Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt

Išrašas

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

SOCIALINIŲ  REIKALŲ IR DARBO KOMITETAS

 

 

 

Lietuvos Respublikos Seimui                                                  2002-05-08 Nr.103-

 

POSĖDŽIO PROTOKOLAS

 

2002-05-08 Nr. 23

Vilnius

 

 

 

SVARSTYTA:  1. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvada Darbo kodekso projektui IXP-1268(3).

 

NUSPRĘSTA: 1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvadai Darbo kodekso projektui IXP-1268(3). Priedas – 5 lapai.

 

 

 

 

Komiteto pirmininkas                                                                         Algirdas Sysas

 

 

 

 

Protokolą rašė

komiteto padėjėja                                                                                            Dalia Šimienė

 

 

 

 

 

 

 

 

Teisės departamento išvada projektui IXP-1268(3)

 

SRDK nuomonė

1. Kodekso projekto 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. Tačiau projekto 21 straipsnio 1 dalyje jau teigiama, kad darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas. Todėl kyla tam tikrų prieštaravimų tarp šių dviejų projekto nuostatų, nes 19 straipsnio 1 dalyje lyg ir bandoma iš dalies reglamentuoti darbo tarybų sudarymo klausimą, kai jau 21 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatoma, kad tai bus apspręsta specialiame įstatyme. Dar daugiau, kodekso projekto 19 straipsnis nustato tik galimus darbuotojų atstovus, bet nereglamentuoja jų statuso bei suformavimo tvarkos ir sąlygų. Šie klausimai atitinkamai sprendžiami kodekso projekto 20 ir 21 straipsniuose. Todėl siūlytume išbraukti iš darbo kodekso projekto 19 straipsnio 1 dalies žodžius “išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime”.

 

2. Darbo kodekso projekto 21 straipsnio 2 dalyje po žodžių “nėra veikiančios profesinės sąjungos ir” reikėtų įrašyti žodį “jei” ir tokiu būdu suvienodinti šios dalies ir kodekso projekto 19 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Taip pat projekto 21 straipsnio 3 dalyje vietoje žodžių “Renkami darbuotojų kolektyvo atstovai” reikėtų įrašyti žodžius “Darbo taryba” ir tokiu būdu suvienodinti šios dalies nuostatas su kodekso projekto 19 straipsnio 1 dalies bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Darbo kodekso projekte nustatoma, kad darbuotojų kolektyvą gali atstovauti tik dviejų rūšių atstovai, t.y. profesinė sąjunga arba darbo taryba. Tuo tarpu minėtoje projekto  21 straipsnio 3 dalyje įvardijami  dar vieni -   renkami darbuotojų kolektyvo atstovai, kurie daugiau niekur šiame kodekso projekte neminimi. Akivaizdu, kad šiuo atveju, kodekso projekto 21 straipsnio 3 dalis turėtų reglamentuoti darbo tarybų veiklą.

 

3. Kodekso projekto 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte siūlytume išbrauti žodžius “(įmonės, įstaigos, organizacijos reorganizacija – Kodekso 138 straipsnis)”  kaip perteklinius, nes kodekso projekto 138 straipsnis įtvirtina tik garantiją darbuotojams nebūti atleistiems iš darbo dėl įmonės, įstaigos ar organizacijos reorganizavimo. Tačiau teisiniai įmonių, įstaigų ar organizacijų reorganizavimo  klausimai yra reguliuojami Civiliniame kodekse.

 

4. Darbo kodekso projekto 59 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų  kolektyvo. Įmonės darbuotojų kolektyvu pagal šio projekto 17 straipsnio  nuostatas yra laikomi visi darbuotojai, darbo santykiais susiję su darbdaviu. Dar daugiau, kodekso projekto 59 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys įtvirtina nuostatą, kad įmonės kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. Tačiau jau antrame bei trečiame šios dalies sakiniuose nustatoma, kad darbdavys gali pasirašyti kolektyvinę sutartį su profesine sąjunga, atstovaujančia tam tikros profesijos darbuotojus. Tokios sutarties nuostatos taikomos tos profesijos darbuotojams. Iš to darytina išvada, kad vienoje įmonėje bus galima sudaryti kelias įmonės kolektyvines sutartis su skirtingomis profesinėmis sąjungomis, atstovaujančiomis skirtingų profesijų darbuotojus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kodekso projekto 60 straipsnio 2 dalyje imperatyviai  nustatyta, kad įmonėje veikiant kelioms profesinėms sąjungoms įmonės kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė. Be to, remiantis šio kodekso projekto 19 straipsnio 1 dalies ir 60 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nesant įmonėje veikiančios profesinės sąjungos darbuotojų kolektyvas galės įgalioti atitinkamą šakos profesinę sąjungą pasirašyti įmonės kolektyvinę sutartį. Bet tada kyla klausimas, kokia tai bus šakinė profesinė sąjunga?

