Byla Nr. 13/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SPORTO ĮSTATYMO KAI KURIŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2025 m. gegužės 21 d. Nr. KT25-N6/2025
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2025 m. balandžio 23 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2024 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-20/2024 ištirti, ar:
– Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims neprieštarauja Lietuvos Respublikos sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyti kriterijai;
– Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims neprieštarauja Lietuvos Respublikos sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyti kriterijai, Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2859 2 straipsnio 10, 11 dalys;
– Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams neprieštarauja Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Pareiškėja, be kita ko, prašo ištirti Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyti kriterijai, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, taip pat Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių atitiktį Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.
1.1.1. Pareiškėjos abejonės jos ginčijamų Sporto įstatymo nuostatų atitiktimi nurodytoms Konstitucijos 35 straipsnio dalims grindžiamos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad esminis Konstitucijoje nustatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu; kad tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas; kad toks susivienijimų autonomiškumas suponuoja, be kita ko, jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką.
1.1.2. Pasak pareiškėjos, ginčijamomis Sporto įstatymo nuostatomis, kuriomis sporto organizacijos ir federacijos yra įpareigotos nustatyti savo valdymo organų narių rotaciją, jei jos pretenduoja į lėšas, skiriamas iš valstybės biudžeto, yra tiesiogiai ir nepagrįstai, t. y. nesant jokių objektyvių priežasčių dėl tokio reguliavimo būtinumo, kišamasi į šių asmenų vidinį valdymą, ribojamas asociacijų laisvės principas.
1.2. Pareiškėja taip pat prašo ištirti Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatos „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ atitiktį Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams.
1.2.1. Pareiškėja, abejodama Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatos „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ atitiktimi Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams, teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos situacijai, kai asociacija, norėdama gauti valstybės biudžeto lėšų Sporto įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms programoms ir 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 21 straipsnio 9 dalyje nurodytiems projektams įgyvendinti, turės užtikrinti, kad jos vadovas, kolegialaus valdymo organo narys, asmuo, turintis teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorį, finansininkas (-ai) ar kitas (-i) asmuo (-ys), tvarkantis (-ys) juridinio asmens apskaitą, be kita ko, nebūtų teistas (-i) už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas.
1.2.2. Pareiškėjos nuomone, nurodytu ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta asmenų teisė netrukdomai vienytis į asociacijas, nes susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką. Taigi, pasak pareiškėjos, tik pati asociacija turi teisę spręsti, kokie reikalavimai, įskaitant ir reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos, yra keliami jos nariams ir asociacijos veikloje dalyvaujantiems asmenims.
1.2.3. Be to, pareiškėja teigia, kad neproporcingai siekiamiems tikslams ginčijamu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias skirti juridiniams asmenims valstybės finansavimą tam tikroms jų vykdomoms programoms ir projektams įgyvendinti, jeigu juridinio asmens vadovas, kolegialaus valdymo organo nariai ar kiti įstatyme nurodyti asmenys yra teisti už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas. Pareiškėja pažymi, kad šiuo atveju neatsižvelgiama nei į sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo rūšį (nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai ir kt.), nei į konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip pat individualiai nevertinamos kitos reikšmingos su minėtais asmenimis susijusios aplinkybės.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo narės Vaidos Aleknavičienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų sporto nevyriausybinėms organizacijoms steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją nepažeidžia asociacijų laisvės principo. Ji pažymi, kad šis reikalavimas taikomas ne visoms nevyriausybinėms organizacijoms, o tik toms, kurios siekia gauti finansavimą iš valstybės biudžeto. Jos teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip minimalus, bet būtinas apribojimas, kuriuo siekiama užtikrinti tinkamą nevyriausybinėms sporto organizacijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų disponavimą.
2.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asociacijų laisvės principas nėra absoliutus, kad jis gali būti ribojamas įstatymu, jei tai būtina siekiant konstituciškai svarbių tikslų. Ji pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo įstatyme nustatoma privaloma iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų nevyriausybinių organizacijų valdymo organų rotacija, siekiama užtikrinti skaidrų ir efektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, garantuoti, kad tokioms organizacijoms vadovautų ir sprendimus dėl valstybės biudžeto lėšų įsisavinimo priimtų tik kvalifikuoti ir kompetentingi asmenys (o valdymo organų narių periodinė rotacija neabejotinai padėtų užtikrinti šio tikslo įgyvendinimą), kad neįsigalėtų nepotizmas, interesų konfliktai ar piktnaudžiavimas. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatantis reikalavimą nevyriausybinėms sporto organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų, steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją, nėra neproporcingas ir neriboja asociacijų veiklos laisvės labiau, negu būtina minėtam tikslui pasiekti. Sporto nevyriausybinių organizacijų valdymo organų narių rotacija niekaip neriboja nei tokių asociacijų steigimo galimybių, savarankiško ir nepriklausomo siekiamų veiklos tikslų ir uždavinių, vykdomų funkcijų turinio, nei valdymo tvarkos ir kitų esminių asociacijų veiklą nulemiančių klausimų nusistatymo.
2.3. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, valstybės biudžeto lėšos yra ribotas viešasis išteklius, todėl įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti aiškias sąlygas ar kriterijus, kuriais vadovaujantis nevyriausybinėms organizacijoms galėtų būti skiriamas finansavimas iš valstybės biudžeto. Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti aiškius, objektyvius valstybės biudžeto lėšų skyrimo kriterijus ir (ar) sąlygas. Taigi, nevyriausybinės organizacijos, pretenduojančios gauti ar gaunančios finansavimą iš valstybės biudžeto, turi atitikti valstybės nustatytus skaidrumo ir efektyvumo standartus, o numatytas reikalavimas steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją būtent ir yra viena iš priemonių, padedančių užtikrinti valstybės biudžeto lėšų naudojimo efektyvumą ir atitiktį gerojo valdymo standartams.
2.4. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje įtvirtintas reikalavimas, kad sporto nevyriausybinių organizacijų, siekiančių gauti valstybės biudžeto lėšų, vadovai, valdymo organų nariai, finansininkai ir kiti asmenys, atsakingi už juridinio asmens apskaitą, nebūtų teisti už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo faktą, taip pat neprieštarauja asociacijų laisvės principui. Ji pabrėžia, kad tokiu ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos atsakingai ir skaidriai, taip pat užkirsti kelią galimiems finansų valdymo pažeidimams, kartu užtikrinant, jog tik nepriekaištingos reputacijos asmenys galėtų valdyti nevyriausybinei organizacijai skiriamas valstybės biudžeto lėšas.
2.5. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad sporto finansavimas iš valstybės biudžeto yra svarbus viešasis interesas, nes valstybė investuoja lėšas į sporto vystymą ir fizinio aktyvumo skatinimą. Atsižvelgiant į tai, griežtesni reikalavimai nevyriausybinių organizacijų vadovams, valdymo organų nariams, finansininkams ir kitiems asmenims, atsakingiems už juridinio asmens apskaitą, yra būtini siekiant užtikrinti, kad finansavimas būtų skiriamas tik tiems subjektams, kurie laikosi teisės aktų reikalavimų. Tokie reikalavimai ne tik stiprina pačių organizacijų skaidrumą ir atskaitomybę, bet ir padeda užtikrinti visuomenės pasitikėjimą, kad valstybės biudžeto lėšos bus naudojamos atsakingai ir pagal paskirtį. Be to, valstybės biudžeto lėšos yra ribotas išteklius, todėl įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikras sąlygas ar kriterijus, kuriais remdamasis galėtų atsirinkti nevyriausybines organizacijas, kurioms galėtų būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos jų vykdomoms programoms ar projektams įgyvendinti.
2.6. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, pagal Konstituciją yra galimas neterminuotas tam tikros teisės ribojimas, tačiau jį nustatant turi būti įvertintas ir veikų, dėl kurių įvykdymo toks ribojimas taikomas, pavojingumas. Jos nuomone, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje įtvirtinęs draudimą skirti juridiniams asmenims valstybės finansavimą tam tikroms jų vykdomoms programoms ir projektams įgyvendinti, jeigu ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodyti asmenys yra teisti už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, įstatymų leidėjas įvertino, kad visi sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai yra laikytini ypač pavojingomis veikomis, kurių įvykdymas užkerta kelią ateityje priimti bet kokius sprendimus, susijusius su valstybės biudžeto lėšų disponavimu.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
3. Seimas 1995 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymą; jis Seimo 2018 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija ir pavadintas Lietuvos Respublikos sporto įstatymu. Sporto įstatymas (2018 m. spalio 18 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas, inter alia, 2022 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I‑1151 pakeitimo įstatymu, 2022 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I‑1151 pakeitimo įstatymo Nr. XIV‑908 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu, 2024 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I‑1151 pakeitimo įstatymu (toliau – ir Sporto įstatymo pakeitimo įstatymas) (su tam tikromis išimtimis įsigaliojo 2025 m. sausio 1 d.), kurio 1 straipsniu Sporto įstatymas (2022 m. sausio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
Paminėtina, kad Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje ir Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje atitinkamai buvo ir yra nustatyta, kad šių įstatymų paskirtis, be kita ko, reglamentuoti sporto finansavimą.
Paminėtina ir tai, kad tiek pagal nebegaliojančio Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 16 straipsnį, tiek pagal šiuo metu galiojančio Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 19 straipsnį sporto finansavimą sudaro: 1) valstybės biudžeto lėšos; 2) savivaldybių biudžetų lėšos; 3) kitos lėšos. Taigi, pagal nurodytą Sporto įstatymo teisinį reguliavimą, valstybės biudžeto lėšos yra vienas iš sporto finansavimo šaltinių.
4. Šioje konstitucinės justicijos byloje pirmiausia atskleistinas pareiškėjos ginčijamas Sporto įstatymo teisinis reguliavimas, susijęs su reikalavimu valstybės biudžeto lėšų siekiančioms gauti sporto organizacijoms savo vidaus teisės aktuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją.
4.1. Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:
„3. Nacionalinės fizinio aktyvumo programos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. Nacionalines fizinio aktyvumo programas teikiančios skėtinės organizacijos, siekiančios šioms programoms įgyvendinti gauti valstybės biudžeto lėšų, turi atitikti šiuos kriterijus:
<...>
4.1.1. Paminėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalį, skėtinė nacionalinė nevyriausybinė organizacija – nacionalinė nevyriausybinė organizacija, įsteigta vadovaujantis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu ir vienijanti nacionalines ir kitas bendrų tikslų siekiančias nevyriausybines organizacijas. Paminėtina ir tai, kad, pagal Asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalį, asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus, o pagal 1 straipsnį, šis įstatymas reglamentuoja, be kita ko, juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą ir valdymą (1 dalis); asociacijoms, kurių veiklą reglamentuoja kiti įstatymai, šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja kitų įstatymų nuostatoms (2 dalis).
Be to, paminėtina, jog Asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija) 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus), kuris pagal 9 straipsnio 3 dalį atsakingas, be kita ko, už finansinės apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymą (1 punktas (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija)); finansines ataskaitas ar metinę ataskaitą rengiančio asmens parinkimą ir (arba) paskyrimą (2 punktas (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija)); teisingos, tikslios, išsamios informacijos apie ūkines operacijas ir kitos informacijos, reikalingos finansinėms ataskaitoms ar metinei ataskaitai parengti, teikimą laiku finansines ataskaitas ar metinę ataskaitą rengiančiam asmeniui (3 punktas (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija)); metinių finansinių ataskaitų rinkinio ir veiklos ataskaitos parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (jeigu auditas privalomas pagal Finansinių ataskaitų audito ir kitų užtikrinimo paslaugų įstatymą) arba metinės ataskaitos parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir visuotiniam narių susirinkimui (4 punktas (2024 m. birželio 25 d. redakcija)).
Taigi, pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalimi, nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turėjo teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.1.2. Kaip matyti iš ginčijamo teisinio reguliavimo travaux préparatoires, siūlymas konkrečiai apibrėžti sporto nevyriausybinių organizacijų (asociacijų) valdymo organų narių kadencijų skaičių buvo teikiamas siekiant pakeisti Lietuvoje susiklosčiusią situaciją, kai tie patys asmenys, be kita ko, sporto šakų federacijoms vadovauja ilgą laiką (daugiau nei 10 metų), nes vengiama nusistatyti iš tikrųjų veikiančią jų valdymo organų narių rotaciją, taip pat atsižvelgiant į tarptautinėje praktikoje (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje) taikomus gerojo valdymo principus, kai aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti skiriamos valstybės biudžeto lėšos.
4.2. Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:
„1. Sporto šakos federacija, siekianti gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytai aukšto meistriškumo sporto programai įgyvendinti, turi atitikti šiuos kriterijus:
<...>
Paminėtina, kad, pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 29 dalį, sporto šakos federacija – narystės pagrindu įsteigta nevyriausybinė organizacija, kuri tam tikroje teritorijoje (visoje valstybės teritorijoje ar jos administraciniame vienete) yra atsakinga už tam tikrą sporto šaką. Paminėtina ir tai, kad, pagal Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą, sporto šakos federacija, siekianti gauti valstybės biudžeto lėšų toje dalyje nurodytoms reikmėms, turi atitikti, be kita ko, Asociacijų įstatyme asociacijoms keliamus reikalavimus.
Taigi, pagal Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitomis minėtomis Sporto įstatymo nuostatomis, nurodyta nevyriausybinė organizacija (asociacija) turėjo teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jos steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.3. Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėja ginčija tiek, kiek jos nurodyta, be kita ko, buvo nustatyta:
„3. Olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 6–12 punktuose nustatyti kriterijai <...>.“
Taigi, pagal Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tiek, kiek jo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, vienas iš kriterijų, kurį turėjo atitikti nurodytiems sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos tuo atveju, jeigu jos siekė gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti, buvo įtvirtintas 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, pagal kurį, kaip minėta, nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turėjo teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.4. Kaip minėta, Seimo 2024 m. birželio 27 d. priimtu Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Sporto įstatymas (2022 m. sausio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:
„4. Nacionalines fizinio aktyvumo programas teikiančios skėtinės organizacijos, siekiančios šioms programoms įgyvendinti gauti valstybės biudžeto lėšų, turi atitikti šiuos kriterijus:
<...>
Pažymėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, nepakito.
Taigi, pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su minėta Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalimi, nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turi teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis yra apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.5. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:
„1. Sporto šakos federacija, siekianti gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytai sporto programai ar šio įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje nurodytiems tarptautinių sporto varžybų projektams įgyvendinti, turi atitikti šiuos kriterijus:
<...>
Pažymėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, iš esmės nepakito.
Taigi, pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitomis Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatomis, nurodyta nevyriausybinė organizacija (asociacija) turi teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jos steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis yra apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.6. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 3 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėja ginčija tiek, kiek jos nurodyta, nustatyta:
„3. Olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 6–12 punktuose nustatyti kriterijai <...>.“
Pažymėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje, nepakito.
Taigi, pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tiek, kiek jo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, vienas iš kriterijų, kurį turi atitikti nurodytiems sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos tuo atveju, jeigu jos siekia gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti, yra įtvirtintas 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte, pagal kurį, kaip minėta, nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turi teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis yra apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.7. Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:
„10. 2027 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Sporto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakcija:
„10) sporto šakos federacijos steigimo dokumente yra įtvirtinta sporto šakos federacijos vienasmenio valdymo organo rotacija, numatant 2 kadencijas po 4 metus arba 4 kadencijas po 2 metus tam pačiam asmeniui ir 4 metų pertrauką šioms kadencijoms pasibaigus, ir kolegialaus valdymo organo narių rotacija, numatant 2 kadencijas po 4 metus arba 4 kadencijas po 2 metus, ir šioms kadencijoms pasibaigus kolegialus valdymo organas atnaujinamas ne mažiau kaip puse narių;““.
Pažymėtina, kad Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatytas ir 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu nepakito.
Vadinasi, pagal Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nurodyta nevyriausybinė organizacija (asociacija) turi teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jos steigimo dokumente buvimo valdymo organų nariais laikotarpis yra apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
4.8. Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:
„11. Asmuo, nuo 2023 m. sausio 1 d. ėjęs iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyto subjekto vienasmenio valdymo organo nario pareigas ne trumpiau kaip 4 metus iš eilės, laikomas ėjusiu šio įstatymo 1 straipsnyje keičiamo Sporto įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyto subjekto vienasmenio valdymo nario pareigas vieną 4 metų kadenciją arba dvi 2 metų kadencijas iš eilės, ir nuo 2027 m. sausio 1 d. tas pats asmuo gali eiti šias pareigas tik vieną 4 metų kadenciją arba dvi 2 metų kadencijas iš eilės, kurioms pasibaigus tam asmeniui yra taikoma 4 metų pertrauka vienasmeniame valdymo organe.“
4.8.1. Paminėtina, kad Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 27 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančių nevyriausybinių organizacijų, sporto šakų federacijų atliekamos funkcijos, be kita ko, susijusios su sportininkų rengimu ir jų dalyvavimu tarptautinėse aukšto meistriškumo sporto varžybose; tuo tikslu nurodytiems sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos, sporto šakų federacijos privalo parengti aukšto meistriškumo sporto programas, numatydamos priemones, susijusias su šioje dalyje nurodytų funkcijų atlikimu, ir atitikti šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytus kriterijus.
Paminėtina ir tai, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas šiai konstitucinės justicijos bylai aktuliu aspektu iš esmės tapatus teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 27 d. redakcija).
4.8.2. Pažymėtina, kad tiek pagal Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 27 d. redakcija), tiek pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nurodytiems sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančių nevyriausybinių organizacijų, sporto šakų federacijų atliekamos tuo pačiu teisiniu reguliavimu nurodytos funkcijos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, todėl minėtos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) privalo, be kita ko, atitikti kriterijus, atitinkamai nustatytus ir ginčijamuose Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte.
4.8.3. Taigi, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta asmens, nuo 2023 m. sausio 1 d. ėjusio ir nuo 2027 m. sausio 1 d. galėsiančio eiti tas pačias nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) vienasmenio valdymo organo nario pareigas, kadencijų skaičiavimo pereinamuoju laikotarpiu tvarka, kuria užtikrinama, kad minėtos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos), siekiančios gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, laikytųsi reikalavimo savo steigimo dokumentuose apriboti buvimo valdymo organų nariais laikotarpį, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
5. Apibendrinant pareiškėjos ginčijamas ir su jomis susijusias Sporto įstatymo, Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo nuostatas dėl reikalavimo valstybės biudžeto lėšų siekiančioms gauti sporto nevyriausybinėms organizacijoms savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją, pažymėtina, kad:
– pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turėjo teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų;
– pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte, 3 dalyje, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turi teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis yra apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų;
– Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta asmens, nuo 2023 m. sausio 1 d. ėjusio ir nuo 2027 m. sausio 1 d. galėsiančio eiti tas pačias nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) vienasmenio valdymo organo nario pareigas, kadencijų skaičiavimo pereinamuoju laikotarpiu tvarka, kuria užtikrinama, kad minėtos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos), siekiančios gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, laikytųsi reikalavimo savo steigimo dokumentuose apriboti buvimo valdymo organų nariais laikotarpį, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
6. Kaip minėta, pareiškėja ginčija, be kita ko, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatos „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ atitiktį Konstitucijai.
6.1. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nustatyta:
„1. Valstybės biudžeto lėšos šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms programoms (toliau – programos) ir šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 21 straipsnio 9 dalyje nurodytiems projektams (toliau – projektai) įgyvendinti negali būti skiriamos, jeigu:
<...>
8) juridinio asmens vadovas, kolegialaus valdymo organo nariai, asmuo, turintis teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorį, finansininkas (-ai) ar kitas (-i) asmuo (-ys), tvarkantis (-ys) juridinio asmens apskaitą:
a) yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, arba teistas už nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, už korupcinio pobūdžio nusikaltimą arba nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu dopingo medžiagomis, jų platinimu ar lenkimu (įtraukimu) jas vartoti, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas;“.
6.2. Pažymėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nurodytuose 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 21 straipsnio 3 dalyje, 21 straipsnio 9 dalyje, aiškinamuose kartu su kitu minėtu teisiniu reguliavimu, be kita ko, pareiškėjos ginčijamomis Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, yra reglamentuojamos tokios programos ir projektai, kuriuos įgyvendina tam tikros nevyriausybinės organizacijos (asociacijos).
Taigi, pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą nurodytoms programoms ir projektams įgyventi valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos, be kita ko, juos siekiančioms įgyvendinti nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), jeigu 8 punkte nurodytas asmuo yra:
– teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas,
– arba teistas už nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, už korupcinio pobūdžio nusikaltimą arba nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu dopingo medžiagomis, jų platinimu ar lenkimu (įtraukimu) jas vartoti, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas.
6.3. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuostatų, reglamentuojančių nusikalstamų veikų rūšis, teistumą, kontekste.
6.3.1. BK 11 straipsnyje „Nusikaltimas“ yra nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis); sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo (5 dalis); labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (6 dalis).
6.3.2. Paminėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatoje „teistas už nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, už korupcinio pobūdžio nusikaltimą arba nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu dopingo medžiagomis, jų platinimu ar lenkimu (įtraukimu) jas vartoti“ nurodyti nusikaltimai atitinkamai įtvirtinti BK XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“, XXXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai“, XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“, XXXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai“. Paminėtina ir tai, kad kai kurie į nurodytus BK skyrius patenkantys nusikaltimai pagal minėtas BK 11 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas laikytini sunkiais arba labai sunkiais nusikaltimais.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktis sistemiškai aiškintinas kaip įtvirtinantis tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį į aplinkybę, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, visais atvejais neatsižvelgiama, kai 8 punkte nurodytas asmuo yra teistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, t. y. tokiu atveju Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nurodytoms programoms ir projektams įgyventi valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos, o jeigu toks asmuo yra teistas už kitus nusikaltimus, kurie pagal BK priskiriami nusikaltimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, korupcinio pobūdžio nusikaltimams arba nusikaltimams, susijusiems su neteisėtu disponavimu dopingo medžiagomis, jų platinimu ar lenkimu (įtraukimu) jas vartoti, valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos tik tuo atveju, jeigu teistumas yra neišnykęs arba nepanaikintas.
6.3.3. BK 97 straipsnyje „Teistumas“ inter alia nustatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (1 dalis (2024 m. balandžio 25 d. redakcija)); atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos asmenų teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai (2 dalis (2024 m. balandžio 25 d. redakcija)); asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, turinčiais teistumą laikomi bausmės atlikimo laikotarpiu ir tam tikrą laiką po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, t. y. 3, 5 arba 8 metus, jeigu jie nuteisti atitinkamai už nesunkų ar apysunkį, sunkų arba labai sunkų nusikaltimą (3 dalies 3 punktas (su 2019 m. kovo 21 d. pakeitimu)); suėjus nustatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (6 dalis); kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba panaikinti teistumą (7 dalis).
6.3.4. Taigi, ginčijamą Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatą aiškinant kartu su BK 11, 97 straipsniuose, kituose susijusiuose BK straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pažymėtina, kad pagal ją nurodytoms programoms ir projektams įgyventi valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos, be kita ko, juos siekiančioms įgyvendinti nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), jeigu juridinio asmens vadovas, kolegialaus valdymo organo narys ar kitas nurodytus įgaliojimus turintis, už juridinio asmens sandorių sudarymą, finansus ir jų apskaitą atsakingas asmuo yra teistas už bet kokį sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal BK 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal BK 97 straipsnio 7 dalį.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
7. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Sporto įstatymo nuostatų, susijusių su reikalavimu valstybės biudžeto lėšų siekiančioms sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms) savo vidaus teisės aktuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją ir reikalavimu, kad tam tikri jas valdant dalyvaujantys, joms atstovaujantys arba jose dirbantys asmenys nebūtų teisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas, atitiktis Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams.
8. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį, politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.
8.1. Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai), taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia (2000 m. gruodžio 21 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d. nutarimai); Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais (2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytos susivienijimų steigimo laisvė ir veikla, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė) (2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).
8.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu (2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d. nutarimai). Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, Konstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką, taigi ir savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, įvairias pareigas (inter alia vadovaujamas pareigas), taip pat priėmimo į jas tvarką.
8.3. Piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (2006 m. balandžio 14 d., 2019 m. liepos 11 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai) – vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2023 m. sausio 24 d., 2024 m. balandžio 16 d. nutarimai), reiškiančio, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).
9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktuali Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas.
9.1. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, suponuojamus reikalavimus valstybinio turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo, yra, be kita ko, konstatavęs, kad:
– konstitucinis imperatyvas, kad nuosavybė įpareigoja, adresuotinas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo; pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi vadovautis Konstitucija ir nepažeisti nei valstybės, kaip nuosavybės teisės subjekto, nei kitų asmenų konstitucinių teisių (2003 m. rugsėjo 30 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai);
– valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas (inter alia 2019 m. balandžio 16 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai).
9.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai); tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas (inter alia 1996 m. spalio 22 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai); įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 9 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai).
9.3. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, be kita ko, nuo Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių įvairius konstitucinius įpareigojimus valstybei, vienas kurių yra įtvirtintas Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalyje.
10. Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą.
10.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis ir būdais, kaip antai Seimui formuojant kūno kultūrą ir sportą skatinančią politiką ir per valstybinių institucijų sistemą šią politiką įgyvendinant, be kita ko, skiriant sporto veikloje dalyvaujančioms organizacijoms valstybės biudžeto lėšų ir taip prisidedant prie šių organizacijų finansavimo.
10.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).
11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vykdant iš Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės funkciją remti sportą, inter alia finansuojant tam tikras sporto reikmes valstybės biudžeto lėšomis, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia, iš jos 128 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų įstatymuose nustatyti valstybės biudžeto lėšų, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, perdavimo tam tikroms institucijoms, be kita ko, visuomeninėms organizacijoms, kurios dalyvauja valstybės biudžeto lėšomis remiamoje sporto veikloje, sąlygas ir tvarką.
Nustatydamas valstybės biudžeto lėšų perdavimo nurodytoms organizacijoms sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti jų valdymo subjektams, kitiems joms atstovaujantiems ar už tokių organizacijų lėšų apskaitą atsakingiems asmenims reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistiems už tam tikrus nusikaltimus (inter alia susijusius su viešaisiais finansais) ir (ar) reikalavimą, kad po bausmės už tokius nusikaltimus atlikimo būtų praėjęs tam tikras įstatymų leidėjo nustatytas laikotarpis, taip pat ribojimą eiti visuomeninėje organizacijoje vadovaujamas pareigas ilgesnį laiką, negu nustatytas įstatymų leidėjo. Pažymėtina, kad tokie reikalavimai turi būti skirti konstituciškai pagrįstam tikslui įgyvendinti, inter alia, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, tačiau juos nustatydamas įstatymų leidėjas turi nepaneigti Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės esmės, paisyti inter alia konstitucinio proporcingumo principo.
III
Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių atitikties Konstitucijai vertinimas
12. Pareiškėja prašo ištirti, be kita ko, Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyti kriterijai, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyti kriterijai, taip pat Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių atitiktį Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.
13. Pareiškėjos abejonės dėl jos ginčijamų Sporto įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos 35 straipsnio dalims grindžiamos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad esminis Konstitucijoje nustatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu; kad tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas; kad toks susivienijimų autonomiškumas suponuoja, be kita ko, jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką. Pasak pareiškėjos, minėtomis ginčijamomis Sporto įstatymo nuostatomis, kuriomis sporto organizacijos yra įpareigotos nustatyti savo valdymo organų narių rotaciją, jeigu jos siekia gauti valstybės biudžeto lėšų, yra tiesiogiai ir nepagrįstai, t. y. nesant jokių objektyvių priežasčių dėl tokio reguliavimo būtinumo, kišamasi į šių asmenų vidinį valdymą, ribojamas asociacijų laisvės principas.
14. Sprendžiant dėl Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkto, 3 dalies tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, atitikties Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu; Konstitucijoje įtvirtinta, be kita ko, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytos susivienijimų steigimo laisvė ir veikla, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė);
– piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija; pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo;
– vykdant iš Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės funkciją remti sportą, inter alia finansuojant tam tikras sporto reikmes valstybės biudžeto lėšomis, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia, iš jos 128 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų įstatymuose nustatyti valstybės biudžeto lėšų, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, perdavimo tam tikroms institucijoms, be kita ko, visuomeninėms organizacijoms, kurios dalyvauja valstybės biudžeto lėšomis remiamoje sporto veikloje, sąlygas ir tvarką;
– nustatydamas valstybės biudžeto lėšų perdavimo nurodytoms organizacijoms sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti jų valdymo subjektams, kitiems joms atstovaujantiems ar už tokių organizacijų lėšų apskaitą atsakingiems asmenims reikalavimus, be kita ko, ribojimą eiti visuomeninėje organizacijoje vadovaujamas pareigas ilgesnį laiką, negu nustatytas įstatymų leidėjo; tokie reikalavimai turi būti skirti konstituciškai pagrįstam tikslui įgyvendinti, inter alia, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, tačiau juos nustatydamas įstatymų leidėjas turi nepaneigti Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės esmės, paisyti inter alia konstitucinio proporcingumo principo.
14.1. Apibendrinus pareiškėjos ginčijamas ir su jomis susijusias Sporto įstatymo, Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo nuostatas dėl reikalavimo valstybės biudžeto lėšų siekiančioms gauti sporto nevyriausybinėms organizacijoms savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad, pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turėjo teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
14.2. Vertinant, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims neprieštaravo pareiškėjos ginčijamos Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija su 2022 m. birželio 27 d. pakeitimu) nuostatos, pažymėtina, kad jomis nustatytu valstybės biudžeto lėšų skyrimo sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms) ribojimu buvo įgyvendinta iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylanti diskrecija, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, nustatyti reikalavimą minėtoms organizacijoms (asociacijoms) savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų, kurie, kaip minėta, pagal Asociacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies (su 2024 m. birželio 25 d. pakeitimu) nuostatas, atsakingi, be kita ko, už asociacijų finansų apskaitos organizavimą ir finansines ataskaitas, narių rotaciją.
Taip pat pažymėtina, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, po to, kai baigiasi maksimali leidžiama to paties asmens nepertraukiamo buvimo sporto nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) valdymo organo nariu trukmė, praėjus pagal šį reguliavimą nurodytam laikotarpiui, tas pats asmuo ir vėl gali eiti tas pačias minėtos organizacijos valdymo organo nario pareigas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas yra neproporcingas ir pažeidžia Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos teisės laisvai vienytis į asociacijas esmę.
14.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 16 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybės biudžeto lėšos buvo tik vienas iš sporto finansavimo šaltinių, kaip yra ir pagal šiuo metu galiojantį Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 19 straipsnį; finansavimo šaltiniai galėjo ir gali būti savivaldybių biudžetų lėšos ir kitos lėšos. Taigi sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), kurios nesiekia valstybės biudžeto lėšų ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytoms sporto reikmėms finansuoti, reikalavimas steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją netaikytinas.
14.4. Vadinasi, pareiškėjos ginčijamu Sporto įstatyme (2022 m. sausio 18 d. redakcija su 2022 m. birželio 27 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami iš Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalių kylantys, asociacijų laisvę užtikrinantys imperatyvai, inter alia ribojant šią laisvę laikytis konstitucinio proporcingumo principo.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.
16. Sprendžiant dėl Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, taip pat Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių atitikties Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, pažymėtina, kad, kaip minėta, nurodytose pareiškėjos ginčijamose nuostatose, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu yra iš esmės tapatus teisiniam reguliavimui, kuris atitinkamai buvo nustatytas Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 3 dalyje. Minėta ir tai, kad Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta asmens, nuo 2023 m. sausio 1 d. ėjusio ir nuo 2027 m. sausio 1 d. galėsiančio eiti tas pačias nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) vienasmenio valdymo organo nario pareigas, kadencijų skaičiavimo pereinamuoju laikotarpiu tvarka, kuria užtikrinama, kad minėtos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos), siekiančios gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, laikytųsi reikalavimo savo steigimo dokumentuose apriboti buvimo valdymo organų nariais laikotarpį, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.
16.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.
16.2. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.
IV
Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio atitikties Konstitucijai vertinimas
18. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams.
19. Pareiškėjos nuomone, nurodytu ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta asmenų teisė netrukdomai vienytis į asociacijas, nes susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką. Taigi, pasak pareiškėjos, tik pati asociacija turi teisę spręsti, kokie reikalavimai, įskaitant ir reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos, yra keliami jos nariams ir asociacijos veikloje dalyvaujantiems asmenims.
Be to, pareiškėja teigia, kad neproporcingai siekiamiems tikslams ginčijamu teisiniu reguliavimu visam laikui užkertamas kelias skirti juridiniams asmenims (sporto organizacijoms) valstybės finansavimą tam tikroms jų vykdomoms programoms ir projektams įgyvendinti, jeigu juridinio asmens vadovas, kolegialaus valdymo organo nariai ar kiti įstatyme nurodyti asmenys yra teisti už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas. Pareiškėja pažymi, kad šiuo atveju neatsižvelgiama nei į sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo rūšį (nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai ir kt.), nei į konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip pat individualiai nevertinamos kitos reikšmingos su minėtais asmenimis susijusios aplinkybės.
20. Sprendžiant dėl Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatos „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ atitikties Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu; Konstitucijoje įtvirtinta, be kita ko, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytos susivienijimų steigimo laisvė ir veikla, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė);
– piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija; pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo – vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškiančio, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti;
– vykdant iš Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės funkciją remti sportą, inter alia finansuojant tam tikras sporto reikmes valstybės biudžeto lėšomis, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia, iš jos 128 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų įstatymuose nustatyti valstybės biudžeto lėšų, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, perdavimo tam tikroms institucijoms, be kita ko, visuomeninėms organizacijoms, kurios dalyvauja valstybės biudžeto lėšomis remiamoje sporto veikloje, sąlygas ir tvarką;
– nustatydamas valstybės biudžeto lėšų perdavimo nurodytoms organizacijoms sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti jų valdymo subjektams, kitiems joms atstovaujantiems ar už tokių organizacijų lėšų apskaitą atsakingiems asmenims reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistiems už tam tikrus nusikaltimus (inter alia susijusius su viešaisiais finansais) ir (ar) reikalavimą, kad po bausmės už tokius nusikaltimus atlikimo būtų praėjęs tam tikras įstatymų leidėjo nustatytas laikotarpis; tokie reikalavimai turi būti skirti konstituciškai pagrįstam tikslui įgyvendinti, inter alia, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, tačiau juos nustatydamas įstatymų leidėjas turi nepaneigti Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės esmės, paisyti inter alia konstitucinio proporcingumo principo.
20.1. Kaip minėta, ginčijamą Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatą aiškinant kartu su BK 11, 97 straipsniuose, kituose susijusiuose BK straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal ją nurodytoms programoms ir projektams įgyventi valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos, be kita ko, juos siekiančioms įgyvendinti nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), jeigu jos, kaip juridinio asmens, vadovas, kolegialaus valdymo organo narys ar kitas nurodytus įgaliojimus turintis ir už juridinio asmens sandorių sudarymą, finansus ir jų apskaitą atsakingas asmuo yra teistas už bet kokį sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal BK 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal BK 97 straipsnio 7 dalį.
20.2. Vertinant, ar Konstitucijai neprieštarauja ginčijama Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata, ribojanti sporto nevyriausybinių organizacijų (asociacijų) teisę gauti valstybės biudžeto lėšų programoms ir projektams įgyvendinti dėl to, kad joje minėti asmenys yra teisti už sunkius ir (ar) labai sunkius nusikaltimus, pažymėtina, kad ji atitinka konstituciškai pagrįstą tikslą, be kita ko, užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad valstybės biudžeto lėšos niekada negali būti skiriamos, jeigu nevyriausybinių organizacijų (asociacijų) vadovas, kolegialaus valdymo organo narys ar kitas nurodytus įgaliojimus turintis, už juridinio asmens sandorių sudarymą, finansus ir jų apskaitą atsakingas asmuo yra teistas už bet kokį sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, nors tokio asmens teistumas yra išnykęs arba panaikintas, nėra pagrindo teigti, kad toks ribojimas yra būtinas minėtam tikslui pasiekti. Tokiu ribojimu Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta asociacijų laisvė, suponuojanti asociacijų teisę savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, įvairias pareigas (inter alia vadovaujamas pareigas), taip pat priėmimo į jas tvarką, yra varžoma akivaizdžiai labiau, negu būtina minėtam konstituciškai svarbiam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad taip kartu pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešųjų finansų, inter alia valstybės biudžeto lėšų, panaudojimo teisėtumą ir skaidrumą, t. y. kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, turi diskreciją nustatyti asmenims, padariusiems nusikaltimus, ribojimus dalyvauti valdant valstybės biudžeto lėšų siekiančias sporto nevyriausybines organizacijas (asociacijas), tvarkant jų finansus ar sudarant sandorius organizacijų vardu, tačiau konstituciškai pateisinami, be kita ko, Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus atitinkančiais laikytini tik tokie su nusikaltimų padarymu susiję ribojimai, kuriais siekiama aiškių konstituciškai pagrįstų tikslų ir kurie apibrėžiami konkrečiais taikymo terminais, o jų trukmė diferencijuojama pagal įstatymų leidėjo pasirinktus kriterijus, kaip antai nusikaltimo pavojingumą, rūšį, sąsają su viešaisiais finansais.
21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija, TAR, 2022-01-28, Nr. 1355) 17 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija, TAR, 2022-06-28, Nr. 13889) 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija, TAR, 2024-07-05, Nr. 12643) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo (TAR, 2024-07-05, Nr. 12643) 2 straipsnio 10, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija, TAR, 2024-07-05, Nr. 12643) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras