įvykdyti JT Žmogaus teisių komiteto išvadą (2 punktas), dėl kokių priežasčių Lietuva pažeidė Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kokių veiksmų valstybė turi imtis, kad ateityje tokių pažeidimų būtų išvengta (3 punktas), kaip valstybės institucijos turi nustatyti piliečių teisių dalyvauti viešojoje politikoje, teisės balsuoti ir būti renkamiems bei teisės į valstybės tarnybą pažeidimų prevencijos priemones (4 punktas). Minėtoje išvadoje Komisijos pasiūlymai jos tirtais klausimais įstatymų leidėjui ir (arba) kitoms institucijoms suformuluoti kiekvieno išvados punkto 3 dalyje.
6. Seimas 2015 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. XII-2250 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados“, įsigaliojusį 2015 m. gruodžio 30 d., kurio 1 straipsnį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje.
Šiame Seimo nutarime nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Seimas nutaria:
1 straipsnis.
Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvadai (pridedama).
2 straipsnis.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo darbą baigė.“
Taigi Seimas 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritarė Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo pateiktai išvadai. Komisijos išvada tapo sudedamąja minėto Seimo nutarimo dalimi. Pažymėtina, kad šio nutarimo 1 straipsniu Seimas pritarė visai Komisijos išvadai be išlygų.
Šio nutarimo 2 straipsniu Seimas nusprendė, kad Komisijos darbas yra baigtas.
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimas nėra norminis teisės aktas – jame nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, tiesiogiai darančio įtaką teisinių santykių subjektams.
7. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti, ar ginčijamas Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai arba Konstitucinio Teismo įstatymui tiek, kiek juo pritarta tokiems Komisijos išvados teiginiams:
– Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, kurių nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktų nuostatų (1.3 punktas);
– Seimas privalo įgyvendinti įvykusios apkaltos peržiūrą (quasi apeliaciją) – jam turi būti suteikta kompetencija spręsti, ar yra teisinis pagrindas pradėti, nutraukti ir peržiūrėti įvykdytą apkaltą, taip pat kompetencija, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, Seimo specialiosios komisijos siūlymu ar paties Seimo sprendimu atšaukti apkaltą asmeniui, kuriam ji buvo įvykdyta, dėl tokio sprendimo priėmimo net nesikreipiant į Konstitucinį Teismą, jeigu Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta, yra išnykę (2.3 punktas);
– Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio interpretacija, yra kompetentingas atkurti Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 Seimo narių balsų dauguma (3.3 punktas).
8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų statusą, uždavinius, įgaliojimus ir darbo tvarką nustatantis teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo statute, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme.
8.1. Seimo statute (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) inter alia nustatyta, kad:
– Seimas, pripažinęs būtinybę, gali sudaryti inter alia laikinąsias tyrimo komisijas kokiam nors klausimui ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti (71 straipsnio 1 dalis);
– jeigu sudarymo metu nebuvo aiškiai apibrėžtas komisijos įgaliojimų laikas, komisijos veikla nutraukiama Seimo nutarimu, kai pavesti uždaviniai yra įvykdyti (71 straipsnio 2 dalis);
– laikinoji komisija, baigusi darbą, pateikia Seimui savo parengtą ar suredaguotą projektą arba išvadą, kurią Seimas patvirtina priimdamas nutarimą (74 straipsnio 5 dalis (2008 m. liepos 1 d. redakcija);
– dėl laikinosios kontrolės arba tyrimo komisijos nagrinėto klausimo Seimo posėdyje priimamas nutarimas (76 straipsnio 2 dalis);
– Seimo nutarime gali būti pareikštas nepasitikėjimas Vyriausybe, ministru ar kitu valstybės institucijos vadovu, kurį skiria Seimas, arba teikiamos išvados dėl siūlomo apkaltos proceso (76 straipsnio 3 dalis).
Taigi pagal Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nuostatas Seimo laikinoji tyrimo komisija, ištyrusi tam tikrus klausimus ar atlikusi kitus Seimo pavedimus, kuriems ji buvo sudaryta, Seimui pateikia savo parengtą išvadą; Seimas patvirtina jam pateiktą išvadą priimdamas nutarimą. Seimo nutarimu, kuriuo patvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos pateikta išvada, gali būti nuspręsta imtis atitinkamų veiksmų, inter alia pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe, ministru ar kitu valstybės institucijos vadovu, taip pat pradėti apkaltos procesą. Minėtu Seimo nutarimu, kuriuo patvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos pateikta išvada, šios komisijos veikla nutraukiama, konstatavus, kad minėtai komisijai pavesti uždaviniai yra įvykdyti.
8.2. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme detalizuojamos Seimo statuto nuostatos dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos.
8.2.1. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme reglamentuojant tokios komisijos narių pareigas nustatyta, kad, atlikdami pavestas užduotis, komisijos nariai privalo inter alia vadovautis Konstitucija, įstatymais, kitais teisės aktais (5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Komisijos tyrimo rezultatai surašomi išvados, kurioje nurodoma tyrimo metu išaiškintos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pateikiamas situacijos teisinis įvertinimas, projekte; Komisijos išvada ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo turi būti pateikta Seimui (8 straipsnio 1, 3 dalys).
