|
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJA
Biudžetinė įstaiga, Gedimino pr. 30, 01104 Vilnius, mob. tel. 8 600 38 904, el. p. rastine@tm.lt, https://tm.lrv.lt. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188604955
2023-08- Nr. |
|
|
Į 2023-07-26 Nr. (11.2Mr-53) STAP-597 |
|
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, pagal kompetenciją išnagrinėjusi derinimui pateiktus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 2, 4, 16, 20, 24, 25, 301, 302, 32, 35, 38, 393, 41, 42, 43, 44, 45, 47, 48, 481, 50 straipsnių ir IV skyriaus pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 627, 628, 663 ir 736 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (toliau – CPK projektas), Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95, 3621, 589 straipsnių pakeitimo ir 961 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 ketvirtojo skirsnio pavadinimo ir 221 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 401 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo Nr. IX-1541 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1 ir 31 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 92 straipsniu įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo Nr. IX-1768 papildymo 132straipsniu įstatymo projektą, teikia teisinę išvadą.
1. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 19 straipsnio 1 dalį, Projekto 2 straipsnyje brauktina nuostata „savivaldybių merų“.
2. Sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) 24 straipsnio 4 dalies 9 punkto galiojančias normas „nelegaliai gautas ar gaunamas pajamas“, „neteisėtą veiklą, susijusią su pajamų gavimu“ su Projekto 5 straipsniu siūlomomis, vis tik, manytina, jose turėtų būti numatyta ir su nedeklaruotos savarankiškos veiklos aplinkybe susijusi išimtis, t. y. prieš nuostatą „bendradarbiauja“ siūlytina įrašyti „nedeklaruotą savarankišką veiklą“.
3. Siekiant aiškumo ir laikantis lietuvių kalbos taisyklių, siūlytina Projekto 5 straipsnio formuluotėje prieš žodį „pažeidžiant“ įrašyti konkretų subjektą, kuris turimas omenyje.
4. Projekto 10 straipsnio 1 dalimi teikiamas siūlymas, numatytas UĮ 35 straipsnio 4 dalies 7 punkte, turėtų būti įvertintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalies formuluočių kontekste (prireikus su jomis suderinamas); bei įvertintas jo praktinis įgyvendinamumas tais atvejais, kai būtų vertinama, ar „turėjo būti atliktas <...> finansinių ataskaitų auditas“, t. y. ar paraiškas vertinantis subjektas turės galimybę įvertinti, ar auditas turėjo būti atliktas. Be to, nuostata „laiku“ suponuoja poreikį šią nuostatą apibrėžti, detalizuoti, nurodant, teisės aktus, kuriuose konkretūs terminai yra nustatyti.
5. Įvertinus Projekto 20 straipsnio 1 dalimi teikiamų siūlymų esmę, turinį (iš esmės siūlomais pakeitimais tik vietomis sukeičiamos nuostatos), atsižvelgus į Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 12, 16, 20, 22, 24, 28, 29, 30, 31, 36, 37, 38, 391, 40, 44, 46, 47, 48, 481 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 392, 393 ir 482 straipsniais įstatymo 25 straipsnio 8 dalimi nustatytą taisyklę, kad atvykimo išmoka iš užsienio pritrauktiems darbuotojams, UĮ 481 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims ir išmoka darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, mokamos iki 2025 m. gegužės 31 d., Teisingumo ministerijos nuomone, Projekto 20 straipsnio 1 dalimi teikiamo keitimo būtų tikslinga atsisakyti, paliekant galiojantį teisinį reguliavimą.
6. Projekto 20 straipsnio 2 dalies pakeitimu turi būti išsaugoti ir tų asmenų teisėti lūkesčiai, kurie pagal galiojančią nuostatą pateiks prašymus iki Projekto nuostatų įsigaliojimo. Siūlytina atitinkamomis nuostatomis pildyti Projekto 23 straipsnį, nurodant, kokia tvarka bus baigiami nagrinėti prašymai asmenų, pateikusių juos iki Projekto įsigaliojimo.
7. Siūlytina papildomai įvertinti Projekto 22 straipsniu teikiamą siūlymą – pakeisti UĮ IV skyriaus pavadinimą. Atsižvelgiant į šio skyriaus keičiamų straipsnių pavadinimus, straipsnių turinį, galiojančioje UĮ redakcijoje nustatytą UĮ paskirtį (1 straipsnio 1 dalis), siūlytina vertinamo skyriaus pavadinimo nekeisti.
8. Sistemiškai vertinant Projekto 22 straipsniu keičiamo UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies nuostatas kartu su aiškinamajame rašte pateikta informacija, siūlytina jas peržiūrėti (ir prireikus tikslinti) šiais aspektais. Pirma, jei UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto požymį „taip pat jis neturi galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, kai privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalyje, pagrindžiančių dokumentų <...> tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuotas“ siekiama taikyti visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo to, ar jis trečiosios šalies pilietis, ar ne, siūlytina tai aiškiai numatyti (arba pateikti argumentus, kodėl šis požymis būtų taikomas tik trečiosios šalies piliečiui); antra, UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte kalbama apie tai, kad trečiosios šalies pilietis dirba „neturėdamas teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje“, todėl svarstytina, kaip praktikoje galėtų būti įgyvendinama to paties straipsnio 2 dalies nuostata „įdarbindamas trečiosios šalies pilietį ir visu darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo teisę būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų kopijas“.
9. Siūlytina apjungti Projekto 22 straipsniu keičiamo UĮ 56 straipsnio 2 ir 3 dalis, dėstant šias dalis kaip vienos dalies punktus.
10. UĮ 56 straipsnio 3 dalimi iš esmės nustatoma darbdavio kaltumo prezumpcija. Atkreiptinas dėmesys, kad tai ne tik neatitinka teisinės sistemos principų ir teisinio reguliavimo, bet ir nėra aišku, kaip būtų realiai praktikoje įgyvendinama ir įrodomas nežinojimo faktas (kokiais įrodymais remiantis?).
11. Projekto 22 straipsniu keičiamo UĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkte antrą kartą vartojama formuluotė „apie priėmimą į darbą“ yra perteklinė, todėl jos atsisakytina. Kartu aiškinamajame rašte tikslinga paaiškinti (prireikus kartu pildyti Projektą), kas turima omenyje vertinamoje nuostatoje „darbo sutarties pasibaigimą“: ar įvykęs faktas praeityje, ar nelegalaus darbo faktą nustačiusios institucijos nurodymas nutraukti darbo sutartį (jei taip, neaišku, nuo kokio momento), tačiau tokiu atveju akcentuotina ir tai, kad darbo sutartis apskritai galėjo būti nesudaryta (nebūtų apie ką pranešti); be to, nėra paaiškinta, apibrėžta, kodėl darbo sutarties pasibaigimo informacija taikytina tik nelegaliai dirbusio trečiosios šalies piliečio atžvilgiu.
