Išrašas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

BIUDŽETO IR FINANSŲ komitetas

POSĖDŽIO PROTOKOLAS

2015 m. spalio  3 d. Nr. 109-P-35

Vilnius

SVARSTYTA: Pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai) DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, TREČIOJO IR PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ PAKEITIMO, 1, 2 PRIEDŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23^1, 25¹ STRAIPSNIAIS IR PENKTUOJU¹ SKIRSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO (XIIP-3370(2))

1. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados ir kitų ekspertų pasiūlymai: papildomai pasiūlymų negauta.

2. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		Str.	Str. d.	P.
1.	Seimo narė Birutė Vėsaitė, 2015-10-13	8				Argumentai:         Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kreditai suteikiami pajamų neturintiems asmenims arba asmenims, negalintiems prisiimti finansinių įsipareigojimų, todėl siūlau  reglamentuoti atsakingojo skolinimo principo ir pareigos privalomumą atsakingai tikrinant  vartojimo kredito gavėjo mokumą bei nustatyti tam tikrus atsakingo skolinimosi kriterijus, kurie apsaugotų prasiskolinusius  asmenis (vartotojus) ir neleistų jiems toliau skolintis.   Pasiūlymas:         Pakeisti  8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:         „1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir prireikus mokumui atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atlikęs patikrinimą arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Nauja vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma, kai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą, paaiškėja, jog kredito gavėjas turi kitą galiojančią vartojimo kredito sutartį, kurios vykdymo metu kredito gavėjui bent du kartus per paskutinius 12 mėnesių iki  kreipimosi dėl naujos  vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, buvo ar yra taikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais. Vartojimo kredito gavėjo mokumo kreditingumo patikrinimas mokumui kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atliekamas gavus vartojimo kredito gavėjo rašytinį sutikimą, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad teikiamas siūlymas apima tik dalį konkrečių aplinkybių, kurioms esant skolininko mokumas gali būti neigiamai paveiktas. Tokių aplinkybių gali būti ir daugiau (pvz. komunaliniai įsiskolinimai ir pan.), bet visų jų įstatyme išvardyti neįmanoma ir netikslinga.        Manytina, kad įstatymo projekto Nr. XIIP-3370(2) nuostatos, numatančios vienareikšmišką pareigą įvertinti mokumą remiantis duomenų tikrinimu duomenų bazėse ar įrodymais, turėtų užkirsti kelią, kai abejotino mokumo asmenims išduodami nauji kreditai.
2.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15	5				Argumentai:         Tinkamai atliekamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas turėtų užtikrinti, kad besiskolinantieji nepatirtų didesnių nepatogumų grąžindami kreditą, tačiau tai, kad tarp besiskolinančiųjų vis dar gana didelė dalis jaunų asmenų, leidžia abejoti, ar mokumas ir galimybės grąžinti kreditą yra įvertinami tinkamai. Didžioji dalis mažųjų vartojimo kreditų, kaip ir prieš metus, yra suteikiama naudojantis ryšio priemonėmis (telefonu, internetu), per 2013 m. net 87,22 proc. mažųjų vartojimo kreditų buvo suteikti šiuo būdu. Teikiamomis pataisomis, siūloma panaikinti galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis naudojant nuotolinio ryšio priemones (telefonu, internetu). Taip pat siūloma numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų sudaroma tik kredito davėjo ar kredito tarpininko veiklos vietoje. Jeigu kredito tarpininkas yra fizinis asmuo, kuris neturi veiklos vietos, nesusijusios su gyvenamąja vieta, vartojimo kredito sutartis būtų sudaroma tik tarpininko gyvenamojoje vietoje. Siūlomos pataisos užtikrintų, kad vartojimo kreditai būtų teikiami tik savo asmens tapatybę patvirtinusiems ir mokumo reikalavimus atitinkantiems asmenims, taip išvengiant ir neteisėto asmens duomenų panaudojimo. Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projekto 5 straipsnį ir pakeisti įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalis:            1.  Pripažinti 5 straipsnio 5 dalį netekusia galios:         „5. Kai su vartojimo kredito gavėju bendraujama telefonu, pagrindinę informaciją apie finansinę paslaugą sudaro šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 6 ir 8 punktuose nurodyta informacija, taip pat bendros vartojimo kredito kainos metinė norma su kartu pateikiamu jos apskaičiavimo pavyzdžiu ir nurodoma bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų.
3.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15	5				Argumentai:         Tinkamai atliekamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas turėtų užtikrinti, kad besiskolinantieji nepatirtų didesnių nepatogumų grąžindami kreditą, tačiau tai, kad tarp besiskolinančiųjų vis dar gana didelė dalis jaunų asmenų, leidžia abejoti, ar mokumas ir galimybės grąžinti kreditą yra įvertinami tinkamai. Didžioji dalis mažųjų vartojimo kreditų, kaip ir prieš metus, yra suteikiama naudojantis ryšio priemonėmis (telefonu, internetu), per 2013 m. net 87,22 proc. mažųjų vartojimo kreditų buvo suteikti šiuo būdu. Teikiamomis pataisomis, siūloma panaikinti galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis naudojant nuotolinio ryšio priemones (telefonu, internetu). Taip pat siūloma numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų sudaroma tik kredito davėjo ar kredito tarpininko veiklos vietoje. Jeigu kredito tarpininkas yra fizinis asmuo, kuris neturi veiklos vietos, nesusijusios su gyvenamąja vieta, vartojimo kredito sutartis būtų sudaroma tik tarpininko gyvenamojoje vietoje. Siūlomos pataisos užtikrintų, kad vartojimo kreditai būtų teikiami tik savo asmens tapatybę patvirtinusiems ir mokumo reikalavimus atitinkantiems asmenims, taip išvengiant ir neteisėto asmens duomenų panaudojimo. Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projekto 5 straipsnį ir pakeisti įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalis:         2.  Pripažinti 5 straipsnio 6 dalį netekusia galios: „6. Kai vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta vartojimo kredito gavėjo pageidavimu naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis informacijos, nurodytos šio straipsnio 2 dalyje, pateikti neįmanoma, taip pat šio straipsnio 5 dalyje nurodytu atveju vartojimo kredito davėjas iš karto po vartojimo kredito sutarties sudarymo pateikia vartojimo kredito gavėjui ikisutartinę informaciją šio įstatymo 1 priede nustatyta standartinės informacijos apie vartojimo kreditą forma.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų.
4.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15	6				Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projekto 6 straipsnį ir pakeisti įstatymo 6 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis:         1.  Pakeisti 6 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Kai su vartojimo kredito gavėju bendraujama telefonu ir jis pageidauja, kad vartojimo kreditas pagal sąskaitos kreditavimo sutartį būtų suteiktas nedelsiant, Nepažeidžiant šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatos, sąskaitos kreditavimo sutartims, pagal kurias vartojimo kreditas turi būti grąžintas per vieną mėnesį, pagrindinių finansinės paslaugos ypatybių apibūdinimą sudaro informacija, nurodyta šio straipsnio 2 dalies 3, 5, 6 ir 8 punktuose, taip pat bendros vartojimo kredito kainos metinė norma kartu su pateikiamu jos apskaičiavimo pavyzdžiu ir nurodoma bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų vartojimo kredito sutarčių finansinių paslaugų pagrindinių ypatybių apibūdinimas apima ir vartojimo kredito sutarties trukmės nurodymą.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų.
5.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15	6				Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projekto 6 straipsnį ir pakeisti įstatymo 6 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis:         2.  Pripažinti 6 straipsnio 5 dalį netekusia galios: „5. Nepažeidžiant šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatos, sąskaitos kreditavimo sutartims, pagal kurias vartojimo kreditas turi būti grąžintas per vieną mėnesį, taikomi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų. .
6.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15				*	Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projekto 6 straipsnį ir pakeisti įstatymo 6 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis:         3.  Pripažinti 6 straipsnio 7 dalį netekusia galios: „7. Kai vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta vartojimo kredito gavėjo pageidavimu naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis informacijos, nurodytos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, pateikti neįmanoma, įskaitant šio straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, vartojimo kredito davėjas iš karto po vartojimo kredito sutarties sudarymo, vykdydamas savo įsipareigojimą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, suteikia informaciją apie vartojimo kredito sutartį pagal šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų.
7.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15				*	Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projektą ir pakeisti įstatymo 10 straipsnį:         Pripažinti netekusiu galios 10 straipsnį: „10 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties sudarymo nuotoliniu būdu ypatumai 1. Vartojimo kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia. 2. Vartojimo kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, kuris nėra vartojimo kredito davėjo, į kurį jis kreipiasi dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, klientas, tik įstatymų nustatyta tvarka nustačius to vartojimo kredito gavėjo tapatybę. Jeigu vartojimo kredito gavėjo tapatybė nenustatyta įstatymų nustatyta tvarka, vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma nuotoliniu būdu.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų.
8.	Seimo narė Dalia Teišersky-tė, 2015-10-15				*	Pasiūlymas:         Papildyti įstatymo projektą ir papildyti įstatymą 11^2straipsniu:         Papildyti Įstatymą 11^2 straipsniu:         „11^2straipsnis. Vartojimo kredito sutarties sudarymo vieta 1. Vartojimo kredito sutartis sudaroma kredito davėjo ar kredito tarpininko veiklos vietoje. 2. Jeigu kredito tarpininkas yra fizinis asmuo, kuris neturi veiklos vietos, nesusijusios su gyvenamąja vieta, vartojimo kredito sutartis sudaroma kredito tarpininko gyvenamojoje vietoje.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad jie neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų.
