LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS
DEKRETAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 5, 6, 10, 12, 14, 15, 16, 19, 20, 21, 24 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 18 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2019 m. liepos 23 d. Nr. 1K-15
Vilnius
1 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi,
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. liepos 9 d. priimtą ir Respublikos Prezidentui pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 5, 6, 10, 12, 14, 15, 16, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą Nr. XIII-2281 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai); valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai); visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. spalio 5 d. nutarimai).
2. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada, 2018 m. kovo 2 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).
3. Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. Aiškindamas šią ir kitas su ja susijusias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad reguliuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką. Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjui pasirinkus valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, jam pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, kyla pareiga nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių partijų finansavimo šaltiniu, reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms partijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (inter alia terminus), taip siekiant užtikrinti, be kita ko, šio proceso skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti galimybių valstybės institucijoms, įgaliotoms paskirstyti valstybės biudžeto lėšas, piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.
4. Šiame kontekste pažymėtina, kad politinių partijų finansavimo šaltiniai yra nustatyti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatyme. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalį politinės partijos finansavimo šaltiniai yra tik politinės partijos nario mokesčiai (1 punktas), valstybės biudžeto asignavimai (2 punktas), lėšos, politinės partijos gautos iš šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos kitos jos veiklos (3 punktas), Lietuvos Respublikoje registruotų bankų arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruotų bankų padalinių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, paskolos politinei partijai (4 punktas), palūkanos už banko sąskaitoje esančias lėšas (5 punktas), nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis (6 punktas), politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos turinčių teisę aukoti fizinių asmenų aukos šios politinės partijos politinei kampanijai finansuoti (7 punktas). Taigi Politinių partijų įstatyme įtvirtintas baigtinis politinių partijų finansavimo šaltinių sąrašas. Pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nėra numatyta galimybės netiesiogiai finansuoti politines partijas suteikiant joms panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamą valstybės ir savivaldybių turtą.
5. Tuo tarpu Įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu pakeistame ir nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6 punkte sudaromos prielaidos valstybės ir savivaldybių turtą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis politinėms partijoms. Šiame kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu įtvirtintus politinių partijų finansavimo šaltinius, nėra prielaidų teigti, kad egzistuoja konstituciškai pagrįstas, pakankamas pagrindas teisiniu reguliavimu įtvirtinti įstatyme nustatytų finansavimo šaltinių atžvilgiu papildomą netiesioginį politinių partijų finansavimo iš valstybei ir savivaldybėms priklausančio turto šaltinį – perduoti joms panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamą valstybės ir savivaldybių turtą.
6. Pabrėžtina, kad šis Įstatymu nustatytas papildomas politinių partijų netiesioginio finansavimo šaltinis sudaro prielaidas neskaidriam ir neobjektyviam finansavimui. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2018 m. sausio 24 d. valstybinio audito ataskaitoje „Valstybės nekilnojamojo turto valdymas“ Nr. VA-2018-P-60-8-1, be kita ko, konstatavo, kad Seimo ir Vyriausybės, įgyvendinančių valstybės nekilnojamojo turto savininko funkcijas, priimti sprendimai dėl šio turto valdymo ne visada orientuoti į didžiausios naudos visuomenei užtikrinimą, dalies Vyriausybės sprendimų dėl valstybės nekilnojamojo turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tikslingumas kelia abejonių. Šiame kontekste paminėtina, kad politinėms partijoms perduodant laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės ir savivaldybių nekilnojamąjį turtą panaudos pagrindais, nebūtų užtikrintas politinių partijų finansavimas tik iš įstatyme nustatytų šaltinių, valstybės ir savivaldybių turto perdavimas neatlygintinai naudotis partijoms gali lemti jų finansavimo neskaidrumą.
7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo nuostata, įtvirtinanti papildomą netiesioginį politinių partijų finansavimo šaltinį, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui bei racionalaus valstybės turto tvarkymo imperatyvui, taip pat yra nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais politinių partijų finansavimo reikalavimais.