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, siūlome išbraukti  iš kodekso projekto 59 straipsnio 2 dalies šį tekstą: “Darbdavys gali pasirašyti kolektyvinę sutartį su profesine sąjunga, atstovaujančia tam tikros profesijos darbuotojams. Tokios sutarties nuostatos taikomos tos profesijos darbuotojams.” ir tokiu būdu panaikinti koliziją tarp aukščiau paminėtų atskirų šio skyriaus nuostatų, reglamentuojančių įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo klausimus.

 

5. Darbo kodekso projekto 89 straipsnio 1 dalyje vietoje žodžio “gali” reikėtų įrašyti žodį “turi”. Atkreiptinas dėmesys, kad palikus žodelį “gali” darbdaviai nebus įpareigoti teikti darbo biržai duomenis apie esančias laisvas darbo vietas. Taip pat svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublika yra ratifikavusi TDO konvenciją Nr.160 “Dėl darbo statistikos”, kurioje pateikiamas sąrašas būtinos vesti statistikos objektų, tarp  kurių bene pagrindinę dalį sudaro statistika apie įvairius užimtumo ir nedarbo rodiklius. Dar daugiau, reikėtų atsižvelgti ir į bendrą Europos Sąjungos užimtumo politikos tendenciją – rinkti ir apdoroti duomenis, nusakančius užimtumo situaciją valstybėse narėse, valstybėse kandidatėse ir pačioje Europos Sąjungoje. Be to, š.m. kovo 15-16 dienomis  Barselonoje vykusio Europos Sąjungos Tarybos susitiko metu buvo nustatyti Europos Sąjungos socialinės politikos ir užimtumo prioritetai, tarp kurių itin akcentuojamas būtinumas mažinti nedarbo lygį steigiant naujas darbo vietas ir tobulinant bei detalizuojant statistinę informaciją apie užimtumo rodiklius.

 

6. Kodekso projekto 92 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja galiojančioms Bedarbių rėmimo įstatymo 7 straipsnio nuostatoms, nes nustato apribojimus kai kuriems asmenims kreiptis į darbo biržas ne vėliau kaip per šešis mėnesius išnykus priežastims, dėl kurių nedirbo, t.y. buvo laisvės atėmimo vietose ar tapo profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventais. Tačiau galiojančiame Bedarbių rėmimo įstatyme tokie apribojimai taikomi: asmenis, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, ir motinai arba tėvui, auginančiam vaiką iki aštuonerių metų.

Atkreiptinas dėmesys, kad toks tų pačių klausimų teisinio reglamentavimo nenuoseklumas turėtų būti ištaisytas, nes ir įsigaliojus Darbo kodeksui  Bedarbių rėmimo įstatymas liks galioti. Dar daugiau, šių klausimų reglamentavimas nėra priskirtinas Darbo kodekso reguliavimo objektui. Tai turi būti reglamentuojama specialiame įstatyme, t.y. Bedarbių rėmimo įstatyme. Tuo labiau, kad šiuo metu yra pradėta vykdyti draudimo nuo nedarbo reforma ir rengiamas naujas Draudimo nuo nedarbo įstatymo projektas.

Atsižvelgiant į tai, siūlytume Darbo kodekso projekte apsiriboti tik 92 straipsnio 2 dalyje pateiktu papildomai darbo rinkoje remiamų asmenų sąrašu, o kitus su tuo susijusius klausimus palikti specialaus įstatymo reguliavimui ir Darbo kodekso projekto 92 straipsnio 3 dalį suformuluoti taip:

3. Papildomo rėmimo priimant į darbą sąlygas ir taikymo tvarką nustato specialus įstatymas”.

 

7. Darbo kodekso projekto 109 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl galimybės sudaryti terminuotas darbo sutartis  prieštarauja atitinkamoms šiuo metu galiojančio Darbo sutarties įstatymo nuostatoms. Be to,  š.m. kovo 28 d. posėdyje Seimas pritarė Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. kovo 21 d. dekretui Nr.1715, kuriuo buvo vetuojamos analogiškos Darbo sutarties įstatymo pataisos dėl apribojimų sudaryti terminuotas darbo sutartis (įstatymo projekto Nr.IXP-1145(Gr)).

