Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt

 

2015 M. BALANDŽIO 29 D. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO (ES) NR. 2015/751 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIŲ TEISĖS AKTŲ ATITIKTIES LENTELĖ

 

 

2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas

Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Mokėjimų įstatymo projektas)

 

Reglamento perkėlimo (įgyvendinimo) lygis

1 straipsnis. Taikymo sritis

1. Šiuo reglamentu nustatomi vienodi techniniai ir komerciniai reikalavimai Sąjungoje vykdomoms kortele grindžiamoms mokėjimo operacijoms, kai ir mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra Sąjungoje.

2. Šis reglamentas netaikomas paslaugoms, grindžiamoms konkrečiomis mokėjimo priemonėmis, kurias galima naudoti tik ribotai ir kurios atitinka vieną iš šių sąlygų:

a)

priemonėmis, kuriomis suteikiama galimybė turėtojui įsigyti prekių arba paslaugų tik išleidėjo patalpose arba ribotame paslaugų teikėjų tinkle pagal tiesioginį komercinį susitarimą su profesionaliu išleidėju;

 

b)

priemonėmis, kurios gali būti naudojamos tik labai riboto asortimento prekėms arba paslaugoms įsigyti;

 

c)

priemonėmis, kurios galioja tik vienoje valstybėje narėje, yra suteikiamos įmonės arba viešojo sektoriaus subjekto prašymu, kurias reguliuoja nacionalinė arba regioninė valdžios institucija ir kurios naudojamos konkrečiais socialiniais arba mokesčių tikslais siekiant įsigyti konkrečių prekių ar paslaugų iš tiekėjų, turinčių komercinį susitarimą su išleidėju.

3. II skyrius netaikomas:

a)

operacijoms verslo mokėjimo kortelėmis;

 

b)

grynųjų pinigų pasiėmimui iš bankomatų arba mokėjimo paslaugų teikėjo klientų aptarnavimo vietose; ir

 

c)

operacijoms trišalių mokėjimo kortelių schemų išleistomis mokėjimo kortelėmis.

4. 7 straipsnis trišalėms mokėjimo kortelių schemoms netaikomas.

5. Kai trišalė mokėjimo kortelių schema suteikia leidimą kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams leisti kortele grindžiamas mokėjimo priemones arba aptarnauti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas, arba abiems atvejams, arba išleidžia mokėjimo kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, ji laikoma keturšale mokėjimo kortelių schema. Tačiau iki 2018 m. gruodžio 9 d. nacionalinių mokėjimo operacijų atveju tokios rūšies trišalei mokėjimo kortelių schemai gali būti netaikomi įpareigojimai pagal II skyrių, jeigu valstybėje narėje tokios trišalės mokėjimo kortelių schemos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos per metus neviršija 3 % visų toje valstybėje narėje atliekamų kortele grindžiamų mokėjimo operacijų vertės.

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

Opcija neketinama pasinaudoti.

 

2 straipsnis. Terminų apibrėžtys

Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

1. aptarnaujantysis teikėjas– mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris su gavėju sudaro sutartį dėl kortele grindžiamų mokėjimo operacijų priėmimo ir apdorojimo, pervedant lėšas gavėjui;

2. Išleidėjas– mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris sudaro sutartį suteikti mokėtojui mokėjimo priemonę, skirtą inicijuoti ir apdoroti mokėtojo kortele grindžiamas mokėjimo operacijas;

3. Vartotojas– fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikomas šis reglamentas, veikia siekdamas su jo vykdoma prekyba, verslu ar profesija nesusijusių tikslų;

4. debeto kortelės operacija– kortele grindžiama mokėjimo operacija, įskaitant operacijas iš anksto apmokėtomis mokėjimo kortelėmis, kuri nėra kredito kortelės operacija;

5. kredito kortelės operacija– kortele grindžiama mokėjimo operacija, kai pagal iš anksto nustatytas kredito sąlygas, taikant palūkanas arba ne, visa operacijos suma arba jos dalis nurašoma nuo mokėtojo sąskaitos iš anksto sutartą konkrečią kalendorinio mėnesio dieną;

6. verslo mokėjimo kortelė– įmonėms, viešojo sektoriaus subjektams arba savarankiškai dirbantiems fiziniams asmenims išduota kortele grindžiama mokėjimo priemonė, kuri naudojama tik veiklos išlaidoms apmokėti, kai tokiomis kortelėmis atliekamų mokėjimų sumos tiesiogiai nurašomos nuo įmonės, viešojo sektoriaus subjekto arba savarankiškai dirbančio fizinio asmens sąskaitos;

7. kortele grindžiama mokėjimo operacija– paslauga, grindžiama mokėjimo kortelių schemos infrastruktūra ir veiklos taisyklėmis, atlikti mokėjimo operaciją naudojant bet kokią kortelę, telekomunikacijų priemones, skaitmeninį ar IT įrenginį arba programinę įrangą, jei jos rezultatas – debeto ar kredito kortelės operacija. Kortele grindžiamos mokėjimo operacijos neapima kitų rūšių mokėjimo paslaugomis grindžiamų operacijų;

8. tarptautinė mokėjimo operacija– kortele grindžiama mokėjimo operacija, kai išleidėjas ir aptarnaujantysis teikėjas yra skirtingose valstybėse narėse arba kai kortele grindžiamą mokėjimo priemonę išdavė išleidėjas, esantis kitoje nei pardavimo vietos valstybėje narėje;

9. nacionalinė mokėjimo operacija– bet kokia kortele grindžiama mokėjimo operacija, kuri nėra tarptautinė mokėjimo operacija;

10. tarpbankinis mokestis– mokestis, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai per trečiąją šalį už kiekvieną operaciją mokamas tarp išleidėjo ir aptarnaujančiojo teikėjo. Grynoji kompensacija arba kitas sutartas atlygis laikomi tarpbankinio mokesčio dalimi;

11. grynoji kompensacija– bendra grynoji mokėjimų, nuolaidų ar paskatų suma, kurią išleidėjas gauna iš mokėjimo kortelių schemos, aptarnaujančiojo teikėjo ar kito tarpininko už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas ar susijusią veiklą;

12. prekybininko aptarnavimo mokestis– aptarnaujančiajam teikėjui gavėjo mokamas mokestis, susijęs su kortele grindžiamomis mokėjimo operacijomis;

13. Gavėjas– fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas mokėjimo operacijos lėšų gavėjas;

14. Mokėtojas– fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo iš tos mokėjimo sąskaitos nurodymą arba, jeigu mokėjimo sąskaitos nėra, fizinis arba juridinis asmuo, kuris duoda mokėjimo nurodymą;

