Suvestinė redakcija nuo 2016-12-13

 

Nutarimas paskelbtas: Žin. 2012, Nr. 144-7430, i. k. 1121100NUTA00001482

 

 

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

 

nutarimas

Dėl 2014–2020 METŲ NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS PATVIRTINIMO

 

2012 m. lapkričio 28 d. Nr. 1482
Vilnius

 

Įgyvendindama Valstybės pažangos strategiją „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 (Žin., 2012, Nr. 61-3050), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programą (pridedama).

2. Pavesti Finansų ministerijai po to, kai Europos Parlamentas ir Taryba patvirtins 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos naudojimą reglamentuojančius Europos Sąjungos teisės aktus, persvarstyti 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programą – užtikrinti jos atitiktį tematinės koncentracijos reikalavimams.

 

 

 

Laikinai einantis Ministro Pirmininko
pareigas                                                                                           Andrius Kubilius

 

 

 

Laikinai einanti finansų ministro

pareigas                                                                                           Ingrida Šimonytė

 


 

PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482

 

 

2014–2020 METŲ NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMA

 

 

IBENDROSIOS NUOSTATOS

 

1.  2014–2020 metų nacionalinės pažangos programa (toliau – Programa) rengiama siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ (toliau – strategija „Lietuva 2030“) ir sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme.

2.  Programa apima ne tik svarbiausias nacionalinės politikos nuostatas, pirmiausia išdėstytas pagrindiniame nacionaliniame ilgos trukmės strateginio planavimo dokumente (strategija „Lietuva 2030“), bet ir pagrindines Europos Sąjungos (toliau – ES) politikos nuostatas, išdėstytas ES pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijoje „Europa 2020“[1]. Programa suplanuota integruotai ir orientuota į pažangą. Jos parengimo terminas derinamas su ES finansinės paramos programavimo laikotarpiu, todėl Programa skirta 2014–2020 metų laikotarpiui. Svarbių nacionalinių (Nacionalinė reformų darbotvarkė[2] (toliau – NRD), regioninių ir ES strateginių dokumentų (pavyzdžiui, ES Baltijos jūros regiono strategija[3] ir kt.) nuostatos taip pat atsispindi Programoje.

3.  Programos prioritetus, tikslus ir uždavinius detalizavo 2014–2020 metais ES struktūrinės paramos komisijos[4] sprendimu įsteigtos 7 tarpinstitucinės darbo grupės Programos prioritetams detalizuoti, sudarytos iš Lietuvos Respublikos ministerijų, įgyvendinančių agentūrų, socialinių, ekonominių ir regioninių partnerių atstovų.

4.  Įgyvendinant partnerystės principą ir siekiant kuo plačiau į Programos rengimą įtraukti įvairius visuomenės atstovus, 2012 metų liepos mėnesį Nacionalinėje dailės galerijoje surengtas Programos prioritetų viešasis aptarimas, per kurį pristatyti ir su plačiąja visuomene aptarti galimi Programos prioritetai, jų turinys. Programa parengta remiantis įvykusio viešojo aptarimo rezultatais ir išvadomis, kuriomis pagrįsti Programos tikslai ir uždaviniai.

5.  Programą sudaro 3 skyriai: „Bendrosios nuostatos“, „Programos tikslai ir uždaviniai“ ir „Programos įgyvendinimas ir stebėsena“. Priedai: „Lietuvos aplinkos analizė“, „Programos vertinimo kriterijų sąrašas“, „Programos prioritetų koordinatoriai, institucijos, dalyvaujančios įgyvendinant uždavinius, ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos proporcinis paskirstymas ir ES struktūrinės paramos proporcinis paskirstymas tikslams ir uždaviniams įgyvendinti“, „Investavimo principai privačiam sektoriui“.

6.  Programos vidutinės trukmės tikslai, skirti ilgalaikiams valstybės prioritetams įgyvendinti, pagrįsti atliktos aplinkos analizės rezultatais, pateikiamais 1 priede.

 

II.   PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

 

 

PROGRAMOS VERTIKalieji prioritetai

 

1 PRIORITETAS „VISUOMENĖS UGDYMAS, MOKSLAS ir KULTŪRA“

 

Bendrasis tikslas – skatinti kiekvieną gyventoją realizuoti savo galimybes mokantis, kuriant, tiriant, tikslinga veikla prisiimant atsakomybę už save, valstybę ir aplinką

Sumani visuomenė yra kiekvieno piliečio idėjoms, naujovėms ir iššūkiams atvira, solidari, savivaldi ir politiškai brandi visuomenė. Tokia visuomenė negali susiformuoti vien tik valdžios iniciatyva. Tam būtinos kiekvieno piliečio pastangos. Tačiau bendros visos valstybės pastangos gali padėti Lietuvos gyventojams įveikti šiuos iššūkius:

1.  XXI amžius – labai sparčios technologijų, klimato, ekonomikos ir vertybių kaitos amžius. Tai gali pagilinti atotrūkį tarp visuomenių, kurios inicijuoja pokyčius ir jų dėka klesti, ir gyventojų, kurie atsiduria pokyčių paraštėse ir vis didesnėje atskirtyje. Todėl būtina stiprinti gyventojų gebėjimus, leidžiančius ne tik prisitaikyti prie vis sparčiau kintančių sąlygų, bet ir patiems tapti kaitos iniciatoriais – kurti naujas žinias, inicijuoti naujus kultūrinius, socialinius ir ekonominius procesus, atrasti būdus, kaip konsoliduoti visuomenę ir stiprinti demokratiją. Sparčių pokyčių amžius reikalauja, kad gyventojai taptų kūrėjais, tai reiškia, kad nuolat tobulėtų, mokytųsi, visapusiškai lavintųsi. Tam būtina kiekvienam gyventojui (ne tik pavienėms visuomenės grupėms) sudaryti sąlygas realizuoti savo galimybes ir aktyviai veikti per nuolatinį mokymąsi, žinių kūrimą, kūrybiškumą ir verslumą.

2.  Atsakomybės už savo gyvenimą, šeimą, bendruomenę, supančią aplinką ir visą šalį stoka, pasyvumas ir baimė veikti neleidžia daugumai Lietuvos gyventojų rasti veiksmingų bendrų problemų sprendimų. Lietuvai, kaip jaunai demokratijai, sunkiai sekasi visapusiškai realizuoti demokratinio veikimo privalumus, ryškėja demokratinio raštingumo, pozityvaus ir valstybę kuriančio veiklumo stoka. Emigracija, kultūrinės ir ekonominės globalizacijos procesas silpnina bendruomeniškumą, niveliuoja tradicinių identitetų skirtumus, silpnina istorinę atmintį ir drauge sukuria dirbtines perskyras tarp emigravusių ir pasilikusių gyventojų. Taigi svarbu rasti ir realizuoti skirtingas socialinių ir tautinių grupių, išvykusiųjų ir Lietuvoje gyvenančiųjų patirtį vienijančius Lietuvos piliečių ir lietuvių kilmės užsienio gyventojų bendros tapatybės pavidalus, įskaitant Globalios Lietuvos idėjos įgyvendinimą. Klimato kaita ir vartotojiškų vertybių vyravimas reiškia, kad sveikatos, aplinkos (plačiąja prasme) ir kultūros objektų tausojimas tampa svarbia gyvenimo kokybės Lietuvoje gerėjimo sąlyga. Siekiant įveikti šiuos iššūkius, būtina stiprinti Lietuvos tapatybę, pilietiškumą, lyderystę, bendradarbiavimą ir atsakomybę už save, valstybę, gamtinę ir kultūrinę aplinką.

Prioritetui įgyvendinti numatyti tikslai ir uždaviniai grafiškai pavaizduoti 1 paveikslėlyje.

 

1 pav. 1 prioriteto „Visuomenės ugdymas, mokslas ir kultūra“ tikslai ir uždaviniai

 

 

 

 

1.1 tikslas. Skatinti mokytis visą gyvenimą

 

Kokybė ir prieinamumas – vis dar svarbiausi švietimo[5] politikos tikslai, tačiau jų siekti kol kas problematiška. Pavyzdžiui, 2009 metais atlikti tarptautiniai penkiolikmečių pasiekimų tyrimai (PISA) parodė, kad, palyginti su 2006 metais, esminės pažangos nepasiekta[6]. Dideli rezultatų skirtumai tarp mokyklų rodo, kad ne visiems vaikams prieinamas vienodai kokybiškas išsilavinimas. Šalies aukštosios mokyklos dar patrauklios Lietuvos abiturientams, tačiau mažai atvykstančių iš užsienio studentų, o tai rodo nepakankamą tarptautinį konkurencingumą.

Švietimo kokybė ir prieinamumas labai priklauso nuo modernios mokymosi infrastruktūros ir aplinkos plačiąja prasme, pedagoginio personalo kompetencijos, mokymosi ir ugdymo turinio. Šioms sritims 2004–2013 metais skirtos didžiausios investicijos, jas tolygiai plėtoti numatyta ir 2014–2020 metais. Tačiau mokymosi pasiekimus ir švietimo sistemos tvarumą lemia ir kiti veiksniai, kuriems iki šiol skirta mažiau dėmesio. Viena iš šių sričių – kintanti švietimo paradigma, kuri akcentuoja mokymąsi (ne tik mokymą) ir kompetencijų / gebėjimų (ne tik žinių) įgijimą. Intensyvėjanti technologinė, ekonominė ir socialinė kaita, kintanti žmogaus veiklos aplinka ir augantis informacijos kiekis reiškia, kad ateityje gebėjimas įgyti naujų žinių ir jas pritaikyti naujomis sąlygomis taps vis reikšmingesnis. Taigi ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama bendrųjų gebėjimų mokytis visą gyvenimą[7] ugdymui visais švietimo lygiais. Kita problema, kurią numatoma spręsti, susijusi su netolygiomis vaikų ir jaunimo galimybėmis dalyvauti neformaliajame švietime, kuriuo sudaromomis galimybėmis ugdytis ir mokytis lieka nepasinaudojama. Maža neformaliojo ugdymo formų įvairovė ir ypač ribotas prieinamumas regionuose – svarbiausios problemos. Siekiant stiprinti švietimo kokybę, taip pat svarbu spręsti švietimo vadybos ir valdymo problemas. Tai ypač aktualu įgyvendinant didesnės mokymosi įstaigų autonomijos ir decentralizacijos principus.

Aktyvus suaugusiųjų mokymas – itin svarbi nuolatinio asmeninio tobulėjimo ir gebėjimo prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos sąlyga. Nors 2004–2013 metais šiai sričiai skirtos didelės investicijos, mokymosi visą gyvenimą lygis (šis rodiklis atspindi 25–64 metų asmenų mokymąsi) vis dar žemas. Taigi derėtų persvarstyti, kaip buvo organizuojamas ir finansuojamas suaugusiųjų mokymas. Iki šiol naudotos suaugusiųjų mokymosi finansavimo priemonės buvo nepakankamai susietos su besimokančiojo poreikiais (todėl neskatino mokytis) ir neretai išstumdavo privačias (verslo ir gyventojų) investicijas į mokymąsi. Be to, anksčiau taikytos priemonės nepasiekdavo svarbiausių tikslinių grupių, tai yra tų, kurie niekada anksčiau nesimokė (tai apima žemesnį išsilavinimą turinčius, gyvenančius regionuose ir vyresnio amžiaus asmenis).

Siekiant investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumo, labai svarbi gyventojų įgyjamų kompetencijų atitiktis darbo rinkos paklausai. Tačiau tam kol kas nesudaryta sisteminių sąlygų. Nepaisant investicijų 2004–2006 metais, kompetencijų pasiūlos ir paklausos prognozavimo sistema išlieka fragmentiška. Todėl nei gyventojai, nei už švietimo organizavimą atsakingos institucijos neturi pakankamai informacijos apie tai, kokių gebėjimų paklausa didės ar mažės ilguoju laikotarpiu. Neišplėtota profesinio ir mokymosi orientavimo ir konsultavimo sistema neleidžia jaunimui ir suaugusiesiems tinkamai nuspręsti, kur toliau mokytis ar siekti karjeros, atsižvelgiant į turimus gebėjimus ir ilgalaikę darbo rinkos paklausą. Neformaliojo ugdymo metu įgytų kompetencijų pripažinimo sistemos stoka mažina motyvaciją pasirinkti lanksčias mokymosi ir ugdymo formas.

 

1.1.1 uždavinys. Gerinti švietimo kokybę

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama mokymosi visą gyvenimą proveržio, kurį laiduotų geresnė švietimo kokybė (tyrimai rodo, kad mokymasis skatina toliau mokytis) ir bendrųjų gebėjimų mokytis visą gyvenimą ugdymas visose švietimo grandyse. Tam būtinos kompleksinės investicijos į švietimo (nuo ikimokyklinio ugdymo iki antrosios studijų pakopos) infrastruktūrą, personalo gebėjimus, priemones, vadybą ir valdymą. Numatomos šios 1.1.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.1.1.1.  modernizuoti švietimo įstaigų ir aukštųjų mokyklų infrastruktūrą, mokymosi ir ugdymo aplinką, diegti pažangias informacines ir kitas technologijas;

1.1.1.2.  tobulinti pedagoginio personalo švietimo įstaigose ir aukštosiose mokyklose kvalifikaciją;

1.1.1.3.  modernizuoti ugdymo, mokymo ir studijų programas ir tam pritaikyti mokymosi priemones;

1.1.1.4.  stiprinti bendrųjų gebėjimų mokytis visą gyvenimą ugdymą visais švietimo lygmenimis;

1.1.1.5.  modernizuoti švietimo procesų valdymą ir vadybą, stiprinti lyderystę;

1.1.1.6.  pertvarkyti ir plėtoti mokymosi pasiekimų, kompetencijų, pažangos ir mokymosi rezultatų vertinimo ir įsivertinimo sistemas, integruoti ir plėtoti švietimo rezultatų vertinimo ir stebėsenos sistemas;

1.1.1.7.  kurti elektroninio mokymosi priemones ir sprendimus, skirtus mokymuisi elektroninėje erdvėje.

 

1.1.2 uždavinys. Didinti švietimo prieinamumą ir paslaugų įvairovę

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama didinti paslaugų prieinamumą (ypač socialiai pažeidžiamoms grupėms, kaimo vietovių gyventojams) ir skatinti neiškristi iš švietimo sistemos. Tai ypač svarbu mokymosi visą gyvenimą požiūriu: tyrimai rodo, kad gerokai aktyviau mokosi tie suaugusieji, kurie turi aukštesnį išsilavinimą[8]. Todėl numatoma individualizuoti mokymosi procesą, kad jis atitiktų besimokančiojo poreikius, didinti neformaliojo švietimo prieinamumą ir stiprinti jo poveikį ugdymosi ir mokymosi procesui, didinti mokymosi (bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštosiose mokyklose) galimybių įvairovę ir stiprinti aukštojo mokslo tarptautiškumą. Numatomos šios 1.1.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.1.2.1.  stiprinti neįgaliųjų ir kitų socialiai pažeidžiamų grupių įtrauktį į švietimo procesą;

1.1.2.2.  didinti profesinio mokymo ir studijų patrauklumą biomedicinos, fizinių ir technologijų mokslų srityse;

1.1.2.3.  skatinti aukštojo mokslo tarptautiškumą (įskaitant studentų mainų rėmimą, ypač skatinant mainus su Šiaurės ir Baltijos jūros regionų valstybėmis);

1.1.2.4.  plėtoti švietimo paslaugų įvairovę (įskaitant mokymosi turinio ir proceso individualizavimą, nevyriausybinių organizacijų įtraukimą, technologijų ir menų mokymosi galimybių plėtrą);

1.1.2.5.  tobulinti mokymosi paslaugų teikėjų kokybės savireguliacijos sistemą;

1.1.2.6.  plėtoti vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymosi galimybes (ypač kaimo vietovėse);

1.1.2.7.  stiprinti kultūros, sporto ir švietimo įstaigų (muziejų, bibliotekų, meno veiklas vykdančių centrų ir kt.) galimybes teikti formalaus ir neformalaus ugdymo paslaugas;

1.1.2.8.  stiprinti lygias galimybes dalyvauti švietimo veikloje.

 

1.1.3 uždavinys. Sukurti suaugusiųjų mokymosi sąlygas ir paskatas

 

Suaugusiųjų mokymasis – viena svarbiausių nuolatinio asmens tobulėjimo, kvalifikacijos kėlimo ir persikvalifikavimo priemonių, kuria iki šiol naudotasi netinkamai. Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama sukurti bendrą suaugusiųjų mokymosi sistemą, kuri iki šiol buvo fragmentiška. Tam būtina stiprinti mokymosi motyvaciją, didinti prieinamumą (paklausą) ir gerinti mokymosi paslaugų kokybę. Didinant mokymosi paklausą, numatoma susieti lėšas su besimokančiojo poreikiais (o ne paslaugų teikėjais ar darbovietėmis), ypač daug dėmesio skirti dirbantiesiems ir toms grupėms, kurios iki šiol nesimokė (socialinę atskirtį patiriantys asmenys, vyresnio amžiaus žmonės, kaimo vietovių gyventojai). Plėtojant mokymosi pasiūlą, būtina diegti neformaliojo švietimo kokybės užtikrinimo sistemą (pavyzdžiui, ex ante sertifikuojant visus paslaugų teikėjus, bet ex post tikrinant jų suteiktų paslaugų kokybę ir panaikinant teisę teikti tokias paslaugas nekokybiškų paslaugų teikėjams), sukurti lanksčias ir prieinamas neformalaus mokymosi priemones, skirtas kūrybiniams gebėjimams ir asmenybei visapusiškai tobulinti. Taip pat būtina užtikrinti formalaus profesinio mokymo paslaugų prieinamumą visą darbo laiką dirbantiems žmonėms, diegti lanksčias ir prieinamas mokymosi formas, sudaryti galimybę siekti kvalifikacijos dalimis. Numatomos šios 1.1.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys, skirtos mokymosi motyvacijai stiprinti:

1.1.3.1.  ugdyti suaugusiųjų bendrąsias ir profesines (įskaitant darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą) kompetencijas taikant lanksčius į rinkos poreikius orientuotus suaugusiųjų mokymo (-si) finansavimo modelius (krepšeliai ir kita), gerinant žmogiškųjų išteklių kokybę;

1.1.3.2.  mokyti bedarbius;

1.1.3.3.  mažinti suaugusiųjų socialinę ir skaitmeninę atskirtį, didinant neformalaus švietimo galimybių (skiriant prioritetą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, vyresnio amžiaus žmonėms, kaimo vietovių gyventojams) ir jomis naudojantis.

Numatomos šios 1.1.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys, skirtos mokymosi pasiūlai plėtoti:

1.1.3.4.  stiprinti profesinio mokymo paslaugų suaugusiesiems teikėjų tinklą ir galimybes;

1.1.3.5.  stiprinti suaugusiųjų neformalaus ugdymosi galimybes ir didinti patrauklumą (ypač kaimo vietovėse);

1.1.3.6.  skatinti lanksčių ir kokybiškų formalaus ir neformalaus mokymosi galimybių, skirtų dirbantiems suaugusiems asmenims, įvairovę;

1.1.3.7.  plėtoti pensinio amžiaus asmenų mokymosi galimybes;

1.1.3.8.  tobulinti suaugusiųjų švietimo sistemos kokybę – diegti suaugusiųjų mokymo (-si) teikėjų paslaugų kokybės užtikrinimo modelius, tobulinti andragogų (dėstytojų) kvalifikaciją, skatinti su suaugusiųjų švietimu susijusių suinteresuotų subjektų bendradarbiavimą ir partnerystę;

1.1.3.9.  plėtoti suaugusiųjų mokymą, skirtą kūrybiškumo ugdymui ir asmenybės tobulinimui;

1.1.3.10.   didinti suaugusiųjų pameistrystės ir profesinio mokymo darbo vietose galimybių.

 

1.1.4 uždavinys. Užtikrinti veiksmingą pagalbą vertinant savo galimybes ir norus, renkantis ir valdant karjerą (mokymosi ir profesinį kelią) ir tobulinantis

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama užtikrinti kompetencijų pasiūlos atitiktį darbo rinkos paklausai. Tam būtina pasiekti proveržį trijose kryptyse. Pirma, būtina sukurti sistemą, teikiančią periodiškai atnaujinamą ir patikimą informaciją apie kompetencijų paklausą ir pasiūlą. Ši sistema turi atitikti skirtingų grupių (moksleivių, bedarbių ir kt.) poreikius ir padėti jiems priimti pagrįstus sprendimus dėl karjeros ir tolesnio mokymosi. Antra, siekiama stiprinti profesinio ir mokymosi orientavimo ir konsultavimo sistemą. Ji turėtų teikti individualizuotas, lengvai prieinamas, kokybiškas paslaugas. Trečia, siekiama proveržio diegiant bendro mokymosi (neformalaus) rezultatų pripažinimo sistemą. Tikimasi, kad tai skatins jaunimo dalyvavimą neformaliojo švietimo veikloje ir suaugusiųjų mokymąsi.

Numatomos šios 1.1.4 uždavinio įgyvendinimo kryptys, skirtos informacijai apie darbo rinkos tendencijas kaupti ir skleisti:

1.1.4.1. atlikti kompetencijų pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje tyrimus ir prognozę (įskaitant vidutinės trukmės žmogiškųjų išteklių poreikio prognozes);

1.1.4.2. užtikrinti kvalifikacijų sąsajų su darbo vietomis stebėsenos sistemos funkcionalumą.

Numatomos šios 1.1.4 uždavinio įgyvendinimo kryptys, skirtos profesinio ir mokymosi orientavimo ir konsultavimo sistemai plėtoti:

1.1.4.3. teikti įvairių formų karjeros paslaugas realioje ir virtualioje aplinkoje (konsultavimas, informavimas, profesinis veiklinimas – aktyvus, praktinis įvairių užimtumo sričių pažinimas);

1.1.4.4. užtikrinti karjerai planuoti ir valdyti skirtų priemonių ir informacijos (apimančios žinių apie žmogiškųjų išteklių poreikį, kompetencijų pasiūlą ir paklausą kaupimą ir sklaidą) prieinamumą;

1.1.4.5. užtikrinti karjeros paslaugoms, žmogiškiesiems ištekliams ir kompetencijoms prognozuoti skirtą infrastruktūrą.

Numatoma ši 1.1.4 uždavinio įgyvendinimo kryptis, skirta mokymosi rezultatams pripažinti – sukurti bendrą kompetencijų vertinimo ir kvalifikacijų pripažinimo sistemą (įskaitant darbinėje veikloje įgyjamų meistriškumo kvalifikacijų posistemę).

 

1.2 tikslas. Stiprinti tapatybę, pilietiškumą, atsakomybę ir bendradarbiavimą

 

Pastarąjį dešimtmetį tapo ypač akivaizdu: Lietuvos gyventojai ir užsienyje gyvenantys lietuviai vangiai įsitraukia į valstybės gyvenimą, mažas jų aktyvumas tvarkant bendruosius reikalus, menksta nacionalinės tapatybės reikšmė telkiant bendriems tikslams, kyla selektyvaus santykio su Lietuvos istorija ir kultūra, menko Lietuvos gyventojų demokratinio išprusimo problemų. Jos pasireiškia tiek makro lygmeniu (pavyzdžiui, vis mažiau gyventojų dalyvauja rinkimuose, didelė emigracija, menkas gyventojų pasitikėjimas valstybės institucijomis, menkas domėjimasis kultūra ir istorija), tiek mezo lygmeniu (pavyzdžiui, menkas bendradarbiavimas dalyvaujant visuomeninių organizacijų, judėjimų veikloje), tiek mikro lygmeniu (pavyzdžiui, mažas aktyvumas sprendžiant problemas su kaimynais, bendradarbiais ir panašiai, silpna lokalinė tapatybė ir lokalinė istorinė atmintis). Nors tai kompleksinė problema, siekiant tikslo, numatoma spręsti tris (iš daugelio) jos priežastis. Pirma, silpnai išreikšta Lietuvos gyventojų ir užsienyje gyvenančių lietuvių kultūrinė ir politinė tapatybė, trūksta tapatybės ir pilietiškumo raiškos formų ir būdų. Antra, istorinė atmintis ir kultūrinis paveldas didelei gyventojų daliai praranda aktualumą, nesiejami su svarbių šių dienų problemų sprendimu. Trečia, viešoji erdvė pernelyg nekritiškai negatyvi, neskatina produktyvaus pilietinio dalyvavimo tvarkant viešuosius reikalus.

 

1.2.1 uždavinys. Stiprinti ir plėtoti Lietuvos piliečių ir lietuvių kilmės užsienio gyventojų tapatybę globalizacijos sąlygomis

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama stiprinti visų gyventojų (nesvarbu, kokios tautybės) ir užsienyje gyvenančių lietuvių ryšius su Lietuvos valstybe. Taip pat siekiama stiprinti Lietuvos piliečių ir užsienyje gyvenančių lietuvių bendrą tapatybę, grįstą visumine Lietuvos istorijos ir kultūros atmintimi, šiandienos aktualia patirtimi ir bendrais ateities tikslais. Numatomos šios 1.2.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.2.1.1.  skatinti užsienio lietuvių tautinės tapatybės išlaikymą ir įsitraukimą į Lietuvos gyvenimą;

1.2.1.2.  skatinti tautinių mažumų įtrauktį ir integraciją, užtikrinant etninį tapatumą, dalyvavimą viešajame gyvenime ir tautinių santykių darną;

1.2.1.3.  ugdyti Lietuvos piliečių istorinę savimonę, siejant Lietuvos ir kaimyninių šalių tautų istoriją, kultūrą ir savivoką;

1.2.1.4.  įtvirtinti Lietuvos valstybingumo ir Europos vienijimosi „atminties vietas“ pilietinėje atmintyje.

 

1.2.2 uždavinys. Išsaugoti ir aktualizuoti kultūros paveldą ir ugdyti sąmoningumą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama plėsti ir atgaivinti Lietuvos gyventojų istorinę ir kultūrinę atmintį – šiuolaikinėmis priemonėmis aktualizuoti kultūros paveldą ir padaryti jį prieinamą. Daugiausia dėmesio skiriama kultūros paveldo išsaugojimui, skaitmeninimui, įvairių interaktyvių šiuolaikiškų eksponavimo ir paveldo įdabartinimo sprendimų diegimui. Numatomos šios 1.2.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.2.2.1.  plėtoti dokumentinio ir kultūros paveldo prieinamumą elektroninėje erdvėje, skaitmeninti ir saugoti meno ir kultūrinio turinio produktus, kurti skaitmeniniu turiniu grindžiamas e. paslaugas ir sprendimus;

1.2.2.2.  teikti paramą tradicinių amatų veikloms;

1.2.2.3.  modernizuoti muziejų, bibliotekų ekspozicijas, kad jas būtų galima naudoti mokymuisi ir ugdymuisi, diegti interaktyvius kūrybinius sprendimus, pritaikyti juos įvairių socialinių ir amžiaus grupių poreikiams;

1.2.2.4.  kompleksiškai tirti ir konservuoti / restauruoti kultūros paveldą (pasitelkus konservavimo / restauravimo centrus);

1.2.2.5.  teikti paramą iniciatyvoms, ugdančioms tausaus lokalinės, nacionalinės ir pasaulinės reikšmės Lietuvos kultūros objektų naudojimo savimonę ir kultūrinį aktualizavimą;

1.2.2.6.  teikti paramą iniciatyvoms, skatinančioms prižiūrėti, aktualizuoti ir propaguoti lokalinius (kaimo, regiono) kultūrinės atminties objektus (įskaitant etnografinių kaimų atgaivinimą).

 

1.2.3 uždavinys. Skatinti pilietiškumą per teisinį ir ekonominį sąmoningumą ir demokratinį aktyvumą

 

Demokratijos kokybė priklauso nuo aktyvaus visapusiškai išsilavinusių piliečių dalyvavimo ir stiprios pilietinės visuomenės. Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama didinti Lietuvos gyventojų demokratinį išprusimą ir jų galimybes dalyvauti demokratiniuose procesuose. Tam būtina plėtoti pilietiškumo raiškos kanalus ir priemones: savanorystę ir bendruomeniškumą, sudaryti sąlygas žiniasklaidai įgyvendinti pilietinę savo misiją. Numatomos šios 1.2.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.2.3.1. skatinti analitinę teisės, ekonomikos ir demokratinių procesų informaciją kuriančias ir skleidžiančias žiniasklaidos priemones, mokymo programas ir iniciatyvas; remti iniciatyvas, skatinančias žiniasklaidos savireguliaciją, socialinę atsakomybę ir informacijos prieinamumo plėtrą;

1.2.3.2. remti pilietinio ugdymo iniciatyvas, skatinančias pažinti ir įtvirtinti Lietuvos valstybės ir ES demokratinius procesus;

1.2.3.3. skatinti savanoryste ir bendruomeniniu vienijimusi grindžiamą vaikų ir jaunimo veiklą.

 

1.3 tikslas. Skatinti kūrybiškumą, verslumą ir lyderystę

 

Lietuvos gyventojų kūrybiškumo ir inovatyvumo potencialas vis dar naudojamas per mažai. Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybingumo klimatą ES užima 25 vietą[9]. Pernelyg didelė visuomenės dalis nedalyvauja kūrybinėje meninėje veikloje: 56 procentai Lietuvos visuomenės narių nedalyvauja jokioje su kultūra susijusioje veikloje, o ES vidurkis – 38 procentai[10]. Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis. Pavyzdžiui, pagal globalų inovacijų indeksą[11] Lietuva užima 40 vietą pasaulyje. Didelė jaunimo dalis nelinkusi imtis lyderystės steigiant verslą. Pavyzdžiui, 2011 m. rugsėjo 2–17 d. bendrovės RAIT atlikta 15–74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 37 procentai jų rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje, o 23 procentai, galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba imtis individualios veiklos[12]. Todėl siekiama skatinti kūrybiškumą, dalyvavimą kultūrinėje veikloje ir stiprinti vaikų ir jaunimo lyderystę ir verslumą.

 

1.3.1 uždavinys. Skatinti kūrybiškumą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama ugdyti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą taikant dvi priemonių grupes. Pirma, numatoma visapusiškai integruoti kūrybiškumo ugdymą į formalaus mokymosi programas. Antra, siekiama stiprinti kūrybiškumo ugdymą neformaliojo švietimo sistemoje. Tai gali apimti: paramą tradiciniams neformalaus mokymosi paslaugų teikėjams; finansavimą jaunimo ar nevyriausybinių organizacijų kūrybinėms iniciatyvoms (pavyzdžiui, skiriant mikrosubsidijas); formalaus ir neformalaus švietimo partnerystės skatinimą. Numatomos šios 1.3.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.3.1.1.  remti į vaikus ir jaunimą orientuotus nacionalinio lygmens kultūros reiškinius, mokslinio ir technologinio kūrybiškumo lokalias kūrybines iniciatyvas;

1.3.1.2.  pereiti prie kūrybiškumui palankių ugdymo programų ir metodų visais švietimo lygmenimis;

1.3.1.3.  plėtoti priemones, skirtas įvairių lygių ugdytojų ir pedagogų kūrybiškumo kompetencijoms ugdyti;

1.3.1.4.  plėtoti kūryba pagrįstas partnerystes.

 

1.3.2 uždavinys. Skatinti dalyvavimą kultūrinėje veikloje

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama skatinti gyventojus dalyvauti kultūrinėje veikloje, tai yra kurti kultūros paklausą ir patiems tapti kultūros reiškinių kūrėjais, rasti ir taikyti lanksčius įtraukimo į kultūrines veiklas būdus. Tikimasi, kad tai prisidės prie gyventojų bendrojo kūrybiškumo ugdymo, didins kultūros pasiūlą ir paklausą. Numatomos šios 1.3.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.3.2.1.  remti iniciatyvas, skatinančias profesionalius menininkus įsitraukti į lokalinius kultūrinius, ugdymo projektus, modernizuoti kūrybiškumo ugdymo aplinkas;

1.3.2.2.  remti kultūros vartojimo ir kultūros poreikio ugdymo iniciatyvas;

1.3.2.3.  remti naujoviškas socialines ir kultūrines (įskaitant kolektyvinės kūrybos) iniciatyvas, susijusias su miestų mikrorajonuose ir regionuose gyvenančių, socialinę atskirtį patiriančių ar kitų specifinių gyventojų grupių įtraukimu į kultūros kūrimą ir sklaidą.

 

1.3.3 uždavinys. Stiprinti lyderystę, vaikų ir jaunimo verslumą ir pasirengimą darbo rinkai

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama stiprinti verslumo „dvasią“, tai yra skatinti verslumą tų gyventojų, kurie dar nesukūrė savo verslo. Daug dėmesio numatoma skirti vaikų ir jaunimo verslumo įgūdžių ugdymui, praktikos sistemos stiprinimui ir socialinių partnerių skatinimui dalyvauti ugdymo procese. Siekiant užtikrinti verslumo skatinimo politikos nuoseklumą, priemonės, skirtos pradedantiems verslininkams remti, numatytos prioritete „Ekonominiam augimui palanki aplinka“. Numatomos šios 1.3.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.3.3.1.  kurti ir plėtoti praktikos ir pameistrysčių sistemą;

1.3.3.2.  stiprinti bendradarbiavimo tarp socialinių partnerių ir švietimo sistemą;

1.3.3.3.  diegti tęstines horizontalias programas, skirtas verslumui ir inovaciniams gebėjimams ugdyti, visais švietimo lygiais, jas tarpusavyje integruoti;

1.3.3.4.  ugdyti mokinių, studentų ir tyrėjų verslumo praktinius įgūdžius;

1.3.3.5.  remti kompleksines verslumo ugdymo priemones.

1.4 tikslas. Skatinti žinių kūrimą, sklaidą ir naudojimą

 

Lietuvos mokslo sistemos veiklos rezultatai vis dar gerokai prastesni už ES vidurkį. Tik 6 procentai visų 2007 metais parengtų Lietuvos tyrėjų publikacijų pateko tarp 10 procentų dažniausiai pasaulyje cituojamų darbų (ES vidurkis – 10,7 procento)[13]. Tai rodo, kad būtina stiprinti Lietuvos žinių kūrimo sistemos intelektinį potencialą ir toliau modernizuoti viešąją MTEP infrastruktūrą. Ilguoju laikotarpiu šalies tyrėjų potencialas priklausys nuo to, ar tyrėjų ir mokslininkų karjera bus patraukli gabiausiam jaunimui. Šiuo metu vaikai ir jaunimas menkai domisi MTEP, didžiuma stojančiųjų į aukštąsias mokyklas renkasi ne gamtos ir technologijų, o socialinius mokslus. Ne visos magistrantūros ir doktorantūros studijos atitinka aukščiausius standartus. Pavyzdžiui, 2009 metais tik 0,6 procento visų Lietuvoje studijuojančių doktorantų sudarė tyrėjai iš valstybių, ne ES narių (ES vidurkis – 19,2 procento)[14].

Kurti žinias taip pat neįmanoma be tarptautinio, tarpinstitucinio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo. Šiuo metu tarptautinis (Lietuvos ir užsienio institucijų), tarpsektorinis (verslo ir mokslo, mokslo ir meno) ir tarpinstitucinis (Lietuvos studijų ir mokslo institucijų) bendradarbiavimas plėtojamas menkai. Pavyzdžiui, 2010 metais 1 mln. šalies gyventojų teko 214 Lietuvos tyrėjų publikacijų, parengtų bendradarbiaujant su užsienio mokslininkais, o atitinkamas ES vidurkis buvo 301 publikacija. Bendradarbiavimo stoka trukdo visapusiškai integruotis į Europos tyrimų erdvę, koncentruoti turimą MTEP potencialą ir naudoti turimas žinias aktualioms verslo ir visuomenės problemoms spręsti.

Taip pat būtina užtikrinti žinių sklaidą ir naudojimą. Prioritete „Į aukštą pridėtinę vertę orientuota, integrali ekonomika“ numatoma skatinti žinių komercinimą. Tuo tarpu šis tikslas skirtas žinių sklaidai ir naudojimui nekomerciniais tikslais, aktualiausioms Lietuvos visuomenei ir žmogui problemoms spręsti.

 

1.4.1 uždavinys. Skatinti ankstyvą vaikų ir jaunimo įsitraukimą į MTEP veiklas

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama sukurti ilgalaikes paskatas atsinaujinti MTEP žmogiškiesiems ištekliams. Investicijos į technologijų mokymą ankstyvosiose švietimo pakopose turėtų sudominti vaikus ir jaunimą MTEP veiklomis. Tikimasi, kad tai skatins daugiau gabaus jaunimo rinktis technologijos ir gamtos mokslų sričių studijas ir tapti jaunaisiais tyrėjais. Numatomos šios 1.4.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.4.1.1.  stiprinti technologijų mokymą formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje;

1.4.1.2.  skatinti žinių apie technologijas, inovacijas ir šių sričių profesijas sklaidą tarp mokinių.

 

1.4.2 uždavinys. Stiprinti MTEP infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama stiprinti MTEP sistemos pagrindus: geriau parengti jaunuosius tyrėjus, tobulinti esamus MTEP žmogiškuosius išteklius ir toliau modernizuoti tyrimų infrastruktūrą. Numatyta finansuoti tas MTEP veiklas, kuriomis siekiama kurti naujas žinias, rengti aukščiausiojo lygio tyrėjus, tačiau nenumatoma remti veiklų, susijusių su žinių komercinimu (šios priemonės numatytos prioritete „Į aukštą pridėtinę vertę orientuota, integrali ekonomika“). Numatomos šios 1.4.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.4.2.1.  plėtoti ir modernizuoti MTEP infrastruktūrą;

1.4.2.2.  įgyvendinti kompleksines tyrėjų karjeros plėtros priemones (įskaitant tyrėjų iš užsienio pritraukimą);

1.4.2.3.  kompleksiškai tobulinti II ir III pakopų studijas (įskaitant tarptautiškumo didinimą, aukščiausiojo lygio mokslininkų pritraukimą, privačiame sektoriuje dirbančių tyrėjų įtraukimą ir kt.).

 

1.4.3 uždavinys. Skatinti bendradarbiavimą plėtojant MTEP

 

Šis uždavinys apima mokslininkų ir tyrėjų tarptautinį, tarpinstitucinį ir tarpsektorinį bendradarbiavimą, taip pat bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo, mokslo ir meno, tačiau vien vykdant fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, išskyrus naujų produktų kūrimą ar kitų su žinių komercinimu susijusių veiklų vykdymą (šios priemonės numatytos prioritete „Į aukštą pridėtinę vertę orientuota, integrali ekonomika“). Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama diegti įvairaus lygio ir pobūdžio sinergijas, kurių paskirtis – identifikuoti aktualius žinių kūrimo laukus ir sudaryti sąlygas plėtoti kuo geresnės kokybės mokslinius tyrimus ir žinias. Numatomos šios 1.4.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.4.3.1.  stiprinti tarptautinį MTEP bendradarbiavimą (įskaitant paskatas mokslo ir studijų institucijoms tapti pasaulinio lygio mokslo ir studijų centrais);

1.4.3.2.  skatinti tarpsektorinį (įskaitant mokslo ir meno) ir tarpinstitucinį MTEP bendradarbiavimą (įskaitant bendradarbiavimą tarp Lietuvos regionų);

1.4.3.3.  skatinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą vykdant mokslinius tyrimus.[15]

 

1.4.4 uždavinys. Skatinti vykdyti aukščiausiojo lygio mokslinius tyrimus

 

Moksliniai tyrimai, kuriais siekiama praplėsti žinojimo ribas, sudaro MTEP sistemos pamatus. Vykdant mokslinius tyrimus, tobulėja MTEP personalo kvalifikacija, o sukurtos žinios gali būti integruojamos į studijų procesą, naudojamos komerciniais ir nekomerciniais tikslais. Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama sudaryti sąlygas vykdyti aukščiausiojo lygio mokslinius tyrimus ir didinti tyrėjų paskatas, kad jų veikla atitiktų ir pranoktų tarptautinius mokslo standartus. Numatomos šios 1.4.4 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.4.4.1.  teikti paramą aukščiausiojo lygio mokslo žinių kūrimui;

1.4.4.2.  plėtoti mokslo rezultatų vertinimo sistemą.

 

1.4.5 uždavinys. Skatinti tyrimų metu įgytų žinių nekomercinį naudojimą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama skatinti mokslo žinių naudojimą socialinėms, kultūrinėms ir kitoms visuomenei ir žmogui aktualioms problemoms (taip pat ir viešojo sektoriaus) spręsti (išskyrus žinių realizavimą ekonomikos plotmėje, kai žinių pagrindu sukuriami produktai – šios priemonės numatytos prioritete „Į aukštą pridėtinę vertę orientuota, integrali ekonomika“). Taip pat siekiama skatinti kurti žinias, kurių pagrindu būtų priimami svarbūs politiniai ir administraciniai sprendimai. Numatomos šios 1.4.5 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.4.5.1.  skatinti socialinę ir kultūrinę plėtrą, pasitelkus mokslinius tyrimus;

1.4.5.2.  remti mokslinius tyrimus, skirtus valdymo ir viešajai politikai, viešajai ir privačiai partnerystei tobulinti;

1.4.5.3.  teikti paramą mokslo rezultatams skleisti verslui ir visuomenei, MTEP rezultatams viešinti;

1.4.5.4.  remti iniciatyvas pritaikyti ir skleisti lituanistikos mokslinių tyrimų rezultatus socialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti;

1.4.5.5.  remti iniciatyvas, skirtas mokslui populiarinti.

 

1.5 tikslas. Skatinti sveikatos ir gamtinės aplinkos tausojimą

 

Sumani visuomenė yra tausojanti visuomenė. Tačiau Lietuvos gyventojų savimonė, susijusi su savo sveikatos ir gamtos išteklių tausojimu, išlieka silpna. Gyventojai skiria nepakankamai dėmesio sveikam gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, Eurostato duomenimis, 2010 metais tik 7 procentai Lietuvos gyventojų nurodė esantys labai geros sveikatos[16]. Pagal šį rodiklį Lietuvai teko 26 vieta iš 27 ES valstybių narių.

Pastaraisiais metais buvo sistemingai plėtojama aplinkos tausojimo infrastruktūra. Investuoti į šią sritį numatyta ir ateityje, įgyvendinant prioritetą „Ekonominiam augimui palanki aplinka“. Tačiau gyventojų požiūris į tvarų gamtos išteklių naudojimą keičiasi lėčiau, nei kuriama nauja infrastruktūra. Pavyzdžiui, 2007 metais atlikta Eurobarometro apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojai perpus rečiau nei vidutiniškai ES perka aplinkai draugiškus produktus ar vengia naudoti vienkartinius daiktus, tokius kaip plastikiniai maišeliai ir pakuotės[17]. Tai rodo, kad būtina ugdyti gyventojų ekologinę savimonę.

 

1.5.1 uždavinys. Ugdyti sveikos gyvensenos savimonę

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama ugdyti sveiką gyvenseną pasitelkus švietimą, skatinant aktyvų gyvenimo būdą (investuojant į reikiamą infrastruktūrą), informuojant visuomenę ir skatinant jos sąmoningumą. Numatomos šios 1.5.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.5.1.1.  atnaujinti ir plėtoti tolygią sveiką gyvenseną skatinančią ir viešąją infrastruktūrą (taip pat švietimo įstaigose ir aukštosiose mokyklose);

1.5.1.2.  plėtoti visuomenės informavimą, švietimą ir mokymą visuomenės sveikatos temomis, stiprinti bendrą sveikatos raštingumą;

1.5.1.3.  remti visą gyvenimą trunkančio sveikatos ir sveikos gyvensenos ugdymo (-si) ir mokymo (-si) iniciatyvas;

1.5.1.4.  remti inovacijas, skirtas sveikai gyvensenai formuoti ir sveikatai stiprinti.

 

1.5.2 uždavinys. Ugdyti ekologinę savimonę

 

Aplinkosauginių problemų sprendimas labai priklauso nuo gyventojų elgsenos. Todėl įgyvendinant šį uždavinį, siekiama keisti visuomenės įpročius, susijusius su gamtine aplinka ir natūraliais ištekliais. Tam pasitarnautų švietimas ir informavimas, gyventojų savimonės ugdymas, sąlygų formuotis atitinkamam gyvenimo būdui sudarymas. Numatomos šios 1.5.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

1.5.2.1.  remti visuomenės informavimą ir švietimą aplinkos bei gamtą tausojančio gyvenimo būdo klausimais;

1.5.2.2.  įgyvendinti aplinkai palankaus gyvenimo būdo skatinimo priemones.

 

Prioriteto įgyvendinimo išankstinės sąlygos ir sėkmės prielaidos

 

Siekiant efektyviai ir sėkmingai įgyvendinti prioriteto „Visuomenės ugdymas, mokslas ir kultūra“ tikslus ir uždavinius, būtina užtikrinti išankstinių sąlygų ir sėkmės prielaidų įgyvendinimą. Išankstinės sąlygos, be kurių negali būti įgyvendinami prioriteto tikslai ir uždaviniai:

1.  Parengta išsami mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimo strategija pagal 2011 m. birželio 28 d. Tarybos rekomendaciją dėl politikos, kuria siekiama mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių.

2.  Parengtos nacionalinės arba regioninės strategijos, skirtos tretinio išsilavinimo įsigijimui skatinti, taip pat jo kokybei ir veiksmingumui gerinti, atsižvelgiant į 2011 m. rugsėjo 20 d. Komisijos komunikatą „Europos aukštojo mokslo sistemų modernizavimo darbotvarkė“.

3.  Parengta nacionalinė mokymosi visą gyvenimą politikos programa, atitinkanti ES lygmens politikos gaires.

4.  Skaitmeninis augimas: nacionalinėje arba regioninėje inovacijų strategijoje, skirtoje pažangiajai specializacijai, numatytas atskiras skaitmeniniam augimui skirtas skyrius, kuriame numatoma skatinti prieinamų, kokybiškų ir sąveikių, informacinėmis ir ryšių technologijomis (IRT) grindžiamų privačiųjų ir viešųjų paslaugų paklausą, skatinti piliečius, įskaitant pažeidžiamas jų grupes, verslo ir viešojo administravimo sektorius jomis naudotis, be kitų priemonių, įgyvendinant tarpvalstybines iniciatyvas.

Sėkmės prielaidos, kurių neįgyvendinus nebus pasiekta prioriteto „Visuomenės ugdymas, mokslas ir kultūra“ tikslų ir uždavinių įgyvendinimo norimų rezultatų, jie bus ne tokie efektyvūs:

1.  Parengtos ir į formalų ir neformalų ugdymą integruotos kūrybiškumo ir jaunimo verslumo skatinimo priemonės.

2Sumažintas profiliavimas, padidintos bendrojo ugdymo pritaikymo kiekvienam mokiniui galimybės.

3.  Investicijos į MTEP skirtą infrastruktūrą per skirtingas priemones turi būti koordinuojamos siekiant išvengti dubliavimo. Užtikrinta atvira prieiga prie viešosios MTEP infrastruktūros.

4.  Taikomas regioninis projektų planavimas ir projektų atrankos mechanizmai investicijoms, skirtoms:

ugdymo ir švietimo aplinkai modernizuoti, mokyklų infrastruktūrai plėtoti;

investicijoms į kultūros infrastruktūrą (ir jos pritaikymą neformaliajam ugdymuisi);

sveikatingumo ir sporto infrastruktūrai plėtoti;

neformaliajam ugdymui ir mokymuisi visą gyvenimą plėtoti savivaldybėse.

5. Sudaryta nuolatinė tarpinstitucinė koordinacinė grupė, skirta profesinio ir mokymosi orientavimo ir konsultavimo sistemos ir karjeros paslaugų plėtrai.

 

2 PRIORITETAS „VEIKLI IR SOLIDARI VISUOMENĖ“

 

Bendrasis tikslas – gerinti gyvenimo kokybę, stiprinti socialinę sanglaudą ir užtikrinti visiems lygias galimybes

Siekiant kurti sumanią visuomenę, svarbu suteikti galimybę kiekvienam žmogui realizuoti savo potencialą ir kartu kurti gerą gyvenimo kokybę. To negalima pasiekti, jeigu vyrauja didelė pajamų nelygybė, nemaža dalis gyventojų gyvena skurde ir patiria socialinę atskirtį, vyrauja didelis nedarbas, gyventojai neturi vienodų galimybių siekti geresnės sveikatos, naudotis viešosiomis socialinėmis, sveikatos apsaugos ar kultūros paslaugomis. Todėl valstybės pastangos turi būti sutelktos ties šiomis sritimis:

1.  Skurdo ir socialinės atskirties prevencija ir socialinės sanglaudos stiprinimu. Rezultatyvi šeimos politika turi garantuoti kiekvienam vaikui galimybę sveikai augti ir visapusiškai vystytis, tėvams sudaryti sąlygas derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus. Socialinės įtraukties priemonės turi sudaryti galimybes atskirtį patiriančioms grupėms (nesimokančiam ir nedirbančiam jaunimui, ilgalaikiams bedarbiams, neįgaliesiems ir kitiems asmenims) grįžti į darbo rinką ir pagerinti savo gyvenimo kokybę. Taip pat svarbu tobulinti gyventojų pajamų apsaugos sistemos rezultatyvumą, efektyvumą ir tvarumą ekonominių sukrėtimų sąlygomis.

2.  Gyventojų sveikatos stiprinimu ir išsaugojimu. Senstant visuomenei, investicijos į sveikatos stiprinimą ir išsaugojimą, ligų prevenciją gali pailginti gyventojų sveiko ir produktyvaus gyvenimo trukmę be ligų, sudaryti daugiau galimybių žmonėms išlikti aktyviems visuomeniniame gyvenime ir darbo rinkoje. Kai šalies gyventojai yra sveiki ir aktyvūs ilgą laiką, tai teigiamai veikia darbo našumą, mažėja socialinė atskirtis.

3.  Lygių galimybių užtikrinimu. Nevienodas viešųjų paslaugų (sveikatos, socialinių ir kitų) prieinamumas kliudo gerėti gyvenimo kokybei. Todėl būtina modernizuoti ir optimizuoti viešųjų paslaugų sistemas taip, kad jos atitiktų kintančius gyventojų poreikius ir leistų kiekvienam gyventojui, nesvarbu, kokia jo socialinė ar ekonominė padėtis, realizuoti savo potencialą.

4.  Gyventojų užimtumo didinimu. Gebėjimas prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių, darbo jėgos konkurencingumas įvairiose gyvenimo ciklo stadijose ir darbo vietų kokybė yra kertiniai veiksniai, siekiant gerinti gyvenimo kokybę ir didinti socialinę sanglaudą.

5.  Gyventojų gebėjimu bendrai atliepti regioninius ar vietos iššūkius. Tam būtina stiprinti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį sprendžiant kylančias socialines, ekonomines ir kultūrines problemas.

6.  Naujų formų ir būdų, leidžiančių rezultatyviau ir efektyviau spręsti socialines problemas, paieška ir diegimu. Šiuolaikinė visuomenė susiduria ne tik su tradicinėmis socialinėmis rizikomis, tokiomis kaip senatvė, liga, nedarbas ir panašiai, kurių pagrindinė pasekmė – pajamų praradimas, todėl ir socialinės problemos nebeišsprendžiamos vien tradicinėmis socialinės apsaugos priemonėmis (socialiniu draudimu, pinigine parama ir socialine globa). Visuomenė labiau fragmentuota, socialinės problemos dažnai kompleksinės, jos skirtingai veikia įvairius asmenis, tai priklauso nuo jų gyvenimo aplinkos, patirties, vertybinių nuostatų ir panašiai. Tokioms problemoms pažinti ir spręsti reikia kūrybiško požiūrio, individualizuotų ar nedidelėms grupėms teikiamų paslaugų, atsižvelgimo į specifines sąlygas, netradicinių intervencijos metodų ir priemonių. Todėl gyvenimo kokybei gerinti, socialinei gerovei ir lygioms galimybėms užtikrinti skirtas tradicines socialinės politikos priemones būtina derinti su socialinėmis inovacijomis.

Prioritetui įgyvendinti numatyti tikslai ir uždaviniai grafiškai pavaizduoti 2 paveikslėlyje.

 


2 pav. 2 prioriteto „Veikli ir solidari visuomenė“ tikslai ir uždaviniai

 

 

 

2.1 tikslas. Didinti gyventojų gerovę ir socialinę aprėptį

 

Lietuvoje beveik trečdalis gyventojų patiria skurdo riziką, materialinius nepriteklius arba gyvena labai mažo užimtumo namų ūkiuose. Daugumos tokių gyventojų pajamos bent 7–8 kartus mažesnės už penktadalio labiausiai pasiturinčių visuomenės narių pajamas. Gyvenimas skurde kelia ir kitų pavojų, tokių kaip prasta sveikata, menkas išsilavinimas, emociniai sutrikimai, o dideli pajamų ir gyvenimo sąlygų (tiek vertikalieji, tiek teritoriniai) skirtumai skaldo visuomenę, kėsinasi į jos integralumą. Todėl siekiama sukurti sąlygas mažinti pajamų skirtumus, skurdą ir socialinę atskirtį, taip pat sudaryti visiems individams, šeimoms, bendruomenėms vienodas galimybes stiprinti sveikatą ir gerovę. Siekiant didesnio rezultatyvumo, būtina persvarstyti anksčiau taikytas intervencijas ir jų logiką, taikyti naujus socialinės aprėpties stiprinimo būdus ir formas. Socialines inovacijas skatina tai, kad nepaisant didelių pastangų per pastarąjį dešimtmetį spręsti socialinės sanglaudos problemas, net ir ekonominio pakilimo metais gyventojų, atsidūrusių žemiau skurdo rizikos lygio, dalis išliko stabili ir siekė 20 procentų.

 

2.1.1 uždavinys. Siekti vaiko ir šeimos gerovės, stiprinti ir saugoti visuomenės sveikatą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama stiprinti vaikų skurdo ir socialinės atskirties prevenciją – sudaryti visiems vaikams lygias galimybes sveikai augti ir visapusiškai vystytis, skatinti vaikus auginančias šeimas visavertiškai dalyvauti darbo rinkoje. Taip pat siekiama skatinti visuomenės sveikatinimą, teikiant prioritetą ligų, traumų ir kitų išorinių mirčių priežasčių prevencijai, sudarant sąlygas užtikrinti gerą psichinę ir fizinę sveikatą, mažinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą. Šiuo tikslu numatoma investuoti į ikimokyklinio ugdymo prieinamumą, plėtoti šeimoms skirtas socialines ir sveikatinimo paslaugas, plėtoti ir vykdyti tikslines visuomenės sveikatos stiprinimo ir išsaugojimo priemones, stiprinti vaiko teisių apsaugą. Numatomos šios svarbiausios 2.1.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.1.1.1.  sudaryti palankias sąlygas derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus;

2.1.1.2.  didinti vaikų priežiūros ikimokyklinių įstaigų prieinamumą;

2.1.1.3.  sudaryti palankias sąlygas vaikui augti, stiprinti šeimą, ugdyti tėvų socialinius ir pozityvios tėvystės įgūdžius;

2.1.1.4.  plėtoti tarpžinybines švietimo, socialinės, sveikatos ir kitų sričių priemones, užtikrinčias vaiko ir šeimos gerovę; plėtoti vaikų ir šeimų socialinę atskirtį, skurdą ir smurtą mažinančias priemones;

2.1.1.5.  stiprinti vaiko teisių apsaugos sistemą – užtikrinti vaiko teisių apsaugą;

2.1.1.6.  plėtoti ir vykdyti tikslines priemones, skirtas visuomenės sveikatai stiprinti ir ligų prevencijai plėtoti, specifinėms moterų ir vyrų sveikatos problemoms spręsti;

2.1.1.7.  plėtoti ir vykdyti tikslines priemones, skatinančias sveikos mitybos įpročius, didinančias fizinį aktyvumą, sveikatą žalojančių žalingų įpročių prevenciją;

2.1.1.8.  plėtoti sveikatą stiprinančią viešąją infrastruktūrą;

2.1.1.9.  įgyvendinti visuomenės psichinės sveikatos stiprinimo, elgesio sutrikimų, psichikos ligų, savižudybių ir smurto prevencijos priemones;

2.1.1.10.   plėtoti sveikatingumo ir profilaktinių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą;

2.1.1.11.   plėtoti socialinių sveikatinimo srities inovacijų (inovacijų pažinimo, reikšmės, supratimo ir įgyvendinimo) diegimo įgūdžius.

 

2.1.2 uždavinys. Didinti labiausiai nuo darbo rinkos nutolusių asmenų paskatas ir galimybes dalyvauti įgyvendinant aktyvios įtraukties priemones

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama stiprinti jaunimo ir suaugusiųjų skurdo ir socialinės atskirties prevenciją, taip skatinti pažeidžiamų visuomenės grupių (nesimokančio ir nedirbančio jaunimo, ilgalaikių bedarbių, neįgaliųjų, dėl vaikų priežiūros ilgai nedirbusių asmenų, kitų ilgą laiką buvusių ekonomiškai neaktyvių asmenų) aktyvumą ir norą dirbti. Tam būtinos kompleksinės konsultavimo, motyvacijos stiprinimo ir reabilitacijos priemonės. Numatomos šios svarbiausios 2.1.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.1.2.1plėtoti informavimo ir konsultavimo paslaugų sistemą;

2.1.2.2ugdyti motyvaciją, prisitaikymo prie dalyvavimo visuomenėje iššūkių gebėjimus;

2.1.2.3teikti socialinės, profesinės reabilitacijos ir kitas įtraukties veiklų paslaugas.

 

2.1.3 uždavinys. Užtikrinti gyventojų pajamų apsaugos sistemos finansinį stabilumą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama sukurti socialinės apsaugos sistemą, kuri gyventojams suteiktų būtiniems poreikiams tenkinti reikalingų pajamų, iš dalies kompensuotų dėl socialinių rizikų prarastą darbo užmokestį. Vaikų išlaikymo išlaidos būtų solidariai pasidalytos visuomenės. Efektyvi socialinės apsaugos sistema mažintų ir skirtingų gyventojų ir jų grupių gyvenimo lygio skirtumus. Kartu sistema lanksčiai reaguotų į ekonominės šalies būklės pokyčius, būtų finansiškai tvari net ir per finansines krizes. Numatomos šios svarbiausios 2.1.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.1.3.1didinti gyventojų suinteresuotumą ir galimybes užsitikrinti ateities socialines garantijas sau ir savo šeimos nariams;

2.1.3.2siekti tvarios ir kompleksiškos socialinės apsaugos sistemos, garantuojančios adekvačią apsaugą įvairiais gyvenimo tarpsniais;

2.1.3.3užtikrinti socialinio draudimo sistemos tvarumą ir sukurti finansinį rezervą, apsaugantį ją nuo makroekonominių pokyčių;

2.1.3.4užtikrinti paramos šeimai sistemą, sudarančią palankesnes vaikų ugdymo ir priežiūros sąlygas;

2.1.3.5tobulinti minimalių pajamų užtikrinimo sistemą;

2.1.3.6sukurti gyventojų pajamų stebėsenos sistemą.

 

2.1.4 uždavinys. Didinti viešųjų paslaugų prieinamumą

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama tolygios socialinių, sveikatos, kultūros ir kitų viešųjų paslaugų sistemų plėtros. Taip užtikrinama gyventojų skurdo ir socialinės atskirties prevencija, stiprinama socialinė sanglauda. Uždavinį siekiama įgyvendinti plėtojant ir renovuojant viešųjų paslaugų infrastruktūrą, tobulinant veikiančias paslaugų sistemas, jų darbuotojų kvalifikaciją, įtraukiant paslaugų vartotojus ir nevyriausybinį sektorių į sprendimų priėmimą ir paslaugų teikimą ir kitomis priemonėmis. Numatomos šios svarbiausios 2.1.4 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.1.4.1didinti viešųjų paslaugų infrastruktūros prieinamumą pagal universalaus dizaino principą;

2.1.4.2didinti būsto prieinamumą pažeidžiamoms gyventojų grupėms, labiau jį pritaikyti neįgaliesiems ir pagyvenusiems asmenims;

2.1.4.3plėtoti ir modernizuoti socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos, transporto ir kitų viešųjų paslaugų infrastruktūrą;

2.1.4.4optimizuoti viešųjų erdvių tinklą;

2.1.4.5didinti socialinių paslaugų prieinamumą socialiai pažeidžiamų grupių asmenims ir gerinti socialinio darbo su jais kokybę;

2.1.4.6įgyvendinti socialinės atskirties mažinimo tikslines prevencijos priemones;

2.1.4.7tobulinti viešąsias paslaugas teikiančių specialistų kvalifikaciją;

2.1.4.8didinti viešųjų paslaugų vartotojų ir pacientų teises;

2.1.4.9stiprinti sveikatos priežiūros sistemą – diegti ir plėtoti informacines ir ryšių technologijas (IRT);

2.1.4.10.   diegti naujus ir plėtoti efektyvius sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelius ir sprendimus (slauga namuose, mobiliosios paslaugos, atvejo vadybos principo taikymas pirminės sveikatos priežiūros grandyje ir panašiai);

2.1.4.11.     plėtoti sociokultūrines paslaugas, mažinančias socialinę atskirtį bendruomenėse (ypač daug dėmesio skirti romų bendruomenei);

2.1.4.12.   optimizuoti ir modernizuoti kultūros įstaigų (kultūros centrų, muziejų, bibliotekų ir kitų) fizinę ir informacinę infrastruktūrą ir valdymą, taip didinti paslaugų prieinamumą ir skatinti visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose;

2.1.4.13.   pritaikyti netradicines erdves kultūros paslaugoms teikti regionuose ir formuoti alternatyvias miestų mikrorajonų kultūrines erdves, plėsti kūrybinių klasterių fizinę ir informacinę infrastruktūrą miestuose, kurti (plėtoti) tęstines (tradicines) programas, iniciatyvas skirtingų generacijų tikslinėms grupėms;

2.1.4.14.   tobulinti viešojo saugumo paslaugų infrastruktūrą;

2.1.4.15.   užtikrinti policijos įstaigų ir teritorinių padalinių teikiamų viešųjų paslaugų kokybę ir prieinamumą, taip gerinti piliečių aptarnavimo sąlygas ir darbuotojų darbo sąlygas.

 

2.2 tikslas. Didinti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį

 

Valstybė užtikrina tas gyvenimo kokybės, socialinės gerovės ir lygių galimybių sąlygas, kurių gyventojai nesusikuria patys savo ekonominės veiklos priemonėmis. Tačiau valstybės institucijos savo paslaugas veiksmingiau planuoja ir teikia, kai šiuose procesuose dalyvauja neformalios gyventojų grupės ir nevyriausybinės organizacijos (toliau – NVO). Ypač reikšmingas gyventojų telkimasis vietiniu lygmeniu ir artimiausioje gyvenamojoje aplinkoje, nuo kurios labiausiai priklauso daugelis gyvenimo kokybės veiksnių. Lietuvoje jau veikia nemažai bendruomeninių ir kitų NVO, nors jų tankis ir daromas poveikis visuomenėje dar nepakankamas. Tūkstančiai didesnių ir mažesnių NVO veikia socialinės pagalbos, sveikatos apsaugos, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitose srityse, atstovauja įvairių visuomenės grupių interesams, dalyvauja viešojoje politikoje. Svarbu, kad pilietinių organizacijų entuziazmas galėtų būti realizuotas, kad jų veikla būtų veiksminga, papildytų ir tikslintų valstybės institucijų veiklą, artintų ją prie gyventojų (ypač silpnesnių ir socialiai pažeidžiamų) poreikių. Todėl bendruomenių ir NVO veiksmingumo ir veiklos efektyvumo didinimas – vienas iš prioritetinių tikslų.

 

2.2.1 uždavinys. Gerinti bendruomenių veiklos sąlygas

 

Kitų šalių ir Lietuvos patirtis rodo, kad bendruomenės kultūrines ir socialines vietos problemas neretai sprendžia gerokai efektyviau nei valstybės institucijos. Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama skatinti bendruomenes dalyvauti sprendžiant vietos reikalus ir teikti veiksmingą pagalbą pažeidžiamoms visuomenės grupėms, aktyvinti gyventojus, organizuoti visuomeninį gyvenimą, spręsti socialines ir aplinkos problemas, integruoti socialinėje atskirtyje esančius gyventojus. Tam būtina plėtoti pagalbos bendruomenių veiklai, vietos plėtros strategijų kūrimui ir įgyvendinimui priemones, sudarančias sąlygas spręsti lėšų naudojimo viešiesiems poreikiams tenkinti klausimus. Numatomos šios svarbiausios 2.2.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.2.1.1sukurti sąlygas ir palaikyti mechanizmus, skatinančius bendruomeninių organizacijų plėtrą (teisinės sąlygos, geroji patirtis, mentorystė, finansavimas ir kita);

2.2.1.2gerinti sąlygas teikti bendruomenių iniciatyvas ir joms dalyvauti sprendžiant vietos reikalus;

2.2.1.3remti bendruomenių iniciatyvas, skirtas vietos plėtros strategijoms įgyvendinti, vietos socialinėms, visuomenės sveikatos, ekonominėms ar kultūrinėms problemoms spręsti;

2.2.1.4teikti paramą bendruomenėms, užtikrinančioms veiksmingą pagalbą socialiai pažeidžiamoms grupėms ir jų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą;

2.2.1.5įtraukti vietos bendruomenes ir privačių kultūros paveldo objektų savininkus į kultūros paveldo objektų priežiūrą, tvarkymą ir efektyvų pritaikymą kultūrinėms ir socialinėms reikmėms;

2.2.1.6remti mažąsias iniciatyvas – nedidelės apimties projektus, skirtus bendruomeninei lyderystei ugdyti;

2.2.1.7remti visuomeninių organizacijų iniciatyvas ir bendradarbiavimą su kultūros įstaigomis.

 

2.2.2 uždavinys. Stiprinti nevyriausybinio sektoriaus vaidmenį

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama skatinti pilietinės visuomenės plėtrą, aktyvų gyventojų dalyvavimą organizuotoje veikloje. Tam būtina stiprinti NVO vaidmenį efektyviai sprendžiant visuomenės problemas, teikiant daugiau kokybiškesnių viešųjų paslaugų, profesionaliai atstovaujant piliečių ir nevyriausybinio sektoriaus interesams šalies ir tarptautiniu lygmenimis. Uždavinį numatoma įgyvendinti tobulinant NVO veiklos teisinį reglamentavimą, NVO veiklos finansavimo mechanizmus, plėtojant NVO ir viešųjų institucijų bendradarbiavimą. Numatomos šios svarbiausios 2.2.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.2.2.1.  gerinti NVO galimybes dalyvauti viešojoje politikoje (išorinė aplinka, dalyvavimas tarptautiniu lygmeniu, gebėjimai, veiklos finansavimas);

2.2.2.2.  gerinti sąlygas NVO teikti viešąsias paslaugas ir vykdyti prevencines veiklas (teisinis reguliavimas, kompetencijos, finansavimas);

2.2.2.3.  stiprinti NVO institucinius gebėjimus;

2.2.2.4.  stiprinti NVO savireguliaciją;

2.2.2.5.  plėtoti bendruomeninei ir NVO veiklai tinkamą infrastruktūrą;

2.2.2.6.  skatinti ir plėtoti NVO kuriamas socialines inovacijas (socialinis verslumas, socialiniai klasteriai).

 

2.2.3 uždavinys. Plėtoti savanorišką veiklą ir ugdyti visuomenės socialinę atsakomybę

 

Įgyvendinant šį uždavinį, siekiama, kad gyventojai būtų veiklesni, aktyviau dalyvautų savanoriškoje veikloje, būtų išplėtotos savanoriškos veiklos viešajame ir nevyriausybiniame sektoriuose galimybės, sustiprinti organizacijų gebėjimai pasitelkti savanorius. Uždavinį numatoma įgyvendinti propaguojant savanorystę ir kuriant savanoriškai veiklai palankias sąlygas. Numatomos šios svarbiausios 2.2.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.2.3.1ugdyti visuomenės teigiamas socialinės atsakomybės nuostatas;

2.2.3.2didinti savanoriškos veiklos žinomumą;

2.2.3.3sudaryti finansines ir organizacines sąlygas plėtoti savanorystę atskiruose viešosios politikos sektoriuose;

2.2.3.4plėtoti savanorišką veiklą regionuose;

2.2.3.5stiprinti savanorišką veiklą plėtojančių organizacijų bendradarbiavimą (geroji patirtis, naujos formos).

 

2.3 tikslas. Didinti gyventojų kokybišką užimtumą

 

Efektyvus žmogiškųjų išteklių potencialo naudojimas, darbingų gyventojų kokybiškas užimtumas yra visos visuomenės gerovės ir pagalbos negalintiems pakankamai užsidirbti pagrindas. Kokybišku užimtumu laikomas darbas, kuris atitinka asmens pajėgumą, sudaro galimybes jam tobulėti ir kartu užtikrina adekvačias pajamas, kurių pakanka ne tik elementariems poreikiams patenkinti, bet ir dalyvauti visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, profesiškai tobulėti. Tačiau 2011 metais nedarbas siekė 15,4 procento, o bendras užimtumo (15–64 metų asmenų) lygis – 60,7 procento[18]. Tai lėmė tiek ekonominė krizė, tiek struktūrinės problemos: didelė šešėlinės ekonomikos dalis, menkai suderintos socialinės apsaugos ir paskatų ieškoti darbo ugdymo priemonės, prasta darbo vietų kokybė ir gyventojų gebėjimų neatitiktis darbo rinkos poreikiams. Siekiant efektyviai spręsti šias problemas, būtina derinti šio tikslo uždavinių įgyvendinimą su krypties „Sumani ekonomika“ prioritetų tikslais ir uždaviniais ir 1 prioriteto 1.1 tikslo „Skatinti mokytis visą gyvenimą“ uždaviniais, kuriuos įgyvendinant bus siekiama užtikrinti darbo jėgos kvalifikacijos atitiktį darbo rinkos poreikiams, padėti darbuotojams ir įmonėms prisitaikyti prie rinkos pokyčių.

2.3.1 uždavinys. Skatinti darbo jėgos paklausą kokybiškoms darbo vietoms

 

Galimybės įsidarbinti geromis sąlygomis ir uždirbti oriai gyventi pakankamą darbo užmokestį turėtų prisidėti prie migracijos prevencijos ir socialinės sanglaudos didinimo. Todėl, įgyvendinant šį uždavinį, siekiama didinti darbo jėgos paklausą, mažinti „šešėlinės“ darbo rinkos apimtį ir skatinti darbdavius užtikrinti darbo vietų kokybę. Numatomos šios svarbiausios 2.3.1 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.3.1.1.  skatinti kurti darbo vietas tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, remiant darbo jėgos paklausą;

2.3.1.2.  panaudoti augančių sektorių (ekologiškų ekonomikos, sveikatos apsaugos ir socialinės priežiūros, informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorių) darbo vietų kūrimo potencialą;

2.3.1.3.  skatinti darbo vietų kūrimą didelio nedarbo teritorijose;

2.3.1.4.  skatinti savarankišką darbą asmenų, kurie ieško darbo ir pasiryžę pradėti ir plėtoti naują verslą;

2.3.1.5.  nedeklaruojamą darbą paversti oficialiai įteisintu darbu – padėti nedeklaruotiems darbuotojams integruotis į darbo rinką;

2.3.1.6.  siekti darbo vietų saugos ir kokybės, stiprinti profesinės sveikatos priežiūrą įmonėse ir įstaigose.

 

2.3.2 uždavinys. Didinti dalyvavimą darbo rinkoje

 

Norint naudoti visų gyventojų potencialą ir sudaryti galimybes užsidirbti lėšų pragyventi, įgyvendinant šį uždavinį, siekiama į darbo rinką įtraukti ir joje išlaikyti daugiau gyventojų. Uždavinį numatoma įgyvendinti taikant aktyvias darbo rinkos politikos priemones, ypač plečiant naujo starto galimybes jauniems nedirbantiems asmenims ir ilgalaikiams bedarbiams, dėl vaikų priežiūros ir šeimos narių globos ilgai nedirbusiems asmenims. Numatomos šios svarbiausios 2.3.2 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.3.2.1.  sudaryti galimybes įsidarbinti bedarbiams ir neaktyviems asmenims;

2.3.2.2.  skatinti tvarią jaunimo integraciją į darbo rinką;

2.3.2.3.  užtikrinti moterų ir vyrų lygybę darbo rinkoje, didinti šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo galimybes;

2.3.2.4.  įgyvendinti iniciatyvas, susijusias su aktyviu ir sveiku senėjimu, skatinti vyresnio amžiaus asmenis išlikti darbo rinkoje;

2.3.2.5.  vykdyti nedarbo prevenciją, iš anksto numačius ekonominį restruktūrizavimą.

 

2.3.3 uždavinys. Užtikrinti darbo rinkos dinamiką ir įtrauktį į ją

 

Įgyvendinant šį uždavinį, pirmiausia siekiama didinti darbo išteklių judumą darbo rinkoje, ypač daug dėmesio skirti vidaus lankstumo, darbo sutarčių įvairovės, darbo keitimo patrauklumo, abipusės atsakomybės ir tinkamų sutartinių santykių užtikrinimui. Tai turėtų prisidėti prie didesnio darbo rinkos efektyvumo, greitesnio ekonomikos restruktūrizavimo ir perėjimo prie aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo, struktūrinio nedarbo problemos sprendimo. Uždavinį numatoma įgyvendinti tobulinant teisinį darbo reglamentavimą, plečiant užimtumo lankstumą viešajame sektoriuje, propaguojant darbo rinkos lankstumo naudą gyventojams ir darbdaviams. Numatomos šios svarbiausios 2.3.3 uždavinio įgyvendinimo kryptys:

2.3.3.1.  tobulinti darbo rinkos (dinamikos ir įtraukties į ją) monitoringo sistemą;

2.3.3.2.  gerinti darbo rinkos vidinį ir išorinį lankstumą, plėtojant socialinį dialogą;

2.3.3.3.  plėtoti užimtumo politikos įgyvendinimo partnerystę tarp viešojo, privataus ir trečiojo sektorių, teritorinio lygmens partnerystę (teritoriniai užimtumo paktai);

2.3.3.4.  gerinti darbo rinkos institucijų teikiamų paslaugų kokybę ir veiklos efektyvumą.

 

Prioriteto įgyvendinimo išankstinės sąlygos ir sėkmės prielaidos

 

Siekiant efektyviai ir sėkmingai įgyvendinti prioriteto „Veikli ir solidari visuomenė“ tikslus ir uždavinius, būtina užtikrinti išankstinių sąlygų ir sėkmės prielaidų įgyvendinimą. Nustatomos šios išankstinės sąlygos, be kurių negali būti įgyvendinami prioriteto tikslai ir uždaviniai:

1.  Sukurta ir įgyvendinama aktyvi darbo rinkos politika, atitinkanti Užimtumo gaires[19] ir valstybių narių ir ES Bendrąsias ekonominės politikos gaires[20] (ši sąlyga įgyvendinama NRD prioritetinės veiksmų krypties „Dalyvavimo darbo rinkoje didinimas bei įdarbinimo rėmimas, visų pirma jaunimo“ priemonėmis).

2.  Parengta išsami paramos teikimo naujoms įmonėms strategija (angl. – start-up), atitinkanti Smulkiojo verslo aktą[21], Užimtumo gaires ir valstybių narių ir ES Bendrąsias ekonominės politikos gaires (ši sąlyga įgyvendinama NRD prioritetinės veiksmų krypties „Aplinkos verslui, savarankiškam darbui ir naujų darbo vietų kūrimui gerinimas“ reguliacinėmis priemonėmis).

3.  Modernizuojamos ir sustiprinamos darbo rinkos institucijos, atsižvelgiant į Užimtumo gaires (ši sąlyga įgyvendinama NRD prioritetinės veiksmų krypties „Darbo rinkos institucijų veiklos aprėpties ir efektyvumo didinimas“ priemonėmis; daug dėmesio skiriama Lietuvos darbo biržos ir teritorinių darbo biržų sistemai).

4.  Sudarytos sąlygos darbuotojams, įmonėms ir verslininkams prisitaikyti prie pokyčių, tai yra sukurtos politikos / priemonės, kurių paskirtis – numatyti ir valdyti struktūrinius pokyčius (ši sąlyga įgyvendinama NRD prioritetinės veiksmų krypties „Gebėjimų ir kompetencijos paklausos ir pasiūlos neatitikimo mažinimas“ reguliacinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, vidutinės trukmės žmogiškųjų išteklių poreikio prognozavimo sistemos sukūrimas).

5.  Sukurta ir įgyvendinama aktyvaus senėjimo politika, atitinkanti Užimtumo gaires.

6.  Parengta nacionalinė sveikatos strategija, kurios paskirtis – užtikrinti galimybes naudotis kokybiškomis sveikatos paslaugomis ir ekonominį sveikatos sistemos tvarumą.

7.  Parengta nacionalinė skurdo mažinimo strategija (pagrindiniai skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikslai ir veiksmų kryptys nurodyti NRD 6.1 dalyje „Užimtumo didinimas“ ir 6.2 dalyje „Socialinės atskirties mažinimas“).

Nustatomos šios sėkmės prielaidos, kurių neįgyvendinus nebus pasiekta prioriteto „Veikli ir solidari visuomenė“ tikslų ir uždavinių įgyvendinimo norimų rezultatų, jie bus ne tokie efektyvūs:

1.  Modernizuojant viešąją infrastruktūrą, taikomas universalaus dizaino principas.

2.  Sukurti socialinių inovacijų teisinio reguliavimo ir finansavimo mechanizmai.

3.  Suformuota socialinių inovatorių tinklaveika nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, sustiprinti administraciniai gebėjimai.

4.  Atlikta viešųjų socialinių, sveikatos priežiūros, užimtumo paslaugų infrastruktūros inventorizacija ir remiantis ja nustatytos tolesnės viešųjų paslaugų tinklo optimizavimo galimybės. Baigta daugiafunkcių centrų (teikiančių įvairias paslaugas vienoje vietoje) plėtra.

5.  Nustatyti socialinių, sveikatos priežiūros, užimtumo viešųjų paslaugų teikimo kokybės standartai ir rodikliai, vykdomi vartotojų pasitenkinimo paslaugomis tyrimai.

6.  Sukurta socialinių išmokų veiksmingumo ir efektyvumo monitoringo sistema.

7.  Patikslinti renkami statistiniai skurdo rodikliai, atskirai nurodant ilgalaikio ir trumpalaikio skurdo rodiklius, vykdomas skurdo paplitimo monitoringas ir skurstančiųjų gyvenimo būdo tyrimai.

8.  Taikomas regioninis projektų planavimas ir projektų atrankos mechanizmai šioms investicijoms į:

savivaldybių ikimokyklinio ugdymo, švietimo, pirminės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, kultūros ir kompleksinių paslaugų infrastruktūros plėtrą, modernizavimą, prieinamumo ir kokybės didinimą, būsto (socialinio) pritaikymą. Visoms šioms investicijoms taikytinas universalaus dizaino principas;

pirminės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimą ir mokymą;

tikslinių priemonių, skirtų visuomenės sveikatai stiprinti, ligų, traumų ir kitų išorinių mirčių priežasčių prevencijai vykdyti, plėtojimą ir įgyvendinimą;

tikslinių priemonių, skatinančių sveikos mitybos įpročius, didinančių fizinį aktyvumą, sveikatą žalojančių įpročių prevenciją, plėtojimą ir įgyvendinimą;

tolygios sveiką gyvenseną skatinančios ir sveikatą palaikančios viešosios infrastruktūros sukūrimą ir atnaujinimą, gyventi ir judėti patogios aplinkos ir pritaikytos infrastruktūros sukūrimą;

bendruomenių, vietos valdžios ir verslo partneryste pagrįstas vietos plėtros strategijas, kitas vietos bendruomenių ir savivaldybių bendradarbiavimo formas, siekiant bendrų tikslų; teikiant paramą bendruomenių ir NVO veiklai reikalingos infrastruktūros plėtrai (pritaikymui).

 

3 PRIORITETAS „ekonominiam augimui palanki aplinka“

 

Bendrasis tikslas – sukurti augimui ir konkurencingumui palankias aplinkos sąlygas

Ilgalaikis, tvarus ir darbo vietas kuriantis šalies ekonominis augimas ir aukštas šalies verslo konkurencingumas įmanomas tik išmokus prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių ir finansinių procesų ir juos numatyti, naudojant visuomenės kūrybinį ir verslumo potencialą, sukūrus tvarią ir efektyvią ekonominę infrastruktūrą, skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą kuriant infrastruktūrą, naikinant biurokratinius apribojimus, šalinant ydingas plėtrą ribojančias nuostatas, sudarant sąlygas kuriamiems naujiems ir plėtojamiems verslams naudotis reikiamais finansiniais ir kitais ištekliais. Ekonominis augimas nebus tvarus, o verslo konkurencingumas – aukštas, jeigu nebus užtikrinama tolygi visų šalies vietovių ir regionų ekonominė plėtra ir naudojami jų ekonominiai pajėgumai. Todėl esminės ilgalaikio, tvaraus ir darbo vietas kuriančio ekonominio augimo ir aukšto šalies verslo konkurencingumo prielaidos ir valstybės investicijų kryptys yra:

Verslumą skatinančios ir verslo plėtrai palankios sąlygos. Ekonominis šalies augimas ir aukštas verslo įmonių konkurencingumas nebus įmanomi be verslui palankios reguliacinės, mokesčių ir konkurencijos aplinkos. Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria administracinę naštą ir didina prisitaikymo prie aplinkos pokyčių išlaidas. Atvirai konkurencijai palankus verslo reglamentavimas didintų verslo konkurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir išorėje. Užtikrinus augimui palankią reguliacinę ir mokesčių aplinką, būtų sudarytos palankesnės sąžiningos konkurencijos ir kainų vartotojams mažėjimo energetikos ir kituose sektoriuose sąlygos. Lietuvos visuomenei būdinga kūrybiškumo ir verslumo įgūdžių stoka, rizikos ir atsakomybės baimė. Naujo verslo pradžios ir esamo plėtros sąlygos šalyje taip pat gana ribotos. Dėl to steigiama palyginti mažai įmonių, į kurias pritraukiama nedaug privačių ir tiesioginių užsienio investicijų (toliau – TUI). Siekiant ekonominio augimo, būtina formuoti palankią viešąją nuomonę apie verslą ir verslumą, vykdyti verslą skatinančias iniciatyvas, teikti pagalbą verslo pradžiai ir didinti verslo paslaugų ir finansinių išteklių prieinamumą pradedantiesiems verslą. Taip pat būtinos valstybės investicijos plėtojant privačioms ir tiesioginėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą, vykdant investicijų pritraukimo iniciatyvas ir teikiant finansines paskatas investuotojų projektams.

Tvari ir efektyvi ekonominė infrastruktūra būtina augimui ir konkurencingumui palankioms aplinkos sąlygoms kurti. Šalies ekonominės infrastruktūros plėtra nevienoda: pavyzdžiui, kelių tinklas išplėtotas ganėtinai, tačiau neišplėtotas viešasis transportas. Be to, šalies ekonominė infrastruktūra netvari. Atsižvelgiant į didėjančias žaliavų ir energijos išteklių kainas, kitų šalių pažangą šioje srityje ir „žaliosios“ pramonės teikiamus energijos taupymo, palankaus įvaizdžio, rinkų plėtros ir kitus ekonominius ir socialinius privalumus, būtinos investicijos į darnų šalies išteklių naudojimą. Šaliai disponuojant ribotais finansiniais ištekliais, investicijos į infrastruktūrą turi maksimaliai prisidėti prie ekonominio augimo šalies regionuose ir visuomenės gerovės. Jos neturėtų tapti finansine našta ateityje. Taip pat būtina užtikrinti, kad infrastruktūra, sukurta ES ir valstybės lėšomis, neiškreiptų konkurencijos atitinkamose rinkose. Siekiant užtikrinti viešųjų investicijų efektyvumą ir tvarumą, kuo labiau sumažinti viešųjų investicijų į sukurtos infrastruktūros modernizavimą poreikį ilguoju laikotarpiu, turėtų būti kuriamos paskatos pritraukti privatų kapitalą į ekonominės infrastruktūros kūrimą.

Racionalus gamtos išteklių naudojimas. Siekiant užtikrinti tvarų ir neigiamo poveikio aplinkai nedarantį ekonominį augimą, būtina suderinti aplinkosaugos, ekonominės ir socialinės plėtros interesus. Darnus energetikos, gyvosios ir negyvosios gamtos išteklių naudojimas, aplinkos sektoriaus komunalinių paslaugų kokybės užtikrinimas, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimas prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo ir verslo konkurencingumo didinimo.

Teritorinė sanglauda. Lietuvos ekonominį augimą riboja didėjantys sostinės ir kitų šalies miestų plėtros netolygumai. Viena to priežasčių – per mažai naudojamasi miestų ekonominiu potencialu. Rengiant miestų plėtros planus, per menkai atsižvelgta į kintančias miestų demografines ir socialines-ekonomines tendencijas. Miestų problemos dažnai sprendžiamos stichiškai, deramai nekoordinuojant atskirų savivaldybių veiksmų ir netausojant esamų išteklių. Miestai yra šalies plėtros variklis – juose didžiausias augimo, inovacijų ir darbo vietų kūrimo potencialas, tačiau ir opiausios aplinkosaugos, transporto, užimtumo, socialinės atskirties ir skurdo problemos. Todėl, norint visoje šalies teritorijoje siekti vienodų ekonominės aplinkos standartų, būtinos valstybės investicijos į šalies miestų kompleksišką infrastruktūros modernizavimą, kiekvieno miesto specifinių su ekonomine aplinka susijusių problemų sprendimą.

Prioritetui įgyvendinti numatyti tikslai ir uždaviniai grafiškai pavaizduoti 3 paveikslėlyje.

 

3 pav. 3 prioriteto „Ekonominiam augimui palanki aplinka“ tikslai ir uždaviniai

 

 

 

 

3.1 tikslas. Sukurti palankias verslumo ir darnios verslo plėtros sąlygas

 

Įgyvendinant šį tikslą, siekiama pagerinti Lietuvos verslo kūrimo ir plėtros rodiklius, taigi spręsti 3 esmines problemas.

Pirma, ekonominiam augimui ir konkurencingumui užtikrinti būtina tobulinti verslui palankią reguliacinę aplinką. Esant didelei mokesčių ir teisinio reguliavimo naštai (ypač kai našta didesnė nei kaimyninėse šalyse) verslumo lygis šalyje niekada nebus itin aukštas. Siekiant mažinti energetikos ir kitų sektorių paslaugų kainas vartotojams, svarbu sukurti sąžiningai konkurencijai palankią aplinką. Prie augimui palankios aplinkos kūrimo efektyviai prisidėtų ir sąžininga konkurencija pagrįstų viešųjų pirkimų skatinimas, efektyvios verslo priežiūros sistemos sukūrimas.

Antra, Lietuvoje šiuo metu per menkai skatinamas verslumas ir verslo plėtra, skiriama per mažai išteklių teigiamai viešajai nuomonei apie verslą formuoti. Menką šalies gyventojų verslumą ir ribotą verslo plėtrą lemia ir nepalanki reguliacinė, mokestinė ir konkurencijos aplinka, ribotas finansavimo prieinamumas tiek pradėtam naujam, tiek esamam verslui plėtoti. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad pagal apmokestinimo aprėpties ir efektyvumo rodiklį, finansinių paslaugų naudingumą ir finansinių šaltinių įvairumo kriterijų Lietuva yra 22 vietoje, o pagal finansinių paslaugų įperkamumą – 19 vietoje ES. Esant menkam šalies gyventojų verslumui ir nepalankioms verslui sąlygoms, Lietuvoje įkuriama palyginti mažai įmonių – pagal tai, kiek procentų visų įmonių sudaro naujos įmonės, Lietuva užima 18 vietą ES. Anksčiau minėtos priežastys lemia ir ribotą šalies pažangą pritraukiant TUI – nors tiesioginių užsienio investicijų, palyginti su krizės metais, daugėja, proveržio, palyginti su kitomis valstybėmis, šioje srityje nėra. Esant nepalankioms verslumo ir verslo plėtros sąlygoms, šalis pralaimi konkurencinę kovą su kitomis valstybėmis – pavyzdžiui, pagal pasaulio konkurencingumo indeksą Lietuva tik 17 ES.

Trečia, į visuomenės gerovę orientuotai šalies plėtrai svarbią reikšmę turi ekonomikos atsakingumas, kai verslas prisiima atsak