LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS IŠSAUGOJIMO
2015–2020 METŲ VEIKSMŲ PLANO PATVIRTINIMO
2015 m. sausio9 d. Nr. D1-12
Vilnius
Vadovaudamasis Strateginio planavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 „Dėl Strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“, 22¹ punktu, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių patvirtinimo“, 277 prioritetinę priemonę, taip pat atsižvelgdamas į Europos kraštovaizdžio konvencijos 5 straipsnio b ir d dalis, Biologinės įvairovės konvencijos 6 straipsnį, Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategiją iki 2020 m.:
1. T v i r t i n u Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015–2020 metų veiksmų planą (pridedama).
2. R e k o m e n d u o j u savivaldybėms pagal kompetenciją dalyvauti įgyvendinant Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015–2020 m. veiksmų plano 2 priede nurodytas priemones ir numatyti lėšas jų įgyvendinimui.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
aplinkos ministro
2015 m. sausio 9 d. Nr. D1-12
KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS IŠSAUGOJIMO
2015−2020 METŲ VEIKSMŲ PLANAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015−2020 metų veiksmų plano (toliau – Planas) paskirtis – sudaryti sąlygas ilgalaikės kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės politikos, kuri paremta šalies tradicijomis, Europos Sąjungos teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų reikalavimais, įgyvendinimui ir nustatyti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, planavimo, naudojimo, tvarkymo tikslus, uždavinius ir priemones iki 2020 metų.
2. Plane vartojamos sąvokos:
2.1. Žalioji infrastruktūra – erdvinių ir kokybinių priemonių, techninių sprendimų visuma, skirta vietovės ekologinei būklei gerinti.
2.2. Pasienio teritorijų prieigų kraštovaizdis – iš pasienio kontrolės punktų, pasienio ruožų ar nuo pasienio savivaldybių krašto kelių, kuriais vyksta tranzitinio ir turistinio transporto priemonių eismas, ruožų, nutolusių nuo pasienio punktų ne toliau kaip 10 kilometrų, matomas ir suvokiamas teritorijos erdvinis vaizdas.
3. Kitos Plane vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose.
4. Plane numatyti strateginiai ir kiti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo tikslai ir uždaviniai, saugomoms teritorijoms skirti tikslai ir uždaviniai. Tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai ir jų siekiamos reikšmės pateiktos Plano 1 priede. Veiksmų plano tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemonės pateiktos Plano 2 priede.
5. Plano priemonės prisidės prie 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“, Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 „Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo“ tikslų ir uždavinių įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių įgyvendinimo“, Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos 2013–2020 metų tikslų ir uždavinių įgyvendinimo tarpinstitucinio veiklos plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 366 „Dėl Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“ priemonių įgyvendinimo.
6. Planas parengtas įvertinus LR aplinkos apsaugos įstatymo, LR saugomų teritorijų įstatymo, LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų įstatymo, LR laukinės augalijos įstatymo, LR laukinės gyvūnijos įstatymo, LR augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymo, LR genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo, Lietuvos Respublikos bendrojo plano, patvirtinto LR Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos bendrojo plano“ sprendinius, LR kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“, LR kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir kitų nacionalinių teisės aktų nuostatas. Atsižvelgta į Europos Sąjungos (toliau – ES) ir tarptautinius teisės aktus ir dokumentus. Taip pat vadovautasi Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo studija (2006 m.), nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano esamo būklės analize, Aplinkos apsaugos agentūros leidiniu „Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida“ (2013 m.), Aplinkos ministerijos specialistų atlikta Lietuvos kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės esamos būklės analize, kitų ataskaitų ir studijų duomenimis.
7. Prie Plano tikslų ir uždavinių įgyvendinimo (ypač „Natura 2000“ tinklo teritorijose) prisideda agrarinės aplinkosaugos programos, žuvininkystės sektoriaus programos, Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 20012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 „Dėl Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos patvirtinimo“.
II SKYRIUS
KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS IŠSAUGOJIMO
TIKSLAI, UŽDAVINIAI
PIRMASIS SKIRSNIS
KRAŠTOVAIZDŽIO APSAUGA, PLANAVIMAS, TVARKYMAS IR NAUDOJIMAS
8. Kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo, naudojimo strateginis tikslas – išsaugoti įvairaus teritorinio lygmens kraštovaizdžio arealus ir jų ekologinį potencialą, užtikrinant tinkamą jų planavimą, tvarkymą, naudojimą ir darnų vystymąsi.
9. Kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo, naudojimo strateginiam tikslui įgyvendinti nustatyti 2 kraštovaizdžio apsaugos tikslai, kurie išdėstyti Plano 9.1, 9.3 papunkčiuose.
9.1. Pirmasis kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo, naudojimo tikslas – užtikrinti kryptingą ir darnų kraštovaizdžio formavimą.
Vienas kertinių kraštovaizdžio srities teisės aktų yra Europos kraštovaizdžio konvencija, kurioje pabrėžiama, kad kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimui didelę reikšmę turi kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, tvarkymo, planavimo nuostatų integravimas į aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, žemės ūkio, socialinę ir kitas politikos sritis, galinčias daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį kraštovaizdžiui, nes tai leidžia užtikrinti, kad kraštovaizdžio klausimai nebūtų priskiriami siaurai viešojo administravimo sričiai, būtų labiau atsižvelgiama į kraštovaizdžio tikslus priimant įvairius sprendimus kituose sektoriuose. Lietuvos kraštovaizdžio politikoje pripažįstama, kad nacionalinės teisinės sistemos stiprinimas kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, tvarkymo, planavimo srityje – neatsiejama nacionalinės kraštovaizdžio politikos ir Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo dalis. Tačiau šių dokumentų nuostatos neperkeltos į nacionalinius įstatymus, todėl sudėtinga užtikrinti kryptingą nacionalinės kraštovaizdžio politikos formavimą ir jos nuostatų integravimą į kitus sektorius.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, skirtas nacionalinei kraštovaizdžio politikai formuoti. Jį įgyvendinant patvirtintos Kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonės, kurių įgyvendinimas iki 2014 m. davė reikšmingų rezultatų integruojant kraštovaizdžio tvarkymo, planavimo, naudojimo nuostatas į kitų sričių politikas. Šis priemonių planas galioja iki 2020 m., todėl 2014–2020 laikotarpiu svarbu numatyti veiksmus, kurie užtikrintų nuoseklų kraštovaizdžio politikos formavimą ir įgyvendinimą 2020–2035 m. laikotarpiu.
2012 m. įgyvendinant 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos prioritetus biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo srityje, pradėtas rengti Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio tvarkymo planas. Tai dokumentas, kuriame bus pateiktos Lietuvos Respublikos teritorijos kraštovaizdžio naudojimo ir apsaugos koncepcijos principinės nuostatos, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonos pagal svarbiausius teritorijos vystymo prioritetus, urbanistinio ir gamtinio karkaso plėtojimo interesus, nustatyti tiksliniai formuojamo kraštovaizdžio bendrosios teritorinės struktūros optimalumo (kokybės) rodikliai; numatytos priemones ir apribojimai, užtikrinantys kraštovaizdžio bendrąją ekologinę pusiausvyrą, gamtinio karkaso formavimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą. Šio plano sprendinių įgyvendinimas padės tobulinti, atkurti ir kurti kokybiškesnį kraštovaizdį, sudarys prielaidas integruoti Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos nuostatas į kitų ūkio šakų strategines programas ir planus, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir priimti ūkinės veiklos galimybių kraštovaizdžio požiūriu kompetentingus sprendimus.
Kraštovaizdžio politikos įgyvendinimui ir jos integracijai į kitas sritis didelę įtaką daro vietinio lygmens sprendimai. Įvertinus 2012, 2013 m. savivaldybių pateiktą informaciją apie kraštovaizdžio politikos priemonių įgyvendinimą matyti, kad savivaldybės silpnai suvokia sisteminio požiūrio į kraštovaizdžio apsaugą ir tvarkymą naudą, vykdydamos veiksmus kraštovaizdžio srityje mažai vadovaujasi Europos kraštovaizdžio konvencijos ir Lietuvos kraštovaizdžio politikos nuostatomis. Savivaldybės lygmens bendrieji planai, strateginiai dokumentai dažnai nepateikia aiškios vizijos kuria linkme vystyti kraštovaizdį, juose nenumatyta kurioms kraštovaizdžio ypatybėms, charakteristikoms, elementams turėtų būti taikomos apsaugos, tvarkymo priemonės, kokie jų vystymo tikslai, metodai, nesuformuluotos nuostatos dėl visuomenės įtraukimo į kraštovaizdžio politikos formavimo procesą. Geriau koordinuoti savivaldybių veiksmus kraštovaizdžio srityje padėtų vietinio lygmens kraštovaizdžio politikos įteisinimas. Tai sudarytų sąlygas išsaugoti vietinio lygmens kraštovaizdžio arealus, jų ekologines, estetines, kultūrines vertybes, funkcijas, charakterį, atkurti svarbias ekologiniu ar istoriniu požiūriu kraštovaizdžio vertes ir vertybes, degraduotus kraštovaizdžius, užtikrinti racionalų teritorijų tvarkymą, nuoseklų planavimą, visuomenės ir specialistų švietimą, užtikrintų nacionalinės kraštovaizdžio politikos ir Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatų įgyvendinimą vietiniu lygmeniu.