 

8. Siūlytume papildyti kodekso projekto 113 straipsnio 2 dalį  nurodant, kad Vyriausybė nustato ne tik laikinųjų darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir pasibaigimo ypatybes, bet ir pagrindus, kada tokios darbo sutartys gali būti sudarytos. Priešingu atveju, gali būti piktnaudžiaujama teise, kai apribojus terminuotų darbo sutarčių sudarymo galimybę, bus imta nepagrįstai sudarinėti laikinąsias darbo sutartis ir tokiu būdu darbuotojų teisinė padėtis bus dar labiau pabloginta.

 

9. Darbo kodekso projekto 120 straipsnio pavadine po žodžio “Darbo” reikėtų įrašyti žodį “sutarties”, nes šiame straipsnyje būtent ir yra reglamentuojama darbo sutarties sąlygų pakeitimo tvarka.

Taip pat siūlytume išbraukti šio straipsnio 4 dalį  kaip perteklinę, nes darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo tvarką ir galimybes nustato šio straipsnio 3 dalis.  dar daugiau, lieka neaišku, kokios kils teisinės pasekmės, jei remiantis šio straipsnio  4 dalimi darbuotojas nesutiks, kad jam būtų sumažintas darbo užmokestis? 

 

10. Kodekso projekto 127 straipsnio 2 dalyje po žodžių “apie tai įspėjęs darbdavį” reikia įrašyti žodžius  “ne vėliau kaip“ ir tokiu būdu išspręsti egzistuojantį prieštaravimą tarp šios dalies  pirmo ir antro sakinių.

 

11. Darbo kodekso projekto 128 straipsnis yra laikytinas pertekliniu šio projekto 127 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, kurioje įtvirtinama galimybė darbuotojui nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių, taip pat ir tais  atvejais, kai darbdavys  nevykdo savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Akivaizdu, kad kodekso projekto 128 straipsnyje minimos aplinkybės, kaip tik ir patenka į 127 straipsnio 2 dalyje išvardintų atvejų sąrašą. minėta 127 straipsnio formuluotė leidžia darbuotojui pasinaudoti bet kokiais darbdavio pažeidimais ir tokiu būdu nutraukti darbo sutartį, kai tuo tarpu 128 straipsniu jau bandoma nustatyti tam tikrą baigtinį aplinkybių sąrašą, kas prieštarauja 127 straipsnio 2 dalies nuostatoms. pagal kodekso projekto 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbuotojui nutraukus darbo sutartį 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, bus išmokama tik  dviejų mėnesių išeitinė išmoka, o  nutraukus darbo sutartį jo iniciatyva, bet jau remiantis 128 straipsnio nuostatomis, jam bus mokama išeitinė išmoka, priklausomai nuo darbo stažo toje įmonėje (projekto 140 straipsnio 1 dalis). Toks reglamentavimas nėra tinkamas, nes visų pirma, tam tikru konkrečiu atveju darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu prilyginamas darbo sutarties nutraukimui darbdavio iniciatyva; antra, dėl nesuprantamų priežasčių skirtingai reglamentuojami išeitinių išmokų mokėjimo klausimai, darbo sutartį iš esmės nutraukiant tuo pačiu pagrindu – darbuotojo pareiškimu esant darbdavio kaltei.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad projekto 128 straipsnio nuostatos pablogina darbuotojų padėtį palyginus su ta, kurią nustato projekto 127 straipsnio 2 dalis. Kadangi  darbuotojui  inicijuojant darbo sutarties  nutraukimą  kodekso projekto 127 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, darbdavys gali būti įspėtas tik prieš  tris dienas, o jau nutraukiant darbo sutartį pagal 128 straipsnio nuostatas  darbdavys turės būti įspėtas prieš septynias dienas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, siūlytume atsisakyti kodekso projekto 128 straipsnio nuostatų.

 

12. Darbo kodekso projekto 132 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija, kad darbuotojai, auginantys vaikus iki trejų metų, negali būti atleisti iš darbo jei nėra jų kaltės. Taip pat šio projekto 180 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad darbuotojai, esantys vaiko priežiūros atostogose iki jam sueis treji metai, negali būti atleidžiami iš darbo, išskyrus tuos atvejus, kai įmonė likviduojama. Šios nuostatos draudžia  atleisti iš darbo ne tik tą asmenį, kuris yra vaiko priežiūros atostogose (remiantis šio projekto 180 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti ne tik vaiko motina ar tėvas, bet ir kiti giminaičiai), bet ir tokio vaiko motiną bei tėvą, kurie tuo metu dirba ir nėra išėję minėtų atostogų.

Svarstytina, ar pastaroji garantija yra pagrįsta ir ar neriboja kitų darbuotojų teisių, nes  neleidžia  nutraukti darbo sutartis su darbuotojais, turinčiais mažamečių vaikų. Todėl siūlytume pasvarstyti, ar nereikėtų atsisakyti kodekso projekto 132 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos, paliekant tik šio projekto 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą  nuostatą, kad iš darbo darbdavio iniciatyva negali būti atleidžiamas asmuo, esantis vaiko priežiūros atostogose kol vaikui sueis treji metai.

Toks reglamentavimas atitiktų ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 96/34/EEB dėl bazinės sutarties dėl tėvystės atostogų, sudarytos tarp UNICE, CEEP ir ETUC nuostatas. Šios direktyvos priedo 2 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad valstybės narės turi imtis priemonių apsaugant darbuotojus nuo atleidimo iš darbo šiems pasinaudojus savo teise į tėvystės atostogas bei užtikrinti darbuotojų teisę pasibaigus tėvystės atostogoms grįžti į savo darbą arba, jeigu tai neįmanoma, į jam prilygstantį ar analogišką darbą, atitinkantį darbo sutartį.

Be to, analogiška garantija yra įtvirtinta ir naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje (įstatymo Nr.IX-855 redakcija).

 

13. Darbo kodekso projekto 134 straipsnio 5 dalyje nustatytas darbuotojus atstovaujančio organo sutikimo atleisti iš darbo šio organo narį galiojimo terminas nesiderina su  šio kodekso projekto 130 straipsnyje įtvirtintais įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo terminais. Darbo kodekso projekto 134 straipsnyje reglamentuojamo termino galiojimas turėtų būti siejamas su šiame kodekso projekte įtvirtintais įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminais. todėl siūlytume kodekso projekto 134 straipsnio 5 dalį papildyti nauju pirmu sakiniu: “Darbuotojus atstovaujančio organo sutikimas galioja iki pasibaigia  šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai.” ir išbraukti šiuos žodžius “taip pat atleistas praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo atitinkamo organo sutikimo gavimo”.

 

14. Kodekso projekto  135 straipsnio 2 dalį reikėtų papildyti nuostata, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, pirmenybę likti darbe turi tik tuo atveju, jei jų kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų  kvalifikaciją. Nes dabar  šie asmenys yra prilyginami šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems darbuotojams, t.y. tokiems darbuotojams, kurie buvo sužaloti toje  darbovietėje ar susirgo profesine liga. Šios darbuotojų kategorijos išskyrimas yra pagrįstas ir nediskutuotinas, tačiau lieka nesuprantama, kodėl tokias pat garantijas reikėtų nustatyti ir darbuotojus atstovaujančių organų nariams, jie jų  darbo kvalifikacija yra žemesnė nei kitų tos įmonės darbuotojų. Dar daugiau, kyla abejonių, ar tokios garantijos įtvirtinimą nebūtų galima laikyti kitus darbuotojus diskriminuojančia aplinkybe, nesusijusia su jų dalykinėmis savybėmis (kodekso projekto 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 

15. Darbo kodekso projekto 140 straipsnio 2 dalyje nustatomos aplinkybės, kada darbuotojams mokama  jų dviejų mėnesinių vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, nutraukiant darbo sutartį ne darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Išanalizavus šios dalies nuostatas, akivaizdu, kad tokia išeitinė išmoka būtų mokama ir tuo atveju, jei pasibaigtų terminuotos darbo sutarties terminas, taip pat,  kai darbo sutartis būtų nutraukiama šalių susitarimu. Tai klaidinga praktika, nes pačios terminuotos darbo sutarties teisinė prigimtis suponuoja nuostatą, kad jos šalys, sudarydamos sutartį, kartu apsisprendžia ir dėl būsimo sutarties nutraukimo, todėl praktiškai nelieka jokių teisnių priežasčių mokėti darbuotojui tam tikrą kompensaciją už tas aplinkybes, dėl kurių jis pats sutiko.   Tuo tarpu nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, turi būti paliekama galimybė pačioms šalims susitarti ir dėl kompensacijos dydžio, bet nenustatyti jų imperatyvia nuostata.