9.	Seimo narys Andrius Palionis, 2015-10-20	13				Argumentai: Seimo biudžeto ir finansų komiteto 2015 m. spalio14 d. posėdžio protokolo išraše „Dėl pasiūlymų Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo ir penktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11(1), 14(1), 21(1), 22(1), 22(2), 23(1), 25(1) straipsniais ir penktuoju(1) skirsniu įstatymo projektui (XIIP-3370(2))“ yra pritarta Seimo narės Vilijos Filipovičienės 1 siūlymui dėl įstatymo projekto 13 straipsniu  keičiamo įstatymo 14^1 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotės, numatančios vartojimo kredito gavėjo apsisprendimo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 2 kalendorinių dienų laikotarpį ne nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, kaip numatyta įstatymo projekte, bet nuo lėšų pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui išmokėjimo dienos.             Tuo atveju jeigu ir Seimas pritartų pirmiau paminėtam Seimo narės Vilijos Filipovičienės pasiūlymui įstatymo projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 14^1 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis apsisprendimo laikotarpio pradžios išlygą – nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį, jeigu ta diena yra vėlesnė už šios dalies 1 punkte nurodytąją – netektų prasmės ir atsirastų pastarosios nuostatos teisinis neapibrėžtumas ir neaiškumas. Pasiūlymas:             Jeigu Seime būtų pritarta Seimo narės Vilijos Filipovičienės 1 pasiūlymui dėl įstatymo projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 14^1 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotės – numatančios vartojimo kredito gavėjo apsisprendimo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 2 kalendorinių dienų laikotarpį nuo lėšų pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui išmokėjimo dienos –  reikėtų visiškai atsisakyti įstatymo projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 14^1 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir atitinkamai patikslinti visą  14^1 straipsnio 1 dalį ją išdėstant taip: „1. Apsisprendimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Apsisprendimo laikotarpis prasideda: nuo lėšų pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui išmokėjimo dienos. 1) nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos; 2) nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį, jeigu ta diena yra vėlesnė už šios dalies 1 punkte nurodytąją.“	Pritarti	Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 13 straipsniu keičiamo įstatymo 14^1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Apsisprendimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Apsisprendimo laikotarpis prasideda: nuo lėšų pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui išmokėjimo dienos. 1) nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos; 2) nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį, jeigu ta diena yra vėlesnė už šios dalies 1 punkte nurodytąją.“
10.	Seimo narys Remigijus Žemaitai- tis, 2015-10-22	19				Argumentai: Nepagrįstai didelis bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (toliau –  BVKKMN) maksimalios ribos mažinimas gali privesti prie to, kad mažiausių sumų vartojimo kreditai nebebus teikiami. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015-08-13 išvadoje Nr. XIIP-3370 dėl Įstatymo projekto (toliau – Teisės departamento išvada) taip pat pastebėta, jog „abejonių kelia ribojimų mastas, nes nepateikti jokie faktai ar skaičiavimai, kurie leistų teigti, kad siūlomi ribojimai yra proporcingi ir padedantys užtikrinti vartojimo kredito sutarties šalių interesų pusiausvyrą – užtikrinti ir vartotojų interesus, ir kredito davėjų teisingas pajamas.“. Įstatymo projekto 19 straipsnyje, keičiančiame VKĮ 21 straipsnio 2 dalį, įtvirtinta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu bet kuriuo vartojimo kredito sutarties galiojimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai yra didesnės kaip 0,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Darbo grupėje vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti (Darbo grupė) buvo pritarta 21 str. 2 d. 2 p. formuluotei: „bendra vartojimo kredito kaina už ne ilgesniam nei 12 mėnesių terminui suteiktą vartojimo kreditą didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.“ Įstatymo projekte nebelikus „už ne ilgesniam nei 12 mėnesių terminui suteiktą vartojimo kreditą“ ši nuostata nebeatitinka pasiekto susitarimo ir reiškia, jog ilgesniems kreditams įtvirtinamas labai ženklus palūkanų ribojimas. Toks apribojimas netaikomas net ir ilgalaikiams būsto kreditams. Darbo grupės posėdžių metu buvo sutarta dėl BVKKMN ribojimo, todėl siūloma pakoreguoti įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą kaip nurodyta žemiau. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) bendra vartojimo kredito kaina už ne ilgesniam nei 1 metų terminui suteiktą vartojimo kreditą didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo išsamiai ir detaliai apsvarstytos įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje bei Biudžeto ir finansų komitete ir pritarta būtent tokiai keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotei, kuri teikiama įstatymo projekte Nr. XIIP-3370(2).     Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūlomu vartojimo kredito kainos ribojimu siekiama, kad nebūtų ženkliai pabloginta tų vartojimo kredito gavėjų padėtis, kurie vartojimo kreditus ima ilgesniam nei 18 mėn. laikotarpiui (pvz., 24 mėn. laikotarpiui suteikto vartojimo kredito BVKKMN galėtų padidėti iki 230 proc., o 48 mėn. laikotarpiui – iki 486 proc., kas yra ženkliai daugiau nei šiuo metu galiojančiame įstatyme įtvirtinta 200 proc. riba).     Minėtu ribojimu būtent ir siekiama sureguliuoti ilgesniam nei 18 mėn. terminui suteikiamų vartojimo kreditų kainą (pavyzdžiui, taikant keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu siūlomą nuostatą, maksimali 24 mėn. laikotarpiui suteikto vartojimo kredito BVKKMN nebūtų didesnė kaip 170 proc., o 48 mėn. laikotarpiui – 120 proc.).         Tuo tarpu būsto paskolų palūkanų norma yra ženkliai mažesnė nei vartojimo kreditų, o kiti mokesčiai nei palūkanos, sudaro gerokai mažiau nei 14,6 proc. per metus, skaičiuojant nuo suteikto kredito sumos, todėl toks reguliavimas būsto paskoloms nėra tikslinga.
