Administracinė byla Nr. eI-7-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00010-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos 4.1; 16.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
sekretoriaujant Julijai Krinickienei,
dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui Nagliui Puteikiui, pareiškėjų atstovui advokato padėjėjui L. R.,
atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovams G. D. ir S. P.,
nedalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui Petrui Gražuliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Naglio Puteikio ir Petro Gražulio prašymus ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos Respublikos Seimo narys (toliau – ir Seimo narys) Naglis Puteikis pateikė pareiškimą, kuriuo prašė ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro (toliau – ir kultūros ministras) 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (toliau – ir 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-190), 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, KPD) direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. Į-396 „Dėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761), specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo“ teisėtumą.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi priėmė prašymą ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ teisėtumą šia apimtimi:
2.1. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV- 190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1 punkto 1.4 papunktis, kurio trečioje eilutėje kodu U1 pažymėta nekilnojamoji vertybė (kultūros paminklas Vilniaus senamiestis) paskelbta saugoma, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ (toliau – ir Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. 612) daliai (priedo eilės Nr. 906), kuriuo Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu;
2.2. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV- 190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1 punkto 1.4 papunktis, kurio trečioje eilutėje kodu U1 pažymėta nekilnojamoji vertybė (kultūros paminklas Vilniaus senamiestis) paskelbta saugoma, neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, NKPAĮ) (2005 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 10 straipsnio 4 daliai, kurioje buvo nustatyta, kad kultūros ministras kultūros paveldo objektus, o ne kultūros paminklus, skelbia valstybės saugomais;
2.3. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV- 190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1 punkto 1.4 papunktis, kurio trečioje eilutėje kodu U1 pažymėta nekilnojamoji vertybė (kultūros paminklas Vilniaus senamiestis) paskelbta saugoma, neatsižvelgiant į tai, kad ji Vyriausybės nutarimu pripažinta kultūros paminklu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX- 2559 redakcija) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktui, kuriuo ministrai įpareigojami užtikrinti Vyriausybės nutarimų vykdymą;
2.4. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-558, Įsakymas) 2 punktas, kuriuo nurodyta, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas galioja tiek, kiek neprieštarauja šio įsakymo 1 punkte nurodyto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendiniams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 3.14 papunkčiui, kuriuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija) buvo įgaliota tvirtinti KPD parengtus kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus;
2.5. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 2 punktas, kuriuo, neturint teisės aktų nustatyta tvarka suteiktų įgaliojimų pripažinti Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą negaliojančiu, nurodyta, kad šis apsaugos reglamentas galioja tiek, kiek neprieštarauja šio įsakymo 1 punkte nurodyto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendiniams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas, STĮ) (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1305 redakcija) 27 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą;
2.6. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 2 punktas, kuriuo, neturint teisės aktų nustatyta tvarka suteiktų įgaliojimų pripažinti Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą negaliojančiu, nurodyta, kad šis reglamentas galioja tiek, kiek neprieštarauja šio įsakymo 1 punkte nurodyto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendiniams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo) (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1301 redakcija) 41 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, pagal kuriuos viešojo administravimo įgaliojimai valstybės institucijoms ar įstaigoms suteikiami įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, įstatymų įgaliotos valstybės institucijos priimtu teisės aktu;
2.7. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 1 punktas, kuriuo patvirtintas Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ribų planas ir paveldotvarkos projektas (toliau – ir Specialusis planas), leidžiantis naujas statybas užstatant teritoriją 4 daugiabučiais gyvenamaisiais pastatais iki 48 procentų, neprieštaravo NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punktui, pagal kurį buvo draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti.
II.
3. Pareiškėjas N. Puteikis savo abejones dėl kvestionuojamų įsakymų teisėtumo grindžia šiais argumentais:
3.1. Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 Vilniaus senamiesčiui buvo suteiktas kultūros paminklo statusas. Aplinkybė, kad kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 kultūros paminklas Vilniaus senamiestis buvo paskelbtas saugomu, taip nustatant jam žemesnį paveldosaugos statusą, sudarė sąlygas KPD direktoriui Vilniaus senamiesčio teritorijos dalis įvardyti valstybės saugomomis ir tuo pagrindu 2010 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. Į-396 inicijuoti Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio (toliau – ir Ansamblis, Vienuolyno ansamblis), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento parengimą. Kultūros ministras įstatymu nėra įgaliotas kultūros paminklus skelbti valstybės saugomais, todėl paskelbęs kultūros paminklą valstybės saugomu, veikė ultra vires (viršijant kompetenciją), tuo pažeisdamas: NKPAĮ 10 straipsnio 4 dalį, nustačiusią, kad kultūros ministras kultūros paveldo objektus (o ne kultūros paminklus) skelbia valstybės saugomais; Viešojo administravimo įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1765 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų; nepaisydamas Vyriausybės nutarimo, kuriuo Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, kultūros ministras pažeidė Vyriausybės įstatymo (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX- 2559 redakcija) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktą, pagal kurį ministrai įpareigojami užtikrinti Vyriausybės nutarimų vykdymą.
3.2. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-935 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei pagal 4 straipsnio 3 dalį Vilniaus senamiestis, kaip draustinis ir kultūros paveldo objektas, priskiriamas saugomų teritorijų sistemai. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje bei 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad saugomų teritorijų apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. Vyriausybė 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 3.14 papunkčiu įgaliojo kultūros ministeriją tvirtinti KPD parengtus kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus. Kultūros ministras, vadovaudamasis minėtu Vyriausybės nutarimu, 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento patvirtinimo“ patvirtino Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą. Įgaliojimas atlikti tam tikrus veiksmus turi ribas, t. y. kultūros ministrui buvo pavesta tvirtinti parengtus apsaugos reglamentus, tačiau nebuvo pavesta patvirtintus apsaugos reglamentus pripažinti negaliojančiais. Dėl to kultūros ministras, 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 2 punktu nustatęs, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas galioja tiek, kiek neprieštarauja šio įsakymo 1 punktu patvirtino Vienuolyno ansamblio apsaugos specialiojo plano sprendiniams, ignoravo Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 503 jam suteiktus įgaliojimus, Saugomų teritorijų įstatymo (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1305 redakcija) ) 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad Vyriausybė suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą bei pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1301 redakcija) 41 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas dėl viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo.
3.3. Daugiabučių gyvenamųjų namų statybos vykdomos Vienuolyno ansambliui priskirtoje teritorijoje, t. y. kultūros paminklo Vilniaus senamiesčio teritorijoje. Vienuolyno ansamblis kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pripažintas saugomu ir jam nustatytas saugojimo tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Viešajam pažinimui saugomam kultūros paveldo objektui priskirtoje teritorijoje pagal NKPAĮ (2008 m. gegužės 8 d. įstatymo X-1531 redakcija ir 2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XII-1141 redakcija) 19 straipsnio 2 dalies 2 punktą buvo draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti. Akivaizdu, kad keturių daugiabučių gyvenamųjų namų statyba šalia vienuolyno pastatų bei bažnyčios trukdys juos apžvelgti, neigiamai atsilieps Vilniaus senamiesčio panoramoms, vizualiniams ryšiams, urbanistinei erdvinei struktūrai. Dėl to kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-558, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, leidžiantis naujas statybas šalia Vienuolyno ansamblio, prieštaravo NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
III.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į pareiškėjo N. Puteikio prašymą prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalimi, dėl pareiškimo dalies ištirti kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo ĮV-558 teisėtumą, atmesti jį pasibaigus senaties terminui, o šio prašymo netenkinant, nurodytą norminį administracinį aktą (ar jo dalis), taip pat kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. ĮV-190 (ar jo dalis) pripažinti teisėtais. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
4.1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 49 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad 2 metai yra naikinamasis terminas ginčyti patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, jų sprendinius ar juos patvirtinančius administracinius aktus nuo patvirtinto teritorijų planavimo dokumento įsigaliojimo. Atsakovo nuomone, nurodytas terminas turėtų būti taikomas ne tik individualiems, bet ir norminiams administraciniams teisės aktams, kuriais patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, nes įstatyme nenustatyta jokių ypatumų pagal šį teisės aktų požymį.
4.2. Pagal NKPAĮ (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 2 straipsnio 31 dalį saugomas objektas (statinys) – tai kultūros paveldo objektas (statinys), šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu arba kultūros paminklu. Pagal NKPAĮ 10 straipsnio 2 dalį, Vyriausybė skelbia kultūros paminklais reikšmingiausias nekilnojamąsias kultūros vertybes. Kultūros ministras, pripažinęs, kad kultūros paminklas Vilniaus senamiestis yra saugomas (t. y. paskelbtas saugomu ar kultūros paminklu), nepaneigė teisinio fakto, kad vietovė turi paminklo statusą, kurį jam suteikė Vyriausybė. Taip buvo užtikrinta šios kultūros vertybės pilnavertė apsauga pagal NKPAĮ 17, 19 ir 20 straipsniuose nustatytus reikalavimus.
4.3. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490, nuostatos Vilniaus senamiestyje esantiems kultūros paveldo objektams ir / ar kompleksams galioja tol, kol nėra parengti šių objektų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai arba (nuo 2013 m. liepos 1 d.) individualūs objektų apsaugos reglamentai kultūros paveldo objektams. Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas buvo patvirtintas kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490, todėl kultūros ministras turi teisę šį reglamentą keisti. Be to, esant tos pačios institucijos skirtingu laiku priimtiems teisės aktams (šiuo atveju – kultūros ministro įsakymams), galioja vėliau priimtas teisės aktas.
4.4. Vadovaujantis Specialiojo plano tvirtinimo metu galiojusia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija) 6 straipsnio 4 dalies 6 punktu Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turėjo patikrinti, ar šio teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neprieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams, įstatymų ir kitų teisės aktų, įskaitant NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto, reikalavimams. 2015 m. liepos 31 d. gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas, kuriuo konstatuota, kad „Specialiojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus“, todėl kultūros ministras privalėjo patvirtinti ginčijamą Specialųjį planą.
IV.
5. Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Misionierių namai“ pareiškė nuomones dėl pareiškėjo N. Puteikio prašymo.
6. Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija pateiktoje nuomonėje nurodė:
6.1. Lietuvos Respublikos kultūros ministrui pavestų funkcijų turinys – kultūros paveldo apsauga. STĮ 2 straipsnio 38 dalis, NKPAĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 3 dalis bei kitos įstatymų nuostatos nenumato, kad saugomų teritorijų planavimo dokumentais ar kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų planais būtų urbanizuojamos teritorijos, vystoma jų plėtra. Teritorijų planavimas jų erdvinio vystymo kryptims, naudojimo ir apsaugos prioritetams nustatyti yra kompleksinis teritorijų planavimas. Kompleksinio teritorijų planavimo funkcijos kultūros ministrui įstatymais nėra priskirtos. Teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas – viena iš savivaldybių savarankiškų funkcijų. Dėl to Vilniaus senamiesčio dalies užstatymas naujais pastatais turėjo būti sprendžiamas ne specialiojo teritorijų planavimo dokumentu, o kompleksinio, t. y. bendruoju ir (ar) detaliuoju planu. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 6.1 skyriuje „Kultūros vertybės“ nurodyta, kad senamiestyje – pasaulio paveldo objekte, prioritetinė tvarkymo kryptis nustatoma pagal Senamiesčio apsaugos reglamentą, pagal kurį Ansambliui apibrėžtoje teritorijoje nauja statyba negalima. Vis dėlto, kultūros ministras 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-558 patvirtintu Specialiuoju planu priėmė sprendimą dėl Vilniaus senamiesčio erdvinio vystymo, jo plėtros, naujos statybos Ansamblio teritorijoje.