Todėl siūlytume kodekso projekto 140 straipsnio 2 dalį papildyti šiais žodžiais ir skaičiais: “(išskyrus Kodekso 125 straipsnyje, 126 straipsnyje ir 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus)”. Taip pat šią dalį reikėtų papildyti žodžiais “ir kolektyvinės sutartys” įrašant juos po žodžio “įstatymai”.

Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad dėl tokios šio straipsnio 2 dalies formuluotės susitarė ir socialiniai partneriai š.m. balandžio 30 d. Trišalės tarybos posėdyje.

 

16. Kodekso projekto 150 straipsnio 5 dalyje vietoje žodžių “asmenų, atliekančių darbovietėje valdymo ir priežiūros funkcijas” reikėtų įrašyti žodžius “administracijos pareigūnų”, nes būtent šie asmenys (pagal  kodekso projekto 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą administracijos sąvoką) atlieka įmonėje valdymo, priežiūros ir panašias funkcijas.

 

17. Darbo kodekso projekto 177 straipsnio 2 dalies pabaigoje reikėtų išbraukti žodžius “jeigu įstatymai nenustato kitaip”, nes šioje dalyje nustatyta, kad piniginė kompensacija išmokama už visas nepanaudotas  kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejus metus.  Tuo tarpu minėti brauktini žodžiai lyg ir suponuoja galimybę įstatymuose nustatyti kitokius terminus, tačiau šio kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai. Todėl akivaizdu, kad trumpesni terminai išmokėti piniginę kompensaciją  už nepanaudotas  kasmetines atostogas kituose įstatymuose negalės būti nustatomi. Tuo tarpu dėl ilgesnių  terminų bus galima susitarti kolektyvinėse sutartyse.

 

18. Kodekso projekto 180 straipsnio 1 dalies nuostatą  reikėtų  iš esmės peržiūrėti ir ištaisyti šiuo metu nustatytą skirtingą reglamentavimą, pagal kurį atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai gali būti suteikiamos tiek jo motinai, tėvui ar kitiems giminaičiams, tačiau įvaikinimo atveju  šios atostogos suteikiamos tik vaiko  įtėviui ar įmotei. Todėl siūlytume kodekso projekto 180 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:

“1. Pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui paskirtam vaiko globėju suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Darbuotojui, įvaikinusiam vaiką iki trejų metų arba paskirtam jo globėju, suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, kol vaikui sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis.”

 

19. Darbo kodekso projekto 184 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl galimybės darbo sutarties  šalims susitarti dėl nemokamų atostogų kitais nei šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais   prieštarauja atitinkamoms šiuo metu galiojančio Atostogų įstatymo nuostatoms. Dar daugiau, š.m. kovo 28 d. posėdyje Seimas pritarė Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. kovo 21 d. dekretui Nr.1716, kuriuo buvo vetuojamos analogiškos Atostogų įstatymo pataisos dėl apribojimų darbuotojui suteikti  nemokamas atostogas  (įstatymo projekto Nr.IXP-1146(Gr)).

 

20. darbo kodekso projekto 203 straipsnio 1 dalyje siūlytume išbraukti žodžius  “arba pakeičiamos esamos“, nes akivaizdu, kad ir tuo atveju, jei bus keičiamos esamos darbo apmokėjimo sąlygos, jos savo esme jau bus laikytinos naujomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Todėl suvienodinant šio straipsnio nuostatas su jo pavadinimu ir siūlytume išbraukti minėtus žodžius.

 

1. Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2. Pritarti.

 

 

Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

3. Pritarti.

 

 

 

 

 

4. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

7. Nėra konkretaus pasiūlymo.

 

 

 

 

8. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

9. Pritarti.

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

10. Pritarti.

 

 

 

11. Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

12. Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

13. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

14. Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

16. Pritarti.

 

 

 

 

17. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

18. Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

19. Nėra konkretaus pasiūlymo.

 

 

 

 

 

20. Pritarti.