8.2.2. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2004 m. gegužės 13 d. nutarime aiškindamas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, jog įstatyme numatyta Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka Seimo laikinosios tyrimo komisijos priimtas teisės aktas, kuriame pateikiamas tam tikrų veiksmų ar faktų, kuriems ištirti ši komisija buvo sudaryta, įvertinimas, pareiškiama nuomonė dėl pavesto ištirti klausimo, formuluojami atitinkami pasiūlymai ir kt.; Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados paskirtis – pateikti Seimui informaciją komisijos ištirtu valstybinės svarbos klausimu, kad šis galėtų priimti atitinkamus sprendimus.
Minėtame nutarime kartu atkreiptas dėmesys į tai, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas; Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnyje vartojama formuluotė „teisinis įvertinimas“ – tai bendrinė sąvoka; ji nereiškia, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi arba gali pateikti savo ištirtų veiksmų, priimtų sprendimų dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat savo išsiaiškintų kitų su tiriamu klausimu susijusių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, t. y. ši formuluotė reiškia, kad minėti veiksmai, sprendimai turi būti ištirti, kitos su tirtu klausimu susijusios aplinkybės turi būti išsiaiškintos ir kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos tyrimo rezultatai turi būti surašyti taip, kad jų pagrindu būtų galima priimti teisinius sprendimus – priimti atitinkamus teisės aktus arba jų nepriimti.
8.3. Apibendrinant minėtą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo statute ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme, kuris buvo aiškintas inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, pažymėtina, kad Seimo nutarimas, kuriuo patvirtinama Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada, nėra savitikslis; jis reiškia ir tai, kad Seimas, pritardamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotiems pasiūlymams, kartu patvirtina, kad pateiktieji pasiūlymai yra tinkami įgyvendinti, t. y. jų pagrindu galima priimti atitinkamus teisės aktus arba jų nepriimti.
9. Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimą, kurio 1 straipsnį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėja, aiškinant minėtų Seimo statuto ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad Seimas, ginčijamu minėto nutarimo 1 straipsniu pritardamas Komisijos, sudarytos turint tikslą inter alia ištirti, kaip turėtų būti įgyvendinti EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas ir JT Žmogaus teisių komiteto išvada, išvadai, be kita ko, konstatavo, kad Komisija atliko tyrimą Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarime nurodytais klausimais ir pateikė tam tikrus konkrečius pasiūlymus įstatymų leidėjui ir (arba) kitoms institucijoms dėl R. Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo. Pažymėtina ir tai, kad Seimas, 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritaręs šiems pasiūlymams, taip patvirtino, jog Komisijos išvadoje pateikti pasiūlymai yra tinkami įgyvendinti ir jų pagrindu gali būti priimami atitinkami sprendimai.
Seimas, 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 2 straipsnyje nusprendęs, kad Komisijos darbas yra baigtas, pripažino, jog Komisija jai pavestus uždavinius įvykdė.
10. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėja Seimo narių grupė neginčija Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 2 straipsnio atitikties Konstitucijai, todėl šis straipsnis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
II
Oficialioji konstitucinė Seimo laikinųjų tyrimo komisijų doktrina
11. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime) yra suformuota plati oficialioji konstitucinė doktrina, susijusi su Seimo laikinųjų tyrimo komisijų sudarymu ir veikla.
12. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimo konstitucinės funkcijos, Konstitucijoje įtvirtinti Seimo įgaliojimai suponuoja Seimo įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti; Seimas turi diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. Demokratinių teisinių valstybių parlamentų praktikoje parlamento galimybė įgyvendinama ir panaudojant tokius institutus kaip parlamentų sudaromos laikinosios komisijos (kurioms pavedama atlikti tam tikrą tyrimą), parlamentiniai klausymai bei svarstymai ir pan. (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).
12.1. Pagal Konstituciją negalima nustatyti kokio nors išsamaus (baigtinio) klausimų, kuriems ištirti Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, sąrašo: kadangi Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, gali leisti įstatymus ir kitus teisės aktus, reguliuojančius kuo įvairiausius visuomeninius santykius, jis iš esmės gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, skirtas kuo įvairiausiems valstybėje ir visuomenėje vykstantiems procesams ištirti. Vis dėlto Konstitucija suponuoja tokį Seimo laikinųjų tyrimo komisijų institutą ir tokį įstatymuose įtvirtintą šių komisijų sudarymo ir veiklos teisinį reguliavimą, pagal kurį Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y. valstybinės svarbos, klausimams ištirti (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas).
Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimai sietini su Seimo konstitucine paskirtimi ir funkcijomis; kiekvienu konkrečiu atveju Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, privalo apsvarstyti ir įvertinti, ar pagal Konstituciją ir įstatymus ta Seimo laikinoji tyrimo komisija gali būti sudaryta, ar ne. Seimas privalo apsvarstyti ir įvertinti inter alia tai: ar klausimas, dėl kurio siūloma sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją, iš tikrųjų yra valstybinės svarbos; ar nėra siūloma tai Seimo laikinajai tyrimo komisijai pavesti ištirti tokių dalykų, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios institucijos apskritai negali tirti (kaip antai žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo aplinkybių); ar nėra siūloma tai Seimo laikinajai tyrimo komisijai pavesti ištirti tokių dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus. Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, gali (inter alia tikslingumo aspektu) įvertinti ir tai, ar nėra kitų aplinkybių, kurios pateisintų tos komisijos nesudarymą, kaip antai: ar atitinkamas klausimas jau nebuvo ištirtas arba nėra tiriamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos ar kitos institucijos, ar atitinkamo darbo negali atlikti kuris nors jau įsteigtas ir veikiantis Seimo struktūrinis padalinys ir t. t. (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).
Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas Seimo sprendimas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo (sprendimas sudaryti tokią komisiją, sprendimas tokios komisijos nesudaryti ir kt.), kad ir kokia būtų to sprendimo išraiška (teisinė forma), pagal Konstituciją gali būti ginčijamas Konstituciniame Teisme šio sprendimo (Seimo akto) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, atžvilgiu (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).
12.2. Seimas, sudaręs tam tikrą struktūrinį padalinį, nustatęs jo įgaliojimus, suformulavęs tam tikrus uždavinius, pagal Konstituciją turi ir teisę teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti šio struktūrinio padalinio veiklą bei jos rezultatus; tai, kokia forma turi būti įvertinti Seimo struktūrinio padalinio veikla bei jos rezultatai, Seimas sprendžia savo nuožiūra. Taigi Seimas pagal Konstituciją turi teisę įvertinti ir savo sudarytos laikinosios tyrimo komisijos veiklą bei šios komisijos išvadą (2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Seimo sudarytos laikinosios tyrimo komisijos išvada Seimo nesaisto (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).
Seimas savo nuomonę, požiūrį į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą gali išreikšti įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, Seimas gali nuspręsti pritarti ar nepritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), Seimas gali konstatuoti, kad jo sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija atliko jai suformuluotus uždavinius ar jų neatliko arba juos atliko iš dalies, Seimas taip pat gali konstatuoti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija baigė savo veiklą, arba nuspręsti pratęsti jos veiklą ir t. t. (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).
Seimas, nusprendęs pritarti ar nepritarti savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), priima ne kitoms valstybės institucijoms privalomą sprendimą dėl minėtų veiksmų, sprendimų, aplinkybių atitikties ar neatitikties teisės aktams – jis tik suformuluoja savo požiūrį į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą. Seimo nutarimas, kuriame yra suformuluota Seimo nuomonė, požiūris į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą, nesaisto nei ikiteisminio tyrimo institucijų, nei prokuratūros, nei teismo (2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Toks Seimo nutarimas savaime, tiesiogiai nesukelia teisinių padarinių joje nurodytiems asmenims – jiems tokius padarinius gali sukelti tik kitų institucijų sprendimai, kurie gali būti priimti atsižvelgus į Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).
12.3. Kartu pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Seimo narys tiek kartu su kitais Seimo nariais inicijuodamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, tiek dalyvaudamas priimant Seimo sprendimą dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, tiek dalyvaudamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos veikloje, tiek dalyvaudamas priimant Seimo sprendimą dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos veiklos bei jos rezultatų įvertinimo turi vadovautis tik Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas). Pabrėžtina ir tai, kad konstitucinis Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai) ar kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai (2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).
Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai (2009 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (2012 m. spalio 26 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas).
13. Apibendrinant minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su Seimo laikinųjų tyrimo komisijų sudarymu ir veikla, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
– pagal Konstituciją Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas ne bet kokiems, o tik valstybinės svarbos klausimams spręsti, ir tik tokiems, kurie yra galimi atsižvelgiant į Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, konstitucinę paskirtį, funkcijas ir turimus tam reikalingus įgaliojimus; Seimas, įvertinęs visas aplinkybes, kurios pateisintų Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, ir nusprendęs, kad yra pagrindo sudaryti tokią komisiją, negali pavesti jai tirti klausimų, kurių tyrimas būtų nesuderinamas su Konstitucija (kaip antai tirti ir spręsti klausimų dėl Konstitucijoje tiesiogiai nustatytų konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimų perėmimo iš kitos valstybės valdžios institucijos, dėl vienos valstybės valdžios institucijos įsiterpimo į kitos valstybės valdžios institucijos konstitucinius įgaliojimus ir kt.);
– Seimas nėra saistomas savo sudarytos laikinosios tyrimo komisijos išvados tuo požiūriu, kad gali laisvai nuspręsti pritarti ar nepritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis); tačiau Seimas, įvertinęs Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą ir priėmęs atitinkamą nutarimą, kuriame suformuluota Seimo nuomonė, požiūris į laikinosios tyrimo komisijos išvadą (komisijos veiklos rezultatus), taip išreiškia savo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, poziciją dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje pateiktų pasiūlymų imtis atitinkamų veiksmų (pavyzdžiui, pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe, konkrečiu ministru ar kitu valstybės institucijos vadovu, pradėti tam tikras siūlomas teisėkūros iniciatyvas ir pan.).