11.	Seimo narys Remigijus Žemaitai- tis, 2015-10-22	35				Argumentai: Įstatymo projekte siūloma ženkliai didinti baudas vartojimo kredito davėjams. Šis siūlymas motyvuojamas tuo, jog vartojimo kredito davėjai nuolat pažeidinėja teisės aktus ir šiuo metu numatytos baudos neatlieka prevencinės funkcijos ir neatgraso nuo VKĮ pažeidimų.  Nors siekiama sudaryti įspūdį, jog vartojimo kredito davėjai nuolat pažeidinėja įstatymus, tačiau suskaičiavus Lietuvos banko paskirtas baudas, matyti, jog 2014 m. tik 4 kartus vartojimo kredito davėjams buvo skirtos  piniginės baudos, dar 2 įmonės buvo įspėtos, keletas įmonių buvo išbrauktos iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, nes nevykdė veiklos ar bankrutavo, 2013 m. tik vienai įmonei buvo skirta piniginė bauda, Nurodyti statistiniai duomenys nepatvirtina poreikio drastiškai didinti baudas.  VKĮ numatytos baudos turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams. Įstatymo nuostatų tinkamas įgyvendinimas yra procesas, susidedantis iš daugybės techninių ir intelektualinių sprendimų. Tam, kad jokia sankcija nebūtų paskirta, kredito davėjai privalo visa apimtimi įgyvendinti įstatymo reikalavimus, tačiau įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių aktų nuostatos daugialypės, dinamiškos ir jų įgyvendinimas reikalauja išsamios analizės ir tinkamų sprendimų, todėl įtvirtinus labai dideles baudas gali būti atvejų, kai kredito davėjai manys, kad įstatymo nuostatas įgyvendino tinkamai, tačiau priežiūros institucija turės priekaištų ir esant nepiktybiškam, nereikšmingam pažeidimui jau turės pagrindą skirti baudą, kuri gali sužlugdyti vartojimo kredito davėjo verslą. Manytina, kad Įstatymo projekte numatytas baudų dydis neatitinka protingumo ir teisingumo principų, todėl siūlome, kad šiuo metu VKĮ numatytos baudos už įstatymo pažeidimus būtų didinamos kaip nurodyta žemiau. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamą VKĮ 34 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „34 straipsnis. Baudos 1. Priežiūros institucija turi teisę asmenims skirti šias baudas: 1) už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo, – iki 2 896 eurų; 2) už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą – iki 1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų arba iki 1 448 1 500 eurų už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną; 3) už kitus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų, kitiems asmenims iki 2 896 3 000 eurų, taip pat kitas šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones. 2. Pakartotinai per vienus metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų 100 000 eurų. 3. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, bendrosios metinės veiklos pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės praėjusių metų konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje. 4. Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių veiklos pajamų, priežiūros institucija turi teisę vietoj šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos baudos skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamo įstatymo 34 straipsnio visos kitos nuostatos buvo išsamiai ir detaliai apsvarstytos įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje bei Biudžeto ir finansų komitete ir pritarta tokioms nuostatoms, kurios teikiamos įstatymo projekte  Nr. XIIP-3370(2).
12.	Seimo nariai Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius, Darius Ulickas, 2015-10-23	11				Argumentai: Įstatymo projekto 11 straipsnyje yra siūloma papildyti VKĮ 11^1 straipsniu, draudžiančiu lėšas pagal sudarytą kredito sutartį išmokėti grynaisiais pinigais ne prekybai skirtose vietose. Šis siūlymas teikiamas siekiant apsaugoti asmenis nuo impulsyvių sprendimų, kuomet grynuosius pinigus jie gali gauti bet kurioje vietoje, pinigai vartojimo kredito gavėjui gali būti atnešami ir į namus ar kitą jo pasirinktą vietą. Taip pat toks draudimas padėtų užkirsti kelią plintantiems sukčiavimo atvejams, kuomet prisidengiant veikiančios įmonės vardu pas vartotojus į namus atvyksta su šiomis įmonėmis nieko bendro neturintys asmenys, suteikia paskolas nesilaikydami VKĮ reikalavimų, neapskaitydami jų, dėl ko nukenčia vartotojai, biudžetas, taip pat ir sąžiningų vartojimo kreditų davėjų reputacija. Taip pat šiuo pasiūlymu siekiama apsaugoti ir vartojimo kreditų davėjų darbuotojus nuo galimos nusikalstamų veikų rizikos, kuri kyla dideles grynųjų pinigų sumas laikant ne prekybai skirtuose patalpose ar nešant pinigus į vartojimo kredito gavėjo nurodytą vietą. Ši nuostata taip pat mažintų šešėlinį skolinimą, ir prisidėtų prie bendro siekio mažinti atsiskaitymus grynaisiais pinigais. Pasiūlymas: Papildyti Įstatymo projekto 11 straipsniu siūlomą VKĮ 11^1 straipsnį 4 dalimi ir ją išdėstyti taip: „4. Lėšos pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui negali būti išmokamos grynaisiais pinigais ne prekybai skirtose patalpose.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad siūloma nuostata jau buvo svarstyta įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje bei Seimo Biudžeto ir finansų komitete ir apsispręsta, kad nėra būtinybės ir nepagrįsta riboti vieną veiklos modelį, neribojant piniginių lėšų išmokėjimo grynaisiais kitose vietose.