12. UĮ 56 straipsnio 4 dalies 2 punkte, 56 straipsnio 9 dalyje ir 57 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse, 58 straipsnio 3 dalies 3 punkte formuluojamos veikos, už kurias asmeniui bus skiriama piniginė bauda. Tačiau teisės normos dispoziciją bandoma konstruoti kaip prievolę asmeniui sumokėti institucijos paskirtą baudą. Toks teisės normos dispozicijos konstravimo būdas nėra tinkamas, ir, beje, nėra naudojamas galiojančioje UĮ redakcijoje. Aiškinamajame rašte taip pat toks teisės normos konstravimo būdo pakeitimas nėra argumentuotas. Teisės pažeidimą nustatančios teisės normos paskirtis yra tinkamai apibrėžti draudžiamą veiką, o tik po to numatyti veikos pasekmes asmeniui – sankcijas, su tuo susijusias prievoles ir pan. Todėl siūlytume aiškiai nustatyti teisės normos dispoziciją (draudžiamos veikos apibrėžimas) ir sankciją (subjektus, kuriam skiriamos baudos ir baudų dydžius).
13. UĮ 56 straipsnio 4 dalies 2 punkto paskutiniame sakinyje dėstomą bendrųjų pasaulinių pajamų sąvokos apibrėžimą siūlytume perkelti į UĮ 2 straipsnį.
14. Projekto 22 straipsnyje dėstoma UĮ 56 straipsnio 5 dalis, lyginant su galiojančiomis nuostatomis, būtų taikoma visų darbdavių atžvilgiu. Toks siūlymas turėtų būti pagrįstas aiškinamajame rašte.
15. Ne visai aiški UĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostata. Neaiškus pirmo sakinio sąlygos ryšys su antrojo sakinio sąlyga – ar tam, kad juridiniam asmeniui nebūtų taikomi UĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto įpareigojimai, jis turi atitikti abejas sąlygas. Siūlytume nuostatą dėstyti nuosekliai ir aiškiai. Be to, antrame sakinyje minimi „kiti subrangovai“, tačiau pirmame sakinyje jie nėra minimi. Taip pat neaišku, koks yra nuostatos „įmonė (t. y. juridinis asmuo) žinojo“ turinys.
16. Neaišku, kas UĮ 56 straipsnio 8 dalyje yra „savo piniginis reikalavimas“, kurį nukreipia „šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija“. Taip pat neaišku, koks yra, ar kuriame teisės akte nustatytas, „piniginio reikalavimo darbdaviui terminas“, kuriam pasibaigus nukreipiamas piniginis reikalavimas į rangovą ir subrangovus.
17. UĮ 56 straipsnio 9 dalyje teikiama nuoroda į „7 dalyje nurodytą pažeidimą“, tačiau UĮ 56 straipsnio 7 dalyje nėra formuluojamas teisės pažeidimas.
18. UĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkte siūloma numatyti minimalų atlyginimo už darbą dydį. Atsižvelgiant į tai, to paties straipsnio 11 dalies formuluotėje turėtų būti ne akcentuojamas atlyginimo dydis, bet nustatoma minimalios mėnesinės algos dydžio konkretaus momento nustatymo taisyklė. Taip pat šioje dalyje duotina nuoroda ir į UĮ 561 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
19. Atkreipiame dėmesį, kad Projekto 22 straipsnyje dėstoma UĮ 56 straipsnio 12 dalis būtų taikoma ne tik trečiųjų šalių piliečių, bet ir visų kitų piliečių atžvilgiu. Siūlytina papildomai įvertinti tokio įpareigojimo tikslingumą. Šioje nuostatoje taip pat trūksta asmens duomenų teikimo tikslo pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 3 dalį.
20. UĮ 561 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant, kas laikytina nelegaliu darbu atliekant statybos darbus, nurodoma, kad šis apibrėžimas netaikomas trečiosios šalies piliečių atžvilgiu („išskyrus trečiosios šalies piliečio“). Atsižvelgiant į tai, atitinkamai to paties straipsnio 3 dalyje nėra apibrėžta, kokiais atvejais reikėtų taikyti šias nuostatas (nes nėra aišku, koks darbas būtų laikomas nelegaliu, kai jį atlieka trečiosios šalies pilietis). Aptartais aspektais pildytinos, tikslintinos vertinamos nuostatos.
21. Papildomai siūlytina įvertinti naujo UĮ 561 straipsnio tikslingumą (galimybę jo atsisakyti, atitinkamomis specialiomis nuostatomis papildant susijusias nuostatas): jame nėra jokių naujų, papildomų nuostatų, lyginant su bendrosiomis, taikytinomis visais nelegalaus darbo ir atsakomybės už jį atvejais, kaip tai numatyta UĮ 56 straipsnyje. Be to, tiek galiojančiame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 ketvirtojo skirsnio pavadinimo ir 221 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu teikiamais pakeitimais numatytas teisinis reguliavimas yra pakankamas ir išsamus.
22. Įvertinus su UĮ 562 straipsnio pakeitimu ir turiniu susijusius aspektus, Teisingumo ministerijos nuomone, „skaidriai dirbantis asmuo“ turėtų būti įtvirtinama kaip sąvoka su jos apibrėžtimi UĮ 2 straipsnyje.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad UĮ 58 straipsnio 4 dalyje du kartus nurodoma ta pati asmenų kategorija. Sistemiškai vertinant šį straipsnį, vis tik nėra iki galo atskleista, ar naujai numatomas nedeklaruoto darbo atvejis – atliekamos darbo funkcijos nemokamų atostogų ar kitu nedraudžiamuoju laikotarpiu pas tą patį darbdavį – sukeltų kitas (papildomas) pasekmes, lyginant su galiojančiomis aplinkybėmis ir numatyta teisine atsakomybe. Jei ne, tokiu atveju reikėtų tikslinti UĮ 58 straipsnio 3 dalies 2 punkto formuluotę, ją adaptuojant prie visos šio straipsnio 1 dalies numatytų atvejų (tiek 1, tiek 2 punktų); o 4 dalyje braukti formuluotę „pagal šio straipsnio 3 dalies 2 punktą bei“.
24. UĮ 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta galimybė institucijai, išnagrinėjus bylą, grąžinti ją papildomam tyrimui atlikti. Toks teisinis reguliavimas sudaro galimybę institucijai vilkinti procesą, akivaizdžiai pažeidžiant atsakomybėn traukiamo asmens procesines garantijas, kadangi: a) nenurodoma, kokiu pagrindu gali būti priimamas toks sprendimas; b) UĮ atskirai nereglamentuoja pažeidimo tyrimo – procesinių terminų, proceso dalyvių procesinių teisių ir pan.; c) ta pati institucija tiek atlieka tyrimą, tiek nagrinėja pažeidimo bylą, todėl toks bylos grąžinimas nėra racionalus ir institucijos veiklos optimalaus organizavimo požiūriu, nenumatyta priimamų sprendimų vidinė peržiūra ir pan.
25. UĮ 60 straipsnio 2 dalies nuostatos iš esmės yra teisės normos, nustatančios atsakomybę, dalis, todėl perkeltinos į UĮ 56 straipsnio 4 dalies 2 punktą.
26. UĮ 56 straipsnio 4 dalies 2 punkto pirmame sakinyje iš esmės įtvirtinamos griežtai nustatytos baudos, todėl neaišku, kaip skiriant jas bus pritaikomos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (žr. UĮ 60 straipsnio 3 dalies pakeitimas).
27. Solidarioji atsakomybė yra civilinės teisės institutas (turtinei žalai atlyginti), todėl negali būti taikoma skiriant ekonomines sankcijas (t. y. juridinių asmenų administracinę atsakomybę). Taikant administracinę atsakomybę piniginė bauda viešojo administravimo subjekto skiriama konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą. Todėl taisytina UĮ 60 straipsnio 3 dalis.
28. Pagal UĮ 60 straipsnio 1 dalį, Administracinių nusižengimų kodeksas mutatis mutandis taikomas tik UĮ pažeidimų tyrimui, protokolų surašymui ir bylų nagrinėjimui, tačiau nėra taikomas nutarimų vykdymui, todėl procesiniai terminai baudų sumokėjimui, išdėstymui ir pateikimui vykdyti turi būti nustatyti šiame įstatyme. Siūlome atitinkami keisti UĮ 60 straipsnio 3 dalį. Be to, siekiant UĮ nuostatas suderinti su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 587 straipsnio 10 punkto nuostatomis, UĮ 60 straipsnio 3 dalis taip pat turėtų būti papildyta nurodant, kad šio įstatymo nustatyta tvarka priimtas nutarimas skirti baudą yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka.
29. UĮ 60 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos nedera tarpusavyje: 3 dalyje nurodyta, kad nelegaliai dirbusiam asmeniui nesumokėtą atlyginimą, vykdydami UĮ 60 straipsnio 1 dalyje nurodytus nutarimus, CPK nustatyta tvarka išieško antstoliai į nelegaliai dirbusio asmens sąskaitą, tačiau UĮ 60 straipsnio 1 dalyje tokie nutarimai nėra nurodyti.
30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Valstybinės darbo inspekcijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policijos (UĮ 55 straipsnis) pagal specialius įstatymus (pvz., UĮ) priimtus sprendimus, veiksmus (neveikimą) asmenys, kurių teisės arba pagal įstatymus saugomi interesai pažeisti, turi teisę skųsti administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau UĮ 60 straipsnio 6 dalies siūlymas, kad administracinis teismas, atsižvelgęs į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga), ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, skirtų mažesnę piniginę baudą negu UĮ IV skyriuje nustatytos minimalios baudos, manytina, prieštarauja ABTĮ. Baudų, kaip ekonominių sankcijų pagal specialiuosius įstatymus, skyrimas nėra įtvirtintas ABTĮ. Taigi šiuo siūlymu ABTĮ būtų įtvirtintas naujas institutas dėl galimybės administraciniam teismui iš esmės spręsti ir (ar) individualizuoti specialiuosiuose įstatymuose įtvirtintas sankcijas. Svarbu paminėti, kad ABTĮ taip pat nėra apibrėžta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių samprata, baudos skyrimo principai, terminai ir pan.
31. Siūlytina papildomai įvertinti šių Projekto nuostatų taikymo taisykles pereinamuoju laikotarpiu ir prireikus jomis pildyti Projekto 23 straipsnį: Projekto 4 straipsnio (kam bus taikoma, nuo kokio momento); 5 straipsnio (kada bus taikoma išimtis); 6 straipsnio (keičiamos asmenų grupės – kaip bus taikoma „senųjų“ grupių atžvilgiu, nuo kokio momento „naujų“ grupių atžvilgiu); 10 straipsnio 1 dalies (momentas, aplinkybė, kuriems darbdaviams bus taikomos naujos, papildomos sąlygos); 11 straipsnio (nuo kokio momento); 12 straipsnio (1 dalies – nuo kokio momento, 2 dalies – kada ir kam nebebus mokama stipendija, ar baigiamos mokėti paskirtos); 13 straipsnio 1 ir 3 dalių (kai nebelieka tam tikrų asmenų grupių, kaip bus su jau paskirtomis subsidijomis); 13 straipsnio 5, 11, 13 dalių (kuriems darbdaviams bus taikoma, koks baudos paskyrimo momentas); 13 straipsnio 6, 12, 14 dalių (kaip bus taikoma); 13 straipsnio 9, 15 dalių (kokių darbdavių atžvilgiu taikoma); 14 straipsnio (UĮ 42 straipsnio 3 dalies 1 punktas) (kaip su paskirtomis iki įsigaliojimo, kai nebelieka tam tikrų asmenų grupių); 16 straipsnio 2 dalies (kokiems subsidijos gavėjams); 16 straipsnio 3 dalies (UĮ 44 straipsnio 9 dalies 5 punktas) (kokia įtaka galiojančioms draudimo sutartims); 19 straipsnio 2 dalies (kaip bus skaičiuojamas 12 mėnesių terminas, nuo kokio momento); 22 straipsnio (UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis, 58 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (kam bus taikoma, nuo kokio momento).
32. Projekto 23 straipsnio 3 dalyje brauktinas žodis „po“, nes tokia formuluotė neapimtų atitinkamų nuostatų taikymo 2024 m. sausio 1 dieną, t. y. nuostatų įsigaliojimo momento.
33. Teisingumo ministerijos nuomone, būtina papildomai įvertinti Projekto 23 straipsnio 3 dalies nuostatos „kuriems mokama subsidija darbo užmokesčiui ir (ar) subsidija darbo asistento išlaidoms, įgyvendinant remiamojo įdarbinimo priemones“ pagrįstumą, tiek, kiek tai susiję su galimu Projekto nuostatų taikymu atgal, t. y. santykiams, susiklosčiusiems iki Projekto įsigaliojimo. Taip pat siūlytina įvertinti galimybę atsisakyti nuostatos „arba, kurie paraiškas dėl remiamojo įdarbinimo įgyvendinimo pateikė po 2024 m. sausio 1 d.“ kaip perteklinės (nes tai jau bus galiojančios įstatyminės nuostatos)bei įvertinti poreikį numatyti, kas bus taikoma pateikusiems paraiškas iki Projekto įsigaliojimo.
34. Įvertinus kartu su Projektu pateiktą 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai, ir Projekto atitikties lentelę neaišku, kaip įgyvendinamos šios Direktyvos 2009/52/EB nuostatos: 4 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, pagal kurią valstybės narės įpareigoja darbdavius reikalauti, kad trečiųjų šalių pilietis prieš įdarbinimą darbdaviui pateiktų galiojantį leidimą gyventi arba kitą leidimą būti šalyje; 6 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame darbdaviams nustatyta pareiga sumokėti bet kokius nesumokėtus atlyginimus, nuostata, pagal kurią numatyta išlyga – jei darbdavys arba darbuotojas gali įrodyti kitaip; 6 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata, pagal kurią darbdavys turi sumokėti sumą, lygią visų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų sumai, kurią darbdavys būtų turėjęs sumokėti, jeigu nelegaliai dirbantis trečiosios šalies pilietis būtų dirbęs teisėtai, įskaitant baudas už vilkinimą ir atitinkamas administracines baudas; 6 straipsnio 3 dalyje numatyta išlyga – jei darbdavys arba darbuotojas gali įrodyti kitaip; 7 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata, pagal kurią galimybė atimti darbuotojams teisę dalyvauti viešosiose sutartyse apribota laikotarpiui iki penkerių metų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atitinkamai turėtų būti papildytos Projekto nuostatos arba Direktyvos 2009/52/EB ir Projekto atitikties lentelė papildyta galiojančių teisės aktų nuostatomis, tinkamai perkeliančiomis anksčiau nurodytas Direktyvos 2009/52/EB nuostatas. Techninės pastabos šiai atitikties lentelei pateiktos Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinėje sistemoje (LINESIS).
35. Atsižvelgiant į įstatymų projektais siekiamą tikslą – sudaryti palankesnes sąlygas bedarbiams skolininkams įsidarbinti, CPK projektu siūlomo 627 straipsnio 8 punkto formuluotė turėtų būti tikslinama, kad aptariamu atveju sustabdoma ne visa vykdomoji byla, bet išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio. Toks reguliavimas užtikrins, kad į darbo rinką sugrįžusiam skolininkui bus suteiktos išieškojimo iš darbo užmokesčio „atostogos“, tačiau kitos priverstinio vykdymo priemonės (išieškojimas iš skolininko turto, turtinių teisių, piniginių lėšų ir kt.) galės būti taikomos bendra tvarka, atsižvelgiant į CPK 663 straipsnyje nustatytus išieškojimo iš skolininko turto apribojimus, CPK 664 straipsnyje nustatytą išieškojimo iš skolininko turto eilę ir kitas CPK nuostatas. Atitinkamai turėtų būti tikslinama ir CPK 628 straipsnio 5 dalis.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad CPK 627 straipsnio 8 punktas bus taikomas tik skolininkui pradėjus dirbti pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu, CPK 627 straipsnio 8 punktas taip pat turėtų būti papildytas nuostata, kad šis punktas netaikomas išieškant iš CPK 737 straipsnyje nurodytų darbo užmokesčiui prilygintų skolininko pajamų.
36. CPK 628 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad išieškojimo „atostogos“ negali viršyti 12 mėnesių per 5 metų laikotarpį nuo pirmos vykdomosios bylos sustabdymo, tačiau neaišku, kaip šias nuostatas reiktų taikyti praktikoje, kai:
1) Atitinkamam išieškojimui taikomas išieškojimo senaties terminas (išieškojimo sustabdymo laikotarpiu išieškojimo senaties terminas turėtų sustoti; išieškojimo sustabdymas neturėtų būti taikomas, jeigu sustabdymo laikotarpiu sueis išieškojimo senaties terminas; turėtų būti taikomi kiti sprendimai?). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu išieškojimo senaties terminas taikomas tik administracinėms baudoms, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pateiktas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo projektas Nr. 23-21(3), kuriame numatyta, kad išieškojimo senaties terminas bus taikomas daugumai skolų į valstybės biudžetą.
2) Skolininkas periodiškai dirba sezoninius darbus, dirba tik tol, kol tęsiasi bandomasis laikotarpis ir pan. CPK 627 straipsnio 8 punkto formuluotė suponuoja išvadą, kad tais atvejais, kai skolininkas kasmet dirba po 2-3 mėnesius, 5 metus išieškojimas iš jo darbo užmokesčio iš esmės nebūtų vykdomas, todėl abejotina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų CPK projekto tikslą įgyvendinti priemones, skatinančias skolininkus įsidarbinti ir grąžinti skolas.
Atsižvelgdami į paminėtus aspektus, siūlytume sprendimus, susijusius su išieškojimo iš darbo užmokesčio „atostogų“ taikymu, įvertinti detaliau, į teisėkūros procesą taip pat įtraukiant Lietuvos antstolių rūmų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri atstovauja valstybei išieškojimo procese, atstovus.
37. Vykdymo procesas yra sudėtinė ir baigiamoji teisingumo vykdymo proceso dalis, skirta užtikrinti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas. Taigi, vykdymo proceso teisinis reguliavimas pirmiausia skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai, kartu užtikrinant ir esminių skolininko teisių apsaugą. Atsižvelgiant į tai, CPK projektu siūlomi CPK 663 ir 736 straipsnių pakeitimai, gerinantys skolininko ir bloginantys išieškotojo padėtį, turi būti objektyviai pagrįsti, taip pat turi užtikrinti tinkamą skolininko bei išieškotojo interesų pusiausvyrą ir nedaryti esminių kliūčių įvykdyti teismo sprendimą:
1) CPK 663 straipsnio 1 dalyje siūloma nuo 18 iki 50 mėnesių padidinti terminą, per kurį skolininkas gali atsiskaityti su išieškotoju ir išieškojimas nebūtų nukreipiamas į skolininkui priklausantį būstą, kuriame jis gyvena, tačiau šį siūlymą pagrindžiančios priežastys ir argumentai įstatymų projektų aiškinamajame rašte neatskleisti. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis 18 mėnesių terminas buvo nustatytas 2018 m. spalio 1 d. (iki tol galiojo 6 mėnesių terminas) ir per šį laikotarpį būstų kainų indeksas padidėjo 51,8 proc.[1]. Atsižvelgiant į tai, galiojantis 18 mėnesių terminas, kurio metu išieškojimas nenukreipiamas į paskutinį skolininko būstą, galėtų būti ilginamas ne daugiau kaip du kartus, t. y. vietoje 18 mėnesių galėtų būti nustatytas 36 mėn. terminas. Toks reguliavimas sistemiškai derėtų su kartu teikiamais CPK 663 straipsnio 1 dalies pakeitimais, kuriais nuo 6 iki 12 mėnesių ilginamas terminas, per kurį skolininkas gali atsiskaityti išieškojimo nenukreipiant į kitą jo turtą (ne paskutinį būstą, kuriame skolininkas gyvena).
2) CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytą 4000 Eur sumą, kurią viršijus išieškojimą galima nukreipti į paskutinį skolininkui priklausantį būstą, kuriame jis gyvena, siūloma padidinti iki 25 MMA (nuo 2024 m. sausio 1 d. tai sudarytų 23 100 Eur iki mokesčių arba apie 13 975 Eur po mokesčių). Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis siūlymas derinamas su Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostata, kad nemokumo procesas gali būti inicijuojamas, jeigu asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 MMA.
Vertinant šią CPK projekto nuostatą pažymėtina, kad priverstinio skolų išieškojimo ir asmens nemokumo procesai skiriasi iš esmės (skiriasi ne tik sąlygos, kurioms esant jie gali būti inicijuoti, vykdymo tvarka, bet ir pasekmės), todėl vien faktas, kad nemokumo procesui inicijuoti būtina sąlyga, kad pradelsti įsipareigojimai turi viršyti 25 MMA, nesudaro pakankamo pagrindo analogiškas nuostatas įtvirtinti ir skolų priverstinį išieškojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pritarus siūlomiems pakeitimams būtų sukurta ydinga situacija, kai net ir tuo atveju, kai skolininkas turi turto, bet bendra įsiskolinimų suma neviršija 25 MMA, išieškotojas neturėtų jokių galimybių patenkinti savo reikalavimų, t. y. išieškojimą nukreipti į skolininko turtą draustų CPK, o inicijuoti nemokumo proceso kreditorius taip pat negalėtų. Taip pat pažymėtina, kad siūlomi CPK 663 straipsnio 1 ir 3 dalių pakeitimai nedera tarpusavyje, nes 3 dalyje siūloma įtvirtinti 25 MMA suma savo pinigine išraiška yra didesnė, nei ta, kurią būtų galima išieškoti iš vidutinio darbo užmokesčio per CPK 663 straipsnio 1 dalyje siūlomą nustatyti 50 mėnesių terminą, o turėtų būti atvirkščiai – CPK 663 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti skolininko paskutinio būsto apsauga, kuri taikoma atsižvelgiant tik į skolos dydį ir nebūtų vertinama, ar, ir per kokį terminą skolininkas atsiskaitys, o CPK 663 straipsnio 1 dalis skirta užtikrinti didesnę skolininko paskutinio būsto apsaugą kai skola viršija CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytą skolos dydį, bet skolininkas įrodo, kad skolą iš darbo užmokesčio galima išieškoti per CPK 663 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, taip pat įvertinus šio punkto 1 papunktyje pateiktą statistinę informaciją, susijusią su būstų kainų pokyčiais, ir toliau šiame rašte pateiktus Teisingumo ministerijos pasiūlymus, susijusius su išskaitų iš darbo užmokesčio dydžių keitimu, Teisingumo ministerijos vertinimu, objektyviai pagrįsta būtų CPK 663 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą skolininko paskutinio būsto apsaugą padidinti iki 15 MMA, kartu pažymint, kad apskaičiuojant šią sumą atsižvelgiama į tai, kokios pajamos skolininkui tenka atskaičius mokesčius[2]. Nuo 2024 m. sausio 1 d. 15 MMA atskaičius mokesčius sudarys apie 8 385 Eur (ši apsauga, kaip buvo paminėta, būtų absoliuti ir taikoma nevertinant skolininko galimybės atsiskaityti), o pasinaudodamas CPK 663 straipsnio 1 dalies nuostatomis vidutinį darbo užmokestį gaunantis skolininkas galėtų susimokėti 11 714 Eur skolą ir neprarasti būsto.
Atsižvelgiant į tai, kad skolininko būstui taikomą apsaugą siūloma sieti ne su konkrečia pinigine suma, kaip yra šiuo metu, bet su MMA, kuri periodiškai yra didinama, siekiant teisinio aiškumo, CPK 663 straipsnio 3 dalyje turėtų būti nustatyta, kad šios dalies nuostatos taikomos atsižvelgiant į MMA dydį, galiojantį paskelbiant varžytynes. Toks reguliavimas užtikrins, kad nagrinėjant ginčą dėl varžytynių teisėtumo būtų vertinamos objektyvios aplinkybės, egzistavusios varžytynių paskelbimo momentu.
CPK 663 straipsnio 3 dalies pakeitimais taip pat siūloma naikinti nuostatą, kad šioje dalyje nustatyti ribojimai netaikomi, jeigu skolininko paskutinio būsto vertė, kuriame jis gyvena, mažesnė nei skolos ir vykdymo išlaidų suma. Atkreipiame dėmesį, kad siūlomos naikinti nuostatos paskirtis – užtikrinti tinkamą skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyrą, t. y. tais atvejais, kai skolos ir vykdymo išlaidų suma neviršija CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytos sumos, o skolininko būsto suma šią sumą viršija, išieškojimas į skolininko būstą nenukreipiamas, tačiau skolos grąžinimas yra užtikrintas skolininko turtu ir išieškojimas iš šio turto galės būti vykdomas (išieškotojo reikalavimai patenkinti), jeigu skolininko skolų suma ateityje viršys CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytą sumą. Pritarus projektu siūlomam pakeitimui ir panaikinus paminėtą CPK 633 straipsnio 3 dalies nuostatą, įstatymas saugotų išimtinai tik skolininko interesus, o išieškotojų interesai nepagrįstai būtų pažeidžiami, nes nebūtų išieškomos ne tik esamos skolos, bet skolininkas taip pat galėtų auginti savo skolas (pvz., nemokėti su paminėtu turtu susijusių komunalinių mokesčių) – skolininkui iš anksto bus žinoma, kad jo skolos jau viršija jo turimo turto vertę ir nebėra jokios prasmės apmokėti einamųjų sąskaitų, o išieškotojai turės laukti, kol skolininko skolų suma viršys CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribą ir galės atgauti tik dalį skolos.
3) CPK 736 straipsnio pakeitimais siūloma esmingai mažinti išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio dydžius. Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad pagrindinis šių pakeitimų tikslas – paskatinti bedarbius skolininkus įsidarbinti ir grąžinti skolas, taip pat aiškinamajame rašte pabrėžiama, kad iš skolininko darbo užmokesčio išskaičius šiuo metu galiojančio dydžio sumas, skolininkui liekanti darbo užmokesčio dalis yra mažesnė nei skurdo rizikos riba ir tai lemia naujų skolų atsiradimą. Teisingumo ministerija neprieštarauja siūlymui iš skolininko darbo užmokesčio dalies, neviršijančios MMA, vietoje šiuo metu galiojančių 20-30 proc. išskaitų, taikyti 10 proc. išskaitą, tačiau atkreipia dėmesį, kad siūlymas skolininko pajamų dalį, viršijančią MMA, išskirti į dvi dalis ir nuo 1 MMA iki 2 MMA taikyti 30 proc. išskaitą, o šiuo metu galiojančią išskaitą palikti tik pajamų daliai, viršijančiai 2 MMA, nėra pagrįstas nei teisiniu, nei ekonominiu aspektais:
a) Įstatymų projektų aiškinamajame rašte esančioje 5 lentelėje pateikiama informacija apie kitose Europos valstybėse taikomus išskaitų dydžius ir siūlymas iki 10 proc. mažinti išskaitų dydį iš pajamų, neviršijančių MMA, dydį grindžiamas, be kita ko, argumentais, kad kitose valstybėse iš pajamų, neviršijančių MMA, neišskaitoma arba išskaitoma mažiau nei Lietuvoje, tačiau nevertinama, kad aplinkinėse valstybėse iš pajamų, viršijančių MMA, jau ir šiuo metu išskaitoma panašiai, ar net daugiau nei Lietuvoje. Lietuvoje iš pajamų dalies, viršijančios MMA, galima išskaityti 50 proc. (jei skolininkas išlaiko nedarbingus šeimos narius ši išskaitų dalis mažinama po 10 proc. kiekvienam išlaikytiniui, tačiau aiškinamojo rašto 2 lentelėje pateiktuose skaičiavimuose į šią aplinkybę neatsižvelgiama), tuo tarpu Lenkijoje galima išskaityti iki 50 proc. viso darbo užmokesčio, tačiau skolininkui paliekant MMA (yra tam tikrų išimčių), Latvijoje galima išskaityti iki 30 proc. viso darbo užmokesčio, tačiau skolininkui paliekant MMA (yra išimčių, pvz., išieškant administracines baudas iš MMA galima išskaityti net 50 proc.), Estijoje galima išskaityti iki 2/3 viso darbo užmokesčio, tačiau skolininkui paliekama MMA (taip pat yra išimčių). Taigi, Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas, susijęs su išieškojimu iš pajamų, viršijančių MMA, jau ir šiuo metu skolininkui yra palankesnis nei aplinkinėse valstybėse.
b) Siūlomi pakeitimai turėtų dideles neigiamas pasekmes visų kreditorių interesams ir visam išieškojimo procesui, nes išieškomos sumos sumažėtų apie 2 kartus ir dėl to išieškojimas atitinkamai pailgėtų dvigubai: vien dėl išskaitų iš MMA sumažinimo iki 10 proc. iš MMA išieškomos sumos sumažėtų 2-3 kartus (sprendžiant iš aiškinamojo rašto 1 lentelėje pateiktų duomenų, skolininkų, kurie uždirba MMA ar mažiau, yra net 58 proc. visų dirbančių skolininkų), o dėl siūlymo iš pajamų tarp 1 ir 2 MMA išskaityti tik 30 proc. išieškojimas iš šiame intervale nurodytų pajamų taip pat sumažėtų 40 proc. (skolininkai, kurie uždirba 1-2 MMA, sudaro apie 31,5 proc. visų dirbančių skolininkų). Išskaitų iš darbo užmokesčio iki 1 MMA mažinimas yra objektyviai pagrįstas siekiu užtikrinti galimybę mažas pajamams gaunantiems skolininkams patenkinti būtiniausius poreikius, tačiau siekis taip pat mažinti išskaitas iš darbo užmokesčio dalies tarp 1 ir 2 MMA įstatymų projektų aiškinamajame rašte grindžiamas klaidingomis prielaidomis (kaip buvo paminėta, 2 lentelėje pateiktame skaičiavimų pavyzdyje apie 2 suaugusių ir 2 vaikų šeimos pajamas skolininko darbo užmokesčiui virš MMA pritaikyta 50 proc. dydžio išskaita, nors šiuo atveju, vadovaujantis CPK 736 straipsnio 3 dalimi, būtų taikoma 30 proc. išskaita, be to, pavyzdyje preziumuojama, kad skolininko darbo užmokestis yra vienintelės šeimos pajamos ir nevertinama, ar ir kokias pajamas gauna kitas suaugęs asmuo, o jeigu šis asmuo pajamų negauna – kokias pajamas šeima gauna valstybės teikiamos socialinės paramos pavidalu). Įstatymų projektų aiškinamajame rašte patvirtinama, kad pritarus siūlymams išieškojimo procesas truktų dvigubai ilgiau ir nurodoma, kad šiuo metu išieškojimo laikotarpio mediana yra 2 mėnesiai, o pritarus siūlomiems pakeitimams šis laikotarpis ilgėtų iki 4,2 mėn., t. y. pailgėtų 2,3 mėn. Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nenurodyta, kokiais duomenis vadovaujantis ir pagal kokią metodiką buvo apskaičiuota, kad pagal galiojantį reguliavimą skola vidutiniškai išieškoma per 2 mėn. ir priėmus siūlomus pakeitimus neigiamos pasekmės kreditoriams pasireikštų tik tuo, kad terminas, per kurį išieškoma skola, pailgėtų tik 2 mėnesiais. Pažymėtina, kad vykdymo procesas pasižymi tęstinumo laike aspektu ir per nurodytą 2 mėn. laikotarpį visa skola išieškoma itin retai, pvz., Teisingumo ministerijos 2023 m. birželio mėnesį atliktos skolų į valstybės biudžetą analizės duomenimis, 2018-2022 m. laikotarpiu per pirmus 6 mėn. buvo įvykdyta tik apie 17 proc. vykdomųjų dokumentų dėl išieškojimo į valstybės biudžetą[3]. Taigi daugumoje atvejų išieškojimas trunka kur kas ilgesnį laiką nei nurodyta įstatymų projektų aiškinamajame rašte ir tai lemia, kad, Antstolių informacinės sistemos duomenimis, šiuo metu yra daugiau kaip 1,03 mln. vykdomųjų bylų, kurių vykdymas tęsiasi jau daugiau kaip 3 metus. Taip pat pažymėtina, kad drastiškas išskaitų dydžių sumažinimas (ir išieškojimo proceso prailginimas) daugeliu atvejų bus nenaudingas ne tik kreditoriams, bet ir skolininkams: Antstolių informacinės sistemos duomenimis, šiuo metu vykdoma apie 741 tūkst. vykdomųjų bylų, kuriose kartu su skola išieškomos ir palūkanos. Atsižvelgiant į tai, kad palūkanos skaičiuojamos iki visiško skolos grąžinimo, užsitęsus išieškojimo procesui dėl priskaičiuotų palūkanų bendra išieškoma skola itin padidėtų, taip pat bus galimi atvejai, kai dėl sumažintų išskaitų dydžių iš skolininko išieškomų sumų nepakaks net palūkanoms apmokėti (išieškojimas iš skolininko bus vykdomas, tačiau jo skola nemažės).
c) Šiuo metu išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio atliekantys darbdaviai skolininko darbo užmokestį turi padalinti į dvi dalis (darbo užmokesčio dalį iki MMA ir darbo užmokesčio dalį virš MMA) ir kiekvienai iš jų pritaikyti nustatyto dydžio išskaitas. Pritarus CPK projektu siūlomiems pakeitimams administracinė našta darbdaviams padidėtų, nes darbo užmokestį reiktų dalinti jau ne į dvi, bet tris dalis (darbo užmokesčio dalį iki MMA, darbo užmokesčio dalį nuo 1 iki 2 MMA ir darbo užmokesčio dalį virš 2 MMA) ir kiekvienai jų pritaikyti atitinkamus išskaitų dydžius. Įstatymų projektų lydimojoje medžiagoje pateikti skaičiavimai, kokią administracinę naštą ir naudą darbdaviams sukels įstatymų projektais siūlomi pakeitimai, tačiau šie skaičiavimai susiję tik su siūlomais Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pakeitimais, o analogiški skaičiavimai, susiję su CPK projektu, nėra pateikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisingumo ministerija periodiškai gauna darbdavius vienijančių organizacijų kreipimusis, kuriuose teigiama, kad darbdaviai, atlikdami išskaitas iš darbuotojų darbo užmokesčio, patiria dideles materialines ir darbo sąnaudas (šią problemą ypač akcentuoja smulkaus ir vidutinio verslo atstovai). Taip pat paminėtina, kad su skurdu kovojančios visuomeninės organizacijos taip pat nuolat pabrėžia, kad darbdaviai, siekdami išvengti sąnaudų, susijusių su išskaitų iš darbuotojų darbo užmokesčio atlikimu, vengia į darbą priimti asmenis, kurie turi įsiskolinimų, o tais atvejais, kai skolų įgyja jau esamas darbuotojas – verčia jį išeiti iš darbo.
Atsižvelgdama į visas paminėtas aplinkybes, Teisingumo ministerija siūlo nekeisti išieškojimo tvarkos iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA (palikti galiojančią 50 proc. dydžio išskaitą su galimybe ją mažinti po 10 proc. kiekvienam skolininko išlaikytiniui). Toks reguliavimas būtų tikslingai nukreiptas į mažiausias pajamas gaunančių skolininkų interesų apsaugą (iš MMA uždirbančių skolininkų nuo 2024 m. sausio 1 d. būtų išieškoma tik 70,9 Eur, o iš didesnes pajamas gaunančių skolininkų kiekvieną mėnesį būtų išskaitoma 70,9-141,8 Eur mažiau nei šiuo metu). Toks procesas užtikrintų ir kreditorių interesų apsaugą (nebūtų situacijų, kad skolininkas gauna pajamas, tačiau dėl itin mažų išskaitų dydžių išieškojimas trunka nepagrįstai ilgą laiką), taip pat nebūtų didinama administracinė našta darbdaviams.
Pritarus Teisingumo ministerijos siūlymams, iš skolininko išskaitoma ir jam liekanti darbo užmokesčio dalis atrodytų taip:
38. Teisės technikos prasme taip pat siūlome patikslinti CPK 736 straipsnio formuluotes:
1) Siūloma CPK 736 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio formuluotė „Jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas, pagal vykdomuosius dokumentus išskaitoma tol, kol bus visiškai padengtos išieškomos sumos“ reiškia, kad vykdomasis raštas, įstatymai arba teismas gali nustatyti, kad išieškomos sumos gali būti išieškomos ne visiškai (gali būti išieškota ne visa skola), tačiau galiojančios redakcijos CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotė „jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas“ taikoma ne visų rūšių išieškojimams ir ne visoms skolininko pajamos. Be to, ji turi kitą praktinę reikšmę – išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą iš MMA galima išskaityti 30 proc., tačiau vykdomajame rašte, įstatyme arba teismo sprendime gali būti nustatyta, kad išieškant nurodytos rūšies skolą iš skolininko darbo užmokesčio dalies, neviršijančios MMA, turi būti daroma ne 30 proc., bet kitokio dydžio išskaita, pavyzdžiui, praktikoje yra atvejų, kai teismas nusprendžia, kad iš skolininko, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir esminiai jo poreikiai patenkinami valstybės lėšomis, bausmės atlikimo laikotarpiu gali būti išskaitoma ne 30 proc., bet didesnė pajamų dalis. Atsižvelgiant į tai, formuluotė „jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas“ iš siūlomos CPK 736 straipsnio 1 dalies turi būti perkelta į šios dalies 1 punktą ir redakciniu pobūdžiu suformuluota taip, kad jos prasmė ir taikymo sritis atitiktų galiojantį teisinį reguliavimą.
2) CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūloma sąvoka „iki 30 procentų“ ir 2 punkte siūloma sąvoka „iki 50 procentų“ suponuoja išvadą, kad gali būti išskaitoma ir mažesnė pajamų dalis. Pažymėtina, kad vykdymo procesas yra imperatyvus ir tiek antstolis, tiek vykdymo proceso dalyviai privalo elgtis taip, kaip nustato procesinės teisės normos. Atsižvelgiant į tai, siekiant teisinio aiškumo ir vengiant ginčų dėl galimo skirtingo CPK 736 straipsnio nuostatų interpretavimo, nustatant naujus išskaitų dydžius turėtų būti atsisakyta žodžių „iki“, t. y. kaip ir šiuo metu, turėtų būti nustatyti konkretūs išskaitų dydžiai.
39. Dėl CPK projekto įgyvendinamųjų nuostatų:
1) Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, CPK projekto įgyvendinamosiose nuostatose turėtų būti nustatyta, kad projektu siūlomos CPK 627 straipsnio 8 punkto ir 628 straipsnio 5 dalies nuostatos taikomos tais atvejais, kai skolininkas dirbti pradėjo po šio įstatymo įsigaliojimo, o naujos CPK 663 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos skelbiant varžytynes po šio įstatymo įsigaliojimo
2) CPK projekto 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antstoliai iki 2024 m. sausio 1 d. darbdaviams turi pateikti patvarkymus daryti naujų dydžių išskaitas. Atkreipiame dėmesį, kad iš esmės analogiška tvarka buvo taikyta 2018 metais, kai taip pat buvo sumažinti išskaitų dydžiai[4], ir ją įgyvendinant buvo susidurta su praktinėmis problemomis: antstoliai per trumpą laiką turėjo parengti ir darbdaviams išsiųsti šimtus tūkstančių patvarkymų (didelės materialinės ir laiko sąnaudos antstoliams), darbdaviai turėjo administruoti naujus antstolių patvarkymus (papildoma administracinė našta darbdaviams), papildoma finansinė našta skolininkams, susijusi su patvarkymų siuntimu pašto siunta (dokumentų siuntimas registruota pašto siunta kainuoja nuo 3,50 Eur, o patvarkymų, kaip buvo minėta, reiktų išsiųsti šimtus tūkstančių). Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, siūlome keisti CPK projekto įgyvendinamąsias nuostatas nurodant, kad asmenys, kuriems antstolių patvarkymai daryti išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų darbo užmokesčiui prilygintų skolininko pajamų buvo pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir tebevykdomi, įsigaliojus įstatymui turi daryti šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytame CPK 736 straipsnyje nustatyto dydžio išskaitas.
40. Siūlytina tikslinti CPK projekto 6 straipsnio 2 dalies nuostatą „užtikrina“, pavyzdžiui, vartojant formuluotes „padidino grįžtančiųjų į darbo rinką skaičių“, „prisidėjo prie sumažėjimo“.
41. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95, 3621, 589 straipsnių pakeitimo ir 961 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto (toliau – ANK projektas) 1 straipsniu didinamos už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, tačiau toks atsakomybės griežtinimas neargumentuotas aiškinamajame rašte.
42. ANK projekto 1 straipsnyje dėstomo ANK 95 straipsnio 3 dalyje sankcijos dalies po žodžių „taip pat, jeigu dirbo nelegaliai trečiosios šalies pilietis...(ir toliau)“ sudaro atskirą teisės normą. Todėl siūlome ją dėstyti atskiroje ANK 95 straipsnio dalyje. Ši pastaba taikytina ir ANK 95 straipsnio 4 daliai.
43. ANK projekto 3 straipsnio formuluotė „statytojams (užsakovams) ar rangovams“ derintina su Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 ketvirtojo skirsnio pavadinimo ir 221 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto 2 straipsnio formuluote „statytojas (užsakovas) ar jo vienas įgaliotas rangovas“.
44. Kadangi ANK projektu įgyvendinamos Direktyvos 2009/52/EB nuostatos, vadovaujantis Nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus teikimo teisės aktuose reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-72 „Dėl Nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus teikimo teisės aktuose reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 12 punktu, ANK priedas turi būti papildytas nuoroda į šį Europos Sąjungos teisės aktą.
45. Atkreiptinas dėmesys, kad turi būti teikiamas ne Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 401 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, bet Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 401 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1915 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas.
46. Sistemiškai įvertinus Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo Nr. IX-1541 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu teikiamus pakeitimus kartu su jų pagrindimu, kyla abejonių dėl pasirinktų teisinio reguliavimo priemonių. Likusiomis nuostatomis nesiūloma numatyti jokių specifinių, išskirtinių taisyklių, paliekamos tik nuorodos į UĮ. Atsižvelgiant į tai, apskritai svarstytina vertinamu projektu teikti siūlymus pripažinti netekusiais galios atitinkamus straipsnius.
47. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1 ir 31 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 92 straipsniu įstatymo projektu (toliau – Garantijų darbuotojams projektas) teikiami siūlymai kritikuotini šiais aspektais. Pirma, tiek Garantinis fondas, tiek Ilgalaikio darbo išmokų fondas, yra valstybės išteklių fondai, kurių didžiąją dalį pajamų sudaro darbdavių mokamos socialinės įmokos. Antra, abu fondai yra itin aiškios, specializuotos (tikslinės) paskirties, jų lėšos naudojamos neindividualizuotam asmenų ratui. Tuo tarpu Garantijų darbuotojams projektu siūloma numatyti itin siaurą, objektyviais duomenimis nepagrįstą asmenų grupę, kurios naudai būtų naudojamos minėtų fondų lėšos. Be to, Garantijų darbuotojams projektu siūloma numatyti neapibrėžtų, jokiais kriterijais neapribotų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima naudoti minėtų fondų lėšas („pagal Lietuvos Respublikos trišalės tarybos rekomendaciją“). Pagaliau turėtų būti įvertinta, ar siūlomais pakeitimais nebūtų sukuriama tokia situacija, kai tie patys asmenys naudą iš minėtų fondų gautų du kartus: gaudami išmokas ir dalyvaudami aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, finansuojamose tų pačių fondų lėšomis. Kartu turėtų būti įvertinta ir aptarta, kaip būtų užtikrinama, kad minėtuose fonduose nepritrūktų lėšų jų pirminei paskirčiai (mokėti atitinkamas išmokas); kaip būtų sprendžiamos tos situacijos, jei lėšų pritrūktų būtent dėl Garantijų darbuotojams projektu siūlomų pakeitimų įgyvendinimo.
48. Siūlytina įvertinti ir aiškinamajame rašte pagrįsti, ar Garantijų darbuotojams projekto 4 straipsniu neturėtų būti apibrėžta pakeitimų taikymo apimtis – kokiems subjektams (ar priemonėms), koks momentas būtų šio projekto nuostatų taikymo pradžios momentas, o kokiais atvejais būtų taikomas senasis reguliavimas.
49. Įvertinus Projekto 23 straipsnio 4 dalies taisyklę, pagal kurią iki 2023 m. gruodžio 31 d. pradėtos, tačiau nebaigtos pažeidimų bylos baigiamos nagrinėti vadovaujantis iki 2023 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis Užimtumo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis, abejotina Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo Nr. IX-1768 papildymo 132 straipsniu įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalies, kuria siūloma numatyti, kad „Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija <...> savo interneto svetainėje viešina <...> informaciją apie juridinio ar fizinio asmens padarytus teisės pažeidimus, dėl kurių priimti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos <...> nutarimai įsiteisėjo po 2024 m. sausio 1 d.“, pagrįstumu.
50. Sistemiškai įvertinus aiškinamajame rašte pateiktą informaciją bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo Nr. IX-1768 papildymo 132 straipsniu įstatymo projektu teikiamus siūlymus, prašytina nurodyti, kodėl siūloma viešinti tik tą informaciją, kuri susijusi su asmenų baudimu pagal ANK ir UĮ. Atkreiptinas dėmesys, kad darbdaviams numatyta ir baudžiamoji atsakomybė, pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 176 straipsnį, 2921 straipsnį.
51. Teisės technikos pastabos perduotos rengėjams darbo tvarka.
Teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska
Vaida Štrafėlė, mob. tel. 8 600 43406, el. p. vaida.strafele@tm.lt
Germanas Politika, mob. tel. 8 602 56238, el. p. germanas.politika@tm.lt
Vaida Čepaitė-Vegė, mob. tel. 8 671 88190, el. p. vaida.cepaite@tm.lt
Artūras Remeikis, mob. tel. 8 671 86357, el. p. arturas.remeikis@tm.lt