LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, TREČIOJO IR PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ PAKEITIMO, 1, 2 PRIEDŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 111, 141, 211, 221, 222, 231, 251 STRAIPSNIAIS IR PENKTUOJU1 SKIRSNIU
ĮSTATYMO PROJEKTO
2015-10-07 Nr. XIIP-3370(2)
Vilnius
Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 2 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikiama „nusiraminimo laikotarpio“ apibrėžtis, o projekto 13 straipsniu siūloma papildyti keičiamą įstatymą 141 straipsniu, kuriame įtvirtinama vartojimo kredito davėjo teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties „nusiraminimo laikotarpiu“ – per 2 kalendorines dienas ir nustatomos tokio atsisakymo teisinės pasekmės, kurios skiriasi nuo nustatytų galiojančio įstatymo 15 straipsnyje. Pakartotinai atkreipiame dėmesį į tai, kad nurodytos projekto nuostatos galimai prieštarauja 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 14 straipsniui, kurio nuostatos yra perkeltos į galiojančio įstatymo 15 straipsnį. Pažymėtina, kad ši Direktyva joje nurodytose srityse yra visiško suderinimo, jos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“ Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Komisijos Komunikato Europos Parlamentui dėl Tarybos priimtos bendrosios pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartojimo kredito sutarčių (KOM(2007) 546 galutinis) išvadas, kuriose be kita ko konstatuota: „Ikisutartinė informacija, sutartinė informacija, MPPN ir teisė atsisakyti yra visiškai suderintos ir užtikrintas aukštas vartotojų informavimo lygis bei apsauga bei nustatomos tikros vartotojų kreditų vidaus rinkos sąlygos.“
Pastebėtina, kad Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 4 d. išvadoje taip pat atkreipė dėmes į vertinamų projekto nuostatų galimą prieštaravimą Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsniui. Kartu atkreiptinas dėmesys į kai kurias Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kurios leidžia nacionalinėje teisėje, esant reikalui, įtvirtinti papildomas vartotojų teisių apsaugos priemones, nesusijusias su teise atsisakyti sutarties, pavyzdžiui, jos 30 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „Valstybės narės gali reglamentuoti siūlymo sudaryti kredito sutartį teisinę tvarką, visų pirma tai, kada jis pateikiamas, ir tą laikotarpį, per kurį kreditoriui privaloma laikytis savo pasiūlymo“, 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta: „Šis straipsnis neturi įtakos bet kuriems nacionalinės teisės aktams, nustatantiems laikotarpį, kurio metu sutartis negali būti pradedama vykdyti.“
2. Jeigu nebūtų atsižvelgta į šios Išvados 1 punktą, pakartotinai atkreipiame dėmesį, kad terminas „nusiraminimo laikotarpis“ teisės aktuose nėra vartojamas. Pastebėtina, kad projekto rengėjai nepateikė argumentų, kodėl reikia vartoti naują nacionalinei teisei nebūdingą terminą, taip pat nenurodė, ar buvo kreiptasi dėl šio termino aprobavimo Terminų banko įstatyme nustatyta tvarka. Aptariamas terminas yra vertinys iš anglų kalbos „cooling-off period“, kuris į lietuvių kalbą, atsižvelgiant į kontekstą, oficialiuose Europos Sąjungos dokumentuose verčiamas kaip „atsisakymo“, „apsisprendimo“, „apsigalvojimo“, „pasirinkimo“ laikotarpis[1], tačiau sutarčių teisėje jis suprantamas vienareikšmiškai – tai laikotarpis, per kurį sutarties šalis turi teisę atsisakyti sutarties. Pastebėtina ir tai, kad projekto 13 straipsnyje dėstomos keičiamo įstatymo 141 straipsnio nuostatos nustato teisės atsisakyti sutarties sąlygas ir atsisakymo teisines pasekmes, todėl manytume, kad šio straipsnio pavadinimas „Nusiraminimo laikotarpis“ neatitinka straipsnio turinio.
3. Projekto 11 straipsniu siūloma papildyti keičiamą įstatymą 111 straipsniu, kuriame nustatomas draudimas sudaryti vartojimo kredito sutartį su neveiksniu ar ribotai veiksniu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. sausio 1 d. įsigalioja Civilinio kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XII-1566, kuriuo keičiamos kodekso nuostatos dėl asmenų neveiksnumo, t.y. nustatoma, kad asmuo gali būti pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu tik tam tikroje srityje, taip pat įvedamas sprendimų priėmimo naudojantis kito asmens pagalba institutas. Taigi priėmus projektu teikiamą įstatymą ir jam įsigaliojus, kaip siūloma, 2015 m. gruodžio 1 d., jo nuostatos nuo 2016 m. sausio 1 d. bus nesuderintos su Civilinio kodekso nuostatomis dėl asmenų, kurie pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais tam tikroje srityje ar kurie naudojasi pagalba priimant sprendimus tam tikroje srityje, todėl gali kilti teisės taikymo problemų.
4. Projekto 22 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 12 dalyje vietoj žodžio ,,atvejais“ reikėtų įrašyti žodį ,,pagrindais“.
5. Atsižvelgiant į tai, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius nustato sąlygas, susijusias su tarpusavio skolinimu (projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 254 straipsnio 1 dalis), taip pat ir paskolos davėjo teises ir pareigas, svarstytina galimybė papildyti projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 253 straipsnio 5 dalies 1 punktą nuostata, draudžiančia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui diskriminuoti paskolos davėjus.
6. Projekto 35 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija už šio įstatymo pažeidimus turi teisę skirti baudas, kurių dydis būtų skaičiuojamas procentais nuo asmenų bendrųjų metinių veiklos pajamų. Iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku pagal kokias taisykles būtų apskaičiuojamos asmens bendrosios metinės veiklos pajamos. Nėra aišku, ar į asmens bendrąsias metines veiklos pajamas būtų įtraukiamos pajamos, gautos tais kalendoriniais metais, kai pažeidimas buvo padarytas, ar apimtų visas pajamas, gautas už vienerių metų laikotarpį iki pažeidimo padarymo, ar bendrosios metinės veiklos pajamos būtų apskaičiuojamos remiantis kitomis taisyklėmis. Svarstytina, ar, siekiant teisinio aiškumo, projekte nereikėtų nustatyti asmenų bendrųjų metinių veiklos pajamų, nuo kurių būtų skiriama bauda, apskaičiavimo taisykles.
7. Projekto 35 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatos „jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiai įmonei“ ir „pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančios įmonės“ tikslintinos, nes galiojančiuose įstatymuose nėra nustatyta, ką reiškia „priklausyti“ patronuojančiai įmonei ar kas yra „pagrindinė“ patronuojanti įmonė. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnį, konsoliduojamos patronuojančiosios įmonės ir visų jos patronuojamųjų įmonių finansinės ataskaitos.
8. Projekto 35 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali asmenims neskirti baudų ar kitų poveikio priemonių, bet taikyti tik įspėjimą.
Atkreipiame dėmesį, kad pagal galiojančias keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas, išnagrinėjęs skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda. Projekto 35 straipsniu šią galiojančio įstatymo nuostatą siūloma išbraukti. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio nuostatas administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) skirti baudą, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes skirti mažesnę baudą, nei numatyta įstatyme, ar skirti tik įspėjimą, jeigu nustatytų, kad pažeidimas yra mažareikšmis, neturėtų teisės, nes tokia teismo teisė įstatyme nebūtų nustatyta. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą priežiūros institucijai skiriant sankcijas už įstatymo pažeidimus būtų suteikiami platesni už teismus įgaliojimai. Toks siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių, nes teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir galutinį sprendimą, ar asmeniui taikoma sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui turėtų nustatyti tik teismas, o ne kita institucija.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, svarstytina, ar projekto 35 straipsniu siūlomo galiojančio keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatos išbraukimo nereikėtų atsisakyti, ją papildant, kad teismas, nustatęs, kad pažeidimas yra mažareikšmis ir juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, turi teisę skirti įspėjimą.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite@lrs.lt
S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. saulius.svedas@lrs.lt