Administracinė byla Nr. A-2211-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01296-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1033(12); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai (toliau – ir valstybinė pensija) skirti; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d.; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 punkto ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d.) prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo konstituciniams principams ir tuo pagrindu sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą.

Paaiškino, kad į pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti nebuvo įskaitytas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d., nurodant, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. pareigūno ištarnautas laikas sudaro 12 metų ir 8 mėnesius. Įskaičius laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d., turėtų būti 15 metų ir 8 mėnesiai, todėl ir pareiškėjui mokama valstybinė pensija atitinkamai turėtų būti didesnė. Pareiškėjo nuomone, tai, kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. visoje Lietuvoje laipsniškai vyko priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų reorganizavimas (sukarinimas), nepaneigia fakto, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu dirbo Šilalės rajono priešgaisrinėje tarnyboje, todėl trejų metų laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. turėtų būti įskaičiuotas į pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti.

Pažymėjo, kad tiek pareiškėjui dirbant ugniagesiu nuo 1992 m. balandžio 16 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d., tiek sargybos viršininku nuo 1996 m. lapkričio 14 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d., tiek sukarinus ir tapus pareigūnu ir dirbant dispečeriu nuo 1998 m. sausio 1 d., keitėsi tik įstaigos pavadinimai, tačiau darbovietės adresas išliko tas pats, tarnybos byla buvo vedama to paties darbdavio. Remdamasis Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 1 straipsnio nuostatomis, teigė, kad Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės rajono priešgaisrinė tarnyba (toliau – ir Tarnyba) laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 5 d. iki 1998 m. sausio 1 d., t. y. kol nebuvo sukarinta, buvo struktūrinis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnybos padalinys, o juose dirbę asmenys dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose (Įstatymo 16 str. 3 d. 3 p.), jiems buvo garantuotos visos Konstitucijoje įtvirtintos socialinės, ekonominės, politinės ir asmeninės teisės. Todėl nuo 1995 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujas pareigūnų pensijas reglamentuojantis įstatymas, iki 1998 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas dispečeriu Šilalės miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalyje, jo išdirbtas laikas yra prilygintinas darbo laikui, išdirbtam profesionaliojoje priešgaisrinėje apsaugoje (Įstatymo 16 str. 3 d. 3 p.) ir įskaitytinas į tarnybos laiką valstybinei pensijai apskaičiuoti.

Pareiškėjas teigė, kad į jo tarnybos laiką neįskaičius laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d., buvo pažeista jo, kaip pareigūno, teisė gauti papildomas Konstitucijos ir kitų vidaus tarnybos santykius reglamentuojančių įstatymų garantuojamas socialines garantijas – pareigūnų pensiją, taip pat buvo pažeisti lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime teigė, kad 2014 m. sausio 7 d. prašyme pareiškėjas pripažino, jog pagal Įstatymo nuostatas jo 1995–1997 m. pagal darbo sutartį dirbtas darbas neįskaitytinas į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nei pagal 16 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nei pagal 3 punktą, minėtu laikotarpiu pareiškėjo eitų ugniagesio, sargybos viršininko pareigų nelaiko tarnybos laiku valstybinei pensijai skirti, nes 3 dalis kalba apie laikotarpius iki 1995 metų. Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija vadovavosi pareiškėjo pensijos byloje esančiu tarnybos laiko apskaitos lapu, kuriame ginčijamas 1995–1997 m. laikotarpis nenurodytas, bei pareiškėjo kartu su prašymu pateiktais dokumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas tarnybos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžiose vidaus reikalų įstaigose pareigūno pareigose laikas. Be to, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomi buvę iki 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiai, išdirbti profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nurodė, kad pareiškėjas Šilalės rajono priešgaisrinės tarnybos viršininko 1992 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 12 nuo 1992 m. balandžio 16 d. buvo paskirtas į ugniagesio pareigas; Šilalės rajono priešgaisrinės tarnybos viršininko 1996 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 33 – į sargybos viršininko pareigas; Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 36TE nuo 1998 m. sausio 1 d. pareiškėjas paskirtas dispečeriu, suteikiant jam eilinio laipsnį. Teigė, kad neturėjo teisinio pagrindo laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. įskaičiuoti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo P. K. skundą atmetė.

Teismas vertino, ar ginčo laikotarpiu (1995 m. sausio 1 d. – 1998 m. sausio 1 d.) pareiškėjas, oficialiai dirbdamas sargybos viršininku, ugniagesiu, buvo atestuotu pareigūnu ir ar šis laikotarpis gali būti įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai).

Vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais, Nuostatų 4 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas Šilalės rajono priešgaisrinės tarnybos viršininko 1992 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 12 nuo 1992 m. balandžio 16 d. paskirtas į ugniagesio pareigas; Šilalės rajono priešgaisrinės tarnybos viršininko 1996 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 33 – į sargybos viršininko pareigas; Šilalės miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 36TE nuo 1998 m. sausio 1 d. – dispečeriu, suteikiant eilinio laipsnį. Iš tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. R4-516 darė išvadą, kad pareiškėjo stažas vidaus reikalų sistemoje sudaro 17 metų 3 mėnesius 25 dienas, pareiškėjas su tarnybos laikotarpiais sutiko, pasirašė lape, pastabų nereiškė.

Atsižvelgęs į VRM sekretoriaus–vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, iš kurios matyti, kad Šilalės miesto priešgaisrinėje dalyje atestuotų (pareigūnų) etatų nėra, yra 24 laisvai samdomi etatai, teismas konstatavo, jog Šilalės miesto priešgaisrinėje dalyje atestuotų etatų (pareigūnų) nebuvo, o vieną iš Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytų sąlygų pareiškėjas atitiko nuo 1998 m. sausio 1 d. paskirtas dirbti dispečeriu, suteikiant eilinio laipsnį.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpis (nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d.) negali būti įskaitytas į laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nes Įstatymo 16 straipsnio 3 dalis numato stažo skaičiavimą iki 1995 m. sausio 1 d., o pareiškėjas siekia, kad jam būtų įskaičiuotas ugniagesio (pareigūno) stažas po 1995 m. sausio 1 d., kai statutiniu pareigūnu jis nebuvo, o dirbo pagal darbo sutartį. Ginčo laikotarpiu pareiškėjo pareigos buvo įvardintos sargybos viršininkas, ugniagesys, tačiau jo pareigos nebuvo priskirtos prie atestuotų (pareigūno) pareigų. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas pareigūnu tapo nuo 1998 m. sausio 1 d., paskyrus jį dispečeriu.

Konstatavęs, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas sprendė, jog negali būti tenkinami ir pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. įskaityti į pareiškėjo ištarnautą laiką valstybinei pensijai skirti, įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d.

Teismui nagrinėjamu atveju nekilo abejonių, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III.

Pareiškėjas P. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl valstybinės pensijos stažo perskaičiavimo, vadovavosi vienintele aplinkybe, t. y. kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. pareiškėjas de jure nebuvo statutinis pareigūnas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno (gaisrininko) darbą. Pareiškėjas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. statutiniu pareigūnu teisiškai nebuvo pripažintas dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Priešgaisrinės apsaugos tarnybų darbuotojų pripažinimas pareigūnais priklausė nuo šių tarnybų statuso pakeitimo (sukarinimo), o Šilalės priešgaisrinės tarnybos sukarinimas vėlavo ir įvyko tik 1998 metais; dėl vėlavimo sukarinti tarnybą pareiškėjas atsidūrė blogesnėje padėtyje, palyginus su kitų Lietuvos priešgaisrinių tarnybų darbuotojais, kurių darbovietės buvo sukarintos anksčiau, pavyzdžiui, Ukmergėje tai buvo padaryta 1996 metais, nors tarnybų funkcijos ir gaisrininkų darbas visur buvo toks pat.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nei Vidaus reikalų ministerijos dokumentai, susiję su konkrečios tarnybos sukarinimu, nėra viešai paskelbti, todėl nėra aiški tiksli Šilalės priešgaisrinės apsaugos tarnybos sukarinimo data, galinti turėti įtakos pareiškėjo tarnybos laiko valstybinei pensijai apskaičiuoti perskaičiavimui.

Pažymi, jog iki sukarinimo priešgaisrinė tarnyba, kurioje dirbo pareiškėjas, pagal Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 1 straipsnį buvo vidaus tarnybos sistemos dalimi, o visiems vidaus tarnybos pareigūnams buvo numatytos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintos socialinės, ekonominės, politinės ir asmeninės Lietuvos Respublikos piliečių teisės ir laisvės (17 str.), įskaitant ir teisę gauti pareigūnų pensiją. Tai pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo laikotarpiu jis atliko lygiai taip pat pavojingą darbą, kaip ir laikotarpiu nuo 1992 m. balandžio 16 d. iki 1995 m. sausio 1 d. Mano, jog gaisrininkais dirbusiems asmenims turi būti išsaugotas ne tik iki Įstatymo įsigaliojimo, bet ir po jo (iki sukarinimo) įgytas darbo stažas.

Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartotinai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų (redakcija, galiojusi 2010 m sausio 1 d. – 2011 m. liepos 31 d.) atitikimo Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo konstituciniams principams. Pažymi, jog susiklosčiusi situacija laikytina teisės spraga, kuri turi būti užpildyta (ką konkrečiu atveju gali padaryti ir teismas, taikydamas teisę).

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Be atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų argumentų, atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, jog Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos darbuotojai yra pareigūnai ir tarnautojai; vidaus tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis vidaus tarnybos padaliniuose, turintis laipsnį ir vykdantis vidaus tarnybos funkcijas; vidaus tarnybos tarnautojas yra asmuo, dirbantis joje pagal darbo sutartį, tuo tarpu pareiškėjas savo valia sudarė darbo sutartį ir dirbo jos pagrindu. Kadangi jis nebuvo statutinis pareigūnas, jam netaikyti statutinių pareigūnų atrankos kriterijai.

2015 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad Konstituciniame Teisme jau buvo nagrinėti labai panašūs teisiniai santykiai dėl darbo stažo įskaitymo, kurių reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Toje byloje pareiškėjas suabejojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies konstitucingumu tiek, kiek joje nenustatyta, kad laikotarpis einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas asmenims, priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje po Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., įsigaliojimo, nors nustatyta, kad toks laikotarpis įskaitomas asmenims, priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje iki šio įstatymo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas). Buvo konstatuota, kad nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Valstybės tarnybos įstatyme buvo įtvirtinta pareiškėjų administracinėje byloje teisė į tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimą, taigi jie (tarnautojai) buvo įgiję teisėtą lūkestį, kad minėtu laikotarpiu eito A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigos bus įskaitomos į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. 2002 m. liepos 1 d. redakcijos Valstybės tarnybos įstatyme sąvokos „paslaugų valstybės tarnautojai“ nebeliko.

Pareiškėjas mano, kad ginčijamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos pažeidžia Konstituciją, nes jos numatė pareigūno statuso įgijimą tokiu būdu, kuris visiškai nepriklausė nuo asmens valios. Kadangi skirtinguose rajonuose sukarinimas vyko skirtingu metu, pareigūnų socialinė apsauga tapo nevienoda, nors visi dirbo tokį patį darbą, ir tai yra konstitucinio asmenų lygybės principo pažeidimas.

Pareiškėjas nurodo, kad nepripažįsta, jog pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, jo darbas 1995–1997 m. pagal darbo sutartį neįskaitytinas į tarnybos laiką pensijai gauti. Su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, pareigas eiti jis pradėjo pagal 1992 m. balandžio 15 d. tarnybos viršininko įsakymą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas turėtų teismui pateikti dokumentus apie tarnybos sukarinimo faktą, nes, priklausomai nuo to, kada tai įvyko, priklauso ir pareiškėjo tarnybos trukmė. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pareigūnas, nes atitiko tris įstatyme numatytas sąlygas: 1) Šilalės priešgaisrinė tarnyba visą laiką buvo vidaus tarnybos padalinys; 2) pareiškėjas vykdė vidaus tarnybos funkcijas; 3) laipsnio pareiškėjas neturėjo, nes priešgaisrinės apsaugos tarnybose laipsnius buvo imta teikti tik po sukarinimo. Be to, statutinių pareigūnų atrankos kriterijai pareiškėjui faktiškai buvo taikomi, nes prieš pradėdamas dirbti jis turėjo atlikti medicininę patikrą, dviejų savaičių įvadinius mokymus ir nuolatinius fizinio pasirengimo patikrinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas P. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1033(12); 2) įpareigoti VRM laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. įskaityti į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 3) įpareigoti VRM perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti VRM grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas siekia, jog į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo ugniagesiu laikas, į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įtraukiant ir laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai). Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, kad minėtu laikotarpiu, nors de jure (teisiškai) nebuvo statutinis pareigūnas, tačiau faktiškai dirbo statutinio pareigūno (gaisrininko) darbą. Pareiškėjo teigimu, jeigu Lietuvos valstybė būtų laiku (iškart visoje šalyje) įgyvendinusi priešgaisrinės apsaugos tarnybų reformą (sukarinimą), tai pareiškėjas statutiniu pareigūnu būtų tapęs anksčiau nei 1998 m. sausio 1 d. Atsakovas, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nurodo, kad įstatymas nenustato, jog pareiškėjo nurodomas laikotarpis gali būti įskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, bei pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindu, jis neatitiko statutiniams pareigūnams keliamų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas P. K. laikotarpiu nuo 1992 m. balandžio 16 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės profesionalioje priešgaisrinėje dalyje, ugniagesiu. Nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 31 d. pareiškėjas paskirtas Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto sukarintos priešgaisrinės dalies dispečeriu. Nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas dirbo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, dispečeriu, o nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 22 d. jis dirbo Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dispečeriu (I t., b. l. 32–33). 2010 m. rugpjūčio 31 d. Vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimu Nr. 11SP-2290 nustatyta, kad pareiškėjo ištarnautas laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 17 metų 3 mėnesiai ir 25 dienos, į kurį neįskaitytas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas dirbo Šilalės rajono priešgaisrinėje tarnyboje ugniagesiu (iki 1996 m. vasario 19 d.), skyrininku (nuo 1996 m. vasario 19 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d.) bei ėjo sargybos viršininko pareigas (nuo 1996 m. lapkričio 14 d. iki 1998 m. sausio 1 d.) (I t., b. l. 11, 15, 40).

Pažymėtina, kad nuo įsidarbinimo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje 1992 m. balandžio 16 d. iki išėjimo į pensiją 2010 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas nuolat dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, keitėsi tik jo pareigos bei institucijos pavadinimas. Be to, sukarinus Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto profesionaliąją priešgaisrinę dalį ir jai tapus Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto sukarinta profesionaliąja priešgaisrine dalimi, jos viršininko įsakymu „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjas buvo priimtas į dispečerio pareigas Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto sukarintoje profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje, suteikiant jam eilinio laipsnį, t. y. po įstaigos reorganizavimo pareiškėjas tapo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.

Pareiškėjas dėl neįskaityto laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kreipėsi į VRM, kuri šioje administracinėje byloje skundžiamu 2014 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 1D-1033(12) pareiškėjo prašymo netenkino ir neįskaitė šio laikotarpio pensijai gauti, nurodydama, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo darbą pagal darbo sutartį įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

V.

Pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo nuostatai (neteko galios nuo 2015 m. vasario 14 d.). Pagal šį teisinį reglamentavimą, laikotarpiai, įskaitomi į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, nustatyti minėto Įstatymo 6 straipsnyje ir Nuostatų 7 punkte. Tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., nustatyti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija ir 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) bei Nuostatų 6 punkte.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą (pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojusioje 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcijoje – operatyvinę veiklą) ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti, be kita ko, prilyginamas, buvęs iki 1995 m. sausio 1 d., darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (3 p.) (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija), o pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 punktą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą (pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojusioje 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcijoje – operatyvinę veiklą) ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija).

Iš šių Įstatymo nuostatų matyti, jog laikotarpiams pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra prilyginami asmenų priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbti laikotarpiai, buvę iki šio Įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.), taip pat į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įskaitomi priešgaisrinės apsaugos įstaigose, priskiriamose vidaus reikalų įstaigoms, asmenų išdirbti laikotarpiai nuo jų paskyrimo į pareigūno pareigas dienos. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl po Įstatymo įsigaliojimo asmens darbo priešgaisrinės apsaugos įstaigoje laikotarpio, kurio metu šiam asmeniui nebuvo suteiktas pareigūno statusas, t. y. pareiškėjui į tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginamus laikotarpius neįskaitytas faktinis tokios tarnybos laikas po Įstatymo įsigaliojimo datos.

Nagrinėjamoje byloje pagal minėtą Įstatymo reguliavimą susidarė tokia situacija, kai į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaičiuoti laikotarpiai nuo 1992 m. balandžio 16 d. iki 1995 m. sausio 1 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau darbuotojas buvo paskirtas pareigūnu), nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 22 d. (už tarnybos laiką), tačiau nėra įskaičiuojamas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau darbuotojas buvo paskirtas pareigūnu). Taip pat nustatyta, jog ši situacija susidarė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.

Priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų pertvarkymas šalyje vyko palaipsniui sukarinant atskirus padalinius. Tai, jog priešgaisrinės apsaugos sukarinimas šalies mastu vyko ne vienu metu, todėl skirtinguose padaliniuose dirbę ir iš esmės tapačias funkcijas atlikę asmenys atsidūrė skirtingoje padėtyje, matyti iš byloje esančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus–vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintos Etapinės šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programos (ja numatyta, kad Šilalės rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato sukarinti numatoma 1998 metais (III etape), taip pat, kad Šilalės miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalyje, sudarytoje iš Šilalės rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato ir Šilalės miesto priešgaisrinės dalies (kurioje dirbo pareiškėjas), numatyti 46 atestuoti ir 4 laisvai samdomi darbuotojų etatai) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 457 „Dėl etatų pakeitimo“, kuriuo patvirtinti Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies, kaip vieno iš Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naujai steigiamų padalinių, etatai.

Taip pat nustatyta, jog profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl lėšų trūkumo. Nors reformą siekta įgyvendinti greičiau, iki 1995 m. sausio 1 d. buvo sukarinti priešgaisrinės apsaugos padaliniai didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje), taip pat Jonavoje, Mažeikiuose, Ignalinoje. Kiti miestai stojo į eilę pagal tam tikrus kriterijus. Vykdant reformą, vietoj likviduojamų Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinių kiekviename rajone (mieste) buvo steigiami nauji padaliniai, t. y. sukarintos priešgaisrinės dalys (buvusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro R. V., buvusio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus generolo K. Z., Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų skyriaus viršininko G. B. 2016 m. lapkričio 17 d. apklausos protokolas Nr. 3/2016, II t., b. l. 7–9).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po jos niekuo nesiskyrė.

Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; šių pensijų gavimas siejamas su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).

Pareiškėjo priėmimo į tarnybą Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šilalės miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje ir ginčo laikotarpiu galiojęs Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas nustatė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnyba yra struktūrinių padalinių, veikiančių Lietuvos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visuma. Vidaus tarnybą sudaro Tardymo, Pataisos reikalų, Priešgaisrinės apsaugos departamentai, Emigracijos ir imigracijos tarnyba, vidaus daliniai, budėtojų dalis ir vadovybė (1 str.). Pagal šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, vidaus tarnybos pareigūnams buvo užtikrintos Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Konstitucijoje) ir kituose įstatymuose įtvirtintos socialinės, ekonominės, politinės ir asmeninės Lietuvos Respublikos piliečių teisės bei laisvės.

Po 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjas ėjo lygiai tas pačias pareigas, kaip ir laikotarpiu, kuris įskaitytas į pareiškėjo stažą valstybinei pensijai gauti (nuo 1992 m. balandžio 16 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ), jo atliekamos funkcijos niekuo nesikeitė, priešingai – nuo 1996 m. lapkričio 14 d. iki 1998 m. sausio 1 d. pareiškėjas ėjo aukštesnes sargybos viršininko pareigas. Kad Darbo sutarties įstatymo pagrindais dirbusių dar nereformuotų (nesukarintų) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų darbas iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. niekuo nesiskyrė, patvirtino ir specialistė D. S. (VRM Žmogiškųjų išteklių politikos departamento Valdymo skyriaus vedėjos I. M., Teisės departamento direktoriaus pavaduotojos I. U. ir Vidaus audito skyriaus vyriausiosios specialistės D. S. 2016 m. birželio 10 d. apklausos protokolas Nr. 3/2016, II t., b. l. 5–6). Tai, kad visiškai niekas nepasikeitė, darbas buvo toks pats, tik dėl lėšų trūkumo nebuvo tuo pačiu metu sukarinta, pripažino ir buvęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras R. V. (buvusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro R. V., buvusio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus generolo K. Z., Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų skyriaus viršininko G. B. 2016 m. lapkričio 17 d. apklausos protokolas Nr. 3/2016, II t., b. l. 7–9). Visi trys minėti specialistai pažymėjo, jog tai, kad tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti neprilyginamas išdirbtas laikas nuo 1995 m. sausio 1 d., yra neteisybė, ir kad buvo siekiama, jog iki sukarinimo visiems būtų sulygintos sąlygos (buvusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro R. V., buvusio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus generolo K. Z., Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų skyriaus viršininko G. B. 2016 m. lapkričio 17 d. apklausos protokolas Nr. 3/2016, II t., b. l. 7–9). Vidaus reikalų ministerija 2016 m. rugpjūčio 16 d. rašte Nr. 1D-5033(3) pažymėjo, jog minėtų asmenų darbo specifika ir pobūdis iš esmės nepasikeitė (II t., b. l. 10–12). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi aptartą aplinkybę, jog profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o iš esmės dėl valstybės finansinės padėties, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo faktinis tarnybos Šilalės miesto priešgaisrinėje dalyje laikas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos bei jau reformuotuose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tapačias pareigas ėjusių, pareigūnais jau paskirtų, asmenų vykdomos tarnybos, ji buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo nukreipta į tai, kad būtų užtikrinti Lietuvos valstybės piliečių saugumas ir interesai, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka aptartos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas.

Esant minėtam teisiniam reguliavimui ir faktinėms bylos aplinkybėms, atsakovas VRM įpareigotinas įskaityti nurodytą laikotarpį (nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d.) į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

Pareiškėjo ginčijamu VRM 2014 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 1D-1033(12) buvo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį, įskaitant į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti pareiškėjo tarnybos laiką nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame sprendime konstatuotas aplinkybes, jog yra pagrindas įskaityti minėtą laikotarpį į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, sprendžia, jog tai yra pakankamas VRM 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-1033(12) panaikinimo pagrindas. Panaikinus minėtą VRM sprendimą, atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį ir grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo P. K. skundą tenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1033(12); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan