Administracinė byla Nr. eI-3-575/2026

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00007-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 25.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Egidijaus Šileikio,

sekretoriaujant Simonai Mockutei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno atstovui advokatui Eimučiui Misiūnui,

atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovėms Jolantai Navickaitei ir Jurgitai Šerpatauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno pareiškimą dėl 2025 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu Nr. V-559 „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų patvirtinimo“ patvirtintų 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų nuostatų teisėtumo ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtame nagrinėti pareiškime pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas prašo ištirti, ar 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų (toliau – ir Bendrieji ugdymo planai), patvirtintų Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-559 „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų patvirtinimo“ 84 punktas ta apimtimi, kuria nustatytas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“, bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

2.       Pareiškėjo pareiškimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.    Bendrųjų ugdymo planų 84 punkte nustatyta, kad nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, pradinio ugdymo programos 1 klasėje lietuvių kalbos ir literatūros mokymui skiriamos 175 pamokos per mokslo metus (5 pamokos per savaitę), 2 klasėje – 210 pamokų per mokslo metus (4 pamokos per savaitę) (turi būti nurodyta 140 pamokų per mokslo metus, nes 35 ugdymo savaites dauginant iš 4 pamokų per vieną savaitę, gaunamas rezultatas yra lygus 140 pamokų per vienerius mokslo metus), 3–4 klasėse – 175 pamokos per mokslo metus (5 pamokas per savaitę). Tokiose mokyklose baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros mokymui pradinio ugdymo programos 1–4 klasėse skiriamos 245 pamokos per mokslo metus (7 pamokos per savaitę).

2.2.    Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaro sąlygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose: <...> 2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų; 3) tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų mokoma lietuvių kalba.“

2.3.    Vadovaujantis Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostata iki dvitaškio, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos kaip atskiro dalyko mokymui turi būti „skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“. Kitaip tariant, yra įtvirtinta lietuvių kalbos dalyko mokymo apimtis. Be to, įstatymas nustato tik minimalų (o ne maksimalų) lietuvių kalbos pamokų valandų skaičių, jei egzistuoja realus poreikis – jis gali būti didinamas.

2.4.    Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose yra detalizuotos pakankamomis laikomos sąlygos lietuvių kalbos (bendruoju požiūriu) mokymui pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programose. Pagal 2 punkto nuostatą „pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų“. Tai reiškia, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje lietuvių kalbos (ne lietuvių kalbos dalyko) mokoma per kitų dalykų atskiras temas, nors šioje 30 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje nekalbama apie lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, per kurias lietuvių kalbos mokoma atskirai. Pradinio ugdymo programoje lietuvių kalbos mokoma integruotai, tačiau nėra nurodyta, kuri dalis integruojama ir į kokius dalykus, o kuri mokoma kaip atskiras dalykas. Todėl darytina išvada, kad lietuvių kalbos mokymui pradinio ugdymo programoje skiriama tiek laiko, kiek jo skiriama per lietuvių kalbos pamokas, t. y. lietuvių kalbos dalyko mokymui.

2.5.    Tautinių mažumų mokyklos, kaip ir mokyklos lietuvių mokomąja kalba, įgyvendina tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą, bet iki šiol pradiniame ugdyme pamokų skaičius šiam dalykui mokyti mokyklose tautinių mažumų kalbomis yra mažesnis. Todėl kyla pagrįstos abejonės dėl tokios Bendruosiuose ugdymo planuose nustatytos tvarkos prasmingumo ir tikslingumo.

2.6.    Mokinių pasiekimų duomenys rodo, jog tautinių mažumų mokinių lietuvių kalbos pasiekimai yra žemesni nei mokinių, besimokančių lietuvių kalba. Tikėtina, kad nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas tampa trukdžiu, neleidžiančiu tinkamai suprasti kitų mokomųjų dalykų specifikos, kliudantis minčių raiškai žodžiu ir raštu, ir tai bent iš dalies paaiškina ženkliai menkesnius tautinių mažumų mokyklų abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatus. 2022 m. vykusio tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA duomenys pagal mokomąją kalbą taip pat atskleidžia, kad tiek rusų, tiek lenkų tautinės mažumos mokinių matematinio ir gamtamokslinio raštingumo ir skaitymo gebėjimai yra žemesni nei lietuvių kalba besimokančių mokinių.

2.7.    Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra pakankamai plačiai atskleistas valstybinės kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusas (2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Valstybinės kalbos mokymo klausimas svarbus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (sprendimai, priimti bylose Džibuti ir kiti prieš Latviją ir Valiullina ir kiti prieš Latviją).