6.2. Specialiajame plane, pažeidžiant Lietuvis Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą aiškumo principą, tai pačiai teritorijai yra nustatyti skirtingi paveldosaugos reikalavimai – Ansamblio teritorijoje leistinas esamas užstatymas, kuris gali būti tik tikslinamas atkuriant nugriautus vienuolyno pastatus, kartu toje pačioje teritorijoje leistinas teritorijos užstatymo tankumas iki 48 proc.
7. Kultūros paveldo departamento nuomone, pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų apie tai, jog Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, įgyvendindami įstatymais nustatytas funkcijas, būtų pažeidę pareiškime nurodytus teisės aktus, konstitucinius teisinės valstybės principus ir peržengę teisės aktais nustatytas kompetencijos ribas.
8. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuomone, pareiškėjo N. Puteikio pareiškime nurodomos abejonės ir teiginiai nėra pakankami konstatuoti ginčijamų norminių administracinių aktų neteisėtumą. Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 preambulėje nenurodyti, t. y. įsakymu nebuvo įgyvendinamos pareiškėjo nurodomo NKPAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos, todėl nėra pagrindo sutikti, jog kultūros ministras veikė ultra vires. Teigdamas apie NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų ar motyvuotų paaiškinimų, kaip konkrečiu atveju planuojamų statyti pastatų aukštis, apimtis ar išraiška nustelbs kultūros paveldo objektus ar trukdys juos apžvelgti.
9. UAB „Misionierių namai“ pateiktoje nuomonėje teigia mananti, kad pareiškimas yra nepagrįstas, o ginčijami kultūros ministro įsakymai neprieštarauja aukštesnės galios norminiams teisės aktams bei pateikia šiuos argumentus:
9.1. Ginčijamu kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo 1 punkto 1.4 papunkčiu Vilniaus senamiestis buvo pripažintas valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Tai reiškia, kad kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas sudarė prielaidas kultūros paminklo teisinę apsaugą ne susiaurinti, bet išplėsti, papildomai nustatant NKPAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. balandžio 20 d. iki 2007 m. liepos 21 d.) 19 straipsnyje reglamentuojamą apsaugą viešajam pažinimui ir naudojimui saugomam objektui. Pagal NKPAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. birželio 30 d.) 2 straipsnio 31 dalį saugomas objektas (statinys) – kultūros paveldo objektas (statinys), šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu ar kultūros paminklu. Tai reiškia, kad pagal NKPAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. birželio 30 d.) 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą KPD nagrinėjamu atveju turėjo teisę organizuoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą.
9.2. Nagrinėjamu atveju kultūros ministras nepažeidė ir paisė teisėkūros subjektams iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylančios pareigos laikytis teisės aktų hierarchijos, kadangi kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo 2 punktu buvo iš dalies keičiamas taip pat kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 patvirtintas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas.
9.3. Pareiškėjo teiginys, kad kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo 1 punktas, kuriuo patvirtintas Specialusis planas pažeidžia NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punktą, draudžiantį statyti statinius, aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbiančius kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdančius juos apžvelgti, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei įrodymais.
9.4. Tuo atveju, jeigu byloje būtų nuspręsta, kad bet kuris iš ginčijamų administracinių aktų yra naikintinas, siekiant teisėtų lūkesčių apsaugos, turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje numatytos norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės, t. y. tokiu atveju administraciniai aktai negalėtų būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai būtų paskelbtas įsiteisėjęs Teismo sprendimas dėl administracinių aktų (jų dalies) pripažinimo neteisėtais.
V.
10. Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Gražulis pateikė pareiškimą, kuriuo prašė ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ teisėtumą šia apimtimi:
10.1. ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-558 ir juo patvirtintas Specialusis planas, tiek, kiek šio įsakymo 1 punktu patvirtinto Specialiojo plano sprendiniai suardė vienuolyno ansambliškumą, sudarė galimybes Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblį padalinti į dvi dalis, sudarius sąlygas pakeisti atidalintos dalies teritorijos dalies paskirtį į gyvenamąją ir toje dalyje de facto (iš tikrųjų) sudarius galimybes realizuoti niekada istoriškai nebuvusį naujos statybos daugiabučių namų projektą, neprieštarauja: a) Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4 straipsniui, 5 straipsnio d punktui, 11 straipsniui bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.); b) Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 3 ir 12 straipsniams; c) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.); d) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.);
10.2. ar Įsakymo 2 punktas, tiek, kiek juo, panaikinus Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatų taikymą Specialiuoju planu suplanuotoje teritorijoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) formuojamai praktikai – konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams; Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsniui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsniui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.) ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 18 straipsnio 2 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2010 m. spalio 1 d.);
10.3. ar Įsakymas, tiek, kiek Specialųjį planą tvirtinti buvo kultūros ministro, o ne Vyriausybės kompetencija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 7 straipsnio 2 dalies 4 punktui, 18 straipsnio 7 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2010 m. spalio 1 d.), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, 11 straipsnio 2 daliai, 24 straipsnio 2 daliai (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2010 m. gruodžio 1 d.), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 5 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui ir 41 straipsnio 1 dalies 3 punktui (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2007 m. liepos 10 d.), ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 1 ir 4 straipsniams;
10.4. ar Įsakymas, tiek, kiek patvirtino Specialiojo plano pagrindinį sprendinį, kuriuo bendra Vienuolyno statinių ansamblio teritorija padalijama į du sklypus, ir šis Specialiojo plano sprendinys dėl savo neatitikimo istorinių šaltinių duomenims (istoriniams faktams) ir jų pagrindu nustatytoms Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas 761) vertingosioms savybėms, neprieštarauja Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c, d punktams, Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairių 215 punktui, ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 22 ir 28 dalims, 8 straipsnio 3 daliai, 18 straipsnio 1 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.).
11. Savo abejones dėl kvestionuojamų kultūros ministro įsakymų teisėtumo pareiškėjas P. Gražulis grindžia šiais argumentais:
11.1. 1994 m. Vilniaus istorinis centras buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą vadovaujantis išskirtinės visuotinės vertės kriterijais ir nustatytomis vertingosiomis savybėmis, pateiktomis nominacinėje paraiškoje, kurioje, įvardijant Vilniaus istorinį centrą ir jo kultūrinį kraštovaizdį formuojančias pagrindinių pastatų ir jų kompleksų grupes, išskirtas ir Vizitiečių-Misionierių bažnyčių ir vienuolynų kompleksas. Senamiesčio, kaip urbanistinio ir architektūros ansamblio, vertę nusako senų ir unikalių statinių (objektų) tankumas, jų ansamblių bei meno kūrinių tarpusavio sąveika. Pagal UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsnį, 5 straipsnio d punktą valstybė privalėjo imtis priemonių, reikalingų paveldui apsaugoti, išsaugoti, pristatyti, atgaivinti ir perduoti ateities kartoms. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, o 54 straipsnio 1 dalyje – valstybė rūpinasi ypač vertingų vietovių apsauga. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad, įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos ir jos įgyvendinimo gairių (toliau – ir Gairės). Šių Gairių 96 punkte nustatyta, kad pasaulio paveldo vertybės apsauga ir valdymas turi užtikrinti, kad išskirtinė visuotinė vertė bei vientisumo ir autentiškumo sąlygos, nustatytos vertybę įrašant į Pasaulio paveldo sąrašą, ateityje išliktų nepakitusios ar pagerėtų. Specialiuoju planu ne tik nebuvo užtikrinta, kad nurodyta vertė nepakistų, priešingai – ji drastiškai keičiama, pertvarkant niekada teritorijoje nebuvusiu užstatymu supančią aplinką. Sumažinus Ansamblio teritoriją, sudarius sąlygas jos dalį, kurioje buvo sodai, užstatyti – naikinamas saugomas istorinis autentiškumas, keičiama urbanistinė struktūra.
11.2. Iš Europos Tarybos 1985 m. spalio 3 d. priimtos Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 3 ir 12 straipsnių valstybei kyla pareiga imtis teisinių priemonių architektūros paveldui išsaugoti, rūpintis paminklų, pastatų grupių ir zonų bei architektūrinės ir istorinės tokių objektų ir jų aplinkos specifikos apsauga. NKPAĮ 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą gali būti kompleksinis objektas - kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma. Architektūrinių ansamblių teritorija yra ansamblio užimama teritorija (sklypas) yra vieta, kurioje atskiri ansamblio komponentai – statiniai, želdiniai bei kiti gamtiniai elementai sujungiami erdvėje taip, kad būtu sukurta viena bendra meninė, estetinė ir prasminė dermė – ansamblio kompozicija. Suardžius šią visumą, suardomas pats ansamblis. Vienuolynas yra uždaras vienuolių bendruomenės gyvenimui pritaikytų pastatų kompleksas, kurį paprastai sudaro šventovė, gyvenamosios ir ūkinės patalpos, abatija, daržai, sodai, ligoninė, naujokynas. Be to, parkai ir sodai buvo būdingi barokinių architektūros ansamblių elementai. Sodai kaip Ansamblio dalis užfiksuoti kartografiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose – planuose ir nuotraukose. Visas Misionierių Ansamblis susiformavo 1791 metais ir priklausė abiem šv. Vincento Pauliečio kongregacijoms – Tėvų misionierių (vienuolyno teritorija, kuriai priklausė ir sodas) ir Gailestingųjų seserų (šaričių) (Vaikelio Jėzaus namų (vadinamosios Prieglaudos) teritorija, į vakarus už sodo). 1791 m. suformuotoji riba tarp šių sklypų niekada nesikeitė. Misionierių vienuolyno valdos sudėtis ir ribos itin gerai matyti 1870 m. inventoriniame plane. Įsakymu perpus sumažinus Ansamblio teritoriją, buvo iš esmės pakeista Ansamblio erdvinė sąranga, jo kompozicija, stilius. Nei ginčo įsakyme, nei juo patvirtintame Specialiajame plane nėra pagrindimo, kaip Vilniaus istorinį centrą ir jo kultūrinį kraštovaizdį formuojančio Ansamblio nauji apsaugos reikalavimai (kuriais, be kita ko, jo teritorijoje nustatoma nauja statyba) yra suderinami su architektūros paveldo išsaugojimu ir konservavimo politika. Pažeidžiant pirmiau nurodytas Konstitucijos ir konvencijų nuostatas, Specialiojo plano sprendiniais iš esmės sunaikintas vienuolyno ansambliškumas ir sudarytos galimybės užstatyti dalį Ansamblio teritorijos (sodą) daugiabučiais, padarant neigiamą įtaką architektūrinei ir istorinei barokinio ansamblio visumai, kompozicijai ir jo aplinkos specifikai, kuri buvo vienas iš pagrindų įtraukti Vilniaus istorinį centrą į UNESCO saugomų vertybių sąrašą. Keturių daugiabučių gyvenamųjų namų statyba šalia bažnyčios ir vienuolyno pastatų trukdys juos apžvelgti, neigiamai atsilieps Vilniaus senamiesčio panoramoms, vizualiniams ryšiams, urbanistinei erdvinei struktūrai, pažeidžiant NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.
11.3. Kultūros ministro įsakymu sumažinus Ansamblio 21 803 kv. m teritoriją, nustatytą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. lapkričio 5 d. akte Nr. KPD-AV-380 (iki šiol Kultūros vertybių registre nurodoma nepakitusi), buvo pažeistas NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies 2 punktas, pagal kurį kultūros vertybės teritorijų ribų tikslinimas yra išimtinė Vertinimo tarybų kompetencija, t. y. kultūros ministras neturi įgaliojimų keisti Vertinimo tarybos nustatytas vertybės teritorijos ribas. Taip pat pažeista NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Dėl to galima teigti, kad statybos vykdomos ne vien tik Prieglaudos pastato teritorijoje, bet ir Ansamblio teritorijoje.
11.4. Iš Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies, nustatančios, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso istorijos ir kultūros objektai, bei iš kitų Konstitucijos normų išplaukia imperatyvas saugoti kultūros paveldą. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Kultūros ministerija, pagal kompetenciją organizuodama nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, privalo priimti šioje srityje tokius teisės aktus, kurie atitiktų iš konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančius reikalavimus, inter alia (be kita ko) turi būti grindžiami įstatymo normomis, būti aiškūs, suprantami, neprieštaringi, tikslūs, nuoseklūs ir suderinti su kitais aktualiais teisės aktais. Ginčijamu įsakymu yra padaryti esminiai pakeitimai, turintys įtakos Ansambliui ir jo teritorijai, todėl Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatyto reglamentavimo keitimas, niekaip jo nepagrindžiant, neatitinka nurodytiems reikalavimams.
11.5. Kultūros ministro Įsakymo 2 punktu buvo nustatyta, kad nebebus taikomas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, t. y. dokumentas, reglamentuojantis Vilniaus senamiestį kaip saugomą teritoriją ir priimtas, kultūros ministrui vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu, įgyvendinant Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 503 suteiktus įgaliojimus. Toks reglamento nebetaikymas nenustatytas nei Saugomų teritorijų įstatyme, nei NKPAĮ 22 straipsnyje, jis pažeidžia TPĮ 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka.
11.6. Pagal TPĮ 18 straipsnio 7 dalį į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė. Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 5 dalimi ir STĮ 24 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 2 dalies 4 punktu, į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus reglamentuoja ir kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Šių nuostatų dėl išimtinės Vyriausybės kompetencijos buvo laikomasi tvirtinant Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, kurį kultūros ministras patvirtino veikdamas pagal Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 503 suteiktus įgaliojimus. Priimant ginčo įsakymą nustatytos tvarkos nebebuvo laikomasi. Taigi, kultūros ministras neteisėtai nustatė savo kompetencijos sričiai priskiriamo specialiojo plano – paveldotvarkos projekto – viršenybę Vyriausybės kompetencijos sričiai priskiriamo Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento atžvilgiu. Toks Specialusis planas turėjo būti tvirtinamas Vyriausybės nutarimu (arba esant Vyriausybės pavedimui), o ne Kultūros ministro įsakymu. Dėl to pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį viešojo administravimo įgaliojimai viešojo administravimo subjektams suteikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas.
11.7. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kad kultūros paveldu laikomos inter alia pastatų grupės: atskiri ar sujungti pastatai, kurie savo architektūra, savo vienove ar vieta kraštovaizdyje turi išskirtinę visuotinę vertę istorijos, meno ar mokslo požiūriu; šios konvencijos 4 straipsnyje nurodoma, kad kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, pripažįsta, kad pareiga užtikrinti nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, pristatymą ir perdavimą ateities kartoms visų pirma priklauso tai valstybei. Kultūros ministrui patvirtinus Specialųjį planą, Lietuvos valstybė neužtikrino nurodytų konvencijos nuostatų laikymosi. Vilniaus istorinis centras buvo įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos įstatymų, bet UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos sąvokomis ir kriterijais, kurie nėra perkelti į Lietuvos Respublikos įstatymus. Misionierių ansamblis yra vienas iš elementų, formuojančių Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės savybes. Pagal Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėmis nustatytus paveldo vertybių atitikties Pasaulio paveldo kriterijus Pasaulio paveldo vertybės privalo būti tikri materialūs praeities liudijimai. Todėl privalomi įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą pagrindai - paveldo objekto materialusis vientisumas (integralumas) ir autentiškumas. Pagal Gairių 100 punktą paveldo vertybių ribos turi būti nustatytos taip, kad aprėptų visas teritorijas ir savybes, kurios tiesiogiai perteikia vertybės išskirtinę visuotinę vertę. Taip pat turi būti aprėptos ir tos teritorijos, kurios remiantis būsimais moksliniais tyrimais galėtų papildyti ir pagerinti vertės suvokimą. Pagal Gairių 88 punktą vientisumas – tai gamtos ir (ar) kultūros paveldo bei jo savybių darnios, nepažeistos visumos matas. Įsakymu patvirtintas Specialusis planas neužtikrino Misionierių ansamblio kaip Vilniaus istorinio centro neatsiejamosios dalies išskirtinės visuotinės vertės savybių – autentiškumo ir vientisumo, išsaugojimo pagal Konvenciją.
VI.
12. Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepime į pareiškėjo P. Gražulio prašymą ištirti kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo ĮV-558 teisėtumą prašė jį atmesti pasibaigus senaties terminui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalimi, o šio prašymo netenkinus, nurodytą norminį administracinį aktą (ar jo dalis) pripažinti teisėtu. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
12.1. Ansamblis pagal sandarą yra kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma. Tačiau ta visuma pagal savo atskirų dalių reikšmingumą, vertinant išlikusio autentiškumo kriterijaus prasme nėra vienoda, todėl atskiroms Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijos dalims, patenkančioms į Vilniaus istorinio centro teritoriją, gali būti nustatomi skirtingi paveldosaugos reikalavimai. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies 2 punktą Kultūros vertybių registre įrašomos vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Vadovaujantis NKPAĮ 10 straipsnio 6 dalimi ir 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu saugomų kultūros paveldo objektų teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuoju planu – kultūros paveldo teritorijos ribų planu, todėl Specialiuoju planu galėjo būti keičiamos vertinimo tarybų apibrėžtos saugotinos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (iki 2013 m. spalio 11 d. galiojusi redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 26 punktu, šiuo specialiuoju planu Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorija buvo suzonuota pasiūlant ją išskirti į du sklypus (Ansamblio ir Prieglaudos), kuriuose buvo nustatytos skirtingos teritorinės apsaugos priemonės. Dėl to pagal Specialųjį planą Prieglaudos pastato teritorijoje tapo galima XX a. 8-ame dešimtmetyje statytų statinių rekonstrukcija arba jų griovimas ir naujų statinių statyba (konversija), nedidinant buvusio užstatymo aukščio. Toks skirtingas atskirose zonose paveldosauginių reikalavimų nustatymas buvo galimas, nes vienoje iš zonų – Prieglaudos pastato teritorijoje 19 a. (pagal Specialiojo plano aiškinamojo rašto 2.2.3 papunktyje 10-12 puslapiuose pateiktus duomenis) keitėsi teritorijos užstatymo struktūra, statinių autentiškumas – Prieglaudos pastatas rekonstruotas 19 a. viduryje, o 1976 metais prie jo priblokuotas ligoninės pastatas, ūkiniai pastatai (daugiausiai mediniai) buvo perstatinėjami, po Antrojo pasaulinio karo nugriauti. Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta: statinių savininkų ir valdytojų susitarimu, siekiant aiškiai atriboti valdomas teritorijos dalis, taip atskiriant subjektų įsipareigojimus valdomoms turto dalims, siūloma padalinti esamą žemės sklypą, kurio unikalus numeris 4400-0596-4596 į du žemės sklypus su skirtingais paveldosaugos reikalavimais; bendras Ansamblio teritorijos plotas susideda iš Ansamblio teritorijos ir Prieglaudos teritorijos ploto (Aiškinamojo rašto 4.1.1 papunkčio antroji pastraipa). Ansamblio komplekso teritorijos vertingąja savybe yra ne sodas (jo, nustatant šio komplekso vertingąsias savybes, nebuvo), bet buvusi sodo vieta. Specialiojo plano sprendiniais vertingoji savybė „buvusi sodo vieta“ nėra kaip nors sužalojama ar sunaikinama. Konstatuotina, kad ginčijamas įsakymas yra priimtas NKPAĮ nustatytais pagrindais, atitinka Pasaulio paveldo apsaugos, Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijas, Konstitucijos 42, 54 straipsnius bei NKPAĮ nuostatas.
12.2. Kultūros ministerija, vadovaudamasi Gairių 172 punktu, 2017 m. birželio 29 d. informavo UNESCO Pasaulio paveldo centrą apie patvirtintą Specialųjį planą ir Ansamblio aplinkoje suplanuotus buvusios ligoninės konversijos darbus bei paprašė šių darbų įvertinimo. 2017 m. lapkričio mėnesį Vilniuje lankėsi UNESCO/ICOMOS patariamoji misija, kuri, įvertinusi Specialųjį planą ir gyvenamųjų namų komplekso projektą „Misionierių sodai“, pripažino, kad šis projektas su pritaikyta pragmatiškumo strategija yra pagrįstas ir Vilniaus misionierių vienuolyno pastatų atžvilgiu itin tinkamas.
12.3. Kultūros ministerijai įgaliojimai tvirtinti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuosius planus yra suteikti NKPAĮ 22 straipsniu ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis. Nuo NKPAĮ redakcijos, įsigaliojusios 2005 m. balandžio 20 d., Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatos Vilniaus senamiestyje esantiems kultūros paveldo objektams ir kompleksams galioja tol, kol nėra parengti šių objektų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai arba nuo 2013 m. liepos 1 d. – individualūs objektų apsaugos reglamentai kultūros paveldo objektams. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, patvirtintas kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490, yra tos pačios teisinės galios, kaip ir Specialusis planas. Esant teisės normų konkurencijai – tos pačios institucijos skirtingu laiku priimtų teisės aktų prieštaravimui, galioja vėliau priimtas teisės aktas.