15. mokėjimo kortelė– tam tikros kategorijos mokėjimo priemonė, kuri leidžia mokėtojui inicijuoti debeto ar kredito kortelės operaciją;

16. mokėjimo kortelių schema– bendras kortele grindžiamų mokėjimo operacijų vykdymo taisyklių, praktikos, standartų ir (arba) įgyvendinimo gairių rinkinys; ji yra atskirta nuo bet kokios infrastruktūros ar mokėjimo sistemos, kuria užtikrinamas jos veikimas, ir apima konkretų sprendimus priimantį organą, organizaciją ar subjektą, atskaitingą už schemos veikimą;

17. keturšalė mokėjimo kortelių schema– mokėjimo kortelių schema, kurioje kortele grindžiamos mokėjimo operacijos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos į gavėjo mokėjimo sąskaitą atliekami tarpininkaujant schemai, išleidėjui (iš mokėtojo pusės) ir aptarnaujančiajam teikėjui (iš gavėjo pusės);

18. trišalė mokėjimo kortelių schema– mokėjimo kortelių schema, kurioje pati schema teikia aptarnavimo ir išdavimo paslaugas ir kai kortele grindžiamos mokėjimo operacijos vykdomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos į gavėjo mokėjimo sąskaitą toje schemoje. Kai trišalė mokėjimo kortelių schema suteikia leidimą kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams išleisti kortele grindžiamas mokėjimo priemones arba aptarnauti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas arba, abiems atvejams, arba išduoda kortele grindžiamo mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, ji laikoma keturšale mokėjimo kortelių schema;

19. mokėjimo priemonė– personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti;

20. kortele grindžiamo mokėjimo priemonė– mokėjimo priemonė, įskaitant kortelę, mobilųjį telefoną, kompiuterį ar kitą techninį įrenginį su įdiegta tinkama mokėjimo programėle, kuri leidžia mokėtojui inicijuoti kortele grindžiamą mokėjimo operaciją, kuri nėra kredito pervedimas arba tiesioginis debetas, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 260/2012 2 straipsnyje;

21. mokėjimo programėlė– įrenginyje įdiegta kompiuterių programinė arba jai lygiavertė įranga, sudaranti galimybę inicijuoti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas ir leidžianti mokėtojui atlikti mokėjimo nurodymus;

22. mokėjimo sąskaita– vieno ar daugiau mokėjimo paslaugų vartotojų vardu turima sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti, be kita ko, per specialią elektroninių pinigų sąskaitą, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB (8) 2 straipsnio 2 punkte;

23. mokėjimo nurodymas– mokėtojo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją;

24. mokėjimo paslaugų teikėjas– bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuriam suteiktas leidimas teikti mokėjimo paslaugas, išvardytas Direktyvos 2007/64/EB priede, arba pripažintas kaip elektroninių pinigų išleidėjas pagal Direktyvos 2009/110/EB 1 straipsnio 1 dalį. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali būti išleidėjas ar aptarnaujantysis teikėjas arba abu;

25. mokėjimo paslaugų vartotojas– fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ar gavėjas arba abu;

26. mokėjimo operacija– mokėtojo ar jo vardu arba gavėjo inicijuotas lėšų pervedimo veiksmas, nesvarbu, kokie yra mokėtojo ir gavėjo vienas kitam prisiimti įsipareigojimai, kuriais grindžiama operacija;

27. Apdorojimas– mokėjimo operacijos apdorojimo paslaugų vykdymas atliekant veiksmus, kurių reikia aptarnaujančiojo teikėjo ir išleidėjo mokėjimo instrukcijoms vykdyti;

28. apdorojimo paslaugą teikiantis subjektas– fizinis arba juridinis asmuo, teikiantis mokėjimo operacijos apdorojimo paslaugas;

29. pardavimo vieta– prekybininko fizinių patalpų adresas, kuriuo inicijuojama mokėjimo operacija. Tačiau:

a)

nuotolinės prekybos arba nuotolinių sutarčių (pvz., elektroninė prekyba), kaip apibrėžta Direktyvos 2011/83/ES 2 straipsnio 7 punkte, atveju pardavimo vieta yra pastovios verslo vietos, kurioje prekybininkas vykdo veiklą, adresas nepriklausomai nuo interneto svetainės ar serverio, kuriuose inicijuojama mokėjimo operacija, buvimo vietos;

b)

jeigu prekybininkas neturi pastovios verslo vietos, pardavimo vieta yra adresas, kuriuo prekybininkui išduota galiojanti verslo licencija, kuriuo inicijuojama mokėjimo operacija;

c)

jeigu prekybininkas neturi nei pastovios verslo vietos, nei galiojančios verslo licencijos, pardavimo vieta yra adresas korespondencijai, susijusiai su prekybinės veiklos mokesčių mokėjimu, kuriuo inicijuojama mokėjimo operacija;

30. mokėjimo priemonės prekės ženklas– fizinis ar skaitmeninis pavadinimas, terminas, ženklas, simbolis ar jų derinys, pagal kurį galima nustatyti mokėjimo kortelių schemą, kurioje vykdomos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos;

31. kelių mokėjimo priemonių prekių ženklų naudojimas– dviejų ar daugiau mokėjimo priemonių prekių ženklų arba to paties prekės ženklo mokėjimo programėlių naudojimas toje pačioje kortele grindžiamoje mokėjimo priemonėje;

32. kelių prekių ženklų naudojimas– bent vieno mokėjimo priemonės prekės ženklo ir bent vieno ne mokėjimo priemonės prekės ženklo naudojimas toje pačioje kortele grindžiamoje mokėjimo priemonėje;

33. debeto kortelė– mokėjimo priemonės, kuri leidžia mokėtojui inicijuoti debeto kortelės operaciją, išskyrus iš anksto apmokėtomis mokėjimo kortelėmis vykdomas operacijas, kategorija;

34. kredito kortelė– mokėjimo priemonės, kuri leidžia mokėtojui inicijuoti kredito kortelės operaciją, kategorija;

35. iš anksto apmokėta mokėjimo kortelė– mokėjimo priemonės, kurioje saugomi elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 2 punkte, kategorija.

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

3 straipsnis. Tarpbankiniai mokesčiai už vartotojų debeto kortelių operacijas

1. Mokėjimo paslaugų teikėjai nenustato ir neprašo už kiekvieną debeto kortelės operaciją mokėti didesnio nei 0,2 % operacijos vertės tarpbankinio mokesčio.