Vadinasi, Seimo nutarimu išreikštas jo sprendimas pritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotiems pasiūlymams (teiginiams) suponuoja tai, kad Seimas, tokiu būdu pritaręs minėtiems pasiūlymams, jais vadovausis inter alia priimdamas atitinkamus teisės aktus.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstitucinė Seimo, kaip Tautos atstovybės, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, prigimtis ir funkcijos, konstitucinis atsakingo valdymo principas suponuoja Seimo pareigą tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, vykdyti savo funkcijas vadovaujantis Konstitucija, teise, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Todėl Seimas negali pritarti bet kokio turinio Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, inter alia tokiems joje suformuluotiems pasiūlymams, kurie būtų nesuderinami su Konstitucija, inter alia iš konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų kylančiais reikalavimais (kaip antai siūloma vienai viešąją valdžią įgyvendinančiai valstybės valdžios institucijai perimti kitos valstybės valdžios institucijos konstitucinius įgaliojimus ar nepagrįstai įsiterpti į juos).
Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados turi būti formuluojamos taip, kad jomis remiantis būtų galima priimti teisėtus, Konstituciją ir iš jos kylančius konstitucinius imperatyvus atitinkančius sprendimus. Iš Konstitucijos Seimui kyla pareiga, prieš nusprendžiant pritarti ar nepritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), įvertinti, ar minėtos komisijos išvadoje siūlomi atitinkami sprendimai suderinami su Konstitucija, taip pat tai, ar tos komisijos išvadoje suformuluotais pasiūlymais (be kita ko, ir tais, kuriais siūloma priimti atitinkamus teisės aktus arba jų nepriimti) nėra pažeidžiami inter alia iš konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų kylantys reikalavimai.
III
Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnio
atitikties Konstitucijai vertinimas
14. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai arba Konstitucinio Teismo įstatymui tiek, kiek juo pritarta tokiems Komisijos išvados teiginiams:
– Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, kurių nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktų nuostatų (1.3 punktas);
– Seimas privalo įgyvendinti įvykusios apkaltos peržiūrą (quasi apeliaciją) – jam turi būti suteikta kompetencija spręsti, ar yra teisinis pagrindas pradėti, nutraukti ir peržiūrėti įvykdytą apkaltą, taip pat kompetencija, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, Seimo specialiosios komisijos siūlymu ar paties Seimo sprendimu atšaukti apkaltą asmeniui, kuriam ji buvo įvykdyta, dėl tokio sprendimo priėmimo net nesikreipiant į Konstitucinį Teismą, jeigu Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta, yra išnykę (2.3 punktas);
– Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio interpretacija, yra kompetentingas atkurti Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 Seimo narių balsų dauguma (3.3 punktas).
15. Pareiškėjos abejonės dėl Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo įstatymui iš esmės grindžiamos tuo, kad, Seimui 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu pritarus Komisijos išvadai, jos nuostatos tapo minėto Seimo nutarimo sudedamąja dalimi ir gali būti vertinamos jų atitikties Konstitucijai požiūriu. Pareiškėjos nuomone, jos nurodyti Komisijos išvados teiginiai yra nesuderinami su Konstitucija arba Konstitucinio Teismo įstatymu, todėl ginčijamas Seimo nutarimas tiek, kiek juo pritarta minėtiems Komisijos išvados teiginiams, prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos arba Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatoms.
16. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, kuriame buvo tiriama inter alia Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“, kuriuo pritarta Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadai, atitiktis Konstitucijai, konstatavo, kad pareiškėjas toje byloje neginčijo jo nurodytų minėtos komisijos išvados, kuriai buvo pritarta Seimo nutarimu, teiginių teisingumo ir pagrįstumo ir neprašė jų tirti teisingumo ir (arba) pagrįstumo aspektu, todėl nusprendė, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko.
Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjos Seimo narių grupės abejonės dėl ginčijamo Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo atitikties Konstitucijai arba Konstitucinio Teismo įstatymui, kaip minėta, grindžiamos tuo, kad, jos nuomone, būtent minėti Komisijos išvados teiginiai, išdėstyti Komisijos išvados 1.3, 2.3, 3.3 punktuose, neatitinka Konstitucijos arba Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų.
17. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas lemia tai, kad Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ir tokios pagal savo prigimtį ir paskirtį Seimo poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų dalių) nuostatos, kuriomis yra išreiškiama Seimo valia dėl būsimo tam tikrų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo ir kurios yra atitinkamų teisės aktų rengimo ir priėmimo pagrindas; tokių Seimo poįstatyminių aktų turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbių šių aktų pagrindu sukurto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų; taigi pagal savo prigimtį ir paskirtį tokio pobūdžio Seimo poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų dalių) nuostatų, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas gali būti vertinamas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).
18. Šiame nutarime minėta, kad pagal Konstituciją Seimas, turėdamas teisę įvertinti savo sudarytos laikinosios tyrimo komisijos veiklą bei jos rezultatus, savo nuomonę, požiūrį į laikinosios tyrimo komisijos išvadą formuluoja atitinkamame Seimo nutarime, taip išreikšdamas savo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, poziciją dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje pateiktų pasiūlymų imtis atitinkamų veiksmų; Seimo nutarimu išreikštas jo sprendimas pritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotiems pasiūlymams (teiginiams) suponuoja tai, kad Seimas jais vadovausis inter alia priimdamas atitinkamus teisės aktus.
Minėta ir tai, kad Seimas, pritardamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotiems pasiūlymams, kartu patvirtina, kad pateiktieji pasiūlymai yra tinkami įgyvendinti.
Pažymėtina, kad Seimas, 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritaręs Komisijos išvadai, išreiškė savo nuomonę, požiūrį į Komisijos pasiektus veiklos rezultatus ir taip suformulavo savo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, poziciją dėl Komisijos išvadoje pateiktų konkrečių pasiūlymų priimti atitinkamus sprendimus (inter alia nustatyti atitinkamą teisinį reguliavimą) dėl R. Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo, taip pat EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimo ir JT Žmogaus teisių komiteto išvados įgyvendinimo. Taigi, nors Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimas nėra norminis teisės aktas – jame nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, tiesiogiai darančio įtaką teisinių santykių subjektams, šiuo nutarimu Seimas ne tik pritarė Komisijos išvadoje suformuluotiems pasiūlymams, bet ir pripažino, kad joje pateikti pasiūlymai yra tinkami įgyvendinti, inter alia priimant atitinkamus teisės aktus.
Taigi, sprendžiant dėl Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnio tiek, kiek juo pritarta pareiškėjos nurodytiems Komisijos išvados teiginiams, atitikties Konstitucijai arba Konstitucinio Teismo įstatymui, pažymėtina, kad šio Seimo nutarimo nuostatų konstitucingumas gali būti vertinamas ir jo sudedamosios dalies – Komisijos išvados turinio (joje suformuluotų pasiūlymų), kurio pagrindu gali vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai ir įstatymams aspektu.
19. Vertinant Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnio, kuriuo be išlygų pritarta Komisijos išvadai, atitiktį Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos Seimui kyla pareiga, prieš nusprendžiant pritarti ar nepritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), įvertinti minėtos komisijos išvadoje siūlomų atitinkamų sprendimų konstitucingumą; Seimas negali pritarti bet kokio turinio Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, inter alia tokiems joje suformuluotiems pasiūlymams, kurie būtų nesuderinami su Konstitucija, inter alia iš konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų kylančiais reikalavimais.
20. Komisijos išvados, pateiktos ištyrus, kokių veiksmų turėtų būti imtasi siekiant atkurti R. Pakso pilietines ir politines teises, 2.3 punkte, kurio tam tikrus teiginius ginčija pareiškėja ir kuriame pateikiami konkretūs pasiūlymai įstatymų leidėjui, inter alia nustatyta: „Seimas yra Konstitucijos įgaliotas pagrindinis apkaltos vykdymo subjektas <...>, todėl turi kompetenciją ne tik pradėti <...>, bet ir peržiūrėti jau įvykusią apkaltą“; „būtų tikslinga papildyti Seimo statutą 2301 straipsniu, kuriame būtų įtvirtinta nuostata, suteikianti Seimui kompetenciją spręsti, ar yra teisinis pagrindas pradėti, nutraukti ir peržiūrėti įvykdytą apkaltą“; turi būti nustatyta „Seimo kompetencija paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms Seimo specialiosios komisijos siūlymu ar paties Seimo sprendimu atšaukti apkaltą asmeniui, kuriam ji buvo įvykdyta, t. y. įvykdyti visišką asmens reabilitaciją“; „dėl tokio sprendimo priėmimo net nebūtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta, yra išnykę“.
Taigi Komisijos išvados 2.3 punkte siūloma papildyti apkaltos procedūrą reglamentuojančias Seimo statuto nuostatas taip, kad Seimui būtų suteikta kompetencija nurodytomis aplinkybėmis peržiūrėti ir atšaukti asmeniui įvykdytą apkaltą, šiuo klausimu nesikreipiant į Konstitucinį Teismą. Kitaip tariant, siūloma Seimo statuto 2301 straipsnyje nustatyti, kad Seimas turi įgaliojimus, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, savarankiškai nuspręsti, kad išnyko teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta (šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir (arba) priesaikos sulaužymas) ir kurie buvo nustatyti atitinkamoje Konstitucinio Teismo išvadoje, ir asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų ar kurio Seimo nario mandatas buvo panaikintas, savo veiksmais nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė duotos priesaikos.