12.4. Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. balandžio 1 d.) 18 straipsnio 7 daliai nuostatai, kad Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė, patvirtintas Specialusis planas neprieštarauja, nes Įsakymu buvo patvirtintas ne specialusis į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos saugomos teritorijos tvarkymo planas, o vadovaujantis NKPAĮ 22 straipsniu ir Taisyklių (redakcija, galiojusia iki 2013 m. spalio 11 d.) 37.2 ir 37.5 papunkčiais nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ribų planas ir paveldotvarkos projektas. Kultūros paveldo objektų paveldotvarkos projektai ir saugomų teritorijų tvarkymo planai pagal Saugomų teritorijų įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2014 m. sausio 1 d.) 28 straipsnio nuostatas, tiek pagal NKPAĮ 22 straipsnio nuostatas, kurios buvo taikomos tvirtinant Specialųjį planą, buvo priskiriami skirtingiems specialiųjų planų tipams.
12.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ (galiojusiu iki 2017 m. liepos 22 d.) 3.14 papunkčiu Kultūros ministerija buvo įgaliota tvirtinti ne tik kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus, bet 3.11 papunkčiu buvo įgaliota tvirtinti saugomų teritorijų (kultūrinių rezervatų, kultūrinių draustinių, kultūros paveldo objektų), tvarkymo (paveldotvarkos) projektus ir strateginio planavimo dokumentus (paveldotvarkos planus). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl institucijų, atsakingų už UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugą Lietuvoje, paskyrimo“, vadovaudamasi Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 ir 5 straipsniais, Kultūros ministeriją paskyrė būti atsakinga už dviejų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų – Vilniaus istorinio centro ir Kernavės archeologinės vietovės apsaugą. Todėl akivaizdu, kad Kultūros ministerija įgaliojimų neviršijo, veikė savo kompetencijos ribose, valdžia nepiktnaudžiavo.
VII.
13. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Misionierių namai“ pareiškė nuomones dėl pareiškėjo P. Gražulio pareiškimo.
14. UAB „Misionierių namai“ pateiktoje nuomonėje teigia, mananti, kad pareiškimas yra nepagrįstas, o ginčijamas kultūros ministro įsakymas neprieštarauja aukštesnės galios norminiams teisės aktams bei pateikia šiuos argumentus:
14.1. Pagal istorinius tyrimus nustačius pagrindą inicijuoti Vienuolyno ansamblio teritorijos ribų tikslinimą bei visos šios teritorijos paveldosaugos reikalavimų detalizavimą, pagal NKPAĮ nustatytą kompetenciją šiuos veiksmus galėjo suplanuoti tik KPD ir tik vykdant specialųjį teritorijų planavimą. Vadovaujantis NKPAĮ 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai rengiami skelbiamų saugomais objektų teritorijų riboms nustatyti bei esamų saugomų objektų riboms pakeisti. NKPAĮ 22 straipsnio 7 dalis nustatė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Kultūros ministerijos parengtas ir kultūros ir aplinkos ministrų patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Nurodytos Taisyklės numatė KPD teisę organizuoti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos specialųjį planavimą (Taisyklių 9-10, 13.1 punktai) ir kultūros ministro teisę tvirtinti atitinkamus specialiuosius planus (37.2 punktas).
14.2. NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalis numatė, kad siekiant, jog saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu, be kita ko, norima (i) dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas; (ii) keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį; (iii) saugomo objekto teritorijoje ir apsaugos zonose statyti statinius. To paties straipsnio 7 dalyje buvo numatyta, kad sutikimas pagal NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalį nebūtinas, jeigu tokie veiksmai leidžiami pagal savivaldybės tarybos ir už to objekto apsaugą atsakingos institucijos patvirtintą saugomo objekto teritorijos ir jos apsaugos zonų tvarkymo planą ir (ar) paveldotvarkos projektą, kuriuose nustatomas galimas kiekvieno sklypo naudojimo pobūdis ir užstatymo sąlygos.
14.3. Vienuolyno ansamblio tvora pateko į dviejų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų (Ansamblio ir Prieglaudos) teritoriją. Situacija, kai nekilnojamojo kultūros paveldo objektas patenka į kelių kultūros paveldo objektų (vietovių) teritorijas neprieštarauja NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms, numatančioms objekto apsaugą kartu su jo užimama teritorija, nes tai neužkerta kelio nekilnojamojo kultūros paveldo objektą saugoti atsižvelgiant į jo statusą.
14.4. Ansamblio komplekso teritorijos vertingąja savybe yra buvusi sodo vieta šiuo metu yra sunykusi, neegzistuoja. Kita vertus, Specialiuoju planu vertingoji savybė „buvusi sodo vieta“ nėra kaip nors sužalojama ir sunaikinama, Specialusis planas taip pat nesukuria tokių prielaidų. Atvirkščiai, Specialiojo plano Paveldotvarkos projekto pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės dalyse numatytas vienuolyno sodo įvaizdžio atgaivinimas. Vertinimo tarybos akte sodo vieta nėra tiksliai apibrėžta. Pareiškėjas, teigdamas, kad Specialiuoju planu yra sunaikinama ar žalojama Ansamblio komplekso vertingoji savybė – „buvusi sodo vieta“, nepagrindžia, kokie konkrečiai Specialiuoju planu nustatomi paveldosaugos reikalavimai ir tvarkymo priemonių sistema žalotų ar naikintų minėtą vertingąją savybę. Tokių aplinkybių ir jas patvirtinančių objektyvių duomenų nėra.
14.5. Pareiškėjas abstrakčiai teigia, jog gyvenamieji namai darys neigiamą įtaką Ansambliui, trukdys jį apžvelgti, neigiamai atsilieps senamiesčio panoramoms, vizualiniams ryšiams, urbanistinei erdvinei struktūrai. Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Urbanistikos katedros Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos mokslininkų, Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos Lietuvos nacionalinio komiteto (ICOMOS LNK) ir Bendros UNESCO Pasaulio paveldo centro ir ICOMOS patariamosios misijos išvados yra priešingos pareiškėjo teiginiams.
14.6. Pareiškėjas teisingai pastebi, kad TPĮ 18 straipsnio 7 dalis numatė, jog į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 37.3 punkte buvo numatyta, kad saugomų vietovių, įrašytų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tvarkymo planai (planavimo schemos) tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas Vilniaus senamiestis yra kultūros paveldo vietovė. Jeigu būtų buvęs rengiamas Vilniaus senamiesčio, kaip į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytos vietovės tvarkymo planas, tokį tvarkymo planą būtų turėjusi tvirtinti Vyriausybė. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo rengiamas Vienuolyno statinių ansamblio tvarkymo planas (Specialiojo plano sudedamoji dalis). Vienuolyno statinių ansamblis yra kompleksinis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, t. y. iš kelių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų susidedantis objektas. Vienuolyno statinių ansamblis, kaip kompleksinis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, neįrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jokie teisės aktai nenumatė (ir nenumato), kad tokių objektų tvarkymo planai turėtų būti tvirtinami Vyriausybės.
k o n s t a t u o j a:
VIII.
Dėl teisės taikymo laike
16. Pagal 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 ir 8 dalis, iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d.) pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.
17. 2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2, 5, 6, 8, 11, 14, 19, 21, 22, 23, 27, 29, 30, 31 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 31-1, 31-2, 31-3, 31-4, 31-5, 31-6, 31-7 straipsniais įstatymo Nr. XI‑2389 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad iki 2013 m. liepos 1 d. pradėti rengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai baigiami rengti ir tvirtinami pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas ir kitus šių teritorijų planavimo dokumentų rengimą reglamentavusius teisės aktus, galiojusius iki 2013 m. liepos 1 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai – kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai, saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvarkymo planai ir saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvarkymo planai, parengti ir patvirtinti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. liepos 1 d., ir kitus šių teritorijų planavimo dokumentų rengimą reglamentavusius teisės aktus, prilyginami tvarkymo planams.
18. Tikrinamas Specialusis planas buvo pradėtas rengti (planavimo sąlygos išduotos) 2010 metais. Todėl byloje sprendžiant dėl Įsakymo, kuriuo nurodytas Specialusis planas patvirtintas, teisėtumo, vadovaujamasi teisės aktų redakcijomis, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas įstatymų nuostatas.
Dėl kultūros ministro įgaliojimų patvirtinti Specialųjį planą
19. Pareiškėjas P. Gražulis savo pareiškimo 1.3 punkte kelia klausimą, ar Specialiojo plano patvirtinimas kultūros ministro Įsakymu, o ne Vyriausybės nutarimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 7 straipsnio 2 dalies 4 punktui, 18 straipsnio 7 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2010 m. spalio 1 d.), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, 11 straipsnio 2 daliai, 24 straipsnio 2 daliai (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2010 m. gruodžio 1 d.), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 5 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui ir 41 straipsnio 1 dalies 3 punktui (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2007 m. liepos 10 d.), ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 1 ir 4 straipsniams.
20. Pareiškėjo nurodomos Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos įtvirtintos šio įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2014 m. sausio 1 d., ir nėra taikomos ginčijamu Įsakymu patvirtinto paveldotvarkos projekto rengimui ir tvirtinimui (Nutarties 16 p.), todėl norminė administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo prašymo ištirti Įsakymo atitiktį minėtoms Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
21. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Specialiojo plano tvirtinimas ne Vyriausybės nutarimu, o kultūros ministro įsakymu ir nesant Vyriausybės pavedimo, neprieštarauja šioms nuostatoms: Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 daliai, kurioje nustatyta, kad į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė; Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio 2 daliai ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 5 daliai, pagal kurias į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus reglamentuoja ir už tarptautinėmis sutartimis prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų įgyvendinimą atsako Vyriausybė; Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, nustačiusiai, kad kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 1 straipsniui, kuriame nustatyta, kad kultūros paveldu laikomos inter alia pastatų grupės: atskiri ar sujungti pastatai, kurie savo architektūra, savo vienove ar vieta kraštovaizdyje turi išskirtinę visuotinę vertę istorijos, meno ar mokslo požiūriu; minėtos konvencijos 4 straipsniui, kuriame nurodoma, kad kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, pripažįsta, jog pareiga užtikrinti nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, pristatymą ir perdavimą ateities kartoms visų pirma priklauso tai valstybei.
22. STĮ 24 straipsnio (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-935 redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad: saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus, taikomi tarptautinėse konvencijose, sutartyse nustatyti reikalavimai. Į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. NKPAĮ 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Vyriausybė skelbia kultūros paminklais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektus, atsako už tarptautinėmis sutartimis prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų įgyvendinimą, atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Šiose įstatymų normose, taip pat pareiškėjo nurodytose Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 1 ir 4 straipsnių nuostatose nėra nustatomos Vyriausybės funkcijos, susijusios su atskirų saugomų teritorijų specialiųjų planų tipų tvirtinimu. Tokios Vyriausybės funkcijos konkrečiai įvardijamos kituose kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiuose įstatymų straipsniuose, pvz. TPĮ 18 straipsnio 7 dalyje.
23. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinti principai, kuriais vadovaujasi viešojo administravimo subjektai savo veikloje, 4 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nurodytas nepiktnaudžiavimo valdžia principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nustato, kad institucijoms, įstaigoms, pareigūnams, valstybės tarnautojams, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti Vyriausybės nutarimu, priimtu vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, nustatančiais Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinės paramos Lietuvai teikimo mastą, principus ar bendrąsias taisykles, ir laikantis šio straipsnio 2 dalies nuostatų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 1 dalies 3 punktas galiojo iki 2014 m. birželio 12 d., nuo kada šiuos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio (2014 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XII-903 redakcija) 3 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijoms ir įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė, viešojo administravimo įgaliojimai iki 2016 m. sausio 1 d. gali būti suteikti Vyriausybės nutarimu, priimtu vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, nustatančiais Europos Sąjungos ar atskirų valstybių narių finansinės paramos Lietuvai teikimo mastą, principus ar bendrąsias taisykles. Viešojo administravimo įgaliojimus suteikiant tokiu Vyriausybės nutarimu, jame turi būti nurodoma konkreti veikianti ar numatoma steigti valstybės institucija ar įstaiga, viešoji įstaiga (jos pavadinimas, prireikus – santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustatomas baigtinis konkrečių jai suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas.
24. Pagal nuo 2006 m. birželio 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostatas, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė. Iš šios normos turinio matyti, kad ji taikoma, jei: 1) planuojama teritorija yra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą; 2) teritorija planuojama specialiuoju saugomų teritorijų tvarkymo planu. Taigi, tik abu kriterijus atitinkančius teritorijos planavimo dokumentus tvirtina Vyriausybė.
25. Vienuolyno statinių ansamblio teritorija, kaip atskira kultūros paveldo objekto teritorija, nėra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tačiau, kaip ir pažymėta Specialiojo plano aiškinamojo rašto 4.2.1 punkte, ši teritorija patenka į nurodytą sąrašą įrašyto pasaulio paveldo objekto – Vilniaus istorinio centro – teritoriją, todėl atitinka vieną iš Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nustatytų kriterijų.
26. Sprendžiant dėl ginčijamo Specialiojo plano atitikties antrajam kriterijui, pažymėtina, kad pagal NKPAĮ 22 straipsnio 1 dalį, saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis. STĮ 28 straipsnio (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija), reglamentuojančiame saugomų teritorijų planavimą, 2 dalyje išskiriami šie saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai: 1) saugomų teritorijų tinklų schemos; 2) gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos; 3) ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos; 4) saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai; 5) saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos); 6) saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai. NKPAĮ 22 straipsnio 3 dalyje skiriami šie nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipai: 1) kultūros paveldo tinklų schemos – rengiamos kultūros paveldo objektų, jų teritorijų, apsaugos zonų, vietovių, jų apsaugos zonų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti; 2) kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai – rengiami skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti ar pakeisti; 3) saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvarkymo planai (planavimo schemos) – rengiami saugomų vietovių, jų apsaugos zonų paveldosaugos reikalavimams nustatyti ar pakeisti; 4) saugomų objektų ir vietovių žemėvaldų planai – rengiami žemės sklypams formuoti, istorinėms posesijoms įteisinti, pertvarkyti, paimti, konsoliduoti, taip pat naudojimo sąlygoms (tikslinei paskirčiai, apribojimams, servitutams ir pan.) nustatyti; 5) saugomų objektų paveldotvarkos projektai – rengiami paveldosaugos reikalavimams ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemai kultūros paveldo objektuose, jų dalyse ir apsaugos zonose nustatyti ar pakeisti. Taigi, Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalis reglamentuoja tik vieno iš specialiųjų planų tipų – specialiojo saugomų teritorijų tvarkymo plano – tvirtinimą. Ginčijamu kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ĮV-558 patvirtintas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas apima teritorijos ribų planą ir paveldotvarkos projektą, t. y. specialiųjų planų tipus, numatytus NKPAĮ 22 straipsnio 3 dalies 2 ir 5 punktuose, kurių tvirtinimo Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalis nereglamentuoja.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 1 punktas, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) 7 daliai.
27. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017, pasisakydamas dėl Kultūros paveldo departamento kompetencijos organizuoti paveldosaugos reikalavimų nustatymą ginčo teritorijai, nurodė, kad reikšminga faktinė aplinkybe pripažintina tai, kad visa planuota teritorija (tiek Ansamblio, tiek Prieglaudos pastato) pateko į valstybės saugomo kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio – teritoriją. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 5 punktu (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), saugomų objektų paveldotvarkos projektai (kuris yra tikrinamo Specialiojo plano sudėtinė dalis ir kuris nustato pareiškėjo nurodomus paveldosaugos reikalavimus aptariamai teritorijai) „rengiami paveldosaugos reikalavimams ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemai kultūros paveldo objektuose, jų dalyse ir apsaugos zonose nustatyti ar pakeisti“. Savo ruožtu akivaizdu, jog Specialiuoju planu buvo nustatyti paveldosaugos reikalavimai konkrečiai Vilniaus senamiesčio (valstybės saugomo kultūros paveldo paminklo) daliai – Prieglaudos pastato teritorijai, t. y. teritorijai, kurios aptariamo specialiojo planavimo organizatoriumi galėjo būti Departamentas (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo apsaugos įstatymo 22 str. 2 d. 1 p. (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija).
28. NKPAĮ 22 straipsnio 7 dalis nustato, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Kultūros ministerijos parengtas ir kultūros ir aplinkos ministrų patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Taisyklės nustato nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos planavimo dokumentų sudėtį, šiais dokumentais nustatomas teritorines apsaugos priemones, šių dokumentų rengimo, viešo svarstymo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką. Nurodytos taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro bendru 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (bylai reikšminga 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. ĮV-603/D1-657 redakcija). Šių taisyklių 37.2 ir 37.5 punktuose nustatyta kultūros ministro teisė tvirtinti valstybės saugomų kultūros paveldo objektų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribų planus bei nurodytų objektų paveldotvarkos projektus.
29. Nesant pagrindo manyti, kad Įsakymo 1 punktu patvirtindamas ginčo Specialųjį planą kultūros ministras peržengė jam suteiktus įgaliojimus, kiti pareiškėjo teiginiai apie Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 41 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 1 dalies 3 punkto (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalies (2014 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XII-903 redakcija)) ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 1 ir 4 straipsnių pažeidimą stokoja pagrindimo, dėl ko norminės administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo prašymo ištirti Įsakymo atitiktį minėtų teisės aktų nuostatoms yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
Dėl kultūros ministro Įsakymo 2 punkto nuostatų, keičiančių Senamiesčio apsaugos reglamento taikymą Specialiuoju planu suplanuotoje teritorijoje, teisėtumo
30. Pareiškėjas P. Gražulis savo pareiškimo 1.2 punkte prašo ištirti, ar Įsakymo 2 punktas, tiek, kiek juo, panaikinus Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatų taikymą Specialiuoju planu suplanuotoje teritorijoje, neprieštarauja: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 daliai bei Konstitucinio Teismo formuojamai praktikai – konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams; Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsniui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsniui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.) ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 18 straipsnio 2 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2010 m. spalio 1 d.).
31. Kultūros ministro Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento patvirtinimo“, nuostatos Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) teritorijoje galioja tiek, kiek neprieštarauja šio įsakymo 1 punkte nurodyto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendiniams.
32. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti. Pareiškėjas, motyvuodamas Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies aktualumą keliamų klausimų kontekste, Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį įvardijo kaip „nustatančią, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso istorijos ir kultūros objektai“. Šias nuostatas atitinkanti teisės norma įtvirtinta ne Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, bet to paties straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso, be kita ko, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo argumentų turinį, sprendžia, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl ginčijamo Įsakymo 2 punkto atitikties Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
33. Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, kartu su šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (inter alia 2004 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai); šis principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2012 m. spalio 26 d. išvada, 2014 m. liepos 11 d., 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimai).
34. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).
35. Pareiškėjas pažymi, kad iš Konstitucijos normų išplaukia imperatyvas – saugoti kultūros paveldą, o šio imperatyvo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo viešojo administravimo subjekto veiklos principų ir teisėkūros reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, nors Kultūros ministerija, organizuodama nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, privalėjo priimti teisės aktus, kurie atitiktų iš konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančius reikalavimus, inter alia turi būti grindžiami įstatymo normomis, būti aiškūs, suprantami, neprieštaringi, tikslūs, nuoseklūs ir suderinti su kitais aktualiais teisės aktais, jos priimtu Įsakymo 2 punktu atliktas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatyto reguliavimo keitimas, niekaip jo nepagrindžiant, prieštarauja pirmiau minėtoms Konstitucijos 47 straipsnio nuostatoms ir konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.
36. Pareiškėjas P. Gražulis taip pat nurodo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įvardyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys saugomų teritorijų planavimo dokumentai ir paveldo objektų apsaugos reglamentai yra visiškai atskiri, o ne vienas kitą galintys naikinti dokumentai; dėl to Įsakymo 2 punktu nustačius, jog iš dalies nebus taikomas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, pažeistas Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnis, nes juose tokia galimybė nenustatyta, taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti šio įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka.
37. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad pagal kvestionuojamą Įsakymo 2 punktą Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatos Ansamblio teritorijoje galioja tiek, kiek neprieštarauja Specialiojo plano sprendiniams. Taigi, minėta Įsakymo 2 punkto nuostata iš esmės skirta spręsti kolizines situacijas, atsirandančias taikant pirmiau nurodytus norminius aktus, ja (nuostata) nėra visiškai eliminuojamas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatų galiojimas Specialiuoju planu suplanuotoje teritorijoje. Dėl to pasisakytina ne dėl dalies Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatų panaikinimo, bet dėl Įsakymu padarytų pakeitimų, kuriais keičiama Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento veikimo apimtis šioje teritorijoje.
38. Aplinkybė, kad tuo pačiu kultūros ministro Įsakymu buvo ir patvirtintas Specialusis planas, ir iš dalies pakeista Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento taikymo apimtis, nėra pagrindas teigti, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas panaikintas Specialiuoju planu: minėta, kad Įsakymo 2 punkto nuostata, jog Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatos Ansamblio teritorijoje galioja tiek, kiek neprieštarauja Specialiojo plano sprendiniams, yra keičiama, o ne naikinama Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento taikymo apimtis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 3.14 punktu, Kultūros ministerija įgaliota tvirtinti Kultūros paveldo departamento parengtus kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus. Toks įgaliojimas apima ir atitinkamų reglamentų normų naujų redakcijų, kuriomis keičiamos ankstesnės redakcijos, tvirtinimą: kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento Bendrosios dalies VII skyriaus „Senamiesčio apsaugos reglamento ir juo nustatytų reikalavimų patikslinimas, papildymas arba kitoks keitimas“ 23 punktas (2014 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. ĮV-90 redakcija) nustato, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas arba atskiros jo dalys bei juo nustatyti atskiri reikalavimai patikslinami, papildomi arba kitaip keičiami Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teikimu Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas kultūros ministro įsakymais buvo keičiamas ir daugiau kartų – iki ginčijamo Įsakymo priėmimo ir po jo.