2. Nacionalinių debeto kortelių operacijų atveju valstybės narės gali:

a)

nustatyti procentais išreikštą tarpbankinio mokesčio už kiekvieną operaciją viršutinę ribą, kuri būtų žemesnė nei nustatyta 1 dalyje, ir gali įvesti fiksuotą maksimalaus mokesčio dydį, kurio negalėtų viršyti mokesčio suma, gauta pritaikius procentinę normą; arba

b)

leisti mokėjimo paslaugų teikėjams taikyti ne didesnį kaip 0,05 EUR tarpbankinį mokestį už kiekvieną operaciją, arba valstybėse narėse, kurių valiuta nėra euro, atitinkamą vertę nacionaline valiuta 2015 m. birželio 8 d., kuri peržiūrima kas penkerius metus arba, kai yra žymus valiutos kursų svyravimas. Šis tarpbankinis mokestis už kiekvieną operaciją taip pat gali būti taikomas kartu su maksimalia procentine norma ne didesne kaip 0,2 % su sąlyga, kad mokėjimo kortelių schemos tarpbankinių mokesčių suma neviršytų 0,2 % bendros metinės nacionalinių debeto kortelių operacijų vertės kiekvienoje mokėjimo kortelių schemoje.

3. Iki 2020 m. gruodžio 9 d. nacionalinių debeto kortelių operacijų atžvilgiu valstybės narės gali leisti mokėjimo paslaugų teikėjams taikyti tarpbankinį mokestį, kurio svertinis vidurkis būtų ne didesnis kaip 0,2 % visų nacionalinių debeto kortelių operacijų kiekvienoje mokėjimo kortelių schemoje metinės vidutinės operacijų vertės. Valstybės narės gali nustatyti žemesnę svertinio tarpbankinio mokesčio vidurkio viršutinę ribą, taikomą visoms nacionalinėms debeto kortelių operacijoms.

4. 2 ir 3 dalyse nurodyta metinė operacijų vertė apskaičiuojama kasmet, apimant laikotarpį nuo sausio 1 d. ir iki gruodžio 31 d., ir taikoma nuo kitų metų balandžio 1 d. Pirmojo tokios vertės apskaičiavimo bazinis laikotarpis prasidės likus 15 kalendorinių mėnesių iki 2 ir 3 dalių taikymo pradžios dienos ir baigiasi likus trims kalendoriniams mėnesiams iki tos dienos.

5. 13 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos pateikę rašytinį prašymą, reikalauja, kad mokėjimo kortelių schemos ir (arba) mokėjimo paslaugų teikėjai pateiktų visą informaciją, reikalingą siekiant patikrinti, ar šio straipsnio 3 ir 4 dalys taikomos teisingai. Tokia informacija kompetentingai institucijai siunčiama iki kitų metų po 4 dalies pirmame sakinyje nurodyto bazinio laikotarpio kovo 1 d. Visa kita informacija, leidžianti kompetentingoms institucijoms patikrinti, kaip laikomasi šio skyriaus nuostatų, kompetentingoms institucijoms siunčiama jų rašytiniu prašymu ir iki jų nustatyto termino. Kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad tokia informacija būtų patvirtinta nepriklausomo auditoriaus.

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

Straipsnyje pateiktomis opcijomis neketinama pasinaudoti.

 

4 straipsnis. Tarpbankiniai mokesčiai už vartotojų kredito kortelių operacijas

Mokėjimo paslaugų teikėjai nenustato ir neprašo už kiekvieną kredito kortelės operaciją mokėti didesnio nei 0,3 % operacijos vertės tarpbankinio mokesčio. Valstybės narės gali nustatyti žemesnę tarpbankinio mokesčio už kiekvieną operaciją viršutinę ribą, taikomą nacionalinėms kredito kortelių operacijoms.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

Straipsnyje pateiktomis opcijomis neketinama pasinaudoti.

 

5 straipsnis. Draudimas apeiti reikalavimą

Taikant 3 ir 4 straipsniuose nurodytas viršutines ribas, bet koks sutartas atlygis, įskaitant grynąją kompensaciją, kurio tikslas arba poveikis yra lygiavertis tarpbankinio mokesčio tikslui arba poveikiui ir kurį gauna išleidėjas iš mokėjimo kortelių schemos, aptarnaujančiojo teikėjo arba kito tarpininko už mokėjimo operacijas arba susijusią veiklą, laikomas tarpbankinio mokesčio dalimi.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

6 straipsnis. Leidimų suteikimas

1. Visi teritoriniai apribojimai Sąjungoje arba lygiaverčio poveikio taisyklės susitarimuose dėl leidimų suteikimo arba mokėjimo kortelių schemų taisyklėse, susiję su mokėjimo kortelių išleidimu arba kortele grindžiamų mokėjimo operacijų aptarnavimu, yra draudžiami.

2. Visi reikalavimai arba įpareigojimai gauti leidimą veikti konkrečioje šalyje ar leidimą veikti tarptautiniu mastu arba lygiaverčio poveikio taisyklės susitarimuose dėl leidimų suteikimo arba mokėjimo kortelių schemos taisyklėse, susiję su mokėjimo kortelių išleidimu arba mokėjimo kortele grindžiamų mokėjimo operacijų aptarnavimu, yra draudžiami.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

7 straipsnis. Mokėjimo kortelių schemos ir apdorojimo paslaugą teikiančių subjektų atskyrimas

1. Mokėjimo kortelių schemos ir apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai:

a)

yra nepriklausomi apskaitos, organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo procesų atžvilgiu;

b)

mokėjimo kortelių schemos ir apdorojimo veiklos kainų nepateikia sugrupuotai ir šios veiklos nesubsidijuoja iš kitos veiklos;

c)

jokiais būdais šių schemų vartotojų ir kitų sutarties šalių nediskriminuoja patronuojamųjų įmonių arba akcininkų atžvilgiu, ir visų pirma neteikia jokių savo siūlomų paslaugų su sąlyga, kad jų sutarties šalis naudos bet kokią kitą jų siūlomą paslaugą.

2. Valstybės narės, kurioje yra schemos registruota buveinė, kompetentinga institucija gali reikalauti, kad mokėjimo kortelių schema pateiktų nepriklausomą ataskaitą, patvirtinančią, kad ji laikosi 1 dalies.

3. Mokėjimo kortelių schemos sudaro galimybę atskirti vienos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos autorizavimo ir tarpuskaitos pranešimus ir juos apdoroti skirtingiems apdorojimo paslaugą teikiantiems subjektams.

4. Bet koks teritorinis diskriminavimas mokėjimo kortelių schemų taikomose apdorojimo taisyklėse, yra draudžiamas.

5. Sąjungoje veikiantys apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai, taikydami tarptautinių ar Europos standartizacijos įstaigų parengtus standartus, užtikrina, kad jų sistemos būtų techniškai sąveikios su kitomis Sąjungoje veikiančių apdorojimo paslaugą teikiančių subjektų sistemomis. Be to, mokėjimo kortelių schemos nepriima ir netaiko veiklos taisyklių, kurios ribotų sąveiką su kitais Sąjungos apdorojimo paslaugą teikiančiais subjektais.

6. Pasikonsultavusi su patariamąja komisija, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (9) 41 straipsnyje, Europos bankininkystės institucija (BEI) gali parengti techninių reguliavimo standartų projektus, kuriuose nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokėjimo kortelių schemos ir apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai, kad būtų užtikrintas šio straipsnio 1 dalies a punkto taikymas.

BEI tuos techninių reguliavimo standartų projektus pateikia Komisijai ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 9 d.

Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti šios dalies pirmoje pastraipoje nurodytus techninius reguliavimo standartus laikantis Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 10–14 straipsnių.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

8 straipsnis. Kelių mokėjimo priemonių prekių ženklų naudojimas ir mokėjimo priemonės prekės ženklo ar mokėjimo programėlės pasirinkimas

1. Bet kokios mokėjimo kortelės schemos taisyklės ir taisyklės susitarimuose dėl leidimų suteikimo arba lygiaverčio poveikio priemonės, kurios trukdo arba neleidžia išleidėjui naudoti dviejų arba daugiau skirtingų mokėjimo priemonių prekių ženklų arba mokėjimo programėlių kortele grindžiamo mokėjimo priemonėje yra draudžiamos.

2. Vartotojas sudarydamas sutartį su mokėjimo paslaugų teikėju, gali reikalauti, kad kortele grindžiamo mokėjimo priemonėje būtų naudojami du skirtingi mokėjimo priemonių prekių ženklai arba daugiau, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas teikia tokią paslaugą. Likus pakankamai laiko iki sutarties pasirašymo, mokėjimo paslaugų teikėjas vartotojui pateikia aiškią ir objektyvią informaciją apie visus turimus mokėjimo priemonių prekių ženklus ir jų ypatybes, įskaitant funkcionalumą, kainą ir saugumą.

3. Bet koks skirtingų sąlygų taikymas išleidėjams arba aptarnaujantiesiems teikėjams pagal schemų taisykles ir susitarimų dėl leidimų suteikimo taisykles dėl skirtingų mokėjimo priemonių prekių ženklų arba mokėjimo programėlių naudojimo kortele grindžiamo mokėjimo priemonėje yra objektyviai pagrindžiamas ir neturi būti diskriminacinis.

4. Mokėjimo kortelių schemos nenustato ataskaitų teikimo reikalavimų, įpareigojimų mokėti mokesčius ar panašių tokio paties tikslo ar poveikio įpareigojimų korteles išleidžiantiems ir aptarnaujantiems mokėjimo paslaugų teikėjams už operacijas, vykdomas naudojant bet kokį įrenginį, kuriame nurodytas jų mokėjimo priemonės prekės ženklas, atliekant operacijas, kurių atžvilgiu nenaudojama jų schema.

5. Bet kokie nukreipimo principai arba lygiavertės priemonės, kuriomis siekiama operacijas apdoroti per tam tikrą konkretų kanalą ar procesą, kiti techniniai ir saugumo standartai bei reikalavimai, susiję su dviejų ar daugiau skirtingų mokėjimo priemonių prekių ženklų ir mokėjimo programėlių kortele grindžiamo mokėjimo priemonėje tvarkymu, neturi būti diskriminaciniai ir turi būti taikomi nediskriminuojant.

6. Mokėjimo kortelių schemos, išleidėjai, aptarnaujantieji teikėjai ir apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai bei kiti techninių paslaugų teikėjai mokėjimo priemonėje ar įtaise, naudojamame pardavimo vietoje, neįdiegia automatinių mechanizmų, programinės įrangos arba įrenginių, kurie riboja mokėtojo ar gavėjo mokėjimo priemonės prekės ženklo ar mokėjimo programėlės, arba abiejų, pasirinkimo galimybes naudojant kelių prekių ženklų mokėjimo priemonę.

Gavėjams paliekama galimybė pardavimo vietoje naudojamame įtaise įdiegti automatinius mechanizmus, kuriais nustatomas prioritetinis konkretaus mokėjimo priemonės prekės ženklo arba mokėjimo programėlės pasirinkimas, bet gavėjai neužkerta kelio mokėtojui nepaisyti tokio automatinio prioritetinio pasirinkimo tų kortelių kategorijų ar susijusių mokėjimo priemonių, kurias priima gavėjai, atžvilgiu.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

9 straipsnis. Diferencijavimas

1. Kiekvienas aptarnaujantysis teikėjas nustato prekybininko aptarnavimo mokesčius, nurodytus atskirai pagal mokėjimo kortelių su skirtingais tarpbankinio mokesčio dydžiais skirtingas kategorijas ir skirtingus prekių ženklus, ir jais apmokestina gavėją, nebent gavėjai raštu aptarnaujančiojo teikėjo paprašo apmokestinti nediferencijuotais prekybininko aptarnavimo mokesčiais.

2. Aptarnaujantieji teikėjai susitarimuose su gavėjais įtraukia atskirai nurodytą informaciją apie prekybininko aptarnavimo mokesčių, tarpbankinių mokesčių ir schemos mokesčių, taikomų kiekvienai mokėjimo kortelių kategorijai ir prekės ženklui, sumas, nebent vėliau gavėjas raštu pateikia kitokį prašymą.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

 

10 straipsnis. Reikalavimo priimti visas korteles taisyklė

1. Mokėjimo kortelių schemos ir mokėjimo paslaugų teikėjai netaiko jokios taisyklės, kuria gavėjai, priimantys vieno išleidėjo išleistą kortele grindžiamą mokėjimo priemonę, įpareigojami priimti ir kitas tos pačios mokėjimo kortelių schemos kortele grindžiamas mokėjimo priemones.

2. 1 dalis netaikoma to paties prekės ženklo ir tos pačios iš anksto apmokėtų mokėjimo kortelių, debeto kortelių ar kredito kortelių kategorijos vartotojų kortele grindžiamoms mokėjimo priemonėms, kurioms taikomi tarpbankiniai mokesčiai pagal šio reglamento II skyrių.

3. 1 dalis neturi poveikio mokėjimo kortelių schemų ir mokėjimo paslaugų teikėjų galimybei nustatyti, kad kortelių negalima nepriimti remiantis išleidėjo arba kortelės turėtojo tapatybe.

4. Gavėjai, kurie nusprendžia nepriimti visų mokėjimo kortelių schemos kortelių arba kitų mokėjimo priemonių, aiškiai ir nedviprasmiškai informuoja apie tai vartotojus tuo pačiu metu, kai jie informuoja vartotojus, kad priima kitas mokėjimo kortele schemos korteles ir mokėjimo priemones. Tokia informacija aiškiai matomai pateikiama prie įėjimo į parduotuvę ir prie kasos.

Nuotolinės prekybos atveju tokia informacija pateikiama gavėjo interneto svetainėje ar kitoje taikomoje elektroninėje arba mobiliojoje laikmenoje. Informacija mokėtojui pateikiama tinkamu laiku prieš mokėtojui sudarant pirkimo susitarimą su gavėju.

5. Išledėjai užtikrina, kad jų mokėjimo priemonės būtų atpažįstamos elektroniniu būdu, o naujai išduotos kortele grindžiamos mokėjimo priemonės ir vizualiai atpažįstamos, sudarant galimybes gavėjams ir mokėtojams nedviprasmiškai nustatyti, kokių prekių ženklų ir kategorijų iš anksto apmokėtas mokėjimo korteles, debeto korteles, kredito korteles ar verslo mokėjimo korteles mokėtojas pasirenka.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

11 straipsnis. Skatinimo taisyklės

1. Bet kokia taisyklė susitarimuose dėl leidimų suteikimo, mokėjimo kortelių schemose taikomose schemos taisyklėse ir susitarimuose tarp korteles aptarnaujančiųjų teikėjų ir gavėjų, neleidžianti gavėjams vartotojų skatinti naudoti mokėjimo priemones, kurioms gavėjas teikia pirmenybę, yra draudžiama. Šis draudimas taip pat apima visas taisykles, kuriomis draudžiama gavėjams vienos kortele grindžiamų mokėjimo priemonių schemos mokėjimo priemones vertinti palankiau ar nepalankiau nei kitų schemų.

2. Bet kokia taisyklė susitarimuose dėl leidimo suteikimo, mokėjimo kortelių schemos taikomose schemos taisyklėse ir susitarimuose tarp aptarnaujančiųjų teikėjų ir gavėjų, neleidžianti gavėjams informuoti mokėtojų apie tarpbankinius mokesčius ir prekybininko aptarnavimo mokesčius, yra draudžiama.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys neturi poveikio taisyklėms dėl mokesčių, nuolaidų ar kitų skatinimo priemonių, nustatytoms Direktyvoje 2007/64/EB ir Direktyvoje 2011/83/ES.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

12 straipsnis. Gavėjui teikiama informacija apie atskiras kortele grindžiamas mokėjimo operacijas

1. Įvykdęs atskirą kortele grindžiamą mokėjimo operaciją, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavėjui pateikia šią informaciją:

a)

nuorodą, kuri leidžia gavėjui atpažinti kortele grindžiamą mokėjimo operaciją;

b)

mokėjimo operacijos sumą valiuta, kuria lėšos įskaitomos į gavėjo mokėjimo sąskaitą;

c)

visų kortele grindžiamos mokėjimo operacijos mokesčių sumą, atskirai nurodant prekybininko aptarnavimo mokestį ir tarpbankinio mokesčio sumą.

Gavėjui iš anksto aiškiai leidus, pirmoje pastraipoje nurodyta informacija gali būti apibendrinta pagal prekės ženklą, programėlę, mokėjimo priemonių kategorijas ir operacijai taikomus tarpbankinių mokesčių tarifus.

2. Aptarnaujančiųjų teikėjų ir gavėjų sutartyse gali būti nurodyta nuostata, kad 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta informacija teikiama ar sąlygos su ja susipažinti sudaromos periodiškai ne rečiau kaip kartą per mėnesį bei sutartu būdu, kad gavėjai galėtų saugoti ir atkurti nepakitusią informaciją.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

 

 

13 straipsnis. Kompetentingos institucijos

1. Valstybės narės paskiria kompetentingas institucijas, kurioms suteikiami įgaliojimai užtikrinti šio reglamento vykdymą, taip pat tyrimo ir vykdymo užtikrinimo įgaliojimai.

2. Valstybės narės gali kompetentingomis institucijomis paskirti esamas įstaigas.

3. Valstybės narės gali paskirti vieną ar kelias kompetentingas institucijas.

4. Valstybės narės nurodo Komisijai tas kompetentingas institucijas ne vėliau kaip 2016 m. birželio 9 d. Jos nedelsdamos praneša Komisijai apie visus vėlesnius su tomis institucijomis susijusius pasikeitimus.

5. 1 dalyje nurodytos paskirtos kompetentingos institucijos turi turėti reikiamų išteklių savo pareigoms vykdyti.

6. Valstybės narės reikalauja, kad kompetentingos institucijos veiksmingai stebėtų, ar laikomasi šio reglamento, be kita ko, kovotų su mokėjimo paslaugų teikėjų mėginimais apeiti šį reglamentą ir imtųsi visų būtinų priemonių tokiam laikymuisi užtikrinti.

3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis

13. Šio įstatymo X skyriaus ir 91 straipsnio nuostatos taikomos įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 924/2009 dėl tarptautinių mokėjimų Bendrijoje, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 2560/2001 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 924/2009), 9, 10, 11, 12 ir 13 straipsnių, Reglamento (ES) Nr. 260/2012 10, 11 ir 12 straipsnių ir 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 2015/751) 13 ir 14 straipsnių nuostatas.

 

76 straipsnis. Priežiūros institucija

1. Priežiūros institucija yra Lietuvos bankas.

2. Priežiūros institucija prižiūri, kaip laikomasi šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų: šio įstatymo pagrindu priimtų įgyvendinamųjų teisės aktų, Reglamento (EB) Nr. 924/2009, Reglamento (ES) Nr. 260/2012 ir Reglamento (ES) 2015/751 (toliau šiame skyriuje – šis įstatymas ir (arba) kiti teisės aktai) – reikalavimų, ir savo nustatyta tvarka nagrinėja asmenų pateiktus skundus dėl galimo šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų pažeidimo (toliau – teisės akto pažeidimas).

3. Priežiūros institucija priežiūros funkcijas atlieka vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu (toliau – Lietuvos banko įstatymas), šiuo įstatymu ir kitais finansų rinką reglamentuojančiais teisės aktais, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai.

 

Visiškas

14 straipsnis. Sankcijos

1. Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už šio reglamento pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų taikymui užtikrinti.

2. Valstybės narės praneša apie tas nuostatas Komisijai ne vėliau kaip 2016 m. birželio 9 d., ir nedelsdamos praneša apie visus vėlesnius joms įtakos turinčius pakeitimus.

79 straipsnis. Priežiūros institucijos taikomos poveikio priemonės

Priežiūros institucija asmenims taiko šias poveikio priemones:

1) įspėja dėl teisės akto pažeidimo;

2) skiria šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas.

 

80 straipsnis. Poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka

1. Šiame įstatyme nustatytos poveikio priemonės taikomos, kai yra bent vienas iš šių pagrindų:

1) atliekami veiksmai ar veikla, kuriuos draudžia šis įstatymas;

2) nustatytais terminais nepateikiama šiame įstatyme ir (arba) kituose teisės aktuose nustatyta ar priežiūros institucijos pareikalauta informacija arba pateikiama neteisinga, neišsami ar netiksli informacija;

3) trukdoma priežiūros institucijos tarnautojams arba kitiems jos pasitelktiems asmenims atlikti patikrinimus;

4) padaromas kitas teisės akto pažeidimas.

2. Priežiūros institucija, prieš spręsdama klausimą, ar taikyti poveikio priemonę (priemones), raštu praneša asmeniui, įtariamam teisės akto pažeidimo padarymu, pateikdama informaciją apie galimai pažeistas šio įstatymo ir (arba) kito teisės akto nuostatas, nustatytus faktinius duomenis, kurie sudaro poveikio priemonės (priemonių) taikymo pagrindus, ir paaiškinimams pateikti nustato ne trumpesnį kaip 14 dienų terminą nuo pranešimo įteikimo dienos. Priežiūros institucija turi teisę atsisakyti priimti paaiškinimus, pateiktus pasibaigus jos nustatytam paaiškinimų pateikimo terminui, kurie galėjo būti pateikti anksčiau ir dėl kurių vėlesnio pateikimo bus vilkinamas klausimo nagrinėjimas. Jeigu bet kuriuo proceso metu pateikiama naujų įrodymų, asmeniui, įtariamam teisės akto pažeidimo padarymu, suteikiama teisė nedelsiant su jais susipažinti ir ne mažiau kaip per 5 darbo dienas nuo susipažinimo pateikti savo paaiškinimus dėl pateiktų įrodymų. Paaiškinimų nepateikimas per nurodytą laiką ar pavėluotas pateikimas netrukdo spręsti klausimo dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo.

3. Apie poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimo svarstymo vietą, datą ir laiką asmeniui, įtariamam teisės akto pažeidimo padarymu, pranešama ne vėliau kaip likus 10 darbo dienų iki poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimo svarstymo dienos. Asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, jo įgaliotas atstovas (įgalioti atstovai) turi teisę dalyvauti priežiūros institucijai nagrinėjant šį klausimą, tačiau asmens, įtariamo teisės akto pažeidimo padarymu, ar jo įgalioto atstovo (įgaliotų atstovų) neatvykimas netrukdo svarstyti poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimo, jeigu asmeniui, įtariamam teisės akto pažeidimo padarymu, apie svarstymą buvo tinkamai pranešta ir jis nepateikė įrodymų, kad negali atvykti dėl svarbių priežasčių. Tinkamu pranešimu apie poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimo svarstymo vietą, datą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu laišku Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu arba į fizinio asmens oficialiai deklaruotą gyvenamąją vietą ar jo darbovietę, išskyrus atvejus, kai asmuo nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą, taip pat pranešimas, išsiųstas Juridinių asmenų registre arba Gyventojų registre nurodytu asmens elektroninių siuntų pristatymo adresu.

4. Neatidėliotinais atvejais, kai reikia operatyviai reaguoti dėl būtinumo apsaugoti finansų sistemos stabilumą ar kitus viešuosius interesus, priežiūros institucija turi teisę spręsti klausimą dėl poveikio priemonių taikymo, neatsižvelgdama į šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. Asmuo, kuriam, neatsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, pritaikyta poveikio priemonė, turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo gavimo dienos raštu pateikti paaiškinimus dėl pagrindo taikyti poveikio priemonę nebuvimo. Priežiūros institucija per 30 dienų nuo šių paaiškinimų gavimo dienos juos įvertina ir priima sprendimą dėl paskirtos poveikio priemonės atšaukimo arba neatšaukimo.

5. Asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, turi teisę susipažinti su priežiūros institucijos turima medžiaga, kuria grindžiamas poveikio priemonės (priemonių) taikymas (išskyrus informaciją, kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba kitą įstatymų saugomą paslaptį), duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, naudotis advokato ar kito įgalioto atstovo paslaugomis. Poveikio priemonių taikymo proceso metu fiziniams asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis. Jeigu svarstant poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimą apklausiami liudytojai, asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, turi teisę juos apklausti, taip pat siūlyti savo liudytojus. Jeigu informacija ir (ar) duomenys, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba kitą įstatymų saugomą paslaptį, yra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas poveikio priemonės (priemonių) taikymas, ir jis yra asmeniui, įtariamam teisės akto pažeidimo padarymu, nežinomas, o įslaptinta informacija ir (ar) duomenys, negali būti išslaptinti,  poveikio priemonės (priemonių) taikymo klausimo svarstymas turi būti nutrauktas, gavus asmens, įtariamo teisės akto pažeidimo padarymu, prašymą nutraukti klausimo dėl poveikio priemonės (priemonių)  taikymo svarstymą.

6. Priežiūros institucija, priimdama sprendimą dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo, parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, atsižvelgia į:

1) nustatytų teisės aktų pažeidimų sunkumą ir trukmę;

2) dėl teisės aktų pažeidimų asmens gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti;

3) juridinio asmens, įtariamo teisės akto pažeidimo padarymu, kaltę; fizinio asmens, įtariamo teisės akto pažeidimo padarymu, kaltės formą ir rūšį;

4) asmens, įtariamo teisės akto pažeidimo padarymu, finansinį pajėgumą;

5) asmens, įtariamo teisės akto pažeidimo padarymu, padarytus ankstesnius teisės aktų, reguliuojančių finansų rinką, pažeidimus ir jam taikytas poveikio priemones, taip pat bendradarbiavimą su priežiūros institucija atliekant teisės akto pažeidimo tyrimą;

6) atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kaip jos apibrėžtos šio straipsnio 7 dalyje, ir šio straipsnio 8 dalyje nurodytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes;

7) nustatytų teisės aktų pažeidimų ir numatomos taikyti poveikio priemonės pasekmes finansų rinkos stabilumui ir patikimumui.

7. Atsakomybę lengvinančiomis laikomos tokios aplinkybės: asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, bendradarbiauja su priežiūros institucija atliekant teisės akto pažeidimo tyrimą, savo noru užkerta kelią neigiamoms teisės akto pažeidimo pasekmėms arba atlygina nuostolius ar ištaiso padarytą žalą. Priežiūros institucija gali nutarti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikyti ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.

8. Atsakomybę sunkinančiomis laikomos tokios aplinkybės: asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, teisės akto pažeidimą padarė tyčia,  trukdo atlikti teisės akto pažeidimo tyrimą, slepia padarytą teisės akto pažeidimą arba pakartotinai padaro teisės akto pažeidimą. Laikoma, kad teisės akto pažeidimas padarytas pakartotinai, jeigu teisės akto pažeidimą padaręs asmuo per paskutinius 12 mėnesių nuo sprendimo, kuriuo buvo paskirta poveikio priemonė, įsigaliojimo dienos padarė tokį patį teisės akto pažeidimą. Padarius pakartotinį teisės akto pažeidimą, šioje dalyje nustatytas terminas skaičiuojamas iš naujo.

9. Priežiūros institucijos sprendimas dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo turi būti motyvuotas. Priežiūros institucijos sprendime turi būti nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, teisės akto pažeidimo faktinės aplinkybės, asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), paaiškinimai (jeigu jie pateikti) ir jų vertinimas.

10. Priežiūros institucija, svarstydama, ar taikyti šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones, atsižvelgdama į šio straipsnio 7 dalyje nurodytas aplinkybes ir kai nėra šio straipsnio 8 dalyje nurodytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali netaikyti nė vienos šio įstatymo 79 straipsnyje nurodytos poveikio priemonės, jeigu teisės akto pažeidimas yra mažareikšmis, nedarantis esminės žalos šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų saugomiems interesams arba jeigu yra pagrindas manyti, kad priežiūros tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, ne tik taikant poveikio priemones.

11. Priežiūros institucijos sprendimas taikyti asmeniui poveikio priemonę (priemones) įsigalioja nuo jo priėmimo, jeigu sprendime nenustatyta kitaip, ir taikomas ne anksčiau, negu nuo sprendimo asmeniui įteikimo.

12. Poveikio priemonės pritaikymas neatleidžia asmens nuo pareigos, už kurios nevykdymą pritaikyta poveikio priemonė, atlikimo.

13. Priežiūros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemones  gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 5 metai nuo teisės akto pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigos) dienos. Priežiūros institucijai pradėjus patikrinimą dėl galimo teisės akto pažeidimo ir apie tai raštu pranešus asmeniui, kuris įtariamas padaręs pažeidimą, nuo tokio pranešimo įteikimo dienos šioje dalyje nurodytas senaties terminas nutraukiamas, tačiau ir tokiu atveju priežiūros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemones negali būti priimamas, jeigu praėjo daugiau kaip 10 metų nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigos) dienos.

 

82 straipsnis. Baudos

1. Priežiūros institucija skiria:

1) juridiniams asmenims iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų baudą;

2) juridinio asmens vadovams ir kitiems fiziniams asmenims iki 50 000 eurų dydžio baudą.

2. Juridinio asmens bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, nustatomos pagal paskutinių juridinio asmens sudarytų (pasirašytų) metinių finansinių ataskaitų duomenis. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, kaip ji apibrėžta Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės paskutinėse sudarytose (pasirašytose) metinėse konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose.

3. Jeigu dėl šio įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje išvardytų pažeidimų buvo neteisėtai gauta pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengta nuostolių arba padaryta žalos ir šių pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių arba padarytos žalos dydis, jei jį įmanoma nustatyti, viršijo šio straipsnio 1 arba 4 dalyje nurodytus baudų dydžius, priežiūros institucija turi teisę skirti baudą iki dvigubo neteisėtai gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių arba padarytos žalos dydžio.

4. Tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu 1 milijonas eurų, priežiūros institucija už šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus pažeidimus skiria juridiniams asmenims baudą iki 100 000 eurų.

5. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas trimis etapais atsižvelgiant į bazinį baudos dydį ir šio įstatymo 81 straipsnio 6–8 dalyse nustatytas aplinkybes. Pirmajame etape, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo sunkumą ir trukmę nustatomas bazinis baudos dydis, kuris negali viršyti 50 procentų maksimalaus už tokį pažeidimą galimos skirti baudos dydžio. Antrame etape bazinis baudos dydis, jeigu yra pagrindas, mažinamas arba didinamas atsižvelgiant į lengvinančias ir sunkinančias bei kitas asmens padėtį gerinančias arba bloginančias aplinkybes. Jeigu nustatomos vien lengvinančios ar kitos asmens padėtį gerinančios aplinkybė, bazinis baudos dydis yra mažinamas, o jeigu nustatomos vien tik sunkinančios ar kitos asmens padėtį bloginančios aplinkybės, bazinis baudos dydis yra didinamas. Kai yra tiek atsakomybę lengvinančių ar kitų asmens padėtį gerinančių, tiek ir atsakomybę sunkinančių ar kitų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, bazinis baudos dydis mažinamas arba didinamas atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Trečiajame etape pirmajame ir antrajame etapuose nustatytas baudos dydis, jeigu yra pagrindas, mažinamas arba didinamas atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti poveikio priemonės proporcingumą, atgrasomąjį poveikį ir į kitas reikšmingas, tačiau pirmajame ir antrajame etapuose nevertintas, aplinkybes.

 

82 straipsnis. Priežiūros institucijos sprendimo vykdymas

1. Priežiūros institucijos sprendimas dėl baudos skyrimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kurią šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų reikalavimus pažeidusiam asmeniui jis buvo įteiktas. Šio įstatymo 80 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju priežiūros institucijos sprendimas dėl baudos skyrimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kurią šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų reikalavimus pažeidusiam asmeniui buvo įteiktas priežiūros institucijos sprendimas neatšaukti sprendimo dėl baudos skyrimo. Apskundus priežiūros institucijos sprendimą dėl baudos skyrimo teismui, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos.

2. Priežiūros institucijos sprendimas dėl poveikio priemonės taikymo yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Priežiūros institucijos sprendimas gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per 3 metus nuo jo įsigaliojimo dienos.

 

83 straipsnis. Priežiūros institucijos sprendimų, veiksmų (neveikimo) apskundimas

1. Priežiūros institucijos sprendimus, veiksmus (neveikimą) asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės arba įstatymų saugomi interesai, turi teisę skųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

2. Skundo padavimas teismui iki jo išnagrinėjimo dienos nesustabdo skundžiamo sprendimo, išskyrus sprendimą skirti įstatymuose nustatytas baudas, arba veiksmo vykdymo.

 

84 straipsnis. Informavimas apie pritaikytas poveikio priemones

1. Sprendimas dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo, atšaukimo ar neatšaukimo per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio veiksmų buvo svarstomas poveikio priemonės (priemonių) skyrimo klausimas, arba jam įteikiamas pasirašytinai.

2. Informacija apie pritaikytas poveikio priemones, įskaitant informaciją apie padaryto teisės akto pažeidimo esmę ir jį padariusio juridinio asmens pavadinimą ir kitus duomenis arba fizinio asmens vardą ir pavardę, skelbiama priežiūros institucijos interneto svetainėje nedelsiant po to, kai apie sprendimą taikyti poveikio priemonę (priemones) informuojamas asmuo, kuriam ji (jos) pritaikyta (pritaikytos). Jeigu sprendimas taikyti poveikio priemonę (priemones) yra apskundžiamas, priežiūros institucijos interneto svetainėje taip pat pateikiama informacija apie dėl pritaikytų poveikio priemonių pateiktus skundus ir jų nagrinėjimo rezultatus. Jeigu informacijos apie pritaikytas poveikio priemones paskelbimas turėtų neigiamą įtaką finansų rinkos stabilumui, atliekamam ikiteisminiam tyrimui ar padarytų neproporcingos žalos fiziniams ar juridiniams asmenims, tokios informacijos skelbimas atidedamas iki tol, kol šios aplinkybės išnyksta, arba ji skelbiama neatskleidžiant informacijos apie pažeidimą padariusį asmenį. Priežiūros institucija užtikrina, kad paskelbta informacija būtų prieinama 5 metus nuo jos paskelbimo dienos.

 

Visiškas

15 straipsnis. Ginčų sprendimo, neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo procedūros

1. Valstybės narės užtikrina ir skatina tinkamas ir veiksmingas neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo procedūras arba imasi lygiaverčių priemonių gavėjų ir jų mokėjimo paslaugų teikėjų ginčams pagal šį reglamentą spręsti. Šiais tikslais valstybės narės atitinkamais atvejais paskiria esamas įstaigas arba įsteigia naujas įstaigas. Įstaigos turi būti nepriklausomos nuo šalių.

2. Valstybės narės nurodo Komisijai tas įstaigas ne vėliau kaip 2017 m. birželio 9 d. Jos nedelsdamos praneša Komisijai apie visus vėlesnius su tomis įstaigomis susijusius pasikeitimus.

 

91 straipsnis. Kreipimasis į ginčus nagrinėjančias institucijas

Mokėjimo paslaugų vartotojas, manydamas, kad mokėjimo paslaugų teikėjas ar kitas asmuo, kuris verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla, pažeidė šio įstatymo saugomas jo teises ar interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba, jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas yra vartotojas, į vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją – Lietuvos banką – Lietuvos banko įstatymo ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

 

Visiškas

16 straipsnis. Universalios kortelės

1. Šio reglamento tikslais nacionalinių mokėjimo operacijų, kurių mokėjimo kortelių schema neišskiria kaip debeto ar kredito kortelių operacijų, atžvilgiu taikomos nuostatos dėl debeto kortelių ar debeto kortelių operacijų.

2. Nukrypstant nuo 1 dalies, iki 2016 m. gruodžio 9 d. valstybės narės gali nustatyti, kad ne daugiau kaip 30 % šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nacionalinių mokėjimo operacijų laikomos lygiavertėmis kredito kortelių operacijoms, kurioms taikomos 4 straipsnyje nurodyta tarpbankinio mokesčio viršutinė riba.

 

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jo nuostatos taikomos tiesiogiai.

Straipsnyje pateiktomis opcijomis neketinama pasinaudoti.

 

17 straipsnis. Nuostata dėl peržiūros

Komisija ne vėliau kaip 2019 m. birželio 9 d. Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šio reglamento taikymo ataskaitą. Komisijos ataskaitoje visų pirma nagrinėjamas tarpbankinių mokesčių dydžių tinkamumas ir skatinimo priemonės, kaip antai mokesčiai, atsižvelgiant į įvairių mokėjimo priemonių naudojimą bei sąnaudas ir naujų dalyvių, naujų technologijų bei novatoriškų verslo modelių patekimo į rinką mastą. Vertinime visų pirma turi būti svarstoma:

a)

mokesčių mokėtojams kitimas;

b)

mokėjimo kortelių išleidėjų ir mokėjimo kortelių schemų konkurencijos mastas;

c)

poveikis mokėtojo ir gavėjo išlaidoms;

d)

kokiu lygiu prekybininkai atspindi tarpbankinių mokesčių dydžio sumažinimą;

e)

techniniai reikalavimai ir jų poveikis visoms susijusioms šalims;

f)

kelių mokėjimo priemonių prekių ženklų naudojimo poveikis vartotojų patogumui, ypač pagyvenusių žmonių ir kitų pažeidžiamų vartotojų;

g)

II skyriaus netaikymo verslo mokėjimo kortelėms poveikis rinkai, lyginant padėtį tose valstybėse narėse, kuriose pridėtinių mokesčių taikymas draudžiamas, su padėtimi tose valstybėse narėse, kuriose jis leidžiamas;

h)

specialių nuostatų, susijusių su tarpbankiniais mokesčiais nacionalinėms debeto kortelių operacijoms, poveikis rinkai;

i)

tarptautinio kortelių aptarnavimo raida ir jo poveikis bendrajai rinkai, lyginant kortelių, kurių mokesčiams taikomos viršutinės ribos, ir kortelių, kurių mokesčiams netaikomos viršutinės ribos, situaciją siekiant apsvarstyti galimybę patikslinti, kuris tarpbankinis mokestis taikomas tarptautinio kortelių aptarnavimo atveju;

j)

mokėjimo kortelių schemos ir apdorojimo atskyrimo taisyklių taikymas praktikoje ir poreikis iš naujo svarstyti atsiejimą teisinėmis priemonėmis;

k)

priklausomai nuo 3 straipsnio 1 dalies poveikio tarpbankinių mokesčių už vidutinės ir didelės vertės debeto kortelių operacijas faktinei vertei, galimas poreikis peržiūrėti tą dalį, numatant, kad viršutinė riba neturėtų viršyti mažesnės iš šių sumų: 0,07 EUR arba 0,2 % operacijos vertės.

Prireikus prie Komisijos ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, į kurį gali būti įtrauktas siūlomas pakeitimas dėl maksimalios viršutinės tarpbankinių mokesčių ribos.

Straipsnio įgyvendinti nereikia, nes jos skirtos Europos Komisijai.

 

 

18 straipsnis. Įsigaliojimas

1. Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

2. Jis taikomas nuo 2015 m. birželio 8 d., išskyrus 3, 4, 6 ir 12 straipsnius, kurie taikomi nuo 2015 m. gruodžio 9 d., ir 7, 8, 9 ir 10 straipsnius, kurie taikomi nuo 2016 m. birželio 9 d.

Straipsnio įgyvendinti nereikia

 

___________________