Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-1007 9 IR 17 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIIP-1590
2019 m. vasario 27 d. Nr. 198
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. SV-S-963 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Nepritarti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 9 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1590 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte teikiamomis mokestinėmis priemonėmis siekiama paskatinti įmones imtis įvairių socialinių iniciatyvų, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad Įstatymo projekto tikslai iš esmės jau yra įgyvendinti galiojančiomis mokestinėmis priemonėmis, kurios sudaro sąlygas, taikant mokesčių lengvatas, darbdaviams skatinti darbuotojų motyvaciją – pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas apmokestinamieji vienetai (toliau – vienetai), apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, iš pajamų gali atskaityti visas išlaidas darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas, t. y. vienetų darbuotojams suteikta nauda, kuri pripažįstama pajamomis natūra, apmokestinama (kaip darbo užmokestis) tik vieną kartą (gyventojo lygiu), o vieneto patirtos išlaidos mažina vieneto apmokestinamąjį pelną. Be to, pagal Pelno mokesčio įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai konkretaus darbuotojo gautos individualios naudos neįmanoma nustatyti, iš pajamų gali būti atskaitomos 5 proc. per mokestinį laikotarpį darbuotojams apskaičiuoto darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumos neviršijančios dėl tokios naudos teikimo patirtos išlaidos, jeigu tokios naudos teikimas numatytas vieneto kolektyvinėje sutartyje ir šia nauda turi teisę naudotis visi to vieneto darbuotojai. Taip pat pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 14 ir 141 punktų nuostatas gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos darbdavio darbuotojo naudai mokamos draudimo įmokos už papildomą (savanorišką) sveikatos draudimą, neviršijant 25 procentų apskaičiuoto darbo užmokesčio, o pagal šios dalies 39 punkto nuostatas neapmokestinamos iš darbdavio per mokestinį laikotarpį gautų prizų ir dovanų vertė, neviršijanti 200 eurų, taip pat gyventojo nauda, gauta asmeniui, susijusiam su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, sumokėjus (visiškai ar iš dalies) už geležinkelio ar kelių viešojo transporto bilietus, skirtus gyventojui atvykti į darbo vietą ir parvykti iš jos.
2. Įstatymo projektu siūlomos nustatyti naujos gyventojų pajamų mokesčio lengvatos savo esme neatitiktų Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 212.3 papunkčio nuostatų, pagal kurias gyventojų pajamų mokesčio lengvatos turėtų būtų taikomos tik ekonomiškai ir socialiai pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, įmokoms į kaupiamuosius pensijų fondus ar už studijas mokėti.
3. Kadangi Įstatymo projektu siūlomas ženklus neapmokestinamųjų pajamų išplėtimas, padidėtų tikimybė, kad darbdaviai, sumažinę darbuotojams mokamus atlyginimus pinigais, dalį darbo užmokesčio mokėtų gyventojų pajamų mokesčiu ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis neapmokestinamomis natūrinėmis išmokomis, dėl ko valdžios sektoriaus biudžetas netektų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų. Įvertinti šių netekimų sumas sudėtinga, nes sunku prognozuoti darbdavių ir darbuotojų elgseną, priėmus Įstatymo projektą. Darant prielaidą, kad 5 procentai verslo sektoriaus įmonių 10 procentų darbo užmokesčio fondo sumos skirtų darbuotojų vaikų (įvaikių) poilsio stovyklų, lopšelių ir darželių išlaidoms, reabilitacijos paslaugoms apmokėti, gyventojo būsto kredito palūkanoms sumokėti, preliminariu vertinimu, valdžios sektoriaus netekimai sudarytų apie 25 milijonus eurų per metus. Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) nuostatos reikalauja siekti perteklinio valdžios sektoriaus. 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 84) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1175/2011 (OL 2011 L306, p. 12), taip pat reikalauja laikytis Lietuvos stabilumo 2018 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 387 „Dėl Lietuvos stabilumo 2018 metų programos“, nustatytų fiskalinių tikslų, t. y. 2019–2021 metais siekti perteklinio valdžios sektoriaus, todėl nėra finansinių galimybių priimti sprendimus, kurie vidutiniu laikotarpiu mažintų valstybės biudžeto pajamas. Valdžios sektoriaus pajamų netekimai dėl siūlomos gyventojų pajamų mokesčio lengvatos, šių netekimų nekompensuojant kitomis pajamas didinančiomis ar išlaidas mažinančiomis priemonėmis (pvz., naujo mokesčio įvedimu, mokesčio bazės išplėtimu, kitų ilgalaikių išlaidų mažinimu ir panašiai), lemtų valdžios sektoriaus balanso blogėjimą ir dar labiau apsunkintų fiskalinių tikslų pasiekimą. Dėl to būtų pažeidžiamos Įgyvendinimo įstatymu ir Europos Sąjungos teisės aktais nustatytos fiskalinės drausmės taisyklės – kiltų grėsmė vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiam valdžios sektoriaus finansų tvarumui. Be to, būtina įvertinti, kad priimtame Lietuvos Respublikos 2019 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme minėti valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų netekimai nenumatyti.