Darnaus kraštovaizdžio formavimas neatsiejamas nuo kokybiško planavimo, kuriuo siekiama užtikrinti kraštovaizdžio ekologinio stabilumo palaikymą, urbanizacijos proceso vykdymą ribojant ekstensyvų jo pobūdį, kraštovaizdžio architektūrinės erdvinės kompozicijos darną, išsaugoti kraštovaizdžio gamtines ir kultūrines vertybes. Savivaldybių bendrųjų planų analizė parodė, kad jų sprendiniai dažnai nesudaro tinkamų prielaidų subalansuotam teritorijų vystymui, kraštovaizdžio kokybės gerinimui, kraštovaizdžio savitumo išsaugojimui – gamtinio karkaso teritorijos formuojamos be mokslinio pagrindimo, nenumatomi konkretūs sprendiniai kraštovaizdžio ekologinės būklės gerinimui, nėra kraštovaizdžio vizualinės apsaugos sprendinių. Peržiūrėjus ir pakoregavus savivaldybių bendrųjų planų sprendinius, susijusius su kraštovaizdžio apsauga, tvarkymu, gamtinio karkaso formavimu būtų sudarytos geresnės galimybės
kraštovaizdžio kokybės gerinimui, jo ekologinių, socialinių ir ekonominių funkcijų stiprinimui, darniai plėtrai.
Kitas svarbus aspektas – planavimo sprendinių įgyvendinimas ir konkrečių kraštovaizdžio tvarkymo projektų vystymas. Šioje srityje didelę įtaką turi finansinės valstybės ir savivaldybių galimybės. Dažnai dėl lėšų trūkumo su kraštovaizdžio išsaugojimu susiję rajono lygmens planavimo sprendiniai lieka neįgyvendinti ir vertingi kraštovaizdžio kompleksai lieka nesutvarkyti, prastėja kraštovaizdžio estetinė vertė. Ypač svarbu užtikrinti vertingo kultūrinio kraštovaizdžio apsaugą ir tinkamą jo tvarkymą. Siekiant išsaugoti valstybinėje žemėje esančius ypatingą istorinę, architektūrinę, kultūrinę, mokslinę, estetinę, ekologinę ir dendrologinę vertę turinčius parkus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1239 „Dėl valstybinės reikšmės parkų nuostatų ir valstybinės reikšmės parkų sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinės reikšmės parkų nuostatus ir valstybinės reikšmės parkų sąrašą. Į šį sąrašą įtraukti 32 parkai 21 savivaldybėje. Beveik visi šie parkai paskelbti kultūros paveldo objektais. Valstybinės reikšmės parkai atspindi skirtingų Lietuvos istorinių laikotarpių dvasią, išsiskiria augalų rūšių įvairove (parkuose auga daugiau kaip 350 rūšių dekoratyvinių formų augalų). Dar 2010 m. Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendime Nr. S9(163) konstatuota, kad nepatenkinamas istorinių želdynų apsaugos ir tvarkymo valstybinis ir savivaldos lygmens valdymas. Dažnai kuriami nauji želdynai, o istoriniai neprižiūrimi, žalojami (pvz., skaidomi) ir net naikinami. Intensyvi ūkinė plėtra agresyviai skverbiasi į saugomas dvarų paveldo teritorijas bei jų apsaugos zonas, pažeidžiama vertinga bei autentiška parkų ir sodų erdvinė struktūra, uždaromos vizualinės perspektyvų ašys. Taip kultūrinis kraštovaizdis praranda savitumą ir įvairovę, neužtikrinama jo paveldo apsauga bei kokybė. Nuolatinė želdynų apsauga, atgaivinimas, palaikomoji priežiūra padėtų išsaugoti Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio savitumą ir įvairovę, palaikyti ir gerinti jo kokybę. Valstybinės reikšmės parkų vertę lemia jų kompozicija, savitumas, dendrologinės vertybės ir vertė šalies istorijos kontekste, taip pat ryškiai išreikštas reljefas, šalia esantys natūralūs vandens telkiniai (ežerai, upės, upeliai). Šie parkai yra vieninga architektūros ir želdinių kompozicija ir jų vertė geriausia atskleidžiama taikant kompleksines tvarkymo priemones. Esant finansinėms galimybėms pirmiausia turėtų būti tvarkomi ne to paties, o skirtingų stilių parkai, kad būtų išsaugota parko struktūros, stilių, juose esančių augalų rūšių įvairovė, visuomenei būtų sudarytos galimybės juos pažinti. Prioritetas teiktinas istoriniu ir kultūriniu paveldu išsiskiriantiems Raudonės pilies mišrios struktūros parkui (Jurbarko rajono savivaldybė) ir Panemunės pilies peizažiniam parkui (Jurbarko rajono savivaldybė), kuriuose restauruoti ir pritaikyti turizmui pilių pastatai, tačiau mažai dėmesio skirta želdinių būklės gerinimui ir gamtinių vertybių apsaugai. Taip pat Astravo dvaro sodybos mišrios struktūros parkui (Biržų rajono savivaldybė), Gelgaudiškio dvaro sodybos griežtos geometrinės struktūros parkui (Šakių rajono savivaldybė), kuris pagal kompleksinę vertę yra vertingiausias Suvalkijos regione. Savivaldybės vykdo šių parkų einamąją priežiūrą, juose restauruoti dvaro pastatai, tačiau parkų struktūra neatitinka jų pirminių projektų, labai sumenkusi jų dendrologinė vertė. Paežerių dvaro sodybos parko (Šiaulių rajono savivaldybė) būklė yra viena prasčiausių, todėl savalaikis šio parko tvarkymas galėtų padėti išsaugoti pagrindines šio parko vertybes. Svarbiausias Trakų Vokės parko (Vilniaus miesto savivaldybė) aspektas – jis yra vienas iš keturių parkų, kuriuos devynioliktojo amžiaus pabaigoje sukūrė Eduardas Andrė. Dvaro rūmai restauruoti, tačiau parko struktūra labai pakitusi, transformuota, želdinių būklė prasta. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso parke (Vilniaus miesto savivaldybė) restauruojami rūmų pastatai, tačiau parko būklės gerinimui dėmesys neskirtas. Sutvarkius parką rūmų teritorija bus sutvarkyta kompleksiškai. Žagarės dvaro sodybos parkas (Joniškio rajono savivaldybė) pasižymi didele dendrologine verte, tačiau dėl netinkamos priežiūros daug vertingų augalų jau išnykę, parko išplanavimas pasikeitęs, transformuotas kelių tinklas. Šiam parkui yra parengtas parko sutvarkymo projektas, jo įgyvendinimas padėtų išsaugoti, istoriškai atkurti parką ir pritaikyti jį visuomenės pažinimui.