13.	Seimo narys Andrius Palionis, 2015-10-28	29				Argumentai: Dabartiniame teisės akto projekte siūloma nustatyti konkrečias lėšų sumų ribas, skirtas apriboti paskolų teikimo intensyvumus tiek vieno paskolos gavėjo, tiek visų paskolos gavėjų atžvilgiais per vienerius kalendorinius metus. Tačiau minėtų sumų pasirinkimas teisės akto projekte nebuvo pagrįstas aiškiais argumentais, kylančiais iš galimų tarpusavio skolinimo rinkos vystymosi tendencijų, ir todėl galima teigti, kad teisės akte nustatant šias nepagrįstas ir galimai neproporcingas ribas, galimai bus pažeidžiama konstitucinė paskolos davėjo teisė savo nuožiūra disponuoti turimu turtu. Dabartiniame teisės akto projekte siūloma  nustatyti, kad aukščiau nurodytų reikalavimų laikymąsi atsakingas tarpusavio skolinimosi platformos operatorius. Tačiau vienas paskolos davėjas gali skolinti savo lėšas per platformas, veikiančias visoje Europos Sąjungoje. Taip pas vienas paskolos gavėjas gali skolintis iš platformų, veikiančių visoje Europos Sąjungoje. Dėl to niekaip nebus galima užtikrinti aukščiau nurodyto reikalavimo laikymosi ir jis tampa negalimu įgyvendinti. Pasiūlymas: Įstatymo projekto 29 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „<..> 25^2 straipsnis. Reikalavimai tarpusavio skolinimui 1. Paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui vienoje tarpusavio skolinimosi platformoje gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį. 2. Bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį.  3. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti tarpusavio skolinimo platformos operatorius. <..>.“	Nepritarti	Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog įstatymo projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25^2 straipsnio nuostatomis siekiama nustatyti ribojimus vienos platformos atžvilgiu, siekiant pašalinti šį neaiškumą, Seime užregistruoto Biudžeto ir finansų komiteto 2015 m. spalio 14 d. posėdžio protokolo išraše Nr. 109-P-32 jau yra iš dalies pritarta Seimo narės Vilijos Filipovičienės 3 siūlymui dėl įstatymo projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25^2 straipsnio patikslinimo, jo 3 dalį išdėstant taip: „3. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi tarpusavio skolinimo platformoje privalo užtikrinti tarpusavio skolinimo tos platformos operatorius.“. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad tarpusavio skolinimo veikla yra pakankamai rizikinga, manytina, kad apribojant tik teikiamų vartojimo kreditų dydį vienam vartojimo kredito gavėjui ir atsisakant bendro vartojimo kreditų dydžio ribojimo visiems toje pačioje tarpusavio skolinimo platformoje besiskolinantiems vartojimo kredito gavėjams, kyla didelė grėsmė, kad neprofesionalūs paskolos davėjai nesugebės tinkamai įvertinti šios investicijos ir patys to nesuprasdami, gali prisiimti per didelę riziką paskolindami visas savo pinigines lėšas. Todėl, manytina, kad siekiant bent kažkiek apriboti šią riziką, tikslinga riboti abi minėtas sumas ir taip padėti paskolos davėjui diversifikuoti prisiimamą riziką.         Įstatymo projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25^2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad minėtų vartojimo kreditų dydžio ribojimus užtikrintų tarpusavio skolinimo platformos operatorius, yra būtinas, kadangi net ir nenustačius maksimalios bendros investavimo vienoje platformoje ribos, išlieka ir nesiūloma atsisakyti investavimo į vieno skolininko skolą apribojimo, kurio laikymąsi bet kuriuo atveju platformos operatorius privalo užtikrinti.