39. Konstatavus, kad kultūros ministras, turėdamas įgaliojimus tvirtinti / keisti tiek Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, tiek Specialųjį planą, galėjo šiuos veiksmus atlikti vienu įsakymu, pareiškėjo P. Gražulio argumentai dėl Įsakymo 2 punkto atitikties teisinės valstybės principui, inter alia Konstitucijos 47 straipsniui ir atsakingo valdymo principams, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnis, taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai vertintini kaip neatskleisti.
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai; pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę akto teisėtumu; pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti, kokios tikrinamo norminio akto nuostatos, kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012). Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Atsižvelgiant į šias proceso taisykles, nurodyti trūkumai sudaro pagrindą nutraukti nagrinėjamos norminės bylos pagal pareiškėjo P. Gražulio pareiškimo dalį dėl prašymo ištirti Įsakymo 2 punkto atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia Konstitucijos 47 straipsniui ir atsakingo valdymo principui, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsniui, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsniui ir Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
41. Aptartais argumentais (sprendimo 40 ir 41 p.) atmestini kaip nepagrįsti ir dalis pareiškėjo N. Puteikio pareiškimo prašymų, nurodytų Nutarties 2.4-2.6 punktuose: juos pagrįsdamas pareiškėjas teigia, kad Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 503 kultūros ministrui buvo pavesta tik tvirtinti parengtus apsaugos reglamentus, t. y. jis nebuvo įgaliotas patvirtintus apsaugos reglamentus keisti ar pripažinti negaliojančiais. Pareiškėjo nuomone, Įsakymo 2 punktas priimtas pažeidžiant: Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 3.14 papunktį (Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1387 redakcija), kuriuo kultūros ministras buvo įgaliotas tvirtinti KPD parengtus kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus; Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 27 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą; Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio (2014 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XII-903 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktus, pagal kuriuos viešojo administravimo įgaliojimai valstybės institucijoms ar įstaigoms suteikiami įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, įstatymų įgaliotos valstybės institucijos priimtu teisės aktu. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos pareiškėjo N. Puteikio argumentus, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą reglamentavimą, daro išvadą, kad šios pareiškėjo abejonės yra nepagrįstos, o kultūros ministras, 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 2 punktu nustatęs, jog Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas galioja tiek, kiek neprieštarauja šio įsakymo 1 punktu patvirtino Vienuolyno ansamblio apsaugos specialiojo plano sprendiniams, nepažeidė aptartų aukštesnės galios teisės aktų nuostatų.
Dėl pareiškėjo P. Gražulio pareiškimo 1.1 punkto argumentų
42. Pareiškėjas P. Gražulis savo pareiškimo 1.1 punkte prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-558 ir juo patvirtintas Specialusis planas tiek, kiek šio įsakymo 1 punktu patvirtinto Specialiojo plano sprendiniai suardė vienuolyno ansambliškumą, sudarė galimybes Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblį padalinti į dvi dalis, sudarius sąlygas pakeisti atidalintos dalies teritorijos dalies paskirtį į gyvenamąją ir toje dalyje de facto sudarius galimybes realizuoti niekada istoriškai nebuvusį naujos statybos daugiabučių namų projektą, neprieštarauja: a) Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsniui, 5 straipsnio d punktui, 11 straipsniui bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.); b) Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 3 ir 12 straipsniams; c) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.); d) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.).
Dėl Įsakymo atitikties Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių nuostatoms
43. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pripažįsta, kad pareiga užtikrinti šios Konvencijos 1 ir 2 straipsniuose nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, populiarinimą ir perdavimą ateities kartoms visų pirma priklauso tai valstybei. Šiuo tikslu ji stengiasi padaryti visa, kas įmanoma, kuo tinkamiau panaudodama savo nuosavus išteklius ir tam tikrais atvejais jai prieinamą tarptautinę paramą ir bendradarbiavimą, ypač finansų, meno, mokslo ir technikos srityse. Pareiškėjo nuomone, šių nuostatų pažeidimas pasireiškia tuo, kad Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos neužtikrino, jog visa komplekso teritorija būtų išsaugota ir perduota ateities kartoms nepažeista ir nepakeista.
44. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 5 straipsnio d punkte nustatyta, kad kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, stengiasi imtis atitinkamų teisinių, mokslinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių, reikalingų šiam paveldui nustatyti, apsaugoti, išsaugoti, populiarinti ir atkurti. Pareiškėjas teigia, kad suskaidžius ansamblio teritoriją užkirstas kelias Lietuvos Respublikos atsakingoms institucijoms užtikrinti, jog visa komplekso teritorija būtų išsaugota ir perduota ateities kartoms.
45. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena šalis įsipareigoja imtis teisinių priemonių architektūros paveldui apsaugoti; rūpintis paminklų, pastatų grupių ir zonų apsauga pasitelkiant kiekvienai valstybei ar regionui būdingus metodus. Nurodytos konvencijos 12 straipsnyje nustatyta: „Pripažindama, kad visuomenei derėtų suteikti galimybę lankytis saugomuose objektuose, kiekviena Šalis tuo pačiu įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių, kurios padėtų užtikrinti, kad tokio sprendimo pasekmės (ypač bet kokia struktūrinė plėtra) neturės neigiamos įtakos architektūrinei ir istorinei tokių objektų ir jų aplinkos specifikai.“ Pareiškėjo nuomone, Įsakymu patvirtinus Vienuolyno komplekso padalijimą, suformavus istoriškai niekuo nepagrįstas ir iki Specialiojo plano patvirtinimo niekada neegzistavusias valdų ribas, leidus istoriškai niekada nebuvusią urbanizaciją, buvo pažeisti Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 3 ir 12 straipsniai.
46. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitą kultūros paminklų bei vertybių apsauga, o 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Pareiškėjo nuomone, Įsakymu patvirtintu Specialiuoju planu sudarius galimybę suardyti Vizitiečių-Misionierių bažnyčių ir vienuolynų kompleksą, kaip vieną iš Vilniaus istorinio centro nominacinėje paraiškoje įvardytų Vilniaus istorinio centrų, jo kultūrinį kraštovaizdį formuojančios pagrindinės pastatų grupę ir kompleksą pertvarkyti taip, kad būtų galima statyti daugiabučius pastatus, buvo pažeistos anksčiau minėtos Konstitucijos ginamos vertybės.
47. Dėl pareiškėjo nurodomų Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių nuostatų pažymėtina, kad valstybė jas įgyvendina priimdama atitinkamus nacionalinius teisės aktus. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje yra įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra reguliuojami. Svarbu, kad tai darydamas įstatymų leidėjas nepažeistų Konstitucijos principų bei normų (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Pasisakydamas dėl valstybės tarptautinėmis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pažymėjo, kad Europoje bene labiausiai paplitusi vadinamoji paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją).
48. Siekiant apsaugoti nekilnojamąjį kultūros paveldą, buvo priimti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir kiti nacionalinės teisės aktai, inter alia Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo ir Statybos įstatymai, kuriuose detaliai reglamentuojamos Konstitucijoje ir tarptautinėse sutartyse abstrakčiai suformuluotų valstybės prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo priemonės.
49. Konkretūs reikalavimai, aktualūs rengiant ir tvirtinant Specialųjį planą, nustatyti nacionaliniuose teisės aktuose, iš jų – ir teisės aktuose (įstatymuose), kurių nuostatomis pareiškėjas grindžia savo abejones dėl Įsakymo teisėtumo. Kadangi įstatymų normų atitikimo Konstitucijai ar tarptautinėms sutartims, legislatyvinės omisijos įstatymuose klausimai nėra tyrimo norminėje administracinėje byloje dalykas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesuformulavo argumentų, kuriais būtų ne abstrakčiai teigiama, bet aiškiai pagrindžiamas Įsakymo nuostatų prieštaravimas pirmiau nurodytoms Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių nuostatoms, norminės administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo prašymo ištirti Įsakymo atitiktį minėtoms Konstitucijos ar tarptautinių sutarčių nuostatoms yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
50. Keldamas klausimą dėl Įsakymo 1 punkto atitikties Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 11 straipsniui, pareiškėjas išskiria šias nurodyto straipsnio nuostatas:
„1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, kiek leidžia galimybės, Pasaulio paveldo komitetui pateikia jos teritorijoje esančių kultūros ir gamtos paveldo vertybių, tinkamų įrašyti į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, aprašą. Šiame apraše, kuris neturi būti laikomas baigtiniu, pateikiama dokumentacija apie kiekvienos aptariamos vertybės buvimo vietą ir jos reikšmę.
2. Remdamasis pagal šio straipsnio 1 dalį valstybių pateiktais aprašais, Komitetas įsteigia, nuolat atnaujina ir Pasaulio paveldo sąrašo pavadinimu skelbia šios Konvencijos 1 ir 2 straipsniuose apibrėžto kultūros ir gamtos paveldo vertybių, kurios Komiteto pagal jo nustatytus kriterijus laikomos turinčiomis išskirtinę visuotinę vertę, sąrašą. Atnaujintas sąrašas yra išplatinamas ne rečiau kaip vieną kartą per dvejus metus.
<...>
4. Atsižvelgdamas į aplinkybes, Komitetas įsteigia, nuolat atnaujina ir Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašo pavadinimu skelbia į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų vertybių, kurioms išsaugoti būtina imtis svarbiu veiksmu ir dėl kurių prašoma paramos pagal šią Konvenciją, sąrašą. <...> Į šį sąrašą gali būti įrašytos tik tos kultūros ir gamtos paveldo vertybės, kurioms yra iškilę tokie rimti ir konkretūs pavojai, kaip gresiantis išnykimas dėl sparčiai blogėjančios būklės, didelio masto viešųjų ar privačių projektų arba sparčios miestų ar turizmo plėtros projektų; naikinimas pasikeitus žemės naudojimo paskirčiai ar jos savininkui <...>.
51. Pareiškėjo nuomone, šių nuostatų pažeidimas pasireiškia tuo, kad apie savininko pasikeitimus, žemės sklypo paskirties pakeitimus nebuvo informuotas Pasaulio paveldo komitetas, ir tai sukėlė realią grėsmę vertybės – visos apimties Ansamblio teritorijos integralumo pažeidimui. Specialiojo plano pagrindu vientisa valstybės saugomos nacionalinio reikšmingumo vertybės – Ansamblio – teritorija padalijama į dviejų skirtingų vertybių ir skirtingo apsaugos lygmens teritorijas.