Estetinės kraštovaizdžio vertybės – psichologinio komforto, gyvenimo kokybės ir vietovių identiteto dalis. Pagal kraštovaizdžio vizualinės struktūros analizę, pateiktą Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano esamos būklės ataskaitoje, labai didelio ir didelio estetinio potencialo ypač raiškius daugiaplanius vaizdus formuojantys kraštovaizdžio kompleksai sudaro tik 14 % šalies teritorijos, mažo ir labai mažo potencialo lygumų plotai – net 42 %. Didžiausio estetinio potencialo teritorijos yra Baltijos ir Žemaičių ežeringuose kalvynuose, pajūryje ir giliuose didžiųjų upių slėniuose, mažiausiai vaizdingi yra žemumų bei plynaukščių kraštovaizdžio rajonai. Ryškiausiomis dominantėmis pasižymi nedideli urbanizuoti ar iš dalies urbanizuoti slėniai, paslėniai ar ežerų duburiai, Kuršių nerija ir slėniai su ryškiomis viršūnėmis ar piliakalniais. Tipiškų kraštovaizdžio etalonų apsaugą garantuoja saugomų teritorijų sistema. Tačiau Europos kraštovaizdžio konvencijoje pabrėžiama, kad kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis visur – pripažintose išskirtinio grožio vietovėse, gerai sutvarkytose teritorijose, sunykusiose ir įprastinėse vietovėse, todėl būtina atsižvelgti ne tik į išskirtinių, bet ir į visų teritorijų estetinį potencialą. Kraštovaizdžio estetinės kokybės gerinimui skirtų projektų įgyvendinimas padėtų išryškinti Lietuvos kraštovaizdžio įvairovę, didinti kraštovaizdžio estetinį potencialą įprastose vietovėse. Didesnį dėmesį kraštovaizdžio vizualinei kokybei, kurią lemia kraštovaizdžio pobūdis, būklė, estetinis patrauklumas, reikėtų skirti pasienio teritorijoms, kurios, pagal Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo studiją, patenka į 12 skirtingų kraštovaizdžio kompleksų– urbanizuota agrarinė Nemuno deltos lyguma (Pagėgiai), Nemuno žemupio miškinga agrarinė lyguma (Kybartai, Kudirkos Naumiestis), Vakarų Sūduvių mažai miškingas agrarinis kalvynas (Kalvarija, Lazdijai), Nemuno vidurupio–Merkio žemupio miškingi paslėniai (Druskininkai), Eišiškių miškinga agrarinė plynaukštė (Eišiškės), Medininkų aukštumos miškingas agrarinis kalvynas (Medininkai, Lavoriškės), Švenčionių pietvakarinis agrarinis kalvynas (Švenčionys), šiaurės rytų Aukštaičių miškingas agrarinis ežeringas kalvynas (Zarasai), Lielupės agrarinė lyguma (Nemunėlio Radviliškis, Joniškis, Žagarė), Mūšos mažai miškinga agrarinė mažai urbanizuota lyguma (Mažeikiai), vakarų Žemaičių šiaurinė agrarinė lyguma (Skuodas), urbanizuota miškinga Baltijos pakrantės lyguma (Palangos savivaldybė). Šias teritorijas kerta reikšmingi tarptautiniai ir tranzitiniai keliai, tad šių teritorijų kraštovaizdžio kokybė prisideda prie Lietuvos įvaizdžio formavimo, supažindina visuomenę su šalies kraštovaizdžio įvairove. Tačiau šalies pasienio teritorijų prieigose nerengiami specialūs kraštovaizdžio tvarkymo projektai, neišnaudojamas šių teritorijų potencialas kraštovaizdžio pažinimo skatinimui išryškinant kraštovaizdžio įvairovę, stiprinant jo estetines, informacines funkcijas. Sutvarkius pasienio teritorijų prieigų kraštovaizdį būtų sukurtos patrauklios turistinės ir tranzitinės trasos, išryškėtų šioms vietovėms būdingas vaizdingas kraštovaizdis, jo estetinės vertybės, apleisti pasienio kraštovaizdžiai atgautų funkcionalumą, didėtų kraštovaizdžio informatyvumas, didėtų regiono socialinis, ekonominis patrauklumas. Tokios veiklos turėtų būti vykdomos ne tik ties pasienio punktų teritorijomis, bet ir kitose teritorijose, kurios aiškiai matomos judant tarptautiniais maršrutais ir kurių sutvarkymas pagerintų kraštovaizdžio estetines, ekologines, informacines funkcijas, išryškintų būdingus kraštovaizdžio elementus. Be to, pasienio teritorijų prieigų kraštovaizdžio tvarkymas paskatintų rengti tarpvalstybines kraštovaizdžio tvarkymo programas tas pačias charakteristikas atitinkančiam kraštovaizdžiui. Skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo, planavimo srityje yra vienas iš pagrindinių Europos kraštovaizdžio konvencijos tikslų.
Kraštovaizdžio vizualinis raiškumas ir estetinis potencialas mažėja dėl vizualinės taršos objektų išraiškinguose ir vizualinei taršai jautriuose kraštovaizdžio arealuose, neracionalios urbanizacijos procesų. Kaip vizualinės taršos objektai minėtini bešeimininkiai apleisti pastatai ir kasybos darbais pažeisti kraštovaizdžiai (pažeistos žemės). Per paskutinį dešimtmetį nenaudojamų, apleistų statinių skaičius didėja, sparčiai blogėja jų fizinė ir vizualinė būklė. 2007–2013 m. didesnis dėmesys skirtas bešeimininkių pastatų likvidavimui saugomose teritorijose, tačiau ši problema aktuali ir už saugomų teritorijų ribų. Griūvantys pastatai kelia grėsmę žmonių gyvybei ir sveikatai, kasmet ardant ar lankantis statiniuose sužalojami arba žūsta žmonės, apleisti statiniai darko kraštovaizdį, blogina šalies įvaizdį, mažina investicinį patrauklumą. 2007–2008 m. vykdant apleistų statinių inventorizaciją, duomenų bazėje sukaupta informacija apie 9,3 tūkstančius tokių objektų, tačiau tikslus apleistų ir netinkamai prižiūrimų statinių skaičius neaiškus. Vadinamųjų bešeimininkių statinių yra apie 1,2 tūkst. Daugiausia apleistų statinių (daugiau kaip 200) yra Pasvalio, Molėtų, Anykščių, Radviliškio, Vilkaviškio, Šalčininkų, Pakruojo, Ignalinos, Biržų, Kelmės, Kupiškio, Raseinių, Šiaulių, Utenos, Varėnos, Zarasų savivaldybėse. Kraštovaizdžio būklę neigiamai veikia pažeistos, nerekultivuotos teritorijos. Siekiant pagerinti ar visiškai atstatyti kraštovaizdžio būklę kasybos darbais pažeistose žemėse, aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Valstybinių pažeistų žemių 2014–2020 m. tvarkymo planas, kuriame numatyta, kad pirmiausia būtina sukaupti ir susisteminti duomenis apie pažeistas žemes, nes šių žemių plotai ir išsidėstymas šalies teritorijoje nežinomas. Atlikus šių žemės plotų inventorizaciją, vadovaujantis minėtu planu, bus rengiami ir įgyvendinami Lietuvos geologijos tarnybos atrinktų pirmiausiai tvarkytinų pažeistų žemių tvarkymo projektai.
Visuomenės dalyvavimas yra vienas pagrindinių sėkmingą nacionalinės kraštovaizdžio politikos įgyvendinimą lemiančių veiksnių, todėl labai svarbu didinti visuomenės aplinkosauginį sąmoningumą ir aktyvumą, ugdyti kompetencijas kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo naudojimo srityse nuolat informuojant ir šviečiant gyventojus apie jų daromą poveikį aplinkai, galimybes pasirinkti aplinkai palankesnius veiklos būdus ar sprendimus. Lietuvoje galiojantys teisės aktai užtikrina visuomenės informavimo ir įtraukimo procedūras, tačiau, įvertinant Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatas, Lietuvoje vis dar nepakanka priemonių, skirtų ne tik visuomenės informavimui, bet ir ugdymui, dalyvavimo sprendimų priėmimo procese skatinimui. Didinant visuomenės suvokimą apie kraštovaizdžio vaidmenį, svarbu visuomenę, privačias organizacijas, valdžios institucijas supažindinti su kraštovaizdžio verte, funkcijomis, vykstančiais pokyčiais, parodyti žmonių gyvenamosios aplinkos ir jų kasdienės veiklos sąsajas su gamtine aplinka, būstu ir infrastruktūra. 2009–2013 m. aktyviau skleidžiant informaciją apie kraštovaizdžio politikos priemonių įgyvendinimą, organizuojant savivaldybių ir kitų suinteresuotų institucijų atstovams renginius kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo, planavimo tematika stebimas vis didesnis specialistų ir suinteresuotos visuomenės aktyvumas, renginiuose registruojama daugiau dalyvių. Veikla, susijusi su visuomenės suvokimo apie kraštovaizdžio vertę didinimu numatyta Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonėse 2005–2020 m. Būtina užtikrinti tolesnį šių veiklų vykdymą ir plėtoti visuomenės suvokimą apie kraštovaizdžio vertę ir vaidmenį, ugdyti specialistus kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo, planavimo srityse. Ne mažiau svarbi sąmoningumą didinanti priemonė yra įvairių leidinių parengimas ir leidyba, – visuomenei sudaromos sąlygos susipažinti su įvairių kraštovaizdžio tipų formavimo metodais, geraisiais tvarkymo pavyzdžiais. Iliustruoti leidiniai yra gera pagalbinė priemonė specialistams, piliečiams, norintiems pažinti ir taikyti praktikoje geriausius kraštovaizdžio tvarkymo ar naudojimo sprendimus. Kraštovaizdžio vizualinis vertinimas, žaliosios infrastruktūros priemonių taikymas, pakrančių tvarkymas, sodų bendrijų problematika, Lietuvos kraštovaizdžio įvairovės pristatymas, supažindinimas su kitų valstybių kraštovaizdžio srities projektais – prioritetinės temos, kur trūksta metodinių ir šviečiamųjų leidinių. Būtina sudaryti galimybes visuomenei pažinti kraštovaizdžiui palankesnius veiklos būdus ar metodus.
9.2. Plano 9.1 papunktyje nurodytam tikslui pasiekti reikia įgyvendinti šiuos uždavinius:
9.2.1. integruoti kraštovaizdžio politikos nuostatas į kitas politikas, susijusias su kraštovaizdžio apsauga, tvarkymu, naudojimu ir planavimu;
9.3. Antrasis kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo, naudojimo tikslas – palaikyti ir stiprinti kraštovaizdžio ekologinį stabilumą.
Šio tikslo siekiama, nes Lietuvoje kraštovaizdžio ekologinio stabilizavimo pagrindas yra gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, saugomų teritorijų gamtinius ryšius, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją. Šios struktūros palaikymas ir stiprinimas gyvybiškai svarbus rūšių įvairovės palaikymui, kraštovaizdžio gyvybingumo išsaugojimui.
Europos Komisijos 2013 m. priimtame Žaliosios infrastruktūros komunikate akcentuojame, kad natūralių gamtos procesų taikymas turi tapti įprasta teritorijų planavimo dalimi. Lietuvos teisinėje sistemoje ši nuostata įgyvendinama per gamtinio karkaso struktūros formavimą planavimo dokumentuose. Priėmus Žaliosios infrastruktūros komunikatą ir susijusius dokumentus, Europos Sąjungoje suintensyvėjo investicijų į žaliąją infrastruktūrą ir šios infrastruktūros plėtros skatinimas. Pagrindiniai Europos Komisijos tikslai žaliosios infrastruktūros srityje: skatinti žaliosios infrastruktūros integravimą į pagrindines politikos sritis, gerinti su žaliąja infrastruktūra susijusių mokslinių tyrimų ir duomenų kokybę, stiprinti šios srities žinių bazę ir skatinti susijusias novatoriškas technologijas, didinti galimybes gauti finansavimą žaliosios infrastruktūros projektams, remti ES lygmens žaliosios infrastruktūros projektus.
Lietuvoje gamtinis karkasas įteisintas šalies bendrajame plane, detalizuotas rajono lygmens teritorijų planavimo dokumentuose. Tačiau neįteisinta vieninga metodika, kuria vadovaujantis būtų vykdomas moksliškai pagrįstas gamtinio karkaso, ekologinių tinklų formavimas rajono ir vietos lygmeniu. Nors gamtinis karkasas įteisintas savivaldybių bendruosiuose planuose, tačiau kraštovaizdžio ekologinio stabilumo palaikymą, gamtinio kraštovaizdžio, gamtinių rekreacinių išteklių apsaugą, kraštovaizdžio urbanizacijos, technogenizacijos ir žemės ūkio plėtros aplinkosauginį reguliavimą užtikrinantys sprendiniai neįgyvendinami praktiškai. Ekologinių funkcijų stiprinimui ir jų atstatymui daugiau dėmesio reiktų skirti probleminiuose geoekologinio pobūdžio arealuose ir vietovėse – nusausintoms žemėms, ištiesintoms upėms, ežerų pakrantėms, kur neracionaliai vystomas žemės ūkis, urbanizacija, kitoms ekologiškai nepilnavertėms agrarinėms teritorijoms. Žemių sausinimas, upių tiesinimas iš esmės pakeitė kraštovaizdžio struktūrą, susilpnino ekologinį teritorijų stabilumą, sunaikino didelę dalį čia buvusių natūralių buveinių, prisidėjo prie kraštovaizdžio identiteto nykimo. Iki šiol šios ekologiniu, estetiniu jautrumu pasižyminčios teritorijos tinkamai nesutvarkytos, neišnaudojamas šių teritorijų rekreacinis potencialas. Tokie probleminiai arealai ir vietovės, vadovaujantis Nacionaliniu kraštovaizdžio tvarkymo plano esamos būklės ataskaita, apima apie 17,4 procentus šalies teritorijos. Šių teritorijų naudojimą būtina kreipti tausojimo linkme. Šios teritorijos turėtų sudaryti rezervą gamtinio karkaso formavimui ir kraštovaizdžio ekologinio stabilumo didinimui. Šių teritorijų sutvarkymas padėtų atkurti ekologinę degradavusių plotų vertę, palaikyti aplinkos sveikumą ir ekologinį stabilumą, skatinti gyventojus domėtis aplinka ir jos išsaugojimo problemomis. Natūroje įgyvendinti moksliškai pagrįsti, novatoriški žaliosios infrastruktūros kūrimo sprendimai stiprintų kraštovaizdžio ekologinio kompensavimo funkcijas, padėtų didinti ekologinį teritorijų stabilumą, kraštovaizdžio įvairovę, padėtų atsikurti natūralioms buveinėms, užtikrintų gamtinio karkaso vientisumą, mažintų kraštovaizdžio fragmentaciją, padėtų spręsti kitas problemas, susijusias su rizika, gresiančia aplinkai dėl klimato kaitos, intensyvios žemės ūkio veiklos, urbanizacijos.
Lietuvos pajūrio arealas pasižymi unikaliu ir pažeidžiamu kraštovaizdžiu, svarbiais gamtinio karkaso elementais – jį kerta tarptautinės ir nacionalinės svarbos takoskyros, migracijos koridoriai, turtingas gamtiniais ir kultūriniais ištekliais, yra vienas patraukliausių rekreacijai. Lietuvai priklauso trumpas (90,6 km ilgio) Baltijos jūros kranto ruožas. Jūros kranto būklė tiesiogiai priklauso nuo gamtinių ir antropogeninių faktorių sąveikos. Klimato pokyčiai labai veikia Baltijos jūros krantą. Baltijos jūros vandens lygis ties Lietuvos krantais pakyla apie 6,5 mm per metus. Jeigu jis ir toliau kils, XXI a. pabaigoje kranto linija ims grėsmingai keistis, bus užlieta ne tik jūros, bet ir Kuršių marių pakrantės dalis. Pastaruoju metu kranto būklės neigiamus pokyčius pavyksta suvaldyti – 2007–2012 m. stebimos kranto linijos trasgresijos ir sąnašų kaupimosi tendencijos vietoj buvusių regresijos ir sąnašų mažėjimo tendencijų. Šie teigiami pokyčiai pasiekti dėl sukurtos teisinės ir programinės pajūrio juostos valdymo bazės ir įgyvendintų kompleksinių kranto tvarkymo priemonių. Norint išvengti neigiamų tendencijų kranto zonoje, įvertinti klimato kaitos keliamą riziką, būtina nuolat įgyvendinti krašto tvarkymo priemones ir gerinti Baltijos jūros kranto būklę.