2.8.    Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte įtvirtintas vienas iš pagrindinių švietimo sistemos principų – lygių galimybių principas. Pagal šį principą švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują. Tautinėms mažumoms priklausantiems (o ir trečiųjų valstybių) mokiniams, besimokantiems Lietuvoje, nesukūrus sistemos, leidžiančios tinkamai išmokti lietuvių kalbą, šis principas būtų esmingai pažeistas sumažinant jų galimybes visa apimtimi naudotis tomis teisėmis, kurias suteikia tinkamas valstybinės kalbos mokėjimas.

2.9.    Pareiškėjo vertinimu, esant dabartiniams Bendriesiems ugdymo planams, tautinių mažumų mokyklos nuo pradinių klasių tinkamai neįgyvendina Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte keliamų tikslų, t. y. neparengia mokinių taip, kad jie galėtų visa apimtimi įgyvendinti konstitucinę žmogaus teisę siekti aukštojo mokslo. 2024 metais valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė 20,4 proc. tokiose mokyklose besimokiusių mokinių.

2.10.  Atkreiptinas dėmesys, kad ilgus metus ignoravus Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygą tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šių metų vasarį pristatė iniciatyvą padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių visiems pradinukams ir vasario 27 d. įregistravo švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymo „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų“ projektą Nr. 25-3275, kuriuo teikiamų Bendrųjų ugdymo planų 80 punkte buvo siūloma visiems pradinių klasių (įskaitant tautinių mažumų mokyklų) mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros mokymui skirti 280 pamokų per mokslo metus (8 pamokas per savaitę) 1 klasėje ir 245 pamokas per mokslo metus (7 pamokas per savaitę) 2–4 klasėse. Tautinių mažumų mokyklose baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros mokymui 1–4 klasėse siūlyta skirti 245 pamokas per mokslo metus (7 pamokas per savaitę). Taigi, iš esmės būtų buvęs suvienodintas pamokų skaičius, nedidinant mokymosi krūvio mokiniams ir nemažinant gimtajai kalbai mokytis skiriamų pamokų skaičiaus.

2.11.  Vėliau 2025 m. balandžio 29 d. registruotu atnaujintu švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymo „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų“ projektu Nr. 25-3275(2) teikiamų Bendrųjų ugdymo planų 85 punkte buvo siūlomas „pereinamasis laikotarpis“ – iš pradžių 2025–2026 mokslo metais tautinių mažumų mokyklų pradinio ugdymo programos 1–4 klasėse lietuvių kalbos ir literatūros mokymui buvo siūlyta skirti 210 pamokų per mokslo metus (6 pamokas per savaitę), o baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros mokymui – 245 pamokas per mokslo metus (7 pamokas per savaitę), po to, 2026–2027 mokslo metais, tautinių mažumų mokyklų pradinio ugdymo programos 1–4 klasėse lietuvių kalbos ir literatūros bei baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros mokymui buvo siūlyta skirti po 245 pamokas per mokslo metus (7 pamokas per savaitę). Tokiu būdu būtų buvę priartėta prie Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui, kol galiausiai Bendrieji ugdymo planai nebeprieštarautų šiai įstatymo nuostatai.

2.12.  Nepaisant to, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija deklaravo įgyvendinsianti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies sąlygą tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui, šiuo metu patvirtintuose ir galiojančiuose Bendruosiuose ugdymo planuose įtvirtintos lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių reglamentuojančios normos lemia tai, kad, lyginant su mokyklų, kurios ugdymo procesą vykdo lietuvių kalba, mokiniais, tautinių mažumų mokyklas baigę pradinukai per ketverius pradinio ugdymo metus bus turėję 350 lietuvių kalbos pamokų mažiau, kas sudarytų ne mažesnį kaip dvejų metų atsilikimą (vertinant tai, kad tautinių mažumų mokyklose siūlomas pamokų kiekis yra 175 pamokos per metus), o įvertinant tai, kad ir kitos ugdymo veiklos (tiek formalios, tiek neformalios) tokiose mokyklose vykdomos gimtąja šių asmenų kalba, galima teigti, kad realus žinių atotrūkis tarp lietuviškas ir tautinių mažumų mokyklas baigusių mokinių yra dar didesnis.

2.13.  Tuo metu baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtajai kalbai ir literatūrai, mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba kiekvienais pradinio ugdymo pakopos metais skiriama po septynias savaitines pamokas (245 pamokos per vienerius mokslo metus, bendrai – 980 pamokų per ketverius metus), kas sudaro 315 valandų skirtumą, lyginant su lietuvių kalbos ir literatūros pamokomis tose mokyklose.

II.

3.       Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime prašo Bendrųjų ugdymo planų 84 punktą pripažinti teisėtu.