14.	Seimo narys Šarūnas Gustainis, 2015-10-29	8				Argumentai: Įstatymo projekto 8 str., kuriuo keičiama Vartojimo kredito įstatymo (toliau VKĮ) 8 str. 1 d., reglamentuoja pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.  Įstatymo projekte numatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą: 1) remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose; arba  2) pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Pirmojoje įstatymo projekto redakcijoje, įregistruotoje 2015 m. birželio mėn. 30 d. VKĮ 8 str. iš esmės reglamentuojamas analogiškai (pirmo sakinio pabaigoje esantis žodis „dokumentais“ antroje Įstatymo projekto redakcijoje pakeistas „įrodymais“). Pirmosios Įstatymo projekto redakcijos aiškinamajame rašte nurodyta: „Be to, Įstatymo projektu siekiama nustatyti įpareigojimą vartojimo kredito davėjams iš vartojimo kredito gavėjų gautą informaciją tikrinti remiantis dokumentais arba patikrinti kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose (Įstatymo projekto 8 straipsnis). Šis naujas reguliavimas reikštų, kad vartojimo kredito davėjai negalės be išlygų pasikliauti vartotojų nurodomais duomenimis be jų pagrindimo dokumentų ar patikrinimo atitinkamose registruose ir informacinėse sistemose.“ Nors įstatymo projekte numatytos dvi anternatyvos kreditingumui tikrinti, aiškinamasis raštas nepagrįstai išplečia VKĮ 8 str. 1 d. ir nurodo, jog vartotojo pateikti duomenys turi būti tikrinami visais atvejais:  jie turi būti pagrindžiami dokumentais ar patikrinti atitinkamuose registruose ir informacinėse sistemose, t.y. aiškinamajame rašte iš esmės kalbama ne apie alternatyvas vertinant kreditingumą, bet apie alternatyvas kaip turi būti patikrinti vartotojo pateikti duomenys. 2015-09-30 pagrindinio komiteto išvada patvirtina, kad suinteresuoti asmenys VKĮ 8 str. 1 d. supranta skirtingai. Pavyzdžiui, Lietuvos bankų asociacija šį straipsnį vertina kaip įpareigojimą visais atvejais tikrinti informaciją registruose ir informacinėse sistemose. LSVKA taip pat nurodo, jog VKĮ 8 str. 1 d. formuluotė yra neaiški. Buvo gauti ir Seimo narių siūlymai tikslinti formuluotę. Siekiant išvengti skirtingo šios nuostatos interpretavimo ir ginčų ateityje, 8 str. 1 d. turėtų būti tikslinama taip, kad visi asmenys, taikantys įstatymą jį suprastų vienodai. Reglamentuojant VKĮ 8 str. turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, jog 2008-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau Direktyva 2008/48/EB) 8 str., reglamentuojančiame pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, numatyta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje.“ Taigi Direktyva 2008/48/EB suteikia teisę pačiam vartojimo kredito davėjui nuspręsti ar vartotojo pateikta informacija yra pakankama ar ji dar turi būti patikrinta atitinkamoje duomenų bazėje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) 2014-12-18 sprendime byloje Nr. C-449/13 aiškindamas Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, reglamentuojančias kreditingumo vertinimą, išaiškino, jog: „36. <...> Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. 37. Iš to matyti, kad kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. <...> 39 <...> Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos.“ Direktyvos 2008/48/EB preambulės 9 d. numatyta, kad „Būtinas visiškas suderinimas, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Todėl valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti kitokias, nei nustatyta šioje direktyvoje, nacionalines nuostatas. Tačiau toks apribojimas turėtų būti taikomas tik pagal šią direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybės narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus.“ Direktyvos 8 str. 1 dalyje nurodyta, jog „Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą“ kas reiškia, kad tose valstybėse, kur tokia pareiga buvo nustatyta, tai ji naujai neturi būti nustatoma. Siūlymas įtvirtinti reikalavimą visais atvejais tikrinti vartotojo pateiktą informaciją neatitinka Direktyvos 2008/48/EB, ETT pateikto išaiškinimo ir nepagrįstai apriboja vartojimo kredito davėjo diskrecijos teisę. Be to, 2015-09-10 Vyriausybės nutarime Nr. 979 Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP-2963(2) aiškiai nurodyta, jog Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje esantis siūlymas Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimą visuomet tikrinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumą registruose ir informacinėse sistemose, „prieštarautų 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66) nuostatoms, pagal kurias Vartojimo kredito įstatyme turi būti numatyta galimybė rinktis vertinti kreditingumą remiantis arba iš vartojimo kredito gavėjų gauta pakankama informacija, kuri yra pagrindžiama dokumentais, arba atlikus patikrinimą registruose ir informacinėse sistemose – abiejų patikrinimų nereikalaujama.“ Taigi akivaizdu, kad šis siūlymas visais atvejais tikrinti vartotojo pateiktą informaciją ne tik perteklinis, bet ir nesuderinamas su Direktyva 2008/48/EB. Nei vienoje ES valstybėje teisės aktai nenumato detalių kreditingumo vertinimo taisyklių. Vartojimo kredito davėjams, taip kaip ir numatyta Direktyvoje 2008/48/EB, paliekama diskrecijos teisė spręsti ar jiems pakanka vartojimo kredito siekiančio gauti asmens pateiktos informacijos, ar būtina šią informaciją patikrinti kitais būdais. Dauguma valstybių nepateikia apibrėžimo ir nedetalizuoja kas laikytina „pakankama informacija“, o nurodo tik bendrus principus į ką reikėtų atsižvelgti sprendžiant ar vartotojo pateikta informacija yra pakankama (Implementation and Impacts of the Consumer Credit Directive p. 103 http://ec.europa.eu/consumers/archive/rights/docs/study_on_impact_of_the_legal_choices_en.pdf). Pavyzdžiui, Norvegijoje nurodoma, kad sprendžiant ar informacija yra pakankama turėtų būti atsižvelgiama į kredito sumą. Jungtinės Karalystės priežiūros institucija (Financial Conduct Autority) 2015 m. rugpjūčio mėn. yra išleidusi Vartojimo kredito gaires (Consumer Credit sourcebook (CONC)) , kuriose nurodoma, kad kreditingumo vertinimas turi būti grindžiamas pakankama informacija gauta iš: (a) vartojimo kredito gavėjo (b) kredito agentūros, kai to reikia (https://www.handbook.fca.org.uk/handbook/CONC/5/2.pdf). Jungtinės Karalystės priežiūros institucija savo paaiškinimuose dar kartą pabrėžia, kad ji nenurodo kaip turi būti atliekamos kreditingumo vertinimas ir, kad kreditingumo vertinimo apimtis turi priklausyti ir nuo kredito dydžio, jo kainos vartojimo kredito gavėjo finansinės padėties (http://www.fca.org.uk/your-fca/documents/creditworthiness-affordability-common-misunderstandings). Pažymėtina ir tai, kad nei vienoje iš ES valstybių nėra taikoma analogiška ar panaši taisyklė kaip 40 % taisyklė, nustatyta 2013-03-19 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 3-62 patvirtintuose Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose, pagal kurią laikoma, kad vartojimo kredito davėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų (toliau – 40% Taisyklė). Esant šiam apribojimui dar griežčiau reglamentuoti kreditingumo vertinimą  nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48/EB, Europos Sąjungos teisingumo teismas, Vyriausybės bei Lietuvos bankų asociacijos poziciją siūlome koreguoti Įstatymo projekto 8 straipsnį aiškiai nurodant, kad kreditingumas gali būti vertinamas vienu iš dviejų VKĮ 8 str. 1 d. įtvirtintų alternatyvių būdų: 1) remiantis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikus patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose (tikrinama ne konkreti vartotojo pateikta informacija, o informacija apie vartotojo kreditingumą); 2) pagrindžiant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą remiantis įrodymais, t.y. nebūtinai tikrinant vartotojo pateiktą informaciją registruose ir informacinėse sistemose. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamą 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą vienu iš šių būdų: 1) remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose; arba 2) pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kreditingumą įrodymais. Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimas kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose atliekamas gavus vartojimo kredito gavėjo rašytinį sutikimą, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus“.	Nepritarti	Pažymėtina, kad analogiškas Seimo nario Šarūno Gustainio pasiūlymas jau buvo svarstytas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto 2015 m. spalio 14 d. posėdyje ir jam buvo nepritarta, o šio posėdžio protokolo išraše Nr. 109-P-32 nurodyta, kad „pritarta įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamai įstatymo 8 straipsnio 1 dalies formuluotei, kurią pirmiau teikia Biudžeto ir finansų komitetas dėl Seimo nario Povilo Gylio pasiūlymo pakeisti įstatymo projekto 8 straipsnį (eil. Nr. 10). Ši formuluotė yra suderinta su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis.“ Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip liudija skundų nagrinėjimo ir inspektavimo rezultatai, šiuo metu „pakankama informacija” vartojimo kredito davėjai laiko ir duomenų bazėse net netikrina bei neprašo įrodymų net tais atvejais, kai solidžias mėnesio darbo pajamas paraiškoje nurodantys asmenys prašo santykinai nedidelės kredito sumos trumpam laikotarpiui.
15.	Seimo narys Andrius Palionis, 2015-11-02	2	14			Argumentai:         Įstatymo projekto 2 straipsnio 14 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje siūloma nustatyti, kad tarpusavio skolinimo atveju vartojimo kredito sutarties šalys yra ne tik tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir vartojimo kredito gavėjas, bet ir paskolos davėjas. Taip pat įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma nustatyti reikalavimą, kad tarpusavio skolinimo atveju vartojimo kredito sutartyje, be kita ko, privalo atskleisti vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo asmens duomenis (vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą).         Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitose užsienio šalyse egzistuojančių tarpusavio skolinimo modelių veikla yra paremta principu, kai vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo asmens duomenys nėra atskleidžiami vienas kitam (jie nežino vienas kito tapatybės), kadangi tokia yra tarpusavio skolinimo esmė. Klasikiniame tarpusavio skolinimo veiklos modelyje visus paskolos davėjo ir vartojimo kredito gavėjo duomenis kaupia, valdo ir saugo tarpusavio skolinimo platformos operatorius, o jie atskleidžiami tik išimtinais atvejais, pavyzdžiui, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus nemokumo atveju, reikalaujant teisėsaugos institucijoms ir pan.         Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu būtų pritarta įstatymo projekte įtvirtintiems aukščiau minėtiems siūlymams, tai galimai sudarytų kliūtis šiuo metu Europos Sąjungoje veikiantiems tarpusavio skolinimo platformos operatoriams vykdyti veiklą Lietuvoje, kadangi, kaip jau minėta, šių tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos modeliai paremti principu, kai neatskleidžiami vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo asmens duomenys vienas kitam. Pasiūlymas:         Patikslinti įstatymo projekto 2 straipsnio 14 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip:         „21. Vartojimo kredito sutarties šalys – vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir vartojimo kredito gavėjas. Tarpusavio skolinimo atveju – tarpusavio skolinimo platformos operatorius, paskolos davėjas ir vartojimo kredito gavėjas.	Pritarti	Argumentai pateikti Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymo turinyje.
16.	Seimo narys Andrius Palionis, 2015-11-02	10	1			Argumentai:         Pateikti pirmiau teikiamo Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymo (eil. Nr. 15) turinyje. Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:         „2) vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito tarpininko, jeigu taikoma ir jis yra fizinis asmuo, taip pat paskolos davėjo vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas; vartojimo kredito davėjo ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininko pavadinimas, buveinės adresas;“.	Pritarti	Argumentai, kuriems pritaria Biudžeto ir finansų komitetas, yra pateikti Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymo dėl įstatymo projekto 2 straipsnio 14 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies patikslinimo bei dėl 12 ir 17 straipsnių išbraukimo turinyje.
17.	Seimo narys Andrius Palionis, 2015-11-02	12				Argumentai: Pateikti prie pirmiau teikiamo Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymo (eil. Nr. 15). Pasiūlymas: Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 12 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 14 straipsnio pakeitimų.	Pritarti	1. Biudžeto ir finansų komitetas, atsižvelgdamas į Seimo nario Andriaus Palionio pateiktus argumentus, siūlo išbraukti įstatymo projekto 12 straipsnį:  „12 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Neterminuotos vartojimo kredito sutarties nutraukimas 1. Vartojimo kredito gavėjas, nepatirdamas papildomų išlaidų, turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito gavėjas ir vartojimo kredito davėjas bei paskolos davėjas yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. 2. Vartojimo kredito sutarties šalys sutartyje gali numatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas turi teisę nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį bent prieš du mėnesius pateikdamas vartojimo kredito gavėjui patvariojoje laikmenoje parengtą rašytinį pranešimą apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą. 3. Vartojimo kredito sutarties šalys sutartyje gali numatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas turi teisę dėl objektyviai pagrįstų priežasčių nutraukti lėšų išmokėjimą pagal neterminuotą vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito davėjas turi pranešti vartojimo kredito gavėjui apie lėšų išmokėjimo nutraukimą ir nurodyti to priežastis patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu, jei įmanoma, prieš lėšų išmokėjimo nutraukimą arba nedelsiant po to, išskyrus atvejus, kai pateikti tokią informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba kai tokios informacijos pateikimas prieštarauja viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo tikslams.“         2. Taip pat siūloma atitinkamai patikslinti įstatymo projekto 13 – 43 straipsnių numeraciją ir įstatymo projekto pavadinimą (patikslinimus atlikti apjungiant su kitais patikslinimais, atliekamais pagal Seimo nario Andriaus Palionio toliau teikiamą pasiūlymą dėl įstatymo projekto 17 straipsnio išbraukimo) (žr. toliau teikiamus Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymus dėl Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymo įstatymo projekto 17 straipsniui).
18.	Seimo narys Andrius Palionis, 2015-11-02	17			I	Argumentai:         Pateikti prie pirmiau teikiamo Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymo (eil. Nr. 15). Pasiūlymas:         Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 17 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 19 straipsnio pakeitimų.	Pritarti	1. Biudžeto ir finansų komitetas siūlo išbraukti įstatymo projekto 17 straipsnį:        „17 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 19 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „19 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas vartojimo kredito davėjo arba paskolos davėjo reikalavimu“. 2. Pakeisti 19 straipsnio pirmąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos:“.“; 2. Buvusius įstatymo projekto 13 – 43 straipsnius siūloma atitinkamai patikslinti ir laikyti juos atitinkamai 12 – 41 straipsniais. 3. Patikslinti įstatymo projekto pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, TREČIOJO IR PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ PAKEITIMO, 1, 2 PRIEDŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 11^1, 14^1, 21^1, 22^1, 22^2,23^1, 25^1STRAIPSNIAIS IR PENKTUOJU^1 SKIRSNIU ĮSTATYMAS“.

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                     Petras Narkevičius