Galiojanti teisinė sistema iš dalies užtikrina pajūrio juostos kraštovaizdžio, augalų ir rūšių buveinių, gamtos išteklių išsaugojimą, subalansuotą šios teritorijos naudojimą – 2002 m. priimtas Pajūrio juostos įstatymas, 2011 m. liepos 28 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-601 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas vieningas teritorijų planavimo dokumentas pajūrio juostos žemyninei daliai, 2013 m. rugsėjo 2 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-643 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos patvirtinimo“ patvirtinta šio plano sprendinių įgyvendinimo programa, rengiamas paplūdimių rekreacijos planas. Šių dokumentų savalaikis ir nuoseklus įgyvendinimas turėtų sudaryti pagrindą pajūrio kraštovaizdžio ir jo išteklių apsaugai ir subalansuotai plėtrai. Kuršių marių krantas pasižymi vertingais kraštovaizdžio teritoriniais kompleksais, ekosistemomis, teritorija taip pat svarbi rekreaciniu, ūkiniu požiūriais. Tačiau Kuršių marių kraštovaizdžio apsauga valstybiniu ir regioniniu lygiu reglamentuota nepakankamai, galiojančių teisės aktų nuostatos neužtikrinta Kuršių marių kraštovaizdžio apsaugos ir tausojančio šios teritorijos naudojimo. 2014 m. parengtoje Kuršių marių krantų apsaugos ir naudojimo studijoje konstatuota, kad dabartinis marių krantų naudojimas neatitinka aplinkosauginių ir rekreacinių poreikių, dėl žmogaus ūkinės veiklos vyksta negatyvūs gamtiniai procesai – kranto arda, užpelkėjimas, rekreacijai tinkamų teritorijų užžėlimas, plėtra vykdoma neįvertinant gretimų teritorijų poreikių ir interesų, prastėja vertingo kraštovaizdžio estetinė vertė ir kt. Šios srities teisė aktų atnaujinimas įvertinant naujas teritorijos panaudojimo galimybes, grėsmes dėl ūkinės veiklos poveikio ir klimato pokyčių, konfliktus dėl krantodaros procesų apsaugos ir kranto naudojimo poreikių padėtų išsaugoti vertingą Kuršių marių kraštovaizdį, jo estetinius, rekreacinius išteklius, natūralius krantodaros procesus, užtikrintų darnų šios teritorijos naudojimą ir tolesnį vystymą.
ANTRASIS SKIRSNIS
BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS IŠSAUGOJIMAS
10. Biologinės įvairovės išsaugojimo strateginis tikslas – sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, ekosistemų ir jų teikiamų paslaugų kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti.
11. Biologinės įvairovės išsaugojimo strateginiam tikslui pasiekti, įgyvendinant Planą iki 2020 metų, nustatyti biologinės įvairovės apsaugos tikslai, išdėstyti Programos 11.1, 11.3, 11.5, 11.7, 11.9 ir 11.11 papunkčiuose.
11.1. Pirmasis biologinės įvairovės išsaugojimo tikslas – siekti palankios saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir buveinių tipų apsaugos būklės.
Lietuvoje aptinkama apie 20,5 tūkst. gyvūnų, 1,8 tūkst. augalų ir 6,1 tūkst. grybų rūšių, iš kurių 767 rūšys įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“, 53 augalų bendrijos įrašytos į Augalų bendrijų raudonosios knygos sąrašą, patvirtintą aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 237 „Dėl augalų bendrijų raudonosios knygos sąrašo patvirtinimo“. Lietuvoje ir jos teritorinėje jūroje aptinkami 54 Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir 101 Europos Bendrijos svarbos augalų ir gyvūnų rūšis.
Siekiant tinkamos biologinės įvairovės apsaugos, įskaitant saugomų rūšių apsaugą, svarbu tobulinti šios srities teisės aktus. Gyvosios gamtos (floros ir faunos) apsaugą reglamentuoja LR Laukinės augalijos įstatymas, LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugomų teritorijų įstatymas, LR Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas. Šių įstatymo nuostatas būtina peržiūrėti įvertinant naujus augalijos ir gyvūnijos apsaugos, atkūrimo, naudojimo poreikius, prisiimtus ES ir kitus tarptautinius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad biologinės įvairovės apsaugos priemonės turi būti integruotos į kitus ūkio sektorius ir į tai, kad šiais teisės aktais vadovaujasi ne tik gamtos apsaugos specialistai, siektina koncentruoti svarbiausius gyvosios gamtos klausimus viename įstatyme. Apjungus minėtus įstatymus, gyvosios gamtos apsaugos ir naudojimo klausimai būtų suprantamesni visuomenei.
Kitų nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių saugomų rūšių apsaugą, ir priemonių (veisimas, reintrodukcija, buveinių tvarkymas) nepakanka rūšių apsaugai. Lietuvoje yra apie 20 saugomų rūšių, kurių išsaugojimui būtina skubiai imtis specialiųjų priemonių. Trūksta saugomų rūšių apsaugos planų ir kitų dokumentų konkrečioms saugomų rūšių apsaugos priemonėms įgyvendinti. Be to, Lietuvoje priimant sprendimus dėl ūkinės veiklos nepakankamai naudojamasi Saugomų rūšių informacine sistema, nesudaryti griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių apsaugos reglamentai, neatliktas saugomų rūšių įvertinimas pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) nustatytas kategorijas.
Išlieka didelė saugomų rūšių gyvenamosios aplinkos – buveinių – nykimo grėsmė, buveinėse prastėja palankūs šioms rūšims veiksniai. Buveinių nykimo procesas ypač suaktyvėjo dėl pasikeitusių miškų ūkio, žemės ūkio technologijų, tradicinės žemėnaudos formų žemės ūkyje nykimo ar jų kaitos, natūralaus hidrologinio režimo sutrikdymo, urbanistinės infrastruktūros plėtros ir vandens telkinių pakrančių urbanizacijos, turizmo infrastruktūros plėtros. Pasyvios rūšių buveinių apsaugos (kai rūšys saugomos nuo tiesioginio fizinio naikinimo medžioklės, žvejybos, skynimo, rinkimo ir kt. panašiais būdais) nepakanka, nes įvairios rūšys prarandamos ne tik jas sunaikinant fiziškai, bet pasitraukia ar eliminuojamos, nyksta vykstant natūraliai buveinių ir ekosistemų kaitai, kai susiklosčiusios sąlygos labiau atitinka kitų, o ne saugomų rūšių poreikius (pvz., kai dėl natūralaus hidrologinio režimo sutrikdymo atvirą pelkės buveinę pakeičia krūmynai, kurie netinka saugomoms rūšims veistis).
11.2. Plano 11.1. papunktyje nurodytam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti šiuos uždavinius:
11.3. Antrasis biologinės įvairovės išsaugojimo tikslas – plėtoti biologinės įvairovės, ekosistemų mokslinius tyrimus, šiais tyrimais gautus duomenis panaudojant ekosistemų ir biologinės įvairovės aspektų integravimui į viešosios politikos sektorius
Formuojant biologinės įvairovės išsaugojimo politiką ir priimant nacionalinius teisės aktus trūksta susistemintų biologinės įvairovės ir ekosistemų mokslinių tyrimų (ypač ilgalaikių) ir duomenų. Dažnai praktikoje taikomas nepakankamai veiksmingas tradicinis biologinės įvairovės apsaugos būdas – saugoti pavienes rūšis arba individualias vertingas biologine įvairove teritorijas. Europoje ir pasaulyje siekiama saugoti šalies mastu vertingus kraštovaizdžius, buveines ir svarbius kitus biologinės įvairovės elementus, apskaityti, saugoti ir atkurti sunaikintas ar susilpnintas ekosistemų funkcijas. Lietuvoje teisiškai ir erdviškai įteisinta gamtinio karkaso sistema, tačiau jo vystymas ir ekologinių jo funkcijų stiprinimas ir atstatymas gali būti ribotas dėl nepakankamų mokslinių žinių apie biologinę įvairovę, nykimo priežastis, apsaugos būdus, jų efektyvumą, ekosistemų teikiamas paslaugas. Šiuo požiūriu svarbu įvertinti ekosistemų būklę, jų gebėjimą teikti paslaugas ir teikiamų ekosistemų paslaugų kokybę, sukurti ir palaikyti mokslinės informacijos apie svarbius biologinės įvairovės objektus ir ekosistemų būklę kaupimo ir atnaujinimo sistemą.
Dėl klimato kaitos kyla grėsmė ekosistemų teikiamoms paslaugoms ir biologinei įvairovei. Klimato kaitos poveikio nustatymą apsunkina tai, kad poveikio kraštovaizdžiui, ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimų Lietuvoje atliekama nepakankamai. Viena iš priežasčių – tyrimai turi būti ilgalaikiai, trunkantys ne kelerius metus, bet ilgiau, kad, remiantis daugiamečiais duomenimis ir stebėjimais būtų galima nustatyti klimato kaitos poveikį biologinei įvairovei ir ekosistemoms. Per pastaruosius kelis dešimtmečius stebimi sezoniniai atskirų gyvūnų rūšių populiacijų gausos ir migracijos laiko, krypčių pokyčiai gali būti siejami su klimato kaita. Dėl šios priežasties biologinės įvairovės, augalijos ir gyvūnijos tyrimai ir apsauga, saugomų teritorijų išskyrimas ir ypač jų tvarkymas Lietuvoje atliekamas iš dalies įvertinant gamtinius procesus ir klimato kaitos sąsajas.
Esama gyvosios gamtos monitoringo sistema veikia pagal patvirtintas programas ir metodikas, tačiau nestabili ilgalaikiu požiūriu ir labai priklauso nuo finansavimo. Didžiąją Valstybinės aplinkos monitoringo 2011–2017 m. programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 315, priemonių, skirtų gyvosios gamtos būklės vertinimui, dalį sudaro stebėjimai, skirti tik Europos Bendrijai svarbių rūšių, buveinių ir paukščių migracijos susitelkimo vietų būklei vertinti. Siekiant įgyvendinti ES reikalavimus, tarptautinius įsipareigojimus ir patenkinti visuomenės poreikius ir lūkesčius, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas saugomų rūšių, įskaitant saugomas nacionaliniu lygiu, ir jų buveinių, natūralių buveinių, invazinių rūšių tyrimams, taip pat tyrimams, susijusiems su rūšių, buveinių ir ekosistemų prisitaikymu prie klimato kaitos.
Sukurta saugomų rūšių informacinė sistema turėtų būti patobulinta naujomis technologinėmis funkcijomis. Valstybinio aplinkos monitoringo duomenų surinkimo įrankis BIOMON turėtų tapti sudėtine saugomų rūšių informacinės sistemos dalimi.
11.4. Plano 11.3. papunktyje nurodytam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti šiuos uždavinius:
11.4.1. plėtoti žinių bazę apie ekosistemų būklę, jų teikiamas paslaugas suformuojant duomenų informacines prielaidas ekosistemų ir jų paslaugų kokybės išlaikymui, atkūrimui ir gerinimui;
11.5. Trečiasis biologinės įvairovės išsaugojimo tikslas – sulėtinti ir (ar) sustabdyti invazinių rūšių plitimą.
Šio tikslo siekiama, nes invazinės rūšys sukelia ekologinių problemų, kurios yra vienos iš grėsmingiausių visai biologinei įvairovei. Naujai patekusios, sąmoningai ar nesąmoningai žmogaus atkeltos rūšys dažniausiai gali greitai daugintis, prisitaikyti prie vietinių gamtinių sąlygų ir taip keisti nusistovėjusius ekologinius ryšius ekosistemose. Jos neišrankios buveinėms, atsparios aplinkos taršai ir pesticidams, dažnai plinta dėl žmogaus veiklos. Ypač pavojingos mažoms, biologine įvairove nepasižyminčioms ekosistemoms, nes gali sunaikinti ar išstumti iš įprastų buveinių vietines rūšis, daryti žalą žemės, miškų, žuvininkystės ūkiui, kenkti vandens telkiniams, keisti kraštovaizdį ar kelti pavojų žmonių sveikatai.
Šiuo metu Lietuvoje nėra tikslių duomenų apie invazinių rūšių skaičių, išplitimą, gausumą, plitimo greitį ir kelius, jų patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją būdus. Moksliniai tyrimai Lietuvoje invazinių rūšių klausimais labai išsklaidyti, tik fundamentalūs ir retai pritaikomi praktikoje. Trūksta mokslininkų ir mokslinių žinių vertinant invazinių rūšių poveikį biologinei įvairovei, ekosistemoms, ekonomikai, žmonių sveikatai. Yra mažiausiai 8 invazinės rūšys, kurių gausai reguliuoti reikia imtis specialiųjų priemonių. Norint imtis tokių veiksmų, pirmiausia reikia parengti reikiamą dokumentaciją, t. y. invazinių rūšių reguliavimo (patekimo, plitimo, patekimo prevencijos, gausos reguliavimo ir naikinimo) veiksmų planus.
Lietuvoje galioja teisės aktai, reglamentuojantys invazinių rūšių prevenciją ir valdymą, yra labiau rekomendacinio pobūdžio, bet nėra pareigos žemės savininkams naikinti invazines rūšis. Nėra kriterijų sistemos svetimžemių rūšių priskyrimui invazinėms rūšims, metodikų invazinių rūšių daromai žalai biologinei įvairovei, ekonomikai, žmonių sveikatai vertinti. Nesukurta informacinė sistema, kurioje vyktų keitimasis duomenimis tarp mokslo, sprendimus priimančių, kontrolę vykdančių institucijų. Nepakankamai kontroliuojami invazinių rūšių patekimo keliai. Silpnai kontroliuojama prekyba invazinėmis rūšimis (internetinė prekyba, dekoratyvinių augalų prekyba ir kt.), atsitiktinis įvežimas (invazinių rūšių patekimas vandens keliais (balastiniai vandenys), atvežami su kroviniai (keliais, geležinkeliais, oro keliais), planinė introdukcija (miškų ūkis, žemės ūkis, bioenergetika), turizmas.
2014 m. spalio 22 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1143/2014 dėl invazinių svetimžemių rūšių introdukcijos ir plitimo prevencijos ir valdymo (OL 2014 L 317 p. 35), kuris numato už reglamento įgyvendinimą atsakingų institucijų paskyrimą, pasienio kontrolės dėl invazinių svetimžemių rūšių įdiegimą, veiklos plano dėl invazinių svetimžemių rūšių patekimo būdų kontrolės parengimą, sankcijų už reglamento nuostatų pažeidimus nustatymą, ataskaitos už reglamento įgyvendinimą parengimą ir teikimą Europos Komisijai ir kitus įpareigojimus. Siekiant tinkamai įgyvendinti šį reglamentą būtina peržiūrėti galiojančius nacionalinius teisės aktus ir, esant poreikiui, juos pakeisti ir priimti naujus nacionalinius teisės aktus.
11.6. Plano 11.5. papunktyje nurodytam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti vieną uždavinį: efektyviau reguliuoti invazinių rūšių gausą.
11.7. Ketvirtasis biologinės įvairovės išsaugojimo tikslas – užtikrinti laukinės augalijos ir gyvūnijos tinkamą apsaugą, atkūrimą ir naudojimą.
Tebegalioja 1999 m. priimtas LR laukinės augalijos įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai, kurie yra pasenę ir netinkamai reglamentuoja laukinės augalijos apsaugą, atkūrimą, naudojimą ir augalų invazinių rūšių gausos reguliavimą.
Žuvų bendrijų būklė palaipsniui gerėja, tačiau dar nepatenkinama. Pastaraisiais metais lašišų ištekliai padidėjo 10 kartų, tačiau kaip ir šlakių ištekliai dar nesiekia 50 proc. potencialaus upių produktyvumo. Neatkurti XX a. pradžioje išnykusių aštriašnipių eršketų ištekliai, sparčiai nyksta unguriai, skersnukiai. Ežeruose mažėja plėšriųjų žuvų, daugėja karpinių ir menkaverčių. Siekiant pagerinti esamą situaciją, kasmet sudaromi žuvų įveisimo neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose planai (programos), į vidaus vandens telkinius išleidžiama 50–200 mln. įvairių vertingų ir nykstančių rūšių žuvų lervučių bei jauniklių, žuvis taip pat veisia žvejybos plotų naudotojai, nuolat vykdomi žuvų migracijos sąlygų gerinimo darbai. 2015–2020 m. laikotarpiu šie darbai turi būti tęsiami papildomai stiprinant gyvūnijos naudojimo kontrolę, tobulinant žvejybos būdus ir įrankius, atsisakant žalingų žvejybos būdų, užtikrinant racionalų žuvų išteklių įveisimą vidaus vandens telkiniuose, veiksmingai reguliuojant didžiųjų kormoranų populiacijos gausą ir jų gyvenamąsias vietas. Šių uždavinių įgyvendinimas laiku būtinas siekiant užtikrinti darnų vidaus vandens telkinių ekosistemų funkcionavimą.
Aplinkos apsaugos institucijos nuolat sulaukia daug pranešimų apie sužeistus, nelaimėn patekusius, esančius netinkamoje jiems aplinkoje laukinius gyvūnus, tarp jų ir saugomas rūšis. Be to, pasitaiko atvejų, kai laukiniai gyvūnai konfiskuojami, kai būna pažeistos laukinių gyvūnų įsigijimo, laikymo ar prekybos jais taisyklės. Lietuvoje yra tik kelios organizacijos, globojančios laukinius gyvūnus, tačiau neturinčios pakankamai lėšų ir sąlygos netinkamos laikyti laukinius gyvūnus. Svarbu siekti, kad Lietuvoje būtų sudaromos tinkamos sąlygos laukiniams gyvūnams, kuriems reikia pagalbos ir (ar) globos, gydymo.
11.8. Plano 11.7. papunktyje nurodytam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti šiuos uždavinius:
11.8.2 gausinti šalies vidaus vandens telkinių žuvų išteklius, sudarant palankias sąlygas natūraliai jų reprodukcijai, migracijai ir nerštui, dirbtinai įveisti kai kurių rūšių žuvų;
11.9. Penktasis biologinės įvairovės išsaugojimo tikslas – išsaugoti genetinius išteklius ir jų įvairovę sudarant sąlygas panaudoti sukauptą genofondą bei jo tyrimų rezultatus selekcijoje, mokslo tikslams, gamyboje.
Genetiniai ištekliai yra svarbi biologinės įvairovės dalis ir didžiulis nacionalinis turtas, kurį svarbu išsaugoti būsimoms kartoms. Turima įranga ir priemonės augalų genetiniams ištekliams atkurti, išsaugoti yra nusidėvėjusios ir ateityje gali kilti problemų dėl įrangos funkcionalumo ir efektyvaus veikimo, tinkamų augalų genetinių išteklių saugojimo sąlygų užtikrinimo. Lietuvoje nevykdomi augalų genetinių išteklių genetinio tapatumo nustatymo tyrimai, šiam tikslui pasiekti reikalinga įsigyti technines priemones. Turi būti sudarytas kultūrinių augalų laukinių gentainių išsaugojimo in situ prioritetinis sąrašas, identifikuotos teritorijos, išsiskiriančios kultūrinių augalų laukinių gentainių įvairove ir gausa; numatytos priemonės in situ išsaugojimo efektyvumui didinti. Remiantis Europos šalių praktika reikalinga parengti mokslinę nacionalinės kultūrinių augalų laukinių gentainių išsaugojimo programą ir veiksmų planą.
2010 m. priimtas JT Biologinės įvairovės konvencijos Nagojos protokolas dėl galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir sąžiningo bei teisingo naudos, gaunamos juos naudojant, pasidalijimo, kurį Lietuva 2011 m. pasirašė taip išreikšdama ketinimą ateityje jį ratifikuoti. Siekiant tinkamai pasirengti Protokolo ratifikavimui ir įgyvendinimui, ES lygiu 2014 m. balandžio 16 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 511/2014 dėl Nagojos protokolo dėl galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir sąžiningo bei teisingo naudos, gaunamos juos naudojant, pasidalijimo naudotojams skirtų atitikties priemonių Sąjungoje (OL 2014 L 150 p. 59). Šis Reglamentas apima už Reglamento įgyvendinimą atsakingų institucijų paskyrimą, genetinių išteklių naudotojų pareigų vykdymo priežiūrą, patikimų genetinių išteklių kolekcijų įvertinimą, sankcijų už Reglamento nuostatų pažeidimus nustatymą, valstybių narių bendradarbiavimą su Europos Komisija, kitomis valstybėmis narėmis, suinteresuotais subjektais, papildomų priemonių (suinteresuotųjų šalių informavimo, mokymo ir kt.) taikymą, ataskaitos už Reglamento įgyvendinimą parengimą ir teikimą Europos Komisijai ir kitus įpareigojimus. Nagojos protokolas išsamiai reglamentuoja genetinių išteklių išsaugojimą ir naudojimą. Siekiant tinkamai įgyvendinti Reglamentą, pasirengti Nagojos protokolo ratifikavimui ir įgyvendinimui, būtina peržiūrėti galiojančius nacionalinius teisės aktus, prireikus, juos pakeisti ir priimti naujus.
11.10. Plano 11.9. papunktyje nurodytam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti šiuos uždavinius:
11.10.1. sudaryti teisines ir technines sąlygas genetinių išteklių, nacionalinių kultūrinių augalų laukinių gentainių išsaugojimui;
11.11. Šeštasis biologinės įvairovės išsaugojimo tikslas – užtikrinti, kad veikla, kurioje naudojami gyvieji modifikuoti organizmai, kurie yra ir genetiškai modifikuoti organizmai (toliau – GMO), būtų vykdoma saugiai, GMO neišplistų į aplinką ir nepažeistų ekosistemų.
GMO, neatsižvelgiant į tai, ar jie į aplinką išleidžiami dideliais, ar mažais kiekiais eksperimento tikslais ar kaip komerciniai produktai, gali daugintis aplinkoje ir kirsti nacionalines sienas, taip darydami poveikį ir kitoms valstybėms. Tokio išleidimo poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai gali būti negrįžtamas. Dėl mokslinių tyrimų trūkumo Lietuvoje GMO pavojaus vertinimai nėra išsamūs, neįvertintas GMO ekonominis ir socialinis poveikis.
Lietuvoje genetiškai modifikuoti augalai neauginami, tačiau įmanoma spontaniška GMO plitimo rizika. Vykdytos kontrolės duomenimis, iki 2014 metų Lietuvoje neaptikta GMO ar nustatyta jų išplitimo aplinkoje atvejų, tačiau gali pasitaikyti nenumatytas ar neteisėtas tarpvalstybinis judėjimas, galintis daryti neigiamą poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui. Todėl būtina numatyti atitinkamus teisinius veiksmus, įskaitant avarines priemones, žalos atlyginimo procedūras. Lietuvoje vykdoma GMO rizikos stebėsena ir kontrolė užtikrinama nepakankamai.
Pasaulyje atsiranda vis naujų GMO kūrimo metodų, naujos technologijos padedančios tiksliau ir greičiau atlikti genetinės modifikacijos tyrimus. Atsižvelgiant į tai būtina peržiūrėti GMO teisinę bazę ir tikslinti GMO metodus pagal Europos Sąjungos reikalavimus ir kuo efektyviau kontroliuoti GMO bei vykdyti nepertraukiamą jų stebėseną. Valstybinės aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 315 „Dėl Valstybinės aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programos patvirtinimo“, Gyvosios gamtos būklės stebėjimo skiltyje nurodyta, kad biologinę įvairovę reikia apsaugoti nuo galimo GMO plitimo aplinkoje, tačiau šiuo metu nepakanka duomenų apie GMO poveikį Lietuvos biologinei įvairovei, kurie leistų sukurti tam skirtą monitoringo sistemą.
Šiuo metu ne visai tiksliai žinoma GMO naudojimo rizikos prigimtis ir mastai. Atitinkamai turi būti peržiūrėti ir atnaujinti rizikos vertinimo kriterijai ir atliekamas 2014−2020 m. galimo GMO poveikio aplinkai vertinimas, parengti GMO stebėsenos planai bei metodikos, kurios būtų tvirtinamos teisės aktu.
ES institucijose svarstomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento projektas, kuriuo siekiama Europos Sąjungos teisinėje sistemoje įtvirtinti teisinį pagrindą, valstybėms narėms leidžiantį riboti ar uždrausti ES lygmeniu autorizuotų genetiškai modifikuotų organizmų (toliau – GMO) auginimą visoje arba dalyje savo teritorijos. ES institucijoms patvirtinus šį reglamentą ir siekiant jį tinkamai įgyvendinti Lietuvoje, reikės peržiūrėti galiojančius nacionalinius teisės aktus, esant reikalui, juos pakeisti ir priimti naujus nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius genetiškai modifikuotus organizmus.
Politikos formavimui ir veiksmingam įgyvendinimui įtakos turi ne tik valstybės institucijų suderinta veikla, bet ir visuomenės dalyvavimas svarstant ir įgyvendinant sprendimus dėl GMO. Visuomenės aktyvumą lemia biosaugos svarbos suvokimas, objektyvios žinios ir išsami, suprantama informacija apie GMO kūrimą ir naudojimą. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos vykdytų apklausų dėl GMO duomenimis, Lietuvos visuomenei stinga informacijos apie GMO, būtina stiprinti visuomenės švietimą, informavimą apie GMO: 2007 m. 44 proc. apklaustųjų nurodė, kad nepakankamai informuoti apie genetiškai modifikuotus organizmus, 2009 m. – 43 proc., 2010 m. – 50 proc., 2012 metais – 56,3 proc.
11.12. Plano 11.11. papunktyje nurodytam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti šiuos uždavinius:
11.12.2. didinti visuomenės informuotumą apie GMO saugų naudojimą, skatinant visuomenę dalyvauti priimant sprendimus dėl GMO naudojimo ir išleidimo į aplinką;
TREČIASIS SKIRSNIS
SAUGOMOS TERITORIJOS
12. Plane nustatytas papildomas tikslas, kuris padės įgyvendinti strateginius tikslus kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo srityse. Šis tikslas išdėstytas Plano 12.1 papunktyje.
12.1. Tikslas – saugomose teritorijose užtikrinti gerą kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės, gamtos ir kultūros vertybių būklę, tinkamą naudojimą, tvarkymą, pritaikyti jas lankymui (ypač valstybiniuose parkuose).
Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje prasidėjo santykių visose srityse kaita. Vis dar nebaigta žemės reforma, atsiranda naujų visuomenės ir privačių interesų, apsaugos ir naudojimo prioritetų, keičiasi žemės naudojimo, statybų, rekreaciniai poreikiai, didėja lankytojų srautai, vyksta gamtinės ir antropogeninės aplinkos pokyčiai, tobulinama teisinė sistema. Keičiantis ekonominiams, socialiniams poreikiams, būtina sparčiau keisti, atnaujinti saugomų teritorijų planavimo dokumentus. Jie turi būti iš esmės peržiūrimi kas 10 metų. Laiku nepakeitus saugomų teritorijų planavimo dokumentų kyla grėsmė gamtos ir kultūros vertybėms, negalima užtikrinti tinkamos jų apsaugos ir naudojimo. Iki šiol valstybiniams rezervatams nesuformuoti konservacinės paskirties žemės sklypai, jie neturi teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre.
Tik pagal gamtotvarkos planus ar kitus planavimo dokumentus galima tvarkyti „Natura 2000“ teritorijas. Vadovaujantis ES direktyvomis, kitais teisės aktais „Natura 2000“ teritorijoms reikia parengti gamtotvarkos planus. Be to, juos reikia atnaujinti kas 10 metų, kad laiku būtų reaguojama į kintančią saugomų buveinių ir rūšių būklę, užtikrinta apsauga ateityje. Šalyje yra apie 15 proc. Natura 2000 teritorijų, kurių apsaugai prielaidas sudaro tik gamtotvarkos planai.
Atsiradus privačiai nuosavybei, sumažėjo poreikis ūkininkauti, ypač mažuose plotuose. Didelė grėsmė iškilo atvirų buveinių (pievų, pelkių, smėlynų) išlikimui, nes Lietuva yra miškų zonoje. Nutraukus žemės ūkio veiklą, atviros erdvės greitai užauga mišku. Norint išsaugoti atviras pievas ir pelkes, būtina skubiai įgyvendinti konkrečias tvarkymo priemones.
Saugomose teritorijose yra plotų, kurių būklė prastėja dėl netinkamo naudojimo, nevykdomo ekstensyvaus ūkininkavimo (ganymo, šienavimo), dėl natūralių sukcesinių procesų gamtoje, invazinių rūšių plitimo, nereguliuojamo lankymo ir lauko informacinės sistemos trūkumo (žmonės lankosi kur tai daryti draudžiama ar ribojama), nevykdomų gamtotvarkos darbų, kt.
Ilgą laiką nebuvo galimybių tvarkyti net ir intensyviai lankomų gamtos ir kultūros vertybių, kraštovaizdžio kompleksų, todėl dalies jų būklė prasta. Be to, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, saugomų teritorijų steigimo tikslus, jas reikia pritaikyti lankymui.
Ne visuose nacionaliniuose, regioniniuose parkuose ir valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, draustiniuose galima rasti reikalingą ir patrauklią informaciją lankytojams apie saugomas vertybes ir lankymosi galimybes, įrengti ne visi lankytojų centrai su vidaus/lauko ekspozicijomis. Nesudarytos tinkamos sąlygos vykdyti edukacinę, švietėjišką veiklą moksleiviams, jaunimui, ilgiau apsistoti saugomoje teritorijoje. Būtina sudaryti galimybes lankytojams, gyventojams persikelti per upes, ilgus ežerus, įrengti pažintinius, mokomuosius takus. To reikėtų ir saugomų teritorijų lankytojams, ir gyventojams, ypač vykdantiems tvarkymo darbus, prižiūrintiems atvirus plotus: pievas, ganyklas, kt.
Trūksta informacijos visuomenei apie saugomų teritorijų kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros vertybes, apie išskirtinę saugomų teritorijų vertę, apie lankymo ir veiklos galimybes, pasigendama aktyvaus bendruomenių, vietos gyventojų dalyvavimo saugomose teritorijose. Neefektyviai panaudojamos informacinės technologijos, per kurias būtų užtikrinta nuolatinė ir kokybiška informacijos sklaida apie saugomas teritorijas lankytojams iš Lietuvos ir užsienio.
Daugelis valstybinių draustinių įsteigti daugiau kaip prieš dešimtmetį. Per šį laikotarpį saugomų vertybių būklės pokyčiai detaliai neįvertinti, be to, valstybė prisiėmė naujų tarptautinių įsipareigojimų, pasikeitė nuosavybės formos, gamtinė ir ūkinė aplinka. Todėl būtina atnaujinti informaciją apie draustiniuose saugomas vertybes, įvertinti jų būklę ir esant poreikiui koreguoti draustinių ribas ir (ar) nuostatus.
Nepakanka metodikų, priemonių, įrangos efektyviam saugomų teritorijų būklės, vertybių svarbos vertinimui, monitoringui vykdyti.
Valstybiniuose parkuose saugomi vertingiausi šalies kraštovaizdžio kompleksai, tačiau trūksta sisteminio kraštovaizdžio būklės vertinimo, kuris sudarytų pagrindą naujiems kokybiškesniems valstybinių parkų planavimo dokumentams rengti ir kraštovaizdžio tvarkymo darbams numatyti. Ši problema iškyla norint įsteigti naujas saugomas teritorijas, paskelbti gamtos paveldo objektus.
Trūksta priemonių ir įrangos efektyviam bei kokybiškam kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, lankytojų srautų monitoringui, tvarkymo ir gamtotvarkos planų įgyvendinimo stebėsenai vykdyti, todėl sudėtinga pagrįsti, analizuoti, sisteminti duomenis, supažindinti visuomenę su rezultatais.
Saugomų teritorijų direkcijos vykdo Europos Bendrijos svarbos rūšių monitoringą pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą. Sukurta Saugomų rūšių informacinė sistema, kurioje kaupiami, sisteminami duomenys apie saugomų rūšių radavietes ir augavietes, taip pat biologinės įvairovės monitoringo posistemė, tačiau tarpusavyje jos nesusietos. Dėl to negalima įtraukti gyvosios gamtos monitoringo duomenų į bendrą sistemą, kuria naudojantis būtų galima analizuoti monitoringo duomenis, informuoti apie saugomų vertybių, kraštovaizdžio būklę įvairias institucijas, visuomenę.
12.2. Plano 12.1 papunktyje nurodytam tikslui pasiekti reikia įgyvendinti šiuos uždavinius:
12.2.1. sudaryti prielaidas saugomų teritorijų, pirmiausia valstybinių parkų, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti;
12.2.2. sutvarkyti vertingiausias saugomų teritorijų dalis, objektus, pritaikyti saugomas teritorijas lankymui, gamtosauginiam švietimui ir mokymui, informacijos apie saugomas teritorijas sklaidai;
III SKYRIUS
PLANO ĮGYVENDINIMAS
13. Planas įgyvendinamas pagal septyneriems metams sudaromą priemonių planą, apimantį visų Plano tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemones. Kiekvienai priemonei skiriamas atsakingas vykdytojas, nurodomas įgyvendinimo laikotarpis.
14. Planas įgyvendinamas iš valstybės biudžeto asignavimų, Europos Sąjungos finansinės paramos fondų ir kitų lėšų.
16. Įgyvendinant Planą dalyvauja Aplinkos ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, VĮ Telšių miškų urėdija, Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba, saugomų teritorijų direkcijos.
18. Įgyvendinant Plano nuostatas siūloma dalyvauti savivaldybėms, kitoms kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimu suinteresuotoms valstybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, mokslo ir švietimo įstaigoms.
19. Visuomenė apie Plano įgyvendinimą informuojama 2017 ir 2020 metais viešai paskelbiant tarpines ataskaitas ir galutinę ataskaitą 2023 metais (baigus įgyvendinti ES lėšomis finansuojamas
priemones, kurių įvykdymo terminas numatytas iki 2023 m.). Tarpinių ataskaitų pagrindu peržiūrimi neįgyvendinti tikslai ir uždaviniai, jų vertinimo kriterijai ir, prireikus, rengiamos Plano pataisos.