4.       Ministerijos atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1.    Įgyvendinant Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, Bendrųjų ugdymo planų 61 punkte numatyta, kad mokyklos tarybos sprendimu gali būti mažinamas Bendruosiuose ugdymo planuose tautinių mažumų gimtajai kalbai ir literatūrai mokytis skirtų metinių pamokų skaičius, jas perskirstant lietuvių kalbos ir literatūros dalykui, <....> tačiau sudarant sąlygas mokiniams pasiekti atitinkamų tautinių mažumų gimtųjų kalbų bendrosiose programose numatytų mokymosi pasiekimų. Taigi, Bendrieji ugdymo planai leidžia mokyklai perskirstyti valandas tarp tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros ir lietuvių kalbos ir literatūros ir padidinti lietuvių kalbos ir literatūros dalykui skirtų pamokų skaičių. Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatą taip pat užtikrina Bendrųjų ugdymo planų 33 punkte įtvirtintas įpareigojimas mokykloms sudaryti laikinas grupes (klasė dalijama į laikinai sudarytas mokinių grupes pasirinktam dalykui mokytis, diferencijuotai mokytis dalyko ar mokymosi pagalbai teikti) lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti mokykloje, kurioje mokoma tautinės mažumos kalba arba tautinių mažumų kalbos, klasėje esant ne mažiau kaip 18 mokinių – pagal pradinio ugdymo programą, klasėje esant ne mažiau kaip 21 mokiniui – pagal pagrindinio ugdymo programą. Laikinųjų grupių sudarymas lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti mokykloje, kurioje mokoma tautinės mažumos kalba arba tautinių mažumų kalbos, lyginant su mokyklomis, kuriose mokama lietuvių kalba, užtikrina didesnes galimybes individualizuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokymą bei atliepti mokinių mokymosi poreikius.

4.2.    Ministerija paaiškina, kad pagrindiniame (Bendrųjų ugdymo planų 90 punktas) ir viduriniame ugdyme (Bendrųjų ugdymo planų 101 punktas) yra numatytos pamokos, skirtos mokinio ugdymo poreikiams tenkinti, mokymosi pagalbai teikti (pradiniame ugdyme mokyklose, kuriose mokoma tautinės mažumos kalba arba tautinių mažumų kalbos, šios valandos nėra numatytos dėl Lietuvos higienos normoje HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. V-773 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 21:2017) numatytų ribojimų). Įgyvendinant Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, mokyklose, kuriose mokoma tautinės mažumos kalba arba tautinių mažumų kalbos, galima šias valandas skirti valstybinės kalbos mokymui.

4.3.    Pagal Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai. Pedagoginėje praktikoje ši nuostata įgyvendinama į pradinio ugdymo dalykus, mokomus tautinės mažumos kalba, integruojant mokymo lietuvių kalba fragmentus.

4.4.    Organizuojant ugdymą keliomis kalbomis, vienos kalbos gebėjimai padeda ir pagreitina kitų kalbinių gebėjimų įgijimą. Todėl galima daryti išvadą, kad mokiniai mokydamiesi gimtųjų kalbų ugdo savo kalbinę komunikacinę kompetenciją, kurią sėkmingai panaudoja ir vartodami kitas kalbas. Skaitymo, teksto supratimo, informacijos radimo, teksto komponavimo, argumentavimo, naudojimosi šaltiniais, teksto analizės ir interpretacijos, dalyvavimo komunikacinėse situacijose, socialinio pokalbio palaikymo gebėjimai yra universalūs ir juos mokiniai ugdosi mokydamiesi įvairių kalbų, todėl nebūtina tų pačių dalykų mokytis per gimtųjų kalbų ir lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Pagrindai gali būti suteikiami per gimtųjų kalbų pamokas, o per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas šie gebėjimai yra įtvirtinami vartojant kitą kalbą. Įgyvendinant tiek gimtosios kalbos ir literatūros programą, tiek lietuvių kalbos ir literatūros programą yra analizuojami pasaulinės literatūros autoriai. Atitinkamų autorių kūrinius išanalizavus per gimtosios kalbos ir literatūros pamokas, per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas yra daugiau galimybių skirti laiko lietuvių kalbos vartojimo praktikai ir kt.

4.5.    Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras 2025 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr.V-887 pakeitė Bendrųjų ugdymo planų 84 punktą. Minėtu įsakymu, be kita ko, pakeistas ir lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba: antroje klasėje vietoj 4 pamokų per savaitę skiriamos 5 pamokos (175 pamokos per mokslo metus). Ši pamoka skiriama atsisakius pamokos, skiriamos mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti. Mokyklų, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, mokiniams pradinio ugdymo programai įgyvendinti skiriamas maksimalus leistinas pamokų skaičius: 30 valandų per savaitę, 1050 per metus ir yra 5 valandomis didesnis už mokinių, kurie mokosi lietuvių kalba.

4.6.    Mokinių mokymosi krūvį reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 21:2017. Atsižvelgdama į minėtą reglamentavimą, Ministerija Bendruosiuose ugdymo planuose negali numatyti daugiau nei 30 valandų per savaitę (6 pamokos per dieną; 5 ugdymo dienos) pradinio ugdymo programai įgyvendinti. Pagal aktualią Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto redakciją mokyklų, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, mokiniai turi maksimalų leistiną pamokų skaičių, todėl didinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičiaus objektyviai nėra galimybių. Jei būtų mažinamas kitų dalykų pamokų skaičius ir didinamas lietuvių kalbos ir literatūros mokymui skirtos valandos, tai kitų gebėjimų – matematinių, gamtamokslių, meninių, sveikos gyvensenos ir kt. – ugdymui būtų skiriama gerokai mažiau laiko. Tai mažintų galimybes išsiugdyti kompetencijas tokiu pat lygiu kaip mokiniai, kurie mokosi valstybine kalba. Tokia praktika neatitiktų lygiateisiškumo principo.

4.7.    Bendruosiuose ugdymo planuose nustatytas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, pradinio ugdymo programai įgyvendinti yra optimalus ir užtikrina visapusišką Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosiose programose, patvirtintose Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. V-1269 „Dėl Priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų patvirtinimo“, numatytų kompetencijų ugdymą.

4.8.    Svarbu pabrėžti, kad ne vien mokymas(is) ar skiriamų pamokų skaičius lemia mokymosi pasiekimus. Tai pagrindžia A. Tamulionienės, N. Poderienės, S. Vaičiakauskienės atlikta mokslo studija. Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad ribotas lietuvių kalbos vartojimo laukas kasdienio gyvenimo komunikacinėse veiklose ir ypač mokykloje yra svarbiausia priežastis, dėl kurios mokyklų tautinių mažumų ugdomąja kalba mokiniai, net ir mokydamiesi lietuvių kalbos nuo ikimokyklinio ugdymo iki tol, kol baigia mokyklą, pakankamai neišmoksta lietuvių kalbos.

III.

5.       Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas 2025 m. lapkričio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo:

5.1.    ištirti, ar Bendrųjų ugdymo planų 84 punktas ta apimtimi, kuria nustatytas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius 175(5) ta pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, neprieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“, bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą ir teisinį aiškumą;

5.2.    pripažinti, kad Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto nuostata, kurioje nustatytas minimalus baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros pamokų skaičius 245(7) ir privalomas Lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius 175(5) ta apimtimi, kuria nustatytas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, prieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“.

6.       Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose dėsto šiuos pagrindinius argumentus:

6.1.    Ministerija, rengdama Bendruosius ugdymo planus (kuriuose, be kita ko, nustatomas ir gimtajai kalbai skiriamų mokymosi valandų skaičius), negali pažeisti imperatyvių įstatymo normų ir įtvirtinti tokio gimtajai kalbai (lenkų, rusų, baltarusių) skiriamų pamokų skaičiaus, kuris yra didesnis nei lietuvių kalbai skiriamų pamokų skaičius. Rengiant Švietimo įstatymo nuostatas įgyvendinančius Bendruosius ugdymo planus, būtent Ministerijos pareiga yra tinkamai perkelti imperatyvias aukštesnio lygio teisės akto (t. y. įstatymo) nuostatas į poįstatyminį teisės aktą. Ši atsakomybė yra išimtinai valstybės institucijos kompetencija ir negali būti perduota mokyklos tarybai.

6.2.    Atsakovo teiginiai, susiję su siūloma galimybe skirti pamokų, numatytų mokinio ugdymo poreikiams tenkinti ar mokymosi pagalbai teikti, valandas lietuvių kalbos ir literatūros dalyko dėstymui, nors laikytini faktiškai teisingais, tačiau iš esmės prieštarauja paties Švietimo įstatymo tikslui, t. y. įstatymo lygiu įtvirtinti aiškų ir teisinio netikrumo padedantį išvengti reguliavimą, kurio perdavimas mokyklos taryboms ar siūlymas keisti mokyklos lygmeniu tvirtinamiems planams neatitinka šio įstatymo siekių. Laikytina, kad šios priemonės taikytinos tik ta apimtimi, kuria mokyklos taryboms suteikiama subsidiarumo teisė didinti lietuvių kalbos ir literatūros dalykui tenkantį pamokų skaičių.

6.3.    Atsakovo teiginiai, kuriais siekiama sudaryti įspūdį, kad lietuvių kalbos galima išmokti mokantis ne lietuvių kalbos, o bendrųjų kitų kalbų (lenkų, rusų, baltarusių) kalbinių įgūdžių, yra nepagrįsti, prieštarauja paties atsakovo renkamiems faktiniams duomenims, susijusiems su tautinių mažumų mokyklas lankančių mokinių lietuvių kalbos pasiekimais.

6.4.    2024 metais pati Ministerija inicijavo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekta platesnio lietuvių kalbos mokymo. 2024 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtame Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 30 ir 43 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Ministerija teigė: „Nors Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose istorijos, geografijos ir pilietiškumo temų, susijusių su Lietuva, turi būti mokoma lietuvių kalba, reikia pastebėti, kad per visą bendrojo ugdymo laikotarpį tautinės mažumos mokyklose nesudaroma palanki aplinka lietuvių kalbai išmokti, nes visas ugdymo procesas arba didesnė jo dalis organizuojami tautinės mažumos kalba. Lietuvių kalba vartojama tik per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, todėl nesusiformuoja tvirti ir tvarūs lietuvių kalbos vartojimo įgūdžiai. Tai sudaro kliūtis jaunų žmonių sėkmingam mokymuisi mokykloje, atitinkamai rečiau pasirenkamos studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tautinių mažumų mokiniai dažniau patiria socialinę ir kultūrinę atskirtį, kurios poveikis ilgainiui gali būti toks, kad formuosis mažiau atsparios dezinformacijai visuomenės grupės, kurių informacinį lauką užpildys informacija, transliuojama grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių užsienio valstybių medijų kanalais.“

6.5.    Moksliniai tyrimai rodo, kad kalbos išmokimą geriausiai užtikrina bendravimas tiksline kalba ir susidūrimo su tiksline kalba (angl. exposure) laikas, kuris lemia, kad mažamečiai negimtąją kalbą gali išmokti taip pat gerai, kaip ir gimtąją. Šio laiko apimtis turi sudaryti 60 proc. visos kalbinės veiklos. Įstatymo nuostata dėl minimalaus lietuvių kalbos pamokų skaičiaus mokyklose yra „žemoji riba“, „slenkstis“ arba „minimumų minimumas“, kurio negali pakeisti bendrieji kalbiniai gimtosios kalbos (lenkų, rusų, gudų) gebėjimai arba įgūdžiai, siejami su jos mokėjimu, kurie negali būti perkeliami į lietuvių kalbą.

6.6.    Dėl atsakovo argumento, kad „mokiniai turi maksimalų leistiną pamokų skaičių, todėl didinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičiaus objektyviai nėra galimybių“, pareiškėjas pažymi, jog galiojančiojo Švietimo įstatymo įgyvendinimui gali tekti mažinti kitų įstatymo lygiu nenustatytų dalykų pamokų skaičių tam, kad tinkamai būtų įgyvendintos Švietimo įstatymo nuostatos dėl lietuvių kalbos pamokų skaičiaus tautinių mažumų mokyklose.

6.7.    Pareiškėjas siūlo pakoreguoti Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. V-559 84 punkto dalį „Kalbinis ugdymas“ ir nustatyti, kad tiek lietuvių kalbai, tiek gimtajai kalbai yra skiriamos 6 savaitinės pamokos, t. y. viena pamoka sumažinti baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtajai kalbai ir literatūrai skiriamų pamokų skaičių 1–4 klasėse nuo 7 iki 6 ir atitinkamai viena pamoka padidinti lietuvių kalbos ir literatūros dalykui skiriamų pamokų skaičių (nuo 5 iki 6).

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

7.       Nagrinėjama norminė administracinė byla yra inicijuota abstrakčiu pareiškimu siekiant patikrinti 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų, patvirtintų Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-559 „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų patvirtinimo“, (Bendrieji ugdymo planai) 84 punkto ta apimtimi, kuria nustatytas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, teisėtumą.

Dėl norminės administracinės bylos tyrimo ribų

8.       Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-822/2024, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018).

9.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno pareiškimas, kuriuo prašoma ištirti, ar Bendrųjų ugdymo planų 84 punktas ta apimtimi, kuria nustatytas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, neprieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“, bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

10.     Pareiškėjas 2025 m. lapkričio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose suformulavo prašymą: 1) ištirti, ar Bendrųjų ugdymo planų 84 punktas ta apimtimi, kuria nustatytas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius 175(5) ta pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, neprieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“, bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą ir teisinį aiškumą; 2) pripažinti, kad Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto nuostata, kurioje nustatytas minimalus baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros pamokų skaičius 245(7) ir privalomas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius 175(5) ta apimtimi, kuria nustatytas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, prieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“.

11.     2025 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio metu, teismui pateikus klausimą dėl pareiškėjo suformuluoto prašymo, pareiškėjo atstovas iš esmės patikslino, kad prašymas dėl ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo siejamas su Švietimo įstatymo nuostatos formuluote, kuri yra įvardyta priimtame nagrinėti pareiškime. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais nėra keičiami pareiškimo dalykas ir pagrindas, o šios norminės administracinės bylos tyrimo ribos yra apibrėžtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi priimtame nagrinėti pareiškėjo pareiškime.

12.     Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad po pareiškimo priėmimo nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme Bendrųjų ugdymo planų 84 punktas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-887 „Dėl švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. V-559 „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų patvirtinimo“ pakeitimo“. Šiuo pakeitimu buvo inter alia (be kita ko) padidintas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius antroje klasėje mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti pakeitimai iš esmės nekeičia tos aplinkybės, kad pakeistame Bendrųjų ugdymo planų 84 punkte išliko įtvirtintas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba. Atsižvelgus į tai, kad nurodyti Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto pakeitimai neeliminuoja ginčijamo teisinio reguliavimo ir nepanaikina aplinkybės, dėl kurios buvo inicijuota norminė administracinė byla, darytina išvada, jog šiuo atveju išlieka norminio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams vertinimo būtinybė.

13.     Apibendrinant konstatuotina, jog šioje norminėje administracinėje byloje tiriama, ar Bendrųjų ugdymo planų 84 punktas (2025 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-887 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. rugpjūčio 30 d.) ta apimtimi, kuria nustatytas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, neprieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“, bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

14.     Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje norminėje byloje dalis proceso šalių teikiamų argumentų yra susiję su ginčijamo teisinio reguliavimo politiniu tikslingumu. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ši nuostata, reglamentuojanti ginčų dėl teisės nagrinėjimo ypatumus, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikoma nagrinėjant abstrakčius pareiškimus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1-968/2023).

Dėl Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto teisėtumo

15.     Bendrųjų ugdymo planų 84 punkte (čia ir toliau tekste vadovaujamasi bylai aktualia 2025 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-887 redakcija, galiojančia nuo 2025 m. rugpjūčio 30 d) nustatyta, kad mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymosi proceso organizavimo būdu 1–4 klasėse lietuvių kalbos ir literatūros mokymui skiriamos 175 pamokos per mokslo metus (5 pamokos per savaitę), o tai sudaro iš viso 700 lietuvių kalbos ir literatūros pamokų pradinio ugdymo programai. Tokiose mokyklose baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros mokymui 1–4 klasėse skiriamos 245 pamokos per mokslo metus (7 pamokos per savaitę), o tai sudaro iš viso 980 baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros pamokų pradinio ugdymo programai.

16.     Taigi iš išdėstytų Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto nuostatų matyti, kad mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, pradinio ugdymo programoje lietuvių kalbos ir literatūros mokymui skiriama 280 pamokų mažiau negu baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros mokymui.

17.     Pareiškėjas būtent šiuo aspektu ir ginčija Bendrųjų ugdymo planų 84 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumą, teigdamas, kad jis prieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

18.     Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaro sąlygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose: <...> 2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, <...>; 3) tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų mokoma lietuvių kalba“.

19.     Taigi Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog bendrojo ugdymo mokyklose, kuriose įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui turi būti skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui.

20.     Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. kovo 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1281 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804) pakeistas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 5 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas Nr. I-1489 (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153-0), jį išdėstant nauja redakcija, kurioje 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įskaitant šioje administracinėje byloje pareiškėjo akcentuojamą aspektą, išliko nepakitusi 2011–2025 m.

21.     Tokiame kontekste paminėtini Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto 2021 m. vasario 23 d. posėdžio, kuriame svarstyti pasiūlymai dėl minėto Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto, protokolo Nr. 106-P-4 duomenys, kad, be kita ko, Seimo narys V. Stundys 2011 m. vasario 17 d. pateikė šio Seimo komiteto pritarimo sulaukusį pasiūlymą Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje iš esmės nustatyti, kad mokyklose, kuriose įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Šis pasiūlymas buvo grįstas tokiais argumentais: „Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės Vilniuje 1998 m. gruodžio 17 d. sudarytoje sutartyje „Dėl bendradarbiavimo kultūros, švietimo ir mokslo srityse“ nustatyta, kad „Susitariančios Šalys abipusiškumo ir lygiateisiškumo pagrindais bendradarbiaus ir organizuos mainus šioje Sutartyje numatytose srityse“. Taip pat siektina nuosekliai stiprinti visų mokyklų, kuriose mokymas tėvų pageidavimu ir mokyklos nuostatuose nustatyta tvarka vyksta tautinių mažumų kalbomis, mokinių valstybinės kalbos kompetencijas ir užtikrinti lygių galimybių principo įgyvendinimą“.

22.     Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas vartoja sąvoką „laikas“, kuri šiame įstatyme nėra savarankiškai apibrėžta. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtos nuostatos formuluotę, sisteminę vietą ir imperatyvų pobūdį, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimą lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui, siekia įtvirtinti kiekybiškai palyginamą ir objektyviai patikrinamą mokymo apimties santykį, kuris negali būti paliktas vien deklaratyviam ar vertinamajam aiškinimui.

23.     Atsižvelgiant į tai, vertinant, ar Bendrųjų ugdymo planų 84 punkte nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą mokyklose, kuriose įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui, pagrįstai lygintina tokia mokymo apimtis, kuri leidžia objektyviai išreikšti ir patikrinti šio laiko santykį, t. y. lietuvių kalbos ir gimtosios kalbos mokymui nustatyta pamokų apimtis.

24.     Šiai išvadai nedaro įtakos Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad pradinio ugdymo programa vykdoma dvikalbio ugdymo būdu – tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba, taip pat kad lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai. Pažymėtina, kad nors Švietimo įstatymas numato galimybę (pareigą) lietuvių kalbos mokymo elementus integruoti į kitų dalykų ugdymą, ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog tokiu būdu lietuvių kalba būtų mokoma kiekybiškai didesne apimtimi nei tautinės mažumos gimtąja kalba. Tokią išvadą patvirtina ir Ministerijos atsiliepime pateiktas paaiškinimas, kad pedagoginėje praktikoje ši nuostata įgyvendinama į pradinio ugdymo dalykus, mokomus tautinės mažumos kalba, integruojant mokymo lietuvių kalba fragmentus. Pabrėžtina, kad integruotas mokymas nepanaikina pareigos užtikrinti, jog lietuvių kalbos mokymui būtų skiriama ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui. Todėl integruotas mokymas negali būti laikomas savarankiška ar lygiaverte alternatyva dalykui skiriamam mokymo laikui, ypač kai įstatyme aiškiai nustatytas minimalus mokymo laiko santykis.

25.     Ministerija, įrodinėdama ginčijamų norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą, be kita ko, įvardija Bendrųjų ugdymo planų nuostatas, suteikiančias mokykloms tam tikrą diskreciją perskirstyti pamokų skaičių ar sudaryti laikinas grupes lietuvių kalbai mokyti.

26.     Pažymėtina, jog Bendrųjų ugdymo planų 61 punkte numatyta, kad mokyklos tarybos sprendimu gali būti mažinamas Bendruosiuose ugdymo planuose tautinių mažumų gimtajai kalbai ir literatūrai mokytis skirtų metinių pamokų skaičius, jas perskirstant lietuvių kalbos ir literatūros dalykui, tačiau sudarant sąlygas mokiniams pasiekti atitinkamų tautinių mažumų gimtųjų kalbų bendrosiose programose numatytų mokymosi pasiekimų. Išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo pozicija, kad Bendrųjų ugdymo planų 61 punktas sudaro galimybę mokyklai perskirstyti valandas tarp tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros bei lietuvių kalbos ir literatūros, padidinant lietuvių kalbos ir literatūros dalykui skirtų pamokų skaičių. Tačiau ši galimybė yra mokyklos diskrecija, o ne pareiga, todėl savaime neužtikrina, kad visose tautinių mažumų mokyklose bus faktiškai įgyvendintas Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui. Be to, įstatyme nustatyta pareiga negali būti perkeliama į pavienių mokyklų sprendimų lygmenį, kai pats poįstatyminis teisinis reguliavimas nustato mažesnę lietuvių kalbos mokymo apimtį.

27.     Bendrųjų ugdymo planų 33 punkte įtvirtintas įpareigojimas mokykloms sudaryti laikinas grupes (klasė dalijama į laikinai sudarytas mokinių grupes pasirinktam dalykui mokytis, diferencijuotai mokytis dalyko ar mokymosi pagalbai teikti) lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti mokykloje, kurioje mokoma tautinės mažumos kalba arba tautinių mažumų kalbos, klasėje esant ne mažiau kaip 18 mokinių – pagal pradinio ugdymo programą, klasėje esant ne mažiau kaip 21 mokiniui – pagal pagrindinio ugdymo programą. Pažymėtina, jog, nors laikinųjų grupių sudarymas lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti mokykloje, kurioje mokoma tautinės mažumos kalba arba tautinių mažumų kalbos, gali sudaryti prielaidas individualizuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokymą bei atliepti tam tikrus mokinių mokymosi poreikius, tačiau minėtos Bendrųjų ugdymo planų 33 punkto nuostatos neapibrėžia lietuvių kalbos ir literatūros mokymo apimties kiekybine prasme ir todėl savaime neužtikrina Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyto mokymo laiko santykio laikymosi.

28.     Išplėstinė teisėjų kolegija kritiškai vertina Ministerijos argumentą, jog dėl Lietuvos higienos normoje HN 21:2017 nustatytų pamokų skaičiaus ribojimų objektyviai nėra galimybių padidinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičiaus. Pažymėtina, kad higienos normos, kaip poįstatyminiai teisės aktai, negali riboti ar modifikuoti įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų, taip pat negali pateisinti tokio poįstatyminio teisinio reguliavimo, kuris neatitinka aukštesnės galios teisės akto nuostatų. Tai, jog galiojantis teisinis reguliavimas reikalauja suderinti skirtingų sričių – švietimo organizavimo ir mokinių sveikatos apsaugos – interesus, savaime nepaneigia įstatymų leidėjo nustatytos pareigos užtikrinti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tautinių mažumų gimtosios kalbos bei lietuvių kalbos mokymo laiko santykį. Todėl galimi administraciniai, organizaciniai ar praktinio įgyvendinimo sunkumai negali būti laikomi teisiškai reikšmingu pagrindu nukrypti nuo įstatymo nuostatų ar jas paneigti poįstatyminiu teisiniu reguliavimu.

29.     Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata savaime nereiškia, kad reikalavimo lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui įgyvendinimas turi būti siejamas išimtinai su tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros pamokų skaičiaus mažinimu. Šiame kontekste pabrėžtina, kad norminę administracinę bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, nevertina ginčijamo teisinio reguliavimo politinio ar ekonominio tikslingumo, todėl šioje byloje nepasisako dėl konkrečių Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo įgyvendinimo būdų. Įstatyme įtvirtinto reikalavimo įgyvendinimo būdų pasirinkimas, įskaitant galimus mokymo organizavimo, ugdymo programų struktūros ar mokymo laiko paskirstymo sprendimus, patenka į vykdomosios valdžios institucijų diskreciją, kuri privalo būti įgyvendinama taip, kad būtų užtikrintas imperatyvių įstatymo nuostatų laikymasis ir išlaikyta proporcinga pusiausvyra tarp valstybinės kalbos apsaugos ir tautinių mažumų teisių į jų kalbos bei kultūros puoselėjimą.

30.     Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė; ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija (inter alia 2007 m. gegužės 5 d., 2023 m. liepos 5 d. nutarimai); valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą; konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones (inter alia 1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai).

31.     Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad valstybės turi plačią diskreciją formuojant švietimo politiką ir stiprinant valstybinės kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose, jeigu tokiais sprendimais siekiama teisėtų tikslų ir užtikrinama proporcinga pusiausvyra tarp valstybinės kalbos apsaugos ir tautinių mažumų teisių (žr. 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje Valiullina ir kiti prieš Latviją (pareiškimų Nr. 56928/19, 7306/20 ir 11937/20), 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Džibuti ir kiti prieš Latviją (pareiškimų Nr. 225/20 ir kt.)).

32.     Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir saugo tautinių mažumų teises, įskaitant teisę puoselėti savo kalbą ir mokytis gimtąja kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 37 straipsnyje įtvirtinta, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška (1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Minėtos nuostatos plėtojamos ir Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatyme, kuriame, be kita ko, įtvirtinta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė mokytis tautinės mažumos kalba arba tautinės mažumos kalbos bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose pagal bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo programas Švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių švietimą, nustatyta tvarka (7 str. 1 d.). Be to, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi 1995 m. vasario 1 d. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurios 14 straipsnio 2–3 dalyse nustatyta, kad valstybės, esant pakankamam poreikiui, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba, nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba. Paminėtina ir 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, kurioje inter alia įtvirtinta asmenų, priklausančių tautinei mažumai, teisė mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos (14 str. 3 p.) bei nustatyta, kad susitariančios šalys užtikrins reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose (15 str. 2 d. 3 p.).

33.     Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi ginčijamo Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto turinį, konstatuoja, kad pradinio ugdymo programai įgyvendinti mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius yra nustatytas mažesnis nei gimtosios kalbos ir literatūros pamokų skaičius. Taip pat pažymėtina, kad ginčijamame teisiniame reguliavime nėra nustatyta jokių kitų imperatyvių nuostatų, kurios leistų objektyviai ir aiškiai konstatuoti, jog lietuvių kalbos mokymui faktiškai skiriama ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui, kaip to reikalauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Bendrųjų ugdymo planų 84 punktas ta apimtimi, kuria nustatytas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, prieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 daliai.

34.     Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto teisinio reguliavimo atitiktį ir konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. spalio 8 d., 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimus). Iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimus). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus). Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).

35.     Nustačius, kad ginčijamas Bendrųjų ugdymo planų 84 punkto teisinis reguliavimas nurodyta apimtimi prieštarauja Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 daliai, kartu konstatuotina, jog toks poįstatyminio teisės akto neatitikimas įstatymo nuostatoms lemia ir jo prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų, patvirtintų Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-559 „Dėl 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų patvirtinimo“ 84 punktas (2025 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-887 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. rugpjūčio 30 d.) ta apimtimi, kuria nustatytas mažesnis lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius nei gimtosios kalbos pamokų skaičius pradinio ugdymo programai įgyvendinti grupinio mokymosi forma kasdieniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu mokyklose, kuriose įteisintas tautinių mažumų kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai, nustatančiai, kad „Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“, bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                   Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Egidijus Šileikis