8. Pažymėtina, kad 2019 m. liepos 22 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo Nr, I-1093 10 straipsnio pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ grąžintas Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo Nr. I-1093 10 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatyta, kad Prekybos, pramonės ir amatų rūmai panaudos sutarties pagrindu gali naudotis valstybės ir savivaldybių turtu, reikalingu valstybės deleguotoms funkcijoms atlikti. Kadangi Įstatymo 5 straipsnyje keičiamame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kalbant apie kitus subjektus, kuriems gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės ir savivaldybių turtu, daroma nuoroda į Lietuvos Respublikos prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymą, šis teisinis reguliavimas neatsiejamai susijęs su teisiniu reguliavimu, kurio siūloma atsisakyti Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-14. Todėl atitinkamai siūlytina atsisakyti ir Įstatyme nustatyto minėto teisinio reguliavimo, t. y. atitinkamai išbraukti nuorodą į Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymą iš Įstatymo 5 straipsnyje keičiamo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 7 punkto (atlikus kitus Respublikos Prezidento dekrete Nr. 1K-15 siūlomus pakeitimus – iš minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6 punkto).
2 straipsnis.
S i ū l a u pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 5, 6, 10, 12, 14, 15, 16, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą Nr. XIII-2281 5 straipsnį ir išdėstyti jį taip:
„5 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda
1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šiems subjektams:
2) viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais;
6) kitiems subjektams, jeigu tokio perdavimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Lietuvos oro uostų valdomų oro uostų koncesijos įstatyme, tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose.
2. Valstybės ir savivaldybių turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis gali būti perduodamas asociacijoms ir labdaros ir paramos fondams, kurių pagrindinis veiklos tikslas yra bent vienas iš šių tikslų:
3) užtikrinti neįgaliųjų ar kitų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupių (prekybos žmonėmis aukų, asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, bei kitoms socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupėms priklausančių asmenų) ir užsieniečių socialinę integraciją;
4) teikti pagalbą ir (arba) socialines paslaugas asmenims, dėl amžiaus, neįgalumo ar kitų socialinių problemų negalintiems pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ar patiriantiems skurdą ir socialinę atskirtį;
5) teikti pagalbą, sietiną su pacientų teisių gynimu, organizuoti ir teikti ligų prevencijos paslaugas;
6) teikti pagalbą, sietiną su užimtumo arba socialinės integracijos per vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą ir kultūrinę veiklą skatinimu;
7) tenkinti gyvenamosios vietovės bendruomenės viešuosius poreikius. Šį veiklos tikslą įgyvendinančiai asociacijai panaudos pagrindais gali būti perduotas tik savivaldybės turtas;
3. Valstybės ir savivaldybių turtas šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis, jeigu:
1) panaudos subjektas pagrindžia, kad prašomas panaudos pagrindais suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai (jeigu subjektas yra asociacija ar labdaros ir paramos fondas, – šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams), dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka šio subjekto steigimo dokumentuose nustatytus veiklos sritis ir tikslus;
4. Sprendimą dėl valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima Vyriausybė arba jos įgalioti turto valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas šio straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduotas panaudos teise ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Sprendime turi būti nurodytas panaudos sutarties terminas ir turto panaudojimo paskirtis, taip pat gali būti nurodytos kitos panaudos sąlygos. Šios sąlygos privalo būti įrašytos į panaudos sutartį. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį su panaudos subjektais sudaro valstybės ar savivaldybės turto valdytojas.
5. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartyje turi būti nustatyta pagal panaudos sutartį perduodamo turto naudojimo paskirtis, panaudos gavėjo pareiga savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą, kito ilgalaikio materialiojo turto remontą, apmokėti visas turto išlaikymo išlaidas ir kitos Civiliniame kodekse nustatytos panaudos sąlygos. Panaudos davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos davėjas gali nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo įsipareigojimų savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą arba kito ilgalaikio materialiojo turto remontą. Panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už turto pagerinimą neatlyginama.
3 straipsnis.