52. Pasisakant dėl šių argumentų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo akcentuojamos Pasaulio paveldo konvencijos 11 straipsnio nuostatos nustato šios konvencijos šalims pareigą Pasaulio paveldo komitetui pateikti jos teritorijoje esančių kultūros ir gamtos paveldo vertybių, tinkamų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, aprašą. Daugiau Pasaulio paveldo konvencijos šalių pareigų pareiškėjo cituojamose nuostatose nenurodyta. Taip pat pareiškėjas nenurodo argumentų, pagrindžiančių, kad nurodytos nuostatos įpareigoja pranešti apie Vilniaus istoriniame centre, įtrauktame į Pasaulio paveldo sąrašą, esančių bet kurių pastatų savininkų pasikeitimą arba apie kiekvieno sklypo žemės paskirties pasikeitimo atvejį; neatskleista, ar konkrečiu atveju egzistavo pakankamas pagrindas įvykusius pasikeitimus vertinti kaip Vilniaus istoriniam centrui iškilusius rimtus ir konkrečius pavojus, kaip kad gresiantis išnykimas ar naikinimas, turint omenyje jau anksčiau buvusį dalies Ansamblio teritorijos užstatymą ligoninės statiniais. Pareiškėjui nesuformulavus aiškių Įsakymo 1 punkto atitikties Pasaulio paveldo konvencijos 11 straipsniui tyrimo ribų, ši norminės administracinės bylos dalis yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
Dėl likusių pareiškėjo P. Gražulio pareiškimo 1.1 punkto argumentų
53. Pareiškėjo teigimu, kultūros ministro įsakymu sumažinus Ansamblio 21 803 kv. m teritoriją, nustatytą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. lapkričio 5 d. akte Nr. KPD-AV-380 (iki šiol Kultūros vertybių registre nurodoma nepakitusi), buvo pažeistas NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies 2 punktas, pagal kurį kultūros vertybės teritorijų ribų tikslinimas yra išimtinė Vertinimo tarybų kompetencija, t. y. kultūros ministras neturi įgaliojimų keisti Vertinimo tarybos nustatytas vertybės teritorijos ribas. Pažymėtina, kad NKPAĮ 8 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamo kultūros paveldo apskaitą, 9 dalies 2 punktas nustato, kad Kultūros vertybių registre ir pagal jo duomenis sudarytame nekilnojamosios kultūros vertybės pase (registro duomenų išraše) įrašomos kiekvienos registruojamos vertybės vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos, t. y. nustato duomenų įrašymą Kultūros vertybių registre, bet nereglamentuoja su kultūros paveldo objekto teritorijos nustatymu susijusių klausimų. Kadangi pareiškėjo nurodomoje teisės normoje nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant, ši norminės administracinės bylos dalis nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
54. Pareiškėjo nuomone, Specialiuoju planu sudarius prielaidas suformuoti du žemės sklypus – Ansamblio ir Prieglaudos pastato teritorijas – bei daliai Ansamblio saugotinų statinių (tvorai) likus Prieglaudos pastato teritorijos sklype, pažeista Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama.
55. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos nereglamentuoja santykių, susijusių su kultūros paveldo objektų teritorijos formavimu (nustatymu), o tik įtvirtina kultūros paveldo objektams jau nustatytų jų teritorijų teisinį statusą (apsaugą). Nurodytų teritorijų nustatymo klausimus reglamentuoja kitos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, įskaitant 11 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią, kad „kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, vertinimo tarybos nustatytos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą.“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 46 p.). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nurodytų paveldo objektų teritorijų nustatymą reglamentuojančių norminių aktų nuostatų nenurodo ir neaptaria. Taigi pareiškėjo nurodomose Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatose nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytą ir dėl kurio atitikties prašo ištirti minėtus Specialiojo plano sprendinius. Nesant tyrimo dalyko, norminės administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo prašymo ištirti Specialiojo plano sprendinių atitiktį Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
56. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinti apsaugos tikslai, kuriais vadovaujantis nustatomas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas, 2 punkte numatytas viešojo pažinimo ir naudojimo tikslas – sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis. Pareiškėjo P. Gražulio teigimu, būtent Vienuolyno sodas, kurį Specialiuoju planu sudarytos sąlygos užstatyti, užtikrina vienuolyno prieinamumą ir apžiūrimumą. Kadangi daugiabučių gyvenamųjų namų statybos vykdomos ne tik kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio – teritorijoje, bet ir viešajam pažinimui bei naudojimui saugomo kultūros paveldo objekto teritorijoje, Specialiuoju planu sudarius sąlygas vykdyti daugiabučių namų statybas, buvo pažeistos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, draudžiančios viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto teritorijoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį, o to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma, kuri, pareiškėjo nuomone, dėl Specialiojo plano sprendinių buvo suardyta.
57. Tokie pareiškėjo P. Gražulio teiginiai, o taip pat – savo turiniu iš esmės analogiški pareiškėjo N. Puteikio teiginiai, nurodyti Nutarties 2.7 punkte, kuriais prašoma ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 1 punkto, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, atitiktį NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoms, vertintini kaip abstraktūs, dėl ko ši norminės administracinės bylos dalis taip pat yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.): Vienuolyno sodo buvusioje vietoje nebėra jau ilgą laiką, o pareiškėjų nurodomas neigiamas poveikis Vienuolyno autentiškumui ir integralumui atsirado jau sovietiniame laikotarpyje – 1976 m. sodo vietoje pastačius ligoninės statinius. Pateiktuose pareiškimuose neanalizuojama, kokią įtaką, lyginant su buvusiu užstatymu, daro Specialiojo plano sprendiniai, o juo labiau – kokie Specialiojo plano sprendiniai, kuriais, pažymėtina, nėra detalizuojami galimų statinių projektų techniniai ir architektūriniai sprendimai (aukštis, plotas, estetika ir pan.), suponuoja Vienuolyno ansamblio nustelbimą apimtimi ar išraiška, trukdymą juos apžvelgti.
58. Iš byloje pateiktos ikonografinės, kartografinės ir kitos medžiagos, kurios dalį pateikė ir pareiškėjai, galima spręsti, kad Specialiuoju planu suplanuota teritorija apėmė tik dalį buvusios sodo vietos. Specialiojo plano sprendiniais nėra sudaromos sąlygos sužaloti ar sunaikinti vertingąją savybę – „buvusią sodo vietą“, juo labiau kad šios vietos dalis („buvusi sodo vieta)“, dėl kurios planavimo teisėtumo ir keliami klausimai nagrinėjamoje byloje, jau iki Specialiojo plano patvirtinimo buvo užstatyta buvusios ligoninės statiniais. Specialiojo plano sprendiniuose (Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato teritorija) numatytas buvusio vienuolyno sodo įvaizdžio atgaivinimas (Reikalavimai teritorijos ir želdinių tvarkymui), o 4.2.4 punkte nustatyta, kad planuojamoje teritorijoje želdiniai papildomi, pratęsiant gretimybėje esančio Misionierių sodo želdinius, siekiant vizualinio ryšio su šlaite esančiu sodu.
59. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 konstatuota, jog vien faktinė aplinkybė, kad buvusio sodo vietos dalis pateko į Prieglaudos pastato teritoriją, savaime niekaip nereiškia, kad yra naikinama vertingoji savybė NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos („Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes”) prasme.
60. Dėl pareiškėjo P. Gražulio argumento, kad apie savininko pasikeitimus, žemės sklypo paskirties pakeitimus nebuvo informuotas Pasaulio paveldo komitetas, pažeidžiant Pasaulio paveldo konvencijos 11 straipsnio nuostatas, papildomai pažymėtina, kad Kultūros ministerija 2017 m. birželio 29 d. raštu Nr. S2-1733 informavo UNESCO Pasaulio paveldo centrą apie patvirtintą Specialųjį planą ir Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio aplinkoje suplanuotus buvusios ligoninės konversijos darbus ir paprašė skubaus ekspertinio UNESCO Pasaulio paveldo centro šių darbų įvertinimo. Šio prašymo pagrindu UNESCO Pasaulio paveldo centro ir ICOMOS patariamoji misija 2017 m. lapkričio mėnesį, įvertinusi Specialųjį planą ir gyvenamųjų namų komplekso projektą „Misionierių sodai“, analizuodama susidariusios situacijos ištakas, savo išvadose, be kita ko, pažymėjo, kad ligoninės uždarymas 2007 metais buvo pirmoji galimybė po objekto (Vilniaus istorinio centro) įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą imtis svarbių veiksmų – vykdyti tyrimus ir vėliau jais remtis strategiškai mąstant ir viešai diskutuojant, kaip ateityje geriausia tvarkyti vienuolyno ansamblį ir jo istorinius sodus kaip visumą. Taip butų atsiradusios prielaidos diskusijai, kurios dalyviai yra pasidaliję į priešingas stovyklas, apie sodų išsaugojimą. Tačiau prieš dešimtmetį didžiausias miesto rūpestis buvo lėšų trūkumas. <...> Pragmatiškumo strategija yra tinkama valdyti „didelės apimties istorinį vienetą“ valdyti, nors, žinoma, tai – ne vienintelis būdas. Tad, atliekant bet kokią intervenciją, būtina atsižvelgti į istorinį „didelio vieneto“ vientisumą. Atkuriant ankstesnįjį laikotarpį kyla akivaizdžių suderinamumo problemų, pavyzdžiui, tarp bastėjos ir prieglaudos, ir sunkumų viso miesto atžvilgiu. Išskyrus teritoriją į rytus nuo rūmų / vienuolyno, žemė buvo naudojama vaisiniams daržams, vaisiniams sodams ir nedideliems dirbamiems laukams. Vargu, ar būtų protinga tokį ūkį atkurti ar plėtoti šiandien. <...>. Buvusios ligoninės teritorijoje apie XVII a. buvo žemės sklypai, vėliau šioje sodo dalyje pastatyti nedideli pagalbiniai statiniai. Ligoninės pastatų pakeitimas labiau istorinę miesto morfologiją atitinkančiais fasadiniais pastatais atspindėtų šios teritorijos plėtrą, kurios ir galima buvo tikėtis, kaip vaizduojama 1848 metų litografijoje.
Dėl pareiškėjo P. Gražulio pareiškimo 1.4 punkto argumentų
61. Pareiškimo 1.4 punktu pareiškėjas P. Gražulis prašo ištirti, ar Įsakymas, tiek, kiek patvirtino Specialiojo plano pagrindinį sprendinį, kuriuo bendra Vienuolyno statinių ansamblio teritorija padalijama į du sklypus, ir šis Specialiojo plano sprendinys dėl savo neatitikimo istorinių šaltinių duomenims (istoriniams faktams) ir jų pagrindu nustatytoms Misionierių ansamblio (unikalus kodas 761) vertingosioms savybėms, neprieštarauja Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c, d punktams, Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairių 215 punktui, ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 22 ir 28 dalims, 8 straipsnio 3 daliai, 18 straipsnio 1 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d.).
62. Pagal Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c ir d punktus, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, siekdama užtikrinti, kad būtų imamasi veiksmingų ir aktyvių priemonių jos teritorijoje esančiam kultūros ir gamtos paveldui apsaugoti, išsaugoti ir pristatyti, kiek įmanoma ir kaip tinkama kiekvienai valstybei, stengiasi: plėtoti mokslines ir technines studijas bei tyrimus ir parengti tokius veiklos metodus, kurie leistų valstybei pašalinti jos kultūros ar gamtos paveldui iškilusias grėsmes; imtis atitinkamų teisinių, mokslinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių, reikalingų šiam paveldui nustatyti, apsaugoti, išsaugoti, pristatyti ir atgaivinti.
63. Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairių 215, kurios, pažymėtina, nėra priskirtinos teisės aktams, numatytiems ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, punkte nustatyta „Komitetas, siekdamas sėkmingo Konvencijos įgyvendinimo, plėtoja ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje. Šalys taip pat yra skatinamos skirti išteklių moksliniams tyrimams atlikti, nes žinios ir išmanymas yra lemiantys veiksniai nustatant pasaulio paveldo vertybes, jas valdant ir atliekant jų stebėseną“.
64. NKPAĮ 2 straipsnio, kuriame apibrėžtos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 5 dalyje nurodyta, kad atkūrimas – neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 22 dalį, nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas – išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas. NKPAĮ 2 straipsnio 28 dalyje nurodyta, kad pritaikymas – kultūros paveldo objekto ar jo sudedamųjų dalių pertvarkymas naudoti, suderinant valdytojo ir visuomenės poreikius, minimaliai keičiant vertingąsias savybes ir sudarant galimybes atkurti būklę, buvusią iki šių pakeitimų, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
65. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus; remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas.
66. NKPAĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas.
67. Pareiškėjo nuomone, Specialiojo plano sprendinius grindžiantys duomenys prieštaravo istorinių šaltinių duomenims apie Ansamblio tikrąją raidą. Grįsdamas šį teiginį, pareiškėjas pateikė nuorodas į ikonografinius, kartografinius ir rašytinius šaltinius. Tačiau kartu pareiškėjas neginčija fakto, kad rengiant Specialųjį planą buvo atlikta planuojamos teritorijos istorinės raidos analizė ir teritorijos miesto vaizdinė analizė, kurių išvados pateiktos Specialiojo plano Aiškinamajame rašte. Specialiojo plano sprendiniuose taip pat yra nurodyta, kad prieš vykdant tvarkybos ir statybos darbus būtini išsamūs archeologiniai tyrimai, atkuriamų pastatų aukštis nustatomas pagal tyrimų duomenis, teritorijos išplanavimas bei reljefas gali būti keičiami parengus tyrimais pagrįstus projektus, aprobuotus už kultūros paveldo apsaugą atsakingų institucijų. Kadangi tokie pareiškėjo argumentai grindžiami tik savo nuožiūra pateiktų duomenų subjektyviu vertinimu ir iš to kylančiu atliktų tyrimų rezultatų neigimu, jie (tokie argumentai) nėra pakankami pagrįsti ginčijamo teisės akto prieštaravimą aukštesnės teisinės galios aktui, todėl ši norminės administracinės bylos dalis taip pat yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
Dėl kultūros ministro įgaliojimų kultūros paminklą paskelbti valstybės saugomu
68. Pareiškėjas N. Puteikis savo prašymais, išdėstytais Nutarties 2.1-2.3 punktuose, prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1 punkto 1.4 papunktis, kurio trečioje eilutėje kodu U1 pažymėta nekilnojamoji vertybė (kultūros paminklas Vilniaus senamiestis) paskelbta saugoma, neprieštarauja: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ daliai (priedo eilės Nr. 906), kuriuo Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2005 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 10 straipsnio 4 daliai, kurioje buvo nustatyta, kad kultūros ministras kultūros paveldo objektus, o ne kultūros paminklus, skelbia valstybės saugomais; Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (2004 m. lapkričio 11 įstatymo Nr. IX-2559 redakcija) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktui, kuriuo ministrai įpareigojami užtikrinti Vyriausybės nutarimų vykdymą.
69. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 kultūros paminklas Vilniaus senamiestis buvo paskelbtas saugomu, taip nustatant jam žemesnį paveldosaugos statusą, sudarė sąlygas KPD direktoriui Vilniaus senamiesčio teritorijos dalis įvardyti valstybės saugomomis ir tuo pagrindu inicijuoti Vienuolyno ansamblio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento parengimą. Kultūros ministras įstatymu nėra įgaliotas kultūros paminklus skelbti valstybės saugomais, todėl paskelbęs kultūros paminklą valstybės saugomu, veikė ultra vires.
70. Dėl pareiškėjo prašymo šiuo aspektu, visų pirma pažymėtina, kad Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“, kuriuo Vilniaus senamiestis buvo paskelbtas kultūros paminklu, ir kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ priėmimo metu galiojo skirtingos NKPAĮ redakcijos, kurios nevienodai reglamentavo nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos klausimus. Buvo vartojamos skirtingos sąvokos: pavyzdžiui, 1998 m. gegužės 19 d. galiojusios redakcijos NKPAĮ (1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-733 redakcija) nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžiamos kaip kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės statiniai, jų priklausiniai bei kompleksai, ansambliai ir vietovės, įregistruoti šio įstatymo nustatyta tvarka, kurios dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turi specialų, jų vertę atitinkantį, šio įstatymo nustatytą valstybinės apsaugos režimą (NKPAĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.), ir kurios gali būti skirstomos į nekilnojamosios kultūros vertybes (NKPAĮ 3 str. 2 ir 3 d., 9 str.) ir į kultūros paminklus – reikšmingiausias nekilnojamosios kultūros vertybes, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas kultūros paminklais (NKPAĮ 1 str. 4 d., 10 str.). Tuo metu galiojusioje šio įstatymo redakcijoje nenaudota sąvoka „saugomas objektas“, nenustatyta kultūros paveldo objekto paskelbimo saugomu tvarka.
71. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojusioje NKPAĮ redakcijoje (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nekilnojamoji kultūros vertybė apibrėžta kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (NKPAĮ 2 str. 21 d.); nustatyta kultūros paveldo objektų (pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti), saugomo objekto (kultūros paveldo objekto (statinio), šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbto saugomu ar kultūros paminklu), sąvoka (NKPAĮ 2 str. 14 d., 31 d.); nustatyta kultūros paveldo objektų skelbimo saugomais tvarka, pagal kurią kultūros paveldo objektus saugomais valstybės skelbia kultūros ministras, o Vyriausybė kultūros ministro teikimu, pritarus Valstybinei paveldo komisijai, nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektus skelbia kultūros paminklais (NKPAĮ 10 str. 4 d., 5 d.); nustatyta, kad teisės akte, kuris kultūros paveldo objektą skelbia saugomu, nurodomas apsaugos tikslas ar tikslai, reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys, patvirtinamos teritorijos ir apsaugos zonos ribos (NKPAĮ 10 str. 6 d.).
72. Iš šių NKPAĮ nuostatų, galiojusių kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 priėmimo metu, galima daryti išvadą, kad kultūros paveldo objektas, paskelbtas kultūros paminklu, jau patenka į saugomo objekto apibrėžtį, o kultūros paminklo paskelbimas valstybės saugomu nepanaikino nei kultūros paminklo statuso, nei sumažino reikalavimus, keliamus tokio saugomo objekto (kultūros paminklo) tvarkybai ir naudojimui: kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1 punkto 1.4 papunkčiu nekilnojamojo kultūros vertybė – Vilniaus senamiestis – buvo pripažintas valstybės saugomu ir nustatyti šios vertybės apsaugos tikslai – viešajam pažinimui ir naudojimui. Dėl to Vilniaus senamiesčiui, kaip valstybės saugomam kultūros paveldo objektui, imtos taikyti NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, numačiusios, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų juos apžvelgti; naikinti ar žaloti paminklines lentas, nekilnojamosios kultūros vertybės informacinius stendus arba kultūros paveldo objekto ar vietovės teritorijos riboženklius. Taigi šių įstatymo nuostatų pagrindu Vilniaus senamiesčio paskelbimas valstybės saugomu suteikė šiam kultūros paminklui papildomą teisinę apsaugą, nustatytą NKPAĮ 19 straipsnyje, dėl ko tokių kultūros paminklo pripažinimo valstybės saugomu padarinių nėra pagrindo vertinti kaip žemesnio paveldosaugos lygmens nustatymo. Pažymėtina, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo ne tik Vilniaus senamiestis, bet ir kitos nekilnojamosios kultūros vertybės, iki 2005 m. balandžio 19 d. Vyriausybės paskelbtos kultūros paminklais (Vilniaus rotušė, namas, vadinamas Signatarų namais, ir kt.), kultūros ministro buvo paskelbtos valstybės saugomomis.
73. Pažymėtina ir tai, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2452, 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos.
74. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo 1 punkto 1.4 papunktis apimtimi, kuria nekilnojamojo kultūros vertybė – Vilniaus senamiestis (U1) – pripažinta saugoma (ir nustatytas šios vertybės apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui), neprieštarauja Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ daliai, kuria Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2005 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 10 straipsnio 4 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktui, kuriuo ministrai įpareigojami užtikrinti įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą, nuostatoms.
Dėl kitų klausimų
75. Dėl Kultūros ministerijos atsiliepimuose į prašymus pateikto prašymo taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) nustatytą naikinamąjį terminą („Visuomenės (viešąjį) interesą ginantiems subjektams senaties terminas pareikšti reikalavimus dėl patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų, jų sprendinių ar juos patvirtinančių administracinių aktų ginčijimo yra 20 darbo dienų nuo statybą leidžiančio dokumento išdavimo dienos pagal siekiamą ginčyti teritorijų planavimo dokumentą, tačiau ne vėliau kaip 2 metai nuo patvirtinto teritorijų planavimo dokumento įsigaliojimo. Šioje dalyje numatytas 2 metų senaties terminas yra naikinamasis.“), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Seimo nariai, pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį turintys teisę teikti abstrakčius pareiškimus ištirti norminių administracinių aktų, iš jų – ir norminiams administraciniams aktams priskiriamų administracinių sprendimų dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, nėra priskirtini „visuomenės (viešąjį) interesą ginantiems subjektams“ Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalies prasme, todėl nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalis (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) netaikytina.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1 punkto 1.4 papunkčio dalis, kurioje kodu U1 pažymėta nekilnojamoji vertybė (kultūros paminklas Vilniaus senamiestis) paskelbta saugoma, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ daliai (priedo eilės Nr. 906), kuriuo Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2005 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 10 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktui.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 1 punktas ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos kultūros ministras patvirtino Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ribų planą ir paveldotvarkos projektą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) 7 daliai.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 3.14 papunkčiui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1387 redakcija), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 27 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio (2014 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XII-903 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktams.
Likusią norminės administracinės bylos dalį nutraukti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Dirvonas
Gintaras Kryževičius
Arūnas Sutkevičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė