LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO
NR. IX-2112 2, 3, 12, 13, 25, 26, 32, 33, 38, 39, 401, 87, 88, 99, 1042, 126, 139, 140, 164
STRAIPSNIŲ, PRIEDO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 613 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO
2022-10-19 Nr. XIVP-2133
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 1 straipsnio 2 dalimi projektu keičiamo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad keičiamo įstatymo sąvoka „asmuo“ apimtų ne tik fizinius, juridinius asmenis ir teisiniais subjektais pripažįstamas organizacijas, bet ir investicijų bei pensijų fondus. Siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais.
Pirma, kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje „investicinis fondas“ apibrėžiamas kaip kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonės patikėjimo teise valdomas turtas, į kurį reikalavimo teises turi investicinių vienetų savininkai (fondo dalyviai) proporcingai kiekvienam investicinių vienetų savininkui (fondo dalyviui) priklausančių investicinių vienetų skaičiui.<...>. Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje „pensijų fondas“ apibrėžiamas kaip fiziniams asmenims, savanoriškai kaupiantiems pensijas ir mokantiems pensijų įmokas į pensijų fondą, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų fondo valdymo įmonei ir kuris investuojamas pagal to pensijų fondo taisykles. Taigi vadovaujantis minėtų įstatymų nuostatomis, tiek „investicinis fondas“, tiek ir „pensijų fondas“, yra ne savarankiški teisės subjektai, o tam tikrų valdymo įmonių valdomas turtas. Pastebėtina ir tai, kad projekto aiškinamajame rašte yra tik nurodomas poreikis „investicijų“ ir „pensijų“ fondus priskirti mokestinių teisinių santykių subjektų apibrėžčiai, tačiau nei aiškinamajame rašte, nei projekto nuostatose nėra detalizuojama, kokių mokestinių teisinių santykių atveju fondai galėtų būti laikomi savarankišku mokestinių teisinių santykių subjektu. Taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kada keičiamo įstatymo nuostatos būtų taikomos fondams (turtui), o kada fondą valdančioms įmonėms. Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo konstrukcija, t. y. jame nustatomos prievolės, reikalavimai, kriterijai, atsakomybė, yra pritaikyti fiziniams ir juridiniams asmenims, todėl nėra aišku, kaip fondams (t. y. turtui) galėtų būti praktikoje pritaikomos keičiamo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios mokestinių teisinių subjektų teises, pareigas, minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus ar juo labiau atsakomybę už mokesčių įstatymo pažeidimus. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos.
Antra, projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog „Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje pradedami įteisinti nauji specifinės teisinės formos subjektai, nelaikytini nei fiziniais, nei juridiniais asmenimis (pvz., investiciniai fondai, pagal Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą apibrėžiami kaip neturintys juridinio asmens statuso ir nelaikytini organizacijomis) ir šie specifinės teisinės formos subjektai įgyja specifinį teisinį statusą, tikslinga papildyti MAĮ 2 straipsnyje pateiktą sąvokos „asmuo“ apibrėžtį, nustatant, kad pagal MAĮ asmeniu laikytini ne tik fiziniai ir juridiniai asmenys, bet ir investicijų fondai bei pensijų fondai“. Taigi nors projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad keičiamame įstatyme „asmens“ sąvoka turėtų apimti ir „investicinius fondus“, tačiau projekto 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje minėta sąvoka yra pildoma „investicijų fondais“. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos.
Ta pati pastaba taikytina ir projekto 9 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 6 punkto a papunkčiui bei projekto 21 straipsniu keičiamo įstatymo 164 straipsnio 5 daliai.
2. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir joje nustatyti, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas dėl mokesčių įstatymų įsigaliojimo termino netaikomas teisės aktams, kurie derinami su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymams, reikalingiems susidarius išskirtinėms aplinkybėms, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, kai šie mokesčių įstatymai reikalingi nepaprastosios padėties įvedimo tikslams pasiekti ar valstybės gynybai, kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės funkcijoms mobilizacijos ar karo padėties metu atlikti, taip pat ir mokesčių įstatymams, iš esmės nekeičiantiems apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarkos ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo ar taikymo principų, įskaitant mokesčių įstatymus, priimamus atsižvelgiant į Vyriausybės nustatomus dydžius, kuriuos Vyriausybei pavedama nustatyti įstatymais. Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais.
Pirma, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos“. Atsižvelgus į tai, laikytina, jog projekto nuostata, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas netaikomas „<...> mokesčių įstatymams, iš esmės nekeičiantiems apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarkos ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo ar taikymo principų <...>“ yra perteklinė ir išbrauktina, nes ja nenustatomos jokios naujo teisinio reguliavimo taisyklės.
Antra, projektu siūlant nustatyti, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas dėl mokesčių įstatymų įsigaliojimo termino netaikomas mokesčių įstatymams, iš esmės nekeičiantiems apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarkos ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo ar taikymo principų, kartu nurodoma konkreti situacija, kuriai būtų taikoma siūloma teisės norma – „įskaitant mokesčių įstatymus, priimamus atsižvelgiant į Vyriausybės nustatomus dydžius, kuriuos Vyriausybei pavedama nustatyti įstatymais“. Kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte pateikiamas iliustracinis siūlomo reguliavimo pavyzdys – neapmokestinamojo pajamų mokesčio dydžio formulės keitimas, kai keičiama viena iš šios formulės dedamųjų dalių – minimalioji mėnesinė alga. Pažymėtina, jog tik aiškinamajame rašte nurodytos priežastys, kodėl neapmokestinamojo pajamų mokesčio dydžio formulės keitimas yra būtinas pasikeitus minimaliajai mėnesinei algai – „<...> siekiant užtikrinti, kad, įsigaliojus naujam MMA dydžiui, NPD formulėje nesusidarytų netolygios NPD formulės lūžio taškas, būtini techniniai NPD formulės tikslinimai. Nepakeitus formulės, nors tam tikrų asmenų bruto atlyginimas padidėtų, jų pajamos į rankas sumažėtų arba nepasikeistų“. Tuo tarpu projekte nesiūloma nustatyti sąlygų, kurioms esant mokesčių įstatymai galėtų įsigalioti nesilaikant 6 mėnesių termino. Projekte nekalbama apie Vyriausybės nustatomų dydžių pokyčius, kalbama tik apie mokesčių įstatymų keitimą atsižvelgiant į Vyriausybės nustatomus dydžius, t. y. pagal projekto formuluotę mokesčių įstatymai galėtų būti keičiami ir nekeičiant Vyriausybės nustatomų dydžių. Be to, kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte kalbama apie mokesčių įstatymus, „<...> kuriais atliekami pakartotiniai (sisteminiai), formalūs (techniniai), visuomenei seniai žinomi pakeitimai, kurių įsigaliojimo atidėjimas 6 mėnesiams neturi jokios ypatingos logikos“. Pažymėtina, jog pagal projektu siūlomą formuluotę mokesčių įstatymų pakeitimai galėtų būti ne tik techninio pobūdžio ar skirti formulės dedamųjų dalių patikslinimui, kai keičiami Vyriausybės tvirtinami dydžiai, kadangi projektu siūlomoje formuluotėje apie šias sąlygas net neužsimenama. Pavyzdžiui, neapmokestinamojo pajamų dydžio atveju, pagal siūlomą formuluotę galėtų būti ne tik patikslinama formulė pasikeitus minimaliajai mėnesinei algai siekiant subalansuoti neapmokestinamąjį pajamų dydį, tačiau būtų galimybė ir pakeisti pačią formulę, kurios įgyvendinimui jau būtų reikalingas pasirengimas. Šiame kontekste pažymėtina, jog pasikeitus ekonominei situacijai ir nustačius mažesnę minimaliąją mėnesinę algą, pagal siūlomą formuluotę, t. y. nesilaikant 6 mėnesių mokesčių įstatymų įsigaliojimo termino, taip pat galėtų būti keičiami mokesčių įstatymai ir mokesčių mokėtojų padėtis galėtų būti sunkinama. Primintina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad „<...> pagal Konstituciją reikalavimas nustatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui gali būti netaikomas, kai mokesčių įstatymais ne nustatomos papildomos pareigos ar apribojimai asmenims, o yra lengvinama mokesčių mokėtojų padėtis <...> kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau; svarbus viešasis interesas, siekis apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nusveriantis asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie naujas pareigas ar apribojimus nustatančio teisinio reguliavimo, gali lemti skubų įstatymo įsigaliojimą jo oficialaus paskelbimo dieną be jokio vacatio legis termino; vis dėlto pabrėžtina, kad skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė“. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus tai, kad dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio apskaičiavimo formulės, kurios viena iš dedamųjų yra minimalioji mėnesinė alga, keitimo gali susidaryti objektyvios priežastys nustatyti trumpesnį nei 6 mėnesių mokesčių įstatymų įsigaliojimo terminą, siūlytina projektą koreguoti, aiškiai įvardijant sąlygas, kurioms esant 6 mėnesių mokesčių įstatymų įsigaliojimo terminas yra netaikomas bei nustatant saugiklius, kad tokia nuostata remiantis mokesčių įstatymai nebūtų keičiami kitais, negu techninio formulių pakeitimo atvejais.
3. Projekto 8 straipsnio 4 dalimi keičiamo įstatymo 33 straipsnio 22 punktas tobulintinas keliais aspektais.
Pirma, formuluotė „saugodamas valstybės finansų sistemą nuo galimo piktnaudžiavimo ir sukčiavimo“ turėtų būti koreguojama, kadangi piktnaudžiavimo veikos (tiek piktnaudžiavimo kaip nusikalstamos veikos, tiek piktnaudžiavimo kaip tarnybinio nusižengimo) pagrindinis kėsinimosi objektas yra ne valstybės finansų sistema, o valstybės tarnyba ir viešieji interesai. Taip pat pastebėtina, jog žalą valstybės finansų sistemai gali padaryti gerokai daugiau veikų nei nurodoma projekte, todėl siūlytina pacituotą nuostatą dėstyti orientuojantis ne į konkrečias veikas, kuriomis gali būti padaroma žala valstybės finansų sistemai, o į patį galimos žalos faktą (pvz., pacituota projekto nuostata galėtų būti dėstoma taip: „saugodamas valstybės finansų sistemą nuo galimos žalos“).
Antra, projekto 8 straipsnio 4 dalimi keičiamo įstatymo 33 straipsnio 22 punkte siūloma nustatyti, kad mokesčių administratorius turi teisę „gauti <...> Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis apie fiziniams ir juridiniams asmenims pradėtus ikiteisminius tyrimus, fiziniams ir juridiniams asmenims priimtus ir įsiteisėjusius apkaltinamuosius nuosprendžius už sukčiavimą, neteisėtą praturtėjimą, nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai, nusikalstamas veikas finansų sistemai“. Iš nurodyto teisinio reguliavimo nėra aišku, ar mokesčių administratorius turėtų teisę gauti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis apie fiziniams ir juridiniams asmenims pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl bet kokios nusikalstamos veikos, ar tik duomenis apie fiziniams ir juridiniams asmenims pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl sukčiavimo, neteisėto praturtėjimo, nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai bei nusikalstamų veikų finansų sistemai. Sisteminė vertinamos projekto nuostatos analizė suponuoja, kad teisė gauti duomenis apie pradėtus ikiteisminius tyrimus turėtų būti ribojama konkrečiomis nusikalstamomis veikomis, tačiau projekto 8 straipsnio 4 dalimi keičiamo įstatymo 33 straipsnio 22 punkto lingvistinė konstrukcija formuluojama taip, tarsi sukčiavimas, neteisėtas praturtėjimas bei kitos išvardintos nusikalstamos veikos būtų susietos ne su pradėtais ikiteisminiais tyrimais, o išimtinai tik su įsiteisėjusiais apkaltinamaisiais nuosprendžiais (kadangi vardinant šias nusikalstamas veikas nenaudojamas žodis „galimai“, kuris būdingas ikiteisminio tyrimo stadijai[1]). Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina pacituotą projekto nuostatą dėstyti taip: „gauti <...> Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis apie fiziniams ir juridiniams asmenims pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl galimo sukčiavimo, neteisėto praturtėjimo, nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai, nusikalstamų veikų finansų sistemai, taip pat apie fiziniams ir juridiniams asmenims priimtus ir įsiteisėjusius apkaltinamuosius nuosprendžius dėl šių nusikalstamų veikų“.
4. Pastebėtina, kad nėra aiškus projekto 9 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose vartojamos sąvokos „taikoma programinė priemonė“ turinys. Atsižvelgus į tai, kad „taikomosiose programinėse priemonėse“ mokesčių mokėtojui suteikiami identifikacijos numeriai turėtų paslaptyje nelaikomos informacijos statusą, bei į tai, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodoma, kad „<...> įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu“ (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), projekto nuostatos tikslintinos, detalizuojant sąvokos „taikomosiose programinėse priemonėse“ turinį arba nurodant įstatymą, kuriame minėta sąvoka yra apibrėžta.
Ta pati pastaba taikytina ir projekto 9 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojamai sąvokai įregistravimas „į kitus šaltinius“.
5. Projekto 11 straipsniu keičiamo įstatymo 401 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas atitinka minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus, kai „juridinis asmuo ir (ar) jo vadovas arba individualia veikla užsiimantis asmuo per paskutinius 3 metus iki jo vertinimo dienos priimtu ir įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nebuvo nuteistas už <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad formuluotė, kurioje vartojamas ir žodis „priimtu“, ir žodis „įsiteisėjusiu“, gali kelti tam tikrų praktinių taikymo problemų, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo momentai vienas nuo kito gali būti labai nutolę. Pavyzdžiui, įmanomos situacijos, kai apkaltinamasis nuosprendis priimtas prieš 4 metus, tačiau įsiteisėjo prieš 2 metus, nes baudžiamoji byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka (past. – Baudžiamojo proceso kodekso 336 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei yra paduotas apeliacinis skundas, tuomet pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos). Formaliai toks asmuo turėtų būti laikomas atitinkančiu nurodytą patikimo mokesčio mokėtojo kriterijų, nors akivaizdu, kad vertinamo punkto kontekste esminis dalykas yra būtent apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Tik įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui paneigiama nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio pirmoje dalyje. Atsižvelgus į tai, siūlytina žodžius „priimtu ir“ išbraukti.
6. Projekto 11 straipsniu keičiamo įstatymo 401 straipsnis dėstomas nauja redakcija. Projekto 12 straipsniu keičiamas įstatymo 401 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymo 11 straipsnis įsigaliotų 2023 m. gegužės 1 d., tuo tarpu projekto 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įstatymo 12 straipsnis įsigaliotų 2023 m. sausio 1 d. Atsižvelgus į tai, siūlytina projekto 11 ir 12 straipsnius sukeisti vietomis, atitinkamai tikslinant ir projekto 23 straipsnio 1 ir 3 dalis.
7. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad duomenis teikiantys platformų operatoriai privalo kaupti ir kartą per metus Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti informaciją apie platformas naudojančių pardavėjų pajamas ir kt. Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais.
Pirma, pažymėtina, jog iš projekto formuluotės „kartą per metus“ nėra aišku, konkrečiai iki kada ši informacija turi būti pateikiama. Tiksli informacijos pateikimo data ypač svarbi dėl to, kad už jos nepateikimą laiku platformų operatorių vadovai galėtų būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal kartu teikiamame Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo įstatymo projekte (reg. Nr. XIVP-2135) dėstomą Administracinių nusižengimų kodekso 1883 straipsnį. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog informacijos išsamumo ir administracinės naštos optimalumo tikslais informacija turėtų būti pateikiama už praėjusius metus. Atsižvelgus į tai, projektas koreguotinas, be to, siekiant teisinio aiškumo, siūlytina papildyti projekto 23 straipsnį nuostatomis dėl šio straipsnio taikymo, t. y. kada ir už kokį laikotarpį platformų operatoriai turėtų pirmą kartą pateikti šią informaciją.
Antra, pagal projekto 23 straipsnio 3 dalį aptariama projekto nuostata įsigaliotų 2023 m. sausio 1 d. Atsižvelgus į projektu nustatomas pareigas platformų operatoriams ir į tai, kad šių pareigų vykdymui gali būti reikalinga pasiruošti atitinkamai tobulinant platformas (kad reikalingi duomenys būtų kaupiami automatizuotai), svarstytina, ar projektu siūlomas nuostatų įsigaliojimo terminas yra pakankamas projektu siūlomiems pakeitimams pasirengti. Pažymėtina, jog kaupti Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktiną informaciją privaloma nuo 2023 m. sausio 1 d., o pagal projekto 23 straipsnio 4 dalį Valstybinė mokesčių inspekcija iki 2022 m. spalio 31 d. dar turi patvirtinti keičiamo įstatymo 613 straipsnio nuostatų įgyvendinamuosius teisės aktus, kuriuose be kita ko būtų nustatytos platformų operatorių atliekamos procedūros, kuriomis siekiama nustatyti pardavėjus (keičiamo įstatymo 613 straipsnio 10 dalis). Primintina, jog pagal Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką naujas pareigas nustatančiam teisiniam reguliavimui turi būti nustatytas ir pakankamas vacatio legis terminas (2021 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgus į teisėkūros procedūrų terminus, manytina, jog projektas turėtų būti patikslintas nustatant vėlesnį keičiamo įstatymo papildymo 613 straipsniu terminą.
8. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 2 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad pardavėju laikomas platformos naudotojas, kuris, neatsižvelgiant į tai, ar jis fizinis asmuo, ar subjektas, yra užsiregistravęs platformoje ir vykdo tam tikrą veiklą arba kuriam sumokamas arba įskaitomas su tam tikra veikla susijęs atlygis. To paties straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad platformų operatoriai Valstybinei mokesčių inspekcijai privalo pateikti platformas naudojančių pardavėjų pajamas, gaunamas iš tam tikros veiklos, kurią vykdyti buvo sudarytos sąlygos platformoje. Iš projekto nuostatų nėra aiškus minėtų teisės normų santykis, kadangi ne visais atvejais platformos operatorius gali turėti informaciją apie platformas naudojančių pardavėjų pajamas. Pavyzdžiui, netgi tuo atveju, jeigu pardavėjas kokios nors prekės ar paslaugos kainą nurodo platformoje, atsiskaitymui įvykus ne per platformą, platformos operatorius neturi jokių galimybių Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti išsamius duomenis apie pardavėjo pajamas. Atsižvelgus į tai, projektas koreguotinas.
9. Projekto 13 straipsniu dėstomame keičiamo įstatymo 613 straipsnio 2 dalies 5 punkte vartojama formuluotė „užmokestis, kurio suma yra žinoma arba pagrįstai galima manyti, kad yra žinoma“. Nei iš projekto nuostatų, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kas turima mintyje formuluote „pagrįstai galima manyti, kad yra žinoma“. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina patikslinti šią formuluotę.
10. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „pradėdamas platformos operatoriaus veiklą, duomenis teikiantis užsienio platformos operatorius privalo būti užsiregistravęs centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka“. Iš projekto formuluotės sektų, jog aptariama nuostata būtų taikoma tik naujai veiklą pradedantiems platformos operatoriams. Svarstytina, ar projektas neturėtų būti papildytas nuostatomis, numatančiomis tam tikras registravimosi taisykles subjektams, kurie platformos operatoriaus veiklą pradėjo vykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo. Be to, siekiant teisinio aiškumo, siūlytina šioje nuostatoje nurodyti konkretų terminą, per kurį duomenis teikiantis užsienio platformos operatorius privalo užsiregistruoti.
11. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad tuo atveju, kai duomenis teikiantis užsienio platformos operatorius nevykdo pareigos registruotis arba jeigu jo registracija buvo panaikinta, Europos Sąjungos valstybės narės koordinuoja veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti registravimosi ir informacijos teikimo reikalavimų vykdymą, be kita ko, neleisti duomenis teikiančiam užsienio platformos operatoriui veikti Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos valstybėms narėms koordinuotai sutarus, Valstybinė mokesčių inspekcija atlieka poveikio vertinimą ir priima sprendimą, kuriuo duoda interneto prieigos paslaugų teikėjams privalomą nurodymą panaikinti galimybę pasiekti duomenis teikiančio užsienio platformos operatoriaus interneto svetainę iki tol, kol užsienio platformos operatorius įvykdo pareigą užsiregistruoti arba iš naujo užsiregistruos, jeigu jo registracija buvo panaikinta. Siūlomos nuostatos diskutuotina keliais aspektais.
Pirma, keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Europos Sąjungos valstybės narės koordinuoja veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti registravimosi ir informacijos teikimo reikalavimų vykdymą, be kita ko, neleisti duomenis teikiančiam užsienio platformos operatoriui veikti Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos valstybėms narėms koordinuotai sutarus,<...>“. Pastebėtina, kad valstybės jurisdikcija pasireiškia galia savo teritorijoje nustatyti juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas, bet kokį teisinį reguliavimą, jo apimtį ir turinį, reguliavimo aiškinimą ir taikymo taisykles. Taigi Lietuvos Respublikos jurisdikcija yra apribota Lietuvos Respublikos teritorija, todėl teisės aktuose negali būti įtvirtinamos nuostatos, kad Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuoja kitos valstybės jurisdikcijoje esančius teisinius santykius. Tokio pobūdžio teisės normos gali būti nustatomos Europos Sąjungos teisiniuose dokumentuose (direktyvose, reglamentuose ir pan.), tačiau juos perkeliant į nacionalinę teisę, normos turi būti adaptuotos taip, kad jų nebūtų galima suprasti kaip taikytinų visoje Europos Sąjungoje, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymais negali būti nustatomos teisės ir pareigos bei reguliuojami visuomeniniai santykiai, susiklostantys kitose valstybėse ar valstybių sąjungoje. Atsižvelgus į tai, siūlytina projekto nuostatas tikslinti, keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje reglamentuojant tik tuos teisinius santykius, kurie patenka į nacionalinio reguliavimo apimtį.
Antra, atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus sąvokos „interneto prieigos paslaugų teikėjas“ turinys. Siūlytina privalomųjų nurodymų adresatus ir tokių nurodymų turinį derinti su Elektroninių ryšių ir kituose specialiuose įstatymuose naudojama terminija, kaip tai, pavyzdžiui, nustatoma Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose, Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 punktuose (duoti privalomus nurodymus „informacijos prieglobos paslaugų teikėjui“, „tinklo paslaugų teikėjui“, „elektroninių ryšių paslaugų teikėjui“). Be to, manytina, kad turėtų būti ne naikinama prieiga prie interneto svetainės, o blokuojamas interneto domeno vardas, identifikuojantis interneto svetainę.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus sąvokos „atlieka poveikio vertinimą“ turinys. Pastebėtina, kad keičiamame įstatyme nėra vartojama tokia sąvoka, tad siekiant teisinio aiškumo, siūlytina atskleisti vartojamos formuluotės turinį, be to, svarstytina, ar atitinkamai nereikėtų papildyti ir keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies, kurioje yra nurodytos Centrinio mokesčių administratoriaus atliekamos pagrindinės funkcijos.
Ketvirta, svarstytina, ar siekiant išvengti taikymo problemų, formuluotės „Valstybinė mokesčių inspekcija atlieka poveikio vertinimą ir priima sprendimą <...>“, nereikėtų papildyti, nurodant konkrečius terminus, per kiek laiko toks poveikio vertinimas turėtų būti atliktas bei sprendimas priimtas.
12. Keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad priėmusi sprendimą duoti interneto prieigos paslaugų teikėjams privalomą nurodymą panaikinti galimybę pasiekti duomenis teikiančio užsienio platformos operatoriaus interneto svetainę, Valstybinė mokesčių inspekcija kreipiasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu patvirtinti sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad kitų, analogišką privalomojo nurodymo tinklo paslaugų teikėjams ar informacijos prieglobos paslaugų teikėjams teisę turinčių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos banko įstatyme, Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, Azartinių lošimų įstatyme) yra nustatomas ne teisminis atitinkamos priežiūros institucijos priimto sprendimo įvertinimas, o išankstinė tokio privalomojo nurodymo patikra – privalomąjį nurodymą teikiantis subjektas prieš jį pateikdamas adresatui privalo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikti prašymą išduoti leidimą atlikti veiksmus. Sistemiškai vertinant siūlomą teisinį reguliavimą bei atsižvelgus į tai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas galėtų būti vykdomas tik jį patvirtinus teisme, taigi atskirais atvejais praėjus mėnesiui nuo jo priėmimo, siūlytina projekto nuostatas derinti su kitų, analogišką privalomojo nurodymo teisę turinčių asmenų veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatomis ir projektu numatyti ne Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo patvirtinimo, o prašymo išduoti leidimą atlikti veiksmus procedūrą.
Ta pati pastaba taikytina ir projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 4 daliai.
13. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „prašyme dėl sprendimo patvirtinimo turi būti nurodytas įtariamą pažeidimą padariusio platformos operatoriaus pavadinimas, <...> ir veiksmai, kuriuos numatoma atlikti, interneto svetainės, prie kurios prašoma panaikinti prieigą, tikslus adresas“. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina prieš žodį „platformos“ įrašytinas žodis „užsienio“, o formuluotė „veiksmai, kuriuos numatoma atlikti“ tikslintina, nes vienintelis veiksmas, kurį prašoma atlikti – panaikinti prieigą prie atitinkamos interneto svetainės.
14. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje esantis žodis „kalendorinių“ brauktinas kaip perteklinis.
15. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Valstybinė mokesčių inspekcija atlieka poveikio vertinimą ir priima sprendimą, kuriuo duoda interneto prieigos paslaugų teikėjams privalomą nurodymą panaikinti galimybę pasiekti duomenis teikiančio užsienio platformos operatoriaus interneto svetainę iki tol, kol užsienio platformos operatorius įvykdo pareigą užsiregistruoti arba iš naujo užsiregistruos, jeigu jo registracija buvo panaikinta. Priėmusi šį sprendimą Valstybinė mokesčių inspekcija kreipiasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu patvirtinti sprendimą. <...> Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas vykdomas tik jį patvirtinus. Šis patvirtintas sprendimas skelbiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje“. Iš šių nuostatų nėra aišku, kada ir kaip šis Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas pasiekia interneto prieigos paslaugų teikėjus, t. y. ar jis išsiunčiamas šiems teikėjams iš karto jį priėmus, ar tik sulaukus administracinio teismo patvirtinimo, ar jis tiesiog skelbiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje ir iš šios svetainės interneto prieigos paslaugų teikėjai apie tai turi sužinoti. Siekiant teisinio aiškumo bei norint išvengti galimų teisės normos taikymo problemų, siūlytina projekto nuostatas atitinkamai koreguoti.
16. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „jeigu duomenis teikiantis platformos operatorius, išskyrus užsienio platformos operatorių, nevykdo pareigos teikti informaciją apie pardavėjus pagal šį straipsnį, Valstybinė mokesčių inspekcija po dviejų iš eilės priminimų, ne vėliau kaip per 90 dienų, bet ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo antrojo priminimo, priima sprendimą, kuriuo duoda interneto prieigos paslaugų teikėjams privalomą nurodymą panaikinti galimybę pasiekti platformos operatoriaus interneto svetainę, kol platformos operatorius pašalins pažeidimą“. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina šią nuostatą papildyti, nurodant konkrečius terminus, kada ir kaip duomenis teikiantiems platformos operatoriams yra primenama apie jų pareigos nevykdymą. Analogiška pastaba yra taikoma ir projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 5 daliai.
17. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad platformos operatorius privalo panaikinti pardavėjo paskyrą ir neleisti pardavėjui iš naujo registruotis platformoje arba sustabdyti atlygio pardavėjui mokėjimą, kol pardavėjas pateiks prašomą informaciją. Atkreiptinas dėmesys, jog registruojantis platformose ne visais atvejais reikalaujama atlikti veiksmus, patvirtinančius pardavėjo tapatybę. Atsižvelgus į tai, neaišku, kaip turėtų būti įgyvendinamos platformos operatoriui nustatytos pareigos tokiais atvejais, kai pardavėjo tapatybė nėra tikrinama. Pažymėtina, jog projektu nesiūloma nustatyti platformos operatoriaus pareigos reikalauti iš platformoje jau užsiregistravusių ar naujai užsiregistruosiančių pardavėjų atlikti veiksmus, patvirtinančius tokių asmenų tapatybę.
18. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad duomenis teikiantys platformų operatoriai privalo pardavėjus informuoti apie atlygį, apie kurį pranešta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina šią nuostatą papildyti, nurodant, kaip ir kada duomenis teikiantys platformų operatoriai privalo tai padaryti.
19. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 8 dalis tikslintina redakciniu požiūriu. Iš šios dalies turinio sektų, jog jos antroji pastraipa turėtų būti sunumeruota kaip 9 dalis, o 10 dalis dėstytina naujoje pastraipoje.
20. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 8 dalies 2 pastraipoje vartojama formuluotė „Vyriausybės subjektą (įskaitant Vyriausybę, politinį padalinį arba valstybės subjektą)“. Šios projekto formuluotės tikslintinos atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą viešojo sektoriaus subjektų sąrangą bei įvertinus tai, kad Vyriausybė yra kolegiali institucija, o ne subjektas, kuris galėtų veikti kaip pardavėjas platformoje.
21. Projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kad „Centrinis mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į Direktyvos 2011/16/ES ir Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose dėl automatinių informacijos apie platformose vykdomas veiklas mainų nuostatas, nustato šio straipsnio reikalavimų vykdymą, be kita ko, detalizuoja, kada platformų operatoriams nereikia teikti informacijos, taip pat apie kuriuos pardavėjus nereikia teikti informacijos Valstybinei mokesčių inspekcijai, nustato duomenis teikiančių platformų operatorių atliekamas procedūras, kuriomis siekiama nustatyti pardavėjus, informacijos teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai tvarką, privalomos pateikti informacijos apie pardavėjus apimtį, duomenis teikiančio užsienio platformos operatoriaus registravimosi ir išregistravimo atvejus, tvarką ir terminus, taisykles, kuriomis duomenis teikiantys platformų operatoriai įpareigojami pardavėjus informuoti apie atlygį, apie kurį pranešta Valstybinei mokesčių inspekcijai.“ Siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais.
Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis konstitucine jurisprudencija, pagrindinės ūkinės veiklos subjektų teisės ir pareigos turi būti reglamentuotos įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte, todėl pagrindiniai platformos operatorių veiklai taikomi reikalavimai, kurių laikymasis yra tiesiogiai susijęs su galimybe vykdyti ūkinę veiklą, (pavyzdžiui, atvejai, kada platformų operatoriams nereikia teikti informacijos, informacija apie kuriuos pardavėjus nereikia teikti informacijos, duomenis teikiančio užsienio platformos operatoriaus registravimosi ir išregistravimo atvejai bei terminai), turėtų būti reglamentuojami keičiamame įstatyme, o ne centrinio mokesčių administratoriaus priimamuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos.
Antra, projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 8 dalyje nurodoma, kuriais atvejais informacija apie pardavėjus yra laikoma nepraneština, t. y. kada platformos operatorius jos neprivalo teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau to paties straipsnio 10 dalyje taip pat nurodoma, kad be kita ko analogiškus informacijos apie pardavėjus teikimo ar neteikimo kriterijus – kada platformų operatoriams nereikia teikti informacijos, taip pat apie kuriuos pardavėjus nereikia teikti informacijos Valstybinei mokesčių inspekcijai – nustato centrinis mokesčių administratorius. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos derintinos tarpusavyje.
Trečia, iš projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 613 straipsnio 8 dalies 2 pastraipoje vartojamos formuluotės „nereikalaujama, kad duomenis teikiantis platformos operatorius pateiktų informaciją apie šiuos pardavėjus <...>“ nėra aišku, ar platformos operatorius neturi teikti informacijos apie tam tikrus pardavėjus, ar tokios informacijos teikimas/neteikimas paliekamas platformos operatoriaus nuožiūrai. Atsižvelgus į tai, kad teisės aktų nuostatos turi būti aiškios ir nedviprasmiškos, projektas atitinkamai tikslintinas.
22. Projekto 20 straipsnio 1 dalimi siūloma keisti keičiamo įstatymo 140 straipsnio 2 dalies nuostatą iki dvitaškio, tačiau nesiūloma keisti šios dalies 2 punkto, kuriame nustatyta, kad baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus skiriamos atsižvelgus į pažeidėjo „kaltę (kaltės formą ir rūšį)“. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas nereglamentuoja nei galimų kaltės formų, nei kaltės rūšių. Svarstytina, ar tai nėra keičiamo įstatymo spraga, kuri turėtų būti ištaisyta. Pabrėžtina, kad mokestinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių, o mokestinės baudos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje[2] vertinamos kaip valstybės taikomos baudžiamojo pobūdžio priemonės. Atitinkamai, mokesčių teisės pažeidimų sudėčių požymiai, įskaitant kaltę (jos formas ir rūšis), įstatyme turėtų būti reglamentuoti pakankamai aiškiai. Nagrinėjamam klausimui aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad „Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: <...> teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
23. Projekto 20 straipsnio 4 dalimi keičiamo įstatymo 140 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Mokesčių įstatymus solidariai pažeidusiems asmenims muitinė kiekvienam pažeidėjui skiria individualią baudą, kurios dydis siekia 60 procentų vidutinio pagal šio Įstatymo 139 straipsnį apskaičiuoto baudos dydžio, padalyto iš mokesčių įstatymus solidariai pažeidusių asmenų skaičiaus ir patikslinto atsižvelgus į šio Įstatymo 139 straipsnio 2–5 dalių nuostatas“. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte yra nurodoma, jog projektu yra siekiama mokesčių įstatymus solidariai pažeidusiems asmenims nustatyti individualias baudas taikant solidariąją teisinę atsakomybę. Aiškinamajame rašte pažymima ir tai, kad pagal „Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką pažeidimo vykdytojo atsakomybė preziumuojama, o nustačius kitus asmenis, kurie laikytini skolininkais muitinei, registruojama solidari mokestinė prievolė“. Projektu siūlomas teisinis reguliavimas diskutuotinas keliais aspektais.
Pirma, pastebėtina, kad projekto 20 straipsnio 4 dalimi keičiamo įstatymo 140 straipsnio 6 dalies formuluotė neatitinka projekto aiškinamojo rašto tikslo, nes joje nurodoma ne solidari mokesčių įstatymus pažeidusių asmenų atsakomybė (solidarus baudos sumokėjimas), o pats solidarus mokesčių įstatymo pažeidimas, t. y. solidari asmenų veika. Tuo tarpu keičiamo įstatymo 140 straipsnio 6 dalyje kalbant apie mokesčių įstatymus pažeidusių asmenų atsakomybę nurodoma, kad „muitinė kiekvienam pažeidėjui skiria individualią baudą“, taigi teisinė atsakomybė (bauda) yra skiriama kiekvienam mokesčių įstatymo pažeidėjui atskirai. Pastebėtina, jog pagrindinis solidarios prievolės principas yra tas, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad individualios baudos skyrimas mokesčių įstatymo pažeidėjui neatitinka solidarios atsakomybės instituto esmės, nes šiuo atveju bendraskoliai nebus įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 6 dalis).
Antra, vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas 84 straipsniu, „jeigu importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią vieną skolą muitinei, privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tos sumos sumokėjimą“. Taigi manytina, kad projekto nuostatos turėtų būti tikslintinos, nustatant ne solidarią mokesčių įstatymus pažeidusių asmenų veiką, o solidarų minėtų asmenų atsakomybės taikymą.
Trečia, svarstytina, ar keičiamo įstatymo 140 straipsnio 6 dalies formuluotė „mokesčių įstatymus solidariai pažeidusiems asmenims“ neturėtų būti tikslinama naudojant įprastesnes bendrą asmenų veiką apibūdinančias formuluotes, kaip pavyzdžiui „bendra asmenų veika“ ar pan.
Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,
laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis
R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. renata.dirgeliene@lrs.lt
A. Dulevičiūtė – Akimovienė, tel. (8 5) 239 6164, el. p. akvile.duleviciute@lrs.lt
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. milda.masteikiene@lrs.lt
S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. simonas.miksys@lrs.lt