20.1. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo Seimo nutarimo 1 straipsnio tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvados 2.3 punkto nuostatoms, atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad Konstitucijoje yra nustatytos skirtingos Seimo ir Konstitucinio Teismo funkcijos apkaltos procese, taip pat nustatyti šioms funkcijoms įgyvendinti reikalingi atitinkami įgaliojimai: Seimas turi įgaliojimus spręsti ne tai, ar konkretūs Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų veiksmai prieštarauja Konstitucijai, bet tik tai, ar, gavus Konstitucinio Teismo išvadą, pašalinti Konstituciją pažeidusį ar priesaiką sulaužiusį asmenį iš pareigų arba panaikinti jo Seimo nario mandatą.
20.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 74 straipsnį, kuriame įtvirtinti esminiai konstitucinio apkaltos instituto elementai, susijusius kitus Konstitucijos straipsnius, inter alia 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą (pagal kurį Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai) ir 107 straipsnio 3 dalį (pagal kurią, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas), ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas; kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai (inter alia 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).
20.2.1. Pagal Konstituciją įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas); Seimui tokie įgaliojimai Konstitucijoje nenumatyti (2004 m. kovo 31 d. išvada). Konstitucijos pažeidimo nustatymas – tai teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas, todėl teisės klausimus – Konstitucijos pažeidimo faktą, taigi ir Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo faktą, gali nustatyti tik teisminės valdžios institucija – Konstitucinis Teismas; priešingu atveju Konstitucijos pažeidimo, taip pat Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo fakto konstatavimas galėtų būti grindžiamas politiniais argumentais (2004 m. kovo 31 d. išvada).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucinio Teismo išvada, jog asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė; jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali (inter alia 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados). Pagal Konstituciją tokia išvada negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
20.2.2. Pagal Konstituciją tik Seimas, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, turi įgaliojimus spręsti, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74 straipsnyje numatytiems pagrindams; toks Seimo sprendimas negali būti pakeistas ar panaikintas referendumu, rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu; vadinasi, jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, apkaltos proceso tvarka pritaikyta konstitucinė sankcija yra negrįžtamojo pobūdžio (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
20.2.3. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisinėje valstybėje kiekviena valstybės valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas). Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, kitaip būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas (inter alia 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 13 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
20.3. Vertinant Komisijos išvados 2.3 punkte suformuluotų nuostatų, kuriomis siūloma Seimui suteikti kompetenciją peržiūrėti ir atšaukti asmeniui įvykdytą apkaltą nesikreipiant į Konstitucinį Teismą, jeigu „Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta, yra išnykę“, konstitucingumą pažymėtina, kad jomis visų pirma yra paneigiama oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimuose) atskleista konstitucinė apkaltos instituto samprata, pagal kurią įgaliojimus apkaltos procese turi dvi savarankiškos valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas, kurių kiekvienai Konstitucijoje yra nustatyti jos specifines, tik jai būdingas funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai.
Vadinasi, Komisijos išvados 2.3 punkto nuostatose yra išdėstyti pasiūlymai (kuriems, kaip minėta, Seimas pritarė 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu), kuriuos įgyvendinus Seimo statute būtų nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, pagal kurį Seimui būtų suteikti Konstitucijoje jam nenumatyti įgaliojimai inter alia nustatyti šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ar nepažeidimo arba priesaikos sulaužymo faktą, taip pat pakeisti ar panaikinti Konstitucinio Teismo išvadą, priimtą apkaltos procese, taip įsiterpiant į teisminės valdžios institucijos – Konstitucinio Teismo kompetenciją apkaltos procese ir perimant Konstitucinio Teismo įgaliojimus.
20.4. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas Seimo nutarimo 1 straipsnis tiek, kiek juo pritarta minėtoms Komisijos išvados 2.3 punkto nuostatoms, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.
21. Komisijos išvados, pateiktos ištyrus, kokių veiksmų turėtų būti imtasi siekiant atkurti R. Pakso pilietines ir politines teises, 3.3 punkte, kurio kai kurias nuostatas taip pat ginčija pareiškėja, inter alia nustatyta: „Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio (Konstitucijos 74 straipsnio) interpretacija, yra kompetentingas atkurti Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 Seimo narių balsų dauguma. Seimas gali nuspręsti, iki kokio termino galioja pritaikyta sankcija – draudimas Rolandui Paksui vėl siekti tapti Seimo nariu.“
Taigi, remiantis Komisijos išvados 3.3 punkte išdėstytais pasiūlymais, Seimui priėmus atitinkamą nutarimą 3/5 Seimo narių balsų dauguma, nuo tokio nutarimo įsigaliojimo dienos arba nuo tokiame nutarime nustatytos datos R. Paksas galėtų būti renkamas Seimo nariu. Pažymėtina, jog tokios Komisijos išvados 3.3 punkto nuostatos suponuoja, be kita ko, tai, kad toks sprendimas gali būti priimtas dėl bet kurio asmens, apkaltos proceso tvarka pašalinto iš pareigų.
21.1. Pareiškėjos nuomone, Seimo nutarimu sprendžiant dėl už priesaikos sulaužymą asmeniui kylančių teisinių pasekmių, kaip siūloma Komisijos išvados 3.3 punkte, būtų įtvirtinta taisyklė, kad konstitucinė apkaltos procedūra (jos teisinės pasekmės) būtų reglamentuojama (-os) ne Konstitucijos keitimo būdu (kaip nustatyta Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime), bet Seimo priimamais nutarimais.
21.2. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (inter alia 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).
21.3. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatuota, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu; kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi; visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos turi būti sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.
Kaip minėta, apkaltos proceso tvarka pritaikyta konstitucinė sankcija yra negrįžtamojo pobūdžio (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
Minėtame Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime suformuluotos teisinės pozicijos Konstitucinis Teismas nuosekliai laikėsi ir 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime, kuriame buvo vertinama Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuris nustatytas reaguojant į EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimą, atitiktis Konstitucijai. Tokios pat pozicijos Konstitucinis Teismas laikėsi ir 2014 m. kovo 20 d. sprendime, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo Seimo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2013 m. lapkričio 7 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime taip pat konstatavo, kad garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu galima tik priimant atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as); 2014 m. kovo 20 d. sprendime taip pat pažymėta, kad iš Konstitucijos kylantis draudimas asmeniui, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš minėtų pareigų, būti renkamam Prezidentu taip pat galėtų būti panaikintas tik atitinkamai pakeitus Konstituciją.
21.4. Taigi Seimas neturi konstitucinio pagrindo priimti Komisijos išvados 3.3 punkte minimo Seimo nutarimo, o Komisijos išvados 3.3 punkto nuostatose pateikti pasiūlymai (kuriems, kaip minėta, Seimas pritarė 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu) yra nesuderinami su Konstitucijoje įtvirtintu visuminiu konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą teisiniu reguliavimu ir Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje suformuotu jo aiškinimu, taip pat su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi bei pritaikytos konstitucinės sankcijos negrįžtamumu. Tokiais Komisijos išvadoje išdėstytais pasiūlymais (inter alia konstitucinės atsakomybės teisines pasekmes reguliuoti Seimo nutarimu) atitinkamas Konstitucijos nuostatas bandoma išaiškinti kitaip, nei jas savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, taip paneigiant Konstitucinio Teismo įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją ir įsiterpiant į šio teismo, kaip teisminės valdžios institucijos, konstitucinę kompetenciją vykdyti konstitucinį teisingumą.
21.5. Konstatuotina, kad Seimas, 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritardamas minėtoms Komisijos išvados 3.3 punkto nuostatoms, nesilaikė Konstitucijos 74 straipsnio, 105 straipsnio 3 dalies 4 punkto, 107 straipsnio 2 dalies, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų.
22. Komisijos išvados 1.3 punkte, kurio kai kurias nuostatas taip pat ginčija pareiškėja, inter alia nustatyta, kad „Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, kurių nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Fakultatyviojo protokolo 25 straipsnio b ir c dalių nuostatų“; „Seimas, kaip įstatymų leidėjas, turi persvarstyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas“.
Taigi Komisijos išvados 1.3 punkte iš esmės Seimui siūloma pakeisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad jo nuostatose būtų numatytas papildomas Konstitucinio Teismo nutarimų peržiūrėjimo pagrindas.
22.1. Pareiškėjos manymu, ginčijamu Seimo nutarimu pritarus Komisijos išvados nuostatai, kad Konstitucinis Teismas privalo persvarstyti savo priimtus nutarimus esant kitiems negu numatytieji Konstitucinio Teismo įstatyme pagrindams, yra numatyti tam tikri įpareigojimai Konstituciniam Teismui, kurie nenumatyti minėtame įstatyme, todėl tokios Komisijos išvados nuostatos prieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsniui.
22.2. Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, išvada ir sprendimas gali būti peržiūrėti paties Konstitucinio Teismo iniciatyva, jeigu paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos Konstituciniam Teismui nutarimo, išvados ar sprendimo priėmimo metu, būtų galėjusios lemti kitokį priimto nutarimo, išvados ar sprendimo turinį.
22.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai negali būti peržiūrimi, išskyrus tuos atvejus, kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos; Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia, kad Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo; nors Konstitucijoje nėra expressis verbis nurodyti pagrindai, kuriems esant Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, tai nereiškia, jog minėti Konstitucinio Teismo įgaliojimai bei pagrindai Konstitucijoje apskritai nėra nustatyti; Konstitucinio Teismo įgaliojimai peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus kyla iš Konstitucinio Teismo konstitucinės paskirties vykdyti konstitucinį teisingumą; pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas gali peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus tik jeigu tam yra konstitucinis pagrindas (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant tokių esminių aplinkybių, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį (2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimai). Aiškinimas, esą Konstitucinis Teismas savo nutarimus, išvadas, sprendimus gali peržiūrėti ir tada, kai būtinybė juos peržiūrėti nekyla iš Konstitucijos, t. y. kai nėra paaiškėjusių naujų turinčių reikšmės aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atitinkamo Konstitucinio Teismo baigiamojo akto priėmimo metu, reikštų, jog Konstitucinis Teismas nėra saistomas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, pagal kurią Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui; toks aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucija (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
22.4. Vadinasi, Seimas, 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritaręs Komisijos išvados 1.3 punkto nuostatoms, kad Konstitucinis Teismas turi pareigą peržiūrėti Konstitucinio Teismo nutarimus, kurių nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatų, nepaisė iš Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus peržiūrėti tik tuo atveju, kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos, t. y. kai paaiškėja naujos turinčios reikšmės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos atitinkamo Konstitucinio Teismo baigiamojo akto priėmimo metu.
22.5. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnio tiek, kiek nurodyta pareiškėjos, atitikties Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsniui.
23. Minėta, kad Seimas 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritarė visai Komisijos išvadai be išlygų.
Pažymėtina, jog šiame nutarime konstatavus, kad pagal Konstituciją Seimas 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu negalėjo pritarti kuriam nors iš Komisijos išvadoje suformuluotų pasiūlymų, konstatuotina ir tai, kad Seimas minėtu nutarimu negalėjo pritarti visai tokiai Komisijos išvadai be išlygų.
24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnis, kuriuo be išlygų pritarta Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvadai, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.
IV
Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimas
25. Kaip minėta, Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu sudarytai Seimo laikinajai tyrimo komisijai, kuri turėjo ištirti, kaip galėtų būti atkurtos R. Pakso pilietinės ir politinės teisės, buvo pavesta išsiaiškinti, be kita ko, kaip turėtų būti įgyvendintas EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas, kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintą teisę dalyvauti laisvuose rinkimuose renkant įstatymų leidybos institucijas; EŽTT sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).
Minėtai komisijai taip pat buvo pavesta išsiaiškinti, kaip turėtų būti įgyvendinta JT Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. išvada, kurioje JT Žmogaus teisių komitetas nustatė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktų pažeidimus (teisės balsuoti ir būti išrinktam bei teisės lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą pažeidimus).
26. Šiame kontekste paminėtina, kad valstybės yra laisvos pasirinkti atitinkamas priemones ir būdus, kuriais užtikrins veiksmingą prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vidaus teisėje laikymąsi, įskaitant sprendimų, priimtų bylose prieš tą valstybę, vykdymą (inter alia EŽTT Didžiosios kolegijos 2000 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Scozzari ir Giunta prieš Italiją, peticijų Nr. 39221/98 ir 41963/98, 249 punktas).
Tai yra paminėjęs ir Konstitucinis Teismas inter alia 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad valstybių turimą diskreciją pasirinkti Konvencijos įgyvendinimo ir EŽTT sprendimų vykdymo būdus ir priemones riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema.
Kartu pabrėžtina ir tai, kad tiek pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 1 straipsnį, tiek pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnį valstybė privalo imtis visų reikiamų priemonių tam, kad būtų tinkamai gerbiamos ir efektyviai garantuojamos visiems jos teritorijoje (jurisdikcijoje) esantiems asmenims tiek Konvencijoje, tiek minėtame pakte numatytos teisės ir pagrindinės laisvės.
27. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nei EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendime, nei JT Žmogaus teisių komiteto išvadoje nekvestionuojamas konstitucinės apkaltos procedūros teisėtumas ir pagrįstumas. EŽTT šiuo atveju sprendė, kiek asmeniui, kuris apkaltos proceso tvarka dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo buvo pašalintas iš pareigų, taikomas teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos instituciją neterminuotas (visam laikui) apribojimas buvo teisėtas, būtinas demokratinėje visuomenėje ir kiek toks apribojimas buvo proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui.
28. Minėta, kad Seimas ginčijamu 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsniu pritarė Komisijos išvadai, kurioje nustatyta, kad siekiant inter alia įgyvendinti EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimą, be kita ko, Seimo statute turėtų būti nustatyta, jog Seimas turi kompetenciją „peržiūrėti ir atšaukti jau įvykusią apkaltą“ (2.3 punktas), taip pat kad Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio (Konstitucijos 74 straipsnio) interpretacija, yra kompetentingas atkurti R. Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 Seimo narių balsų dauguma (3.3 punktas).
Šiame nutarime konstatuota, kad Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo 1 straipsnis tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvadai, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.
29. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).
Konstatuota ir tai, kad vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).
30. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatuota, jog Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.
Minėtame nutarime konstatuota ir tai, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis; atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).
31. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad tiek pašalinti Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio nuostatų tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, nesuderinamumą su Konstitucija, tiek įgyvendinti su tuo susijusį EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimą įmanoma vieninteliu Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodytu būdu – keičiant su tuo susijusias Konstitucijos nuostatas. Joks kitas būdas (inter alia įstatymų, kitų teisės aktų priėmimas ar keitimas) pagal Konstituciją nėra galimas.
32. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika turėtų atsižvelgti ir į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadoje suformuluotas rekomendacijas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. XII-2250 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados“ (TAR, 2015-12-30, Nr. 21088) 1 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 107 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.
Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.